© Pasaulio virtuvė

7 Rgp

Pasáulio virtùvė – Žemės rutulio gyventojų nacionaliniai patiekalai.
Tobulai pažindamas savo krašto papročius, žmogus turi žinoti, kas savo šalyje laikoma ypač geru tonu, svetur gali būti nepriimtina. Savo tautos pavyzdžiu niekada negalima apie kitus spręsti teisingai ir vertinti objektyviai. Apie kitų kraštų kultūrą, tradicijas galima spręsti atsižvelgiant į jų aplinką. Visur vertinama vidinė kultūra ir taktas. Taktas padeda užmegzti kontaktus. Todėl norint pažinti tos šalies kulinarijos subtilybes, būtina asmeniškai susipažinti su jos tenykščiu gyvenimo būdu ir papročiais.
Kiekvienos valstybės mitybos įpročius ir valgių gaminimo technologiją lemia maitinimosi tradicijos ir ypatumai, pasaulio valstybių geografinė padėtis, religija, klimatas, žemės ūkis, aptarnavimo sfera, tarptautiniai ekonominiai ryšiai ir kita. Net valgiui naudojami tie patys maisto produktai skirtinguose kraštuose patiekalui suteikia kitokį skonį.
Pasaulio virtuvė grupuojama pagal žemynus (regionus):
1. Europos – austrų, belgų, danų, vokiečių, ispanų, anglų, graikų, vengrų, italų, Liuksemburgo, norvegų, olandų, lenkų, portugalų, švedų, šveicarų, chorvatų, lietuvių, latvių, prancūzų, bulgarų, čekų, estų, rumunų, škotų, baskų, airių, islandų, suomių, serbų, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių (rusų, baltarusių (gudų), ukrainiečių, uzbekų, kazachų, gruzinų, moldavų, azerbaidžaniečių, kirgizų, tadžikų, armėnų, turkmėnų) ir kitų tautų – virtuvė.
2. Azijos – afganų, kinų, indų, Izraelio (žydų), Libano arabų, Birmos, Indonezijos, japonų, turkų, tailandiečių, korėjiečių, vietnamiečių, Malaizijos, Kipro, Irano, tibetiečių ir kitų tautų – virtuvė.
3. Amerikos virtuvė:
– Šiaurės (JAV, Kanados, Kubos);
– Pietų (Argentinos, brazilų, Čilės ir kt.);
– Vidurio (Centrinės) (meksikiečių, Jamaikos ir kt.).
4. Afrikos žemyno virtuvė:
– Pietų (Senegalo, Dramblio Kaulo kranto, Madagaskaro ir kt.);
– Šiaurės (Alžyro, egiptiečių, Maroko, tunisiečių ir kt.).
5. Australijos (Okeanijos) žemynas (australų virtuvė, Taičio virtuvė).
Pagal etninę ir šnektų grupę dar skirstoma:
1. Artimųjų Rytų virtuvė (musulmonų – turkų, libaniečių).
2. Baltarusių virtuvė (gudų).
3. Didžiosios Britanijos virtuvė (anglų, škotų).
4. Ispanų virtuvė (baskų).
5. Lietuvių virtuvė (aukštaičių, žemaičių, dzūkų, suvalkiečių, karaimų, totorių, kuršių).
6. JAV virtuvė (Amerikos kinų, Amerikos italų, Pensilvanijos olandų).
Pagal atskiros šalies teritorinį-administracinį suskirstymą regionais, pavyzdžiui:
1. JAV vietinė virtuvė (Kalifornijos, Kentukio, Havajų, Vidurio Vakarų, Čikagos, Naujosios Anglijos, Niujorko, Filadelfijos, Puerto Riko ir pan.).
2. Kinijos vietinė virtuvė (Hakka, Chiuchou, Yunnan, Makao, Shanxi ir pan.).
Pagal geografinę padėtį skirstoma:
1. Arabų šalių virtuvė (egiptiečių, irakiečių).
2. Pabaltijo kraštų virtuvė (lietuvių, latvių, estų).
3. Skandinavų virtuvė (danų, švedų, norvegų, suomių, islandų).
Pagal valstybių ūkio integraciją (ūkio plėtotę ir pan.) skirstoma:
1. Europos Sąjungos (ES) šalių virtuvė (belgų, italų, Liuksemburgo, Nyderlandų, prancūzų, vokiečių, airių, danų, Didžiosios Britanijos, graikų, ispanų, portugalų, austrų, suomių, švedų, lietuvių, latvių, estų, lenkų, Kipro, Maltos, vengrų, čekų, slovakų ir slovėnų).
2. XX a. paskutiniame dešimtmetyje Eurazijos žemyne:
– Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių virtuvė, susiformavusi iš daugumos buvusios Sovietų Sąjungos respublikų (rusų, ukrainiečių, baltarusių, uzbekų, kazachų, gruzinų, azerbaidžaniečių, moldavų, kirgizų, tadžikų, armėnų, turkmėnų).
Kiekvienas žemynas ryškiai skiriasi istorine, etnine, ekonomine ir gamtos raida, kultūrų ir civilizacijų ypatybėmis.
Europoje ekonominį pagrindą sudaro žemės ūkis: rugiai ir kviečiai, alyvos ir subtropiniai citrusai. Europa verčiasi pieno ir mėsos gyvulininkyste, auginamos avys. Labiausiai paplitęs žemdirbystės ir gyvulininkystės ūkio tipas – specializuota ferma, kurios specializacija – gyvulių auginimas pienui ir mėsai. Produktyvūs grūdų ūkiai: Europos vidurio juostoje daugiausia auginama kviečių, miežių, bulvių, šiaurinėje dalyje – linų. Pietų kraštuose auginami kukurūzai, ryžiai, daug sodų ir vynuogynų.
Didelę maisto dalį Europoje sudaro jūros produktai, ypač žuvys. Žuvys auginamos bei gaudomos ir vidaus vandenyse. Sparčiai skatinama ekologiškai švarių produktų gamyba nenaudojant mineralinių trąšų ir chemikalų.
Azijos valstybių žemės ūkis labai skiriasi savo lygiu ir produktyvumu, specializacija: Pietų, Pietryčių ir Rytų Azijoje ryški augalininkystės, derinamos su gyvulininkyste, kryptis. Pietvakarių Azijos šalyse paplitusi klajoklinė ir pusiau klajoklinė gyvulininkystė. Žemės ūkio produktyvumas yra žemas, nes šalys išlaikiusios tradicinę žemdirbystę, naudojančią daug rankų darbo, mažai technikos. Auginami egzotiški augalai – kokoso palmės, žemės riešutai, sojų pupelės. Pietų ir Pietryčių Azijos šalyse auginama ir kavos bei kakavos, citrusų. Iš cukranendrių gaminamas cukrus. Pietryčių Azijoje išauginama daug prieskonių: pipirų, vanilės, lauro lapų, muskato riešutų, gvazdikėlių ir pan. Gyvulininkystės specializacija daug ryškesnė Pietvakarių ir Centrinėje Azijoje (avininkystė), o Pietų – galvijų auginimas.
Svarbus mitybos šaltinis daugeliui Azijos gyventojų yra žvejyba, jūros produktų gaudymas ir rinkimas.
Amerika ekonominiu atžvilgiu labai skiriasi: Šiaurės Amerikoje aukščiausias žemės ūkio lygis, nes žemės ūkio darbai mechanizuoti ir automatizuoti, vyrauja prekiniai fermerių ūkiai. Šiaurės Amerikoje daugiausia išauginama kviečių, kukurūzų, miežių ir sojų, taip pat auginami ryžiai, daržovės, citrusai ir uogos. Lotynų (Vidurio ir Pietų) Amerikoje svarbiausios maisto, cukraus gamybos, žuvų perdirbimo pramonės šakos, o pagrindinės žemės ūkio kryptys šiame regione – kviečių, kukurūzų, sojos pupelių, citrusų, svogūnų, bulvių, vaisių, kavos, kakavos, cukranendrių auginimas; avių ir kitų raguočių auginimas; galvijininkystė; avininkystė; žvejyba.
Afrikos gyventojai suvartoja mažiausiai maisto, susiduria su ekonominėmis ir socialinėmis problemomis. Svarbus maistinis javas Afrikoje – kukurūzai. Šiaurės Afrikoje auginama daug datulių, citrusų ir vynuogių, o ten, kur daugiau vandens išteklių, – ryžiai. Gvinėjos įlankos šalys pasaulyje yra žinomos kaip kakavos ir kavos augintojos.
Iš Afrikos pramonės geriausiai plėtojamos maisto šakos. Pagrindinė ūkio specializacija žemyne – bananų, vaisių, ryžių, žemės riešutų, kokoso riešutų, vanilės, cinamono, gvazdikėlių ir kt. prieskonių, arbatos auginimas; kakavos, palmių aliejaus gamyba; avių auginimas; galvijininkystė; vynuogių auginimas.
Australijos ir Naujosios Zelandijos (Okeanijos) žemės ūkyje vyrauja gyvulininkystė (ypač avių auginimas), o augalininkystės pagrindas – kviečių, miežių, cukranendrių auginimas. Plėtojamas vaisių (ananasų, aktinidijų, bananų, apelsinų, obuolių) auginimas eksportui. Didelius plotus užima vynuogynai. Žemės ūkis labiausiai klesti pietvakarinėje ir pietrytinėje Australijos dalyje.
Naujojoje Zelandijoje daugiausia pagaminama sviesto pasaulyje, taip pat mėsos ir sūrių.
Okeanijoje puikiai plėtojama žvejyba, jūros gyvūnų medžioklė.
ramsas1129@inbox.lt

Reklama

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: