© Sklindis

4 Kov

Skliñdis (2) (kitaip – blỹnas (2)) – paplokštas kepinėlis.

Rytų Lietuvoje dideli (per visą keptuvę) sklindžiai kepti kasdien pusryčiams, Vakarų Lietuvoje – maži ir retesniais atvejais. Lietuvoje nuo seno valgomi su riebalais, grietine, rūgusiu arba saldžiu pienu, uogiene.

Miltai sklindžiams gali būti kvietiniai, miežiniai, grikiniai, sojos ar žirnių. Kepama iš miltų, bulvių, kruopų, daržovių su mielėmis arba su geriamąja soda.

Sklindžiai kepami keptuvėje storu dugnu taukuose ar aliejuje. Kaip priedą į jų tešlą prieš kepant galima dėti supjaustytų riekutėmis ar sutarkuotų obuolių, sūrio, geros sausos varškės, virtos maltos mėsos ar žalių uogų. Įkaitinta keptuvė ištepama riebalais ir į ją samteliu pilama tešla. Sklindžiai turi būti purūs, korėti. Kai apkepa viena pusė, peiliu arba mentele apverčiami.

Iškepti sklindžiai laikomi pašildytame dubenėlyje sudėti vienas ant kito ir apdengti servetėle. Su sklindžiais patiekiamas ištirpintas sviestas, grietinė, medus, silkė ir kt. Valgomas pusryčiams, pietums ir kaip saldus patiekalas (sklindžiai su obuoliais, uogiene, džemu).

Žr. lietìnis (2)

Advertisements

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: