Archyvas | © Pasaulio virtuvė RSS feed for this section

© Irako virtuvė

7 Rgp


Irãko Respùblikos virtùvė – valstybės Vakarų Azijoje nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Saudo Arabija ir Kuveitu pietuose, Turkija šiaurėje, Sirija šiaurės vakaruose, Jordanija vakaruose, Iranu rytuose.
Mėgstamiausias Irako gyventojų nacionalinis patiekalas – avienos ir ryžių plovas, paskanintas razinomis, figomis ir migdolais. Kiti valgiai – į ragu panašus patiekalas su aštriais prieskoniais (Jahni), kvietiniai paplotėliai, mirkyti rūgusiu pienu, į ragu panašus valgis su aštriais prieskoniais, svogūnų ir pomidorų salotos (Zlata btamata ubacal), virtos žaliosios pupelės (Lubia hidra), avienos kebabai su raudonuoju vynu, įdaryti ropiniais svogūnais, smulkintais raudonaisiais pipirais, juodojo pipiro žirneliais, padažu-pasta, laurų lapeliais, raudonieji ryžiai su migdolais ir razinomis (Plau ahmar), sardelės formos balandėliai kopūstų lapuose, riešutinis datulių pyragas iš manų kruopų ir aukščiausios rūšies miltų.
Saldieji patiekalai – chalva, cukatos, riešutinis datulių pyragas. Geriama juoda kava (be cukraus, tačiau su kroku ir muskato riešutu), arbata su rūgusiu pienu, rūgusis pienas (atskiestas vandeniu).
Maistas valgomas rankomis. Šeimininkas, savo rankomis uždėjęs ant paplotėlio ryžių ar mėsos ir ištiesęs jį svečiui, laiko svečią savo draugu.

© Indonezijos virtuvė

7 Rgp


Indonèzijos virtùvė – salyno, išsibarsčiusio tarp Pietryčių Azijos ir Australijos, nacionaliniai patiekalai.
Tai septyniolikos tūkstančių salų rojaus vietelė, esanti abipus ekvatorinės dalies ir garsėjanti savitomis kulinarinėmis tradicijomis. Šitos žemės, kurios dar vadinamos “salų Indija”, buvo pavadintos tik XIX a. pabaigoje. Pačios didžiausios salos – Java, Sumatra, Kalimantanas (Brunėjus), Sulavesas, taip pat vakarinėje dalyje – Naujoji Gvinėja ir Molukų salos. Būtent iš čia į Europą atvežti prieskoniai: muskato riešutai, gvazdikėliai, pipirai, cinamonas. Todėl Indonezijos salos teisiškai vadinamos prieskonių salomis. Juodieji ir baltieji pipirai, gvazdikėliai, muskato riešutai, arachio riešutai, imbieras, soja, česnakai – būtini aštrių žalumynų, kuriuos vartoja vietiniai gyventojai, komponentai. Pagal geografinę padėtį juos auginti šalyje labai palankus klimatas.
Vietinių valgių ruošimo tradicijos persipynusios su japonų, tailandiečių, indų, kinų, meksikiečių, europietiškos virtuvės kulinarinėmis vingrybėmis.
Vakarinėje ir centrinėje Indonezijos dalyje labiau dominuoja patiekalai iš ryžių, sriubos ir įvairios daržovių salotos, ypač vegetariškos. Rytinės salyno dalies (Papua Naujoji Gvinėja ar Rytų Timoras) gyventojai dažniau mėgaujasi valgiais iš grūdinių kultūrų, dažnai naudoja saginę palmę. Naujojoje Gvinėjoje, Molukų salyne, ypač populiarūs virti blyneliai, paruošti iš saginės palmės ir žuvies. Vakarų Javoje populiarūs mėsos kukuliai (bakso), patiekiami įvairiai:
– vištienos sultinyje, paskanintame raudonaisiais svogūnais, česnakais ir pipirais;
– su makaronais, paskanintais sojų padažu;
– su įprastu pomidorų padažu ar tiesiog su pagardu (sambal).
Svarbiausi kultūriniai augalai ir produkcija – ryžiai, kukurūzai, cukranendrės, arbata, kava, palmių aliejus. Chili pipirais aštrinama daugelis patiekalų, ruošiami pagardai (sambal).
Pati populiariausia žemės ūkio kultūra – ryžiai, kurių lapeliai – Indonezijos valstybinio herbo puošmena. Pasak vietinių gyventojų, ryžiai – dievų ir stebuklingų galių maistas. Anot legendos, jaunuolis, papuolęs į dangų, kartu atsinešė iš žemės grūdų. Nuo to laiko be ryžių nevyksta nė viena ceremonija: jais laiminami jaunavedžiai, o šie, duodami ištikimybės priesaiką, vienas kitą vaišina lipniais ryžiais.
Maistui ryžiai ruošiami įvairiai: garinami, kaip priedas patiekiami prie vištienos, antienos, daržovių, verdami, apkepami, įpilant kokoso pieno ir įberiant prieskonių ir sviesto. Virti ryžiai skaninami daržovėmis, mėsa, vaisiais.
Salose auginama daugiau kaip šimtą rūšių bananų. Bananai, kaip ir bulvės, verdami, kepami kokoso riešutų aliejuje, apkepinami tešloje. Iš džiovintų traškių bananų gaminami miltai.
Indonezijoje auga papajos, bananai, rambutanai, mango vaisiai, apelsinai, citrinos, ananasai, guavos, vandens obuoliai, pomelos.
Iš mėsos patiekalų labiausiai vertinami valgiai iš vištienos, kiaulienos arba jautienos (catэ), taip pat kepta vištiena arba žuvis, suvyniota į banano lapą. Iš žuvies ir jūros gėrybių (langustų, krabų, kalmarų) ruošiami patys įvairiausi patiekalai: iš jūros vėžlių gaminamas troškinys (ragu), paskaninamas žalumynais ir sojų padažu, iš krevečių, sojų miltų su pipirais kepami sklindžiai.
Vėrinėliai – iš atvėsintos kiaulienos arba avienos, marinato (svogūno, česnako skiltelės, saulėgrąžų arba riešutų aliejaus, sojų padažo, citrinų sulčių, maltų ciberžolių, maltų aitriųjų paprikų, cukraus). Mėsa supjaustoma skersai raumens 5 mm storio gabaliukais, kurie užpilami marinatu. Išmaišoma, uždengiama ir paliekama 2 val. Mėsos gabaliukai suveriami ant plonų medinių pagaliukų ir nuvarvinama. Likęs marinatas užvirinamas, jis patiekiamas kaip padažas. Vėrinėliai kepami ant grotelių juos vartant, kol apskrunda. Prieš patiekiant šiek tiek pabarstoma druska.
Ant grotelių kepti šonkauliukai – iš kiaulių šonkauliukų, marinato (česnako skiltelės, pomidorų padažo, vyšnių sulčių, aliejaus, acto, medaus, žiupsnelis maltų aitriųjų paprikų ir juodųjų pipirų, druskos). Česnakai sugrūdami, pomidorų padažas sumaišomas su vyšnių sultimis, aliejumi, actu, medumi, į šį mišinį suberiami česnakų gabalėliai, aitriosios paprikos, juodieji pipirai ir druska. Šonkauliukai nuplaunami, nusausinami ir sukapojami porcijomis ir sudedama į skardą, užpilama marinatu ir pašaunama į vidutinio karštumo orkaitę 15 minučių.
Paskui kartu su marinatu perdedama į emaliuotą indą, uždengiama ir paliekama 3 valandoms. Ant grotelių ar skardos šonkauliukai kepami apie 20 min. Kartais apverčiama ir apšlakstoma likusiu marinatu.
Marinuota veršienos sprandinė – iš veršienos sprandinės, aliejaus, marinato (medaus, aliejaus, sojų padažo, degtinės, garstyčių grūdelių, įvairių maltų pipirų, Provanso žolelių mišinio). Sumaišomas medus, aliejus, sojų padažas ir degtinė. Pusė marinato įtrinama riekėmis supjaustyta veršiena, kuri uždengiama maistine plėvele ir paliekama per naktį. Likęs marinatas sumaišomas su garstyčiomis, įvairiais maltais pipirais ir Provanso žolelėmis. Prieš kepant mėsa įtrinama paruoštu marinatu.
Grotelės ištepamos aliejumi, ant jų sudedama veršiena ir kaitinama, kol visiškai iškepa (maždaug 10 min.). Kepant nuolat aptepama marinatu.
Be mėsos produktų, mėgstami patiekalai iš žuvies, dažnai vartojama sojų varškė, įvairių daržovių sriubos. Gardinama aitriaisiais pipirais, kalendra, imbieru, kariu, o vegetariškiems valgiams gardinti dažnai naudojamas česnakas. Kaip maisto gardintojai naudojami: citrininis bazilikas, citrinos lapai (kaffir), pandano ir lauro lapai, citrinžolė.
Ant grotelių kepti obuoliai – iš kietų obuolių, plombyro ledų, apelsino, cinamono, cukraus. Apelsinas išspaudžiamas, o obuoliai nulupami, padalomi ketvirčiais ir išpjaunamos sėklos.
Į mažą puodelį supilamos apelsinų sultys ir suberiamas cukrus. Pašildoma maišant, kol cukrus visiškai ištirpsta. Tada paskaninama cinamonu ir dar kartą išsukama. Obuolių skiltelės pamerkiamos į padažą ir suveriamos ant iešmų. Vartant kepama ant žarijų 5-6 min. Patiekiama su likusiu padažu ir ledais.
Beveik prie visų patiekalų Indonezijoje patiekiamas aštrus raudonojo chili padažas (sambal). Kartais jis daromas iš sūdyto chili su apkepintais riešutais ir krevečių pasta. Jei maistas labai aštrus, įpilama šalto vandens su ledukais, kokoso pienu, ištirpintu ledu su cukraus sirupu ir pupomis, su cukranendrių sultimis arba imbierų arbata.
Desertams ruošti naudojamas palmių cukrus, kokosas, lipnieji ryžiai. Nacionaliniai desertai – saldėsis (Kolak), pagamintas iš palmių cukraus, kokosų pieno ir papuoštas pandano lapais, ir kepinti bananai (pisang goreng).
Geriama arbata su cukrumi (teh talua), kiaušinio tryniu ir Panamos apelsinu (calamondin). Šis gėrimas labai populiarus Vakarų Sumatroje. Mėgstama ir šaltoji arbata (teh botol).
Tradiciškai maistas į stalą paduodamas ant bananų lapų, o valgoma tik dešine ranka. Po valgio ranka plaunama specialiuose dubeniuose su vandeniu ir gabalėliu citrinos. Europiečiams paprastai paduodama šakutė ir šaukštas, bet ne peilis.
Tradiciniai patiekalai – daržovės, troškintos kokoso piene (Sayur Lodeh), kokoso piene su aitriaisiais pipirais (chili) troškinta jautiena (Rendang), saldus užkandis (Geplak), pagamintas iš kokoso drožlių ir cukraus, populiarus sostinėje Džakartoje, rūgšti tamarindų sriuba (Sayur asem), paįvairinta melionais ir meliono lapais, saldžiaisiais kukurūzais, nevisai prinokusia papaja ir riešutais, taip pat kepinti makaronai (Bakmi goreng), patiekiami su kiaušiniais, kartais pakeičiamais vištiena, jautiena ar jūrų maistu, taip pat morkų griežinėliais arba kiniškais kopūstais.
Plg. Brunėjaus virtùvė, Maláizijos virtùvė

© Indijos virtuvė

7 Rgp


Ìndijos Respùblikos virtùvė – valstybės Pietų Azijoje (vienos gausingiausių indoeuropiečių grupių tautų) nacionaliniai patiekalai. Indiška virtuvė – trečia pagal populiarumą pasaulyje.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – ryžių, kviečių, sorų, kukurūzų, ankštinių augalų, aliejinių augalų, kavos, arbatos, auginimas; galvijininkystė. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – cukraus ir aliejaus gamyba.
Iš Turkijos ir Irano musulmonų invazijos laikais į Indiją atkeliavusios maisto ruošimo tradicijos susimaišė su vietine kultūra ir tapo įdomiu gastronomijos reiškiniu.
Indijos virtuvei įtakos turėjo religija, kaimyninės šalys ir keliautojai iš tolimų šalių. Pavyzdžiui, aukščiausios kastos atstovai dažniausiai būna vegetarai, o pakrantėje gyvenantys žmonės valgo daug žuvies. Valgymo įpročiai priklauso ir nuo klimato, pavyzdžiui, Pietų Indijoje nenoriai valgoma mėsa, nes karšta, o Šiaurės Indijoje gyventojai valgo sunkesnį maistą, nes šioje šalies dalyje būna ir labai karšta, ir labai šalta, dažnai lyja.
Pagal seniausius indų raštijos tekstų rinkinius (Vedas; Veda – žinojimas) apie religinio ritualo apeigas patiekalai skirstomi į tris rūšis – dorybės (saikingi, suderinti; dažniausiai grūdai, pieno produktai, vaisiai ir daržovės), aistros (maistas, turintis aštrių sužadinamųjų medžiagų) ir neišmanymo (perkepinti, labai aštrūs, per šalti arba per karšti).
Vadovaujantis Vedų virtuvės taisyklėmis, patiekalai turi būti ne per aštrūs ir ne per sūrūs, nelabai riebūs, nešalti, bet ir ne itin karšti. Tai ir yra tinkama, energiškai subalansuota mityba.
Specifinė indų virtuvė priklauso pirmiausia nuo šalies rajono, kuriame išvystytas žemės ūkis. Be to, Indijoje daug kastų, ir kiekviena iš jų laikosi reglamentuotų mitybos reikalavimų, ką ir kaip valgyti ir gaminti. Virtuvės taisykles visuomenės gyvenime nustato indusai. Didžioji Indijos visuomenės dalis nevalgo mėsos, pavyzdžiui, šventais laikomi gyvuliai (karvė ir pan.) yra neliečiamybė ir griežtai baudžiama už jų skerdimą.
Indiški vegetariniai (karštieji) patiekalai, dažniausiai valgomi su Basmati ryžiais ar kitokiu garnyru – pakepinti grybai (pievagrybiai, bulvės, prieskoniai), įdarytas baklažanas (daržovės, grietinėlė, sūris, prieskoniai, žaliasis mėtų padažas), keptos daržovės Kadhai puode (pomidorai, pievagrybiai, cukinija, salierų stiebai, šparaginės pupelės, sūris Panyras, mėlynieji svogūnai, prieskoniai), Bhadža – Maslar Tarkari – baklažanas su varške (baklažanas, varškė, prieskoniai, Ghi sviestas, Basmati ryžiai), Tamatar Paneer Malai – sūris Panyras su daržovėmis (sūris Panyras, švieži pomidorai, žali žirneliai, Ghi sviestas, prieskoniai, Basmati ryžiai), Tali Hui Paneer – keptas Panyro sūris su prieskoniais (sūris Panyras, Ghi sviestas, prieskoniai, Basmati ryžiai), Louki Hari Matar Sabji – troškinta cukinija su žaliaisiais žirneliais (cukinija, žalieji žirneliai, Ghi sviestas, prieskoniai, Basmati ryžiai), Samosa su žaliuoju kalendros padažu – Indijoje populiarus kepinys (daržovės, miltai, Ghi sviestas, prieskoniai), Aloo Mathri Chat (daržovės, indiški traškučiai, natūralus jogurtas, žaliasis kalendros padažas, prieskoniai), Pilau – saldus ryžių plovas (Basmati ryžiai, riešutai, vaisiai, razinos, Ghi sviestas, jogurtas, prieskoniai).
Indiškas maistas labiau orientuotas į žmogaus dvasingumą ir sveikatą. Maiste gausu daržovių, vaisių. Indijos virtuvė garsi prieskoniais ir daržovėmis. Tai česnakai, aitriosios paprikos, imbierai, muskatai, garstyčių sėklos, kario mišiniai, žalia kalendra ir daugybė indiškų žolelių. Visuose šalies regionuose valgoma iš metalinės lėkštutės arba banano lapo (thali), rankomis. Todėl indai rankas plauna prieš valgį ir po jo.
Indų mitybos pagrindas – augalinis maistas: ryžiai, daržovės, pienas ir pieno produktai, kiaušiniai, kukurūzai, daug baltymų turinčios pupelės, žirniai ir lęšiai, atstojantys mėsą, iš riebalų – augalinis ir rečiau lydyti taukai iš buivolų pieno. Maistas kepamas tradicinėje indiškoje molinėje krosnyje su ugniakuru viduryje (tanduras) ant medžio anglių esant labai aukštai temperatūrai. Gaminant nenaudojami riebalai.
Nacionaliniai ryžių patiekalai – Nimbu Chawal – citrininiai ryžiai (Basmati ryžiai, Ghi sviestas, citrinų sultys, prieskoniai, druska), Zeera Chawal – ryžiai su indiškais kmynais (Basmati ryžiai, Ghi sviestas, prieskoniai, druska), Palak Chawal – ryžiai su špinatais ir riešutais (Basmati ryžiai, špinatai, žemės riešutai, Ghi sviestas, prieskoniai, druska), Sabji Pulao – ryžiai su daržovėmis (Basmati ryžiai, daržovės, prieskoniai, Ghi sviestas, druska), Matar Pulao – ryžiai su sūriu ir žirneliais (Basmati ryžiai, šviežias naminis sūris (Panyras), žali žirneliai, Ghi sviestas, prieskoniai), Kesar Paneer Pulao – ryžiai su sūriu ir šafranu (Basmati ryžiai, Panyro sūris, razinos, riešutai, prieskoniai, Ghi sviestas, cukrus, šafranas, druska), Pilau – saldieji ryžiai (Basmati ryžiai, migdolų ir pistacijų riešutai, razinos, Ghi sviestas, prieskoniai, druska, cukrus, šafranas).
Daug suvartojama ankštinių augalų vaisių su daržovėmis. Indų stalas paįvairinamas žuvimi, ypač pasienio rajonuose. Vargšų maistą sudaro ryžiai ir papločiai, gaminami iš miežių ir prieskonių.
Nacionaliniai žuvies patiekalai su Basmati ryžiais ir kitokiu garnyru: Mahi- Tandoori – upėtakis, marinuotas jogurte su prieskoniais ir keptas tradicinėje indiškoje krosnyje (daržovės, žaliasis mėtų padažas, prieskoniai), lašiša bengališkai – garuose troškinta lašišos filė (lašišos filė, garuose troškintos daržovės, bulvių kroketai, migdolinis-mėtinis grietinėlės padažas), Kašmyro lašišos kepsnys – lašišos kepsnys, užkeptas su daržovėmis (lašišos filė, brokoliai, kalafiorai, pomidorai, varškė, prieskoniai, grietinėlės, citrinų ir špinatų padažas), garuose troškinta oto filė (oto filė, daržovės, prieskoniai, Goa padažas), žuvis čatnyje – garuose kepta pangasijos filė su žaliuoju padažu (pangasijos filė, daržovės, prieskoniai, grietinėlės-varškės padažas), užkepta tilapijos filė su daržovės ir sūriu (Panyras), kepta folijoje (tilapijos filė, daržovės, sūris Panyras, prieskoniai), Madraso žuvies kepsniai – kepta pangasijos filė, marinuota šviežiose prieskoninėse žolelėse ir jogurte (pangasijos filė, daržovės, prieskoniai, mėtų-migdolų padažas), Dahi Maach – kepta tilapijos filė varškės ir prieskonių marinate (tilapijos filė, daržovės, svogūnai, varškė, Ghi sviestas, prieskoniai, grietinėlės-daržovių padažas), tilapijos kepsnys (tilapijos filė, bulvės, daržovės, špinatų-grietinėlės padažas), Chanchra – troškinta pangasijos filė su daržovėmis (pangasijos filė, žirneliai, bulvės, moliūgai, prieskoniai).
Daugelis valgių užpilama aštriu raudonuoju padažu, kuris gaminamas iš įvairių prieskonių, tačiau svarbiausias komponentas – raudonasis, aštrusis pipiras, retkarčiais iš mažų žalių palmės riešutų. Tai daržovių ir jūros gėrybių patiekalų gausa, įvairių uždarų ir prieskonių derinys.
Nacionaliniai indiški padažai (angl. chutney, ind. chatni): Tamatar Chatni – gpomidorų čatnis (pomidorai, bičių medus, Ghi sviestas, prieskoniai, druska), Green Chatni – kalendros čatnis (šviežia kalendra, svogūnas, imbieras, citrinų sultys, chilli pipirai, druska), Dhanja Chatni – šviežios kalendros čatnis su natūraliu jogurtu (šviežia kalendra, kokosas, imbieras, chilli pipirai, citrinų sultys, jogurtas, cukrus, druska, prieskoniai), Pudina Chatni – šviežių mėtų čatnis (šviežios mėtos, migdolų riešutai, imbieras, citrinų sultys, chilli pipirai, druska, cukrus), Curry Chatni – kario čatnis (svogūnai, grietinėlė, kario prieskoniai, vaisiai, riešutai), Goa žuvies padažas (svogūnai, česnakai, kario mišinys, prieskoniai).
Sriubos (vištienos, jautienos ir kiaulienos) – aštrios ir tirštos, joms dažnai naudojamas kokosų pienas, jogurtai. Viena iš labiausiai verdamų – ryžių sriuba, ruošiama su svogūnais, pipirais ir česnakais. Ryžiai dera su pupomis, viščiukais, jautiena.
Gausu indiškų sriubų asortimentas: Tamatar Ka (švelni) – šviežių pomidorų sriuba be vandens (švieži pomidorai, Ghi sviestas, bičių medus, pienas, grietinėlė, prieskoniai), Tamatar Moong Dal (švelni) – pakepintų indiškų pupelių sriuba su pomidorais (Moong dal – indiškos pupelės, švieži pomidorai, imbieras, Ghi sviestas, citrinų sultys, prieskoniai), indiška mėsos sriuba (vidutinio aštrumo) iš kiaulienos, Nuto žirnių, morkų, salierų, pomidorų, porų, pastarnokų, kitų daržovių, grietinės, palmių cukraus ir prieskonių, maišyta Raita – indiška šalta sriuba (natūralus jogurtas, agurkai, pomidorai, svogūnai, daržovės, prieskoniai), Dal Curry (aštri) – tiršta indiškų pupelių sriuba su daržovėmis, vaisiais ir kariu (Moong dal – indiškos pupelės, švieži pomidorai, apelsinų žievelės, Ghi sviestas, grietinė, prieskoniai), Dal Moosuri (vidutinio tirštumo, aštri) – raudonųjų lęšių sriuba (Masur dal – raudonieji lęšiai, pomidorų tyrė, grietinėlė, Ghi sviestas, prieskoniai), Dal Makhani (aštri) – tiršta juodųjų lęšių sriuba (Urid dal – juodieji lęšiai, pomidorai, pupelės, svogūnai, Ghi sviestas, prieskoniai), patiekiama su ryžiais.
Uždarai (paprastai įvairios pastos) paruošiami iš anksto, jais gardinami įvairūs patiekalai. Prieskonių mišiniai ruošiami dedant kmynų, pankolio ir kalendros grūdelių, juodųjų pipirų, juodųjų ir žaliųjų kardamonų, gvazdikėlių, cinamono lazdelių, muskato riešutų, džiovintų lauro lapelių, malto imbiero.
Pieno produktai mėgstami tik rūgštūs, daugiausia – jogurtas. Jis valgomas kaip atskiras produktas arba vartojamas įvairiausiems marinatams gaminti.
Labiausiai vertinami kepti paplotėliai iš miltų, ryžių, žuvų ir lęšių, lipdomi ant molio sienelių, valgomi su antraisiais patiekalais ar kaip užkandis su karštomis daržovėmis ar kitais aštriais įdarais iš pipirų, imbiero bei kitų prieskonių mišinio. Vienas iš labiausiai paplitusių – tradicinis duonos paplotėlis (Nanas), pagamintas iš miltų, jogurto, pasukų, vandens ir druskos, iškeptas indiškoje molinėje krosnyje ant įkaitintų sienelių.
Nacionaliniai šaltieji užkandžiai – Indiškos salotos (salotos, daržovės, ryžiai, šparagai, majonezas), Bombėjaus salotos (salotos, daržovės, ryžiai, krevetės, aliejinis užpilas), vištienos salotos (salotos, salierai, obuoliai, vištiena, kiaušiniai, majonezas), silkės salotos (salotos, marinuota silkė, mango vaisiai, Goa žuvies padažas), Aloo Mathri Chat (daržovės, indiški traškučiai, natūralus jogurtas, žaliasis kalendros padažas, prieskoniai). Prie gėrimų dažnai patiekiama: Paneer seekh lazelės (Panyro sūris, kukurūzų miltai, Ghi sviestas, daržovės, prieskoniai), Samosa su kiaulienos įdaru (kiaulienos faršas, daržovės, miltai, Ghi sviestas, prieskoniai). Pastarasis Indijoje populiarus kepinys.
Daugelis Indijos gyventojų yra vegetarai. Mažai kas valgo mėsą, išskyrus musulmonai, kurie valgo avieną ir ožkieną, bet jie nevalgo svogūnų, česnakų. Vegetarams siūlomas daržovių ir anakardžių riešutų troškinys, avižinių miltų kukuliai su aštriu jogurto padažu.
Žuvies ir mėsos mėgėjams siūloma aštrių įvairių skonių kepsnių ir troškinių. Tiek žuvis, tiek ir mėsa, dažniausiai vištiena, prieš ruošiant marinuojama sultingame prieskonių mišinyje. Ypač populiari ant žarijų kepti aštrūs viščiuko krūtinėlės gabalėliai (vadinami Tikka). Iš maltos mėsos ant iešmų kepami kebabai, patiekiami su prieskoninėmis žolelėmis ir labai dažnai su anakardžių riešutais, pavyzdžiui, vištienos kebabas (Reshmi) – sultingi vištienos filė pjausneliai, marinuoti su indiškomis prieskoninėmis žolėmis, ir patiekiami su indiška duonos paplotėliais bei daržovėmis; vištienos filė (Korma), apskrudinta tirštame padaže, pagamintame iš anakardžių riešutų ir egzotiškų prieskonių, patiekiama su ryžiais ir daržovėmis; traškus krevečių kepinukas (Koang Phad Bai Kraphaw) su aitriąja paprika, citrinžole ir baziliku, patiekiamas su daržovėmis.
Ypatingo skonio ruošiamiems vištienos, kiaulienos ir ėrienos valgiams suteikia pagardai ir netradiciniai marinatai su kefyru, sūriu, žaliomis papajomis ir ananasais.
Nacionaliniai kiaulienos ir paukštienos patiekalai – kiaulienos Tikka Tandoori – marinuota kiauliena, kepta tradicinėje indiškoje krosnyje Tandoori (kiaulienos sprandinė, marinuota jogurte, Basmati ryžiai, daržovės, prieskoniai, pomidorų chutney), jogurte marinuotos viščiuko Tikka Tandoori šlaunelės su prieskoniais, keptos tradicinėje indiškoje krosnyje Tandoori (vištiena, daržovės, indiškas padažas, Basmati ryžiai, prieskoniai), Murgh Cutlet – marinuota ir paniruota vištienos krūtinėlė (vištienos filė, daržovės, indiškas padažas, Basmati ryžiai), Murgh Khusk Parda – tešloje troškintos keptos Tandoori viščiuko blauzdelės su daržovėmis (viščiuko blauzdelės, daržovės, grietinėlė, miltai, prieskoniai), Madraso troškinys su kariu – vištienos filė, troškinta grietinėlėje su prieskoniais (vištienos filė, daržovės, Basmati ryžiai, grietinėlė, prieskoniai), Tandoori viščiukas – marinuota vištienos šlaunelė, kepta tradicinėje indiškoje krosnyje Tandoori (viščiuko kulšelė, daržovės, indiškas padažas, Basmati ryžiai, prieskoniai).
Nors mėsos nevalgo dauguma indų, maistui ji pradėta vartoti tik XVI amžiuje, atėjus persų užkariautojams. Išimtis – musulmonai, valgantys avieną, ožkieną ir paukštieną. Valgyti karvių mėsą, kaip ir kitų stambiųjų raguočių, griežtai draudžia induizmas.
Avienos, naminių paukščių, žuvų ir daržovių patiekalai gardinami juodaisiais ir raudonaisiais pipirais, muskato riešutais, cinamonu, gvazdikėliais, imbieru, riešutais, garstyčiomis, mėtomis, petražolėmis, krapais, česnakais, šafranu, svogūnais, pomidorais, migdolais, įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis.
Įvairus jūros gėrybių asortimentas. Tai Tandoori Omaras – marinuotas omaras, keptas tradicinėje indiškoje krosnyje Tandoori (omaras, daržovės, prieskoniai, indiška duona), Tandoori Ihinga – tigrinės krevetės, keptos tradicinėje indiškoje krosnyje Tandoori (tigrinės krevetės, daržovės, prieskoniai, mėtų-migdolų padažas, indiška duona), Loo Čingri – krevečių ir moliūgų troškinys (krevetės, moliūgo minkštimas, Ghi sviestas, prieskoniai, indiška duona), bengališkas krevečių troškinys – krevečių špinatų troškinys (krevetės, špinatai, pomidorai, prieskoniai, Ghi sviestas, indiška duona).
Didžiausia indų virtuvės vertybė – prieskoniai, iš jų populiariausias – karis. Jame gali būti nuo penkių iki penkiasdešimties komponentų. Indijoje labiausiai vertinamas prieskonių mišinys (garam masala). Jame yra juodųjų ir žaliųjų kardamonų, kalendrų, pankolių ir kmynų grūdelių, juodųjų pipirų, imbierų miltelių, gvazdikėlių, cinamono lazdelių, muskatų riešutų, džiovintų laurų lapelių.
Visi desertai labai saldūs, su riešutais, vaisiais, morkomis, avižomis ar ryžiais. Labai dažnai saldieji patiekalai patiekiami ant vynuogių lapų. Vieni iš populiariausių saldumynų – kepinys (Jalebis), indiški ledai (Kulfi), į ryžių pudingą panašūs saldėsiai (Kheer, Payasam), tortas ,,Bombėjus“ su trintų migdolų ir šokolado įdaru (šokoladinis biskvitas, grietinėlės šokolado ir arbatos kremas), Samosa su obuolių ir varškės įdaru (Indijoje populiarus kepinys), Samosa su bananų įdaru, Soan Papdi – tradiciniai indiški cukraus dribsniai su Ghi sviestu, migdolų ir pistacijų riešutais.
Geriama karšta, stipriai užplikyta arbata, kuri geriama beveik visur su pienu arba verdama piene. Kava ruošiama turkiškai (aromatui įlašinamas rožių esencijos šlakelis) arba geriama labai saldi kava su pienu. Populiari indiška ajurvedinė kava (pvz., Brahmi, Ashwagadha). Indiški patiekalai dera su lengvais raudonaisiais vynais.
Indiška arbata vertinama labiau nei kava. Tai Tulsi Original, Tulsi Brahmi. Tulsi – tai sudėtingos cheminės sandaros augalas, kuris stiprina paties žmogaus organizmo natūralų gebėjimą gintis nuo parazitų, ligų ir stresų. Gerina medžiagų apykaitą, stiprina imunitetą, atmintį, mažina stresą, padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Arbata turtinga antioksidantais.
Dažnai geriama indiška arbata su pienu (pienas, imbieras, juodoji arbata, kardamonas), indiška žalioji arbata (Darjeeling TGFOP North Tukvar), juodoji arbata (Assam TGFOP Special Blend ir FOP Turbo Autumnal). Yogata – juodoji aromatizuota arbata (indiška juodoji arbata, imbieras, gvazdikėliai, juodieji pipirai, natūralūs aromatai), Ayur – Line Pitta (Ugnis – vanduo) – ajurvedos arbata (citrinžolės, pankolis, vynuogės, apelsinų žievelės, cukruoti ananasai, slyvos, rūgščiosios vyšnios, Nana mėtos, krapų sėklos) ir t. t.
Šalyje labai populiarūs gaivieji gėrimai. Tai Mithi Lassi – saldus jogurto gėrimas (natūralus jogurtas, rožių vanduo, bičių medus, kardamonas), Namkin Lassi – sūrus jogurto gėrimas (natūralus jogurtas, citrinų sultys, druska prieskoniai), Masala Dudh – karštas pienas su pistacijomis ir šafranu (pienas, šafranas, cinamonas, bičių medus, cukrus, pistacijų riešutai), Narial Dudh – karštas pienas su imbieru ir prieskoniais (pienas, kardamonas, imbieras, kokosas, pipirai, cukrus), Garam Dudh – karšto pieno gėrimas (pienas, bičių medus, kardamonas, rožių vanduo, muskatas, cinamonas, šafranas), Adrak pani – imbiero gėrimas (šviežias imbieras, bičių medus, apelsinų sultys, mėtų lapeliai, prieskoniai).

© Honkongo virtuvė

7 Rgp


Honkòngo (Siangángo) virtùvė – salos pietinėje Honkongo dalyje, ypatingojo administracinio Kinijos rajono, nacionaliniai patiekalai.
Honkongo teritorija sąlyginai padalinta į žemyno Koulūno pusiasalį, Honkongo salą, Naująsias teritorijas ir gretimas „Tolimas salas“ (Čong-Čau, Lamma, Lantau, Peng-Čau, Ček-Lab-Kokas), ir kt., kurių bendras skaičius siekia 260. Ribojasi su Kinijos Liaudies Respublika.
Dominuoja rytietiška virtuvė, nuostabus Rytų ir Vakarų kulinarinių tradicijų derinys, kuriame pasaulio kulinarijos meno įvairovė. Hongonke gurmanams siūloma Pekino antienos, šaltųjų užkandžių arba kiniškos arbatos.
Nacionaliniai patiekalai – troškinta vištiena su kinišku padažu (Bei jing jiang ji) iš tamsaus ir šviesaus sojų padažo, austrių padažo, cukraus, miltų, riebi kiauliena su saldžiuoju tirštu padažu (Gu lu rou), keptas jautienos ir bulvių pyragas (Neu rou shu bing), garuose virtas viščiukas su juodaisiais grybais (Siang gu zheng hua ji).
Žr. Kìnijos Liáudies Respùblikos virtùvė

© Hondūro virtuvė

7 Rgp


Hondūro Respùblikos (La Respublica de Honduras) virtùvė – valstybės Centrinės Amerikos dalyje nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Gvatemala ir Salvadoru vakaruose, Nikaragva – pietuose. Su Belizu per Hondūro įlanką eina 75 km jūros siena.
Pagrindinė žemės ūkio produkcija – bananai, krevetės, krabai, mėsa. Daugelis vietinių gyventojų augina bananus, kavamedžius, vaismedžius.
Hondūre vyrauja ispaniškas maistas, meksikietiškos virtuvės patiekalai, majų kultūros laikų išlikę valgiai. Hondūre vyrauja ispaniškas maistas, meksikietiškos virtuvės patiekalai, majų kultūros laikų išlikę valgiai. Vietinės virtuvės pagrindą sudaro pupos, ryžiai, mėsa, jūros produktai, bulvės ir sūriai, mangai, papajos, ananasai, avokadai ir kepti bananai.
Tik Hondūre galima paragauti atrajotojų gyvulių žarnokų (skrandžių) sriubos (Mondongo), mėsiškos arba daržovių sriubos (Tapado), kukurūzų pyragėlių (Nakatamales) su mėsa, kedrų riešutais, viščiuku arba kitais įdarais. Kiekviename šalies regione gaminama skirtingai.
Hondūre, kaip ir Salvadore, labai populiarūs paplotėliai (Pupus) iš kukurūzų tešlos, sumaišytos su baltuoju sūriu ir kartais kumpiu. Bet kuriame šalies kampelyje specialiuose restoranuose (pupusarijas) duodama kukurūzų paplotėlių, serviruotų kopūstų salotomis ir pagardintų svogūnų, morkų, pomidorų, citrinų ir acto padažu.
Utilos salos gyventojai mėgsta vištieną su mango vaisiais, česnakais ir vyšniomis, o kaimuose verdama sraigių ir kokosinės duonos sriuba. Vargingų Hondūro rajonų gyventojų racioną sudaro jukos šaknys, auginamos tiesiog smėlyje. Iš jukos šaknų kepami minkšti, saldūs ir kvepiantys pyragai.
Populiariausi patiekalai – įvairiai paruošta žuvis, iš kukurūzų lapų gaminami vyniotiniai (Tamalles), saldusis žaliasis pipiras, įdarytas brinza. Pardavimo vietose (gatvėse) prekiaujama tortilijomis (Baleada), įdarytomis su pupelėmis, sūriu (Quesillo) arba parmezanu ir rūgščia grietine arba sviestu (Mantequilla). Kartais įmaišoma kiaušinių, salotų lapų ar pomidorų.
Mėgaujamasi vištiena su ryžiais ir kukurūzais, kepta žuvimi su marinuotais svogūnais bei palapeno pipirais, verdama žarnokų, pupelių ar jautienos sriuba (Mondongo). Valgomos kukurūzų košės, kepti bananai su mėsa ir saldėsiai (persikai su medumi, vaisių ir pieno kokteiliai).
Nacionalinis patiekalas – jūrų sraigių sriuba (Sopa de caracol), verdama su kokoso pienu, paskaninama kalendromis, bananais, kitais prieskoniais. Honduras torrejas („Damų piršteliai sirupe“) – tradicinis Kalėdų bei Velykų patiekalas. Iškepti pailgi sausainiukai patiekiami su sirupu, pagamintu iš rudojo cukraus, vandens ir cinamono lazdelių. Valgomi karšti.
Tradicinis gėrimas gaminamas iš alkoholio, pieno ir kiaušinių (Rompopo).
Žr. Centrìnės Amèrikos virtùvė

© Havajų virtuvė

7 Rgp

Havãjų virtùvė – kelių salų grupės Ramiajame vandenyne, priklausančios JAV, nacionaliniai patiekalai.
Havajų virtuvė artima europietiškoms, afrikietiškoms ir Karibų baseino šalių kulinarinėms tradicijoms. Tai etninių imigrantų ir vietinių gyventojų – Filipinų tagalų, JAV, kinų, japonų, korėjiečių, Polinezijos ir portugalų kilmės – kulinarinių tradicijų sintezė.
Havajų virtuvės pagrindą sudaro aitriosios paprikos, žuvis. Žuvis verdama, kepama, troškinama, marinuojama (citrinų sultyse, kepama su laurų lapais ir krapų stiebeliais).
Didžiausią įtaką salyno virtuvei padarė Japonija, taigi čia daug žuvų, jūros gėrybių, ryžių. Esama greito maisto, meksikietiškų, prancūziškų patiekalų. Tipiški havajietiški valgiai gaminami iš kiaulienos ir vištienos, ananasų ir makadamijos riešutų.
Svarbiausi ingredientai – įvairių veislių kolokasijos (jų krakmolas ir miltai), paprastojo duonmedžio vaisiai, tungamedžio ir kokoso riešutai, marantos, pupelės. Kolokasijos naudojamos troškintiems patiekalams. Iš skrudintų tungamedžio branduolių tradiciškai gaminamas pagrindinis senovės havajiečių pagardas (vadinamas inamona). Polinezijos marantos – tirštiklis, kurio dedama į Havajų kokoso grietinėlės desertą (Haupia). Virtos marantos yra sumaišomos su papajomis, bananais ar moliūgais ir kepamos. Egzotinio Ki (taip pat Ti, europiečiai vadina kordilina) (Cordyline fruticosa) šaknų po distiliavimo daromas skystis, vadinamas okolehao. Okolehao – tradicinis Havajų likeris, pagamintas iš Ti augalo. Saimin – makaronų sriuba su įvairiais mėsos, ir / arba koldūnais.
Havajiečiai vertina kiaulieną, kurią konservuoja. Konservuota kiauliena skardinėse, vadinama musubi (šnek. spam), svarbus baltymų šaltinis vietiniams gyventojams. Musubi naudojama vietiniams patiekalams ir įvairiais būdais, dažniausiai patiekiama su keptais ryžiais.
Ji gali būti įvyniojama į kordilinos lapus ir skrudinama bei kepama arba maišoma kepta su kopūstais. Patiekiama su tofu arba keptu sūriu su makaronais ir kitaip. Gali būti paduodama kaip salõtos su pupomis, kaip sumuštiniai su majonezu arba troškinta su gvajavų želė. Konservuota kiauliena (Musubi), saldi ir sūriai marinúota, Havajų restoranuose valgoma su ryžių pyrãgo gabaliukais, pjaustytais juostelėmis.
Jautiena tradiciškai džiovinama saulėje stengiantis ją apsaugoti nuo dulkių ir musių. Sūdyta ir džiovinta jautiena, pjaustyta juostelėmis, į stalą paduodama su sojų padažu. Visiems mėsos patiekalams gardinti vartojami penkių prieskonių mišinys arba kiti prieskoniai, t. y. Char Siu, Wasabi, Jicama, Shoyu (sojos padažas), Huli-huli, Teriyaki. Pastarasis pãdažas (Teriyaki) – populiariausias būdas mėsai paskaninti.
Havajuose nepaprastai įvairus žuvų asortimentas. Tunai – svarbiausia žuvis Havajų virtuvėje, iš jų populiariausi: dryžuotasis tunas (Aku), geltonuodegis tunas (Ahi) ir ilgapelekis tunas (Tombo). Ahi maistui vartojama sūdyta ir džiovinta, valgoma su kapotais riešutais, svogūnų laiškais, raudonaisiais pipirais sojos padažu (shoyu) ir jūros dumbliais ant raudonųjų kopūstų. Vietinių tunų keliauja žvejybos laivais į Japoniją, kur parduodami sashimi. Tunas kaip sashimi Havajuose taip pat valgomas, tačiau paruošiamas ant grotelių.
Ramiojo vandenyno mėlynasis marlinas (Pacific Blue marlin (Kajiki)), nors ir turi labai mažai riebalų, kepamas ant grotelių. Plačiažiotė durklažuvė (Shutome), turinti daug riebalų, tinka kepsniams kepti, skrudinta arba įmaišoma (įplakama) miltų, kiaušinių ir pan. Gruperis (Hapuu) dažniausiai garinamas. Rifų ešerys (Onaga) maistui naudojamas plikytas, apvirtas arba keptas. Lašiša (Opakapaka) turi daugiau riebalų, virta arba kepta patiekiama su švelniuoju padažu. Ožekšnis (Ono) kepamas, o delfinas (Mahimahi), paprastai supjaustytas į kepsnius, kepamas ant grotelių. Mėnulžuvė (Opah) tinka kepsniams, rūkoma arba daromi sashimi. Žuvies patiekalams naudojami padažai (Patis ir Bagoong).
Geriami tropiniai romo kokteiliai (Blue Hawaii ir Mai-Tai), kurie labai populiarūs Barbadose, Jamaikoje, Haityje, Mergelių salose. Romas maišomas su įvairių tropinių vaisių sultimis ir patiekiama su dekoratyviniais vaisių gabalais.
Tradicinis gėrimas – kava (Piper methysticum) (ʻawa). Geriamas vietinis vaisių vynas (pvz., ananasų putojantis vynas), rečiau alùs (Sam Choy Big Aloha – vienas populiariausių gėrimų).
Nacionaliniai patiekalai – raudona masė iš susmulkintų pomidorų, sumaišytų su šviežia lašiša (Lomilomi), garinta kiauliena arba žuvis, susukta į arbatos lapus (Laulau), daržovių salotos su užpilu. Tradicinis gėrimas – kokteilis su romu (Mai Thai).
Žr. Amèrikos virtùvė, JAV virtùvė, Okeãnijos salų virtùvė

© Haičio virtuvė

7 Rgp


Haìčio Respùblikos virtùvė – valstybės Šiaurės Amerikoje (Antilų salose, Karibų jūroje, Ispanjolos salos vakarinėje dalyje) nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Dominikos Respublika, kuri užima kitą salos dalį. Auginama kava, pupelės, sorgai, kukurūzai, ryžiai, apelsinai, mangamedžių vaisiai.
Haičio virtuvės pagrindą sudaro ryžiai, pupelės, daržovės. Haičio virtuvė labai įvairi, didelę įtaką padarė prancūzai, ispanai, Afrikos žemynas, Karibų tradicijos. Maistas nėra labai aštrus, nors kai kurie valgiai gardinami pikantiškais prieskoniais. Labiausiai vertinami aitriųjų pipirų rūšys, žuvis, kalakutiena. Daugelis patiekalų valgoma be duonos, tačiau su bananais ir batatais.
Patiekalams gaminti dažniausiai naudojami kukurūzai, kopūstai, avokadai, pomidorai, bananai, česnakai, raudonėliai, svogūnai, įvairių rūšių pupelės. Bananai dažnai verdami su paukštiena ir mėsa, o kukurūzai verdami žuvies nuovire. Iš manijokų miltų kepama duona (Kassave), gaminama rūkyta silkė su avokadais (užkanda), verdamos vištienos krūtinėlės su grietinės, majonezo ir ananasų sulčių padažu, kepamos bulvės, daromas karštasis aitriųjų pipirų padažas (Ti malice), verdama kiauliena (Griots).
Populiariausia mėsa – veršiena, jautiena, kalakutiena ir vištiena. Iš mėsos kepamas arba verdamas nacionalinis patiekalas, vadinamas tasau, patiekiamas su įvairiais prieskoniais (trintais ankštiniais pipirais, gvazdikėliais, čiobreliais, petražolėmis). Kepti veršienos (jaučio šlaunies), jautienos (filė) tasau tiekiami su virtais bananais, o virtas kalakutienos tasau – su bananais ir keptomis bulvėmis. Su mėsa derinami vaisiai: apelsinai ir citrinos. Retai vartojama kiauliena: iš jos gaminamas ragu (Haïtian pork) ir valgomas per gegužines; priedas – aštrus padažas.
Daug gaminama patiekalų iš daržovių ir vaisių: maltų kukurūzų suflė, kepti batatai, troškinti baklažanai, kepti kukurūzų paplotėliai, virti batatai ir bananai. Daržovės sutaisomos su aliejumi ir actu.
Žuvis verdama, kepama, troškinama, marinuojama citrinos sultyse, o po to kepama laurų lapuose ir krapų stiebeliais.
Nacionaliniai patiekalai – ryžių, svogūnų, pupelių ir česnakų valgis (Riz et pois rouges), aštrus aitriųjų paprikų, raudonųjų svogūnų, česnakų ir citrinos sulčių padažas (Ti malice), kepta jautiena ir bananai (Tasso et banane peze), vištiena su ryžiais (Diri ak poule), ryžiai su pupelių padažu (Diri cole ak sos pwa), kepta antis (Kanard fri).
Haičio virtuvėje verdama žuvienė (dažniausiai iš raudžių, menkių), kreoliškas arba pikantiškas daržovių padažas, ryžiai su juodgrybiais. Padažas (Ti malice) tiekiamas su kiaulienos ragu. Vartojami prieskoniai – petražolės, pipirai, čiobreliai.
Mėgstami desertai – kepti prinokę bananai, pabarstyti cukraus pudra, įdaryti šaldyti bananai-figos (bananais-figomis Antilų salose vadinami vaisiai, kurie Europoje vadinami tiesiog bananais; tai, kas Centrinėje Amerikoje vadinama bananais, yra bananų rūšis, jie valgomi žali arba prinokę), bananų desertas, batatų uogienė. Desertai pabarstomi trintais žemės riešutais (arachiais), papuošiami razinomis ir konservuotais vaisiais.
Geriami alkoholiniai gėrimai – romas (Rhum Barbancourt), kokteiliai su kondensuotu pienu, tropinių vaisių punšas, taip pat vaisių (melionų, greipfrutų, apelsinų, granatų, ananasų) sultys, vanduo, alus ir kava, kokakola.
Žr. Amèrikos virtùvė

© Gvinėjos įlankos virtuvė

7 Rgp


Gvinėjos įlankos virtùvė žr. Vakarų Ãfrikos virtùvė

© Gvatemalos virtuvė

7 Rgp


Gvatemãlos virtùvė – tautos, gyvenančios Centrinėje Amerikoje, nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Meksika šiaurėje, Hondūru ir Salvadoru pietryčiuose, Belizu šiaurės rytuose, su Ramiuoju vandenynu ir Karibų jūra.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – kavamedžių, bananų, cukranendrių, kukurūzų, kviečių, sorgų, pupelių ir ryžių auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – kiaulienos, jautienos ir veršienos, avienos, kavos gamyba.
Gvatemalos virtuvė – tipiška Majų kulinarija, artima kaimyninių šalių – Meksikos, Hondūro ir Salvadoro – kulinarinėms tradicijoms. Didžiulę įtaką padarė ir ispanai, prancūzai bei indai.
Gvatemalos nacionalinės virtuvės pagrindą sudaro daržovės (daugiausia kukurūzai, pupos), ryžiai ir citrusiniai vaisiai (ypač bananai), kepta mėsa (ypač paukštiena), kava, apvalūs ploni kukurūzų paplotėliai su mėsa, sūriu (tortiljos), aštriųjų pipirų padažai, žalumynai ir pagardai.
Bananai gvatemaliečiams – pagrindinis maistas, kaip europiečiams bulvės. Jie valgomi švieži, patiekiami kepti (pomfi), valgomi su majonezu kaip salotų pakaitalas, verdamas bananų kompotas, dažnai gaminamas valgis (Mansanitas de papa), imituojantis obuolius. Kepti driežai – vietinių gyventojų delikatesas.
Nacionaliniai Gvatemalos patiekalai – ridikėlių salotos (Picado de Rabano), paruoštos su mėtomis, apelsinų ir citrinų sultimis, juodųjų pupelių tyrė (Frijoles Negros Volteados), tradicinė ryžių sriuba (Arroz Guatemalteco), gaminama iš tamsiųjų ryžių, morkų, salierų, saldžiųjų paprikų ir žaliųjų žirnelių, aliejuje kepti tešlos kukuliai (Bunuelos), patiekiami saldžiame medaus sirupe, apibarstomi cinamonu ir cukraus pudra.
Šalies vidaus rajonuose viešpatauja Senovės indėnų virtuvė, kurioje daugelis receptų išlikę dar iš seniausių Amerikos civilizacijų – majų laikų. Maistui vartojamos jukos šaknys ir palmių šerdys, gaminami žvėrienos patiekalai, vištienos ir daržovių sriuba. Miestuose ir restoranuose dominuoja kinų ir meksikiečių virtuvės, o kaimo kulinarijoje – juodosios pupelės ir kukurūzai, iš kurių verdama sriuba, nuovirai, daroma pasta, kepama su pomidorų padažu ir pagardais, maišoma su ryžiais arba troškinama.
Ploni nerūgščios (prėskos) tešlos kukurūzų ar kviečių paplotėliai, įdaryti mėsa, daržovėmis, žuvimi, jūros produktais, valgomi kepti ant metalinio lakšto, padėto virš ugnies. Jie turi įvairius pavadinimus (pvz., Kesadiljas, Tostado). Populiari kukurūzų košė, virti kukurūzai.
Vertinamas medus, avokadai, bananai, papajos, cinamonas, kukurūzai, česnakinis sviestas (Mantequilla de ajo casera), bananų duona (Pan de Banano), apelsininis apkepas (Flan de naranja).
Vietiniai patiekalai – bananų lapuose apkepta mėsa (Tamale) su bulvėmis arba kukurūzais, pupelių ir daržovių piurė (Maleta), kepta žuvis su pupelėmis ir ryžiais (Kasamento).
Desertui kepami ryžių pyragėliai, kvietiniai paplotėliai (buritai) su saldžiuoju įdaru arba sūriu, traškučiais, cukruotais vaisiais, bandelės su cinamonu, kremu, ledai, šokoladinė kava, bananai su šokoladiniu glaistu arba plakta grietinėle.
Geriamas alus, grynas vanduo, romas, ryžių ir bananų gėrimas, vaisių sultys, kava. Nacionaliniai gėrimai – kava ir kaktusų degtinė (Quetzalteca). Juoda, tačiau nestipri kava, ruošiama iš arabikos – kavos rūšies, gaunamos iš arabiško kavamedžio, geriama labai dažnai. Maltos pupelės turi subtilų egzotišką vaisių prieskonį. Nedaug išgeriama arbatos. Kaip ir visoje Lotynų Amerikoje, populiaresnė paragvajinė arbata (matė).
Žr. Centrìnės Amèrikos virtùvė

© Gvadelupos virtuvė

7 Rgp


Gvadelùpos virtùvė – salyno rytinėje Karibų jūros dalyje, Prancūzijos užjūrio regione, nacionaliniai patiekalai.
Gvadelupos virtuvė artima prancūzų kulinarinėms tradicijoms: bet kuris prancūziškas patiekalas šalyje turi panašumų, tačiau pritaikytas vietiniams poreikiams. Salose viešpatauja meksikiečių, indų ir kinų virtuvių patiekalai, tačiau vietiniai gyventojai įnešė tam tikrą koloritą – daugelį azijietiškų valgių čia virėjai pripažįsta kaip atskirus ir savitai pritaikytus savo virtuvėje. Meksikietiški valgiai čia ruošiami švelnesnio skonio.
Salų valstybėje daug jūros gėrybių (vėžių, moliuskų), žuvies, iš kurių valgiai gaminami pagal prancūzų, kreolų, afrikiečių ir azijiečių virtuvių receptūras. Ypač populiarūs omarų, vėžlienos, jūrų ežių valgiai.
Nacionaliniai Gvadelupos patiekalai – įdaryti krabai, virti krabai su žaliaisiais bananais, troškinti krabai su pagardais (Matutu-dekrabes), troškinti ant akmens anglių moliuskai su daržovių garnyru, virti aštuonkojai (Šatru), langustai, žuvies ir kiaulienos asorti su daržovėmis (Tinin-lan-more), moliuskų sultinys, žuvies ragu (La-kreol), kepta laukinė ožkiena (Gut-kolombo ir Kabri) su pagardais, ploni paplotėliai (Roti) su įdarais, aštri kraujinė dešra (Budin), kepti viščiukai su ryžiais ir daržovėmis, bekono ir daržovių arba jūros produktų ragu (Kalalu), keptos kalakutienos krūtinėlės, troškinta triušiena su daržovėmis, kepti balandėliai, vištienos salotos, troškinta vištiena su juodosiomis pupomis, vyne troškinti moliuskai.
Įvairūs prieskoniai patiekalams suteikia būdingą kreolų virtuvės aromatą, o švelnūs prancūzų apdorojimo metodai ir valgių patiekimas – rafinuotą skonį ir išvaizdą.
Su mėsos patiekalais dažniausiai duodami daržovių garnyrai, ryžiai, egzotinės vietinės daržovės ir vaisiai (akos, kasavos vaisiai, ananasai ir pan.), rečiau – bulvės.
Geriamos vaisių (gvajavų, anonų, ananasų, papajų, marakujų, mandarinų, cukranendrių) sultys, vietinė kava ir arbata, romas, punšas, prancūziški vynai, šampanas ir kiti importiniai spiritiniai gėrimai.

© Guamo virtuvė

7 Rgp


Guãmo (Guam) Teritòrijos virtùvė – JAV valdos, užimančios to paties pavadinimo salą Ramiajame vandenyne, Marianų salų grupėje, nacionaliniai patiekalai.
Auginamos daržovinės ir vaisinės kultūros, vystoma gyvulininkystė.
Žr. Mikronèzijos Respùblikos virtùvė

© Gruzijos virtuvė

7 Rgp


Grùzijos virtùvė – valstybės Užkaukazės viduryje ir vakaruose nacionaliniai patiekalai.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – javų, techninių augalų, bulvių, daržovių, vynuogių, vaisių ir arbatos auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – mėsa, taukai, aliejus, konservai, arbata, vynuogių vynas, šampanas, smulkus cukrus.
Tai aštrūs, riebūs, aromatingi patiekalai. Skonį ir aromatą valgiams suteikia prieskoniniai bei kvapnūs žalumynai, daržovės ir jų lapai. Paplitę prieskoniai – imbieras, mėtos, žalios ir džiovintos raugerškio uogos, apyniai, bazilikas, peletrūnas, česnakai, svogūnai, pipirai, cinamonas. Žolelės naudojamos ir po vieną, ir įvairūs jų mišiniai. Prieskoniai ir žolelių mišiniai naudojami gaminant pačius įvairiausius patiekalus: sūrius, sriubas, mėsos ir žuvies valgius.
Gruzijos virtuvė skiriama į dvi dalis – vakarų ir rytų. Viena šio skirstymo priežasčių yra skirtingas didelės šalies kraštovaizdis: nuo šalčių ir ledu padengtų kalnų viršūnių, drėgmės ir sniego kalnuose, pavasarinių žolelių ir gėlių kalnų papėdėse, iki saulės ir palmių pajūryje. Krašto kulinarinėms tradicijoms įtakos turėjo ir atskiri regionai, kurie dabar Gruzijai nebepriklauso.
Populiariausia sriuba šalyje – sultinys (charcho) iš jautienos ar avienos ragu, gausiai pagardinta česnaku (rečiau – vištienos sriuba (chachochbili)). Dažniausiai ji valgoma rytais, nes yra labai soti ir maistinga. Gruzijoje mėgstamos mėsiškos, pieniškos, vegetariškos ir kitos sriubos. Jos nėra nei labai tirštos, nei labai skaidrios, nes į sriubas gruzinai deda kiaušinio. Iš paukštienos – vištienos arba kalakutienos – verdamas sultinys (chichirtma), pagardintas miltais, acto ir kiaušinių mišiniu, pakepintais svogūnais, šašlykai (mcvadi).
Gruzinų virtuvės patiekalai nėra labai aštrūs, tačiau aromatingi ir švelnūs. Aštrūs patiekalai gaminami tik atskiruose Gruzijos rajonuose (pvz., Mergelijoje ir anksčiau Gruzijai priklausiusioje Abchazijoje).
Rytų Gruzijoje kvietinė duona iš mielinės tešlos kepama didžiulėse įvairių cilindro formų induose, o ant dugno kuriama ugnis, Vakarų Gruzijoje – kukurūzų duona (mchadi), kepama molinėse keptuvėse. Abchazijoje duona pakeičiama tiršta kukurūzų koše (gomi).
Gruziniška duona kepama šamotinių plytų apvalioje elektrinėje krosnyje, kuri įkaista iki 400 °C. Vienu metu ant vidinių sienelių galima prilipdyti ir kepti 34 gruziniškos duonos papločius. Šviežiai malti kvietiniai miltai maišomi su vandeniu, pridedama mielių, kildinama tešla ir formuojami (kočiojami) pailgi paplotėliai. Atidengiama karščiu alsuojanti krosnis ir paplotėliai priplojami prie vidinės sienelės. Iškepti traukiami specialiu kabliu.
Visiems patiekalams – salotoms, padažams, sriuboms, saldumynams – gardinti naudojami riešutai. Žuvis maisto gaminimui gaudoma jūroje ir upėse.
Gruzinų virtuvė didžiuojasi aštriu padažu su riešutais ir pagardais, kuriuo užpilama virta paukštiena.
Įvairių rūšių sūriai – būtina puošmena ant gruzinų stalo. Vakarų Gruzijoje populiarūs sluoksniuoti sūriai (suluguni), patiekiami apvalių kukulių formos (panašiai kaip itališkoji mozarela), o Rytų Gruzijoje – žymiai kietesni ir aštresni sūriai, gardinami įvairiomis žolelėmis ir prieskoniais. Skirtingose šalies dalyse su skirtingais įdarais gaminami paplotėliai (pyragėliai) su sūriu (chaciapuri), kurie yra tradicinis patiekalas, koldūnai (chinkali).
Sūdomos ir marinuojamos daržovės atsargai: pipirai, pomidorai, agurkai, kopūstai. Iš vynuogių ir riešutų gaminami dešros pavidalo saldumynai.
Neįvairus saldumynų pasirinkimas. Dažnai atskirai valgomi vaisiai ir riešutai. Tradicinis naujametinis skanumynas – plokšti riešutiniai saldainiai.
Sriuboms, karštiems ir šaltiems patiekalams naudojami graikiški riešutai ir migdolai.
Labai vertinama kepta ir troškinta aviena arba jautiena. Gruzijos rytuose vartojama daugiau taukų, kvietinė duona, kuri kepama didžiuliuose cilindriniuose ąsočiuose, verdami mėsėčiai su aštriais prieskoniais. Gruzijos vakarinėje dalyje mėgstama kukurūzų duona, kai kur vietoj duonos – tiršta kukurūzų košė. Pajūryje paplitę aštrūs valgiai, valgiai iš paukštienos.
Paukštiena (viščiukai, vištiena, kalakutiena, antiena ir fazaniena) dažniausiai kepama, apkepama (troškinama), verdama. Kepama ir troškinama pomidorų padaže su svogūnais, vynu arba vyno actu, citrinos sultimis, žalumynais ir pagardais. Atskirai paduodamas padažas, arba salotos.
Visoje Gruzijoje mėgstamiausias šašlykas, padažai su riešutais ir specijomis, vištienos arba kalakutienos sultiniai, paskaninti miltais, išmaišytais su kiaušiniais ir svogūnais. Didelį populiarumą turi valgiai iš jautienos kojų su svogūnais, valgomi rytais.
Šašlykas – ant iešmo kepami mėsos gabalėliai. Skirtinguose šalies regionuose šašlykas skirtingas, pavyzdžiui, vakarinėje Gruzijos dalyje populiaresnis paukštienos šašlykas. Prie mėsos patiekalų siūloma adžikos (ypatingo padažo, gaminamo iš įvairių daržovių ir prieskonių) ir grubios kukurūzų duonos.
Mėgstamiausias žvėrienos patiekalas – muflono šlaunies šašlykas (keptas antrasis patiekalas), kepamas žarijų kaitroje.
Gruzijoje paplitęs paprotys kiekvieną kartą pietums ir vakarienei tiekti išvalytus ir nuplautus žalumynus (priklausomai nuo sezono – petražoles, salotas, mėtas, bazilikus, žalius svogūnus ir t. t.). Prie žalumynų duodami ridikėliai, ridikai, pomidorai, agurkai ir pipirai.
Labai mėgstami valgių priedai: prieskoniai, uždarai ir padažai.
Visada prieš pietus ir vakarienę duodama daržovių užkandinės, paprastai sūrūs, marinuoti. Kiti užkandžiai – virti žuvų ir mėsos produktai, tiekiami šaltai (vištiena, jautiena, šerniena, kiauliena, paršiena), taip pat aštrūs subproduktai, dešros, kumpiai kartu su aštriais padažais.
Mėgstamiausi namie gaminami patiekalai – chaciapuri – duona, įdaryta varške, baklažanai ar cukinija su česnakais, čadai – kukurūzų miltų paplotėliai, bazė – vištiena su graikinių riešutų padažu.
Geriami natūralūs pusiau saldūs (Kindzmarauli, Akašeni) ir sausi (Mukuzani, Saperavi) vynai, mineralinis vanduo (Borjomi).
Pusiau saldūs vynai gaminami iš sunokusių, tačiau nepernokusių vynuogių. Jų kvapas – švelnus, malonus ir gaivus, primena miško uogų, vyšnių, juodųjų serbentų, granatų niuansus, skonis – lengvas, aksominis su juntamu vaisiškumu, juntamais uogų tonais, o spalva – raudona, tamsiai raudona arba vidutinio tamsumo vyšnių raudona.
Sausų vynų spalva – tamsi raudona, sodri, kvapas – malonus, specifinis, švelnus su tamsių uogų atspalviais, o skonis – aitrokas, švelnus, harmoningas, juntami stiprūs taninai.
Gruzinų tautiniai valgiai – mėsiška ryžių sriuba su pomidorais ir ankštiniais pipirais (charcho), mėsiška svogūnų sriuba su tryniais (chichirtma), kepta žuvis su riešutų padažu, kepti viščiukai (tabaka), pupelių apkepas su kiaušiniais (lobio), pyragėliai su sūriu (chaciapuri), vištienos mėsėčiai (chinkali) ir kiti.
Žr. Nepriklaũsomų Valstýbių Sándraugos virtùvė

© Grenlandijos virtuvė

7 Rgp


Grenlándijos virtùvė – didžiausios pasaulio salos, turinčios autonomiją ir Danijai priklausančios salų grupės Šiaurės Amerikoje, nacionaliniai patiekalai.
Grenlandijos virtuvės pagrindą sudaro žuvis ir jūrų gėrybės. Dominuoja daniškos virtuvės patiekalai. Tai riebūs, tačiau paprastai gaminami valgiai, ruošiami iš ruonių ir banginių mėsos. Mėgstami krabai, krevetės. Valgoma elniena, muskusinė jautiena, ėriena, lapės mėsa, paukštiena, miško uogos. Vaisiai ir daržovės atsivežamos iš kitų šalių. Iš Danijos daugiausia importuojami raudonieji ir baltieji kopūstai, grybai ir svogūnai.
Tradicinis valgis – paukštienos, elnienos arba žuvies sriuba (Suaasat) su svogūnais, morkomis, bulvėmis, ryžiais ar miežinėmis kruopomis. Populiarus valgis – šiek tiek padžiovinta ir su riebalais išvirta menkė. Svarbiausi užkandžiai – džiovinta menkės, banginio mėsa, elniena, džiovinta banginio oda. Desertams ir pyragams gardinti vartojamos varnauogės ir šilauogės.
Geriamas tyras vanduo ir vietinė kava (stipresė nei airiška), ruošiama naudojant kavą, viskį, kavos likerį (kahlua), prancūzišką likerį ir plaktą grietinėlę. Geriama karšta, be cukraus ir per šiaudelį.
Žr. Dãnijos Karalỹstės virtùvė

© Grenados virtuvė

7 Rgp


Grenãdos virtùvė – salų valstybės Karibų jūroje nacionaliniai patiekalai.
Dominuoja anglų, amerikiečių, ispanų prancūzų ir indų patiekalai. Grenadoje užveistos cukranendrių plantacijos. Maisto gaminimo būdai labai įvairūs. Labai populiari vištiena, ypač kepta ant grotelių, troškinta kiauliena ar jautiena, garuose paruošta žuvis. Daug jūros gėrybių (krabų, jūrų ešerių, menkių, įvairių moliuskų (ypač jūrų sraigių)), įvairių vaisių (bananų, vandens citrinų) ir daržovių (morkų, agurkų), prieskonių (muskato riešutų). Kultivuojama kakava, citrusai, gvazdikmedžiai ir vanilė.
Patiekalams gaminti dažnai naudojami ryžiai, žirneliai ir įvairių rūšių bulvės (batatai, taro). Valgiai skaninami česnakais, lauro lapais, įvairiais aitriaisiais pipirais, muskatu, cinamonu, ciberžole, gvazdikėliais, imbieru, naudojamas aliejus bei vyno actas. Valgomi muskatiniai ledai, geriamas romas.
Nacionaliniai patiekalai – taro bulvių (kolokasijų) lapų, panašių į špinato, sriuba (Calaloo), troškinta vištiena (Feroce) su prieskoninėmis žolelėmis ir citrinų sultimis, virta jautiena, vištiena arba daržovės (Roti) su dideliu kiekiu kario ir bulvėmis.
Tipinis Grenados valgis – troškinys (Ile dung), ruošiamas iš kiaulės uodegų (kartais naudojama kiauliena arba žuvis), duonmedžio vaisių, svogūnų, morkų, salierų, taro bulvių ir virtinukų. Viskas verdama kokoso aliejuje.
Kaip ir Barbadose, vestuvėms kepamas didžiulis pyragas su džiovintais vaisiais, uogomis ir romu. Į receptą įeina miltai, tamsus rudasis cukrus, sviestas, kiaušiniai, vyšnios, razinos, slyvos, serbentai. Džiovinti vaisiai ir uogos mirkomi romu ir keletą mėnesių laikomi moliniuose ąsočiuose.
Paplitęs gėrimas (Bois bande) iš vietinių bois bande (pranc. „potencijos medis“) medžio žievių. Šio medžio žievių dedama į vyną, arbatą.
Grenada – antroji valstybė pasaulyje pagal muskato riešutų gamybą.

© Graikijos virtuvė

7 Rgp


Graĩkijos virtùvė – tautos, gyvenančios Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje ir kalbančios viena indoeuropiečių kalbų, nacionaliniai patiekalai.
Manoma, kad senovės Graikijoje IV a. prieš Kristų (maždaug 330 m. pr. Kr.) graikas Archestratas sudarė pirmąją istorijoje kulinarijos receptų knygą. Per ilgą savo istoriją graikų virtuvė keitėsi – jai turėjo įtakos ir kitos tautos. Svarų indėlį paliko šalyje ilgai viešpatavę turkai, taip pat kaimyninės tautos.
Graikija aukščiausią išsivystymą pasiekė prieš 2500 metų, viešpataujant Perikliui. Buvo ištobulintas ir virimo menas bei valgymo kultūra. Homero laikais buvo įprasta valgyti sėdint kaip Egipte, bet vėliau pereita prie rytietiško papročio valgyti gulint. Filosofas Epikūras pasisakė už gyvenimo malonumus, bet kartu įspėjo, kad jie neturėtų virsti besaikiu lėbavimu. Jis teigė, kad išmintingasis pasirenka ne tą valgį, kurio yra daugiausia, bet tą, kuris skaniausias.
Graikų virtuvės tradicijos glaudžiai susijusios su šalies istorija. Daugelį amžių šalyje viešpatavo turkai ir tik pirmojoje XIX a. pusėje Graikija tapo suvereni valstybė. Todėl užkariautojų turkų valdymo periodas paveikė graikų kulinarijos paveldą: virtuvė siejama su Balkanų ar Vidurio Rytų šalimis.
Graikiškai virtuvei būdingas riebokas ir daug prieskonių turintis maistas. Daug nacionalinių patiekalų gaminama iš avienos ir veršienos. Vištienos ir kiaulienos nacionalinėje virtuvėje nedaug. Kepimui beveik visada vartojamas vien tik alyvuogių aliejus (Graikijoje auginama daug alyvmedžių). Mažuose restoranėliuose dažnai lankytojams leidžiama užeiti į virtuvę ir ten išsirinkti sau patiekalą.
Tradicinė graikų virtuvė nėra egzotiška: užkandžiaujama įvairiomis daržovių salotomis, lengvais apkepais. Tai ant iešmo kepti nedideli ėrienos ar vištienos gabaliukai, trintos svogūninės daržovės bei žolelės, mėsos ar žuvies troškiniai su daržovėmis.
Populiariausi graikiškos virtuvės patiekalai – ryžių sriuba su kiaušiniu ir citrina (Avgolemono), upės žuvis (Barbuni), daržovių salotos su sūriu, kepti ir ryžiais bei mėsa farširuoti pomidorai (Domates gemistes), krevetės, omarai, kepti baklažanai (Melitsanes), pudingas arba suflė iš makaronų (Pastisijo), žuvų ikrų salotos (Taramosalata). Populiarūs į lietviškus balandėlius panašūs patiekalai, tik mėsa sukama ne į kopūsto, tačiau į vynuogių lapus. Graikai mėgsta ir šašlykus, keptus kalmarus.
Populiariausia mėsa Graikijoje – ėriena, veršiena, aviena, paukštiena, labai dažnai per šventes kepama ant iešmų, patiekalai su mėsos faršu (apvalūs ar pailgi maltinukai, troškinami arba naudojant mėtas ar cinamoną patiekiami ypatingame padaže), rauginta kiaulės koja. Mėsos faršu su įvairiais priedais įdaromi pomidorai, saldžiosios paprikos, aguročiai. Kiauliena nėra taip populiari. Dažniausiai valgoma liesa kiauliena. Kartais valgoma ir ožkiena.
Populiariausias mėsos ruošimo būdas – kepimas ant grotelių arba ant iešmo. Kepta mėsa dažniausiai tiekiama su įvairiais padažais, šviežiomis daržovėmis ar jų salotomis, keptomis bulvėmis, ryžiais, kukurūzais. Mėgstama troškinta mėsa su įvairiausiais padažais (vyno, kiaušinių, citrinų ir t.t.).
Ypač dažnai graikai gamina maltos arba smulkiai supjaustytos mėsos (Kimades) patiekalus. Maltinukai kepami ant grotelių, troškinami su įvairiais padažais. Iš maltos mėsos gaminamas ir vienas populiariausių bei svetur žinomiausių graikiškų patiekalų – sluoksniuotas maltos mėsos, baklažanų, pomidorų ir sūrio troškinys (Musaka). Faršas dažnai naudojamas įdarams. Nepaprastai populiarios daržovės, įdarytos malta mėsa.
Daugumai mėsos patiekalų ruošti naudojamas alyvų aliejus. Dažnas mėsos patiekalas gardinamas citrinų sultimis ir prieskoniais bei prieskoninėmis žolelėmis: mėtomis, čiobreliais, cinamonu, rozmarinais, bazilikais ir kt.
Žuvis Graikijoje – kasdienis maistas. Gaminama ir patiekiama ji įvairiausiais būdais: karšta ir šalta, kepta, troškinta, įdaryta, sūdyta, džiovinta, marinuota, rūkyta. Labai populiarūs patiekalai iš egzotiškų jūros gėrybių – marinuoti aštuonkojai (Htapodi marinato), įdaryti arba kepti kalmarai (Kalmarakja gemista arba Tiganita), plovas su krevetėmis (Jarides me pilafi), paštetas iš smulkintos žuvies (dažniausiai – tuno), trintų morkų ir svogūnų.
Tradicinėje graikų virtuvėje populiarios įvairios daržovės – baklažanai, artišokai, pomidorai, špinatai, moliūgai, saldžiosios paprikos, taip pat šviežių ir virtų daržovių salotos. Dažnai šviežios daržovės patiekiamos alyvuogių aliejumi, alyvuogėmis, fetos, brinzos sūriu.
Mėsa arba ryžiai vyniojami į marinuotus vynuogių lapus, o delikatesas – balandėliai su raugintais kopūstų lapais, į kuriuos gali būti sukami lęšiai, žirneliai, pupelės.
Tradiciniai graikų desertai – plokščias pyragas su riešutais ir medumi, švieži, džiovinti ar cukruoti vaisiai, jogurtas su medumi. Nepakartojami saldumynai – graikiški pyragėliai su migdolais, sirupu ir medumi.
Graikijoje geriami įvairiausių rūšių vynai, anyžinė degtinė (ouzo), likeris (Kumkuat), brendis (Metaxa), jaunas vynas (Retsina). Populiarios įvairios žolelių arbatos, graikiška kava (ypač šalta kava (Frappe)); graikiška – saldesnė, be priedų, o turkiška – su pipirais ir kardamonu). Kava patiekiama su stikline šalto vandens.
Tradicinėje graikų virtuvėje mėgstami ir vertinami šviežių bei virtų daržovių patiekalai, įvairiausių šviežių daržovių rinkiniai su alyvuogių aliejumi, alyvuogėmis ir sūriu, apkepas (Musaka), ruošiamas iš maltos arba smulkiai pjaustytos mėsos, baklažanų arba pomidorų ir aplietas sūrio bei kiaušinių padažu, o tzadziki – skirtinguose Graikijos regionuose skirtingai ruošiamas pikantiškas patiekalas – kartais padažas, kartais sriuba – iš jogurto, šviežių arba raugintų agurkų ir trintos Lietuvoje neauginamos svogūninės daržovės bei žolelių. Suvlaki – ant iešmų kepti nedideli ėrienos ar vištienos gabaliukai.
Populiariausi patiekalai: vištienos sultinys su citrina, ryžiai ir malta mėsa vyne, sluoksniuotas baklažanų ir maltos mėsos patiekalas, mėsa, paruošta specialiame inde, paprastai su svogūnais ir pomidorų padažu, sūris iš avių ar ožkų pieno. Tradicinėje virtuvėje minimas lietuvių mėgstamas valgis – balandėliai, kurie Graikijoje vyniojami ne į kopūsto, o į vynuogės lapą. Be sūrių, graikai nemažai geria rauginto pieno.

© Gambijos virtuvė

7 Rgp


Gámbijos Respùblikos virtùvė – valstybės Vakarų Afrikoje nacionaliniai patiekalai.
Gambiją iš visų pusių supa Senegalas. Šalyje auginami ryžiai, soros, sorgai, kukurūzai, manijokai, užsiimama gyvulininkyste – auginami galvijai, ožkos, avys. Vyrauja žemės ūkis. Vienas pagrindinių Gambijos pajamų šaltinių yra žuvies eksportas. Tai žemės riešutų šalis.
Gambijos virtuvės pagrindą sudaro ryžiai ir daržovės (saldžiosios bulvės, saldieji pomidorai, baklažanai, svogūnai, okra). Bulvės arba ryžiai kaip garnyras patiekiami prie daugelio patiekalų. Gardinama aštriais prieskoniais (aitriosiomis paprikomis ir juodaisiais pipirais), naudojamas riešutų ir palmių aliejus. Valgomi švieži mango vaisiai, papajos, bananai, kokosai ir apelsinai, šviežiai spaustų vaisių sultys.
Pikantiška mėsa su ryžiais bei pomidorų tyre su daržovėmis (Benachin), žemės riešutų padaže troškinta mėsa (Domodah), patiekta su ryžiais.
Mėsa bei rūkyta žuvis (Plasas), išvirtos palmių aliejuje su manijokų lapais. Patiekiama su ryžiais ir trinta manijokų koše.
Vištiena (Yassa), virta su svogūnais, česnakais ar aitriaisiais pipirais ir žaliąja citrina, patiekiama su ryžiais arba bulvėmis.
Okros sriuba (Superkanja): be okros, naudojama žuvis, jautiena, svogūnai, palmių aliejus, aitrieji pipirai, aštrių pipirų mišinys, jautienos sultinys.
Iš žuvies bei jūrų produktų ruošiami patiekalai, ypač populiari rūkyta ir vytinta žuvis, valgoma užgeriant vietiniu alumi (Julbrew).
Geriamas palmių vynas, vietinis ir importinis alus.
Žr. Vakarų Ãfrikos virtùvė

© Gajanos virtuvė

7 Rgp


Gajãnos virtùvė – valstybės Pietų Amerikos šiaurinėje dalyje (Atlanto vandenyno pakrantėje) nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Surinamu rytuose, Brazilija pietuose, Venesuela vakaruose, Atlanto vandenynu šiaurėje. Vietinių indėnų kalba Gajana reiškia „vandenų šalis“.
Pagrindinės Gajanos ekonomikos šakos – žemės ūkis ir kasyba. Cukranendrės, ryžiai yra pagrindiniai žemės ūkio produktai. Auginami kukurūzai, kokosai, citrusiniai vaisiai. Auginami galvijai. Eksportuojamas cukrus, ryžiai, krevetės.
Maistas pateikiamas kokoso riešuto kevaluose. Valgomi apelsinai ir obuoliai. Gaminami šerbetai. Geriamas raki, džinas, alus, vynas ir gėrimai iš miltelių.

© Filipinų virtuvė

7 Rgp


Filipìnų Respùblikos virtùvė – antro pagal dydį salyno pasaulyje, esančio Pietryčių Azijoje, nacionaliniai patiekalai.
Salyne yra apie 7100 salų. Ilgus šimtmečius salynas priklausė Ispanijai, tačiau po Ispanijos ir Amerikos karo atiteko Jungtinėms Valstijoms. Nepriklausomybę Filipinai atgavo po Antrojo pasaulinio karo. Salyno istorija lėmė šalies maisto (šiek tiek kiniško, ispaniško ir amerikietiško) egzotiškumą. Filipinų virtuvė pasižymi patiekalų švelnumu ir saikingumu.
Auginami ryžiai, kukurūzai, kokosų palmės, cukranendrės, tabakas, tropiniai vaisiai, daržovės, kava ir kakava.
Skiriami keli tradiciniai filipiniečių maisto gaminimo būdai:
– pagrindiniai žuvies ir mėsos patiekalų ingredientai yra actas, pipirai ir česnakai (toks maisto gaminimo būdas vadinamas adobo);
– valgiai verdami kokosų piene (toks maisto gaminimo būdas vadinamas guinataan).
Kaip ir daugelyje Azijos šalių, Filipinuose ryžiai – pagrindinis maistas. Ryžiai ir žuvis salyne dažnai valgomi pusryčiams, tačiau rytais populiariausios yra aštrios dešrelės (Longaniza). Pusryčiams valgomi ir kepti kiaušiniai. Prie jų dažnai patiekiama filipiniečių duona (Pan de Sal). Kepti ryžiai valgomi tris kartus per dieną.
Kinų įtaka akivaizdžiausia virtuvėje, kur naudojama daug įvairių rūšių makaronų. Verdamos kiniškos sriubos. Valgomas nacionalinis ispanų virtuvės patiekalas – paelja. Paplitęs greito paruošimo maistas.
Iš vietinių patiekalų populiarus saldus valgis (suman), kuris gali būti įvairių rūšių. Skaniausias jų yra lipnūs ryžiai, garinami bambuko viduje ir patiekiami su kokoso drožlėmis ir cukrumi. Kitas suman patiekalas gaminamas iš bananų, įvyniotų į bananų lapus ir virtų vandenyje.
Dažniau geriama kava arba kakava nei arbata. Per priešpiečius ir pietus valgoma daug ir sočiai. Ant stalo dedami keturi ar penki patiekalai – sriuba, žuvis, mėsa, švieži vaisiai ir saldus desertas. Tarp priešpiečių ir pietų Filipinuose yra valgymo metas, kuris vadinamas merienda. Tai primena anglišką arbatos pertraukėlę. Valgomi sumuštiniai su arbata, lengvi daržovių užkandžiai, desertai, pagaminti iš kokosų pieno, ananasų ar kitų tropinių vaisių.
Filipiniečiai linkę valgyti tik šviežias žuvis ir jūrų produktus (krabus, krevetes, moliuskus), kuriuos pagardina padažais ir valgių priedais. Dažniausiai tai – acto, Provanso majonezo ir prieskonių mišinys, kuris kartais pakepinamas, kartais papildomas svogūnais ir įvyniojamas palmių lapuose.
Tradicinis švenčių valgis – paršiukas, įdarytas tamarindų lapais ir iškeptas ant anglių (Lechon).
Kokosai naudojami ruošiant egzotinius patiekalus, pavyzdžiui, mėsa ir daržovės su kokosų pienu (Guinatan), o kokosų riešutai – gaminant desertus, pavyzdžiui, ryžių, cukraus ir kokosų pieno pudingas (Bibingka), keptas orkaitėje ir papuoštas šviežiais padruskintais anties kiaušiniais, desertinis džemas (Macapuno).
Populiarūs nacionaliniai patiekalai – kiaulienos, vištienos ir grybų apkepas (Pankitmolo) su vištienos arba mėsos sultiniu, žalios žuvies salotos (Kilawin), panašios į meksikietiškąsias, tačiau gardesnės, mėsos (dažnai paukštienos) patiekalai (Pipiran ir Kari-kari) su „annatto“ sėklomis ir kepintais riešutais, sultinys su moliuskais arba krevetėmis (Siniganga), pagardintas vaisiais.
Pagal Adobo būdą gaminami marinuoti kiaulienos ir vištienos gabalėliai su česnakais, prieskoniais ir ryžiais, kepti marinuoti kalmarai, valgomi su biriais ryžiais, apkepinti ir virti baklažanai. Dažniausiai naudojami ingredientai – vyno actas, sojų padažas, česnakai, juodieji pipirai, laurų lapeliai, augalinis aliejus, kukurūzų krakmolas.
Vartojama jautiena (Karabao). Daug egzotinių patiekalų. Tai marinuoti mangų vaisiai, pomidorai, kepti aguročiai, trinti kokoso riešutai ir duonmedžio vaisiai. Patiekalams vartojamas aštrieji pipirai. Maistas ruošiamas palmių aliejuje.
Populiariausi vaisiai – kokoso riešutai, duonmedžio vaisiai.
Filipinuose nėra arbatos gėrimo tradicijų, tačiau populiarūs tirpūs gėrimai (2 ar 3 viename).

© Fidžio virtuvė

7 Rgp


Fìdžio Demokrãtinės Respùblikos virtùvė – šalies salyno (Okeanijoje, pietvakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje), kurį sudaro 322 salos, nacionaliniai patiekalai.
Tik trečdalis salų apgyvendintos, o Fidžio sostinė (Suva) yra Viti Levu saloje. Viti Levu ir Vanua Levu salos – pagrindinės. Salos kalnuotos, apaugusios tropiniais miškais. Mažosios salos dažniausiai koralinės kilmės, žemos, daugumos salų pakrantėse – koralų rifai. Auga palmės, duonmedžiai.
Fidžyje gyvena įvairių kultūrų žmonės, tad šalies virtuvė pakankamai įvairi. Galima rasti indų, kinų, Europos kulinarijos bruožų. Dominuoja įvairūs šakniagumbiai (yam, taro, manijokai), valgiai ruošiami iš kiaulienos, jautienos, paukštienos, žuvies bei jūrų produktų. Patiekalai gardinami česnakais, aitriaisiais pipirais, imbieru, ciberžole, ožrage ir kitais prieskoniais.
Vietiniai gyventojai ruošia daugybę salotų, užkandėlių, sriubų iš vaisių (bananų, ananasų, mango ir gvajavų vaisių). Patiekalams iš vaisių ruošti dažnai naudojamas kokoso pienas, o patys valgiai ruošiami saldžiai ar šiek tiek pikantiškiau paskaninant duska.
Tradiciniai valgiai ir gėrimai – kokoso pieno ir citrinos marinate marinuota bei garuose paruošta žuvis (Kakoda), virtas, keptas arba trintas ir kokoso piene su cukrumi ir grūstais bananais virtas tapijokas (Kassaua), patiekalas iš taro lapų (Rourou) (taro bulvės), šparagų patiekalas (Duruka).
Geriamas stiprus, iš pipirmedžio šaknies gėrimas (Kava), vietinis alus (Carlton ir Fiji Bitter), vietinis vynas (Meridan Moselle, Suvanna Moselle). Populiarūs alkoholiniai gėrimai – džinas (Booth’s Gin), romas (Bounty Fiji Golden Rum), degtinė (Cossack Vodka), viskis (Old Club Whisky).
Žr. Okeãnijos salų virtùvė

© Farerų salų virtuvė

7 Rgp


Farèrų salų (Faeroerne) virtùvė – salų, išsidėsčiusių šiaurinėje Atlanto dalyje, priklausančių Danijai, gyventojų maistas.
Farerų salų gyventojai verčiasi žvejyba, o žuvis – svarbiausias farerų maisto produktas ir pajamų šaltinis. Antroji pagal svarbumą ekonomikos šaka – gyvulininkystė. Užsiimama avininkyste ir pieno gamyba.
Užsiimama ir banginių medžiokle. Banginiai šaunami tik harpūnu [ol. harpoen] – svaidomąja, šaunamąja ietimi su užkarpomis. Banginių mėsa Farerų salose – vertingas maisto produktas, o iš banginių kepenų gaunami taukai – labai reikalingo žmogui, ypač vaikams, vitamino D šaltinis.
Farerų salose daug dvigeldžių moliuskų ir giliavandenių krabų bei langustų.
Plg. Grenlándijos virtùvė
Žr. Danijos virtùvė

© Europos Sąjungos šalių virtuvė

7 Rgp

Euròpos Sąjungos šalių virtùvė – valstybių ekonominės bendrijos bendros maisto politikos integracija.
Europos Sąjunga (ES) atsirado Bendrosios rinkos pagrindu ir perėmė Europos ekonominės bendrijos bendruosius tikslus. Ją vienija senosios šalys (Suomija, Švedija, Airija, Danija, Austrija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Graikija, Ispanija, Italija, Malta, Portugalija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Vokietija) ir naujosios narės (Lietuva, Latvija, Estija, Čekija, Kipras, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija). 2009 metų duomenimis, iš viso priklauso 27 šalys.
Pagal Europos Sąjungos standartus yra griežtai kontroliuojama ir reguliuojama maisto prekių, žemės ūkio produkcijos kokybė, rūpinamasi gamintojų rinkodara. Priimami bendri reglamentuojantys dokumentai apie žemės ūkio produktų ir maisto produktų gaminimą, jų kokybę ir pardavimą, suteikia tam tikrai gaminamai produkcijai ES sertifikatus. Produktai ženklinami Bendrijos simboliu, nustatoma produkto specifikacija, sprendžiami kiti ES valstybėms aktualūs ekonomikos, prekybos, mainų klausimai.
Kiekviena Europos Sąjungos narė turi teisę rūpintis ir ginti savo nacionalinius interesus (kalbą, valstybingumą, kulinarinį paveldą ir kt.).
Europos Sąjungos šalyse garantuojamas abipusis politinis ir ekonominis stabilumas, diegiamos naujos technologijos.
Skirtingą ES narių kulinarinį paveldą sąlygoja geografinė padėtis, istorija, religija, klimatas, žemės ūkio plėtra, aptarnavimo sfera, mitybos ir maitinimosi įpročiai ir valgių gaminimo technologija.

© Estijos virtuvė

7 Rgp


Èstijos Respùblikos virtùvė – tautos, kalbančios viena finų kalbų, nacionaliniai patiekalai.

Šalis, esanti šiaurės rytinėje Europos dalyje, pietinėje Baltijos jūros Suomijos įlankos pakrantėje, pietuose ribojasi su Latvija, rytuose – su Rusija. Ją šiaurėje apima Suomijos įlanka, vakaruose – Baltijos jūros Rygos įlanka.

Pagrindinės žemės ūkio kryptys – pieno gyvulininkystė. Auginami javai (kviečiai, rugiai, miežiai), linai, bulvės, daržovės. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – mėsos, pieno produktų, sviesto, konservų gamyba.

Pagal maisto ruošimo technologiją (dažniausiai virti patiekalai) ir ingredientus estų virtuvė panaši į suomių virtuvę ir labiau „jūrinė“ nei latvių ar lietuvių. Be to, didelę įtaką padarė vokiečių ir švedų virtuvės: XVII-XVIII a. Estija buvo Švedijos teritorija. Didžiulį pėdsaką Estijos virtuvėje paliko ir danai, lenkai bei rusai.

Labai atsargiai ir po truputį tik į kai kuriuos valgius naudojami prieskoniai ir prieskoniniai augalai, pavyzdžiui, krapai – prie strimelių, kmynai – į varškę, petražolės – į mėsos sriubas. Beveik kiekvienas estų patiekalas balinamas pieno ir grietinės-pieno padažais.

Estų virtuvės pagrindą sudaro grietinėlė, pienas, kruopos, žuvys (ypač strimelės ir kilkės), liesa ir bekoninė kiauliena, mėsos subproduktai, bulvės, kopūstai, žirniai, griežčiai ir duonos gaminiai. Pienas ir bulvės – privalomi daugelio patiekalų komponentai, derinami su kitais produktais (pvz., pienas su žirniais ir žuvimi, bulvės kaip konditerijos gaminių komponentas). Tradicinis maistas – žirnių, kviečių ir miežių miltai, vartojami su pienu, kopūstai su kiauliena ir kruopomis, kraujinė dešra.

Estai linkę kepti su kiaulienos taukais ir lašiniais, o sviestą valgo su duona ir gatavais patiekalais. Augalinių aliejų beveik nevartojama. Daržovės, mėsa, žuvis, kiaušiniai, grybai – visa tai tradiciškai verdama. Keptų valgių palyginti nedaug.

Verdamos pieniškos sriubos (žinoma daugiau nei 20) su kruopomis, mėsa, daržovėmis: pieniška grikių ir perlinių kruopų sriuba, pieniška miežinė kukulių sriuba, strimelių sriuba su bulvėmis, pieniška daržovių sriuba, duonos ir mėsos kukuliukų sultinys.

Didžiulis įvairių košių pasirinkimas: kruopų ir griežčių (Kaalikakruubipuder), grikių ir žirnių (Chernetatrapuder), kopūstų (Kapsapunder), bulvių ir griežčių (Kaalikakartulipuder), griežčių (Kaalikapuder) ir kitos košės.

Mėgstamos perlinių ir miežių kruopų košės su bulvėmis. Bulvės į stalą tiekiamos su baltuoju padažu (iš miltų, grietinės ir lašinių). Retai vartojami grybai. Gaminami ir kopūstų konservai, šaltiena, kurių galima nusipirkti parduotuvėse.

Kitą estų nacionalinės virtuvės asortimentą sudaro mėsos subproduktai, valgiai iš kiaulienos (kiaulės kojos, žirnių sriuba iš kiaulės kojų, virta kiauliena su daržovėmis ir pan.), žuvys (marinuota strimelė, sriuba iš strimelių, marinuota silkė, sriuba iš sterkų, plekšnės ir kt.), miltiniai valgiai (miežinių miltų kukuliai).

Tradiciniai patiekalai – marinuotas ungurys, kraujinė dešra bei raugintų kopūstų ir kiaulienos troškinys.

Valgių asortimentą papildo šaltieji ir karštieji patiekalai: kraujinė dešra, saldi alaus sriuba, ruginių miltų pyragas su kiauliena, kilkių salotos, troškinta kiauliena su kopūstais (Mulgikapsad), ruginės tešlos meduoliai, strimelė padaže.

Ypatingą vietą estų virtuvėje užima pieno produktai. Pienas, varškė, rūgusis pienas, plakta grietinėlė, naminis sūris įeina į kasdieninį mitybos racioną.

Mėgstami ir konditeriniai gaminiai: tortai, pyragai, keksai, kremai, česnakiniai ledai, musai, pasižymintys švelniu skoniu ir meistrišku apipavidalinimu. Kaip ir ledai kasdienis saldumynas – marcipanas.

Iš gėrimų populiariausias tirštas avižinis kisielius, kava, rečiau – silpna arbata. Geriamas alus su česnakais, garsus vietinis likeris (Vanna Tallin).

© Eritrėjos virtuvė

7 Rgp


Eritrėjos virtùvė – valstybės šiaurės rytų Afrikoje nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Sudanu vakaruose, Etiopija pietuose, Džibučiu rytuose ir Raudonąja jūra šiaurės rytuose. Šalyje paplitusi klajoklinė gyvulininkystė.
Dominuoja senieji ritualiniai papročiai ir pikantiški patiekalai. Jaučiama itališkos virtuvės įtaka, nes šalis buvo Italijos kolonija. Iš Italijos perėmė lazanijas ir kitus makaronų patiekalus.
Tradiciškai valgoma sėdint ant žemų kėdžių, rankomis ir iš bendro indo. Prieš valgį plaunamos rankos.
Nacionaliniai patiekalai: Tsebhi sega – mėsos (jautienos arba avienos) patiekalas, Tsebhi derho – vištiena su aitriųjų paprikų pasta (berbere), česnakais, imbieru, kietai virtais kiaušiniais, sviestu su žolelėmis (tegelese tesmi), Hembesha – duonelė su kalendros, kardamono sėklomis.
Geriamas alus (Suwa), fermentuotas medaus gėrimas (Mies), anyžinis likeris (Araki), labai saldi arbata (Shahi), taip pat mango, papajų sultys, kava. Kava geriama iš mažyčių indelių (finjal) su kukurūzų spragėsiais (popcorn).

© Ekvadoro virtuvė

7 Rgp


Ekvadòro virtùvė – tautos (daugiausia indėnų – kečujų), gyvenančios Lotynų Amerikoje, nacionaliniai patiekalai.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – bananų, kavamedžių, kakavmedžių, cukranendrių, ryžių, kukurūzų, javų (kviečių, miežių), bulvių, ankštinių augalų, sojų, citrusų, ananasų auginimas.
Ekvadoro virtuvė perėmusi indėnų genčių kulinarines tradicijas, o ispanų virtuvės įtaka palyginti maža nei kaimyninėse šalyse. Patiekalai tradiciškai dažniau kepami arba apkepami nei verdami su aliejumi, rečiau su sviestu. Pieno produktai – pienas, grietinėlė, sviestas, sausa ir šviežia varškė – derinami su miltiniais gaminiais. Valgiams daroma tąsi tešla.
Ekvadoro gyventojai didžiausią dėmesį skiria pirmiesiems patiekalams (sriubai) ir troškintai mėsai, įvairioms grūdinių kultūrų, ryžių, kiaušinių ir daržovių valgiams. Bulves ir europietiškus garnyrus keičia į keptus bananus, vietinės floros vaisiams (pvz., manijoko, jukos šakniavaisiams).
Kiekvienas patiekalas patiekiamas kaip šaltas užkandis arba prie mėsos. Padažai aštrūs, gaminami iš pomidorų koncentrato, pomidorų sulčių, kiaušinių, pipirų ir kitų prieskonių. Valgiai patiekiami karšti ir šalti.
Verdamos sriubos iš žuvies filė ir jūros gėrybių: krevečių, krabų, bulvių, kokosų pieno, žemės riešutų, ryžių su prieskoniais. Ekvadore verdamos bulvių, kukurūzų ir mėsos sriubos (Locro). Bulvės verdamos vandenyje tol, kol pradeda irti. Į tirštą masę įdedama avokadų ir šviežio sūrio. Išskirtiniam skoniui ekvadoriečiai tokią sriubą gali pasiūlyti su kraujinėmis dešromis (Yaguar Locro).
Pagrindinis Ekvadoro maistas – bulvės ir kukurūzai. Vienas populiariausių patiekalų yra cuy, t. y. jūros kiaulytė, patiekiama su lupenomis virtomis bulvėmis bei daržovėmis. Mėsos skonis primena triušieną.
Mėsa paprastų ekvadoriečių retai valgoma, nes gyvena skurdžiai, paršiuką parduoda ir nusiperka miltų, cukraus ar kitų produktų. Mėsa dažnai būna tik ant šventinio stalo. Kaip ir daugelyje Pietų Amerikos šalių, mėsos patiekalai ruošiami krosnyje.
Antriesiems patiekalams gaminami ryžių valgiai su įdarais: mėsa (smulkiai supjaustyta kiauliena arba jautiena), bananų lapais, virtais kiaušiniais, pomidorais, maltais pipirais. Tešlai naudojami virti ir sumalti košės pavidalo ryžiai.
Dažniausiai valgoma mėsa – jautiena, kuri beveik kiekvieno nacionalinio patiekalo sudedamoji dalis. Ji derinama su kitais produktais. Dažnai iš jautienos subproduktų verdamos sriubos-sultiniai.
Iš apkepintų viščiukų filė ir jų kojelių, užpiltų vynu ir mėsos sultimis arba vištienos sultiniu, gaminamas troškintas patiekalas su žalumynais, atskirai patiekiamas su šviežiais grybais, kumpiu, įdaryta vištiena su alyvuogėmis, kepamojoje krosnelėje pakepintais kiaušiniais. Patiekiama aplietu padažu, kuriame buvo troškinama.
Mėgstamiausi patiekalai, gaminami iš kiaulienos,- tai krosnyje keptas jaunas paršiukas (Chicharron) ir mažais gabaliukais iškepta mėsytė (Fritada). Prie mėsos patiekalų patiekiami įvairūs garnyrai iš bulvių, keptų bananų, kukurūzų ar ryžių.
Populiariausios daržovės, vartojamos maistui – aštriosios ir saldžiosios paprikos, baltieji ir raudonieji svogūnai, pomidorai, kukurūzų burbuolės, petražolės. Daržovių valgoma mažai, tačiau labai mėgstamos įvairiausios pupelės.
Ekvadoriečiai iš kukurūzų ruošia daugybę patiekalų: kepami pyragėliai, įdaromi daržovėmis, raudona mėsa, vištiena, alyvomis ir kietai virtais kiaušiniais. Šie miltiniai kepinėliai, primenantys kibinus, skaninami krevečių įdaru.
Daug valgių gaminama iš jūros gėrybių: moliuskų, krevečių, kalmarų. Jūros gėrybės sūdomos ir kepamos su įvairiomis daržovėmis ir prieskoniais: česnakais, sojomis, citrinos sultimis.
Saldiesiems patiekalams naudojamas pienas, cukrus, cinamonas ir vanilė, kukurūzų arba bananų miltai, kiaušinių baltymai, romas, cukraus sirupas, citrinos, ledo gabaliukai. Gaminamas kremas, punšas.
Ekvadoriečiai geria silpną natūralią juodą kavą, alų, gryną vandenį, natūralų limonadą, romą (punšo pavidalu), taip pat saldų ir fermentuotą alkoholį, daromą iš kukurūzų, juodą arbatą arba Agua aromatica – mėtų, ramunėlių ir iš kitų žolelių paruoštas arbatas. Nedaug geriama vyno (jo atsivežama iš Čilės).
Kitas populiarus gėrimas – chicha. Tai gėrimo mišinys, kuriame gausu krakmolo. Gamybos metu sutrinta juka pakramtoma ir išspjaunama. Tokiu būdu masė įgauna fermentacijai reikalingų medžiagų, esančių žmogaus seilėse.
Ekvadoras – Amazonėje įsiūrusių indėnų genčių kraštas, kur tebegyvuoja šamanizmo tradicijos. Ritualo metu geriamas haliucinogeninis gėrimas, vadinamas ayahuasca, sukeliantis stiprias haliucinacijas.
Žr. Pietų Amèrikos virtùvė

© Egipto virtuvė

7 Rgp


Egìpto Arãbų Respublikos virtùvė – valstybės Afrikos šiaurės rytuose ir Azijos pietvakariuose nacionaliniai patiekalai.
Senovės Egiptas buvo aukštos kultūros kraštas. Faraonų šalyje puoselėjo ir valgymo kultūrą. Valgymo papročiai gerokai lenkė visų kitų tautų papročius. Jau tada Egipte prie stalo sėdėdavo ant kėdžių. Buvo laikomasi pavyzdingo elgesio normų. Egipte prie stalo kaip lygios sėdėdavo ir moterys.
Turkų viešpatavimas Egipte smarkiai paveikė vietinę virtuvę, o daugelis patiekalų gaminimo būdų asimiliavosi. Todėl tiek turkų, tiek egiptiečių virtuvėje valgių pavadinimai sutampa.
Senovėje egiptiečiai, gyvenę toli nuo Nilo, turėjo pranašumą dirbamomis žemėmis ir geru derliumi. Tuomet svarbiausios žemės ūkio kultūros buvo kviečiai ir miežiai, naudojami įvairiems patiekalams, ypač duonai ir alui, gaminti.
Alus senovėje buvo daug tirštesnis ir tamsesnis, nebūtinai turėjo būti stiprus, tačiau maistingas. Duonos kepimas ir aludarystė buvo neatskiriami. Beje, egiptiečiai prieš daugiau kaip penkis tūkstančius metų pirmieji iškepė duoną. Tai liudija atvaizdai ant požemių sienų.
Gaminti maistą galėjo tik vyrai ir specialiai atrinkti padėjėjai. Krosnyse beveik visi valgiai buvo ne tik verdami, bet ir kepami, apkepinami.
Patiekalus egiptiečiai saldindavo medumi ir vaisių sultimis, nes cukraus nebuvo. Kad maistas nebūtų prėskas, į jį dėdavo svogūno ir česnako. Į daugelio patiekalų meniu dėdavo pupelinių – žirnelių ir pupelių, kitų daržovių kaip agurkų, žaliųjų salotų ir panašiai. Iš vaisių buvo auginamos tik tos kultūros, kurios atsparios karštam klimatui: datulės, granatai, vynuogės.
Pasiturintys gyventojai gamindavo žuvies ir naminių paukščių, o švenčių dienomis – avienos, ožkienos ar kiaulienos patiekalus.
Šiuolaikinė egiptiečių virtuvė – tai daržovės (ypač kopūstai, agurkai, svogūnai, žalumynai), virti ryžiai su įvairiais priedais, spageti ir keptos bulvės, aviena, kava ir arbata, gaivinantieji gėrimai, desertui – įvairiausi švieži vaisiai (bananai, obuoliai, apelsinai, mandarinai, vynuogės ir t.t.).
Nacionalinę egiptiečių virtuvę sudaro virtos pupelės, mišinys iš makaronų, ryžių, juodųjų lęšių, egiptietiška pica, saldumynai, arbata ir kava, vaisių sultys.
Virtos pupelės, keptos su pipirais, patiekiamos įsuktos ant į pitą panašų duonos lakštą (vadinamas „Fuul ir Ta’amiya“) su ryškios spalvos marinuotomis daržovėmis kaip priedas ar garnyras. Restoranuose dažnai – su kiaušiniais, česnaku, sviestu, rūkyta jautiena.
Mišinys iš makaronų, ryžių, juodųjų lęšių, keptų svogūnų ir pomidorų padažo paduodamas dubenėlyje (koshari).
Patiekalas, vadinamas shvarma, panašus į graikų sumuštinį ar turkišką kebabą, patiekiamas karštoje lėkštėje su pomidorų padažu ir garnyru. Ėriuko ar viščiuko mėsa pjaustoma nedideliais gabaliukais.
Egiptietiška pica (Piteer), kepama ant sluoksniuotos tešlos pagrindo, įdaroma saldžiu ar pikantišku skanėstu, tiekiami lėkštėse. Dažnai patiekiama su kiaušiniais, sūriu ir pjaustytu pomidoru arba ruošiama su cukrumi, kokoso vaisiais ir razinomis.
Egipte mėgstama pjaustyta mėsa, pagardinta prieskoniais, kepta gruzdintuvėje (kofta).
Kebabas – tai ant ugnies kepti mėsos gabaliukai, paprastai – aviena, patiekiama su daug petražolių, kepintais pomidorais ir svogūnais. Valgoma su duona, salotomis.
Ypač populiarūs balandžiai (hamam), patiekiami su ryžiais ir prieskoniais. Dažnai troškinami specialiame puode su svogūnais, pomidorais, ryžiais ir grikiais.
Kepiniai su cukruotu paviršiumi vadinami baklava, pagardinami pistacijomis, smulkintais riešutais ir sirupu.
Kita saldumynų rūšis – kunafa, ypač mėgstama per šventes. Ji gaminama iš skystos tešlos, kuri leidžiama ant karštos lėkštės tampa panaši į vermišelius. Patiekalas pagardinamas lengvu sūrio ar grietinėlės padažu. Kepiniai yra pagrindinė desertų rūšis.
Nepaprastai vertinamas pieno kremas (Muhalabiyya), plaktas su kukurūzais ar ryžiais, pagardintas rožių vandeniu, apibarstytas smulkintais migdolais ar kokoso riešutais.
Sluoksniuoti kepiniai, įdaryti riešutais ir razinomis, pamirkyti piene ar grietinėlėje ir kepti orkaitėje, patiekiamas karštas.
Arbata (shai) ir kava (ahwa) paprastai gaminamos stiprios ir saldžios. Arbata tradicinėse Egipto kavinėse patiekiama stiklinėse, o vakarietiško stiliaus restoranuose – arabatos puodeliuose. Kavinėse ruošiant arbatą, arbatos lapeliai verdami vandenyje, kol gėrimas tampa tamsios spalvos.
Egiptiečiai labai vertina turkišką kavą (ahwa turki), kuri patiekiama mažame dviejų gurkšnių puodelyje. Ji gaminama iš netirpios kavos ir labai stipri. Kava dažnai pagardinama kardamonu.
Musulmonams draudžiama gerti alkoholį, tačiau didesnėje šalies dalyje pasivaišinama šviesiu, nestipriu alumi, raudonu, rausvu ir baltu vynu.
Atšaldytas vanduo laikomas delikatesu ir paduodamas metaliniuose arba polietileniniuose induose. Vartojamas ir kupranugarių pienas. Valgoma ruginė duona ir papločiai, alus.
Žr. Artimųjų Rytų virtùvė

© Džibučio virtuvė

7 Rgp


Džibùčio Respùblikos virtùvė – valstybės Afrikos šiaurės rytuose (tarp Etiopijos ir Somalio), prie Raudonosios jūros Adeno įlankos, nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Eritrėja, Etiopija, Somaliu, o Bab el Mandebo sąsiauris skiria šalį nuo Jemeno. Didžiąją dalį teritorijos sudaro dykumos ir pusdykumės. Paplitusi klajoklinė gyvulininkystė.
Džibučio virtuvės istorija nėra labai gerai žinoma. Maisto kultūrą suformavo arabai, portugalai, indai, britai. Iš arabiškos virtuvės atkeliavo prieskoniai (cinamonas, šafranas ir kt.), jų dėka išpopuliarėjo granatų sultys, naudojamos kai kuriems patiekalams pagardinti. Indai šią virtuvę paįvairino kariu, pasiūlė įvairių daržovių patiekalų, sriubų, ypač tapo mėgstama lęšių sriuba. Portugalai suteikė žinių apie maisto marinavimą ir kepimą, jų pastangomis šalyje išpopuliarėjo ananasai, citrinos, apelsinai, pomidorai, kukurūzai, įvairūs pipirai, bananai. Adeno įlankoje gausu žuvies ir kitų jūrų gyventojų.
Pagrindinis maistas Džibutyje yra duona (vadinama injera), kuriai pagaminti miltai sumaišomi su vandeniu, tešla kelias dienas fermentuojama. Dėl šio proceso duona įgauna šiek tiek rūgštoką skonį. Po fermentacijos iš paruoštos masės daromi blynai, kepami ant specialios elektrinės krosnies, o vargingiau gyvenantys džibutiečiai ją kepa pagal senas tradicijas – ant iš molio pagamintų lėkščių, mogogo krosnyse. Injera duona yra lyginama su prancūzišku sklindžiu (crépe), indiškąja dosa bei meksikietiškąja tortilla.
Džibutyje, kaip ir daugelio Azijos, Afrikos šalių virtuvėse, vertinami troškiniai ar lengvai apvirtos daržovės. Pavyzdžiui, pikantiškam įvairių daržovių troškiniui (Yetakelt W’et) pagaminti naudojami svogūnai, česnakai, saldžiosios paprikos, pomidorai, pupos, pomidorų pasta, bulvės, morkos, prieskoniai. Daržovės patroškinamos, paskaninamos druska, pipirais, petražolėmis. Valgomos su duona (injera) ir jogurtu arba varškės sūriu.
Labai populiarus iš įvairių prieskonių paruoštas patiekalas (vadinamas „berberų padažas“), kuriam naudojama labai daug ingredientų: kmynų, gvazdikėlių, kardamono, juodųjų bei kvapniųjų pipirų, džiovintų svogūnų, aitriųjų pipirų, imbiero, česnako miltelių, ožragės, meksikietiškų prieskonių, muskato riešutų, riešutų aliejaus, sauso raudonojo vyno. Kmynai, gvazdikėliai, kardamonas, juodųjų pipirų grūdeliai, ožragė skrudinami keptuvėje iki tol, kol pajuntamas sėklų aromatas. Tuomet viskas atvėsinama ir kartu su kitais ingredientais (išskyrus aliejų bei vyną) sumalama virtuviniu malūnėliu. Vėliau supilamas aliejus, vynas, įdedama kajeno pipirų aitrumui suteikti, sudedama į plastikinius indelius ir dedama į šaldytuvą. Skanaujama su duona, su mėsos patiekalais, taip pat naudojama patiekalų skoniui paįvairinti.
Bananų blyneliai pagal džibutiečius ruošiami paprastai ir greitai. Daromi iš gerai sunokusių bananų, ryžių arba kvietinių miltų, cukraus. Prieš tai imama ištirpinto arbatiniuose šaukšteliuose vandens, arbatinio šaukštelio muskato riešutų ir aliejaus.
Šakute sutrinami bananai, suberiami pasirinkti miltai, supilamas ištirpintas cukrus ir muskatas. Įpilama šiek tiek vandens, jei reikia. Gerai išmaišoma, daromi blyneliai ir kepama tol, kol jie įgauna auksinę spalvą.

© Dzūkų virtuvė

7 Rgp

Dzūkų virtùvė – pietryčių lietuvių etninės ir šnektų grupės – aukštaičių maistas, kuris žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos regiono valgių.
Nuo seno Dzūkija – miškų kraštas. Grybų ir uogų rinkimas buvo svarbiausias verslas. Ant kiekvieno dzūkų virtuvės vaišių stalo būdavo didžiulis grybų patiekalų asortimentas: grybienė, grybų sūris, marinuoti baravykėliai, rauginti kelmučiai su grietine ir svogūnėliu, sūdyti grūzdai, svieste keptos rudmėsės, grybų sūris, grietinėje troškintos voveraitės ir visaip kaip troškinti, kepti, marinuoti, rauginti, virti, troškinti kiti grybai (bobausiai, briedžiukai, raudonikiai, šilbaravykiai, ūmėdės, gudukai), jais įdaromi pyragėliai, virtinukai.
Mėsa buvo sūdoma ilguose skobtiniuose loviuose, o paskui sukabinama ant pirkios aukšto. Vertinama dzūkiška vytinta dešra, rūkyta šernienos dešra, tetervino slėgtainis, žuvienė arba raugintų kopūstų sriuba su rūkytais šonkauliukais ir džiovintais baravykais, grietinėje slopinta kuoja, virtiniai su džiovintais baravykais, troškintas kiškis su grietinėje troškintais burokėliais, kadaginėje naminukėje marinuota ir lašinukuose kepta putpeliena su bobausių padažu, spanguolių kisielius arba čiobrelių arbata su viržių medumi, gerai atšaldyta naminukė, o grikiniai blynai, iškepti lydytame svieste ir patroškinti su grietine, būdavo patiekiami su džiovintų baravykų dažiniu.
Dzūkų virtuvėje dažniausiai verdamos sriubos, daržovės, valgomi pieno produktai, iš jų gaminami patiekalai.
Nuo seno Dzūkijoje valgomi blynai ant kopūstų lapų, įvairios košės su spirgučiais ar be jų, pieniška sriuba, virta ir troškinta kiaulienos taukinė su kopūstais ir krosnyje keptomis bulvėmis su lupenomis, virtinukai. Patiekalams gardinti naudotas peletrūnas prie varškės, gelteklė skaninant sriubas. Maistui buvo naudojamos nasturtų sėklos, medetkos, bijūnai.
Dzūkijos krašto žmonės gamina dzūkišką suktinuką su rūkyta šonine, dzūkiųkas salotas, ūkišką kepsnį su grybais, įvairius bulvinius blynus.
Pusryčiams patiekiami rūgštūs barščiai, kopūstai su mėsa, lašiniai, liesa sriuba (paprastai su mėsa arba balinta), kruopų bulvienė, morkienė, ropienė. Antrajam pusryčių patiekalui valgoma mėsa su duona ir raugintais kopūstais, agurkais, taip pat bandutės, kiaušinienė, prėskučiai.
Pietums siūloma pašildyta pusryčių sriuba, mėsa, kopūstai su džiovintomis žuvelėmis ir kita.
Pavakariams (dažniausiai vasarą) daug valgoma pieno produktų: sūris, sviestas, darytinis (varškė), geriama kava.
Vakarienei tenkinamasi kiek lengviau virškinamu maistu. Valgoma bulvienė, bulviniai ar miltiniai kukuliai, daržovių sriubos (lapienė, morkienė ir kt.), troškintos bulvės su salde, ridikais, raugintais kopūstais ir agurkais, saldžiu ar rūgusiu pienu.
Iš gėrimų dzūkai gerdavo girą, kisielių, kompotą, gaivą, natūralias sultis, vandenį arba pieną, dzūkišką naminukę. Alus Dzūkijoje nebuvo labai populiarus. Arbata dažniausiai būdavo čiobrelių ar kitų vaistažolių. Kava verdama iš maltų grūdų.
Žr. aukštaĩčių virtùvė

© Dramblio Kaulo Kranto virtuvė

7 Rgp


Dramblio Káulo Krañto virtùvė– valstybės Vakarų Afrikoje, prie Gvinėjos įlankos, besiribojančios su Liberija, Gvinėjos Respublika, Maliu, Aukštutine Volta ir Gana, nacionaliniai patiekalai.
Šalies gyventojai priklauso kelioms kalbų grupėms: gūrų (senufai, lobiai, kulangai), mandžių (bambarai, malinkiai) ir Gvinėjos (anjai ir bauliai, kru). Valstybinė kalba – prancūzų.
Tai atsilikusi agrarinė šalis. Šalies pietuose yra plantacinių ūkių. Eksportui auginama kava (pagal kavos eksportą užima III vietą pasaulyje), kakava (pagal jos eksportą – IV vieta pasaulyje), bananai, ananasai, cukranendrės. Svarbiausi žemės ūkio augalai – dioskorėjos, ryžiai (nevalyti), manijokai, batatai.
Maistui vartojama mėsa (jautiena), žuvys, ryžiai. Gaminamas skaidrusis padažas iš mėsos, daržovių su prieskoniais, patiekiamas su virtais ryžiais. Valgoma trinta daržovių sriuba. Vartojamos daržovės – kopūstai, turkiški žirniai, pomidorai, baklažanai, svogūnai, morkos, saldieji ankštiniai pipirai.
Desertai gaminami su cukraus pudra. Nacionalinis patiekalas – ryžiai su cinamonu kaip saldusis patiekalas paduodami papuošti marmeladu arba konservuotais vaisiais.
Geriamas pienas ir vanduo, vynas, mango sultys, arbata ir kava.
Žr. Vakarų Ãfrikos virtùvė

© Dominikos virtuvė

7 Rgp


Dominìkos Respùblikos virtùvė – valstybės Vest Indijoje, Dominikos saloje (M. Antilų salų grupė), nacionaliniai patiekalai.
Šiaurėje šalis skalaujama Atlanto vandenyno, pietuose – Karibų jūros, rytuose valstybę kerta kanalas de la Mona, vakaruose šalis ribojasi su Haičiu. Artimiausi Dominikos Respublikos kaimynai yra Kuba, Jamaika ir Puerto Rikas. Pusė Dominikos ploto užima aukšti kalnai, likusi dalis padengta tropiniais miškais.
Dominikos Respubliką 1492 m. gruodžio 5 d. atrado Kristoforas Kolumbas. Atrasta sala buvo pavadinta „La Espanola“, tačiau vietiniai gyventojai ją vadino „Quisqueya“ (išvertus reiškia „visų žemių motina“).
Dominika – ūkininkų kraštas. Svarbiausios žemės ūkio kryptys – bananų, kokoso palmių (kokoso riešutų), citrusų, cukranendrių, daržovių, ankštinių, manijokų, batatų, bulvių, kakavmedžių, kukurūzų, mangamedžių auginimas. Auginama galvijai, kiaulės, avys, ožkos. Užsiimama žvejyba. Pusiau amatinėse įmonėse gaminama vaisių sultys, vaisių konservai, eterinis aliejus, romas, kopra.
Tris šimtmečius šalį valdė ispanai ir portugalai, todėl daug patiekalų turi ispanišką, portugališką kilmę ir pavadinimus. Patiekalai gaminami iš gaivaus ir šviežio maisto. Tradiciniai patiekalai ruošiami iš mėsos, paukštienos, jūros produktų, ryžių, pupelių.
Tradicinė šalies virtuvė turi panašumų su Europos, Afrikos ir Karibų kulinarinėmis tradicijomis. Daug vartojama vietinių produktų (pupinių daržovių, bananų ir kt.). Jūros gėrybių, žuvies patiekalai dažniausiai aštrūs. Didžiulis mėsos, daržovių ir vaisių asortimentas.
Nacionaliniai patiekalai – ant iešmo kepta kiauliena (Pastel en hoja), valgis iš ryžių, pupelių ir keptų bananų (La Bandera), patiekiamas su troškinta mėsa ir daržovėmis, mėsos ir daržovių troškinys (Sancocho), ruošiamas iš skirtingų rūšių mėsos (nuo kiaulienos iki jūros gėrybių) bei įvairiausių daržovių. Patiekalas (troškinys) iš septynių rūšių mėsos vadinamas Sancocho prieto.
Mėgstama tiršta sriuba (Asopao), pagaminta iš mėsos, ryžių bei daržovių, troškinta duobėje kiaulės skerdena. Vištiena – populiariausia mėsa saloje, ypač sumaišyta su ryžiais (Arroz con pollo), taip pat troškinta vištiena su daržovėmis ir žalumynais. Garnyras – ryžiai ir raudonosios pupelės, manijokas, bananų ir svogūnų piurė ir įvairios salotos.
Nuolat ant stalo būna tradiciniai manijokų paplotėliai (Kasabe) su įdarais arba be jų, pakepinti bananų gabalėliai. Nors didžiulis žuvies ir jūros produktų pasirinkimas, tačiau tik kavinėse ir restoranuose žuvis dažniausiai kepama ant iešmų arba grotelių, apkepama kokosų trupinėliais arba su kokosų pieno padažu (Peskado kon koko), ruošiami krabai.
Ryžiai – pagrindinis produktas, patiekiamas įvairiais būdais. Skirtingi ryžių patiekalai su įvairiomis daržovėmis ir mėsa vadinami Locrio ir moro. Tradiciniai skanėstai – bandelės su mėsos arba sūrio įdaru (Pastelitos) ir malta jautiena (Quipes), apvoliota susmulkintuose kviečiuose. Labai skanus valgis – kiaulienos sumuštinis (Chimichurris), pagamintas iš mėsos, keptos ant iešmo.
Valgomos dešrelės (Longaniza), troškinta ožkiena, žuvis su kokosų pienu ar kokosų padažu, pyragėliai (Bunuelos), jūros gėrybės.
Gausybė tropinių vaisių – bananų, kokosų, ananasų, gvajavų, mangų, žaliųjų citrinų ir kt. Jie valgomi švieži, spaudžiamos sultys, gaminami vaisiniai kokteiliai.
Daug suvartojama bananų (pvz., bananų piurė (Mangu), valgoma pusryčiams). Bananai (tam tikra platanų rūšis) verdami, kepami, troškinami, sūdomi. Populiarūs saldūs patiekalai iš bananų, įvairios salotos su jais, bananų košė (kuri konsistencija, spalva ir skoniu panaši į bulvių košę). Ruošiamas pieno ir kokosų desertas (Pinionate).
Nacionalinis gėrimas – 15 rūšių romas (populiariausios iš jų – Brugal, Barselo, Bermudes), geriamas su kokakola. Tai dažniausiai tamsios spalvos klasikinis auksinio atspalvio ir šviesus (baltas, citrinos skonio) romas, kuris geriamas grynas ir pilamas į kokteilius arba su ledukais.
Originalų skonį turi ir tradicinis alkoholinis gėrimas iš fermentuotų sulčių (Pru). Populiariausia vietinio alaus rūšis – La Presidente, Quisqueya, Bohemia. Tipiški gėrimai – įvairios vaisių (papajų, kokosų pieno, apelsinų, ananasų ir kt.) sultys, egzotiniai kokteiliai, kava (ypač kavos rūšis – Santo-Domingo), importinis vynas (ypač atvežtas iš Čilės).

© Didžiosios Britanijos virtuvė

7 Rgp

Didžiõsios Britãnijos virtùvė žr. Anglijos virtùvė

© Danijos virtuvė

7 Rgp


Dãnijos Karalỹstės virtùvė – valstybės Vakarų Europoje (tautos, gyvenančios Jutlandijos pusiasalyje ir salose, kalbančios viena germanų kalbų) nacionaliniai patiekalai.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – kviečių, rugių, miežių, avižų ir bulvių auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – cukraus, žuvų miltų, pieno, sviesto, sūrių, mėsos (daugiausia kiaulienos), kiaušinių gamyba.
Danijos tautos virtuvė pradėjo formuotis XIX amžiuje, kai gyventojai priklausė nuo žemės ūkio produkcijos, o svarbiausius produktus augindavo patys savo ūkiuose arba pirkdavo vietiniame turgelyje. Tai daugiausia kvietiniai ir pieno gaminiai, kiauliena, jūrų gėrybės, morkos, bulvės, svogūnai ir obuoliai. Dar ir dabar Danijoje išauginti produktai mėgstami labiau nei egzotiški atvežtiniai.
Nacionaliniuose danų patiekaluose šviežių daržovių ar vaisių nėra daug, nes danai teikdavo pirmenybę tam metų laikui būdingiems produktams (vasarą – daržovėms, rudenį ir žiemą – bulvėms).
Šalies istorija lėmė, kad šio krašto virtuvė buvo riebi. Šiuolaikinėje virtuvėje dominuoja lengvesni patiekalai, nors Danijos kulinarinę kultūrą įtakoja Prancūzijos ir Italijos virtuvės, į meniu dažnai įtraukiami ir egzotiški netradiciniai komponentai.
Soti, gardi ir paprasta danų virtuvė panaši į vokiečių ir skandinavų virtuves. Virtuvėje vyrauja sumuštinių, žuvies, daržovių, kiaušinių, mėsos, sūrio, vaisių ir uogų asortimentas. Dominuoja mėsos patiekalai – aviena, sūdyta ir rūkyta kiauliena, vištiena, virtos, keptos žuvys.
Vieni iš mėgstamiausių danų skanėstų – virta menkė su garstyčių padažu, ištirpintu sviestu, kietai virtais kiaušiniais, krienais ir virtomis bulvėmis. Populiarumu neatsilieka kepta antis su obuoliais, slyvomis, karamelizuotomis bulvėmis, kopūstais bei ruduoju padažu. Danai mėgsta ir įvairias košes, tačiau tradiciniu danų patiekalu laikomi sumuštiniai.
Populiariausios sriubos – vištienos, porų ir bulvių, šparagų, žirnių – kurios patiekiamos su duona. Įvairūs padažai – petražolių, pipirų ar viskio padažas patiekiamas prie kepsnių.
Farerų salų gyventojai vaišių stalo neįsivaizduoja be banginių mėsos, kurią ne tik džiovina, bet ir sūdo, verda, kepa, troškina. Čia banginienos suvalgoma daugiau negu avienos ir galvijų kartu sudėjus – patiekalai iš banginio sudaro ketvirtį visų suvartojamų produktų.
Mėgstamiausia kiauliena (kiaulienos troškinys su raudonaisiais kopūstais, kiauliena su obuoliais ir slyvomis). Kiek mažiau valgoma jautienos (populiarus patiekalas – Chvid labskovs – kvadratėliais supjaustyta mėsa, troškinta su bulvėmis, pipirais ir laurų lapeliais), paukštienos.
Mėsa tradiciškai ruošiama kartu su daržovėmis, vaisiais arba kitais produktais, pavyzdžiui, kepta kiauliena su vaisiais (Heistegt Svinekam), kepta jautiena su kiaušiniais (Boef med spejlaeg), baltos arba pikliuotų miltų duonos riekės su kepenėlių paštetu (Leverpostej), kiauliena su raudonaisiais kopūstais (Flaeskesteg med Redkät), daniški viščiukai (Dansk Kylling).
Džiovinta aviena ir banginių mėsa – danų skanėstas. Aviena džiovinama nesūdyta.
Prie antrųjų patiekalų dažniausiai tiekiamas garnyras – kopūstai (populiaresni – raudonieji) ir bulvės. Kopūstai idealiai tinka šio atšiauraus krašto virtuvei, kurioje negausu šviežių daržovių ir vaisių. Jie gerai išsilaiko ilgomis žiemomis, juose daug vitaminų ir kitų vertingų maistingųjų medžiagų. Bulvės – viena populiariausių danų virtuvės produktų (dar XVIII a. Bulves vertė auginti Danijos karalius).
Danijoje populiarios įvairios prieskoninės daržovės – svogūnai, česnakai, rozmarinas, čiobreliai. Obuoliai, raudonieji serbentai, vyšnios ar slyvos yra gaivus užkandis ir uogienė, dažnas ingredientas ruošiant karštuosius patiekalus.
Pusryčiams danai renkasi ruginę arba baltą sumuštinių duoną, sūrį, braškių džemą ir kavą. Populiariausias daniškas valgis – sumuštinis (smorrebrod). Jis daromas iš ruginės duonos, užtepamas sviestu, o ant viršaus dedama pagal kiekvieno įprotį bei išmonę: jautiena, kumpis, kepta kiauliena, sūris, grybai, rūkyta lašiša, ungurys, krevetės, salotos. Pietums Danijoje gali būti padengtas šaltųjų patiekalų stalas (analogiškas švediškajam stalui). Apetitui sužadinti pirmiausia valgoma silkė, dažniausiai marinuota arba mirkyta acte, kuri uždedama ant juodos ruginės duonos, su svogūnais bei salotomis ant viršaus. Po šaltųjų patiekalų patiekiami karštieji: nacionalinis danų valgis – mėsos suktinukai (frikadeller), dešrelės, kepenėlių paštetas su svogūnais bei grybais, kepsnys ir t. t. Pietūs baigiami šaltais, lengvais užkandžiais, salotomis, sūriais bei vaisiais. Populiaru vakare eiti pas draugus ar juos pasikviesti į svečius. Su draugais vakarienė paprastai pradedama vyno taure. Vėliau valgomas maistas apetitui sužadinti (dažniausiai žuvis) ir galiausiai pagrindiniai patiekalai – žuvies, jūros gėrybių ar mėsos, ir desertas.
Kepti sumuštiniai yra danų nacionalinis specifinis patiekalas. Jo pagrindą sudaro baltos arba pikliuotų miltų duonos riekė, kuri gali būti stačiakampio, trikampio arba apskritimo formos.
Populiariausias sumuštinio paruošimo būdas – ruginės duonos riekelė, užtepama sviestu, o ant viršaus jautienos, keptos kiaulienos, sūrio, grybų, lašišos ar ungurio gabalėlis. Skanūs daniški sumuštiniai ir su krevetėmis, juostele citrinos, ešerio filė gabalėliu ir krapais ant viršaus.
Duona užtepama sviestu, kaip paprastam sumuštiniui, ir apdedama įvairiais maisto produktais, parinktais taip, kad derintųsi ne tik savo koloritu, bet ir skoniu.
Danai mėgsta ruošti švedišką stalą (koldt bord), kurį sudaro įvairūs valgiai (salotos, mėsos patiekalai, marinuotos arba rūkytos žuvys), meniškai išdėlioti ne ant duonos, bet lėkštėse. Švediško stalo asortimentą sudaro: marinuotos silkės, rūkyti unguriai, ančiuviai, sardinės, moliuskai su majonezu, virtos arba rūkytos lašišos, kietai virti kiaušiniai, papuošti pomidorų riekutėmis, šalta neplakta kiaušinienė, daržovių salotos su majonezu, bulvių salotos, grybų salotos su majonezu, daniškas kumpis, kiaulienos patiekalai, pjaustytas kiaulienos kepsnys, kepenėlių paštetas, pjaustytas veršienos kepsnys su drebučiais, vaisių salotos (su saldintu majonezu).
Žuvies danai valgo daug, labai populiari silkė, menkė, ungurys, lašiša. Iš žuvies produktų patiekalams dažniausiai vartojami unguriai, lašišos, krevetės, pavyzdžiui, sumuštiniai su rūkytu unguriu (Roeget aal), su rūkyta lašiša (Roeget laks og Roeralg), su krevetėmis (Reser).
Ungurių valgiai – tikri delikatesai. Tai virti, kepti ar rūkyti unguriai. Šaltas rūkytas ungurys patiekiamas nuluptas, supjaustytas gabalais su kiaušiniu ir rugine duona arba žaliomis salotomis, pagardintas aliejumi, actu, garstyčiomis ir nevirtu kiaušinio tryniu. Danijoje delikatesais laikomi ungurio paplotėliai (Alekage) ir ungurio duona (Alebrod). Pastarasis delikatesas atsitiktinai buvo iškeptas įspaudus lengvai pasūdytą šviežią ungurį į tešlą. Gaminant ungurį sviesto, grietinės ar kitų riebalų nenaudojama, nes gaminamas ungurys išskiria nemažai savų riebalų.
Danijoje mėgstami sūriai: švelnaus pieno skonio sūris (Havarti), kaip užkandis valgomas prie vyno, sūris Tilsiter (pavadinimas siejamas su Tilže, dabartiniu Sovetsku).
Daniškas sūris valgomas su duona, daržovėmis ar žalumynais (pvz., marinuotais agurkėliais, salotų lapais, petražolėmis, salierų šakelėmis, pomidorų riekelėmis). Labai primena sumuštinius.
Danai – dideli smaližiai, todėl kartais pasaldina ir tokius patiekalus, kurių, atrodo, tikrai nereikėtų saldinti. Populiari daniška višta, įdaryta ananasais, ir cukrumi karamelizuotos bulvės.
Iš saldžiųjų patiekalų labai vertinami desertai: raudonų uogų (raudonųjų serbentų, aviečių, vyšnių) drebučiai (Rodgroed med Floede), obuolių suflė (Aeblegroed med Mandeldejg), obuolių pyragas (Aeblekage), saldi sriuba su pasukomis (Kaernemael köldskael), saldi sriuba su braškėmis arba avietėmis.
Visame pasaulyje gerai žinomi daniški saldėsiai – pyragaičiai (wienerbrd), migdoliniai riestainiai (kransekage), obuolių pyragas (aeblekage).
Danija – viena iš pirmųjų šalių, kur buvo pradėtas daryti alus (VIII a. pradžioje). Daniškas alus puikios kokybės (Tuborg, Faxe, Calsberg). Vertinami importiniai vynai, išskyrus vyšnių vyną, kuris gaminamas Danijoje, likeris, ypač iš vyšnių (Cherry Heering). Juoda kava labai mėgstama, geriama per pusryčius, pietus ar vakarienę. Populiari arbata, karštas šokoladas, mineralinis vanduo.
Akvavit – stiprus 40 % alkoholinis gėrimas, Gammel Dansk – karčiųjų gėrimų grupei priklausantis alkoholis.
Nacionaliniai danų patiekalai – nevirta malta jautiena (totorius), tiekiama su žaliu kiaušiniu, mėsos kukuliai ir silkė, ypatinga sriuba – ruginės duonos, alaus, cukraus ir citrinų mišinys (ǿllebrǿd), garsus danų desertas – sluoksniuotas pyragas su glajumi, vaisiais ir plakta grietinėle (lågkåge), daniški pyragaičiai (wienerbrod), migdoliniai riestainiai (kransekage), obuolių pyragas (aeblekage). Iš karštųjų patiekalų žinomiausi: virta menkė su garstyčių padažu, ištirpintu sviestu, kietai virtais kiaušiniais, krienais ir virtomis bulvėmis; kepta antis su obuoliais, slyvomis, karamelizuotomis bulvėmis, kopūstais ir ruduoju padažu.

© Chorvatijos virtuvė

7 Rgp

Chorvãtijos virtùvė – vienos Balkanų tautų, kalbančių serbų-chorvatų kalba, rašančios lotyniškąja abėcėle, nacionaliniai patiekalai.
Chorvatija yra Europos pietrytinėje dalyje. Šiaurėje ribojasi su Slovakija ir Vengrija, rytuose ir pietuose – su Bosnija ir Hercegovina, pietuose – su Juodkalnija, rytuose – su Serbija. Vakarinėje dalyje pasiekiama Adrijos jūra.
Chorvatija – industrinė ir agrarinė šalis. Klimatas leidžia auginti grūdines ir technines kultūras. Svarbiausios žemės ūkio kryptys – gyvulininkystė, sodininkystė, vynuogininkystė, paukštininkystė ir žuvininkystė. Pajūrio rajonuose išvystyta subtropinė vaisininkystė. Auginami galvijai (stambūs raguočiai), kiaulės, avys.
Chorvatų virtuvė – senovės slavų ir Antikos laikų praeitis. Ji labai įvairi, ir ta įvairovė būdinga centriniuose šalies regionuose ir pajūrio virtuvėje. Centrinių rajonų virtuvėje vyrauja slavų kilmės maisto ruošimo būdai, taip pat jaučiama vengrų, austrų ir turkų virtuvių įtaka. Pajūrio rajonuose labiau vertinama graikų, italų ir prancūzų mityba.
Centriniuose Chorvatijos rajonuose būdingi paprasti, tačiau apetitą žadinantys patiekalai: sterkas, pjaustytas griežinėliais, su cukraus kremu, saliami, troškinta su bulvėmis ir saldžiuoju vynu, garstyčios.
Kalnuotuose regionuose ruošiami valgiai ant atviros ugnies. Vartojami maisto produktai: kukurūzų miltai, virtos pupelės, virtos bulvės, marinuoti kopūstai, karvių ir avių pienas, sūriai, šviežia ir rūkyta aviena, kepta aviena ir kiauliena, elniena. Ant atviros ugnies kepama paršiena arba ėriena, tinkanti prie alaus.
Kalnuoti rajonai garsėja grybais, miško žolelėmis (prieskoniais), uogomis, medumi, iš kurių verdamas stiprus vietinės gamybos brendis. Populiaresni miltiniai patiekalai – riešutinis pyragas, blynai.
Gaminant patiekalus, suvartojama daug mėsos, ypač kiaulienos ir veršienos, kuri tradiciškai rūkoma arba gaminama dešra ir dešrelės. Populiariausi valgiai daromi iš veršiuko, kopūstų, bulvių ir pieno produktų.
Didžiulis sūrių ir šaltų užkandžių pasirinkimas – delikatesai iš jūros gėrybių ir įvairių žuvų (krevetės, kalmarai ir kt.). Valgoma smulkiai pjaustyta rūkyta padžiovinta mėsa, žuvies sriuba, troškinta žuvis, virtos krevetės, ryžių valgiai, tradicinė vyno sriuba, žirnelių užkandėlė, lakštiniai, geriama naminė užpiltinė (toceno).
Karštieji patiekalai verdami arba kepami su augaliniu aliejumi (žuvys, daržovės, miško žolelės). Šviežia jūros žuvis (moliuskai, krevetės, vėžiai) kepama, verdama arba marinuojama, troškinama. Iš mėsos delikatesų vertinamas rūkytas ir džiovintas kiaulienos kumpis, serviruojamas su avies pieno sūriu, alyvų aliejumi arba alyvomis ir svogūnais. Lengvai virtos daržovės – laukinių ir kultūrinių prieskoninių augalų su alyvuogių aliejumi ir vyno actu mišinio dalis. Daržovės paduodamos kaip salotos arba kaip garnyras prie mėsos.
Iš medžiojamų žvėrių ir laukinių paukščių chorvatai gamina šaltus ir karštus užkandžius (pvz., danieliaus mėsos salotos), keptus antruosius patiekalus (pvz., kepta kiškiena, keptas įdarytas kiškis, kepta įdaryta laukinė žąsis, keptos laukinės žąsies kepenėlės).
Tipiški desertai ruošiami iš dažniausiai vartojamų ingredientų kaip vaisiai, džiovintos razinos, migdolai ir medus.
Geriami baltieji (žalsvai geltoni, sausi) ir raudonieji vynai.

© Centrinės Amerikos virtuvė

7 Rgp

Centrìnės Amèrikos virtùvė – tai Meksikos, Bermudų salų, Kosta Rikos, Haičio, Gvatemalos, Jamaikos, Dominikos Respublikos, Hondūro, Nikaragvos, Panamos, Puerto Riko, Salvadoro valgių asortimentas.
Tradiciniai meksikietiški patiekalai – apkepti ryžiai, bulvės su sūriu puodelyje, sriubos, miltiniai valgiai, virti kukurūzai, bifšteksas, malta mėsa įdarams, padažai, pudingai, kukurūzų paplotėliai.
Meksikiečiai valgo dvejopą sriubą – skystą ir sausą. Pirmųjų valgo šaukštu, o antrųjų – šakute. Mat, jas taip ilgai verda, kad išgaruoja beveik visas skystis ir puode lieka tik neišgaruojantys ir nesuverdantys produktai: mėsa, makaronai arba ryžiai.
Vertinami sumuštiniai. Kalakutas su šokolado padažu – šventinis meksikiečių patiekalas.
Žinoma, padažas nesti saldus, o su daugybe prieskonių ir neturi nieko bendra su įprastu šokolado užpilu. Padažas vadinamas salsa mole, į kurį dedama net 15 rūšių pipirų. Geriamas balkšvas amerikinės agavos sulčių gėrimas (vadinamas pulke). Skoniu jis šiek tiek panašus į pasukas ir turi trupučiuką alkoholio.
Patiekalai patiekiami švieži ir šilti.
Bermudų salose daug kontrastų maiste. Itin mėgstamas bifšteksas.
Centrinėje Amerikoje kukurūzai yra pagrindinis maisto produktas. Gvatemaloje iš kukurūzų lapų gaminami indiški vyniotiniai (vadinami tamales). Į kukurūzų lapus įsukama įdaro, paruošto iš smulkiai sukapotų kukurūzų, paukštienos arba žvėrienos likučių, mėsos ir žuvies arba įvairių daržovių. Nikaragvoje šis valgis vadinamas nikata – ma – les, Argentinoje – chumita, Venesueloje – chalakas. Kadangi patiekalas kitaip vadinamas, todėl iš kitokių produktų ir gaminamas.
Gvatemaloje bananai – tas pat, kas Europoje bulvės. Jie paduodami į stalą bet kokiu dienos metu ir valgomi visokie: švieži, kepti, su majonezu – kaip salotos, iš jų verdamas kompotas.
Kosta Rikoje populiarus keptas viščiukas (vadinamas virado de frango), Haityje – tarkuoti kepti kokoso riešutai, Gvatemaloje – imituoti obuoliai (iš bulvių, riebalų kepimui, gvazdikėlių ir maltų raudonųjų pipirų) (vadinami mansanitas de papa), Jamaikoje – pupelės ir žirniai (vadinami pis end rais), kepta kiauliena (vadinama roust pig) ir ožkiena padaže (vadinama karid gout).
Geriama meksikietiška kakava, gėrimas, pagamintas iš šokolado ir pieno su vanile bei egzotiškų prieskonių (vadinamas okolatlis), likeris, vynas, Jamaikos romas.
Paruošti valgiai dedami į puodelius ar dubenius, mažus indelius. Prie patiekalų paduodamas pyragas, bulvių tyrė arba lapinės salotos, biri ryžių košė.

© Butano virtuvė

7 Rgp


Butãno Karalỹstės virtùvė – valstybės Pietų Azijoje (Himalajuose), besiribojančios su Indija ir Kinija, nacionaliniai patiekalai.
Rytinėje Butano dalyje auginami kviečiai (vyrauja miltiniai valgiai, ypač makaronai), o pietinėje dalyje – kukurūzai, ant bambukų džiovintos kukurūzų sėklos. Auginamos obelys, ryžiai, grikiai, šparagai.
Butano virtuvė paprasta ir artima kaimyninių šalių kulinarinėms tradicijoms. Šalies virtuvėje dominuoja aštrieji pipirai, kuriais gardinami visi patiekalai. Aitriosios paprikos – prieskonis ir daržovė. Su aitriosiomis paprikomis ruošiama daugybė salotų, gaminamos įvairios pastos.
Svarbiausias produktas – ryžiai, gardinami aitriosiomis paprikomis, kartais šafranu, ruošiami įvairūs patiekalai su daržovėmis, įvairiais padažais, sviestu ar aliejais. Nors į šalį įvežama baltųjų ryžių produktų, tačiau vietiniai gyventojai labiau vertina vietinius ryžius, auginamus plantacijose, kalnuotuose šlaituose. Ryžiai verdami, kepami, iš jų ruošiami plovai, veliami miltuose ir vartojami sriuboms bei garnyrams.
Kalnuotuose rajonuose ryžiai pakeičiami kviečiais, iš kurių daromos košės arba daržovių valgiai su galvijų taukais, virtomis bei keptomis bulvėmis. Beveik kiekvienas patiekalas paskaninamas aitriosiomis paprikomis, sviestu ar aliejumi, žalumynais, pupelėmis ir padažu.
Nacionaliniai butaniečių valgiai – aliejuje su pagardais bei sūrio padažu troškintos pipirų ankštys ir apkepinti grybai su sūriu. Sūris apskritai paplitęs komponentas Butano virtuvėje.
Patys populiariausi pieno produktų valgiai – karvių pieno sūris (Datse) ir specifinis jakų sūris, kuris pjaustomas mažais gabaliukais, kurie džiovinami. Visada valgiai patiekiami su daržovėmis ir plonais ryžių, kukurūzų arba kvietinių miltų paplotėliais.
Vegetariškas, tačiau labai aštrus butaniečių troškinys (Ema datshi) – aitriųjų paprikų sūris, valgomas užgeriant vandeniu, su indiška duona (Parathas) arba raudonaisiais ryžiais. Sūris – daugelio patiekalų sudėtinė dalis. Pavyzdžiui, virtinukai su sūrio įdaru (Momos may).
Butano religija draudžia skersti gyvulius, tačiau pagal specialią licenciją induistams leidžiama vartoti importuotą mėsą. Populiariausia mėsa – jakiena, tačiau vartojama ir kiauliena bei kiaulienos riebalai. Iš jakų pieno gaminami sūriai. Vištiena ir jautiena vartojama rečiau. Žuvis importuojama iš Indijos. Dažnai vartojami grybai, kurių Butane apie 400 rūšių.
Nacionaliniai patiekalai – kiauliena (Phak sha phin tshoem) su ryžių makaronais, jautienos troškinys (No sha huentseu) su špinatais, viščiukas (Ba sha maroo) česnakų ir sviesto padaže, makaronų sriuba (Thukpa), patiekiama su mėsa (populiari ir Tibete, Nepale, kai kuriuose Indijos regionuose). Pusryčių užkandis (Ezay) gaminamas iš aitriųjų pipirų, svogūnų, pomidorų ir naminio sūrio. Užkandis panašus į meksikietišką salsa, valgomas gurkšnojant arbatą.
Geriamas vanduo, arbata (Suja) su druska ir sviestu, taip pat ryžių, kviečių, miežių arba kukurūzų distiliatas (Ara).

© Burundžio virtuvė

7 Rgp


Burundžio virtùvė – nedidelės valstybės Afrikoje, besiribojančios su Uganda, Kongo Respublika, Tanzanija, nacionaliniai patiekalai.
Verčiamasi žemės ūkiu. Auginami kukurūzai, pupelės, kavamedžiai, arbata. Gaminamas maistas šalyje neįvairus, paprastas ir ruošiamas dažniausiai namuose. Maistas verdamas, troškinamas arba kepamas ant atviros ugnies. Vietiniai gyventojai mėgsta patiekalus iš saldžiųjų bulvių, plantanų, raudonųjų pupelių, kukurūzų ir kvietinių kruopų. Dominuoja mėsos patiekalai iš avienos ir ožkienos. Iš Azijos kultūros buvo pasiskolinti ryžiai ir aštrūs prieskoniai. Valgoma indiška duona (Chapatti).
Vienas iš populiariausių šaltųjų patiekalų – raudonųjų pupelių, bananų, palmių aliejaus, svogūnų ir paprikų užkandis.

© Bulgarijos virtuvė

7 Rgp


Bulgãrijos Respùblikos virtùvė – rytinės Balkanų dalies tautos, kalbančios viena pietų slavų kalbų, nacionaliniai patiekalai.
Pagrindinės žemės ūkio produkcijos kryptys – avininkystė, kiaulininkystė; daržininkystė, vynuogininkystė. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – cukraus, aliejaus, daržovių ir vaisių konservų gamyba. Gausiai vartojama vaisių, taip pat kiauliena, jautiena, įvairi žuvis, sūris, brinza, prieskoniai. Tradiciniai valgiai – įvairiais būdais paruoštos daržovės, šviežios mėsos, jūros ir gėlavandenių žuvų patiekalai.
Bulgarai yra sukaupę slavų, turkų, graikų kulinarinę patirtį, todėl šalyje turtingas meniu. Pirmenybė teikiama daržovėms, kurios yra pagardinamos įvairiausiais prieskoniais. Maistas dažniausiai pateikiamas moliniuose induose. Ypač didelė salotų įvairovė, populiarios ir tirštos sriubos. Mėsa – daugelio patiekalų pagrindas.
Bulgarijoje daugiau dėmesio skiriama kukurūzų auginimui. Kaip ir kitose Balkanų valstybėse, iš naminių gyvulių auginama avių, taigi vyrauja mėsos ir vilnos specializacija.
Iš esmės bulgarų virtuvė yra slaviška, tačiau jaučiama ir turkų, graikų bei Viduriniųjų Rytų ir mažiau italų, Viduržemio jūros bei vengrų kulinarijos įtaka.
Nacionalinė bulgarų virtuvė iš dalies artima jugoslavų virtuvei. Keptos, troškintos, virtos, marinuotos ir raugintos daržovės – vienas iš svarbiausių valgių. Pavasarį senos daržovės pakeičiamos ryžiais arba makaronais.
Dėl palyginti šilto klimato Bulgarijoje gausu augančių įvairių daržovių, žolelių, vaisių, todėl ir šalies virtuvė yra labai įvairi.
Bulvės Bulgarijoje valgomos retai, paprastai paduodamos piurė pavidalu arba kepamos elektriniame kepintuve.
Pusryčiams bulgarai daug nevalgo. Pusryčiai labai menki: sausa duonos riekelė su uogiene arba sūriu bei dešra, rečiau – su sviestu. Dažniausias valgis – pyragėlis ir kava. Ankstyvieji pietūs šalyje paprastai valgomi su visa šeima ir yra pagrindinis dienos valgis. Pietums gali būti patiekiama ant grotelių kepta jautiena, kiauliena ar veršiena, suvyniota dešroje (Kebapcheta), kiaulienos, veršienos troškinys su svogūnais ir grybais (Kavarma), ryžiais ar mėsa įdaryti vynuogių ar kopūsto lapai (Sarmi). Šie valgiai patiekiami su bulvėmis (kartofi), daržovėmis ir duona, taip pat pipirų, baklažanų, pupelių ir mėsos troškinys (Gyuvech), patiekiamas moliniuose induose. Mėgiamas daržovėmis, mėsa ir žolelėmis įdarytas baklažanas (Bayaldi).
Per pietus ir vakarienę valgomi šilti patiekalai, kartais vakarienė gali būti ir šalta. Per pietus duodama salotų iš šviežių daržovių ir vaisių. Visada valgoma įvairių rūšių baltos duonos: du kartus per dieną (pietums ir vakarienei) valgomas karštas patiekalas. Valgomi vaisiai bei daržovės: pomidorai, arbūzai, persikai. Daržovės – būtina ant pusryčių ir pietų stalo. Nors pusryčiai menki, užtat desertui per pietus ir vakarienę valgomi vaisiai arba pyragaičiai.
Mėgstamos bulgarų sriubos – mėsiškos ir vegetariškos (daržovių, šaltsriubes ir kt.). Mėsiškos sriubos verdamos iš įvairiausių rūšių mėsos ir yra labai aštrios: dedama daug prieskoninių daržovių ir prieskonių. Tirštinamos kiaušinio tryniu ir pakepintais svogūnais.
Mėsa (ypač aviena), kaip ir dauguma daržovių, troškinama su aštriais prieskoniais bei stambiai pjaustytomis prieskoninėmis daržovėmis (svogūnais, paprika, česnakais, salierais, mėtomis, petražolėmis).
Bulgarai nevertina pieniškų sriubų, kruopų patiekalų. Labiausiai mėgsta maltos mėsos valgius, barščius, sūrainius, valgo baltą duoną.
Iš riebalų daugiausia vartojamas aliejus, rečiau – sviestas ir beveik visai bulgarai nevartoja kiaulienos taukų.
Mėgstamas mėsos patiekalas – dešra, skoniu panaši į mūsų medžiotojų dešreles. Patiekiama karšta su aštriu padažu.
Bulgarai gamina žvėrienos ir laukinių paukščių mėsos patiekalus. Iš laukinių paukščių mėsos dažniausiai verdama ir valgoma kaip šaltieji užkandžiai. Iš kiškienos, elnienos arba stirnienos gaminami kepti ir troškinti mėsos patiekalai.
Dažniausiai vartojami prieskoniai – česnakai ir riešutai.
Labai mėgiama žuvis. Ji kepama ant grotelių ar keptuvėje, verdama sriuboje ar troškinama, pavyzdžiui, Tsatsa – maža balta žuvelė, kepama tešloje ir patiekiama su keptomis bulvėmis, Skumriya na keremidi – skumbrė, kepama moliniame inde su daug pomidorų padažo. Tradicinis šventinis valgis – farširuoti karpiai su riešutais, paduodami atskirai su pakepintais svogūnais ir ryžiais.
Vertinami turkiški ir Viduriniųjų Rytų desertai: sluoksniuotas pyragėlis (baklava), įdarytas pistacijų riešutais saldžiame sirupe, smulkinti kviečiai su riešutais sirupe (Kadayif). Mėgstami pyragėliai torta, įdaryti sviestiniu kremu (maslena), vaisiais (frukti), šokoladu (shokoladova) ar ledais (sladoled).
Geriamas pienas ir jogurtas. Populiariausi gėrimai Bulgarijoje – vynas, rakija ir mastika. Vertinamas desertinis vynas, gaminamas iš sušaldytų arba sušalusių uogų (taikomas nenatūralus eiswein gamybos būdas – vynuogės šaldomos šaldikliuose; eiswein – vok. „ledo vynas“). Apskritai Bulgarijoje vyno ir stipriųjų gėrimų geriama maždaug vienodai.
Vynai čia suskirstytas į rūšinius ir kupažinius, t.y.gaminamus maišant kelias vynų rūšis. Rūšiniai vynai – tai „Sophia Merlot“, „Sophia Cabernet Sauvignon“, „Sophia Muscat Melnik“, „Manastirsko Szuszukane“ („Mavrud“ vynuogių rūšis), „Rosenthaler Kadarka“, („Gamza“ vynuogių rūšis), „Cabernet Sauvignon“ vynuogės, iš kurių gaminamas „Cabernet Sauvignon“ vynas, auga ir noksta Suhindolo regione. Šio vyno gamybai naudojamos tik rinktinės vynuogės, o vynas 30 mėnesių brandinamas ąžuolo statinėse.
Gaminama įvairių rūšių rakija – vaisinė, grapa ir uzo. Pagal senovės tradicijas bulgarai moka pagaminti gerą vyną ir stiprią rakiją. Geriama labai stipri kava, žolelių arbatos.
Mastika – anyžinė degtinė, gaminama iš kviečių ir anyžių aliejaus. Tai saldaus skonio degtinė su anyžių kvapu. Bulgarijoje populiari ir slyvų degtinė – konjakas (Slivova rakiya), verdamas alus (Zagorka, Astika).
Bulgarai augina daugiausia pomidorų pasaulyje.
Tradiciniai bulgarų valgiai – šalta sriuba (iš jogurto, agurkų, česnakų ir smulkintų riešutų) (Tarator), avies sūris (Kaškaval), plokščia kietai rūkyta dešra (Lukanka), vytinta ožkos mėsa (Pastarma), aštrus saldžiųjų pipirų padažas (Liutenica), troškinta aviena su daržovėmis, bulvėmis ir rūgpieniu (Giuvec), veršiena su pomidorų tyre (Tas-kebab), tešla, įdaryta brinza ir mėsa (Banica), sluoksniuotas pyragas su daržovėmis ir brinza arba varške, valgomas su rūgusiu pienu, kepta jautiena (Mešano), paršiena su pomidorų padažu (Taskebap), baklažanų salotos (Imambajaldy) su įvairiomis daržovėmis ar mėsa, salotos (Šopskij) (pomidorai, agurkai, paprika, šiek tiek gali būti baltųjų svogūnų bei salotų, būtinai reikia užtarkuoti brinzos, viską apšlakstyti alyvų aliejumi), įvairių rūšių mėsa su daržovėmis (Kebap), kepti mėsos kotletai (Kiufteta), kiaušiniai su pomidorais, pipirais ir brinza (Miš maš), malta mėsa su bulvėmis, kiaušiniais ir baklažanais (Musaka), balandėliai (Sarmi) iš kopūstų ar vynuogių lapų su mėsos įdaru, mėsos, daržovių ir ropinių svogūnų patiekalas, paruoštas puode (Jahnija), geltona brinza (Kaškaval), šokoladinis tortas (Garaš).

© Brunėjaus virtuvė

7 Rgp


Brunėjaus Sultonãto virtùvė – sultono valdomos valstybės Pietryčių Azijoje, Borneo saloje, nacionaliniai patiekalai.
Šalis ribojasi su Malaizija ir Pietų Kinijos jūra. Borneo sala – viena didžiausių Malajų salyne ir trečia pagal dydį pasaulyje. Šioje saloje įsikūrusios trys šalys – Brunėjus, Malaizija ir Indonezija.
Brunėjaus virtuvėje dominuoja arabų, kinų, indų valgiai, o tradicinė virtuvė šiek tiek panaši ir į Malaizijos kulinariją.
Ryžiai – raciono pagrindas. Tai prėskas maistas, patiekiamas kaip garnyras, išryškinantis pagrindinio patiekalo skonį. Kartais ryžiai nuspalvinami natūraliais dažikliais, verdami sultinyje arba garuose, apkepinami su pagardais ir daržovėmis, troškinami vandenyje arba kokosų pienu, o desertams – verdami kokosų piene ir maišomi su bananais ir kitais vaisiais, daromi ryžių traškučiai, ryžių pyragas (Ketupat), ryžių makaronai (lakštiniai), apkepai iš ryžių miltų ir ryžių pudingai, į stalą paduodami kepti su įvairiais ingredientais arba su daržovėmis, gausiai pagardinti padažu.
Nacionalinis patiekalas – virtų ryžių ir žaliųjų pupelių mišinys, paskanintas padažais, paduodamas prie daugelio valgių.
Vyrauja švieži vaisiai, riešutai (kokosai, migdolai), daržovės, ryžiai ir prieskoniai (ypač aitrioji paprika (chilli)). Su aitriąja paprika ruošiama daug padažų, kurie turi bendrą pavadinimą – pagardas (Samba), o antrasis žodis atspindi sudėtį, pavyzdžiui, aitriosios paprikos, aliejus, česnakai, krevetės (bajak); aitriosios paprikos, svogūnai ir cukrus (manis).
Kaip ir kituose Pietų bei Rytų Azijos regionuose, galvijų mėsa vartojama retai, tačiau vištiena ir kita paukštiena, žuvis ir jūrų produktai – Brunėjaus kulinarijos pagrindas. Aštrūs valgiai – virta vištiena (Karri Laksa) su kario padažu, vištos šašlykai (Sati Ajam) su tirštu saldžiuoju arachių padažu, vištienos sriuba (Soto Ajam), virta aviena (Cambing) su žalumynais, kepta jautiena (Rendang) su riešutais arba trošinta mėsa, jautienos arba paukštienos šašlykai (Satay), keptos krevetės ir moliuskai, ryžiai su kiaušiniais ir sūdyta žuvimi (kartais kaip omletas), kepta žuvis su krevetėmis, avokadų-kokosų ledai, šokoladinis keksas, kepta žuvis (lašiša, tunas) (Malu Abulthiyal).
Populiarūs patiekalai – pasirinktos mėsos (vištiena, žuvis, jautiena ir kt.) gabalėliai (Satay), suveriami ant bambuko lazdelių ir kepami ant grotelių, taip pat tofu.
Didžiulis įvairiausių daržovių ir vaisių pasirinkimas. Tai bambuko ūgliai, soja, kokosų pienas, bananai, papajos, ananasai, durijai, rambutanai ir kiti egzotiniai vaisiai. Vienas iš būdingiausių vietinių daržovių – vigna („ilgoji pupa“) (Vigna sinensis). Tai iki 3 m ilgio augalas, kurio valgomoji ankštis vartojama kariui ir daugeliui kitų patiekalų.
Tradiciniai valgiai šalyje – vištiena su česnakais, įvyniota į pandano lapus (Serondeng Pandag), jautiena su daug prieskonių ir bulvėmis (pupelėmis) (Daging Masak Lada Hitam), trošintos krevetės su aitriosiomis paprikomis ir kokosų pienu (Udang Sambal Seral Bersantan), mėsos valgis (Beriani), ruošiamas iš daugybės produktų (vištienos ar jautienos, česnakų, cinamono, riešutų, kario, imbiero), vegetariškas patiekalas (Urap), ruošiamas iš pupelių, morkų, bambukų, kopūstų, kokosų, svogūnų, Sambel ulek padažo, druskos ir citrinų sulčių.
Populiariausias padažas – Sambel ulek, gaminamas iš įvairių maisto ingredientų (aitriosios paprikos, bambuko šaknų, riešutų, askaloninių česnakų).
Alkoholiniai gėrimai uždrausti.
Plg. Indonèzijos virtùvė, Maláizijos virtùvė

© Brazilijos virtuvė

7 Rgp


Brazìlijos Federãcinės Respùblikos virtùvė – valstybės Pietų Amerikos rytuose ir viduryje nacionaliniai patiekalai.
Tai kulinarinėmis tradicijomis turtingas patiekalų asortimentas.
Ekonominiu atžvilgiu Brazilija sparčiau vysto ekonomiką nei daugelis kitų Lotynų Amerikos valstybių. Kai atsikraustė europiečiai, dabartinės šalies gyventojai – indėnai – dar gyveno pirmykštės bendruomenės sąlygomis. XVI-XVII a. dabartinę Braziliją kolonizavo portugalai, kurie sunaikino senąją indėnų kultūrą, sugriovė jų buitį ir įdarbino juos plantacijose, namų ūkyje. Tik XIX a. pradžioje kolonija virto nepriklausoma valstybe.
Žemdirbystėje tradiciškai plėtojamas plantacijų ūkis, kurį įvedė dar kolonizatoriai. Žemės ūkio produkcija orientuota labiau į eksportą nei į vidaus rinką. Produkcijos gamyba geriau tvarkoma, pradedant auginimu, baigiant paruošimu realizacijai.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys Brazilijoje – kavos, sojos pupelių, kakavos, ryžių, kviečių, kukurūzų, žemės riešutų, vaisių plantacijos, taip pat gerai išvystyta galvijininkystė ir žvejyba.
Daugiausia auginama kavamedžių, nes tai paaiškinama tuo, kad čia palankios gamtos sąlygos (purios ir derlingos dirvos, drėgnas atogrąžų klimatas). Brazilijoje didžiausias ne tik kavos, bet ir kakavos derlius visoje Lotynų Amerikoje.
Galvijai auginami daugiausia mėsai. Mėsa dažniausiai kepama virš karštos ugnies, kiek rečiau ruošiama kitaip – kaitinama riebaluose, troškinama ar verdama. Dažniausiai ruošiami pjausniai, tačiau Pietų Amerikos gyventojai maistui naudoja ir kitas raguočių dalis: inkstus, šonkaulius, liežuvius, žarnas.
Jautiena – dažno nacionalinio patiekalo sudedamoji dalis. Brazilų nacionalinis patiekalas (Frijoada completa) susluoksniuojamas iš ryžių ir juodųjų pupelių, dešros, jaučio liežuvio, šonkauliukų, pabarstomas mandžioka (augalas, primenantis krieno šaknį) ir papuošiamas apelsinų skiltelėmis.
Brazilijos gyventojai – aštraus maisto mėgėjai. Nacionaliniai šalies patiekalai – žuvies ragu, ant iešmo kepta mėsa, mėsa su pupomis ir lapiniais žalumynais, apkepta, įdaryta žąsis, pupelių piurė su manijoko miltais, riešutų sriuba (Sopa de Castanha do Para), žalių kukurūzų sriuba (Sopa de Milho Verde), pyragas su vištienos įdaru (Empadao de galinha), žuvies duona (Pao de peixe), švelnus Amazonės vaisių gėrimas (Guarana). Vietinis kokteilis (Caipirinja) gaminamas iš samagono (kašasa), smulkiai pjaustytų laimo vaisių, grūstų su vietiniu cukranendrių cukrumi, ir ledukų. Vietoj samagono pilama ir degtinė (Caipiroshka).
Brazilų virtuvės pagrindą sudaro ryžiai (arroz), pupelės arba pupos (feijao) ir manijokas (farofa). Skirtinguose Brazilijos regionuose viešpatauja palmių aliejus ir mėsos patiekalai.
Populiariausi mėsos valgiai – kepta kiaulienos filė (Lombo de porco), tiekiama su kopūstu, išvirtu pasūdytame vandenyje su aliejumi (prieš verdant kopūstas keliose vietose įpjaunamas) arba su virtomis džiovintomis pupelėmis, arba ryžiais su keptais kiaušiniais; virta vištiena, vadinama „Medžiotojų“ viščiuku (Frango a caçadora), papuošta su daržovėmis. Tradicinis padažas (Carioca) gaminamas iš aštrių raudonųjų pipirų (Malagueta), baltojo romo, citrinos arba acto, smulkintų petražolių, druskos.
Mėgstamiausia žuvis – konservuotos sardinės (Sardinhas em conserva) ir virtos krevetės (Camarad a Baïana). Sardinės į stalą tiekiamos kaip šaltas užkandis, o krevetės (camaroes) – su vandenyje virtais ryžiais ir įvairiausiais padažais.
Brazilijoje populiarus indėniškas troškintas valgis iš žuvies filė, krevečių, svogūnų, pjaustytų pomidorų, palmių aliejaus, druskos ir prieskonių (Moqueca), pagardintas kokoso pienu. Patiekiamas su ryžiais, maniokos miltais, aštriu padažu ir daržovėmis.
Brazilai grilyje paruoštą žuvį patiekia su bananais ir kokosų pienu (Peixe a delicia) arba keptus Amazonės žuvies gabalėlius pagardina citrinos užkulu (Picarucu ao forno). Iš jūros gėrybių šios šalies gyventojai gamina troškinį, paskanintą kokosų pienu. Šis patiekalas serviruojamas moliniuose induose (Mocueca).
Mėgstamiausi brazilų užkandžiai – įvairūs sumuštiniai, įdarytos alyvuogės, mažyčiai pyragėliai su krevetėmis arba vištiena, viščiukų kojelės.
Labai populiarūs vaisiai – laimo vaisiai, ananasai, bananai. Iš jų gaminami desertai (Hula hula – ananasas, kurio viduje vaisiai užpilti alkoholiu).
Saldieji patiekalai ruošiami iš cukranendrių produktų ir vaisių. Gerdami kavą, brazilai ragauja skanėstų: kokosų kremo, karamelinio pudingo, įvairių vaisinių pyragų. Itin egzotiško skonio – žalių bananų pyragas. Neįprastas ir juodojo šokolado bei aitriųjų paprikų derinys. Saldieji patiekalai – cukriniai pyragėliai (Bombocado), pyragėliai, persunkti sirupu (Papos de Anjo – „Angelų kąsneliai“) arba su kokoso riešutu (Quindim), arachisų kukuliai (Bolinhos), bananų pudingas (Pudim de Banana), baltas kremas (Manjar Branco), kuris tiekiamas atšaldytas, papuoštas vaisių (slyvų) želė.
Svarbiausi gėrimai – vanduo ir gazuotas mineralinis vanduo, rudasis ir šviesusis alus, matė ir kakava, natūralios arba fermentuotos vaisių sultys, vynas, likeris (gaminamas iš bananų, kakavos), o stipri natūrali juoda atšaldyta kava geriama bet kuriuo dienos metu (San Paulas). Kava panaši į dervą ir nė kiek neprimena europietiškos.
Mėgstami gaivūs svaigieji kokteiliai, maišomi su egzotiškų vaisių sultimis. Brazilams ypač patinka cukranendrių degtinė, sumaišyta su citrina, žaliąja citrina ir nerafinuotu cukrumi. Šis gėrimas, dar vadinamas baltuoju romu, retai gurkšnojamas grynas. Brazilai geria daug alaus, bet taip pat mėgsta vaisių sultis, kakavą.

© Bolivijos virtuvė

7 Rgp


Bolìvijos virtùvė – indėnų tautų grupės, kalbančios įvairiomis kalbomis (ispanų, aimarų, kečujų ir kt.) ir gyvenančios Lotynų Amerikoje, nacionaliniai patiekalai.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – kviečių, miežių, kukurūzų, ryžių, kavamedžių, bulvių, cukranendrių, sojų, žemės riešutų, pomidorų ir bananų auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – avienos, kiaulienos, kavos gamyba.
Nors tradiciškai, kaip ir daugelis Lotynų Amerikos šalių, Bolivijos virtuvėje jaučiama ispanų virtuvės įtaka, tačiau kiekvienas šalies rajonas turi savitas kulinarines tradicijas.
Pirmųjų patiekalų boliviečiai paprastai negamina, tačiau labai dažnai valgoma gyvulių arba naminių paukščių mėsa, kuri kepama ir troškinama su svogūnais, aštriaisiais pipirais, žaliaisiais žirneliais, pomidorų pasta arba kečupu. Atskirai išverdami ryžiai ir bulvės. Paruošiamos salotos iš pomidorų, svogūnų, pagardintos aliejumi. Serviruojant salotos dedamos ant mėsos.
Vietinėje virtuvėje dominuojanti mėsa visada lydima vietiniais padažais. Didžiulę paklausą turi kukurūzai, iš kurių gaminami įvairiausi patiekalai – pradedant sriuba ir baigiant koše. Antrąją vietą užima ryžiai, kurie dažniausiai būna kaip garnyras su daugeliu patiekalų. Valgomas vietinis sūris. Nors Bolivija neturi priėjimo prie jūros, tačiau žuvies valgiai dažnoki valgiaraščiuose.
Vienas iš mėgstamiausių antrųjų patiekalų – virta vištienos krūtinėlė (Salpikon), kuri, supjaustyta griežinėliais, sumaišoma su virtomis kubeliais pjaustytomis bulvėmis ir pomidorais, žaliaisiais žirneliais, actu ir augaliniu aliejumi. Puošiama pomidoro skiltelėmis ir virtu kiaušiniu. Tipiški valgiai – avienos kauliukai, įdaryti avokadai, ryžių ir mėsos košė, saldūs sklindžiai.
Išvirtos avies kojos, supjaustytos porcijomis, apšlakstomos citrinų sultimis kartu su virtomis morkomis, svogūnais. Atskirai dubenyje paruošiamas marinatas, gaminamas iš česnako, garstyčių, kmynų ir druskos. Avies kojos mirkomos marinate ir apvoliotos miltais kepamos aliejuje. Garnyras – virtos bulvės, ryžiai, pomidorų salotos su svogūnais.
Tradicinis boliviečių kalėdinis patiekalas – virta ir apkepta kelių rūšių mėsa (Pikana) su prieskoniais, pakepintomis daržovėmis (svogūnais, morkomis, saldžiaisiais pipirais), virtomis bulvėmis su česnakais ir petražolėmis, pagardinta vyno šlakeliu ir razinomis. Atskirai išverdami kukurūzai. Paduodama giliose lėkštėse su sultiniu ir kukurūzais. Aštrusis padažas patiekiamas atskirai. Kalėdiniam patiekalui boliviečiai vartoja jautieną, avieną ir vištieną.
Nepaprastai skanūs kepti virtos smulkiai pjaustytos mėsos pyragėliai su daržovėmis ir prieskoniais (Saltenja), valgomi šilti.
Ryžiai dažniausiai verdami ir valgomi karšti su sviestu, pienu, plonai pjaustytu sūriu.
Geriamas alus, grynas vanduo, romas, kava.
Žr. Pietų Amèrikos virtùvė

© Birmos virtuvė

7 Rgp


Bìrmos virtùvė – tautos, kalbančios viena tibetiečių-birmiečių kalbų, įsikūrusios Pietryčių Azijoje, nacionaliniai patiekalai.
Dar XIX a. Birma buvo užkariauta britų ir prijungta prie Indijos. Iki 1937 metų buvo viena iš Indijos valstijų. 1948 metais paskelbė savo nepriklausomybę. 1999 metais šalis pakeitė pavadinimą į Mianmarį, nors daugelis ją vadina Birma.
Šalyje egzistuoja įvairiapusiška skirtingų kultūrų samplaika, kurioje vyrauja budistinė bamarų kultūra. Nacionalinę Mianmaro virtuvę paveikė indų, kinų ir tajų valgių tradicijos.
Pagrindiniai Birmos virtuvės valgių ingredientai – svogūnai, česnakai, imbierai ir „čili“ pipirai, patiekalams suteikiantys labai aštrų kvapą. Kaip ir kitose Azijos šalyse, Birmoje pagrindinis maistas – virti vandenyje arba garuose, birūs ar lipnūs ryžiai. Jie patiekiami svečiams vos prisėdus prie stalo, nes turi būti karšti. Patiekiama ir garuojanti sriuba. Visi kiti patiekalai turi būti kambario temperatūros.
Sriuba valgoma kartu su karštu mėsos ar žuvies patiekalu: aštresnė sriuba su švelnesniais žuvies patiekalais, o švelnesnė – su aštresniais mėsos valgiais. Anksčiau Birmoje buvo valgoma pirštais, dabar dažniausiai naudojami šaukštai ir šakutės. Yra tokių patiekalų, kuriuos privaloma valgyti pirštais, pavyzdžiui, patiekalas, vadinamas „Htamin lethoke“ (išvertus į lietuvių kalbą reiškia „ryžiai, maišomi pirštais“): prieš valgant ryžiai dedami į lėkštę kartu su kitais priedais ir pirštais sumaišomi. Šalia šio valgio, ant stalo, padedamas ir dubenėlis su vandeniu, kad būtų kur nusiplauti pirštus prieš valgant ir pavalgius.
Birmoje po truputėlį ragaujama visokių patiekalų, o paragavus apsistojama prie vieno arba sumaišomi keli. Po to patiekiami vaisiai su karšta arbata.
Dėl šalyje populiaraus įpročio maišyti patiekalus, prie vieno stalo valgančių žmonių patiekalai niekada nebūna vienodo skonio ir tuomet, kada maišomi tie patys ingredientai.
Tai kinų virtuvės patiekalai: žuvis cukruje ir acte, žąsienos spirgučiai, keptos kepenys su česnaku ir ryklio pelekai su įvairiausių spalvų padažais. Iš mažų taurelių geriama ryžių degtinė, o pavalgius ant veido užsidedama šilta servetėlė.
Birma turi ir savitą, tautinę virtuvę. Kepta antis (vadinama Un be Džo) – tautinis valgis. Desertui įprasta patiekti šviežių vaisių: bananų, ananasų, mango.
Dažnai valgomi lakštiniai makaronai ir duona. Paplitusios krevetės, žuvų pasta, kiauliena, aviena. Jautiena draudžiama. Populiariausias prieskonis – karis (Masala ir aitriosios paprikos).
Tautiniai patiekalai – šamų sultinys su avinžirnio miltais, ryžių makaronais ir žuvies garnyru (Mohinga), troškinta žuvies filė, datulės su varške.
Maistui vartojama migdolų esencija, kepti migdolai, medus, žuvies sultinys, baltasis vynas, ropiniai svogūnai, saldieji pipirai, augalinis aliejus, kiaušinių tryniai, krapai.
Tropiniai vaisiai dažnai patiekiami desertui. Didžiuosiuose miestuose patiekalai įvairesni. Čia dažnai gaminami indų ir kinų patiekalai.
Geriama saldi indiška arbata, kuri paduodama pradedant ir baigiant pietauti.

© Bermudų virtuvė

7 Rgp


Bermùdų salų virtùvė – Jungtinės Karalystės užjūrio teritorijos, esančios Atlanto vandenyne (į rytus nuo JAV), nacionaliniai patiekalai.
Koloniją sudaro per 150 vulkaninės kilmės salų. Bermuduose mažai dirbamos žemės, vienintelė eksportuojama žemės ūkio kultūra – žydinčios lelijos. Auginami kiniški bananai.

© Benino virtuvė

7 Rgp


Benìno Respùblikos virtùvė – mažytės valstybės Vakarų Afrikoje nacionaliniai patiekalai.
Populiariausi produktai – ryžiai, pupelės, kukurūzai, sojos, vaisiai, įvairios kruopos, pieno produktai, mėsa, kava, kakava. Patiekalams ruošti vartojamos bulvės, bananai. Maistas skaninamas cinamonu, gvazdikėliais, mėtomis.
Prie virtų ryžių patiekiamas riešutų padažas.
Žr. Vakarų Ãfrikos virtùvė

© Belgijos virtuvė

7 Rgp


Belgijos Karalystės virtùvė – valstybės Vakarų Europoje, vietinių ir užsienio kaimyninių valstybių – Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Olandijos, Ispanijos ir Skandinavijos – tradicijų sandūros patiekalai.
Yra sakoma, kad belgų virtuvėje valgiai ruošiami su prancūzišku grakštumu, o paduodami su vokišku kilnumu. Rezultatas – suplaktų vietinių ir kaimyninių šalių produktų receptų įvairovė.
Pagrindinė žemės ūkio produkcija – kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, bulvės ir cukriniai runkeliai.
Autentiškos virtuvės pagrindas – švieži ir kokybiški vietos produktai (belgiški sūriai ir kumpis, nuga ir šokoladas, šparagai ir cikorija), tradiciniai mėsos ar žuvies patiekalai tirštame padaže, tačiau ne per riebūs, skrudintos bulvytės, be kurių belgų virtuvės tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Perėmę daugybę prancūzų virtuvės subtilybių, belgai prie jos pridėjo flamandišką gausą.
Belgiška virtuvė – gerokai ekscentriška. Antai jautienos bifšteksas valgomas su pikuliais – actu ir garstyčiomis uždarytomis, burną deginančiomis marinuotomis daržovėmis, praėjusiame amžiuje išgarsintomis anglų kulinarų. Neįprastas belgų patiekalas – avių galvos, keptos su liežuviais. Visur maistas šviežias ir skanus. Įvairiose užeigėlėse ir kavinėse prekiaujama sumuštiniais ir saldumynais, rytietiškais kebabais, šviežiomis sultimis.
Belgai per dieną daug valgo tik vieną kartą. Pietūs gali užtrukti kelias valandas. Priešpiečiams skiriamas vienas lengvas patiekalas. Labai populiarios prancūziškos skrudintos bulvytės, belgiški moliuskai. Nedidelis dešrų ir šaltos mėsos pasirinkimas, tačiau nemažai virto kumpio rūšių. Prie mėsos belgai renkasi daržoves.
Nepaprastai mėgstama paukštiena, kuri ir kaip atskiras patiekalas, ir kaip įdaras bei šalta su majonezu ir salotomis. Valgoma vištiena su prancūziškomis bulvytėmis arba su troškintais obuoliais.
Belgijoje vertinama paukštienos kokybė (nuo to, ar paukštis pešamas rankomis ar pešamas sausas). Apdorojant mechaniniu būdu, paukštis pamerkiamas į karštą vandenį, kad atsivertų poros ir lengviau išsirautų plunksnos. Blogoji šio apdorojimo metodo pusė yra ta, kad vanduo, prasiskverbęs pro paukščio odą, neleidžia mėsai kokybiškai iškepti. Paukštis, apdorojamas įprastu rankiniu būdu, iškepa normaliai, savo paties sultyse, todėl nepraranda geriausių savo skoninių savybių.
Belgiškų pikulių pagrindą sudaro moliūgai, iš kurių Belgijoje ne tik gaminamos gardžios sriubos ir padažai.
Neatskiriamas belgiškų mėsos patiekalų „palydovas“ – tirštas šparagų, žiedinių ar Briuselio kopūstų padažas ir kaupinas dubuo skrudintų bulvelių. Kotletai valgomi ir su vyšnių uogiene, kuri prieš patiekiant į stalą pašildoma.
Didelę paklausą užsienyje turi belgiška jautiena ir kiauliena. Valonija aprūpina puikios kokybės jautiena ne tik Europos Sąjungos šalis, bet ir Viduriniuosius bei Tolimuosius Rytus, o pagrindinė kiaulienos tiekėja – Flandrija. Daugiausia belgiškų maisto produktų keliauja į Prancūziją ir Olandiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją ir Italiją.
XIX a. pradžioje pradėjusi gaminti šokoladą, Belgija šiandien pavergė smaližių širdis ir pirmauja pasaulyje pagal šokolado eksportą vienam žmogui. Elegantiškos ir prabangios parduotuvės (Belgijoje vadinamos namais), kuriose praėjusiame amžiuje buvo parduodamas šokoladas, iki šiol neprarado savo blizgesio. Saldumynų gamyba – šeimyninis verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Garsiausi namai – Neuhaus, Leonidas, Godiva, Manon ir Escalides, taip pat devynios galybės mažučių krautuvėlių siūlo gausybę širdžių, lapų, gėlių ir kitokių fantastiškų formų šokoladėlių, pripildytų marcipanų ar kaštonų įdaro, likerio ar sviestinio kremo. Gaminami šokoladiniai saldainiai, sausainiai, vafliai. Savo saldžiai karstelėjusiu skoniu šiek tiek šokoladą primena ir Belgijos daržovių karalienės titulą pelniusi cikorija, šiandien eksportuojama net į 40 pasaulio šalių.
Ypatingas dėmesys skiriamas alui, kuris ne tik geriamas, bet ir kaip pagrindinis ingredientas naudojamas gaminti daugelį patiekalų, pavyzdžiui, troškinta vištiena, kaimiškas ragu, blyneliai su obuoliais, alaus sriuba su bekonu (Roularius Soup), alaus sriuba su slyvelėmis, marinuotos midijos, jūros produktai, ryžių salotos, mėsa su medumi ir garstyčiomis vaisių padaže, duonos pudingas su belgišku alumi, ungurys žaliajame padaže (Anguille au Vert). Visa tai ne tik aluje, bet ir į stalą su alumi.
Belgijoje alus geriamas visą dieną, tačiau kiekviena rūšis (daugiau nei šimtas) turi savo laiką: šviesus, silpnesnis alus tinka prie priešpiečių patiekalų ar troškuliui numalšinti, o tamsesniu, stipresniu alumi mėgaujamasi vakarais.
Be šviesaus, rudo ir juodo alaus, geriami vynai, gaminami iš šiltnamio vynuogių, todėl niekuo ypatingu nepasižymi, taip pat kadaginė degtinė, kava su pienu.
Vakaro valgiai panašūs į priešpiečių valgius su mėsos, žuvies patiekalais, daržovėmis ir desertu.
Visoje Belgijoje, ypač Valonų srityje, yra kavos (cafes) ir vyno barai, bistro ir alkoholinių bei gaivinamųjų gėrimų parduotuvės (partisseries), kur parduodama ištisą parą ir kur galima sėdėti kiek norima.
Tautiniai belgų valgiai – pomidorai su krevečių įdaru (Tomates à la crevette), pajūrio salotos (Salade littoral), žuvų troškinys (Waterzoị de poissons), žuvys drebučiuose (Poissons en escavèche), Briuselio mėsos troškinys (Choesels à la bruxelloise), troškinta žąsiena (Oie à la mode de visé), sausainiai (Speculation).
Firminis belgiškas patiekalas yra savotiškas troškinys (waterzooi), bulvių šiaudeliai (frites), pagal tradiciją tiekiami su midijomis ir valgomi su actu arba majonezu, mėsa, virta aluje (carbonnades flamandes), unguriai (anguilles), midijos (moules).

© Barbadoso virtuvė

7 Rgp


Barbadòso virtùvė – salos-valstybės tarp Karibų jūros ir Atlanto vandenyno nacionaliniai patiekalai.
Barbadose auginamos cukranendrės, eksportuojamas romas, cukrus, tamsios spalvos, aitraus skonio sirupas, gaunamas iš cukranendrių gaminant cukrų. Šalies virtuvės pagrindą sudaro jūrų gėrybės, įvairių rūšių vėžiagyviai ir žuvys. Populiariausi iš jų – jūrų ešeriai, delfininės žuvys (vadinama mahi mahi), dorados, jūrų ežiai, krevetės, omarai, tunai, barakudos, rykliai.
Barbadoso virtuvė artima afrikiečių, indų ir anglų virtuvių kulinarinėms tradicijoms. Unikalus Karibų šalių ir kontinentinių (kinų, meksikiečių, Jamaikos, vietinės ir prancūzų) valgių pasirinkimas.
Daugelis maisto produktų importuojama, tačiau Barbadoso virtuvės savitumą kompensuoja vietinės jūros gėrybės ir prieskoniai.
Nacionaliniai Barbadoso patiekalai – grūdų ir ybiškių (okrų) košė (Ku-ku), kokoso riešutų sriuba su kariu, kepta kiauliena, kepta žuvis, žuvies kotletai, kokosinė duona, kokoso riešutų ledai.
Didžiuojamasi valgiais iš jūrų ežio (Ursin), omarų, krevečių, doradų, tunų, ryklių, barakudų ir kitų egzotinių žuvų, kurie dažniausiai sūdomi. Su žuvimi paduodama ryžių su padažais, daržovėmis ir šakniavaisiais (jamsais, baklažanais, saldžiosiomis bulvėmis, manijokais, duonmedžio vaisiais, avokadais, moliūgais, žaliaisiais bananais, guava, vyšniomis, apelsinais, datulėmis, obuoliais ir kt.). Tradiciniai valgiai – su aštriais prieskoniais paruošti jūrų ežio ikrai (Sea eggs), patiekalas iš skraidančios žuvies, kukurūzų miltų, kukurūzų miltų, pomidorų, svogūnų ir pipirų bei pagardintas ikrais (Cou cou).
Mėgstamiausia mėsa – kiauliena, paukštiena. Iš kiaulienos gaminami šniceliai ir kotletai, šašlykai su pikantišku padažu, marinuota ir kepta kiauliena arba jos subproduktai, paduodami į stalą su saldžiosiomis bulvėmis, svogūnais, agurkais, įvairiomis žolelėmis ir paprikų padažais.
Barbadoso gyventojai vertina troškintą mėsą su traškia plutele (Pepperpot arba Kohoblopot), avienos kauliukus su prieskonių padažu, taip pat specialiai apdorotą grūdinių kultūrų, kokoso riešutų, saldžiųjų bulvių, razinų, moliūgų, cukraus ir pagardų mišinį (Konkis), patiekiamą bananų lapuose.
Nacionalinis salos patiekalas – ant liepsnos pakepinti ir po to išvirti bananų, plantanų arba figų lapai, kurie yra įdaryti mase, paruošta iš kukurūzų miltų, moliūgo, rudojo cukraus, migdolų esencijos, kartais razinų ar saldžiųjų bulvių (Conkies).
Užkandžiams dažnai gaminama kanapė: paplotėlių ritinėliai (Katter), įdaryti mėsa arba sūriu, kokosine duona ir prėska (nerūgščia) tešla, į kurią įvyniojama mėsos su kariu ir daržovių įdaro. Šventinio stalo atributas – grūdų ir žaliųjų žirnelių valgis.
Barbadose maistui naudojami vietiniai prieskoniai (uždarai), kurie vadinami „pipirų padažu“. Tai svogūnų, petražolių, žaliųjų svogūnų, kmynų, česnakų, gvazdikėlių, juodųjų ir baltųjų pipirų, garstyčių, acto, druskos ir kitų prieskonių mišinys.
Anglų virtuvės įtaka jaučiama gaminant naminius pyragus, kumpius, kraujinę dešrą ir pudingus, nors tai jau tapo vietiniais valgiais. Europos virtuvių patiekalai – avienos, ėrienos muštiniai, keksai ir salotos su viščiuko mėsa.
Kaip ir Grenadoje, kepamas vestuvinis pyragas. Gimimo dienos proga kepamas šokoladinis pyragas. Desertui ant stalo paduodami vaisiniai keksai su cukatomis ir riešutais, romo pudingai, įvairūs šerbetai, guavos želė, oranžinis marmeladas, pyragas su ananasais, kokoso riešutų pyragai.
Geriamas romas (Cockspur’s Five Star, Mount Gay), romo kokteiliai (pvz., Falernum – kokteilis, suplaktas iš romo, cukraus, citrinų sulčių ir migdolų esencijos) ir punšai, likeris (Pina Colada), vietinis alus (Banks).

© Bangladešo virtuvė

7 Rgp


Bangladèšo virtùvė – valstybės Pietų Azijoje, įsikūrusios rytinėje Bengalijos regione, nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Indija ir Mianmaru (buvusi Birma). Šalies virtuvė turi daug bendrumų su Indijos bei Pakistano kulinarija.
Bangladešo virtuvės valgiai aromatingi, tačiau aštrūs. Maisto ruošimas vietiniams gyventojams – neatskiriama daugumos bengalų ir biharų kultūros dalis. Auginamos įvairios daržovės ir vaisiai, gaudomos žuvys.
Tradiciniai Bangladešo produktai – ryžiai ir įvairių rūšių lęšiai. Viena iš populiariausių lęšių rūšių – vadinamieji dal. Jūrų maistas užima didelę dalį šalies virtuvės. Ruošiami valgiai iš jautienos, avienos, ėrienos, vištienos. Prie patiekalų dažniausiai patiekiami ryžiai ir duona (naan arba paratha). Patiekalai gardinami kardamonu, šafranu, cinamonu, pipirais, įvairiomis pastomis (pvz., česnakų, imbiero, svogūnų, kalendros, aitriųjų paprikų ar ciberžolės).
Bangladeše populiarūs tradiciniai Azijos šalių valgiai – įvairiai paruošti kebabai, chalva, žuvis.
Žuvis ruošiama garuose arba troškinta su daržovėmis, troškinta su žalumynais arba daržovėmis su garstyčių ar aguonų padažu. Hilsa (kitaip – ilish) – silkiažuvių būrio žuvis, kuri yra nacionalinis Bangladešo virtuvės simbolis.
Nacionaliniai šalies patiekalai – hilsa žuvis (Bhapa Ilish Patey) su ciberžole, garstyčių ir aitriųjų paprikų pasta, grietine, garstyčių aliejumi ir patiekta su žaliosiomis aitriosiomis paprikomis bei ryžiais; vegetariškas patiekalas (Massor dal) iš lęšių su svogūnais, kmynais, ciberžole, žaliaisiais pipirais (aitriosiomis paprikomis).
Nacionaliniai patiekalai – bengalietiškos salotos (Bengali salad), kepta vištiena (Murgi roast), apkeptas faršas (Kima motor alu), keptas karpis (Carp Carry), keptos bulvės su svogūnais (Alu piajer chorchori), žuvis su garstyčių padažu (Sorshe maach) ir kt.
Saldėsiai – aliejuje kepti (kaip spurgos) maži, iš tešlos pagaminti kukuliai (Gulab jamun), panardinami į sirupą, pagamintą iš cukraus, rožių vandens, su cinamono, kardamono ar šafrano prieskoniais. Skanėstas populiarus ir pietinėje Indijoje bei Pakistane. Iš nebrandinto arba kaimiško sūrio (chhena) gaminami kukuliai (Rasgulla), kurie apipilami cukraus sirupu, o iš jogurto, mango minkštimo, vandens, cukraus ir pieno – desertas (Mango lassi). Populiarūs saldūs ryžiai su riešutais (Zorda).
Geriama saldi arbata su pienu, jogurtinis gėrimas (lassi), kokoso pienas.

© Baltarusijos virtuvė

7 Rgp


Baltarùsijos Respùblikos virtùvė – valstybės Rytų Europoje nacionaliniai patiekalai.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – javų ir bulvių auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – mėsa, taukai, smulkus cukrus, konservai.
Baltarusių virtuvė išlaikė tradicinius gaminimo metodus. Dažnas patiekalas gaminamas iš bulvių, kurios čia vadinamos „antrąja duona“. Gaminamos įvairios virtų bulvių bandelės, pyragėliai su mėsos, kopūstų arba varškės įdarais. Mėgstamos bulvinės, kopūstų sriubos bei barščiai. Tai švelnaus skonio, krakmolingi, bulviniai patiekalai.
Kaip ir Lietuvoje, bulvės patiekiamos su grybais, mėsa, iš jų gaminami pyragėliai ir pudingai. Populiariausias Baltarusijos patiekalas – bulviniai blynai (draniki), gaminami iš tarkių.
Labiausiai Baltarusijoje mėgstami tradiciniai bulviniai blynai, bulvės, kimštos džiovintais grybais ir apkeptos karštoje krosnyje. Iš bulvių gaminami pyragėliai su įdarais, o su bulvėmis duodama mėsa, grybai. Bulvės – neatskiriamas komponentas įvairioms salotoms, ypač su grybais.
Pirmiesiems patiekalams (kopūstienei, barščiams ir kt.) gaminti vartojamos daržovės, kruopos, grybai, pienas ir kiti produktai.
Vienas iš kasdienių patiekalų – sriuba (zacirka), gaminama pilant iš miltų, kiaušinio ir pieno pagamintą tešlą į karštą vandenį. Tokia sriuba po to balinama pienu. Pienas Baltarusijoje plačiai naudojamas sriuboms, taip pat gaminant sūrį ir kitus produktus.
Didelę dalį baltarusiškoje virtuvėje užima mėsa, ypač vertinama kiauliena ir kiaulienos lašiniai. Čia jie dažniausiai valgomi sūdyti, šiek tiek parūkyti, su svogūnu ir česnaku. Mėsa dažnai patiekiama su bulvėmis, valgoma su daržovėmis – morkomis, juodaisiais ridikais, žirneliais.
Iš mėsiškų valgių kulinarai atiduoda pirmenybę mėsai, troškintai su vaisiais ir grybais. Retai valgoma aviena, jautiena. Lašiniai paprastai vartojami žiemą. Tautinis valgis – kukuliai, virti vandenyje.
Daržovės valgomos ne tik šviežios, tačiau dažniausiai konservuojamos, šaldomos. Grybai apdorojami įvairiai – verdami, apkepinami, marinuojami, šaldomi. Vertinamos uogos – žemuogės, braškės, mėlynės, spanguolės.
Mėgstami kiaušinių patiekalai, košės, miltiniai gaminiai, įvairūs kisieliai ir kompotai iš uogų ir vaisių.
Maistas vartojamas kartu su nealkoholiniais tautiniais gėrimais – beržo sula, gira. Degtinė vertinama kaip nacionalinis turtas. Geriamas ir alus.
Prieskoniai vartojami saikingai.

© Bahreino virtuvė

7 Rgp


Bahreĩno (Bahreĩno Karalystės) virtùvė – salų valstybės Persijos įlankoje, Artimuosiuose Rytuose, nacionaliniai patiekalai.
Karalystėje yra žvejybos pramonė, auginami vaisiai ir daržovės, tačiau dauguma jų yra eksportuojama.
Žr. Artimųjų Rytų virtùvė

© Bahamų virtuvė

7 Rgp


Bahãmų salų virtùvė – salyno valstybės Atlanto vandenyne, kurią sudaro apie 700 salų, nacionaliniai patiekalai.
Tik 40 salų yra apgyvendintos. Viešpatauja druskos, romo, vėžiagyvių pramonės. Daugelis produktų į šalį yra importuojami. Eksportuojama druska, žuvys, jūrų gėrybės. Auginami citrusiniai vaisiai, daržovės, veisiami paukščiai.
Bahamų salų virtuvė persipinusi su Karibų, amerikietiškos, angliškos, europietiškos ir afrikietiškos virtuvių kulinarinėmis tradicijomis, tačiau visa receptūra pritaikyta vietiniams poreikiams.
Kulinarinės salų tradicijos nuo seno susijusios su jūros gėrybėmis. Nors daugelio restoranų ir kavinių klesti šiuolaikinė kosmopolitinė virtuvė, tačiau valgiaraščiuose galima rasti tradicinių patiekalų pėdsakų. Vietiniai delikatesai dažniausiai kepami ant anglių, salotos daromos iš jūros produktų, kepami žuvų (ypač ešerūnų (gruperių)) kotletai, žuvis ruošiama su kruopų koše, ant anglių kepami krabai ir raudonųjų rifinių ešerių filė pomidorų padaže arba verdami ir patiekiami su ančiuvių padažu kaip garnyras prie daugelio patiekalų arba kaip kratinys su ryžiais (tokia kombinacija sudaro vietinių sriubų pagrindą).
Ypatingą dėmesį salų gyventojai skiria sriubai iš svogūnų, vandens, žaliųjų citrinų sulčių, žuvų, pipirų ir mėsos. Visa tai pasūdoma, sumaišoma, tačiau neverdama.
Dažnai ruošiama žuvies putra (srėbalas), pavyzdžiui, verdamas jūros ešerys, dedama silkučių, svogūno, pomidorų padažo ir pagal skonį visokių priedų (romo, citrinų sulčių ir pan.). Jūros ešerių valgiai ruošiami garuose, patiekiami su aromatiniu Creole padažu arba baltojo vyno, grybų, svogūnų ir pan. padažu, Netradicinis europiečiams valgis – vėžliena. Populiari kepta žuvis ir kepti krabai.
Nacionalinį bahamiečių virtuvės pagrindą sudaro jūros moliuskų (conch) patiekalai (užkandžiai, antrieji patiekalai, salotos). Moliuskų sriuba verdama su bulvėmis, saldžiosiomis paprikomis, svogūnais, morkomis, lašiniais arba bekonu, lauro lapais, druska, pipirais ir kt. Kartais įpilama pomidorų padažo, barbekiu arba paukštienos sultinio.
Jūros moliuskai įkaitintuose riebaluose paduodami su aštriuoju padažu. Garnyras – saldžiųjų paprikų, svogūnų ir pomidorų padažas. Conch salotos ruošiamos iš marinuotų minėtuose padažuose (Old Sour) moliuskų, sumaišytų su raudonosios arba žaliosios paprikos kubeliais ir smulkiai pjaustytais svogūnais. Conch ruošiamas keptas, garuose.
Pats brangiausias valgis Bahamų salose – vietinis dygliuotas omaras su kario padažu, citrinų padažu ir šviežių kokosų minkštimu bei kitais ingredientais.
Mėsos patiekalai dažniausiai ruošiami iš viščiukų, ėrienos ir veršienos. Kitos rūšies mėsa importuojama.
Nacionalinė bahamiečių virtuvė didžiuojasi žirnių ir ryžių patiekalais, kurie ruošiami iš vietinių žirnių veislių, silkučių, ryžių, žaliųjų paprikų, svogūnų, pipirų ir druskos. Būtinai su aštriuoju padažu. Valgiaraštis paįvairinamas karštomis bandelėmis (Jonnycakes).
Bahamų salų, buvusių britų kolonija, virtuvėje dominuoja tradiciniai anglų valgiai, tik pritaikyti vietiniams poreikiams, taip pat europietiškos virtuvės patiekalai. Tai keptas bekonas su kiaušiniene, keptos bulvės ir kepsniai, makaronų gaminiai su sūriu, kepti viščiukai, pjausniai (šniceliai), kiaulienos kumpiai ir kiti.
Platus tropinių vaisių pasirinkimas. Tai melionai, ananasai, mango vaisiai, papajos ir passion fruit. Iš papajų gaminami ne tik patiekalai, tačiau ir gėrimas (Bahama Mama), kuris įeina į marmelado (Goombay) sudėtį (kartu su ananasais ir imbieru).
Desertui duodama tradicinių pyragėlių su kokosų riešutais arba kokosų trupinėliais, ryžių pudingo, imbierinių sausainių ir vaisinių salotų. Valgomi švieži ananasai, guajavos, mango ir duonmedžio vaisiai, papajos. Nacionalinis skanėstas – gvajavų pudingas.
Populiariausi gėrimai – arbata (angliškasis stilius), labai stipri kolumbietiška arba braziliška kava, vaisių sultys, kokakola arba pepsikola, vietinis alus, importiniai alkoholiniai gėrimai. Salose gaminamas klasikinis romas.

© Azerbaidžano virtuvė

7 Rgp


Azerbaidžãno Respùblikos virtùvė – Užkaukazės tautos, kalbančios viena tiurkų kalbų, nacionaliniai patiekalai.
Azerbaidžanas (Azerbaijan) – valstybė pietų rytinėje Užkaukazės dalyje. Šiaurėje ribojasi su Rusija, šiaurės vakaruose su Gruzija, vakaruose – su Armėnija, pietų vakariniame pakraštyje – su Turkija, pietuose – su Iranu. Rytuose Azerbaidžaną skalauja Kaspijos jūra.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – javų, vynuogių ir arbatžolių auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – pieno produktai, arbata, konservai, vynuogių vynas, subtropinės kultūros (granatai, figos, svarainiai).
Azerbaidžaniečių virtuvė smarkiai skiriasi nuo kaimyninių Pietų Kaukazo šalių – Armėnijos ar Gruzijos. Joje atrastume kur kas daugiau bendrų dalykų su kai kuriomis Dagestano tautomis – avarais, kumykais, lezginais. Nors azerbaidžaniečių kalba priklauso tai pačiai kalbų grupei kaip ir turkų, tačiau daug tradicijų, tarp jų ir maisto ruošimo, Azerbaidžane labiau panašios į iranietiškąsias.
Azerbaidžano virtuvė – rafinuoto skonio ir subtilaus aromato patiekalai. Tai sriubos, sultiniai, plovai, daržovės.
Pirmųjų patiekalų pagrindas – mėsos ir kaulų sultiniai. Sriubos (ppr. tirštos ir skaidrios) verdamos tradiciniu būdu specialiuose kubiluose arba moliniuose puoduose.
Azerbaidžane sriuba tiršta ir įmantri, savitą aromatą jai suteikia prieskoniai. Dažniausiai verdama iš mėsos. Sriubos paprastai gaminamos iš tiršto pieno su žalumynais. Tai tiršti mėsos ir kaulų sultiniai, paskaninti įvairiais priedais, sriuba-sultinys iš mėsos ir atskirai kaip antrasis patiekalas atnešamos daržovės ir mėsa, virę tame pačiame sultinyje. Tokie patiekalai vadinami piti ir kyufta-bozbash.
Visoje šalyje ragaujama šašlyko (basturma) ir labai populiarios ant didelio iešmo kepamos avienos (liuliakebab ir tavakebab). Plovas, šašlykas, kebabai paplitę ir mėgstami visame pasaulyje.
Azerbaidžano šiaurės vakarinėje dalyje mėgstami rombo formos supjaustyti ir išvirti tešlos gabalėliai, patiekiami su mėsa, keptais svogūnais, taip pat kepti pyragėliai, farširuoti riešutais su pavilgu ir svogūnais.
Žymiai rečiau vartojama jautiena, paukštiena, žuvis, tačiau labai vertinama aviena. Kartais antrieji patiekalai gaminami iš jautienos, vištienos, viščiukų, kalakutienos, antienos, žąsienos su įvairiais prieskoniais. Antriesiems patiekalams valgoma aviena supjaustoma porcijomis arba smulkiai, arba faršo pavidalu, o avinukas įdaromas baklažanais, pomidorais, bulgariškais pipirais, obuoliais. Pagardinama kaštonais, kuragomis, vynuogėmis (kišmišais) ir žalumynais.
Išskirtinis azerbaidžaniečių kulinarijos bruožas – aštrus skonis ir nepakartojamas aromatas, kuriuos valgiams suteikia specijos ir žalumynai: kartieji ir kvapieji pipirai, bazilikas, cinamonas, gvazdikėliai, krapai, petražolės, mėtos, kmynai ir daugelis kitų.
Žalumynai valgomi ne prieš pietus, o visą laiką, nes lėkštė su šviežiais pomidorais ir agurkais ant stalo stovi visada.
Plačiai vartojamos daržovės (pomidorai, agurkai, baklažanai ir kt.), vaisiai (obuoliai, kriaušės, apelsinai, citrinos), kaulavaisiai (slyvos, abrikosai, persikai).
Tradicinis azerbaidžaniečių šventinis patiekalas – plovas, gaminamas iš ryžių ir paduodamas su įvairiais prieskoniais iš mėsos, žuvies, daržovių ir vaisių. Tai valgių karalius Azerbaidžane, populiarus patiekalas – pilau (plovas), gaminamas su įvairiais priedais – vištiena, daržovėmis, vaisiais. Patiekalo pavadinimas priklauso nuo dedamo priedo: jautienos pilau (Caurma pilau), vištienos pilau (Toyug pilau), džiovintų vaisių pilau (Shirin pilau), pieno pilau (Syudli pilau).
Plovo verdama kelios dešimtys rūšių, labai daug dėmesio jį gaminant skiriama ryžių kokybei. Ryžiai maišomi su mėsa, kartu gali būti dedamos ir kai kurios makaronų rūšys, kiti maisto produktai. Plovo puodo dugne svečio neretai laukia staigmena – specialūs paplotėliai.
Nei šašlykui, nei plovui nenaudojamas kečupas. Plovas dažniausiai tiekiamas su paplotėliais iš prėskos tešlos su kiaušinių ir šafrano priedu.
Žuvų valgiai nelabai populiarūs. Žuvys vartojamos tik kaip garnyras prie įvairių valgių. Prie antrųjų patiekalų visuomet dera žalieji svogūnai, švieži žalumynai (krapai, petražolės, estragonas, mėtos ir kt.), taip pat ridikai, prieskoniai, actas arba citrina, švieži pomidorai ir agurkai.
Iš duonos gaminių pirmenybė teikiama ploniems paplotėliams (lavašams). Tai duona, kepta tandyre. Vynuogių, rečiau kopūstų arba svarainių lapuose gaminama įvyniota malta mėsa su ryžiais (Dolma).
Per bairamą ant šventinio stalo dedama žvakė, kuri yra dvasios stiprumo simbolis, veidrodis, reiškiantis minčių tyrumą, bei kiaušinis, giminės pratęsimo simbolis. Dar dedami 7 maisto produktai, kurių pavadinimai azerbaidžaniečių kalboje prasideda „s“ raide – druska, pienas, actas ir kiti. Šventei iš anksto auginami kviečių daigai, jais puošiamas šventinis patiekalas (Chancha) – saldumynų, sausų vaisių, įvairių sausainių, paplotėlių rinkinys.
Saldumynai skanaujami pasisotinus pagrindiniais patiekalais, tačiau pagal tradiciją želmenys kerpami vos susėdus prie stalo – viršūnėles nukerpa tėvas, žemesnes dalis – jaunesnieji šeimos nariai.
Tarp sriubos ir antrojo patiekalo siūloma pailsėti ir atsigerti arbatos. Po sočių pietų valgoma varškė, sumaišyta su žalumynais. Pietūs baigiami desertu – šerbetu ar pyragėliais.
Arbata šalyje laikoma atskiru patiekalu, neretai patiekiamu kartu su džemu – persikų, braškių, žemuogių, vynuogių ar kitų uogų.
Tautiniai azerbaidžaniečių valgiai – žirnienė su aviena ir slyvomis (Pitis), žirnienė su avienos kukulaičiais (Kiufta Bozbash), ant iešmo keptos avienos dešrelės (Liuliakebab), avienos kukuliukai su žirniais, ryžiais ir rūgusio pieno su miltais padažu (Dovga).
Žr. Nepriklaũsomų Valstýbių Sándraugos virtùvė

Azerbaijan cuisine – Caucasian people speaking a Turkic language, the national dish.
Azerbaijan – country in South Caucasus in the east. In northern border with Russia, Georgia to the north-west of the west – with Armenia, south-western outskirts – to Turkey in the south – with Iran. East Azerbaijan washed by the Caspian Sea.
Main agricultural areas – corn, wine and tea cultivation. Main food products – dairy products, tea, canned food, wine grapes, subtropical crops (pomegranate, fig, quince).
Azerbaijani cuisine is very different from the neighboring South Caucasus countries – Armenia and Georgia. It is much more to rediscover the common issues with some of the peoples of Dagestan – Avarians, kumyk. While the Azerbaijani language belongs to the same language group as well as Turkish, but many traditions, including food preparation, Azerbaijan is more comparable to Iranian.
Azerbaijan kitchen – the refined taste and subtle aroma of food. These soups, broths, pilaf and vegetables.
First meal basis – meat and bone broths. Soups (thick and transparent) are cooked in special traditional tubs or crock.
Azerbaijan soup dense and intricate, distinctive flavor it with spices. Most of the cooked meat. Soup is usually made of thick milk with herbs. This is a dense meat and bone broths, flavored with a variety of accessories, soup, broth and meat separately as a second course with inputs of vegetable and meat cooked in the same broth. These dishes are called Piti and kyufta-bozbash.
Across the country tasted shashlik (basturma), and very popular on a large spit roast mutton (byes kebab and tavakebab). Pilaw kebab, kebabs and popular favorite around the world.
Azerbaijan’s north-western part of the favorite diamond cut and cooked pieces of pasta served with meat, fried onions, fried pies as well, stuff with nuts and onions lotion.
Much less frequently used in beef, poultry, fish, mutton but much appreciated. Sometimes second courses are made from beef, chicken, chicken, turkey, duck, goose with various spices. Second meals eaten mutton is cut into portions, or fine, or minced form, but filled with baa-lamb, eggplant, tomatoes, Bulgarian pepper, an apple. Seasoned with chestnuts, half lengthwise, and dried apricots without bones, grapes and herbs.
The exclusive feature of Azerbaijani cuisine – spicy flavor and unique aroma , which provides meals and greens La Spezia: bitter and aromatic pepper, basil, cinnamon, cloves, dill, parsley, mint, strawberry and many others.
Greens not eaten before dinner, while all the time, because the dish with fresh tomatoes and cucumbers on the table is stationary at all times.
Widely used vegetables (tomato, cucumber, eggplant, etc.). Fruits (apples, pears, oranges, lemons), stone (plum, apricots, peaches).
Traditional Azerbaijani festive dish – pilaf made from rice and fed to a variety of seasoned meat, fish, vegetables and fruit. This is the king of cooking in Azerbaijan, a popular dish – pour (pilaf) made with various additives – chicken, vegetables and fruits. The name of a dish depends on the Annex of added: beef pour (pour Caurma), pour the chicken (Toyug pour), dried fruits pour (pour Shirin), pour the milk (pour Syudli).
Washed several dozen kinds of cooking, a lot of attention paid to the production of quality rice. Rice mixed with meat, may be added together and some types of pasta and other food products. Washed the bottom of the pot often waiting for a surprise guest – special cakes.
Neither shashlik or pilaf used ketchup. Pilaf usually supplied with cakes of unleavened dough with the egg and saffron hereto.
Fish dishes is not very popular. Fish are used only as a garnish to various dishes. The second line of dishes always green onions, fresh greens (dill, parsley and Estragon, mint, etc.). As well as radishes, spices, vinegar or lemon, fresh tomatoes and cucumbers.
Of bakery products preferred thin patty (Lavash). That bread, baked tandyre. Grapes, quince or less cabbage leaves wrapped production of minced meat with rice (Dolman).
During the Bajram holiday table is placed on the candle, which is a symbol of spiritual strength, a mirror, meaning purity of thought, and an egg, a symbol of self-perpetuation. Not yet added seven foods whose names begin Azerbaijani language letter’s – salt, milk, vinegar and others. Celebration of pre-grown wheat seedlings, they are decorated with festive dish (Chancha) – sweets, dry fruits, various cookies, cake kit.
Sweets edible full of main courses, however, in the tradition of clipping shoots just sat down at the table – tops nukerpa father, lower part – the younger family members.
Among the soups and the second dish is proposed to relax and drink tea. After a delicious lunch eaten cottage cheese mixed with herbs. South end dessert – sorbet and cakes.
Tea in the country as a separate dish, often served in conjunction with jam – peach, strawberry, strawberry, grape or other fruit.
Folk Azerbaijani meals – pea soup with lamb and prunes (Piti), with sheep pea soup pinach (Kufta Bozbash), on a spit roast mutton sausages (byes kebab), lamb with peas Balls, and rice flour with curd sauce (Dovga).
See. Commonwealth of Independent States cuisine

© Austrijos virtuvė

7 Rgp


Áustrijos virtùvė – vienos germanų tautų, kalbančios vokiečių kalba, nacionaliniai patiekalai.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – kviečių, rugių, miežių, avižų, kukurūzų, bulvių ir cukrinių runkelių auginimas.
Daug ką austrai paveldėję iš užsieniečių: iš romėnų – vyną, iš turkų – kavą, iš amerikiečių – kokakolą. Austrų virtuvė yra Austrijos-Vengrijos imperijos laikų paveldas. Didelę įtaką padarė Italijos, Serbijos, Rumunijos kulinariniai papročiai. Tradicinis austriškas maistas yra sotus.
Šiandieninė austrų virtuvė susiformavo pagal italų, Balkanų tautų tradicijas. Didžiulė patiekalų (ypač daržovių) įvairovė ir gausa; labai gimininga vokiečių virtuvei.
Įvairiuose šalies rajonuose būdingas savitas valgių gaminimo būdas, tačiau labiausiai mėgstami Vienos kepsniai (Wiener Braten), Zalcburgo kukuliai (Salzburg Knödel), Vienos šnicelis (Wiener Schnitzel), jautienos sultinys (Wiener Tafelspitz), kepenėlių kukuliai (sriubai) (Leberreis) ir kiti.
Austrų virtuvė labai įvairi. Kalnuose populiarus pienas, varškė, sūriai (pvz., sen severinas, amadėjus) ir pieniškos sriubos. Dunojaus žemumoje gyvenantys žmonės ypač daug vartoja miltinių valgių: vermišelių, kukuliukų, sriubų. Kukuliai patiekiami ir antram patiekalui, dažniausiai su saldžiuoju padažu. Žemumų gyventojai yra dideli smaližiai. Štirijoje populiarūs kukurūzų valgiai, paprastai tai kukurūzų košė, kuri valgoma su pienu ir rūgščiais kopūstais, kartais su tarkuotu sūriu. Karintijoje ypač mėgstama sorų košė, iš sorų kruopų daroma kraujinė dešra.
Dažniausiai valgoma jautiena, veršiena, kiauliena, elniena, viščiukai. Veršiena pjaustoma gabalais, formuojami kotletai, sūdomi, pavoliojami miltuose ir kepama su grybais arba gaminami kepsniai (Gerostete Leber – veršiuko kepenys su žolelėmis ir sviestu). Kiauliena verdama su prieskoniais ir valgoma su daržovėmis, atskirai paduodant krienų padažą. Jautiena verdama, iš jos kepami ir troškinami antrekotai, pavyzdžiui, virta jautiena (Tafelspitz), patiekiama su obuoliais ir krienais, pikantiškas patiekalas iš jautienos, svogūnų ir raudonųjų pipirų (Goulash; vengrų virtuvė). Tradicinis žvėrienos patiekalas – elnio šlaunis pikantiškame padaže, paduodama su bandelės traškučiais arba bulvėmis. Mėgstami kraujiniai vėdarai.
Prie mėsos patiekalų dažniausiai patiekiamos bulvės, ryžiai, grybai. Dauguma valgių gardinami įvairiausiais padažais.
Austrijoje pusryčiams geriama kava su karštu pienu, valgomi sumuštiniai. Priešpiečiai ir pietūs yra sotūs: užkandžiai, sriubos (pvz., jautienos sriuba (Rindsuppe), sriuba iš kiaulės kojų (Klachlsuppe)), karštas šnicelis su makaronais, vynas, alus, gaivieji gėrimai.
Savita austrų regioninė virtuvė: Burgenlando regiono virtuvėje vyrauja patiekalai iš vištienos, žąsienos ir žuvies, tačiau populiariausias patiekalas – polenta (įvairiai ruošiama kukurūzų miltų košė, populiari daugelyje šalių). Štirijoje daug gaminama valgių iš moliūgų, mėgstami blyneliai iš grikių miltų. Karintijoje populiarūs patiekalai iš žuvies, mėsos, miltų (pvz., virtinukai, įdaryti sūriu ir mėta). Aukštutinėje Austrijos dalyje gaminami įvairūs saldumynai, pyragai, įdaryti riešutais, džemu. Zalsburgo regione vienas populiaresnių valgių – virtinukai, taip pat iš žuvies. Mėgstamas desertas keptas kiaušinių baltymų ir cukraus mišinys (Nockerln). Įvairių rūšių virtinukai (su mėsa, špinatais ar sūriu) karaliauja Tirolio regione. Tirolio gyventojai valgo daug mėsos, verda įvairias sriubas.
Forarlbergo regiono virtuvė paveikta kaimynų šveicarų ir vokiečių. Regione populiariausi patiekalai, paruošti iš įvairių pieno produktų. Žemutinėje Austrijos dalyje auginami šparagai, aguonos, abrikosai. Šio regiono virtuvėje populiarūs valgiai iš pastarųjų produktų, pavyzdžiui, makaronai su aguonomis.
Austrų virtuvė savitai dar vadinama Vienos virtuve. Vienos virtuvės pavadinimas – buvusios Dunojaus monarchijos palikimas. Ji turi keistą pavadinimą: „Kaiserschmarrn“ („Imperatoriaus randai“) arba „Arme Ritter“ („Vargšas riteris“). Nors pavadinta sostinės vardu, tačiau iš pasaulio virtuvės perėmė daugelį patiekalų: iš Milano atkeliavo Vienos šnicelis (Cotoletto), iš Žemutinės Vengrijos – blyneliai su džemo įdaru (Palatschinken), iš Bohemijos – kukuliai, iš Alpių – žvėrys, paukščiai, žuvys ir uogos.
Austrija garsi nuostabaus skonio pyragais (pvz., karštas obuolių pyragas (Apfel Strudel)), pyragaičiais, tortais, pudingais. Visi saldumynai turi bendrą pavadinimą – Mehlspiesen. Valgomos saldžios aguoninės bandos su vaniliniu arba vaisiniu padažu (Germknoedl).
Iš desertų gaminami obuoliai su cinamonu (Apfel mit Zimt), šokoladinis pyragas (Sachertorte), sluoksniuoti pyragai su obuoliais, kreminis sūrio pyragas (Topfenstrudel), blyneliai su džemu, riešutais, apipilti šokoladu ir kremu (Palatschinke), mielinis arba sviestinis pyragas (Buchteln), įdarytas abrikosų džemu, pikantiškas sūrio kremas (Liptauer cheese), saldus vanilinis biskvitas su riešutais (Vanillkipfer), natūralūs (rankomis daromi) saldainiai (Mozartkugel), suflė (Nockerln). Tradiciniai Kalėdų skanumynai – mažyčiai žvaigždės, eglutės ar pusmėnulio formos pyragėliai (vadinami Kekse), kurie gaminami iš sviesto, skaninami cinamonu, vanile arba uogiene.
Austrai labai daug geria kavos. Ją gamina įvairiausiu būdu: labai stiprią kavą (moka) su romu, šaltą kavą (wiener eiskaffee) su ledais ir plakta grietinėle, juodą kavą, balintą plakta grietinėle (brauno, einspanne), nestiprią juodą kavą, balintą grietinėle (melange), juodą kavą su nedideliu kiekiu grietinėlės ir iš viršaus apibarstytą šokoladu ar kakavos milteliais (kapuziner). Kava paprastai tiekiama su plakta grietinėle.
Vietos skirtumai jaučiami ir vartojant gėrimus. Karintijoje ir Štirijoje gaminamas sidras iš obuolių ir kriaušių, vynuogininkystės rajonuose – vynas, Zalcburge – rugių ir miežių alus. Labiausiai paplitęs gėrimas Austrijoje – alkoholinis gėrimas, paruoštas iš stiprios juodos arbatos, romo, degtinės ir raudonojo vyno.
Vertinami vynuogių vynai – švelniai aštrūs, malonaus rūgštingumo, vyšnių aromato bei malonaus taninų kartumo, harmoningo vaisinių kvapų puokštės bei turtingo pojūčių skonio tinka prie žuvies, raudonos mėsos patiekalų, paukštienos, patiekalų iš makaronų, sūrio, geriami atšaldyti arba patiekiami kambario temperatūros. Prieš ir po valgio geriami vaisiniai bei žolelių aperityvai, pagaminti iš slyvų (slivovitz), vyšnių (kirsh), žolelių su avietėmis (himbeergeist), taip pat nacionalinis likeris – žolelių mišinys (stors), glintveinas (Gluewein). Viskis ir džinas geriami rečiau, nes gana brangūs.
Austrija laikoma viena pirmaujančių obuolių augintojų. Austrijos ūkininkai gamina naminę degtinę, kurią pardavinėja savo namuose, pristato ir į vietinius restoranus. Specialiai naminės degtinės gamybai vedamos tinkamų obelų veislės ir auginami ištisi sodai.
Klasikinė degtinė („šnapsas“) – 38 proc. stiprumo vaisinis (kriaušių, slyvų, persikų, aviečių, laukinių obuoliukų skonio) samagonas buteliukuose. Tipinis austriškas kokteilis – Vodka Red Bull. Geriamas kvietinis alus (Weizenbier).

Austrian cuisine – one of the Germanic peoples, speaking in German, the national dish.
Main agricultural areas – wheat, rye, barley, oats, corn, potatoes and sugar beet cultivation.
Many Austrians something inherited from the foreigners from the Roman – wine, Turkish – coffee from an American – Coca-Cola. Austrian cuisine is one of the Austro-Hungarian Empire heritage. Greatly influenced by Italian, Serbian, Romanian culinary habits. Traditional Austrian food is filling.
Today’s Austrian cuisine developed according to the Italian and the Balkan nations traditions. A huge meal (especially vegetables) and plenty of variety, very akin to German cuisine.
In various parts of the country is characterized by a distinctive way of cooking meals, but most beloved Vienna roast, dumplings Salzburg, Vienna schnitzel (Wiener Schnitzel), beef broth (Wiener Tafelspitz), liver dumplings (soup) (Leberreis) and others.
Austrian cuisine is very diverse. In the mountains popular with milk, curd, processed cheese (such as old Severino, Amadeus) and Hot soup. Danube lowland people living in particular uses a lot of farinaceous dishes: noodles, balls, soups. Dumplings and served in a second dish, usually with a sweet sauce. Lowland population is large forefinger. Styria popular corn dishes, usually a maize porridge that is eaten with milk and acid cabbage, sometimes with grated cheese. Carinthia particular favorite millet porridge of millet grains is blood pudding.
Usually eaten beef, veal, pork, venison, chicken. Veal cut in pieces, formed into meatballs, cured, baked as far as invert meal and made with mushrooms or roast (Gerostete Leber – calf liver with herbs and butter). Pork cooked with spices and eaten with vegetables, horseradish sauce filing separately. Cooked beef, cooked and out of stewed steak, for example, boiled beef (Tafelspitz), served with apple and horseradish, spicy dish of beef, onions and red peppers (Goulash, Hungarian cuisine). Traditional game meat dish – deer thigh spicy sauce is filed with chips or potato cakes. Favorites blood pudding.
Meat dishes served mainly potatoes, rice and mushrooms. Most of the dishes prepared variety of sauces.
Austria breakfast drinking coffee with hot milk, eaten sandwiches. Lunch lunch is the main course: appetizers, soups (eg, beef soup (Rindsuppe) a soup of pig feet (Klachlsuppe)), hot schnitzel with noodles, wine, beer, non-alcoholic beverages.
Austrian distinctive regional cuisine: Burgenland regional cuisine consists of dishes of chicken, goose and fish dishes, but the most popular dish – polenta (corn meal variously prepared meals, popular in many countries). Styria many dishes made from pumpkins, favorite pancakes from buckwheat flour. Carinthia popular dishes of fish, meat and bone meal (eg, dumplings stuffed with cheese and mint). Upper Austria in the production of various sweets, cakes, stuffed with nuts, jam. Zalsburgo region, one of the popular dishes – dumplings, as well as fish. Favorite dessert of fried egg white and sugar mixture (Nockerln). Different types of dumplings (with meat, spinach or cheese) reign in the region of Tyrol. Tyrol people eat lots of meat, boiling range of soups.
Vorarlberg cuisine of the region affected by the Swiss and German neighbors. The region’s most popular dishes from different milk products. Lower Austria in asparagus, poppy seed, apricot. The region’s cuisine popular dishes from the past products such as pasta with poppy seeds.
Austrian cuisine distinctively known as the one kitchen. One kitchen title – the former Danube monarchy legacy. It has a strange name: “Kaiserschmarrn” (“The Emperor scars”) or “Armes Ritter” (“Poor knight”). Although named after the capital on behalf of the world but from the kitchen over a number of dishes from Milan arrived at Vienna schnitzel (Cotoletto), the Lower Hungary – pancakes with jam filling (Palatschinken) from Bohemia – dumplings, from the Alps – the beasts, birds, fish and berries.
Austria is famous for its wonderful taste cakes (eg, hot apple pie (Apfel Strudel)), cakes, pies, puddings. The sweets have a common name – Mehlspiesen. Edible sweet poppy herd with vanilla or fruit sauce (Germknoedl).
The desserts are made with cinnamon apples (Apfel mit Zimt), chocolate cake (Sachertorte), flake pastry with apples, cream cheese cake (Topfenstrudel), pancakes with jam, nuts, pour over chocolate and cream (Palatschinke) , yeasty or buttery cake (Buchteln) stuffed with apricot jam, cream cheese, spicy (Liptauer cheese), sweet vanilla biscuit with nuts (Vanillkipfer), natural (hand made), chocolate (Mozartkugel) souffle (Nockerln). Traditional Christmas dainty – tiny stars, trees or crescent-shaped cakes (called Fruit cake), made from butter with cinnamon, vanilla or jam.
Austrians drink much coffee. It produces a variety of means: very strong coffee (can) with rum, cold coffee (Wiener eiskaffee) with ice cream and whipped cream, black coffee, whipped cream bleached (Braun, einspanne), the weak black coffee, bleached cream (melange), black coffee with a little cream and top coated with chocolate or cocoa powder (kapuziner). Coffee is usually served with whipped cream.
Local differences in the use of felt and drinks. Carinthia and Styria cider made from apples and pears, wine regions – Wine, Salzburg – rye and barley beer. The most popular drink in Austria – an alcoholic drink prepared from a strong black tea, rum, vodka and red wine.
Assessed vintage – gently spicy, pleasant acidity and cherry aromas and a pleasant bitter tannins, balanced fruit flavors and a rich bouquet of taste sensations for the fish, red meat dishes, poultry dishes, pasta, cheese, drunk chilled or served at room temperature. Before and after meals are consumed fruit and herbal aperitifs made from plums (slivovitz), cherry (kirsh) herb with raspberries (himbeergeist), as well as the national liqueur – mixed herbs (thickness), mulled wine (Gluewein). Gin and whiskey are consumed less frequently, because quite expensive.
Austria as one of the leading apple growers. Austrian farmers to produce homemade vodka, which sells your home, and delivered to local restaurants. Especially homemade spirits production are maintained and suitable for apple varieties grown entire gardens.
Classical vodka (“schnapps”) – 38 percent. strength fruity (pear, plum, peach, raspberry, wild Apple flavor) moonshine bottles. Typical Austrian cocktail – Vodka Red Bull. Drinking wheat beer (Weizenbier).

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 459 pasekėjų