© Gaspačas

28 Rgs

Gaspačas

Gaspãčas (2) (kitaip – ispãniška trìntinė) [isp. gazpacho < arab. „mirkoma duona“; liet. pomidorų sriuba] – nacionalinis andalūzų valgis – šalta ispaniška vegetariška trintų daržovių sriuba, tradiciškai gaminama iš pomidorų, agurkų, svogūnų, paprikų, duonos minkštimo, alyvuogių aliejaus ir česnako, duodama su skrebučiais arba šviežia bandele.

Teigiama, kad gaspačo pirmieji valgytojai buvo mulų varovai. Jie į kelionę imdavo molinį dubenį, česnako, aliejaus, agurkų ir sugrūstų džiūvėsių. Pakelėje jie dviem akmenimis sugrūsdavo česnaką, sumaišydavo jį su trupučiu druskos bei alyvuogių aliejaus ir tokiu mišiniu ištrindavo dubenį. Tada sluoksniais dėdavo supjaustytus agurkus, pomidorus, tarpuose pabarstydami duonos džiūvėsių. Viršutinis sluoksnis turėdavo būti džiūvėsių. Juos apšlakstydavo alyvuogių aliejumi. Po to molinį dubenį suvyniodavo į šlapius drabužius ir pastatydavo saulės atokaitoje. Kai drabužiai išdžiūdavo, sriuba būdavo paruošta valgyti.

Kita sriubos atsiradimo versija – Romos laikai. Romos imperijos legiono kariai su savimi turėdavo duonos, česnakų, druskos, alyvuogių aliejaus ir acto. Kiekvienas gamindavosi tirštą vėsinančią tyrę pagal savo skonį. Dabartinė sriuba vėliau papildyta iš Vakarų atkeliavusiais pomidorais.

Kulinarinėse ispanų knygose rašoma, kad iki Amerikos atradimo Europoje nebuvo pomidorų, paprikų, tad sriuba buvo gaminama iš duonos, česnakų, druskos, alyvuogių aliejaus ir acto. Tai buvo vadinamoji „Baltoji gaspačo“ (ajo blanko). Sakoma, kad Kolumbas, besiruošdamas į pirmąją savo kelionę, maisto atsargų statinėse vežėsi iš anksto paruoštą tyrę, kuria vėliau maitinosi įgulos nariai. Jeigu į ją būtų pridėta pomidorų, turėtume dabartinę „Gaspačo“ sriubą.

Anksčiau gaspačas buvo gaminamas rankomis – grūstuvėje sutrindavo daržoves ir sumaišydavo jas su sužiedėjusia duona. Iš pradžių valstiečiai į gaspačą nedėdavo pomidorų, Andalūzijos žemdirbiai apsiribodavo česnaku, alyvuogių aliejumi ir sužiedėjusia duona, po to imta dėti daržovių, ir tik po daugelio metų pomidorų, kai Kolumbas jų atvežė į tėvynę.

Dabar egzistuoja daugybė gaspačo variantų, daugelis iš jų aktualesni vasarą, tačiau yra ir karštos sriubos atmainų. Pavyzdžiui, Pietų Ispanijos, Andalūzijos uostamiestyje Kadise žiemą gaspačą patiekia karštą. Yra ir vadinamasis „Lamančo gaspačo“ (gazpacho mancheño) – labai tiršta sriuba iš laukienos, patiekiama ypač karšta. 

Dabar virėjas sukuria savo gaspačo receptą – deda bazilikų, troškintų kepenų, kumpio, riešutų, meliono, vynuogių, mėtų, krevečių, moliuskų, omarų, o vietoj tradicinių džiūvėsėlių prie sriubos patiekia paplotėlių, avokadų, kietai virtų kiaušinių, keptų migdolų.

Pomidorai, saldūs pipirai, agurkai, svogūnai su česnaku maišytuve virsta tiršta tyre, kuri perpilama į sriubos dubenėlį, į kurį dar įpilama tabasko padažo, citrinų sulčių, druskos, pipirų ir įberiama žiupsnelis džiūvėsėlių.

Italijoje pomidorų sriuba ypač populiari Toskanos srityje Italijos viduryje. Čia į sriubos sudėtį, be svogūnų, pomidorų, alyvuogių aliejaus, sultinio, būtinai dedama salierų, raudonųjų paprikų, kiaušinių, parmezano ir baltos duonos. Duonos dedama lėkštės apačioje ir ant jos pilama sriubos, kuri jau išvirusi sumaišoma su kiaušinio ir parmezano plakiniu.

Olandijoje į mėsos ir svogūnų sultinyje išvirtų kukuliukų sriubą dedama pomidorų, pomidorų tyrės ir vermišelių. Pagrindiniai olandiško šios sriubos varianto prieskoniai – laurų lapeliai, malta paprika ir čiobreliai. Be to, patiekdami išvirusią sriubą olandai dar įpila grietinėlės ir įberia petražolių. Valgoma su traškiomis bandelėmis, kurias olandai mirko į sriubą.

Portugalai į pomidorų sriubą, be pomidorų, aliejaus, česnako, druskos ir acto, dar deda svogūnų, kopūstų, bulvių, pupelių, rūkytų dešrelių, jautienos sultinio, pipirų. Verda ilgai (beveik 2 val.) ir valgo karštą.

Indijoje į pomidorų sriubą dedama kepenėlių, kalendros, kario, aitriųjų paprikų.

Pomidorų sriuba verdama su perlinėmis kruopomis arba ryžiais ir mėsos kukuliukais, sūriu arba pupelėmis, konservuotais žirneliais ir t. t. Patiekiama su smulkintais žalumynais, papuošiama šviežių kalendrų lapeliais ir smulkintomis aitriosiomis paprikomis, paskaninama tarkuotu sūriu, grietine arba grietinėle.

Žr. Ispãnijos Karalýstės virtùvė, šaltà sriubà, tabãskas (1)

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: