© Margutis

21 Bal

Margùtis (2) – išmargintas, išrašytas Velykų (velykinis) kiaušinis.

Kiaušinių dažymo paprotį turėjo senovės egiptiečiai, slavai ir kitos tautos. Kiaušiniai buvo vaisingumo, atgimstančios gamtos, gyvybės šaltinis; jų dažymo paprotys susijęs su pavasario švenčių apeigomis.

Archeologai yra radę margučių, datuojamų III a. prieš Kristų. Jie iškasti Arabijoje. Pasakojama, kad, gimus Romos imperatoriui Markui Aurelijui (121-180 m. pr. Kristų), jo motinos višta padėjo raudonais taškais išmargintą kiaušinį. Žyniai išpranašavo, kad tai – mažylio laukiančios laimingos ateities ženklas. Paprotys dovanoti vieni kitiems dažytus kiaušinius linkint laimės Romoje įsiviešpatavo dar 244 m.

Egiptiečiai, persai, graikai, romėnai kiaušinius laikė vaisingumo simboliu ir dažydavo per pavasario apeigas. Vėliau šią tradiciją perėmė ir krikščionys.

Viduramžių Europoje dažyti kiaušiniai buvo laikomi šventąja duona ir šventinami bažnyčioje, atliekant apeigas.

Pirmosios žinios apie apeiginius kiaušinius Lietuvoje labai senos. Nuo pagonybės laikų Vilniuje, Gedimino pilyje, rastas akmeninis kiaušinis, o Šventaragio slėnyje – kaulinis. Iš pradžių lietuviai kiaušinius dažė, o vėliau ir margino vašku, skutinėjo.

Iki krikšto mūsų protėviai dažė ne tik paprastus, tačiau ir kaulinius, molinius, akmeninius kiaušinius, suteikdami jiems magišką prasmę. Buvo tikima, kad kiaušinis gali apsaugoti namus nuo perkūnijos, piktųjų dvasių, apvalyti sielą. Tad ir po krikšto didžiausiu Prisikėlimo šventės stebuklu liko dažyti, marginti kiaušiniai.

Dažyti, marginti kiaušiniai mena deivės Paukštės laikus, kai pavasarį parskridę sparnuočiai išgelbėdavo žmones nuo bado. Prieš Velykas, jei būdavo šilti orai, vaikai eidavo į balas ieškoti pempių, tetervinų, ančių ar gervių kiaušinių. Pirmasis surastas pempės, laukinės anties kiaušinis buvo dažomas aukos (raudona) spalva ir skiriamas deivei Paukštei. Jį padėdavo viduryje kraitelės drauge su velykaičiais, nudažytais įvairiomis spalvomis. Tas kiaušinis reiškė nemirtingumą, gyvybės pradžią. Margutis – pradžių pradžios, kosminio embriono simbolis. Tad jo raštuose, spalvose tyrinėtojai įžvelgia ir mitinio pasaulio struktūros modelių, išreikštų vadinamosiomis kosmogramomis. Kosmogramos atspindi archajiškas laiko ir erdvės sampratas, susiformavusias labai tolimais laikais, gal net baltų priešistorėje. Vėliau šie simboliai tapo tautodailės ornamentais.

Lietuvoje margučių dažymas minimas vienoje Martyno Mažvydo giesmėje (1549); dažyta Jurginėms ir Velykoms. Iki XX a. pradžios kiaušiniai buvo dažomi daugiausia augaliniais dažais (svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis), vėliau sintetiniais. Marginami dvejopai: nudažyti (dažuose išvirti) kiaušiniai išskutinėjami įvairiais raštais; kiaušiniai pirma išmarginami vašku, paskui dažuose verdami (Dzūkijoje ir kepami). Jų ornamentų detalės ir kompoziciniai deriniai pasikartoja skrynių tapyboje, audinių raštuose, medžio raižiniuose. Dažniausios spalvos – raudona, žalia, violetinė, ruda, juoda. Buvo paplitęs paprotys apdovanoti margučiais svečius ir artimuosius, ypač vaikus. Margučius su kitomis dovanomis rinkdavo lalauninkai. XIX–XX a. pradžioje buvo labai populiarūs margučių dažymo ir ritinėjimo žaidimai, kurie vėl atgimsta Lietuvoje.

Velykų rytą susėdę prie stalo lietuviai pirmiausia suvalgydavo kiaušinį. Žemaitijoje po margutį visiems padalydavo tėvas, o kitur dažytą kiaušinį kiekvienas pasirinkdavo pats ir vienas su kitu dauždavo – kieno margutis stipresnis, tam ir metai bus laimingesni.

Paprotys daužytis kiaušiniais jau nuo seno buvo žinomas Lietuvoje. Jis susijęs su senoviniu mitu apie Kosminį kiaušinį ir Kosminę gyvatę. Mitas rėmėsi tikėjimu, kad, pramušus margutį, simboliškai atidaromas išėjimas iš jo gyvatei – gyvybės ir vaisingumo davėjai.

Su gyvybingumu susijęs ir margučių ridinėjimo paprotys. Apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, turėjo atnešti jai gyvybingumą. Margučius vieni kitiems dovanodavo linkėdami laimės, sveikatos, džiaugsmo. Dovanotam Velykų kiaušiniui buvo skiriama nepaprastai didelė reikšmė. Jis turėjo atnešti žmogui sveikatos, kad kitais metais galėtų pasveikinti vieni kitus: „Sveiki sulaukę šventų Velykų, pakajaus, derliaus, metų gerų, pyragų baltų, kiaušinių margų, vaikų mažų“.

Su Velykų margučiais susiję įvairiausių prietarų. Mūsų protėviai tikėjo, kad jie turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų bei kerų, perkūnijos, piktųjų dvasių, apvalo sielą nuo blogio.

Velykų rytą buvo spėjami visų metų orai.

Pavasarėjant žemei buvo aukojamas kiaušinis, linkint, kad grūdų varpos augtų brandžios ir pilnos kaip jis. Kad kiaušiniai įgautų dar didesnės antgamtinės galios, kad jo iš tolo bijotų piktosios dvasios, jis buvo dažomas.

Geriausiai žinomas dažymas svogūnų lukštais. Jų sunka nudažo rudai, šviesiai ir tamsiai raudonai. Įdomus dažymas dilgėlėmis: jų lapai užpilami šaltu vandeniu ir paverdami apie 20 minučių. Į iškoštą skystį sudedami kiaušiniai ir vėl verdami. Kiaušiniai nusidažo šviesiai žalia spalva. Dažoma ir smulkiai supjaustytais arba sutarkuotais burokėliais. Jų tirščiai kiaušinius nudažo švelnia raudona, rožine spalva.   Miškingose vietovėse žoleles kiaušiniams dažyti ruošdavo dar vasarą. Kiaušinius dažydavo žolelėmis, kurių sudėtyje yra žvangučių, dobiliukų, gaisrenų, rasakilų, kiškio ašarėlių, katilėlių. Gaudavo žalsvus kiaušinius, kuriuos vadindavo pempės kiaušiniais, ir tikėdavo, kad pempė į namus prišauks broliukų, sesučių. „Saulės kiaušinis“ – tai geltonas, ramunėlėmis ar miško, raisto samanomis dažytas kiaušinis. Sudžiovintos rugiagėlės, jonažolės kiaušinius nudažydavo žydrai, melsvai, bronzos, arbatos spalva. Tamsiai žali kiaušiniai tapdavo nuo bruknienojų, avižų, miežių želmenų, kuriuos sudaigindavo dėžutėje ant palangės. Velykinius kiaušinius dažo ir ąžuolo, juodalksnio, skroblo, guobos žieve.

Kiaušiniai pirmiausia virinami vandenyje dažuose su svogūnų lukštais, prieš tai nuvaškavus raštais. Vandenyje virinami kiaušiniai nusidažo. Dažų spalva priklauso nuo turimų dažančiųjų medžiagų ir priedų. Kiaušiniai pakaitinami, bet ne užvirinami. Išimti sausai nušluostomi ir patepami lašinukais arba aliejumi. Išryškėja raštas, spalva.

Dabar kiaušiniams dažyti tinka tik maistiniai ir natūralūs dažai. Maistinių dažų pakuotė turi būti paženklinta – nurodyta dažų sudėtis, dažiklio numeris (nuo E100 iki E180), fasuojančios bendrovės adresas.

Tradiciniais margučiais laikomi vištų kiaušiniai, tačiau margučiams tinka žąsų ir ančių kiaušiniai, kurie tvirtesni. Daužti ir ridenti reikia vienos rūšies kiaušinius.

Margučiai marginami natūraliu pakaitintu vašku ant nevirto, tik vandenyje sušildyto kiaušinio. Geriausiai tinka natūralus bičių vaškas, taip pat tamsus techninis vaškas. Vaškas kaitinamas nedidelėje skardinėje dėžutėje ant elektrinės plytelės ar krosnies. Marginama smeigtuko galvute (smaigalys įbedamas į pagaliuką).

Be tradicinių margučių, esama ir modernių. Tai margučiai su lopinėliais (į marlės atraižėlę prikarpoma polietileno gabalėlių, įdedamas virtas kiaušinis, surišama marlė siūlu ir panardinama į norimos spalvos karštus dažus), kiaušiniai „marguoliai“ (į marlės atraižėlę pabarstoma šiek tiek pasmulkintų svogūnų lukštų, įdedamas virtas kiaušinis, surišama marlė siūlu ir panardinama į karštus dažus).

Pagal tradiciją juodi margučiai buvo dovanojami, o raudoni, geltoni ar kitokie – valgomi.

Kiekviena spalva turėjo savo reikšmę: juoda simbolizavo žemę motiną ir deivę Žemyną, raudona reiškė vaisingumą, gyvenimą ir deivę gimdytoją Ladą, žalia – pavasarį ir javų daigus, mėlyna – dangų ir vandenį, geltona ir ruda – subrendusių javų derlių.

Vadinasi, kiaušiniai marginami trejopai:

1.      Marginimas (raštuoti ornamentai).

2.      Dažymas (mirkant bei virinant dažuose spalvinimas).

3.      Virinimas (šildymas skystyje).

Anksčiau buvo griežtai laikomasi bendrų marginimo reikalavimų – simetrijos, raštų suvedimo, intervalų, puošybos elementų ritmo. Pats seniausias marginimas – vašku ir dažant juodalksnio žieve. Dar ir dabar kai kur laikomasi šio papročio.

Kiaušiniai dažomi dvejopai:

–          šaltuoju būdu (kiaušiniai ir dažymo produktai verdami atskirai; išvirtas dažomasis nuoviras atvėsinamas, perkošiamas, į nuovirą sudedami sausai nušluostyti kiaušiniai ir palaikoma nuolat juos pasukinėjant);

–          karštuoju būdu (kiaušiniai ir natūralios dažymo priemonės verdami pusvalandį, užvirus vandeniui).

 Natūralioji spalvų gama išgaunama: raudona – verdant raudonų svogūnų lukštuose, rausva – spanguolių sultyse, vyšnių spalva – burokėlių sultyse arba jų lupenose, ruda – tirpioje kavoje, žalia – verdant su špinatų ar bruknių lapais, geltona – su ramunėlėmis ar alksnių žirginėliais, violetinė – pamirkant vynuogių sultyse, mėlyna – džiovintų rugiagėlių žiedlapių ar šieno pakratų nuoviru, juoda – ąžuolo žievės nuoviru.

Visoje Lietuvoje valgymas pradedamas nuo sveikinimų ir margučių.

 Žr. Velýkų valgiai dgs.

Advertisements

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: