© Duonos diena

4 Vas

Lietuviškos naminės duonos gamyba (video)

Šv. Agota ir Duonos dienaŠv. Agota – III a. krikščionė, kankinta ugnimi, laikoma ugnies globėja, gelbėtoja nuo gaisro. Sprendžiant pagal savybes ir „pareigas“, šventoji Agota krikščionybės laikais yra perėmusi senosios baltų kultūros deivės Gabijos „darbą“. Senieji šventės pavadinimai – Gabijos diena, Šventos Ugnies diena, Šventos Duonos diena. Šią dieną lietuviai pagerbdavo Duoną ir ugnies dievaitę Gabiją.

Šv. Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau, pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko. Tada ji buvo žiauriai kankinta – jai nupjovė abi krūtis. Galiausiai Agota buvo sudeginta ant laužo. Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų.

Duonos dienaŠv. Agotos dieną žmonės neša bažnyčion šventinti duonelę. Nuo seno žmonės tikėjo, kad per Šv. Agotą, vasario 5-ąją, pašventintas gabalėlis duonos apsaugos nuo gaisrų, nelaimių ir nugalės bet kokį blogį. Pagonybės laikais namų židinio saugotoja ir ugnies globėja buvo deivė Gabija. Vasario 5-ąją nuo seno lietuviai garbino ją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis, duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Per bažnytines apeigas būdavo šventinama ne tik duona, bet ir vanduo bei druska. Šie dalykai kilus gaisrui saugojo nuo ligų, atkerėdavo nužiūrėtus žmones. Nužiūrėtoms karvėms prie ragų pririštas drobinis maišelis su gabalėliu duonos grąžindavo pieną; drobinis skudurėlis, suvilgytas vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos gabalėlis, padėdavo gydyti akių ligas, žaizdas; kišenėje įdėtas gabalėlis saugojo nuo gyvačių įkandimo, kai būdavo einama į mišką uogauti ar grybauti.

Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos gabalėlį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Šiandien dažnas vairuotojas Šv. Agotos duonos vežiojasi savo automobilyje, o turistas įsimeta į kelioninį krepšį, kad nelaimės kelyje aplenktų.

Sugrįžus iš bažnyčios Šv. Agotos duona būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink degantį trobesį ir mesdavo į ugnį, nes tikėta, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų.

Senieji mėnesio pavadinimai – Ragutis, Kovinis, Pridėtinis. Vasaris turtingas liaudiškų vardų. Žmonės jį vadina Barsukiniu, nes barsukas ant kito šono verčiasi, Veršiniu – šiuo metu karvės veršius veda, Ešeriniu, nes ešeriai gerai kimba. Vasaris dar vadinamas Žvirbliakoju– diena žvirbliu striksi. Per vasario mėnesį diena pailgėja beveik dviem valandomis. Tai trumpiausias, labai permainingas žiemos mėnuo.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: