© Cukrus/Sugar

26 Rgs

Cùkrus (2) – vandenyje tirpstanti saldi medžiaga, gaminama iš runkelių, nendrių. Gerina kepinių skonį, spalvą, didina maistingumą, gerai tirpsta vandenyje.
Kol dar nebuvo cukraus, mūsų protėviai maistą saldindavo medumi, datulėmis. Apie tai byloja senųjų Viduržemio jūros regiono civilizacijų raštai ir bareljefai.
Medus yra seniausia saldinimo priemonė. Tai liudija Ispanijoje esančiuose Arãnos urvuose rasti 12000 metų senumo piešiniai, kuriuose pavaizduotos medų kopinėjančios moterys. Medų moterys dėdavo į kepinius, gamindavo midų, valydavo juo žaizdas. Iš pradžių mūsų protėviai vartojo laukinių bičių medų. Vėliau buvo sumanyta bites laikyti aviliuose – kaip įprasta šiandien.
Nors cukrus Europą pasiekė tik apie 1100 metus, jis paplito tik XVI amžiuje. Iki tol jį vartojo tik turtingieji – valgiams pasaldinti ir kaip maistą.
Pirmiausia cukrų pradėta išgauti iš cukranendrių (Saccharum officinarum). Indai iš cukranendrių spausdavo drumstus syvus arba tiesiog čiulpė jas tarsi ledinukus ant pagaliuko. Vėliau jie išmoko virti cukranendrių syvus. Išvirę syvai kristalizuodavosi ir pavirsdavo kietu cukrumi.
Pasakojama, kad cukranendres į Graikiją atvežė Aleksandras Didysis, grįžęs po karo žygio iš Indijos. Maždaug 300 m. pr. Kr. jo admirolas Nearchas iš Persijos įlankos įplaukė į Indo upę, kurios krantuose augo svyruojančios cukranendrės. Jis nusilaužė vieną nendrę, paragavo ir sušuko: „Indiškos nendrės gamina medų be bičių!“.
VI a. pr. Kr. vienas iš Aleksandro Makedoniečio admirolų savo žygių dienoraštyje rašė, kad Indijoje auga švendrės, kurios be bičių neša medų. Tikriausiai jis aprašė sirupą, tamsų skystį, kurį vietiniai gyventojai spaudė iš cukranendrių ir juo gardino maisto produktus.
Persai mūsų eros šeštajame šimtmetyje pagamino pirmąjį cukrų. Tada cukrus buvo toks brangus, jog prabangos dalyku jis buvo laikomas net ir didžiūnų virtuvėse.
Arabai (nuo 850 metų) pirmieji atkreipė dėmesį į tai, kad cukraus virimas (arba tirpdymas) atveria plačias galimybes įvairiausiems saldiesiems, desertiniams, konditeriniams gaminiams ir patiekalams gaminti. Jie cukrų atvežė į vakarinę Viduržemio jūros regiono dalį ir augino cukranendres užkariautoje pietų Ispanijoje ir Sicilijoje.
Viduramžiais cukraus importo ir eksporto srityje Europoje pirmavo Venecija. Cukranendrių cukraus žaliava buvo gabenama iš Indijos, Venecijoje perdirbama, vėliau eksportuojama į įvairias Europos šalis.
Europoje IX a. buvo pradėta auginti labai derlingos cukranendrės, tačiau nesėkmingai. Tuomet buvo pradėta tiekti cukrų iš Vidurinių ir Tolimųjų Rytų, kur Venecijos pirkliai įkūrė cukraus fabrikus. XIV ir XV a. plintanti pasaulinė prekyba paskatino veisti plantacijas Naujajame pasaulyje, ypač Vest Indijoje.
Cukrus buvo labai brangus, dėl to pramintas „baltuoju auksu“. Pasiturintieji cukrų netgi kaupdavo kaip santaupas. Pasakojama, kad vienas vyskupas daug metų pirko cukrų iš Portugalijos pirklių ir slėpė jį savo kambaryje. Kai jis mirė, jo daiktai atiteko vienuoliams. Šie norėjo pasidalyti ir cukrų, tačiau, kai jo paragavo, jų veidai persikreipė. Vietoj laukto saldumo vienuoliai pajuto aitrų ir nemalonų skonį. Jie nežinojo, kad cukrus per Egiptą buvo gabenamas kupranugariais. Kelionės metu į cukrų įsigėrė kupranugario prakaitas, todėl atsirado nemalonus skonis. Praradęs saldumą cukrus buvo bevertis.
Cukraus gamyba išaugo XV amžiaus pabaigoje, kai keliautojų pastangomis cukranendrės išplito tolyn į pietus. Pavyzdžiui, Henris Jūreivis atvežė jų iš Sicilijos į Kretą. Syvai būdavo spaudžiami rankiniais slėgtuvais. Vėliau pradėtas naudoti gyvulių varomas malūnas, o galiausiai syvams spausti pritaikyta vandens energija.
Vėliau, išsiplėtus cukranendrių auginimo teritorijoms (jos pradėtos auginti Kinijoje, Egipte, Ispanijoje, Sicilijoje, Kipre) žaliava cukrui kiek atpigo, ir Europoje imta mąstyti apie cukraus gamybą. K. Kolumbo žmonės, Madeiroje sužinoję apie cukranendrių kultivavimą, jų atvežė į Ameriką bei Vest Indiją, kur buvo išvystyta labai galinga cukraus industrija bei atpiginta žaliava, kuria buvo aprūpinami visi be išimties Europos cukraus fabrikai. Cukraus žaliava buvo gabenama atgal į Europą, ten perdirbama ir parduodama. Ilgainiui dėl augančios gamybos cukrus darėsi vis prieinamesnė prekė, skirta ne vien turtingai aukštuomenei.
XVII a. dauguma Europos šalių turėjo kolonijų, taigi pačios galėjo auginti cukranendres. Liūdnesnė cukraus istorijos dalis yra ta, kad darbo jėga cukranendrių plantacijose buvo vergai, į kolonijas atvežti iš Afrikos.
Napoleono karų metu (1803–1815 m.) Napoleonas užkirto jūrų prekybos kelius, tad laivais buvo neįmanoma įsivežti cukraus žaliavos. Dėl to Europoje pradėta ieškoti cukranendrių pakaito. Atrasta, kad cukrų galima išgauti iš cukrinių runkelių. Nors tada augusių runkelių cukringumas buvo labai nedidelis, dėl to cukraus kainos labai pakilo.
Kai baigėsi karai ir prancūzai nebeblokavo prekybos kelių, vėl apyvartoje pasirodė iš cukranendrių išgaunamas cukrus. Cukraus gamyba iš runkelių atsidūrė nuošalėje. Tokia padėtis išsilaikė tik maždaug iki XIX a. vidurio. Panaikinus vergovę ir išnykus pigiai darbo jėgai, cukranendrių cukraus kaina vėl šoktelėjo. Tuo metu jau buvo išvesta cukrinių runkelių rūšis, cukringumu nenusileidžianti cukranendrėms. Prasidėjo naujas cukraus istorijos Europoje etapas.
XIX a. viduryje Šiaurės pusrutulyje prasidėjo ir išplito cukraus gamyba iš cukrinių runkelių, ir dabar iš jų pagaminama apie 40 proc. pasaulio cukraus.
Cukraus galvos yra pirmykštis cukraus gamybos būdas ir pati gryniausia cukraus forma. Cukraus galvos gamintos iš švaraus cukranendrių cukraus, kuris būdavo pilamas į cilindro pavidalo formą su nedidele skylute dugne, kad ištekėtų syvų perteklius. Vėliau jis porą savaičių džiūdavo, kol kristalizuodavosi.
Persijoje cukrui formuoti ir džiovinti buvo naudojami išskobti bambukai, Egipte naudotos stiklinės cukraus galvų formos, o kinai pirmieji pritaikė odines formas. Europoje daugelį metų buvo naudojamas medis, vėliau jį pakeitė oda. Tačiau oda ir medis nėra patvarios medžiagos, todėl pradėjus pramoninę gamybą formas imta gaminti iš plieno arba cinko. Formos šone buvo įtaisyta sagtis, kad cukrui išdžiūvus formą būtų galima nesunkiai atidaryti ir išimti cukraus galvą.
Cukraus galvos sverdavo 5-15 kilogramų, taigi vienam pirkėjui tai buvo per daug ir per brangu. Todėl pagal poreikius būdavo atlaužiamas reikiamo dydžio gabalas. Dideles cukraus galvas būdavo sunku apdoroti, o ir parduotuvėse jas vis tiek smulkindavo, tad vėliau nuspręsta galvas pjaustyti griežiniais. Tai buvo patogiau ir pardavėjams, ir pirkėjams.
Maždaug 1900 m. pradėtas taikyti centrifugos metodas, leidęs cukraus masę daug greičiau išdžiovinti. Užuot laikius cukraus galvas džiovykloje, jos būdavo sudedamos į centrifugą ir sukamos (vis dar tūtos pavidalo formose kaip anksčiau). Baigus džiovinti jas tereikėjo išimti iš formų ir supakuoti.
Danijoje ir Švedijoje cukraus galvos buvo gaminamos maždaug iki 1940 m. Tada cukrų pradėta smulkinti – šiandien šis gaminys žinomas kaip cukraus pudra. Iki 1955 m. pardavėjai cukrų sverdavo svarstyklėmis, vėliau cukraus pudrą pradėta pardavinėti 2 kg pakeliais, kurie mums įprasti ir šiandien.
Kai kur dar galima nusipirkti cukraus galvų. Dabar jos tesveria apie 250 g ir gabenamos iš Vokietijos. Vis dėlto daugiau kaip pusė šiandien visame pasaulyje pagaminamo cukraus vis dar išgaunama iš cukranendrių.
Lietuvoje cukrus iš cukrinių runkelių naminiu būdu pradėtas gaminti XIX a. pradžioje, dvarų ūkiuose ėmus auginti cukrinius runkelius. Pirmasis cukraus fabrikas pastatytas 1931 m. Marijampolėje. Iki Pirmojo pasaulinio karo cukrus Lietuvoje vartotas tik per didžiąsias šventes bei ligoniams. Po karo imta virti uogienes žiemai. Cukrų atstodavo medus, kuris maistui, gėrimams ir kaip vaistas Lietuvoje jis vartojamas nuo seniausių laikų.
Cukruje yra tik angliavandenių, visiškai nėra baltymų ir riebalų. Jo energinė vertė (100 g valgomosios produkto dalies) – 1565 kJ, arba 374 kcal.
Cukrus (sacharozė arba paprastas cukrus) yra natūrali cukraus forma, kurios sudėtyje yra fruktozės ir dekstrozės. Visuose vaisiuose, uogose ir daržovėse yra įvairių proporcijų paprasto cukraus, fruktozės ir dekstrozės mišinio. Cukriniuose runkeliuose ir cukranendrėse yra ypač daug paprasto cukraus, todėl šie augalai idealiai tinka cukraus gamybai. Pagal cheminę sudėtį cukrus, esantis cukriniame runkelyje, yra lygiai toks pat, kaip ir cukrus, esantis, pavyzdžiui, banane.
Dekstrozė, taip pat žinoma kaip gliukozė, yra pagrindinė sudedamoji krakmolo dalis. Dekstrozė yra cukraus rūšis, kurią organizmas įsisavina greičiausiai. Fruktozė yra saldžiausia iš visų natūralių cukraus rūšių. Ji ypač veiksmingai sustiprina vaisių ir uogų skonį.
Pagal skonį, spalvą ir konsistenciją skiriamos cukraus rūšys:
1. Baltasis cukrus. Tai chemiškai vienas švariausių maisto produktų.
2. Geltonasis cukrus. Jame yra nemaža dalis cukranendrių arba cukrinių runkelių liekanų ir jos yra panašios į baltąjį cukrų.
3. Rafinuotasis cukrus. Jis gaminamas rūšiuojant kristalus pagal dydį. Jo rūšys: granuliuotas; cukraus pudra; cukraus glajus.
4. Spalvotas cukrus.
5. Šviesiai rudas cukrus.
6. Glajaus arba saldumynų cukrus.
7. Kavos cukraus kristalai.
8. Konservavimo cukrus.
9. Tamsiai rudas Barbadoso cukrus.
10. Nevalytas cukrus.
11. Kandis („leduotasis“ cukrus).
12. Cukraus pudra (miltinis cukrus).
Svarbiausios cukraus rūšys, sinonimai, cukraus produktai (gamyba), cukraus spiritas, santykinis saldumas, energinė vertė:
1. Cukrus (sacharozė). Gavyba (išskaidymas) iš cukrinių runkelių arba cukranendrių naudojant karštą vandenį. Santykinis saldumas – 1,0; energinė vertė – 17 kJ/g.
2. Dekstrozė (gliukozė). Kviečių, bulvių arba kukurūzų išskaidymas (hidrolizė) su rūgštimi ir (arba) fermentais. Santykinis saldumas – 0,6-0,7; energinė vertė – 17 kJ/g.
3. Fruktozė (vaisių cukrus). Fruktozė pirmiausia išskaidoma (hidrolizė arba inversija) į gliukozę ir fruktozę naudojant fermentus arba rūgštį. Paskui fruktozė filtruojama, o gliukozė fermentiniu būdu paverčiama į fruktozę. Santykinis saldumas – 1,0-1,3; energinė vertė – 17 kJ/g.
4. Maltozė (salyklo cukrus). Krakmolo išskaidymas (hidrolizė). Santykinis saldumas – 0,5; energinė vertė – 17 kJ/g.
5. Laktozė (pieno cukrus). Išskiriamas iš išrūgų, šalutinis sūrio gamybos produktas. Santykinis saldumas – 0,4; energinė vertė – 17 kJ/g.
6. Tagatozė. Išskiriama iš laktozės. Santykinis saldumas – 0,9; energinė vertė – 6 kJ/g.
7. Trehalozė. Fermentinė krakmolo konversija. Santykinis saldumas – 0,4-0,5; energinė vertė – 17 kJ/g.
8. Invertuotas cukrus. Invertuotasis sacharozės išskaidymas (inversija) į vienodus gliukozės ir fruktozės kiekius naudojant fermentus arba rūgštį. Santykinis saldumas – 1,0; energinė vertė – 17 kJ/g.
9. Gliukozės sirupas (krakmolo sirupas, gliukozė). Kviečių arba kukurūzų krakmolo išskaidymas (hidrolizė) su rūgštimi ir (arba) fermentais. Santykinis saldumas – 0,4-0,6; energinė vertė (pagal sausas medžiagas) – 17 kJ/g.
10. Izogliukozė (kukurūzų sirupas). Kukurūzų sirupas su dideliu kiekiu fruktozės (HFCS) gaunamas iš gliukozės sirupo. Dalis gliukozės (42 arba 55 %) paverčiama (izomerizuojama) į fruktozę naudojant fermentus. Santykinis saldumas – 0,8-1,0; energinė vertė (pagal sausas medžiagas) – 17 kJ/g.
11. Manitolis (fruktozės hidrinimas). Hidrinimas yra cheminis procesas, kurio metu cukraus molekulės (fruktozė) prisijungia vandenilį vadinamosios alkoholio grupės liekanos forma. Iš čia kilęs terminas „cukraus spiritas“. Santykinis saldumas – 0,6-0,7; energinė vertė – 10 kJ/g.
12. Ksilitolis (beržų sulos cukrus). Ksilozės, gaunamos iš beržų ir kitų lapuočių medžių sulos, hidrinimas (žr. apie manitolį). Santykinis saldumas – 0,9-1,0; energinė vertė – 10 kJ/g.
13. Laktitolis. Laktozės hidrinimas (žr. apie manitolį). Santykinis saldumas – 0,4; energinė vertė – 10 kJ/g.
14. Sorbitolis. Gliukozės hidrinimas (žr. apie manitolį). Santykinis saldumas – 0,6; energinė vertė – 10 kJ/g.
15. Izomaltas. Fermentinis sacharozės apdorojimas. Santykinis saldumas – 0,5-0,6; energinė vertė – 10 kJ/g.
16. Maltitolis. Maltozės hidrinimas (žr. apie manitolį). Santykinis saldumas – 0,8; energinė vertė – 10 kJ/g.
17. Maltitolio sirupas, sorbitolio sirupas. Krakmolo pagrindo sirupo, kuriame yra daug maltozės, hidrinimas (žr. apie manitolį). Santykinis saldumas – 0,6-0,8; energinė vertė (pagal sausas medžiagas) – 10 kJ/g.
Iš cukrinių runkelių šaknų ir cukranendrių stiebų daromas valgomasis cukrus – sacharozė. Įkaitintas valgomasis cukrus yra ir sudaro dažančiąsias medžiagas (cukraus karamelizacija). Šis procesas plačiai vartojamas konditerijos pramonėje.
Koncentruoti cukraus tirpalai dedami į verdamą uogienę, džemą, sirupą ir į konservuojamus vaisius bei uogas.
Cukrus laikomas sausoje patalpoje fasuotas. Laikymo trukmė – 2-3 mėnesiai.
Cukraus pudra dedama į kremus, tešlas, apibarstomi kepiniai. Tai balti, birūs milteliai. Ji gaminama pramoniniu būdu iš paprasto cukraus.
Cukraus pakaitalai yra sorbitas ir ksilitas.
Lietuvoje gaminamas: smulkus cukrus (iš cukrinių runkelių, cukranendrių), tirpstantis vandenyje, vartojamas duonos bei pyrago kepimo pramonėje, ypač pagerintiems gaminiams; rafinadas (gabalinis cukrus), vartojamas kavai, arbatai pasaldinti.
Cukraus pudros (miltinio cukraus) kokybę lemia grūdelių smulkumas ir laikymo sąlygos, nes šis cukrus yra labai higroskopiškas, greit kietėja ir „sušoka“ į gabalus. Jis turi būti laikomas sandarioje pakuotėje. Prieš naudojant reikia persijoti.
Kristalinis cukrus esti baltesnis (pakartotinai tirpinamas, kristalizuojamas bei rafinuojamas (gryninamas), spalvinimas žydru dažu), švaresnis ir grynesnis produktas.
Geltonasis arba rudasis cukrus nėra toks saldus kaip rafinuotas. Tai ne visai išgrynintas cukrašvendrių cukrus. Skoniu primena melasą, kuri ir suteikia jam rudą spalvą bei švelnią karamelę. Šį cukrų ypač vertina JAV, Prancūzijos, Vokietijos ir Skandinavijos šalių gyventojai ir kulinarai.
„Leduotasis“ cukrus (kandis) gaminamas iš prisotinto cukraus tirpalo, kai, pritaikant tam tikras technologijas ir tinkamai atšaldant, gaunami nevienodo stambumo skaidrūs kristalai.
Pagal savo sudėtį ir savybes cukrus skirstomas:
1. Monosacharidai (vynuogių cukrus (gliukozė arba dekstrozė), vaisių cukrus (fruktozė) bei galaktozė).
2. Disacharidai (pieno cukrus (laktozė), salyklo cukrus (maltozė), iš cukrinių runkelių ir cukrašvendrių gautas cukrus (sacharozė)).
3. Polisacharidai (augalinis krakmolas, celiuliozė).
Ypatinga cukraus rūšis – medus, kuriame yra gliukozės, fruktozės ir sacharozės.
Maisto produktuose ir jų etiketėse pateikiami įvairūs cukraus pavadinimai, iš jų svarbiausi: kukurūzų sirupas, dekstrozė, fruktozė, gliukozė, medus, laktozė, salyklo sirupas, maltozė, maltodekstrinas, manitolas (manitas), klevų sirupas, melasa, sorbitas, sacharozė.
Prie kavos ar arbatos per pobūvius paduodama kelių rūšių cukraus: baltojo kristalinio ir gabalinio, taip pat rudo cukrašvendrių cukraus ir saldiklio. Gabaliniam cukrui įsidėti paduodamos nedidukės žnyplės.
Lietuvos cukraus pramonė gamina keturių rūšių cukrų: smulkų, rafinuotą, miltinį (pudrą) ir skystą (sirupą).
Cukraus fasavimas galimas pasirenkant įvairias pakuotes: popierinius ir polietileninius maišelius, popierinius ir polipropileninius maišus ir didmaišius. Fasuotė: 0,005 kg, 1 kg, 3 kg, 20 kg, 25 kg, 50 kg, 400 kg, 500 kg, 1000 kg.
Daugiausia cukraus gamina Brazilija, Indija, Kuba, JAV, Ukraina.
Žr. cùkraus pakaitalaĩ dgs.

Sugar – sweet water soluble material is produced from beet, cane. Improves the taste of baking, the color, increase nutrition, good water solubility.
Until the sugar, sweetened foods our ancestors honey dates. This is confirmed by ancient Mediterranean civilizations and the bas-relief patterns.
Honey is the oldest means of sweetening. This is evidenced by Spain’s Aran caves 12,000 years ago to find drawings, which depicted women who collect honey. Honey has been added to bakery products, manufacture of mead, to clean wounds. From the beginning, our ancestors used the wild bee honey. Subsequently, it was conceived keep bees in hives – as usual today.
Although sugar is only reached Europe around 1100 years, it has spread only in the sixteenth century. Until then, it is used only for the wealthy – and to sweeten dishes as food.
First launched in sugar production from sugar cane (Saccharum officinarum). Indians from sugar cane juice extraction turbid marrow or just them like lollipops. Later, they learned to boil sugar cane juice. Crystallize boiled juice and sugar in solid surface.
It is said that the cane brought into Greece and Alexander the Great, returning after the war march in India. Approximately 300 Ave. Kr. the admiral of the Persian Gulf Nearchas entered into the Indus River, whose banks grew rolling cane. He nusilaužė single reed, tasted it and exclaimed: “Indian reeds produce honey without bees!”.
Sixth century Ave. Kr. One of Alexander’s Adm. their raids blog wrote that the cat’s tail is growing in India, which bears no bees to honey. Probably he described the syrup, dark liquid, which the locals were under pressure from the Belarusian sugar cane and its food.
Persians in the sixth century BC, produced the first sugar. Then, sugar was so expensive, that luxury has been considered to be nobles, and even kitchens.
Arabs (850 years), first drew attention to the fact that the boiling of the sugar (or melting) opens up great opportunities for a wide range of sweet, dessert, pastry and meals. They brought sugar to the western part of the Mediterranean and cultivated sugar cane in southern Spain and the conquest of Sicily.
Middle Ages, sugar imports and exports in Europe drove the crown. Cane sugar raw materials were transported from India, Venice is processed and then exported to various European countries.
Ninth century in Europe began to grow very fertile sugar cane, but to no avail. Then began the supply of sugar from the Middle and Far East, where Venetian merchants set up sugar factories. XIV and XV century pervasive global trade led to breeding of new plantations in the world, especially in the West Indies.
Sugar was very expensive, and therefore has been dubbed “white gold”. Even well-off sugar accumulates as savings. It is said that a bishop for many years had bought sugar from Portuguese merchants and hid him in her room. When he died, his stuff went to the monks. They wanted to share and sugar, but when it is tasted, their countenance. Instead of the expected sweetness monks felt bitter and unpleasant taste. They knew that sugar was transported through Egypt, camels. During the trip to the camel sweat had permeated the sugar, resulting in an unpleasant taste. Lost the sweetness of sugar was worthless.
Sugar production has increased at the end of the fifteenth century, when travelers efforts cane spread farther south. For example, Henry the Navigator has brought them from Sicily to Crete. Saps were pressured to hand wring. Later, the use of animal-powered mill, and eventually adapted to the water pressure saps the energy.
Subsequently, the expansion of sugar cane-growing areas (they started to grow in China, Egypt, Spain, Sicily, Cyprus), raw sugar cheaper in Europe and started to think about the sugar production. Columbus people become aware of Madeira sugar cane cultivation, they were brought to America and the West Indies, where it was developed a very powerful sugar industry and atpiginta stock, which has been provided with all, without exception, the sugar factories. Raw sugar was transported back to Europe and then processed and sold. Eventually the growth of sugar production became increasingly accessible as the product is not only richly Anyone.
Century most European countries had colonies, so the same could grow sugar cane. Sad history of sugar is that sugar cane plantations in the labor force were slaves, brought to the colonies from Africa.
During the Napoleonic Wars (1803-1815 m.), Napoleon deprived the maritime trade routes, so the boat was not possible to import raw sugar. As a result, Europe began to seek alternatives for sugar cane. Discovered that sugar can be extracted from sugar beet. Although sugar beet grown then were very small, because the price of sugar has risen significantly.
When the war ended and the French re-opened trade routes re-circulation emerged from cane sugar is extracted. Sugar beet production is placed on the sidelines. This situation lasted only until about the nineteenth century Mid. The abolition of slavery and the disappearance of cheap labor, cane sugar price jumped again. At the time, was derived sugar beet species not much worse than the cane. Entered a new stage in the history of sugar in Europe.
Nineteenth century Northern Hemisphere began in the middle and spread of sugar production from sugar beet, and now they produced about 40 percent. World sugar.
Loaf sugar is a primitive method of production and the purest form of sugar. Sugar is manufactured in a clean head of sugar cane, which was poured into a cylindrical shape with a small hole in the bottom of the juice spilled in excess. Later it dry for a couple of weeks before crystallize.
Persia sugar and dried to form hollow bamboos were used in Egypt used a glass loaf shape, and the Chinese have adapted the first forms of leather. Europe for many years been used to map, then replaced it with the skin. However, leather and wood is a durable material, so after the forms of industrial production led to the production of steel or zinc. The forms were built into the side of the buckle, the sugar has dried form it is easy to open and remove the loaf.
Sugar head weighs 5-15 kilograms, so that one customer was too large and too expensive. Therefore, in accordance with the needs were atlaužiamas appropriate size piece. High sugar heads were difficult to handle and store them and still grinding, so then decided to chop their heads chips. It was convenient and the sellers and buyers.
Around 1900, the centrifuge method is introduced, which allowed the sugar mass much faster drying. Instead of drying times for the sugar heads, they were placed in a centrifuge and rotating (still in the nozzle in the form of forms, as before). After drying them to do was to remove the forms and packaged.
Denmark and Sweden, head of the sugar was manufactured around 1940 Then crush the sugar started – today is a product known as icing sugar. By 1955, Dealers of sugar weighing scales, later began to sell the sugar powder 2 kg packs, which are normal to us today.
In some places you can buy another loaf. Now they tesveria about 250 grams and come from Germany. However, more than half of today’s world sugar production is still extracted from sugar cane.
Lithuania sugar from sugar beets and a homemade way into production in the nineteenth century beginning of the manor farm with recent production of sugar beet. The first sugar factory was built in 1931 Marijampole. Before the First World War, sugar was used only in Lithuania during major holidays and sick. After the war started cooking preserves for the winter. Sugar substitute honey, which is food, drink and medicine as Lithuania, it has been used since ancient times.
Sugar is a carbohydrate-only, not full of protein and fat. Its energy value (100 g edible portion of the product) – 1565 kJ or 374 kcal.
Sugar (sucrose or simple sugars) are a natural form of sugar containing fructose and dextrose. All fruits, berries and vegetables of different proportions of simple sugars, fructose and dextrose mixture. Sugar beets and cane are especially a lot of simple sugars, so these plants are ideal for sugar production. According to the chemical composition of sugar beet a cukriniame is exactly the same as the sugar contained, such as bananas.
Dextrose, also known as glucose, is a major component of starch. Dextrose is a type of sugar that the body is likely. Fructose is the sweetest of all natural sugars. In particular, it effectively reinforces the fruit and berry flavors.
According to the taste, color and texture to a sugar types:
1st White sugar. This is one of the cleanest chemical in food products.
2nd Yellow sugar. It is a significant part of the sugar cane or sugar beet residue and are similar to white sugar.
3rd Refined sugar. It is produced by sorting the crystals by size. His types: granular, sugar powder, icing sugar.
4th Colored sugar.
5th Light brown sugar.
6th Icing sugar or sweets.
7th Coffee Sugar Crystals.
8th Canning sugar.
9th Dark brown sugar in Barbados.
10th Crude sugar.
11th Candy (“icy” sugar).
12th Icing sugar (powdered sugar).
The main types of sugar, synonyms, sugar products (production), sugar alcohol, relative sweetness, energy, and value:
1st Sugar (sucrose). Extraction (split) from sugar beet or sugar cane with hot water. Relative sweetness – 1.0, the energy value of – 17 kJ / g.
2nd Dextrose (glucose). Wheat, potatoes or corn breakdown (hydrolysis) acid and (or) enzymes. Relative sweetness – 0.6 to 0.7, the energy value of – 17 kJ / g.
3rd Fructose (fruit sugar). Fructose first split (hydrolysis or inversion) into glucose and fructose using enzymes or acid. Then filter the fructose and glucose by enzymatic converted to fructose. Relative sweetness – 1.0 to 1.3, the energy value of – 17 kJ / g.
4th Maltose (malt sugar). Starch breakdown (hydrolysis). Relative sweetness – 0.5, the energy value of – 17 kJ / g.
5th Lactose (milk sugar). Isolated from whey, a by-product of cheese manufacturing. Relative sweetness – 0.4, the energy value of – 17 kJ / g.
6th Tagatose. Excluded from lactose. Relative sweetness – 0.9; energy value – 6 kJ / g.
7th Trehalose. Enzymatic conversion of starch. Relative sweetness – 0.4 to 0.5, the energy value of – 17 kJ / g.
8th Invert sugar. Invert the breakdown of sucrose (inversion) in the same glucose and fructose using enzymes or acid. Relative sweetness – 1.0, the energy value of – 17 kJ / g.
9th Glucose syrup (starch syrup, glucose). Wheat or corn starch breakdown (hydrolysis) acid and (or) enzymes. Relative sweetness – 0.4 to 0.6, the energy value (in dry material) – 17 kJ / g.
10th Isoglucose (corn syrup). Corn syrup with large amounts of fructose (HFCs) have been obtained from glucose syrup. Glucose (42 or 55%) converted to fructose using enzymes. Relative sweetness – 0.8 to 1.0, the energy value (in dry material) – 17 kJ / g.
11th Mannitol (fructose hydrogenation). Hydrogenation is a chemical process by which a molecule of sugar (fructose) joins the group of hydrogen known as alcohol remains in the form. From here comes the term “sugar alcohol”. Relative sweetness – 0.6 to 0.7, the energy value of – 10 kJ / g.
12th Xylitol (birch sap sugar). Xylose derived from birch and other deciduous tree sap, hydrogenation (see, for mannitol). Relative sweetness – 0.9 to 1.0, the energy value of – 10 kJ / g.
13th Lactitol. Lactose hydrogenation (see, for mannitol). Relative sweetness – 0.4, the energy value of – 10 kJ / g.
14th Sorbitol. Glucose hydrogenation (see, for mannitol). Relative sweetness – 0.6, the energy value of – 10 kJ / g.
15th Isomalt. Enzymatic determination of sucrose treatment. Relative sweetness – 0.5 to 0.6, the energy value of – 10 kJ / g.
16th Maltitol. Hydrogenation of maltose (see, for mannitol). Relative sweetness – 0.8, the energy value of – 10 kJ / g.
17th Maltitol syrup, sorbitol syrup. Starch-based syrup containing high maltose, hydrogenation (see, for mannitol). Relative sweetness – 0.6 to 0.8, the energy value (in dry material) – 10 kJ / g.
From sugar beet roots and stalks of cane sugar have a dining room – sucrose. Dining room is hot and sugar is coloring materials (sugar caramelisation). This process is widely used in confectionary industry.
Concentrated sugar solutions are added to jam, jam, syrup and preserved fruits and berries.
Sugar pre-packaged as a dry room. Storage time – 2-3 months.
Icing sugar is added to skin creams, pastries, biscuits sprinkled with a mixture. This is a white, free flowing powder. It is produced industrially in a simple sugar.
Lithuania obtained: Superfine sugar (from sugar beets, sugar cane), soluble in water, used in bread and cake baking industry, particularly fortified products; loaf-sugar (lump sugar) is used for coffee, tea sweetened.
Icing sugar (powdered sugar) due to the quality and fineness of grain storage, since this sugar is very hygroscopic, quickly hardened and “danced” to pieces. It must be kept in a sealed container. Before use, should be screened.
Crystalline sugar is whiter justifies (re-dissolve, formed in crystals and refined (purified), a blue dye coloring), cleaner and purer product.
Yellow or brown sugar is not as sweet as refined. This is not quite refined cane sugar. Recalls the taste of molasses, which gives it the color of brown and soft caramel. The sugars in particular the U.S., French, German and Scandinavian settlers, and cook.
“Icy” sugar (moth) is produced from a saturated solution of sugar, when applying certain techniques and proper cooling, obtained by varying coarse transparent crystals.
According to its composition and properties of sugar is broken down:
1st Monosaccharides (grape sugar (glucose or dextrose), fruit sugar (fructose), and galactose).
2nd Disaccharide (milk sugar (lactose), malt sugar (maltose), from sugar beet and sugar cane for sugar (sucrose)).
3rd Polysaccharides (vegetable starch, cellulose).
A special type of sugar – honey, which contains glucose, fructose and sucrose.
Food products and their labels the various names for sugar, of which the most important: corn syrup, dextrose, fructose, glucose, honey, lactose, malt syrup, maltose, maltodextrin, mannitol (mannitol), maple syrup, molasses, sorbitol, sucrose.
The coffee or tea gatherings filed several types of sugar: white crystal and a block, as well as a brown cane sugar and sweetener. Add sugar to cut fed tongs.
Lithuanian sugar industry produces four kinds of sugar: a small, refined, mealy (powder) and liquid (syrup).
Sugar Wrapping possible choice of different packages: a paper and polythene bags, paper and polypropylene bags and big bags. Wrapper: 0.005 kg, 1 kg, 3 kg, 20 kg, 25 kg, 50 kg, 400 kg, 500 kg, 1000 kg.
Most of the sugar produced by Brazil, India, Japan, USA, Ukraine.
See. sugar substitutes

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: