© Užgavėnės

10 Vas

Bulviniai blynai3 

Užgavėnės labai dinamiška šventė. Ją tikrai pajusti galima tik tada, kai įsijungiama į persirengėlių būrį. Įvairiose epochose, kiekviename krašte, kiekviename kaime – sava nuotaika, nors beveik visur vyksta, rodos, tie patys dalykai. Šią nuotaiką bent iš dalies galima pajusti  iš Užgavėnių dalyvių atsiminimų. Per Užgavėnes esti žaidynės į miestų kaukių balius, kur persirengia daugiausia žydais, vokiečiais, čigonais ir kareiviais. Ten kiekvienas stengiasi kiek įmanydamas būti sąmojingas pagal savo vaidmenį. Visa govėda vaikšto nuo namų iki namų, neretai  į savo pono vartus užsuka. 

Vakarop, šunims didžiai loti pradėjus, važiuodavo jaunikaičių būrys su More vežime. Ją degindavo ant laužo. Užgavėnių šventimas dabar yra visiškai kitoks, nei buvo anksčiau.   

                                      UŽGAVĖNĖS – ŽIEMOS IŠLYDĖJIMAS

   Užgavėnės – išskirtinė metų diena. Pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės, todėl. kaip ir Velykos, kasmet yra vis kitu laiku, tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos. Liaudiškuose Užgavėnių dienos papročiuose susipina tiek krikščioniškos, tiek ikikrikščioniškos lietuvių kultūros elementai.

  Netgi ankstyvos Užgavėnės laikomos pavasario pradžia, ir įvairiais veiksmais stengiamasi paspartinti pavasario pradžią, arimą ir vasarojaus sėją. Užgavėnių dieną būtinai reikia išvažiuoti kuo toliau  iš namų.

  Ypatingas dėmesys per Užgavėnes skiriamas sočiam pavalgymui. Tai lemia gerus metus.

  Reikšmingiausia Užgavėnių dalis – persirengėlių vaikštynės po sodybas. Improvizacijos, dainos, šokiai, muzika, juokas, vaišinimas blynais. Karnavalininkai pašėloję, pasivaišinę sudegina Morę. Morės deginimas – tai žiemos negandų sunaikinimas.  Pasak J. Kanapecko Morės deginimo paprotys yra atkeliavęs iš Žemaitijos.

                                                                 KAUKĖS

   Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Veidą paslėpdavo  po kauke. Užgavėnių dieną merginos persirengdavo vyrais, o vyrai persirengdavo moterimis. Labai dažnai persirengdavo čigonėmis ir čigonais. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydovo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Mėsiedui baigiantis, vyrai sukrusdavo taisyti pernykščius apdarus ir ruošti naujus, drožti kaukes. Be medžio ir žievės, kauke dar darydavosi iš seno kailio, o vėlesniais laikais – ir iš popieriaus. Tačiau mūsų kalbinti pašnekovai teigė, jog  specialių kaukių nesidarydavo, bet veidą išsitepdavo suodžiais arba anglimis.

  Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams , barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos- visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute. Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.

  Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų ,,rasalu”.

  Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, audavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Ypač populiarūs buvo ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,vengrai”, ,,arkliai”, ,,ožiai”, ,,gervės”, ,,velniai”, ,,raganos”, ,,giltinės”. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu.

  ,,Žydai”. Žydas buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas mainais į įvairias atliekas. Kitoks žydo gyvenimo būdas (ir šventės dienos nesutampa, ir meldžiasi kitaip, ir savaip šneka, ir žemės nedirba), nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo ,,kromelyje” atsiranda dar ir silkių. ,,Žydo”, vadinamo dar ,,kupčium”, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos ir plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje ,,žydas” laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą – grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja – kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis. Visuomet tarp ,,žydų” būna ir viena ,,žydė”. Jos kaukė- kaip ir ,,žydo”, tik be barzdos ir ūsų.

  ,,Čigonai” vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys – su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. Šie Užgavėnių veikėjai ypač buvo populiarūs Aukštaitijoje, Žemaitijoje rečiau sutinkami (Šilalė, Žagarė).

  ,,Arklį”, arba ,,raitelį”, darydavo įvairiai. Kupiškėnai riestą arklio kaklą ir galvą pasisiuva iš medžiagos atlaikų, prikiša juos šiaudų, šieno, kad kaklas ir galva būtų standūs. Arklio kaklą pritaiso prie pagalio, kurį raitelis apžergia panašiai kaip tikrą arklį. Prie kito pagalio galo, už raitelio, padaro arklio pasturgalį ir su diržais jį stipriai pririša prie raitelio liemens. Karčius ir uodegą daro iš gražiai iššukuotų linų. Kumelio uodegą įtraukia į tam tyčia pasturgalyje įtaisytą vamzdelį, kad stipriai laikytųsi ir dailiai gulėtų. Tada arklį gražiai iki pat žemės apdengia gelsvomis gūniomis, kad raitelio kojų nesimatytų. Raitelio rankoje – stirnakočio bizūnas. Pats raitelis dailiai apsivilkęs: po kaklu parištas kaklaraištis, ant galvos kepurė. ,,Arklys” buvo daromas kitaip. Du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras- šluotą, tai yra arklio uodegą.

  ,,Ožys” irgi daromas įvairiai. Griaučiai (rėmas) sudedami iš dviejų lanksčių pusiau sulenktų lazdelių, galva drožiama iš kelmo ar medžio gabalo. Aprišta skudurais galva dar išdervuojama, kad niekas ,,ožio” netampytų už ragų. Rėmas apdengiamas balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Padubysio apyl. rėmui panaudodavo važlankį, jo galus sujungę virve. Į rėmo vidų, susilenkęs devyniasdešimt laipsnių kampu, įlenda žmogus, taip, kad virvė būtų ant peties, o važlankis – galais į viršų.

  ,,Malpa” (beždžionė). Ją dažniausiai vaidindavo moteriškai apsirengęs vyras. Ant galvos dedamas rėtis, ant jo užneriami marškiniai, rankovės įtraukiamos į vidų, apykaklė susegama, kaklas aprišamas skarele taip, kad pro apykaklės tarpą būtų galima matyti. Marškinių apačia sukišama į naminį sijoną. Kiti ir ant rėčio nerdavo ne marškinius, o sijoną, paskui viršuje jį surišdavo. ,,Malpos” liemenį apsiausdavo ilga sermėga. Per jos rankoves kartais pernerdavo pagaikštį – tai rankos.

  ,,Kupranugarį” vaidindavo du vyrai: vienas atstodavo priekines, antras – užpakalines kojas. Liemenį padarydavo iš šiaudų ir kailinių (Šiaulių raj. Stačiūnų apyl. Narušaičių k.).

  ,,Gervė”, kaip Užgavėnių personažas, buvo žinoma jau M.Valančiaus laikais. Ja rengdavosi ilgakojis paauglys arba vyras. Kaukę darydavo įvairiai. Pavyzdžiui, kupiškėnas apsivilkdavo išvirkščius kailinius, kairę ranką palikdavo po kailiniais, dešine pro kailinių rankovę įsitraukdavo į vidų verpstę ir, jos galą prispaudęs prie tais pačiais kailiniais apdengtos savo galvos, vaizdavo gervę.

  ,,Raganos” vilki senus drabužius, išsidažo suodžiais arba anglimis veidus. Staugia už langų, užeina į vidų.

  ,,Giltinė” aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Kupiškėnai ant dantų dar uždėdavo iš bulvės išpjaustytus retus dirbtinius dantis – jos burna tapdavo panaši į kaukolę. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį- pustą.

  ,,Velnias” persirengėlių grupėje dažniausiai būna vienas. Jis nedidelis, juodai apsitaisęs, raguota kauke, kartais ir kuprotas, riesta stipriai uodega (ji daroma iš vielos). Kaukė  paprastai daroma panašiai kaip ir ,,žydo” tik pritaisomi ragai. Būdavo velnių ir be kaukių – tuomet veidą išsipaišydavo anglimi arba suodžiais, užsidėdavo raguotas kartonines kepures (Luokė).

  Retesni persirengėliai. Užgavėnių dieną važiuodavo piršliai, būdavo ir tikrų vestuvių. Bet atsirasdavo ir juos vaidinančių. Štai Šilalės rajone ,,juokdariai, irgi prisirišę skambutį, važiuodavo per kaimą dainuodami, apgaudinėdami mergeles, kurios laukdavo piršlių.

                                                                           MORĖ

  MorėUžgavėnių persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre Morė. Be Morės, žinomi dar kiti pavadinimai: Kotrė, Magdė.

  Aukštaitijoje ji nežinoma – aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Morės nedegindavo, o skandindavo. Dažniausiai Aukštaitijoje Užgavėnės buvo švenčiamos be Morės. Ir be Morės Užgavėnės buvo linksmos.

  Ant senos, be apkausto rogių pavažos vieno stipino arba specialiai šiam reikalui jos viduryje įtvirtindavo kuolo užmaunamas jau darbui netinkamas vežimo ratas. Vietoj pavažos kartais naudodavo ir apystorę kartį – drūtgalyje įtverdavo stipiną, o prie plongalio pritaisydavo kartį arkliui įkinkyti. Prie glusčio rato stebulės įkypai tvirtindavo dvi statmenas karteles ir jas viršuje surišdavo. Skersai jų pririšdavo dar trečią kartelę – tai Morės rankos. Karteles apvyniodavo šiaudais, ant jų užnerdavo sijoną, apvilkdavo sena liemenėle ar švarku, parišdavo prijuostę, ant galvos – skaelę mazgu už nugaros. Morei iškimšdavo dideles krūtis – ,,tai pažymėjimas moters pasileidimo, kaip žmonės sako”.

  Morės palyda – ,,žydai”. Jie patys kartais Morę ir traukdavo, tačiau dažniausiai tai būdavo 15-17 metų paauglių užsiėmimas. Jeigu ,,žydai” važiuodavo susėdę į roges, prie jų galo prisikabindavo ir Morės vežimą. Paprastai užgavėnininkų susidarydavo keletas rogių.

  Važiuodavo kaimo keliukais ar gatve dažniausiai prieš pietus, neužsukdami pas žmones. Užkeltas ant pavažos vežimo ratas nuolat tai viename tai kitame šone grybšteldavo sniegą ir sukosi, o kartu tartum gyva sukosi ir Morė su botagu bei spragilu švaistydama čia vieną, čia kitą pusę. Kuo greičiau rogės lekia, tuo labiau Morė įsismagina. Taip Morę veža per kaimą. Svarbu išsaugoti ir parasinešti namo bent šiokį tokį panašumą į visomis išgalėmis pagamintą nepamirštamo įspūdžio keistuolę Morę. Daugiausia, žinoma, Morės savybes mėgina vaikai, kolei neparagauja atmintino josm botago čaižo ar spragilo bumbtelėjimo. Vaikams rūpi, ar Morė gyva, ar negyva, kaip ji padaryta, kad tokia stora atrodo. Ar ji Kanapinskio, ar Lašinskio giminės? Kur ji važiuoja, ar tik ji neišveš mėsėdžio?

  Praeiviai ir vaikai Morę išjuokdavo, mušdavo pagaliais, sniegais. Nors Morė buvo gaminama savo šalininkų, tačiau antros pusės šalininkai Morę nuteisdavo, pakardavo ant aukštos karties pritaisyto rato ir sudegindavo. Ratas palikdavo nesudegintas, jis saulėtomis dienomis pagal šešėlį parodydavo laiką.

  Alantos apyl. (Molėtų raj.), drauge sudegindavo ir kitą iškamšą – tinginio simbolį.

                                                          UBAGAI IR VENGRAI

   Per Užgavėnes eidavo ir atskiros ,,ubagų” grupelės. K. Čerbulėnas juos pavadino Užgavėnių elgetomis – ,,lalaunininkais”. Dažniausiai tai moterimis persirengę vyrai, rečiau moterys – vyrais. Apsitaiso jie įvairiais skarmalais, vietoj skarų apsigobia senomis lovatiesėmis arba gūniomis pašarui nešti. Už nugarų prisikemša šiaudų – tai kupros, juosiasi irgi šiaudų ryšiais. Veidus išsipaišo anglimis, išsisuodina pelenais. Su ,,ubagais” eidavo ir jų ,,vaikai”. Dar kitus ,,vaikus”, pasidarydavo iš skudurų, nešdavosi ant rankų. Vaikštinėdavo grupelėmis po 3-5, juokingas giesmes giedodami, tų namų šeimininkus šlovindami, kiekvieną šeimos narį apdainuodami, įvairiais būdais išmaldos, nors ,,mažiausio duonos kumpelio prašydami”.

                       Aš užgimiau siratėle

                      Ir paaugau ubagėle.

                      Einu per svietą vargdama.

                      Visus šunis lodydama.

                      Kojas naginėmis aunu

                      Kartais ir batus įgaunu.

                      Kai niekas niekur nemato,

                      Turiu gerą aš sveikatą.

                      Kai tiktai ką sutinku,

                      Tuojau raišti aš įninku.

 

Taip dainuodavo ubagės.

Įėję į vidų ,,ubagai” prašo išmaldos. Liepus poterius kalbėti, atsišneka. Sakosi esą pavargę ir išalkę, ,,nenorį gerti it valgyti, bet tik į terbelę įsidėti”.

  Riebiai ir be saiko valgant, galima ir susirgti. Tad sotiečius kitų persirengėlių pėdomis lanko ir ,,gydytojai”. Jie iki trečiojo  mūsų amžiaus dešimtmečio būdavo ne vietiniai, o ,,vengrai”, kaip ir tie, tikrieji, anksčiau po kaimus nešiodavę vaistus žmonėms ir gyvuliams. ,,Vengrai “ vilkėdavo panašiai kaip anie vaistytojai – juodais švarkais, mėlynomis arba juodomis kelnėmis, batuoti, aukštomis skrybėlėmis, dar ir veidus tamsiau pasigrimavę. Vienoje rankoje nešdavosi kirvio galvą, o maišelyje ir ant peties užkabintoje dėžutėje – buteliukus su įvairių spalvų skysčiais – paprastai ,,rasalais”. Turėdavo jie ir universalaus vaisto įvairioms ligoms gydyti – muilo, ir vaistų nuo persivalgymo, ,,lipučkų” , kurias mergaitės galėdavo patinkamą jaunikį pasitrakti. ,,Vengrai’ paprastai kalbėdavo lenkų – vokiečių kalbų kratiniu.

                                                        PASIVAŽINĖJIMAS

   Per Užgavėnes visoje Lietuvoje ypatinga reikšmė buvo teikiama pasivažinėjimui – ir arklius geresnius pasikinkydavo, ir važiuodavo sparčiau negu kasdien buvo įprasta. Važius ir arklius išpuošdavo: iš karčių supindavo kasas, įrišdavo kaspinų, ant kaklų žvangulius užnerdavo arba varpelius pakabindavo. Pasivažinėti važiuodavo po pietų įvairaus amžiaus žmonės, bet dažniausiai jaunimas, kurie švęsdami Užgavėnes pasikinkydavo arklius, prisisodindavo į roges merginų, ir visą dieną vėžindavosi po laukus.

  Koks pasivažinėjimo tikslas, aiškinta įvairiai. Pats populiariausias, ypač moterų ir merginų,- būsimas linų derlius, lino aukštis. Prie Sartų ežero gyvenantys aukštaičiai sakydavę, jeigu per Užgavėnes kuris užmirštų pasivažinėti, tai būtų jam liūdnos ir Velykos, tektų pėsčiomis atgal – namo grįžti iš bažnyčios.

  Buvo svarbus ir pasivažinėjimo pobūdis. Sakydavo, kuo toliau nuvažiuosi, tuo ilgesni augs linai. Išvažiavę pasivažinėti vyrai iššokdavo iš rogių prie lauko, kuriame bus sėjami linai, patrypdavo vietoje ir keletą kartų pašokdavo į viršų – taip darydavo, kad linai aukšti augtų. Jei besivažinėdami vyrai išvirsta iš rogių, dar geriau – linai virste virs iš dirvų, ir kuo daugiau kartų virstama, tuo geriau. Tad važnyčiotojai keleivius, ypač kai važiuodavo daug jaunimo, ir tyčia į sniegą išversdavo.

  Per Užgavėnes svarbu pravažinėti arklius, kad jie geriau sektųsi. Liaudies manymu, tą dieną pravažinėtas arklys esąs labai tvirtas, ir jokie piktų arklių nužiūrėjimai jam nekenkią. Buvo sakančių, jog važinėtis reikia todėl, kad arkliai būtų be ydų, nesibaidytų, būtų riebesni, pirktų kupčiai. Reikia, kad arklį kas nors aplietų, ,,tada jis bus spraunesnis ir pilnai subręs į drūtumą”.

  Važinėjantis nemažai dainuojama. Giedotos ir sutartinės, tik jų užrašyta gana mažai. Jų tekstai paprastai susiję su Užgavėnių papročiais. Ypač buvo populiarios šios sutartinės:

 

                      Čiuž čiužela,

                      Vežk, vežela.

                      Geras kelias, čiūto,

                      Blogas arklys, čiūto.

 Arba:

                      Čiužoj – važevoj, tek martela, daunoj.

Rymo, tūto, rymo, tūto.

  Būdavo tokių, kurie ,,atminimui čiužinėdavo”, važiuojantiems ėmus giedoti, juos liedavo vandeniu. Ir pačiose sutartinėse aptinkamas laistymosi įvaizdis – ,, važis prašė vandenėlio”. Sutartines giedodavo tik išvažiavę pasivažinėti, kad jas giedotų lenktyniaudami ar ,,vežiodami bites” –  neužfiksuota. Dažniausiai pasivažinėtojai dainuodavo įprastas dainas, ypač apie linus, girią ir paukštelius.

  Trūkstant arklių, jaunimas važinėdavo rogutėmis ar rogėmis nuo kalnelių. Kur aukštesni kalneliai, susiburdavo ir keleto kaimų jaunimas. Iš jaunų merginų buvo reikalaujama, kad užkoptų į patį aukščiausią kalną, tada linai aukštesni užaugs. 

                                        LAŠININIO IR KANAPINIO MŪŠIS

   Užgavėnių popietę tai vieni,tai kiti įsimaišę į kitų persirengėlių būrelius, slankioja Lašininis su Kanapiniu (dar vadinami ,,poniškai” – Lašinskis ir Kanapinskis). Vienas jų atstovauja riebiajam mėsiedui, kitas_ gavėnios pasninkui. Vakarėjant tarp jų prasideda nesutarimai. Galutinis kivirčo rezultatas – pasninko įteisinimas. Užgavėnių vakare ,,alkanųjų kova su sočiaisiais” XIX a. – XX a. pradžioje buvo paplitusi visur Lietuvoje.

  Lašininis simbolizuoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę apsijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais. Rankoje turėdavo didelę lazdą Lašininiui iš kaimo vyti.

  Lašininis su Kanapiniu paprastai stūmdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiose vietose – kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose,- kad tik matytų žmonės. Aplink   Lašininį su Kanapiniu susidaro du būriai. Vieni lydi Lašininį, kiti pargabena Kanapinį. Kovotojai – įvairūs ,,gyvuliai”, ,,žvėrys”, ,,paukščiai”, keisti raiteliai- ,,lašininskiečiai”, stori, riebūs, o ,,kanapinskiečiai”- išdžiūvę, liesi, vieni kaulai. ,,Kovotojai” būna tikrai nuostabūs, labai sumanūs – juokingi pasikalbėjimai, lakios dainos, keisti ginklai, pati kova, sako, – reik juoktis šonus susiėmus. Dėl to rimtai ruošiamasi, ir ne tik pastarosiomis dienomis,- pašnibždesiai apie tai eina nuo Kalėdų. Ruošą baigia pirmadienį. Nuslepia net nuo namiškių, kad staiga pasirodžiusios eisenos būtų juo įspūdingesnės. Kovos pabaigoje paprastai nelaukiama pasirodo Morė. Morė stebi kovos eigą, vis sukaliodamasi aplink iš pradžių dideliu ratu. Paskui ratą mažindama, kolei, persimetusi prie ,,kanapinskiškių” nulemia liesiųjų pergalę.

  Lašininis, paprastai net neatsiglėbesčiavęs ir neatsibučiavęs, po kautynių pabėga. Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, ką dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką įmantraus – kartaus ir sūraus –  gėrimo, imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų, eidamas per žmones siūlydavo kanapių pieno, čiulkio ir silkės. 

                                                              VAKARĖLIS

 Užgavėnių kaukė Vakare Morė, ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,ubagai’, ,,žvėrys” ir ,,paukščiai” šėlsta, šunis lodo,kol kur nors sodyboje užtinka muzikantą. Tačiau dažniausiai renkasi į nuolatinę vietą, kur troba didesnė. Čia suvirsta visas kaimas. Tada neretai ir smuiką ar armoniką pakeičia buteliai, puodai, žagrių noragai ir kiti skambantys daiktai. Kai tik užgroja muzikantas, kaukės skrenda į kampą, mergos, kad ir žiemą, nusispiria apavą, bernai šoka apsiavę, ir taip iki gaidgystės, kol šeimininkas išvaro. Tiko čia įvairūs šokiai, rateliai, dainos, žaidimai. Vakarėlyje ,,žydai” veda šokti savo ,,žydes” ir visas kitas, atėjusias į vakarėlį. Kai šoka ne su ,,žydu”, ištepa jam rankas ir veidą suodžiais, kurių turi susipylę pilną pirštinę ar kojinę.

  ,,Čigonai” ir jų bendrininkai susinešdavo ,,pasivogtus” daiktus – puodus, apavą, šaukštus. Kartais dargi vištų ir kt. Savininkai tą patį vakarą turi juos išsipirkti – pašokti, padainuoti ir t.t. dažniausiai išpirkoms vadovavo tų daiktų savininkų vaikai – taip jie bent kartą per metus priversdavo savo tėvus išsipirkti savo daiktus ir drauge pasilinksminti. Kitus daiktus ir pasilaikydavo. 

              VALGIAI   

Blynai Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys kepa, verda. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai ,, per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”(Molėtų raj. Alantos apyl. Runionių k.). Užgavėnės buvo ir kai kurių darbų užbaigimo riba. Visi iki Užgavėnių skubėdavo išsikulti javus- sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių Užgavėnių dieną galinčios prišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa (kumpiai, lašiniai), rūdimis apsitrauks linai, siūlai  ir drobulės, pelės audeklus kapos, kirmėlės kopūstus ės, avys kvaituliu suksis, gyvulių žaizdose atsiras kirminų, jaučiai ariant seilėsis. Nepatartina per Užgavėnes ir siūti, nes vasarą gali avims galvos suktis, lopyti baltinius – tada pirštai tvinks, ėriukai bus margi. Negalima ir malti, nes vėjas plėšys stogus. Nešukuok ir neplauk per Užgavėnes galvos – tai ji bus švari, gerai augs kasos, vištos nekapstys ,,rasodos” ir darželyje gėlių.

  Visi ruošdavosi šventei – priešpiet gamindavo valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Anksčiau net kai kurių dvarų žmones nuo pietų iš darbo paleisdavo. Kalbėdavo, ypač Žemaitijoje, kai kur ir Aukštaitijoje (Dusetų, Kupiškio, Salako, Švenčionių, Treveriaus apyl.), kad tą dieną reikia valgyti 12 kartų. Būta manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 kartus (Aukštaitija, Akmenės, Dauglaukio, Girkalnio, Igliškėnų, Mažeikių, Padubysio,Papilės, Raseinių, Šiluvos apyl.) ar 7 kartus, nes septynias savaites teks pasninkauti.

  Šiame šimtmetyje visoje Lietuvoje tradiciniai Užgavėnių valgiai – įvairiausi blynai  (sklindžiai). Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje šia proga iš įvairiausių kruopų, žirnių ir daržovių buvo verdamas šiupinys. Jis pateikiamas giliame dubenyje, kurio viduje būna kiaulės ausis arba uodega. Laimingiausias tas valgytojas, kam atitenka šios šiupinio dalys. Užgeriama per Užgavėnes gira, alumi.

  Žmonės sako: ,,Kas per Užgavėnes sotus, tas sotus ir visus metus”. Todėl niekas neatsisakydavo nuo Užgavėnių vaišių. Šeimininkė ta proga padengdavo stalą ir žiūrėdavo, kad visą dieną ir vakare ant stalo būtų valgių. Iš nevaišingos šeimininkės Užgavėnių karnavalininkai  vogdavo virtuvės rakandus, puodus, kuriuos slėpdavo, užkeldavo ant stogo ar net uždėdavo ant kamino. Todėl visos šeimininkės, nenorėdamos būti šykščiomis vadinamos, vaišindavo kaip sugeba linksmus Užgavėnių karnavalininkus.

  Kiti tomis dienomis valgydavo 6, 8, 12 (Švenčionys) arba 3, 6, 12 kartų. 

Šiupinys Šiupinys. Tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą, rečiau – lašinių.

  Ypatinga reikšmė šiupinyje buvo teikiama kiaulės uodegai. Sakydavo, kad tas, kuris valgydamas ją ras, pirmas ir ves (Šilalės raj. Nevočių k.). Kitur uodegą atiduodavo piemeniui, kad geriau kiaules ganytų (Šilalės raj. Balsių k.). Žemaičių Kalvarijos apyl. Uodegą iš šiupinio suvalgydavo šeimininkas, ,,kad rugių ir kviečių varpos būtų tokio ilgumo kaip paršo uodega”.

Kiunkė (Viekšniuose šutienė)mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas.

Blynai. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus, paprastai keptus kaip ir miltiniai, ne krosnyje. Blynai pamažu pakeitė šiurpinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare.

Rūgštūs blynai (,,ponpočkos”). Kepdavo iš mielinės apie parą raugintos tešlos. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje.

SpurgosSpurgos (,,pampuškos” – Pakruojo apyl., ,,kropeliai” – Šakių raj. Žvirgždaičiai) – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.

Šaltiena tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo Kalėdinių skerstuvių.

Kopūstai labai riebus patiekalas, verdamas su dešra arba mėsa Užgavėnėms visoje Lietuvoje. Valgomi per pusryčius ir pavakarius.

Lakštiniai arba kruopos – paskutinis mėsiedo valgis, pieniškas. Valgomas prieš vidurnaktį, ,,kai mėsa jau nebelenda”.

Grūdai (rugių, kviečių), virti taukuose ir nusausinti. Juos valgė dar ir po karo (Mosėdžio, Skuodo apyl.).

Miežinis alus. Jį ruošdavo Užgavėnės iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų. Žiūrėdavo, kad nenusistotų, butų smarkus, aštraus skonio ir kvapo. Alumi vaišindavo svečius, gurkšnodavo patys šeimininkai, ypač senieji, jau nebesuspejantys su užgavėnininkais vaikščioti, besipasakodami apie savo jaunų dienų Užgavėnes.

  Per Užgavėnes būtinai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti.

  Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo tai apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Višakio Rūdos apyl. nuo Užgavėnių likus kad ir mažam mėsos gabalėliui, jį įlydydavo į taukus.

  Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanomis buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams.

  Užgavėnių vakarienei maistą ruošdavo dar su šviesa – buvo manančių, kad kas per Užgavėnes anksčiau pavakarieniaus, tas anksčiau rugius nusipjaus, visus metus duonelės nepritrūks (Alanta, Puvočiai). Tik ne jaunimas. Ne vienas jų dubenį su Užgavėnių pabaigtuvių valgiu – lakštiniais – apglėbdavo, jau gaidžiams pirmą giesmę nugiedojus. 

Naudota literatūra:

 1. Dundulienė Pranė. „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai”.

2. Kudirka Juozas. ,,Užgavėnės”.

3. Lietuvos liaudies kultūros šventės. „Lietuvių kalendorinės šventės”.

Dar žiūrėkite:

Užgavėnių valgiaiBlynasBlynelisLietinisSpurgaVirtinis.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: