© Kalėdų valgiai

13 Gru

Kalė̃dų val̃giai dgs. – Saulės grąžos šventės valgiai.

Kalėdinis stalas

Gruodžio 25 diena daugeliui pasaulio žmonių yra viena svarbiausių metų švenčių, kuria simboliškai pažymimas Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Kai kurios šiai dienai būdingos tradicijos beveik tokios pat įvairiose pasaulio šalyse: krikščionys Kalėdų dieną dalyvauja ypatingose šventinėse mišiose, keičiasi dovanomis, puošia namus specialiais simboliais. 

„Seniausia“ kalėdinė istorija aprašyta Evangelijose pagal Luką ir Matą: pirmojoje pasakojama, kaip netoli Betliejaus miesto bandą prižiūrėjusiems piemenims apsireiškęs Viešpaties angelas Gabrielius pranešė džiugią žinią apie Kristaus gimimą; antrojoje – kaip trys išminčiai sekę paskui ryškią žvaigždę, kuri juos atvedusi pas šventą Kūdikį.

Tradiciškai susiklostė, kad ši šventė minima gruodžio 25-ąją. Šios dienos pasirinkimą greičiausiai lėmė senosios pagoniškos tradicijos. Senovės romėnai maždaug tokiu metų laiku švęsdavo metų pabaigą; per iškilmes būdavo garbinami derlingumo dievas Saturnas bei šviesos dievas Mitras. Senojoje Šiaurės Europoje gruodžio viduryje žmonės taip pat švęsdavo derliaus sezono pabaigą. Svarbi iškilmių dalis – specialiai ruošiami valgiai bei būstų puošimas žalumynais, žmonės giedodavo giesmes bei keisdavosi dovanomis. Palaipsniui šie papročiai tapo Kalėdų šventės dalimi.

Kalėdos

Kalėdų svarba pradėjo didėti nuo IV amžiaus vidurio, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, ir antrojo tūkstantmečio pradžioje tapo svarbiausia religine Europos švente. Reformacijos laikotarpiu šios tradicijos buvo slopinamos, kadangi reformatai įvairius su Kalėdomis susijusius papročius laikė pagonybės išraiška. Tačiau senosios tradicijos gana greitai atgijo ir iš naujo įsitvirtino šalyse, kur buvo laikinai nuslopintos – pavyzdžiui, Anglijoje bei kai kuriose Britanijos kolonijose.

Grybų salotos (Kalėdų valgis)Kalėdinė eglutė tikriausiai atsirado kaip aliuzija į „rojaus medį”: Vokietijoje senovėje tai būdavo visada žaliuojantis medis, papuoštas obuoliais, prie kurio gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. XVII amžiaus pradžioje vokiečiai savo namus Kalėdų proga puošdavo eglutėmis, apkabinėtomis vaisiais, riešutais, uždegtomis žvakutėmis, popierinėmis rožėmis; kiek vėliau – ir dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais. XIX amžiuje paprotys puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje.

Tradicinės kalėdinės spalvos yra žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona – kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.

Keksiukai (Kalėdų valgis)Kalėdų senelis, pasaulyje turintis daugybę vardų, yra neatsiejama Kalėdų šventės dalis. Iki šios dienos išliko labai nedaug žinių apie senovėje dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenusį vyskupą Nikolą, padėdavusį skurde gyvenantiems vaikams. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, Nikolas buvo paskelbtas šventuoju ir vaikų globėju. Gruodžio 6-oji – Šv. Nikolo diena – yra svarbi šventė kai kuriose Europos šalyse. Šv. Nikolas lankosi miestuose ir kaimuose, vadovauja paradams, kalbina vaikus ir teikia jiems nedideles dovanėles. Jis apsirengęs kaip vyskupas: raudonai balta mantija ir aukšta kepure. Jis niekur nekeliauja vienas – Šv. Nikolą visuomet lydi padėjėjas Juodasis Peteris. Vaikai labai myli Šv. Nikolą ir bijo jo padėjėjo, kuris stebi vaikus: kas elgiasi gražiai, o kas neklauso tėvų. Blogi vaikai dovanų gali gauti tik rykščių, arba dar blogiau – Juodasis Peteris gali išsinešti juos savo krepšyje ir laikyti tol, kol jie išmoks gražiai elgtis. Olandų emigrantai šią tradiciją atvežė į Ameriką. Jie Šv. Nikolą vadino Sinterklaasu, ir pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas (Santa Claus).

Kepta žąsis su obuoliais, morkomis, svogūnais (Kalėdų valgis)Daugeliui krikščionių Kalėdų laikotarpis prasideda artimiausią sekmadienį po lapkričio 30 dienos (Šv. Andriejaus, vieno iš dvylikos Kristaus apaštalų, šventės).  Tą sekmadienį prasideda Adventas (šis žodis reiškia „atėjimą“), keturių savaičių laikotarpis, kurio metu krikščionys rengiasi Kūdikėlio gimimui. Kai kuriose šalyse krikščionių namai puošiami vainikais, nupintais iš visada žaliuojančių augalų – eglučių arba bugienių – šakelių. Vainikai paprastai dedami ant stalo arba kabinami ant durų, o tarp šakelių įkišamos keturios žvakės, reiškiančios keturis iki Kalėdų likusius sekmadienius. Pirmąjį sekmadienį šeima uždega vieną žvakę, antrąjį – dvi, ir taip toliau, ir kartu meldžiasi. Kalėdų dieną į vainiką įsmeigiama didelė raudona žvakė, simbolizuojanti Jėzų.

Kiaulienos kumpio kepsnys (Kalėdų valgis)Kitur žmonės naudoja specialų Advento kalendorių arba Advento žvakes, žyminčius kiekvieną iš 24 iki Jėzaus gimimo likusių dienų. Advento kalendoriuje vaizduojami spalvingi kalėdiniai paveikslėliai, o dienos yra sužymėtos ant specialių atlankų. Kiekvieną dieną atverčiamas naujas atlankas ir atidengiamas po juo esantis šventinis paveikslėlis arba ištrauka iš Biblijos. O ant Advento žvakės būna surašomos dienos, ir kiekvieną vakarą žvakė uždegama ir deginama tol, kol sudega iki kitos datos užrašo. Kalėdų dieną visa žvakė būna sudegusi iki galo.

Kalėdų laikotarpiu daugelyje bažnyčių būna paruošiamos prakartėlės – Jėzaus gimimą vaizduojančios scenelės su ėdžiose gulinčio Kūdikėlio Jėzaus, besimeldžiančių Marijos ir Juozapo, išminčių, angelų, piemenų ir gyvulėlių figūromis.

Kiaulienos sprandinės didkepsnis su sūriu (Kalėdų valgis)

Daugeliui krikščionių Kalėdų kulminacija – vidurnakčio mišios ar kitos pamaldos, kurių metu giedamos Kalėdų giesmės ir klausomasi skaitinių iš evangelijų pagal Luką ir Matą, o pamokslininkai bei kunigai kalba apie Kristaus atėjimą ir taiką bei supratimą tarp žmonių.

Silkių salotos (Kalėdų valgis)

Kalėdų laikotarpis baigiasi Trijų karalių švente sausio 6 dieną. Vakarų krikščioniškose bažnyčiose Trijų karalių šventė pažymi Išminčių atėjimą pas Kūdikėlį Jėzų, o Rytų krikščionys šią dieną švenčia Jėzaus krikštą.

Pudingas (Kalėdų)

Kalėdoms dažniausiai pjaudavo kiaulę, rečiau avinuką, ruošdavo šiupinį (ypač Žemaičiuose), kepdavo ir virdavo mėsą, dešras, plokštainį. Labai populiarus valgis buvo su raugintais kopūstais troškintos šviežios ar parūkytos dešros. Buvo daroma šaltiena, kepamas pyragas, verdama gilių kava. Vienur gamindavo riebią miežinių kruopų, žirnių ar jų mišinio košę su gausiu kiaulienos įdaru, dar ir bulvių pridėdavo, kitur būtina šiupinio dalis buvo kiaulės uodega, trečiur šiupinį troškindavo su kapota kiaulės galva ar ausimis ir kojomis.

Populiarus kalėdinis valgis – plokštainis – keptas su kiauliena. Į jį įkepdavo kiaulės pusgalvį, kumpį, kumpio karką, kiaulės kojas, kojas ir snukį, palūpį. Kai kur buvo populiarūs vėdarai.

Iš paukštienos Kalėdoms kepdavo žąsį su kopūstais. Tai ypač žemaičių mėgstamas valgis. Kepdavo ir antis, kalakutus (Aukštaitijoje).

Advento valgiai (kepenų slėgtainis; šaltiena)

Šaltiena – visur Lietuvoje populiarus šventinis valgis.

Iš sriubų mėgstamiausia mėsiška (su kiaulės palūpiu, iš kiaulės kraujo ir kruopų) kopūstų sriuba.

Kvietinis ragaišis

Kalėdoms kepdavo miežinį arba kvietinį ragaišį, pagerintą pienu ir kiaušiniu, arba grikinį ragaišį. Pyragą valgydavo, užsigerdami kisieliumi ar aguonų pienu. Kiti kepdavo aguoninį pyragą, riestainius.

Naminis alus

Iš gėrimų mėgstamiausias alus. Jį iš miežių darydavosi žemaičiai, zanavykai ir ypač aukštaičiai, tačiau nestiprų. Taip pat ir giros.

Triufelinis tortas (Kalėdų valgis)

Kalėdoms gaminami ir įvairūs konditeriniai kepiniai: sviestiniai, šokoladiniai, vaniliniai sausainiai, meduoliai, vyniotiniai, kalėdiniai pyragai, sausainiai su įdarais.

Aguonų pyragas (Kalėdų valgis)Dabar pasaulyje Kalėdos – tai ir bažnytinė šventė (visur laikomos iškilmingos pamaldos), ir pasaulietinė (dovanas  vienas kitam dovanoja net nereligingi žmonės), ir šeimos šventė. Amerikoje per Kalėdas valgoma veršiena ir kalakutas, Šveicarijoje – tradicinė lašiša ir pagal specialų receptą paruoštas kepsnys, Vokietijoje – kepta žąsis ir pyragas su riešutais, marcipanais, razinomis. Prancūzų tradicinis delikatesas – žąsų kepenėlės ir lašiša. Prancūzijoje ant šventinio stalo visuomet yra ir paukštienos kepsnys – įdarytas kalakutas, antis, žąsis ar višta, saldus pyragas, kiauliena ir kraujinė dešra, o pajūryje gyvenantys prancūzai stalą apkrauna jūros gėrybėmis. Italų kalėdinė vakarienė – kiaulių kojos, dešrelės, keptos žuvys ir jūros gėrybės (įvairiausi moliuskai, maišyti su tradiciniais siūlų pavidalo ilgais plonais makaronais (spagèti nkt.), pyragas su cukatomis ir razinomis, garuose virta menkė arba ešerys su baltuoju vynu, nupenėta kepta žąsis arba kitas didelis paukštis, datulės bei kekėmis džiovintos vynuogės. Austrijoje per vakarienę pirmiausia valgoma nacionalinė lakštinių sriuba, o paskui – karpis, paršelis drebučiuose su krienais ir žaliaisiais žirneliais, tradiciniai maži žvaigždučių, eglučių ar pusmėnuliukų formos kepiniai (pyragaičiai), Danijoje valgoma antis su obuoliais, Didžiojoje Britanijoje – pudingas bei įrudęs kalakutas su spanguolių arba agrastų padažu, Olandijoje – forminiai cinamoniniai pyragaičiai, triušiena, elniena arba laukiniai paukščiai, Škotijoje – ploni apvalūs avižiniai paplotėliai, Belgijoje – veršienos dešra su triufeliais, šerniena bei tradicinės pusryčių bandelės, Ispanijoje – migdolų sriuba, keptas ėriukas, paršiukas, kalakutas, jūros ešerys su šafranu, moliuskai, o tradicinis valgis – tironas (minkštas – pagamintas iš migdolų ir primena riešutų chalvą, bei kietas – iš tų pačių riešutų ir medaus pagamintas patiekalas, primenantis griliažą), Čekijoje – su kmynais keptas karpis. Tradiciškai čekai šventinę vakarienę pradeda pamirkydami duoną meduje ir ją padalindami visiems, esantiems prie stalo. Švedijoje per Kalėdas duodama orkaitėje kepto kiaulės kumpio, paruošto druskos ir cukraus marinate, taip pat kiaulienos dešrelių ir saldaus ryžių pudingo, kelių rūšių marinuotos silkės, kepenų pašteto, rūkytos dešros, keptų mėsos frikadelių su svogūnais ir ančiuviais, kiaulienos šaltienos, virtos iš pažandžių ir kojų. Portugalijoje patiekiama džiovinta sūdyta menkė su avinžirniais (Bakalao), taip pat tradicinis pyragas, kuriame, be cukatų ir migdolų, įkeptos įvairios figūrėlės. Graikijoje tradiciškai patiekiamas vyne troškintas kalakutas, kimštas mėsos, pomidorų ir uogų įdaru, ir kepiniai, kalėdinė duona. Rumunijoje kepamas pintas mielinis pyragas, gaminami balandėliai su kopūstų arba vynuogių lapais, patiekalas iš ožiuko. Latvijoje per Kalėdas turi būti 9 patiekalai (kepta kiauliena, kiaulės galva,, karpis, virti žali žirniai su keptos mėsos gabalėliais ir spirgučiais, kraujinė dešra, iš Vokietijos atkeliavusi imbierinė duona). Vengrų tradicinis Kalėdų valgis – česnakai su medumi. Daugelyje Europos kraštų geriamas šampanas ir vynas (pvz., Portugalijoje – saldus portveinas), o Danijoje specialus gėrimas (Glegas) – cinamono, gvazdikėlių, vyno ir vandens mišinys.

Kalėdų valgiai lydimi linksmybių, būrimų. Tačiau stačiatikiams Kalėdos – pasninko metas.

Žr. kalėdáitis (1)

Žr.:

© Advento valgiai

© Pasninko valgiai

© Kūčių valgiai

© Kalėdaitis

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: