Archyvas | © Maistiniai augalai RSS feed for this section

© Nardekas

2 Rgp

1. Nardekas - arbūzų medus

Nardèkas (2) [< turk.] – iš arbūzo minkštimo daromas medus be cukraus. Tai išvalytos ir stipriai išgarintos sultys, išgautos iš prinokusių subrendusių arbūzų masės.

Medui gaminti naudojami nekondiciniai (t. y. neatitinkantys standarto ir kokybės reikalavimų) arbūzai: pernokę, vienpusiai, maži, suskilę. Arbūzai nuplaunami, supjaustomi dalimis arba į 4 gabalus ir šaukštu minkštimas atskiriamas nuo žievelės (išimamas). Minkštimas, kiek įmanoma, sutrinamas, paskleidžiamas ant audinio ir filtruojamas vienu iš dviejų būdų: arba prispaudžiamas, kad išbėgtų sultys, arba pertrinamas per sietelį ir išspaudžiamos sultys, iš kurių bus verdamas medus.

2. Nardekas - arbūzų medus

Virimo procesas gana ilgas. Kaitinama (iki 9-10 kartų) ant mažos ugnies nuolat maišant ir pašalinant putas tol, kol sultys tampa klampios, panašiai, kaip bičių medaus. Cukraus į arbūzų sultis nededama, nes ir taip saldu.  

Nardekas yra medaus konsistencijos, rausvos spalvos, specifinio saldaus skonio ir turi ne mažiau kaip 60 proc. cukraus. Norint pagaminti 1 kg arbūzų medaus, reikia 16-17 kg saldžiųjų veislių arbūzų.

Nardekas naudojamas konditerijos gaminiuose (dedama į pyragų, meduolių ir tortų tešlas su imbiero priedais), kuriems suteikia ypatingą skonį.

3. Nardekas - arbūzų medus

Arbūzų medus hermetiškai laikomas ir neuždarytas sandariai. Tiesiog supilamas į stiklainius ir laikomas šaltoje patalpoje. Valgomas kaip ir bičių medus. Natūralus ir labai naudingas produktas, nes nenaudojama cukraus.

 NARDEKAS – ARBŪZŲ MEDUS

Receptas


Nardekas. Arbūzų medus

Norėdami išsivirti arbūzų medaus, būtinai nusipirkite pernokusius ar gerai sunokusius kelis arbūzus, nes vieno arbūzo gali neužtekti: verdant gerokai sumažėja sulčių apimtis. Be to, nepirkite nesaldžių ir nesunokusių arbūzų. Ir nepamirškite, kad būtina reguliariai pašalinti putas.

Jums reikės:

didelių prinokusių arbūzų – 7-10 kg.

Arbūzą (-us) supjaustome dideliais gabalais, atskiriame nuo žalios žievelės ir pašaliname sėklas. Arbūzo minkštimą (ar jo dalis) dedame į maišytuvą (smulkintuvą ar plaktuvą) ir išplakame iki tyrės (piurė) masės. Per sietą praleidžiame arbūzų tyrę. Marlę, sulankstytą keturgubai, įdedame į kiaurasamtį ir vėl praleidžiame sultis. Jei sultys bus nevienalytės su minkštimu, pakartojame procedūrą. Kai tik gauname grynas arbūzo sultis, dedame jas ant lėtos ugnies ir kaitiname 6-9 kartus. Kaitinant išsiskiria putos, todėl reikia kruopščiai jas nugraibyti.

Ar arbūzų medus gatavas, tikrinama taip: įlašinkime lašelį sirupo į šaltą lėkštę – jei lašelis tirštas, klampus ir nevarva (arba varva labai lėtai), vadinasi, Jūsų medus paruoštas.

Atminkite, iš 1 litro sulčių gaunama 100 gramų medaus. Medus laikomas stiklainiuose kambario temperatūroje ir naudojamas nuo peršalimo ir inkstų ligų.

© Arbūzas – uoga ar vaisius?

30 Lie

Arbūzas

Daugiau skaitykite: Arbūzas Palyginkite: Moliūgas

Kuo gi gardusis arbūzas naudingas mūsų organizmui?

Antioksidantų skrynelė. Raudoname arbūzo minkštime yra didžiausias kiekis vieno iš stipriausio natūralaus antioksidanto – likopeno, kuris sumažina tikimybę susirgti vėžiu, stiprina imuninę sistemą, skatina ląstelių atsinaujinimą, saugo nuo širdies ligų. 

Afrodiziakas. Arbūzuose, ypač geltonuosiuose, gausu citrulino, aminorūgšties ir antioksidanto. Citrulinas atpalaiduoja kraujagysles ir didina seksualinį potraukį bei ištvermingumą.

Arbūzas2

Vitaminų šaltinis. Arbūzuose gausu vitaminų A, C ir B6. Vitaminas C ir betakarotenas (vitaminas A) saugo mūsų organizmą nuo ligas sukeliančių molekulių, o B grupės vitaminai neleidžia užplūsti chroniškam nuovargiui, gerina bendrą organizmo tonusą, didina darbingumą.

Mažai kalorijų. Saldu, gardu ir visai nekaloringa. 1 stiklinė arbūzo minkštimo neturi nė 50 kcal. Arbūzai turi daug virškinimą skatinančios ląstelienos, mangano, kuris padeda greičiau deginti riebalus. Kadangi arbūzuose gausu sveikųjų angliavandenių ir fruktozės, jie malšina saldumynų norą, o magnis gerina nuotaiką ir teikia energijos. Tikra trokštančiųjų sulieknėti svajonė!

Saldus vanduo. 92 procentus arbūzo sudaro vanduo. Taigi gardus kąsnelis ne tik numalšins alkį, bet ir apsaugos organizmą nuo dehidratacijos, efektyviai drėkins odą iš vidaus. Dėl šlapimą varančių savybių arbūzo rekomenduojama valgyti sergant inkstų, šlapimo takų ligomis.

Arbūzas1

Kaip išsirinkti gardžiausią arbūzą?

1. Geriau nepirkite  arbūzo nesulaukusi rugpjūčio vidurio. Net ir pačios ankstyviausios jų veislės prinoksta tik paskutinėmis liepos dienomis. Visi, kuriuos įsigyjate anksčiau, būna užauginti ir nokinti dirbtinėmis sąlygomis.

2. Jei prinokusį arbūzą paplekšnosite delnu – garsas turėtų būti duslus.

3. Gerai prinokęs arbūzas gurgžda net ir nestipriai jį spustelėjus.

4. Niekada nepirkite įskilusio arbūzo.

Arbūzas3

5. Pažvelkite, kokie arbūzai sudėti parduotuvės konteineryje. Aiškiai didesnis už kitus arbūzus veikiausiai bus pernokęs, mažiausias – neprinokęs. Rinkitės vidutinio dydžio.

6. Didelė balkšva dėmė viename šone – patikimas požymis, kad arbūzas dar neprinokęs. Ši dėmė turėtų būti kuo mažesnė.

7. Prinokusio arbūzo žievę lengva įbrėžti nagu.

8. Niekada nepirkite arbūzų, pardavinėjamų šalikelėse. Nuskintas arbūzas „kvėpuoja“, jis lengvai sugeria toksinus iš aplinkos, o prie judrių kelių jų, kaip žinia, netrūksta.

9. Nudžiūvusi arbūzo „uodegėlė“ tikrai neparodo, kad arbūzas prinokęs.

10. Perpjauto arbūzo „baltoji“ dalis turi iš tikrųjų būti balta. Kuo ji geltonesnė – tuo daugiau vaisius augdamas sugėrė nitratų.

11. Namuose perpjovus arbūzą jo minkštimo gabalėlį pamerkite įstiklinę su vandeniu. Jei vanduo nusidažė rausvai – vadinasi, jūsų arbūzas iš tikrųjų yra paspalvintas maistiniais dažais. Augintojai ir prekeiviai kartais imasi ir tokių gudrybių.

 12. Nitratai arbūze pasiskirsto netolygiai. Daugiausia jų susikaupia prie žievės ir kotelio. Vaikams sveikiausia duoti arbūzo minkštimą iš viduriuko.

13. Jei arbūzą pauosčius juntamas rūgštus kvapas – verčiau jo nevalgyti, galima rimtai apsinuodyti.

14. Jei esate girdėjusi, kad iš arbūzų žievelių verdama gardi uoginė – geriau nesigundykite pabandyti. Auginant arbūzus pastaruoju metu naudojama gana daug kenksmingų medžiagų, kurios koncentruojasi iškart po žieve.

© Brangiausia bulvė pasaulyje

21 Bir

Brangiausia bulvių rūšis pasaulyje La Bonnotte

Brangiausia prancūzų bulvių veislė pasaulyje yra La Bonnotte. Tokia daržovė kainuoja 500 eurų už 1 kg. Pasak virtuvės ekspertų, patiekalai, pagaminti iš La Bonnotte veislės bulvių, išsiskiria ypatingai švelniu skoniu. Pagal legendą populiari daržovė – aukščiausiojo inkų dievo Virakočos kūrybinio darbo rezultatas. Istorijoje žinomos bulvių riaušės, kilusios 1840-1844 metais. Dabar bulvės vadinamos „antrąja duona“.Inkų dievas Virakoča

La BonnotteBulvių veislė La Bonnotte auginama mažytėje Nuarmutjė (Noirmoutier) saloje Atlanto vandenyne, priklausančioje Prancūzijai. Rečiausios bulvių veislės žemės apdirbimo ir auginimo technologija unikali. Iš kartos į kartą perduodamos dirvos įdirbimo žinios ir paslaptys. Naudojamos ypatingos jūros dumblių trąšos.

La Bonnotte1Bulvės auginamos nedideliuose loveliuose, kurie įrengiami rankiniu būdu nuklojant dirvožemiu. Unikalus metodas, būtinas, norint gauti gerą derlių, leidžia nustatyti optimalų režimą dirvožemio šildymui ir vėdinimui. Sodinimo, priežiūros ir derliaus nuėmimo darbai atliekami tik rankiniu būdu. Išaugintas derlius tą pačią dieną parduodamas. Per metus surenkama apie 100 tonų bulvių.

 

© Burokėliai – populiari daržovė

11 Bir

Burokėliai

Raudonieji burokėliai kilę iš laukinio buroko, ku­ris ir dabar dar auga Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos jūros pakraščiuose, taip pat Indijoje ir Kinijoje.

Burokėliai buvo žinomi antrame tūkstantmety­je prieš mūsų erą (senovės Persijoje). Ten jie paprastai buvo vartojami kaip vaistinis augalas. Apie 800 metų prieš mūsų erą kalnuotuose prie­šakinės Azijos rajonuose burokėliai pradėti au­ginti kaip šakniavaisinė daržovė. Senovės Grai­kijoje ir Romoje burokėliai buvo laikomi pykčio simboliu, bet tai nesutrukdė jiems plisti ir ga­minti iš jų skanius valgius. Maistui vartota ne tik burokėlių šaknys, bet ir lapai.

Burokėliai1

Viduramžiais burokėliai plačiai paplito. X am­žiuje jie ypač išpopuliarėjo Rusijoje. Anglas Klar­kas, XVII a. keliavęs po Rusiją, knygoje ,,Travels in Russia” rašė, kad Rusijoje supjaustyti grie­žinėliais burokėliai, pridėjus imbiero duodami prieš pietus apetitui pagerinti, o lapai dedami į sriubas.

Šiuo metu burokėliai be galo išpopuliarėję. Iš jų verdamos sriubos, daromos mišrainės, išra­dingos šeimininkės juos pakepina, troškina su įdaru ir t. t. Burokėliai ir konservuojami.

Apvalūs burokėliai

Burokėliuose yra gana daug cukraus (apie 9%), 1,3% baltymų, 0,9% celiuliozės, nedidelis kiekis obuolių ir rūgštynių rūgšties kalio, natrio, magnio ir fosforo druskų, vitaminų C, Bi, PP. Juose yra betaino ir folinės rūgšties, kurie ma­žina cholesterino kiekį kraujyje, gerina medžia­gų apykaitą.

Iš visų šakniavaisinių daržovių burokėliai reik­liausi šilumai. Jų augimui optimali temperatūra yra 15 – 23°C. Sėklos pradeda dygti esant 5 – 6°C. Daigai nušąla prie 4°C šalčio.

Pailgi burokėliai

Burokėliai mėgsta šviesą, auginant pavėsyje pašviesėja šakniavaisiai. Jauniems augalams rei­kia drėgmės, o paaugę darosi atsparesni sausroms. Dirvos atžvilgiu nėra labai reiklūs, bet lengvose dirvose blogiau auga dėl drėgmės trūkumo. Rūgš­čiose dirvose taip pat auga blogiau ir daugiau pažeidžiami ligų. Mėgsta trąšią dirvą, bet nepa­kenčia šviežio mėšlo, todėl juos geriau auginki­me po mėšlu tręštų priešsėlių, geriausia po ko­pūstų. Prieš sėją burokėliams reikia gerai įdirbti žemę. nes blogai įdirbtoje nevienodai dygsta, išretėja. Burokėlių sėklos dygsta ilgai, todėl reikia nevėluoti sėjos. Ankstyvam vartojimui burokėlių pasisėkime balandžio pabaigoje. Žiemą geriau laikysis pasėti gegužės viduryje. Greičiau sudygs, jeigu sėsime 1 – 2 paras mirkytomis sėklomis. Prieš sėjant mirkytomis sėklomis dirvą būtinai palaistykime. Sekime 3 – 4 cm gyliu.

Išaugus 2 lapeliams, burokėlius praretinkime – palikime 8 cm tarpus tarp augalų. Išrautais dai­gais atsodinkime tuščias vietas. Pradėjus storėti šakniavaisiams, burokėlius 1 – 2 kartus apkaupkime, kad nesukietėtų.

© Daiginti grūdai

8 Geg

Daiginti grūdai

Nuo seno žinomas maistas ir vaistas – daiginti grūdai. Prasikalusio daigo energija, leidžianti išaugti naujam augalui, gali papildyti ir jūsų gyvybinių jėgų atsargas.

Daiginti grikiai

Daiginti grūdai – aukštos biologinės vertės produktas. Pasak istorinių šaltinių, jais savo patiekalus gardindavo ir Senovės kinai, ir graikai bei romėnai. Mūsuose daiginti grūdai ne vieną šimtmetį naudoti kaip įprastas pasninko produktas. Jie suteikdavo mūsų protėviams jėgų Advento ir Gavėnios laikotarpiu, tapdavo puikiu vitaminų ir mineralų šaltiniu šaltuoju metų laiku. Vėliau daiginti grūdai išpopuliarėjo XX a. antrojoje pusėje, kai itin susidomėta sveika mityba ir su maistu į organizmą patenkančia energija.

Daiginti kviečiai

Sausi grūdai gali išbūti net iki 50 metų, o gavę bent lašelį drėgmės pradeda dygti. Šis dygimo procesas labai intensyvus, vėliau augimas sulėtėja. Daiginamas grūdas – tai gyvybės, veržlumo, jaunos energijos simbolis. Manoma, kad šie biocheminiai procesai paveikia ir žmogaus gyvybines jėgas. Naudingos medžiagos iš daigintų grūdų pasisavinamos geriau nei vartojant grūdus kitomis formomis.

Daiginti rugiai

Grūduose gausu B grupės vitaminų, taip pat vitaminų C, PP, E, krakmolo, baltymų, šiek tiek riebalų, aminorūgščių, mineralų (cinko, magnio, vario, neorganinio fosforo). Daiginti grūdai – natūralios ląstelienos šaltinis.

Daigintos saulėgrąžos

Dygstančiuose grūduose fitoestrogenų yra 50 kartų daugiau nei subrendusiuose. Daigintuose ankštiniuose augaluose šis skaičius dar įspūdingesnis – net 600 kartų.

Kviečių želmenys

Sudygę grūdai normalizuoja biocheminį ir energetinį balansą žmogaus organizme. Vartojant daigintus grūdus organizmas geriau pasisavina geležį ir kitus mikroelementus. Šie grūdai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, stiprina kraujagysles, spartina kraujo valymosi ir organizmo detoksikacijos procesus.

Kviečių daigų aliejus

Vos prasikalusių daigų energija pereina ir žmogui – manoma, kad kviečių daigai veikia kaip jaunystės eliksyras, didina darbingumą, stiprina regą, lytinį pajėgumą, gerina odos būklę ir plauko struktūrą, normalizuoja kraujospūdį, gerina ir vyrų, ir moterų vaisingumą, mažina riziką susirgti onkologinėmis ligomis.

Daigintų kviečių paplotėliai

100 g daigintų grūdų – tai tik 17 kcal. Taigi tai puikus maistas trokštantiems sulieknėti.

Daiginimui tinka kviečiai, rugiai, kukurūzai, avižos, saulėgrąžos, pupos, žirniai ir net riešutai. Dažniausiai vis dėlto daiginami kviečiai, rugiai, grikiai, saulėgrąžos.

© Rugpjūtis – vaistinių augalų rinkimo metas

6 Rgp

Vaistiniai augalaiPataisų sporosn (LycopodiumClavatum)Rugpjūčio mėnesį patariama rinkti ugniažolės žolę, pataisų sporas, plačialapio gysločio lapus, trikertės žvaginės žolę, kmyno vaisius ir kt.

* Pradėjusias gelsti pataisų sporų augalų galvutes atsargiai nukirpkite žirklėmis, kad neišbyrėtų sporos. Jas skinkite anksti ryte, kol dar neišgaravo rasa, arba apniukusią dieną, kad sporos neišbyrėtų iš varpučių. Išdžiūvusias varputes nusijokite, sporas surinkite, o varputes – išmeskite.

Ugniažolė* Ugniažolių žolė pjaunama žydint. Surinkta ji išdžiovinama, dažnai vartoma, kad nepradėtų pelyti. Jei smulkinsite džiovintas ugniažoles, būkite atsargūs, nes dulkės gali dirginti nosies ir burnos gleivinę.

* Trikertės žvaginės žolė renkama žydėjimo metu. Trikertė žvaginėŽolę galite nupjauti, bet geriausia išraukite. Šaknis nupjaukite, išrinkite pageltusius lapus. Džiovinkite gerai vėdinamoje patalpoje. Tinkamai paruošta žaliava – tai stiebai su lapais, žiedais ar nesubrendusiais vaisiais, kurie silpno, savito kvapo, karstelėjusio skonio.

Plačialapis gyslotis* Plačialapio gysločio lapus skinkite palikdami tik trumpą lapkotį, purvinus lapus nuplaukite. Paskleiskite juos plonu sluoksniu ant audeklo ar popieriaus, džiovinkite pavėsyje nuolat pavartydami. Išdžiovinti lapai susisuka į spiralę, yra silpno kvapo, kartoki.

 Ar žinojote, kad džiovinti vaistiniai, prieskoniniai, aromatiniai augalai yra vaistinės ramunės, vaistinės medetkos, vaistinės agurklės, kvapieji mairūnai, kvapieji bazilikai, darželiniai dašiai, sėjamosios juodgrūdės, blakinės kalendros, darželinės žiomenės, didžiosios ugniažolės, paprastosios jonažolės, geltonžiedžiai ir baltažiedžiai barkūnai, didžiosios nasturtos, vaistinės balzamitos, paprastosios sukatžolės, citrininės katžolės, ežiuolės (baltažiedės, rausvažiedės), anyžiniai lofantai, vaistiniai šalavijai, peletrūnai, juozažolės, tikrosios levandos, čiobreliai (paprastieji, citrininiai, vaistiniai), didieji debesylai, didžiažiedės tūbės, vaistinės šventagaršvės, smiltyniniai šlamučiai, paprastosios kraujažolės, mėtos, pipirmėtės, miškinės mėtos, pelynai, pavasarinės raktažolės, vaistiniai smidrai, paprastieji raudonėliai, vaistiniai putokliai, vaistinės taukės, rozmarinai, žaliosios rūtos, storalapės bergenijos, šliaužiančiosios žiemės, vaistinės melisos, krūminės sidabražolės, vaistinės gelsvės, vaistinės piliarožės, vaistiniai valerijonai, rabarbarai, kininiai citrinvyčiai, paprastieji pankoliai, paprastasis apynys, valgomasis krienas, šlaimagraižės leuzėjos, kvapnioji garduoklė, paprastoji garšva, stumbražolė, paprastoji šantra, šliaužiančioji tramažolė, paprastosios alyvos, sėjamieji grikiai, siriniai klemaliai, paprastasis kmynas, paprastosios bitkrėslės, dirvinės čiužutės, raudonosios monardos, paprastieji krapai, kvapiosios našlaitės, sėjamosios petražolės, paprastieji pastarnokai, paprastoji gebenė, valgomieji salierai, avižos vaistinei žaliavai, braškės, pupelės (pupelių ankštys), svilarožės, snapučiai, svarainiai, kalkinės arnikos.       

© Chrizantema-Chrysanthemum

6 Vas


Chrizantemà (2) [gr. chrysos – auksas + anthemon – gėlė] – skaistažiẽdė (2) – astrinių (Asteraceae) vienmetė ir daugiametė žolė (Chrysanthemum), paplitusi Europoje, Azijoje, Afrikoje. Auga purioje, derlingoje žemėje, saulėtoje vietoje.
Viena legenda pasakoja apie žiaurų Kinų imperatorių, kuris kartą sužinojo, kad tolimose salose auga gėlė-saulė, iš kurios galima pagaminti nemirtingumo eliksyrą. Imperatorius panoro turėti šią gėlę, tačiau jis to padaryti negalėjo – nuskinti ją galėjo tik tyros širdies žmogus. Imperatorius nusiuntė šio stebuklo parnešti tris šimtus geriausių vaikinų ir merginų, tačiau šie, sužavėti nematyto krašto grožio, ten pasiliko ir įkūrė Tekančios saulės šalį, pavertę gėlę, kuri, pasirodo, buvo chrizantema, Japonijos simboliu.
Remiantis kitais šaltiniais, chrizantemų gimtinė – Kinija, kur daugiau nei prieš du tūkstančius metų buvo išaugintos pirmosios kultūrinės šių gėlių rūšys. Iš pradžių jos buvo vien geltonos, tačiau vėliau atsirado įvairių spalvų ir žiedų bei žiedynų augalų. Ypač chrizantemos paplito tarp Senovės Kinijos poetų ir dailininkų. Tapybos darbų galima pamatyti ant senovinių pastatų raštų, ant marmurinių bei molinių dirbinių, ant porceliano dirbinių ir monetų.
Japonijoje chrizantema – turtingumo, klestėjimo ir ilgaamžiškumo simbolis. Čia chrizantemų auginimas – nacionalinis pomėgis. Stilizuota šešiolikos žiedlapių auksinė chrizantema – valstybinio herbo pagrindas, o aukščiausiu šalies apdovanojimu tapo Chrizantemų ordinas. Nuo senų laikų Japonijoje ir Kinijoje pagal Mėnulio kalendorių devinto mėnesio devinta diena skirta chrizantemoms. Šios šventės metu namai puošiami ikebanomis, chrizantemų girliandomis, chrizantemų garbei skaitomos eilės ir dainuojamos dainos. Iš jų gaminamos žmogaus ūgio lėlės. Manoma, kad nuskinti tą dieną augalai turi magiškų galių: grąžina jaunystę ir sveikatą. Kinės mėgsta puošti šukuosenas šia gėle, nes chrizantemos simbolizuoja ištikimybę.
Rytuose chrizantemų garbei organizuojamos nacionalinės šventės. Japonijoje ši šventė vadinama Chrizantemų diena. JAV lapkritis vadinamas chrizantemų mėnesiu. Tuo metu visur vyksta renginiai, skirti šiai gėlei. Daugybė parodų ir festivalių mėnesio karalienei chrizantemai džiugina lankytojus spalvingais žiedais. Chrizantemos puošia klombas, arkas, krepšelius, gėlių ir architektūrines kompozicijas. Floridoje (JAV) vyksta kasmetis chrizantemų festivalis.
Pirmosios chrizantemos Europoje pasirodė XVII amžiaus pabaigoje. Manoma, kad anksčiausiai už visus jomis susidomėjo anglai, atvežę nuostabių augalų iš Japonijos. Tačiau prancūzai tvirtina, kad pirmą kartą šių gėlių į Europą atvežė jų tėvynainis.
Iš pradžių atvežti augalai žmonių nesudomino, tačiau vėliau gėlininkai išvedė vis naujų rūšių. XIX amžiaus viduryje be chrizantemų neapsiėjo nė vienas Europos sodas. 1889 metais Paryžiuje, gėlių parodoje, lankytojus apstulbino didžiulė chrizantema „Vilis“, kurios skersmuo – 41 cm. Ji priminė 41 cm Kaukazo papachą, todėl dėl šio panašumo vienas kalnietis, atsidėkodamas sodininkui, padovanojo jam 30 avių.
Pagal aukštį chrizantemos skirstomos į žemaūges ir aukštaūges, o pagal žydėjimą – į ankstyvąsias ir vėlyvąsias. Pagal žiedus – tuščiavidures, pilnavidures, pusiau pilnavidures. Pasaulyje yra apie 150 chrizantemų rūšių, kurios yra dviejų tipų: indiškos smulkiažiedės ir kinų stambiažiedės.
Stambiažiedės naudojamos puokštėms, žiemą jos auginamos šiltnamiuose, o smulkiažiedės, atsparios šalčiams, žydi iki pat šalnų. Chrizantemos puikiai auga ir namuose. Auginamos vazonuose išauga iki 25-30 cm aukščio.
Maistui gėlės pradėtos naudoti Rytų Azijoje, tačiau pastaruoju metu ir Amerikoje bei Europoje. Jose yra augalinių baltymų, angliavandenių, daug vitaminų (C, PP, B1, B2), mineralinių druskų, ypač kalio, kalcio, natrio, fosforo ir geležies.
Kvapūs, tamsiai žalios spalvos chrizantemos lapeliai ir stiebai valgomi. Pasižymi pikantišku skoniu ir švelniu aromatu. Jų dedama į salotas, sriubas, desertus, troškinama su daržovėmis, džiovinama, marinuojama, jomis puošiami patiekalai. Japonijoje ir Kinijoje chrizantemos lapai apvirinami ir patiekiami apvolioti sezamo aliejuje arba jais pagardinama verdama mėsa. Kinijoje chrizantemos lapai su riebalais kepami keptuvėje. Antilų salų gyventojai gamina chrizantemų salotas.

Chrysanthemum [gr. Chrysa – gold + anthem – Flower] – sharpen (Asteraceae) Temporary and permanent grass (Chrysanthemum), popular in Europe, Asia and Africa. Grows in loose, fertile land, sunny spot.
One legend tells of brutal Chinese emperor, who became aware that the remote islands rising sun-flower, which can be obtained from the elixir of immortality. The emperor wanted to have this flower, but he was unable to do so – it could have picked just the pure heart of man. The emperor sent to the miracle of the best Carry three hundred boys and girls, but these are to delight the edge of unprecedented beauty, stayed and established the country of the rising sun, turning them into a flower, which appears to the chrysanthemum, the Japanese symbol.
According to other sources, the birthplace of chrysanthemums – in China, where more than two thousand years ago had produced the first culture of flower species. At first it was just yellow, but later appeared in various colors and flowers and inflorescences of plants. In particular, chrysanthemums spread between the ancient Chinese poets and artists. Paintings can be seen on ancient buildings in patterns on the marble and pottery ware, porcelain ware, and on coins.
Japanese chrysanthemum – wealth, prosperity and longevity symbol. Chrysanthemum cultivation here – a national hobby. Sixteen stylized chrysanthemum petals gold – the emblem of the state basis, and the highest national award of the Order of Chrysanthemum was. Since ancient times in Japan and China, according to the ninth lunar month is the ninth day of chrysanthemums. During this holiday house decorated with Ikebana, garland chrysanthemum, chrysanthemum in honor of the order shall be read and sung songs. Of these dolls are made of human stature. It is believed that the plants are harvested when the day is magical: Returns youth and health. Tion of good clinical decorating styles like this flower, because the chrysanthemums symbolize fidelity.
East chrysanthemums arranged in honor of a national holiday. In Japan, this festival is called Chrysanthemum Day. U.S. in November called the chrysanthemum month. At that time, all events take place, for this flower. Many exhibitions and festivals in the month the Queen chrysanthemum welcome visitors with colorful flowers.Chrysanthemums adorned with arches, baskets, flowers and architectural compositions. Florida (USA) is an annual Chrysanthemum Festival.
First chrysanthemums appeared in Europe at the end of the seventeenth century. It is believed that the earliest any of them interested in English, has brought beautiful plants in Japan. However, the French claim that the first flowers to Europe, they brought their compatriot.
Initially, the plants failed to attract people, but later withdrew florists are new species.Mid-nineteenth century could not do without any one chrysanthemum garden of Europe. In 1889 in Paris, flower show, the visitors threw a huge chrysanthemum “Willy“ in diameter – 41 cm. She recalled the 41 cm in Caucasian fruit, because of the similarity of a mountaineer, thank gardener, gave him 30 sheep.
According to the height of chrysanthemums in the fall and a big stunt, while the blooms – in the early and late. According to the rings – hollow, solid, semi-solid.Worldwide there are about 150 species of chrysanthemums, which are of two types: small-Indian and Chinese Large.
Large bouquets used in the winter they are grown in greenhouses and small-resistant to frost, blooms until frost. Chrysanthemum grows well at home. Grown in pots and grows 25-30 inches tall.
Flowers started to use food in East Asia, but recently, in America and Europe. It contains vegetable protein, carbohydrates, vitamins (C, PP, B1, B2), mineral salts, particularly potassium, calcium, sodium, phosphorus and iron.
Scented, dark green leaves and stems of chrysanthemums eaten. Characterized by a mild spicy taste and aroma. They are added to salads, soups, desserts, stewed with vegetables, dried, pickled, they are decorated dishes. Japan and China, chrysanthemums and foliage apvirinami served in sesame oil, or use seasoned cooked meat. China chrysanthemums leaves cooked with fat frying. Antilles Islanders produce chrysanthemum salad.

© Alavijas-Aloe

6 Vas


Alavìjas (2) (kitaip – alijõšius (2)) – kambarinis vaistinis lelijinių (Liliaceae) šeimos augalas mėsingais lapais (Aloe), kilęs iš Pietų Afrikos. Lietuvoje auga tik uždarose patalpose.
Alavijo istorija prasidėjo prieš keletą tūkstantmečių. Augalas buvo garbinamas kaip dievybė. Senovės egiptiečiai tikėjo, jog alavijo „kraujas“ suteikia grožį, sveikatą ir nemirtingumą, todėl naudojo augalą faraonų balzamavimui ir paruošimui kelionei į kitą pasaulį. Kinijos imperatoriai į alavijo lapus žiūrėjo kaip į aukščiausiosios dievybės šventuosius nagus. Naujojo pasaulio indėnai alaviją laikė vienu iš 16-os šventų augalų. Afrikoje klajojantys kupranugarių varovai vadino „dykumų lelija“, rusai – „šimtamečių eliksyru“.
Dirbtinėmis sąlygomis alavijas pasiekia 60-90 cm aukštį (savanose išauga iki 4 m aukščio). Jo lapai būna 40-50 cm ilgio ir 6-10 cm pločio prie pagrindo. Natūraliomis sąlygomis augalas būna šiek tiek kuklesnių išmatavimų. Stiebas stačias, šakotas. Lapai stori, mėsingi, sultingi, dygliuoti pakraščiuose, dažnai margi. Žydi žiemos metu kas 5-6 metai ant ilgo tiesaus žiedkočio išaugusia oranžinės spalvos žiedų keke. Žiedai geltoni, raudoni arba oranžiniai, susitelkę šluotele.
Šviežios sultys vartojamos sergant mažakraujyste, gastritu, vidurių užkietėjimu, progresuojančia trumparegyste.
Šiuo metu pasaulyje žinoma apie 300 alavijo rūšių.
Sultims gaminti tinkami ne jaunesni nei 4 metų lapai. Alavijo dedama į gaiviuosius gėrimus. Su alavijų žiedais gaminama arbata.

Aloe – pet medicine lily (Liliaceae) family of plants with fleshy leaves (Aloe), born in South Africa. Lithuania only grow indoors.
Aloe story began several millennia ago. The plant has been revered as a deity. The ancient Egyptians believed that aloe ‘blood’ offers beauty, health and immortality, the plant is used for embalming and preparation of the Pharaohs journey into another world. Chinese emperors of the aloe vera leaves us as the supreme deity of the holy nails. New World Indians aloe as one of the 16th of sacred plants. Africa round-up wandering camels called “desert lily“, the Russians – a centuries-old elixir.
Simulated aloe reach 60-90 cm in height (savannah grows to 4 m in height). Its leaves are 40-50 cm long and 6-10 cm wide at the base. Under natural conditions, plants are slightly more modest dimensions. The stem is erect, branched. The leaves are thick, fleshy, succulent, with studs at the edges, often mottled. It blooms in winter every 5-6 years on a long straight pedicel increased orange blossom Keke. Flowers are yellow, orange or red, clustered whisk.
Fresh juice used to treat anemia, gastritis, constipation, progressive myopia.
Currently, the world’s 300 known species of aloe.
Juice is not suitable for children younger than 4 years of leaves. Aloe is added to soft drinks.

© Agava/Agave

30 Sau


Agavà (2) [pranc. agave, seniau agavé < gr. agauē – vertas nusistebėjimo] – amarilinių šeimos daugiametis bestiebis augalas (Agave), prie pat žemės išauginantis mėsingus lapus; kilęs iš Meksikos. Auginama šiltnamiuose, kambariuose, Kryme, Kaukaze – soduose.
Viduramžiais agava buvo laikoma Švenčiausiosios Mergelės Marijos simboliu.
Žydi tik vieną kartą po 50-60 metų. Agavų vaisiai visiškai sunoksta per 10-12 metų. Tai minkštas augalas, kurio pilkšvai melsvi lapai kartais būna net iki dešimties pėdų ilgio. Subrendusi agava panaši į didelę tulpę. Tai nėra kaktusas.
Agavų yra daug rūšių, tačiau tik viena iš jų – mėlynoji agava (Tequilana Weber Azul) – tinka tekilos gamybai. Iš sulčių gaminamas alkoholinis gėrimas.
Žr. tekilà (2)

Agave [French. Agave, Agave past <gr. agauē – worth wondering] – Amarilis multi-family bestiebis plant (agave), to the land by cultivation of fleshy leaf, originates from Mexico. Grown in greenhouses, rooms, in the Crimea and the Caucasus – in the garden.
Agave in the Middle Ages was considered a symbol of the Blessed Virgin Mary.
It blooms only once in 50-60 years. Agave fully ripe fruit within 10 to 12 years. This is a soft plant a glaucous leaves sometimes even up to ten feet in length. Mature agave-like the great tulip. This is not a cactus.
There are many species of agave, but only one of them – the blue agave (Tequilana Weber Azul) – suitable for the production of tequila. Juice is produced from an alcoholic beverage.
See. tequila

© Moliūgas-Pumpkin

25 Lap


Moliūgas (2) – moliūginių (agurkinių) šeimos augalas, vedantis didžiulius mėsingus nekaloringus vaisius (Cucurbita); jo vaisius. Gimtinė – Vidurio ir Pietų Amerika. Auga darže, saulės atokaitoje.
Pietų Amerikoje buvo kultivuojamas dar prieš Amerikos atsiradimą. Į Europą atgabenti XVI a. Lietuvoje aptinkami kaip daržo augalas.
Meksikos gyventojai moliūgus valgė maždaug 3000 m. pr. m. e. Kai kurios moliūgo rūšys buvo gerai žinomos ir Senovės Egipte.
Pasak senos Indokinijos legendos, visa žmonija ir gyvūnija kilusi iš moliūgų, augusių Dienbjenfu vietovėje prie Mekongo upės. Sakoma, kad ten moliūgo sėklas pasėjo du antžmogiai. Kai moliūgai užaugo ir pradėjo nokti, iš vieno pasigirdę žmonių balsai, o iš kito – gyvulių. Tačiau niekas negalėjo jų iš ten išleisti. Tik aplink Himalajus keliavęs dievas perskėlė moliūgus ir iš vieno išleido įvairių rasių žmones, o iš kito – įvairią gyvūniją. Todėl kinai ir laiko moliūgą daržo karaliumi.
Senovės graikai ir romėnai iš moliūgų darydavo butelius vandeniui ir vynui laikyti. Amerikoje moliūgai žinomi dar prieš 3 tūkstantmečius iki Kristaus. Šių daržovių sėklų buvo rasta kasinėjant esančias Peru kapavietes.
Prancūzijoje XIX a. buvo organizuojamos karališkojo moliūgo šventės: išrinkę didžiausią moliūgą, prancūzai turgaus aikštėje jį karūnuodavo, o visi susirinkusieji nusilenkdami išreikšdavo jam nuolankumą ir pagarbą. Po ceremonijos moliūgą supjaustydavo ir išdalydavo susirinkusiems, kurie iš jo virdavo sriubą.
Moliūgų pagerbimo paprotys vyksta ir JAV, Ilinojaus valstijoje, Eurekos vietovėje, kur šventės metu prikepama daugybė moliūgų pyragų (pajų), karūnuojama moliūgų karalienė.
Jo stiebas storas, briaunotas, šliaužiantis, driekiasi ant žemės iki 10 m. Lapai dideli, apaugę standžiais plaukeliais. Žiedai varpo pavidalo, aukso geltonumo arba oranžinės spalvos. Vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant to paties augalo. Didžiuliai rutulio formos moliūgo vaisiai yra uogos, jie būna geltonos, oranžinės ar žalsvos spalvos. Užauga iki 40 cm skersmens. Vaisiaus luobelė kieta, o minkštimas – skaidulinis, kietokas, jame bręsta daug plokščių sėklų.
Yra daugybė moliūgų rūšių, spalvų, formų: vieni išauga nepaprastai dideli, kiti – vidutiniai, treti – visai maži, dekoratyvūs. Vienos jų vasarinės, kitos – žieminės. Didysis moliūgas (Cucurbita maxima) ir muskusinis moliūgas (Cucurbita moshata) – pagrindinės žieminės rūšys. Jos yra įvairiausių formų ir spalvų. Labiausiai mėgstama kriaušės formos rūšis, jos žievė gelsva, o vidus – oranžinis ir saldus. Tik japoniško rausvojo moliūgo Hokaido žievė valgoma, kitus – gelsvus, geltonus, žalius, oranžinius – reikia lupti. Prinokęs moliūgas pabeldus turi skambėti, žievė lygi, vaiskotis nenupjautas. Vėdinamoje patalpoje 12-17 laipsnių temperatūroje neprapjautas gali išsilaikyti per žiemą.
Dar viena populiari rūšis savo forma panaši į žalią turbaną su auksiniais taškais. Vidus – aukso spalvos ir saldus, nereikia nei cukraus, nei medaus priedų. Šios rūšies moliūgą išvirus, jis suyra tarsi į makaronus, todėl ir vadinamas makaronine daržove.
Populiariausia vasarinė moliūgų rūšis – cukinija, dar vadinama itališku moliūgu, nes yra kilusi iš Italijos (į Ameriką iš Italijos atvežta tik 1950 m.). Tačiau tikroji cukinijos kilmės vieta yra Pietų Amerika, iš kur 1820 m. ji ir pateko į Europą.
Moliūgo vaisiai dideli, apvalūs, plokšti, pailgi, žalia, geltona, oranžine arba dryžuota luobele. Vaisiaus minkštime yra angliavandenių, vitaminų (B1, B2, C, K, PP, E, T), karotino, karotinoidų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų (natrio, kalcio, kalio, geležies, magnio, mangano, cinko, molibdeno, kobalto, vario, fosforo, fluoro), daug vandens, baltymų, sėklose – riebalų (riebiojo aliejaus), fitosterinų, dervinių medžiagų. Lapuose yra vertingo vitamino C.
Sėklose yra riebiojo aliejaus, fitosterino, dervų, organinių rūgščių, vitaminų (B1, B2, C, PP, E), karotino, karotinoidų, mineralinių medžiagų, baltymų (proteinų), angliavandenių (pektinų).
Moliūgų yra daug rūšių, tačiau svarbesnės, daržovinę reikšmę turinčios rūšys yra šios:
1. Didysis moliūgas (Lietuvoje mažai težinomas).
2. Paprastasis moliūgas, jo porūšiai:
a) agurotis;
b) patisonas.
Moliūgai nuplaunami, nupjaunami vaiskočiai su plonu luobelės sluoksniu, supjaustomi gabalais ir išimamos sėklos.
Valgomos džiovintos moliūgų sėklos, kurios yra migdolų skonio, ir minkštimas, kuris gali būti marinuojamas panašiai kaip agurkai.
Moliūgai valgomi virti, kepti, troškinti, marinuoti, konservuoti. Ypač populiari sorų kruopų košė su moliūgu.
Iš moliūgų daromi skanūs, maistingi ir dietiniai patiekalai, verdama košė, uogienė, rūgšti bei saldi tyrė, pudingas, džemas, marmeladas, jie tinka konservuoti su kitomis (ypač rūgščiomis) daržovėmis. Kompotams moliūgai skaninami svarainiais. Maistingumu prilygsta žiediniams kopūstams, lengvai virškinami.
Tyrė tinka kaip garnyras prie mėsos patiekalų: moliūgų minkštimas supjaustomas kubeliais ir išverdamas uždengus dangčiu ant silpnos ugnies nedideliame kiekyje vandens, kol jis visiškai išgaruoja. Po to sutrinama tyrė, įberiama žiupsnelis cukraus ir druskos. Tokia tyrė – garnyrų ir kitų patiekalų pagrindas. Tyrės dedama ir į košę (manų, ryžių, avižų), ji tinka prie bulvių. Skoniui pagerinti įdedama keptų svogūnų, smulkiai supjaustytų salierų, petražolių, česnako, pomidorų padažo arba muskato riešuto.
Iš moliūgų šviežių ir virtų vaisių gaminamos salotos. Į šviežių moliūgų salotas dedama morkų, slyvų, konservuotų agurkų, krienų, porų, o paskaninti – įvairių švelnių bei aštresnių padažų. Į virtų moliūgų salotas dedama obuolių, virtų morkų, salierų, šviežių porų, paprikos, konservuotų agurkų.
Gaminami apkepai, blyneliai, sriubos, sultys su kitų vaisių bei uogų sultimis.
Moliūgų pridedama kepant biskvitus, pyragaičius. Tešla su moliūgų priedu esti gražiai gelsva.
Moliūgai džiovinami ir šaldomi. Šaldomi sutarkuoti arba gabaliukais supjaustyti. Konsevuojami nulupti, be minkštimo ir sėklų. Rūgštinami citrinos rūgštimi arba raudonųjų serbentų, svarainių, spanguolių, kaukazinių slyvaičių sultimis.
Rūgščios moliūgų tyrės gaminamos su svarainių ir kaukazinių slyvaičių priedais. Į tokias tyres, tinkančias prie mėsos, dedama įvairių prieskonių ir žalumynų.
Moliūgų marinatai taip pat dažniausiai gaminami dedant kitų daržovių, morkų, porų, paprikų, pomidorų, svogūnų.
Gaminami patiekalai: moliūgų sriuba, virti moliūgai su sviestu, moliūgų ir pomidorų mišinys su ryžiais, moliūgų ir ryžių apkepas, troškinti ir įdaryti aguročiai, kepti aguročių griežinėliai. Patisonai maistui naudojami tik marinuoti, kaip priedas prie mėsos patiekalų. Iš moliūgų sulčių konditerijos pramonėje gaminamas moliūgų medus, iš žievės verdami cukrainiai (kaip iš apelsinų žievelių), daromi skanūs, maistingi ir dietiniai patiekalai, pvz., moliūgų sklindžiai, kepti moliūgai su obuoliais ir be jų. Moliūgų sėklos valgomos žalios arba kepintos.
Moliūgų sėklų aliejus spaudžiamas šaltu būdu iš kiek paskrudintų sėklų. Spaudžiant šaltu būdu šis aliejus neįgauna cheminių valymo priemaišų, kurių visad esti karštu būdu spaustuose aliejuose, jame išlieka nepažeista nesočiųjų riebiųjų rūgščių sudėtis. Šis pikantiško skonio aliejus – tai puikus daugelio šaltų patiekalų ar salotų priedas.
Namų sąlygomis moliūgai išsilaiko 5-15 °C temperatūroje. Laikoma vėsioje vietoje, esant tinkamai ventiliacijai, apsaugant juos nuo saulės spindulių. Vaisius rekomenduotina dėti ant lentynų viena eile vaiskočiu žemyn, kad neliestų vienas kito.
Artimiausi moliūgo giminaičiai yra agurotis ir patisonas.
Olandijoje kasmet vyksta moliūgų paradai – linksmos eitynės. Vežimuose troliai vežioja didelius geltonus, žalius, oranžinius, dryžuotus ir taškuotus moliūgų vaisius išdidžių augintojų garbei. Olandai išaugina apie 200 moliūgų rūšių.
Amerikoje, švenčiant Heloviną, išskobtas moliūgas su išpjautomis akimis ir burna, o viduje įstatyta degančia žvake yra sutartinis ženklas vaikams, jog šiuose namuose galima gauti saldainių.
Indėnai supjaustytą gabalėliais moliūgą kepa ant laužo, o iš vytinto moliūgo juostelių pina kilimėlius, kurie pagal jų prietarus apsaugo gyvenamas patalpas nuo piktųjų dvasių.
Austrai didžiuojasi moliūgų grožiu ir jų paruošimo įvairumu. Iš moliūgų nieko nelieka: jie sunaudojami kosmetikai, vaistams ir aliejui, kuris naudingas kepenims, šalina iš organizmo cholesteriną. Iš daržovės išspaudų austrai gamina įvairiausių skanėstų (biskvitų ir sausainių).
Žr. cukìnija (1), marinãvimas (1)

Pumpkin – Pumpkin (Pickle) plant family, the leading low-calorie large fleshy fruit (Cucurbita), and its fruit. Birthplace – Central and South America. It grows in the garden, in the sunshine.
Has been cultivated in South America before the American side. In Europe in the sixteenth century brought Lithuania are found as garden plant.
Mexican people eat about 3,000 pumpkins on Ave. The e Some types of pumpkin was a well-known and ancient Egypt.
According to ancient legend, Indochina, and animal life of all mankind descended from pumpkins grown in the area Dienbjenfu Mekong River. It is said that there pumpkin seeds planted two superman. When the pumpkins grew and began to ripen, one could hear people’s voices, while the other – animals. However, nobody could then spend. Only god traveled around the Himalayas and pumpkins split between the different races of people released, while the other – different animals. Therefore, Chinese vegetables and pumpkin king time.
The ancient Greeks and Romans did the pumpkin and water bottles for wine storage. Pumpkins are known in America before the three millennia before Christ. These vegetable seeds have been found during excavations in Peruvian graves.
Nineteenth century France was organized by the Royal pumpkin festival: elected the largest pumpkin, a French market square crown, and all bowed their meeting and expressed his humility and respect. After the ceremony, pumpkin, cut and distributed to the congregation, which is the boiled soup.
Pumpkin is the custom of honoring the U.S., Illinois, Eureka area, where the feast of the many baked pumpkin pie (contributions), is crowned Queen of the pumpkin.
Its stem is thick cut, creepy, lies on the ground to the 10 The leaves are large, covered with hard hair. Flowers are bell-shaped, golden yellow or orange. Of male and female flowers grow on the same plant. Huge Pumpkin spherical fruits are berries, they are yellow, orange or greenish color. Grows up to 40 cm in diameter. Fetal hard husk and pulp – fibrous, solid, contains many flat seeds ripen.
There are many kinds of pumpkins, colors, shapes: some grow very large, while others – the average, the third – quite small, decorative. One of their summer, while others – winter. The Great Pumpkin (Cucurbita maxima), and Muscovy gourd (Cucurbita moshata) – the main types of snow. They are a variety of shapes and colors. The most popular type of pear-shaped, the bark of yellow on the inside – orange and sweet. Only the Japanese Hoccaid pumpkin pink bark is eaten, the other – yellow, yellow, green, orange – should flinch. Ripe Pumpkin pabeldus to ring bark smooth, uncut peduncle. Ventilated room at a temperature of 12-17 degrees uncut can survive the winter.
Another popular type is similar in form to the green turban with gold dots. Inside – golden color and sweet, does not need the sugar or honey supplements. This type of pumpkin has been cooked, it decomposes like the pasta, so called makaronine and vegetables.
Summer squash’s most popular species – zucchini, pumpkin is also called Italian because it is derived from Italian (from Italy to America, arriving only in 1950). However, the true origin of place zucchini in South America, where in 1820 and it got to Europe.
Pumpkin Fruit large, round, flat, elongated, green, yellow, orange or striped shell. Fruit flesh contains carbohydrates, vitamins (B1, B2, C, F, PP, E, T), carotene, carotenoids, organic acids, minerals (sodium, calcium, potassium, iron, magnesium, manganese, zinc, molybdenum, cobalt, copper, phosphorous, fluorine), a lot of water, protein, seeds – fat (fat oil) fitosterinų, resin-based material. The leaves are a valuable vitamin C.
Seeds contain fatty oil, fitosterino, resins, organic acids, vitamins (B1, B2, C, PP, E), carotene, carotenoids, minerals, proteins (proteins), carbohydrates (pectins).
There are many kinds of pumpkins, but more important are as follows:
1st Gourd (little known of Lithuania).
2nd Plain pumpkin, its sub-categories:
a) squash;
b) custard squash.
Pumpkins are washed, cut peduncle with a thin layer of skin, cut into pieces and removed seeds.
Eaten dried pumpkin seeds, which are almond flavor and flesh that can be marinading like cucumbers.
Pumpkins eaten cooked, fried, stewed, pickled, preserved. Especially popular millet porridge with pumpkin.
Pumpkin made from delicious, nutritious and dietetic dishes, cooking meals, jam, sour and sweet paste, pudding, jam, marmalade, preserved by it for others (especially acidic) vegetables. Nutritional equivalent cauliflower, easy to digest.
Having studied as a garnish for the meat dishes: pumpkin flesh cut into cubes and boiled lid on a lid over a low flame in a small amount of water until it evaporates completely. After the bruised pulp, then add a pinch of sugar and salt. This wax – side dishes and other dishes basis. Added to the puree and mash (semolina, rice, oats), it comes to potatoes. Taste Place onions, finely chopped celery, parsley, garlic, tomato sauce or nutmeg.
Of fresh pumpkin cooked fruits and salads are made. The fresh pumpkin salad placed carrots, prunes, canned cucumbers, horseradish, leeks, and season – and the sharper the various delicate sauces. The cooked pumpkin salad added apples, cooked carrots, celery, fresh leeks, peppers, cucumbers preserved.
Produced pudding, pancakes, soups, juices and other fruit juices.
Pumpkin added baking biscuits, cakes. Dough with pumpkin yellow annex Estonia nicely.
Dried and cooled squash. Refrigerated grated or cut into pieces. Canned peeled, without seeds and pulp. Acidifying the citric acid or red currants, quinces, cranberries, slyvaičių myrobalan juice.
Acidifying the citric acid or red currants, quinces, cranberries, myrobalan juice. Such tires suited to the meat, added various spices and herbs.
Pumpkin pickles also usually made by adding other vegetables, carrots, leeks, peppers, tomatoes, onions.
Dishes: pumpkin soup, cooked with pumpkin butter, pumpkin and tomato mixture with rice, pumpkin and rice pudding, baked and stuffed marrows, courgettes fried in slices. Custard squash pickled food used only as a complement to meat dishes. Of pumpkin juice, cream of pumpkin honey production industry, from the bark boiled confectionery (such as from orange peel), made delicious, nutritious meals and diet, for example., Pumpkin pancakes, baked squash with apples and without them. Pumpkin seeds are eaten raw or toasted.
Pumpkin seed oil is extracted from the cold as far as roasted seeds. Cold pressing the oil is no chemical treatment of impurities, which always justifies hot-pressed vegetable oils, it remains intact in unsaturated fatty acid composition. This spicy oil – a great number of cold dishes and salads thereto.
Pumpkins will keep for home use 5 to 15 ° C. Stored in a cool place with adequate ventilation to protect them from sunlight. The fruit is recommended to put on the shelves in single file down the stem attached, to touch one another.
Immediate relatives of squash pumpkin and custard squash.
Holland pumpkin parades are held annually – Funny procession. Traffic trolls vežioja large yellow, green, orange, striped and spotted the pumpkin fruit growers in honor of the proud. Dutch produces about 200 kinds of pumpkins.
America, the celebration of Halloween, with figures carved gourd extruded through the eyes and mouth, and inserted inside a burning candle is an arbitrary label for children in those homes that can receive candy.
The Indians cut into chunks baked pumpkin on fire, and the cured strips of pumpkin weave rugs under their prejudices prevent residential premises against evil spirits.
Austrians are proud of the pumpkin and the beauty of their preparation for their variety. Nothing is left of pumpkins: they consumed in cosmetics, pharmaceuticals and oil, which is beneficial to the liver removes cholesterol from the body. Residue of vegetables produced by a variety of delicacies, the Austrians (biscuits and cookies).
See. zucchini, marinating

© Arbūzas-Watermelon

25 Lap


Arbūzas (2) – moliūginių šeimos pietų kraštų daržo augalas, vedantis didelius sultingus, saldžius vaisius (Citrullus); jo vaisius.
Arbūzas buvo žinomas jau senovės Egipte prieš 4000 metų. Į Europą iš Indijos atvežtas maždaug VIII-X a.
Manoma, jog arbūzų tėvynė – Afrika. Lietuvoje auginamas tik valgomasis arbūzas (Citrullus vulgaris).
Istorikai teigia, kad arbūzai augę Rytų Indijoje ir pietinėje Afrikos dalyje esančioje Kalachario dykumoje – ten jais gaivindavęsi ištroškę prekeiviai vėliau pradėjo jais prekiauti Viduržemio jūros kraštuose. Apie 1600 metus arbūzų prekybos keliai nusidriekė į Angliją, Ispaniją, Kiniją ir kitas šalis. Į JAV juos atvežė Europos kolonistai. JAV pilietinio karo metu Konfederatų armijos kariai virdavo juos, iki sutirštėdavo,- šis viralas būdavo naudojamas kaip cukraus ir melasos pakaitalas.
Vaisius – agurkvaisis, žalsvai margas arba baltas, dažniausiai apvalus, apie vieną kilogramą masės. Vaisiaus minkštimas raudonas, rožinis, avietinis.
Arbūzų vaisiuose yra angliavandenių (gliukozės, fruktozės), baltymų, pektininių medžiagų, vitaminų (B1, B2, C, PP), folinės rūgšties, karotino, natrio, kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, organinių rūgščių, celiuliozės. Sėklose yra aliejaus.

Arbūzai būna dviejų klasių:
1. I klasė – arbūzai turi būti geros kokybės, gerai susiformavę, su tai veislei būdingais požymiais, nesuskilę ir nesumušti (nežymūs paviršiaus įskilimai nelaikomi defektais). Nežymus spalvos defektas leistinas blyškiojoje arbūzo dalyje, kuri augimo metu lietėsi su žeme. Arbūzo kotas turi būti ne ilgesnis kaip 5 cm.
2. II klasė – arbūzai, kurie neatitinka I klasei keliamų reikalavimų, tačiau atitinka minimalius reikalavimus: laikantis kiekvienai rūšiai taikomų nuostatų ir leistinų nuokrypių, vaisiai turi būti nepažeisti, nesugedę, švarūs, faktiškai neturintys jokių pastebimų pašalinių medžiagų, kenkėjų, kenkėjų sukeltų pažeidimų, nenormalios išorinės drėgmės ir pašalinio kvapo ir skonio. Puvimo ar gedimo paveikta ir dėl to vartoti netinkama produkcija yra neleistina. Arbūzai turi būti pakankamai išsivystę ir sunokę. Gali būti formos, spalvos (blyški žievės spalva toje vietoje, kur vaisius lietė žemę augdamas, nelaikoma defektu), nežymūs žievės spalvos defektai, nežymūs sumušimai ar paviršiaus defektai, atsiradę dėl mechaninio poveikio, ligų, kenkėjų.
Prinokę arbūzai paprastai valgomi švieži. Skanus prinokusio arbūzo minkštimas yra puikus desertinis patiekalas.
Arbūzai sūdomi prinokę ir neprinokę. Jie subadomi pagaliuku, dedami į stiprų sūrymą. Po mėnesio valgomi. Švieži arbūzai kabinami tinkluose sausame vėsiame rūsyje arba dedami į dėžę su pelenais.
Arbūzai gerina medžiagų apykaitą, padeda šalinti šlakus. Egipte jie vartojami kaip vienintelis vaistas karščiavimui mažinti: sunokusių ar netgi supuvusių arbūzų sultys maišomos su rožių vandeniu ir trupučiu cukraus. Rusai valstiečiai arbūzais gydo vandenę, kepenų užsikimšimą, virškinamojo trakto katarą.
Pernokęs arbūzas būna, jei delnu sudavus per jį pasigirsta duslus garsas. Jei nuskamba gana skardus aidas, vadinasi, jis – dar žalias. Prinokę arbūzai valgomi švieži, iš jų gaminamos sultys.
Vaisių lėkštėje arbūzas pjaustomas ne skiltimis pagal išilginį žievės raštą, bet nuo viršaus (kad neišbėgtų sultys) – apvaliomis riekelėmis arba pusmėnuliais. Sėklos iškrapštomos šakute. Arbūzai laikomi kambario temperatūroje (iki dviejų savaičių), o prapjauti – žemesnėje nei kambario temperatūroje.
Egipte ir Palestinoje arbūzai dabar yra pagrindinis maisto produktas, labiausiai gaivinanti bei troškulį malšinanti daržovė. Kinijos restoranuose arbūzai patiekiami kaip nemokamas desertas. Šalyje imta gaminti specialią 18-55 laipsnių stiprumo arbūzų degtinę.
Žr. moliūgas (2)

Watermelon – pumpkin south sides of the family garden plant, leading big juicy, sweet fruit (Citrullus), and its fruit.
Watermelon has been known in ancient Egypt 4,000 years ago. To Europe from India, arrived approximately VIII-X century
It is believed that watermelon motherland – Africa. Lithuania is grown only in dining watermelon (Citrullus vulgaris).
Historians say that watermelons grown in East India and South Africa in the Calachar’s desert – there hungry traders later began marketing the Mediterranean countries. About 1,600 years watermelons trade routes extended to England, Spain, China and other countries. The U.S. brought them to the colonists. American Civil War, Confederate soldiers boiled them to set in – the teas were used as a substitute for sugar and molasses.
Fruit – fruit of the cucumber, greenish-white or brindle, usually round, about one kilogram of mass. The fruit flesh is red, pink, raspberry.
Watermelon is the fruit sugars (glucose, fructose), proteins, pectic substances, vitamins (B1, B2, C, PP), folic acid, carotene, sodium, potassium, calcium, magnesium, phosphorus, iron, organic acids and cellulose. Seeds contain oil.
Watermelons come in two classes:
1st Class I – watermelons must be of good quality, well-formed, the characteristics of the variety, bruises and cracks (surface cracks are not considered to be minor defects). A slight defect levels in a bright watermelon, in which the growth has been in contact with the ground. Stem of the watermelon should be no longer than 5 cm.
2nd Class II – watermelons that do not meet the requirements for Class I but satisfy the minimum requirements: in accordance with the provisions for each class and tolerances allowed, the fruit must be intact, sound, clean and virtually free of any visible foreign matter, insects, pests cause damage, abnormal external moisture and any foreign smell and taste. Affected by rotting or deterioration, and therefore unfit for consumption is not allowed. Watermelons should be sufficiently developed and ripe. It may be in the form of a different color (a pale color in the place where the fruit touched the ground while growing is not considered a defect), small cortical defect, minor bruises or surface defects due to mechanical damage, disease and pests.
Ripe watermelons are usually eaten fresh. Delicious mellow flesh watermelon is a great dessert dish.
Watermelons ripe and unripe cured. They subadomi stick, placed in a strong brine. A month later eaten. Fresh watermelons hung networks cool dry cellar or placed in a box with the ashes.
Watermelons increases metabolism, helps to eliminate spots. In Egypt they are used as the only medicine to reduce fever: ripe, or even rotten watermelon juice mixed with rose water and a little sugar. Russian peasants watermelons water cures, liver congestion, digestive tract Qatar.
Overripe watermelon happens when it struck the palm of your hand you hear a thump. If the echo sounds pretty loud, it’s – more green. Ripe watermelons eaten fresh, made from the juice.
Watermelon fruit bowl cut at the bark of the longitudinal sections by the letter, but from the top (to prevent leakage juice) – crescent or round slices. Seeds are removed with a fork. Watermelons stored at room temperature (up to two weeks), and tap – lower than room temperature.
Egypt, Palestine and watermelons are now the staple food of the most refreshing and relieving thirst vegetable. Chinese restaurants watermelons served as a free dessert. The country started to produce 18 to 55 degrees of the strength of watermelon vodka.
See. pumpkin

© Cukringas augalas/Sugary plant

26 Rgs

Cukrìngas áugalas – tai cukranendrė ir cukrinis runkelis.
Pasaulyje kasmet daugiausia iš cukranendrių gaminamas cukrus, spiritas, romas, sirupas, o iš cukrinių runkelių – cukrus.
Žr. cùkranendrė (1), cùkrinis ruñkelis

Sugary plant – the cane and sugar beet.
Around the world each year mainly from sugar cane produced sugar, alcohol, rum, syrup and sugar from sugar beet – sugar.
See. sugarcane, sugar beet

© Cukranendrė/Sugarcane

26 Rgs

Cùkranendrė (1) – varpinių (miglinių) (Gramineae) šeimos kultūrinis augalas (Saccharum officinarum). Auga šiltuose ir tropikų kraštuose. Cukranendrių daugiausia auginama Kuboje, Indonezijoje, Indijoje, Filipinuose, Filipinuose, Meksikoje, Nilo slėnyje Egipte ir kt.
Cukranendrių gimtinė – Ramiojo vandenyno salos. Žolės, iš kurių išsivystė cukranendrės, kildinamos iš keleto Ramiojo vandenyno salelių, tarp jų – Polinezijos ir Melanezijos. Mokslininkai turi įrodymų, kad šios žolės augo prieš 10000–15000 metų. Maždaug prieš 8000 metų iš šių salelių jos buvo atvežtos į Indoneziją, Indiją ir Kiniją. Pirmykštės žolių rūšys seniai išnyko.
Yra žinoma, kad cukranendrių atsivežė maurai, užgrobę didesnę Ispanijos dalį. IX a. Europoje buvo pradėta auginti cukranendres, tačiau nesėkmingai. Iš cukranendrių (arba iš cukrinių runkelių) gautas cukrus (sacharozė) buvo tiekiamas iš Vidurinių ir Tolimųjų Rytų, kur venecijiečių pirkliai įkūrė cukraus fabrikus. XIV-XV a. paskatino veisti cukranendrių plantacijas Naujajame pasaulyje, ypač Vest Indijoje.
Šiandien cukranendrės užauga iki šešių metrų aukščio. Minkštime yra sacharozės. Žiedai sukrauti į piramidės formos šluotelę, lapai ilgi ir platūs. Yra daug atmainų ir veislių. Auga tropinio ir subtropinio klimato aplinkoje. Kadangi cukranendrėms reikia daug vandens ir šilumos, jos gali augti tik pietiniuose Europos regionuose, pavyzdžiui, Ispanijoje, Madeiroje ir Portugalijoje. Didžiausi cukranendrių cukraus gamintojai įsikūrę Brazilijoje, Kuboje, Indijoje, Filipinuose ir Meksikoje.
Iš cukranendrių gaminamas cukrus, spiritas, romas, sirupas.
Žr. cùkrinis ruñkelis, cùkrus (2)

Sugarcane – grasses (Poaceae) (Gramineae) family of cultivated plants (Saccharum officinarum). It grows in warm and tropical lands. Cane is grown mainly in Cuba, Indonesia, India, Philippines, Philippines, Mexico, the Nile Valley in Egypt, and others.
Cane birthplace – the Pacific Islands. The grass, which evolved from sugar cane, derived from several Pacific islands, among them – Polynesia and Melanesia. Scientists have evidence that the grass has grown from 10,000 to 15,000 years ago. Around 8000 years ago from the island they have come to Indonesia, India and China. Primitive grass species have disappeared long ago.
It is known that the Moors brought sugar cane and seize a larger part of Spain. IX century Europe began to grow sugar cane, but to no avail. From sugar cane (or beet sugar) for sugar (sucrose) was supplied from the Middle and Far East, where Venetian merchants set up sugar factories. XIV-XV century encouraged to breed cane plantations in the New World, especially in the West Indies.
Today the sugar cane grows up to six meters in height. Flesh contains sucrose. Rings stacked in a pyramid shaped whisk, leaves are long and wide. There are many cultivars and varieties. It grows in tropical and subtropical climate in the environment. Since sugarcane need more water and heat, they can grow only in the southern regions of Europe such as Spain, Portugal and Madeira. The largest cane sugar producer based in Brazil, Cuba, India, Philippines and Mexico.
Produced from sugar cane sugar, alcohol, rum, syrup.
See. sugar beet, sugar

© Cukrinis runkelis/Sugar beet

26 Rgs

Cùkrinis ruñkelis – balandinių (Chenopodiaceae) šeimos kultūrinis augalas (Beta vulgaris), auginamas dėl šakniavaisio, kuris yra cukraus gamybos žaliava.
Turi sacharozės, celiuliozės, azotinių medžiagų. Cukringumu jis prilygsta cukranendrėms – 14-20 proc.
Daugiausia cukrinių runkelių augina Ukraina, Rusija, Prancūzija, JAV, Vokietija, Italija, Lenkija. Lietuvoje jų auginama nedaug, ir iš jų pagamintas cukrus patenkina tik pusę šalies gyventojų cukraus poreikių.

Sugar beet – dove (Chenopodiaceae) family of cultivated plants (Beta vulgaris), grown on the roots, which is the raw material for sugar production.
Must sucrose, cellulose, nitrogen compounds. This equates to sugar cane – 14 to 20 percent.
Most sugar beet growing in Ukraine, Russia, France, USA, Germany, Italy, Poland. Lithuania in their production a little, and they produced sugar meets only half of the country’s sugar needs of the population.

© Sveiki atvykę/Welcome

13 Rgp

Maistologija

Pirmą kartą Lietuvoje išdrįsome sukurti visuomeninio maitinimo terminologijos enciklopediją, kurios Lietuvoje nebūta ir nėra. Čia abėcėlės tvarka rasite maistologijos terminus. Turime beveik 15000 tūkstančių maisto terminų, kurie tobulinami, rašomi ir pateikiami vaizdžiai. Kaip naudotis? Tiesiog paprastai. Jūs ateinate, skaitote, įvertinate, rašote komentarą, tačiau negalite be autoriaus leidimo šia medžiaga naudotis, ją skelbti viešai, nes turite gauti autorines teises.

Internete daug kalbų apie maistą, pilna receptų ir receptūrų, tačiau enciklopedijos Lietuvoje nerasite niekur. Todėl 15 metų patirtis leidžia teigti, kad kiek naudinga pateikta medžiaga, spręsti Jums.
Enciklopedija skirta maistininkams ir šio amato specialistams.
Įspėjame, kad internete yra sukčių, kurie naudojasi ir perima informaciją, nelegaliai ją skelbia, kopijuoja. Naudojant medžiagą būtina nurodyti šaltinį: http://www.maistologija.wordpress.com

Maistologija

For the first time in Lithuania, had the courage to create an encyclopedia of catering terminology that Lithuania would not and does not exist. Here you will find alphabetical food encyclopedia terms. We have nearly 15,000 thousands of food terms, which are developed, written and presented graphically. How do I use? Just normal. You have come to, read, evaluate, write a comment, but not without the permission of the author of this material to use, it is publicly known, because you have to get copyrights.

Internet much talk about food, full of recipes and recipe, but you will not find anywhere encyclopedia Lithuania. Consequently, the 15-year experience suggests that how useful will the materials will be up to you.
Encyclopedia for the rebels and the craft professionals, who may seek further information provided to broaden their horizons.
Wordpress.com appreciation of the team that gave access to their services. Advised that online fraudsters are using the information and take over illegally to publish, copy.  Using the material necessary to indicate the source: http://www.maistologija.wordpress.com

© Avižų miltai/Oat flour

11 Rgp

Avižų mìltai dgs. – kepinių sudedamoji dalis.
Juose gausu baltymų, nesočiųjų riebiųjų rūgščių, angliavandenių bei vitamino B1, dar vadinamo tiaminu.
Nėra klijuojančių baltymų, todėl kepiniams būtina juos maišyti su kitų rūšių miltais (pavyzdžiui, ruginiais arba kvietiniais).
Žr. miltai dgs. (1)

Oat flour – baking ingredient.
It is rich in protein, unsaturated fatty acids, carbohydrates and vitamin B1, also known as thiamine.
There klijuojančių protein, so baking is necessary to mix them with other types of flour (such as rye or wheat).
See. meal

© Avižų kruopa/Oat groats

11 Rgp

Avižų kruopà – varpinių (miglinių) (Gramineae) šeimos vasarinio pašarinio javo (Avena) grūdas.
Gaminamos šutintos nesmulkintos avižų kruopos ir trintos avižų kruopos. Grūdai pirmiausia išlukštenami ir šlifuojami, o darant trintas kruopas – dar ir susmulkinami.
Iš avižų gaminamos šutintos nesmulkintos avižinės kruopos ir trintos avižinės kruopos (vienos ir kitos gaminamos dviejų rūšių – aukščiausios ir pirmos), dribsniai ir grūstinė. Avižinės kruopos vartojamos uždaromosioms, tirštoms ir gličioms sriuboms, taip pat tirštoms ir skystoms košėms gaminti.
Pagal baltymų ir riebalų kiekį užima pirmąją vietą iš varpinių javų kruopų.

Oat groats – grasses (Poaceae) (Gramineae) family of spring forage Java (Avena) grain.
Steam produced in whole grain oats and oat groats mashed. Grains taken from the first shell, and polished, but doing grated meal – and even chopped.
Steam produced from oat whole oat groats and oat groats grated (and another one made of two kinds – the highest and first), and flakes grūstinė. Oat groats and adhesives used in thick soups, as well as a thick liquid porridges.
According to the protein and fat content in the first place in the grains of cereal grasses.

© Aviža/Oat

11 Rgp

Ãviža (3b) – varpinių (miglinių) (Gramineae) šeimos vasarinis pašarinis javas (Avena); jo grūdas. Tai viena iš javų rūšių. Auginama visame pasaulyje, paplitęs nuo Korėjos iki Vakarų Europos.
Avižos jau apie 2000 metų auginamos Vakarų Azijoje ir Viduržemio pajūrio šalyse. Antikinėje Graikijoje jau buvo žinoma, jog avižos labai naudingos sveikatai. Garsus senovės gydytojas Hipokratas, pabrėždamas avižų svarbą žmogaus organizmui, siūlė gerti avižų nuovirą kaip arbatą. Lietuvoje pradėtos auginti I m. e. tūkstantmetyje.
Užauga iki 100 cm aukščio. Augalo stiebas tuščiaviduris, stačias, nešakotas. Lapai linijiški, žiedai susitelkę šluotelėmis. Žydi birželio-rugpjūčio, o grūdus brandina rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.
Grūdus gaubia plėvelės pavidalo žiedažvyniai. Avižos grūdo išorinis sluoksnis, sudarytas iš vaisiaus ir sėklos luobelių. Po išoriniu sluoksniu yra ląstelių, kuriose gausu baltymų,- jos sudaro vadinamąjį aleurono sluoksnį. Vidiniame sluoksnyje yra endospermas, o jame – daigas (svarbiausia grūdo dalis, kurioje daugiausia veikliųjų medžiagų).
Avižų grūdai tinka sergantiems diabetu, podagra, sutrikus kepenų veiklai. Kruopų nuoviras su medumi stiprina sergančiųjų tuberkulioze ir išsekusių ligonių organizmą. Avižų šiaudų ir ąžuolo žievės nuovire mirkomos prakaituojančios kojos. Ekstraktai iš šviežių želmenų ir grūdų padeda atsikratyti morfijaus ir nikotino priklausomybės. Į avižų sudėtį įeina tirpioji ląsteliena, kurios nuolat vartojant sumažėja cholesterolio kiekis kraujyje. Tai ypač svarbu sergant diabetu. Angliavandeniai, riebalai, vitaminai ir krakmolas aprūpina organizmą vadinamąja lėtąja energija, padedančia išvengti staigaus cukraus padidėjimo kraujyje. Baltymai padeda augti organizmui, atsikurti audiniams. Avižų želmenų užpilas turi prakaitą ir šlapimą varančių bei karštį mažinančių ypatybių.
Šios rūšies grūduose gausu baltymų, nesočiųjų riebiųjų rūgščių, angliavandenių, riebalų, B grupės (B1, B2, B6) vitaminų, K, H ir E vitaminų bei provitamino A (karotino), įvairių makro- ir mikroelementų: fosforo, magnio, chromo, aliuminio, geležies, kalio, mangano, kobalto, jodo, nikelio, fluoro, boro, sieros, silicio, alkaloido avenino, daug cinko.
Avižos daugiausia vartojamos pašarui, bet tinka ir maistui; iš jų verdama košė, kisielius, daromi smulkūs dribsniai. Avižų košė – mėgstamas patiekalas visame pasaulyje. Maisto pramonė iš avižų grūdų gamina kruopas, sausainius ir kitus produktus, iš avižų dribsnių – košę, avižinius sausainius, pyragą. Prieš kepant gruzdintuvėje, avižiniuose dribsniuose apvoliojama žuvis (pvz., upėtakis, skumbrė). Avižiniai patiekalai maistingi, lengvai virškinami.
Patiekalų asortimentas – avižinių dribsnių salotos, grybų ir avižinių dribsnių sriuba, košė su apelsinais, avižų košė su obuoliais, obuolių ir avižinių dribsnių apkepas, avižinių dribsnių plovas, baltų žuvų filė avižinių dribsnių tešloje, vištienos gabaliukai su avižiniais dribsniais, avižinių dribsnių kotletai, avižinių dribsnių blyneliai, avižiniai sausainiai.
Dabar avižos paplitusios Europoje, ypač sėjamoji aviža (Avena sativa).
Žr. avižų kruopà, avižų mìltai dgs.

Oat – grasses (Poaceae) (Gramineae) family summer fodder crops (Avena) with the grain. This is one type of cereal. Grown around the world, spread from Korea to Western Europe.
Oats is already on the 2000 production of West Asian and Mediterranean countries. Ancient Greece was already known that oats is health benefits. The famous ancient physician Hippocrates, stressing the importance of oats in the human body and offered to drink liquor as oats tea. Lithuania started to grow on I e millennium.
Grows to 100 cm in height. The plant stem is hollow, erect, unbranched. Linear leaves, plant flowers, like a small broom. Blooming from June to August, and the grain ripen in August-September.
Grain enveloped grasses stamen and pistil, then surrounding the twin grain flakes film form. Oats grain outer layer, consisting of fruit and seed coat. After the outer layer of cells that are rich in protein – it is called aleurono layer. Inner layer is the endosperm, but it – shoot (the most important part of the grain with the largest number of active substances).
Oat grain for people with diabetes, gout, impaired liver function. Grains of tea with honey strengthens patients with tuberculosis and patients with depleted body. Oat straw and oak bark decoction feet to sweat. Extracts of fresh shoots and grains helps to get rid of morphine and nicotine dependence. The oat soluble fiber containing, in regular use reduces the cholesterol in the blood. This is particularly important in patients with diabetes. Carbohydrates, fats, vitamins and starch provides the body with the so-called lėtąja energy to help avoid a sudden increase in blood sugar. Protein helps the body to grow, regenerate tissues. Oat shoots dressing to sweat and diuretics reduce the heat and feature.
This type of grain is rich in protein, unsaturated fatty acids, carbohydrates, fat, and Group B (B1, B2, B6), vitamin C, H and E vitamins and provitamin A (carotene), various macro-and micro-nutrients: phosphorus, magnesium, chromium, aluminum, iron, potassium, manganese, cobalt, iodine, nickel, fluorine, boron, sulfur, silicon, alkaloids avenino much zinc.
Oats are used mainly for fodder, but also applies to food, from cooking their porridge, pap, made in small flakes. Oats porridge – a favorite dish in the world. Food industry production of oat cereal grains, cookies and other products from oat flakes – cereal, oatmeal cookies, cake. Before baking, frying apparatus, oatmeal wrapped fish (eg trout, mackerel). Oat meal nutritious and easily digestible.
Dishes – salad oats, oat flakes and mushroom soup, topped with oranges, porridge oats with apples, apple pie and oatmeal flakes, oats pilaf, white fish fillets in batter oatmeal flakes, chicken pieces with oat flakes, oat flakes meatballs, oatmeal Pancakes flakes, oatmeal cookies.
Oats now widespread in Europe, particularly in Oat (Avena sativa).
See . oat groats, oat flour

© Grūdas/Grain

11 Rgp

Grūdas (3) – varpinių ir kitų augalų sėkla.
Javo grūdą (žiūrint iš vidaus į išorę) sudaro endospermas, daigas, aleurono sluoksnis ir viršutinis sluoksnis.
Endosperme yra palyginti didelių ląstelių, kurias visas užpildo krakmolo grūdeliai, o pastaruosius dengia baltymo sluoksnis. Javo daigui endospermas yra nepaprastai vertingas energijos šaltinis.
Daigas sudaro 2-5 proc. grūdo masės. Jo ląstelėse ypač daug baltymų ir riebalų. Daigo riebalai yra labai stabilios cheminės struktūros, todėl jie negenda. Tačiau grūdus sumalus ar išėmus daigą iš grūdo, riebalai (kuriuos galima išspausti ir gauti aliejų) palyginti greitai apkarsta. Todėl rupaus malimo miltus su sėlenomis visuomet reikia pirkti šviežius arba patiems susimalti.
Aleurono sluoksnyje daug baltymų, ypač daug aliejinių riebalų. Aleurono sluoksnis tarytum odelė dengia endospermą ir daigą. Šiam sluoksniui taip pat tenka svarbi išdygusio daigo maitinimo funkcija.
Viršutiniai grūdo sluoksniai sudaro apie 15 proc. grūdo svorio – tai keli kietos suragėjusios luobelės sluoksniai. Jie sudaryti iš baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Be to, juose ypač daug skaidulinių medžiagų. Šių sluoksnių funkcija – apsaugoti javo grūdą nuo sužeidimų.
Daugelio rūšių avižų ir miežių grūdus papildomai dar dengia kieti pelai, be to, ant jų būna plaukelių formos akuotų. Pelai dažniausiai atskiriami malant grūdus. Smulkiai sumalti pelai vartojami kaip valgomosios sėlenos.
Grūduose yra labai daug krakmolo. Šis angliavandenis labai vertingas, nes jis žmogaus organizme palyginti labai negreitai suskaidomas į jo sudedamąsias dalis (cukrus). Taip organizme visą laiką palaikoma pastovi gliukozės koncentracija, žmogui ilgai neišnyksta sotumo jausmas.
Nors javų grūduose yra palyginti nedaug riebalų, tačiau tai daugiausia labai vertingos ir nepakeičiamos polinesočiosios riebalų rūgštys.
Vertingame javų grūdų baltyme beveik nėra purinų (kurių užvalgius gali padidėti šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje ir žmogų gali ištikti podagros priepuolis).
Iš mineralinių medžiagų svarbiausi yra kalcis ir geležis. Svarbiausi mikroelementai: manganas ir selenas. Be to, grūduose yra daug B grupės vitaminų (pvz., tiamino, riboflavino ir niacino).
Grūdai turtingi ląstelienos, kuri reguliuoja cholesterolio ir angliavandenių apykaitą, gerina storosios žarnos veiklą. Neleidžia užkietėti viduriams ir saugo nuo vėžio. Grūduose nemažai vertingų augalinių baltymų, kurie ypač svarbūs raumenims.
Iš brinkytų vandenyje ir sudaigintų, sudygusių javų grūdų daigų galima paruošti daug gardžių salotų, įmaišyti jų į įvairius daržovių patiekalus. Tačiau dažniausiai javų grūdai rupiai arba smulkiai malami į miltus ir vartojami įvairiems patiekalams ruošti. Duonos ir pyrago gaminiams labiau tinka aukščiausiosios rūšies miltsios rūšies milt geresni už kitus javus, nes jų grūduose gausu labai tąsios baltyminės medžiagos glitino.Todėl kvietinė tešla gerai iškyla ir iš rūgščiai užraugtos tešlos iškepta kvietinė duona yra puri ir akyta. Tokia duona geriau virškinama ir naudingesnė. Iš kvietinių miltų gaminami makaronai, lakštiniai ir įvairūs konditerijos gaminiai. Iš kviečių grūdų varomas labai geras spiritas, gaminamas krakmolas.
Žr. grūdaĩ dgs. (3)

Grain – grasses and other plants.
Java grain (as seen from inside to outside) of the endosperm, seed, aleurono layer and upper layer.
Endosperm cells are relatively large, all of which fill the starch grains, while the last covers a layer of protein. Java Thinketh endosperm is extremely valuable source of energy.
The plants account for 2-5 percent. grain weight. Its cells, especially high protein and fat. Daigo fats are very stable chemical structure, so they do not deteriorate. However, grain milling, or removing the spear of grain, fat (you can squeeze and get oil) rancid relatively quickly. Therefore, coarse grinding flour with bran is always necessary to buy a fresh or susimalti themselves.
Aleurono layer rich in protein, especially a lot of fat oil. Aleurono like a layer of skin covers and endosperm of germs. This layer also plays an important shoot išdygusio power function.
The upper layers of the grain is about 15 percent. grain weight – a few horny in texture, hard coat layer. They consist of proteins, fats, minerals and vitamins. In addition, they are particularly high in fiber. These layers of function – to protect the grain from Java injuries.
Many species of oats and barley, cover an additional solid husks, in addition, their hair is shaped beard. Usually separated by grinding the husks of grain. Finely ground husks are used as edible bran.
Cereals are very high starch content. This carbohydrate is very valuable, because it is the human body is relatively far from broken into its components (sugar). It is the body at all times maintained at a constant glucose concentration, a man long extinguished sense of satiety.
Although the cereal grain is relatively low in fat, but this is mostly a very valuable and irreplaceable polyunsaturated fatty acids.
Valuable cereal protein is almost purine (having received nourishment which can increase uric acid levels in the blood and the man may suffer gout attack).
In the most important minerals are calcium and iron. Essential trace elements: manganese and selenium. In addition, the grain is a lot of group B vitamins (eg thiamine, riboflavin and niacin).
Grains rich in fiber, which regulates cholesterol and carbohydrate metabolism, improves colorectal operations. Prevents constipated and protects against cancer. Cereals number of valuable plant proteins that are essential for muscle.
In macerated water and green malt, sprouted cereal plants can be prepared in many delicious salads, mixed into a variety of vegetable dishes. But mostly grain is ground finely or coarsely ground into flour and used to prepare various dishes. Bread and bakery products more suitable for the highest type of flour, which are better than any other cereal grains because of their rich protein highly viscous material glitin. Therefore, there is a good wheat dough and baked pasta acid Tanned The wheat bread is spongy and friable. This bread more digestible and useful. Made from wheat flour noodles, noodles and a variety of confectionery. Wheat grain is very driven by good spirits, made of starch.
See. grains

© Grūdai/Grains

11 Rgp


Grūdaĩ dgs. (3) – pagrindinis žemės ūkio produktas. Tai rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai, ryžiai, soros, grikiai. Jie tiesiogiai maistui nevartojami, tačiau iš jų gaminami perdirbti produktai: kruopos ir miltai, taip pat iš ankštinių daržovių (žirnių, sojos, lęšių, pupelių ir t.t.).
Visi grūdai turi tų pačių sudėtinių medžiagų, tik skiriasi jų kiekiai ir forma. Pavyzdžiui, baltymų daugiausia kviečiuose, mažiausia – ryžiuose, krakmolo daugiausia kukurūzuose, mažiausia – avižose, tačiau jose daugiausia ląstelienos. Vitaminų daugiausia gemale – B grupės, o mineralinių medžiagų – fosforo, kalio, magnio.
Grūdų perdirbimo produktai:
1. Miltai (kvietiniai ir ruginiai (pagrindiniai), miežiniai, sojos, kukurūzų (antriniai), avižiniai, grikių, ryžių, žirnių (specialieji)).
2. Kruopos (sveiki, skaldyti, įvairiai apdoroti grūdai ir ankštinių daržovių sėklos, dribsniai).
3. Makaronai (pagal formą ir ilgį).
4. Duonos ir pyrago gaminiai.
Miltų paskirtis – duonai kepti, makaronams, konditerijai ir t.t. Miltų asortimentas:
– kvietiniai: kruopmilčiai arba ekstra, sudaryti iš vienodų smulkių kruopelyčių, yra kreminiai su gelsvu atspalviu;
– aukščiausios rūšies: balti arba balti su kreminiu atspalviu milteliai;
– pirmos rūšies: balti arba balti su gelsvu atspalviu smulkūs, nevienodi milteliai (juose yra 3-4 % luobelių priemaišų);
– antros rūšies: balti su pilkšvu atspalviu nevienodi milteliai (juose yra iki 8-10 % luobelių priemaišų);
– šveistinai: gelsvi su pilkšvu, miltų dalelės stambokos, nevienodo dydžio (yra iki 30 % luobelių priemaišų);
– ruginiai (sijoti): smulkiai malti (iki 3 % luobelių priemaišų);
– ruginiai (pasijoti): stambesnės dalelės, su pilkšvu atspalviu (iki 10 % luobelių priemaišų);
– šveistiniai.
Miltų kokybės rodikliai:
– spalva – prekinės rūšies ir šviežumo požymis: kuo miltai šviesesni, tuo geresnė rūšis (ilgiau laikomų miltų atspalvis šviesėja, nes suyra esančios dažančios medžiagos);
– kvapas – silpnas, savitai malonus;
– drėgmė – 15 %;
– glitimas – tai klampi masė, kurią sudaro miltuose esantys baltymai, plaunant miltų tešlą vandeniu (gerai vertinamas tamprus, elastingas, tąsus, baltas su gelsvu arba kreminiu atspalviu glitimas).
Glitimas nustato miltų panaudojimo galimybes, žymimas % ir yra ekstra rūšies miltų 28-30 %, šveistinių – 13 %. Užkrėstumas kenkėjais ir pašalinės medžiagos neleidžiama.
Miltai pakuojami į popierinius maišelius nuo 0,5-3 kg, didesni kiekiai – į maišus 50-70 kg. Ant pakuotės nurodoma miltų pavadinimas, rūšis ir kita informacija.
Kvietinių miltų rūšis žymima raidėmis ir skaičiais: 405 C (ekstra), 405 D (ekstra), 405 E (ekstra), 550 C (A), 550 D (A), 550 E (A), 812 E (I rūšies), 1050 D (II rūšies), 1050 F (II rūšies), 1600 (šveistiniai).
Miltai laikomi švariose, vėsiose (12-18 °C temperatūros), sausose (santykinė oro drėgmė iki 70 %), gerai vėdinamose patalpose. Laikymo trukmė – nuo 8 mėn. (aukščiausios rūšies) iki 3 mėn. (II rūšies). Tikslus vartojimo laikas gamintojo nurodytas ant pakuotės.
Grūdo skaldymas – tai grūdo arba sėklos susmulkinimas. Grūdo šlifavimas – tai luobelės ir gemalo pašalinimas. Grūdo poliravimas – tai grūdo viršutinio sluoksnio pašalinimas, kai paviršius tampa lygus ir blizgantis, tačiau menkesnės maistinės vertės. Dribsniai – tai garuose šutinti, suploti ir išdžiovinti grūdai. Rūšys – aukščiausia (A), pirma (I), antra (II). Kruopos klasifikuojamos pagal grūdus, iš kurių pagamintos, gamybos būdą, formą ir paviršių.
Kruopų asortimentas:
– kvietinės kruopos: manų, kurios yra smulkios, baltos spalvos, šlifuotos, gaminamos iš kietųjų kviečių, ir dribsniai. Pagal kviečių tipą būna 3 markių: minkštųjų kviečių – M (baltos), kietųjų – K (gelsvos), maišytų – MK (baltų ir gelsvų kruopelių mišinys);
– miežinės kruopos: perlinės, gaminamos šlifuojant grūdus. Pagal dydį skirstomos: Nr. 1 – stambiausios, Nr. 1 ir 2 – pailgos ovaliais galais, Nr. 3, 4, 5 – rutulio formos kruopelės, skaldytos – susmulkinti įvairios formos miežių branduolėliai, nešlifuoti. Pagal dydį skirstomos į 3 numerius;
– avižinės kruopos: branduolinės, gaminamos iš šlifuotų ir garuose šutintų grūdų, ir dribsniai;
– grikių kruopos: branduolinės, sveiki grikių branduoliai, skirstomi į I ir II rūšis (Tai priklauso nuo grynųjų branduolio kiekio), ir skaldytos;
– ryžių kruopos: šlifuotos, ilgagrūdžių ir ovalių grūdų, poliruotos, skaldytos. Putlieji ryžiai gaminami šutinant didelio slėgio garuose iki suminkštėja, po to pakaitinus normaliame slėgyje, grūdai sprogsta, o jų tūris padidėja 6-8 kartus;
– kukurūzų kruopos: šlifuotos (pagal dydį būna 5 numerių), dribsniai, putliosios;
– sorų kruopos: šlifuoti sorų branduoliukai, kurie pagal spalvą skirstomi į geltonąsias, baltąsias, raudonąsias ir pilkąsias. Taip pat skirstomos į A, I, II rūšis;
– žirniai: pagal spalvą (baltieji, geltonieji, žalieji), pagal dydį (stambūs, vidutiniai, smulkūs), pagal gamybos būdą (poliruoti sveiki, poliruoti skaldyti);
– pupelės: baltos, spalvotos vienspalvės, spalvotos margos;
– lęšiai: stambūs (naudojami maistui), smulkūs (naudojami pašarams), žali, šviesiai žali, rudi.
Kruopų kokybės rodikliai:
– spalva – būdinga subrendusiam grūdui, o nesubrendusių grūdų kruopos yra žalsvos;
– skonis – šviežių kruopų prėskas arba kiek salstelėjęs, nešviežių – karstelėjęs, rūgštokas;
– kvapas – savitas, silpnas. Gendančių kruopų – suplėkęs, pelėsių kvapas;
– drėgmė – 12-17 %.
Sveikų branduolių kiekis apibūdina kruopų pilnavertiškumą: kuo didesnis – tuo aukštesnės rūšies yra produktas. Priemaišų kiekis parodo kruopų nepilnavertiškumą. Užkrėstumas kenkėjais – negali būti užterštos aruodiniais kenkėjais. Pakuojama į popieriaus ar polietileno maišelius, nuo 0,4-1 kg, kurie dedami į kartonines dėžes iki 15 kg. Dideli kiekiai produktų pakuojami į švarius, sausus, neužkrėstus kenkėjais maišus po 50 kg. Ant pakuotės nurodoma kruopų pavadinimas, tipas, rūšis ir kita būtina informacija. Laikoma švariose, vėsiose (12-18 °C temperatūros), sausose (santykinė oro drėgmė iki 70 %), gerai vėdinamose patalpose. Laikymo trukmė – nuo 17 mėn. (žirniai) iki 4 mėn. (dribsniai). Tikslus vartojimo laikas gamintojo nurodytas ant pakuotės.
Makaronų asortimentas:
– vamzdeliniai (įvairaus ilgio ir skersmens vamzdeliai): tiesiai nupjauti vamzdeliai (trumpi ir ilgi), ragučiai (trumpi išlenkti arba tiesūs vamzdeliai), plunksnos – įstrižai nupjauti vamzdeliai;
– vermišeliniai (siūlo pavidalo makaronai): paprastieji – trumpi ir ilgieji – tiesūs (spageti), susukti sruogomis;
– lakštiniai (įvairaus ilgio ir pločio juostelės): lygaus paviršiaus ir gofruoto paviršiaus;
– figūriniai (įvairių formų ir dydžių): kriauklelės, kaspinėliai, žvaigždutės, raidės ir t.t.
Makaronų kokybės rodikliai:
– spalva – priklauso nuo miltų rūšies (iš A rūšies – kreminė, iš I rūšies – gelsva), nuo priedų, kurie dedami į tešlą (kiaušinio tryniai – geltona, špinatų koncentratas – žalsva, pomidorų tyrė – rausva, morkų sultys – oranžinė);
– paviršius – lygus, kiek šiurkštokas, lūžyje – stikliškas;
– forma – būdinga gaminio tipui ir pavadinimui.
Makaronai pakuojami į popierinius, polietileno arba celofano maišelius po 0,5-1 kg. Geriausiai pakuoti į kartonines dėžutes, kad būtų galima apsaugoti nuo lūžių. Sveriami makaronai pakuojami į kartonines dėžes iki 30 kg. Makaronai laikomi patalpose, kuriose temperatūra ne aukštesnė kaip 30 °C, nes aukštesnėje temperatūroje gaminiai džiūsta ir kinta jų svoris. Santykinė oro drėgmė iki 70 %. Laikymo trukmė – nuo 12 mėn. (makaronų be priedų) iki 3 mėn. (makaronų su pomidorų tyre). Tikslus vartojimo laikas gamintojo nurodytas ant pakuotės.
Pyrago gaminiai sudėtimi artimi duonai, tačiau skiriasi išvaizda, kitomis savybėmis. Svarbiausios duonos žaliavos – miltai (ruginiai, kvietiniai), vanduo, druska, mielės, o pagalbinės – cukrus, kiaušiniai, krakmolas, riebalai, pienas, prieskoniai, salyklas.
Duonos ir duonos gaminių asortimentas:
– ruginė duona: Rugelis, 80 % ruginių šveistinių miltų, 15 % ruginių sijotų miltų, 5 % skaldytų grūdų;
– ruginė ir kvietinė duona: Palangos, 90 % ruginių sijotų miltų, 10 % I rūšies kvietinių miltų; Kauno, 92 % ruginių šatruotų miltų, 5 % II rūšies kvietinių miltų; Bočių, 80 % ruginių šatruotų miltų, 17 % II rūšies kvietinių miltų;
– kvietinė duona: balta forminė, I rūšies kvietinių miltų, sausų išrūgų;
– pyrago gaminiai: batonas 3-5 įpjovų, aukščiausios rūšies kvietinių miltų; arbatinė bandelė, aukščiausios rūšies kvietinių miltų; naminis pyragas, aukščiausios rūšies kvietinių miltų, cukraus, grietinės, melanžo, margarino; pynutė, aukščiausios rūšies kvietinių miltų, cukraus, margarino, melanžo, pieno; riestainiai; traškučiai; lazdelės; šiaudeliai.
Duonos ir pyrago gaminių kokybės rodikliai:
– išvaizda – gaminio forma turi būti taisyklinga, nedeformuota, nesuslėgta;
– paviršius – be įtrūkimų, blizgantis, neapdegęs;
– spalva – būdinga gaminiui;
– minkštimas – iškepęs, nelipnus, nedrėgnas, akytas, plastiškas;
– skonis ir kvapas – malonus, būdingas gaminiui.
Gaminių su pašaliniu kvapu ir skoniu neleidžiama realizuoti. Tai greitai gendantys produktai, todėl pervežant ir laikant, laikomasi tam tikros tvarkos: visi produktai turi būti įpakuoti. Parduotuvėse laikomi sausose, švariose gerai vėdinamose patalpose, esant 18-20 °C temperatūrai ir 75 % oro drėgnumui. Ant lentynų, prekystalių kraunama tokia tvarka: forminė duona – viena ar dviem eilėm ant šoninės arba apatinės plutos, padinė duona, batonai, pynutės – viena eile ant apatinės plutos. Duonos gaminiai, kaip ir kiti grūdų perdirbimo produktai, laikomi atskirai nuo pašalinių kvapų. Tikslus vartojimo laikas gamintojo nurodytas ant pakuotės.
Žr. dúona (1), 1 kruõpos dgs. (2), makarõnai dgs. (2), mìltai dgs. (1)

Grains – the main agricultural product. This rye, wheat, barley, oats, corn, rice, millet, buckwheat. They are not used directly for food, but they are made from processed products: grits and flour, as well as grain legumes (pea, soya, lentils, beans, etc.).
All grains have the same composite material, but differ in their number and shape. For example, most proteins in wheat, at least – rice, starch, mainly maize, at least – in oats, but they mostly fiber. Vitamin most germs – Group B, and minerals – phosphorus, potassium, magnesium.
Grain products processing:
1st Flour (wheat and rye (basic), barley, soybean, maize (secondary), oatmeal, buckwheat, rice, peas (special)).
2nd Whole grains (whole, sliced, treated in various grains and legume seeds of vegetables, cereals).
3rd Noodles (in the format and length).
4th Bread and bakery products.
The purpose flour – bread, pasta, confectionery, etc. Flour mix:
– Wheat: farina, or extra, consisting of uniform small grain is creamy with a yellowish tinge;
– Extra: white or white to creamy powder;
– First class: white or white with a yellowish tinge small, mixed powder (it contains 3-4% impurities skinned);
– The second kind: white with gray tinge mixed powder (containing up to 8-10% of impurities skinned);
– Wallpaper: yellowish to gray, and flour particle stambokos, different sizes (of up to 30% skinned pulp);
– Rye (pass): finely ground (up to 3% of impurities skinned);
– Rye (a little riddle): coarse particles with a gray shade (up to 10% of impurities skinned);
– Wallpaper.
Flour quality indicators:
– Color – commercial kind of freshness and character: the lighter meal, the better type (longer kept in tint lighter flour, break down as the coloring matter);
– Odor – weak, the distinctively sweet;
– Humidity – 15%;
– Gluten – is a viscous mass, which consists of proteins in the flour, wash flour dough with water (a well-regarded tough, resilient, tough, white with a yellowish or creamy gluten).
Gluten meal provides opportunities to exploit, and is denoted% extra class flour 28-30%, wallpaper – 13%. Infection of pests and extraneous materials are not allowed.
Flour packaged in paper bags from 0.5 to 3 kg in larger quantities – in bags of 50-70 kg. The packaging of the meal name, type and other information.
Wheat flour type the letters and figures: 405 C (extra), 405 D (extra), 405 E (extra), 550 C (A), 550 D (A), 550 E (A), 812 E (type I) , 1050 D (type II), 1050 F (type II), 1600 (wallpaper).
Flour a clean, cool (12-18 ° C), dry (relative humidity to 70%), well-ventilated areas. Storage time – from 8 months. (Extra) to 3 months. (Type II). Correct use of time specified by the manufacturer on the package.
Digestion of the grain – is grinding grain or seed. Grinding of the grain – a coat and germ removal. Polishing of the grain – grain that removal of the upper layer, the surface becomes smooth and glossy, but in less nutritional value. Flakes – a steaming stew, flatten and dry the grain. Species – the highest (A), first (I), second (II). Groats are classified according to grain, which made the production method, form and surface.
Grains of the range:
– Wheat: manna, which is a small, white, polished, made from durum wheat, and cereals. According to the type of wheat are three brands of soft wheat – M (white), hard – K (yellow), mixed – MK (white and yellow grain mixture);
– Barley grain: pearled, produced by grinding the grain. Divided by size: No. One – the largest no. 1 and 2 – elongated oval-jointed, no. 3, 4, 5 – a spherical grain, broken – broken various forms of barley Nucleolus, nešlifuoti. Fit to be divided into three rooms;
– Oat groats: Nuclear, made of polished and vapor steam grains and cereals;
– Buckwheat groats: nuclear, whole buckwheat kernels, broken down into type I and II (It depends on the net amount of kernel), and broken;
– Grains of rice: polished, long-grain cereals and oval, smooth, broken. Chubby digesting rice produced high pressure steam to soften, then heat-normal pressure, the grains burst, and their volume increases by 6-8 times;
– Corn grits: ground (in the amount of time of 5 rooms), breakfast cereals, mast;
– Millet grains: millet grinding kernel, which are divided by color into yellow, white, gray and red. It is also divided into A, I, Class II;
– Peas: accordance with the color (white, yellow, green), size (large, medium, small), according to the method of production (whether whole, broken, polished);
– Beans: white, color monochrome, color motley;
– Lens: large (used for food), small (used for animal feed), green, light green, brown.
Grains of quality indicators:
– Color – typical mature grain, and immature cereal grains are greenish;
– Taste – fresh or how many grains of insipid sweetish, not of – slightly bitter, acidic;
– Scent – a distinctive, mild. Perishable grains – musty, moldy smell;
– Humidity – 12-17%.
Healthy grains characterized by clusters of points pilnavertiškumą: the higher – the higher the type of product. Impurities shows grains of inferiority. Infection of a pest – may be contaminated with pests aruodiniais. Packed in paper or plastic bags, from 0.4 to 1 kg, are placed in cardboard boxes up to 15 kg. Large quantities of the products are packed in clean, dry, pest-free bags of 50 kg. The packaging of the grains of the name, type, type and other necessary information. A clean, cool (12-18 ° C), dry (relative humidity to 70%), well-ventilated areas. Storage time – from 17 months. (Peas) and four months. (Flakes). Correct use of time specified by the manufacturer on the package.
Pasta Range:
– Vamzdeliniai (of varying length and diameter of pipes): straight cut tubes (short and long), ragučiai (short curved or straight pipes), feathers – diagonally cut tubes;
– Thin, filamentous noodles (offers in the form of pasta): simple – short and long – straight (spaghetti), twisted skeins;
– Noodles (of varying length and width of the strip): a smooth surface and a corrugated surface;
– Figurative (in many shapes and sizes): shells, Bows, stars, letters, etc.
Pasta quality indicators:
– Color – depending on the type of flour (from Class A – cream of the Class I – yellow), the additives are added to the batter (egg yolk – yellow, spinach concentrate – green, tomato paste – pink carrot juice – orange);
– The surface – at how blunt, fracture site – vitreous;
– Form – characterized by product type and name.
Pasta packed into paper, plastic bags or cellophane 0,5-1 kg. The best packed in cardboard boxes to prevent breakage. Weighed noodles are packed in cardboard boxes and 30 kg. Pasta kept in rooms where the temperature no higher than 30 ° C for dry products at higher temperatures and changes in their weight. Relative humidity to 70%. Holding time – 12 months. (Pasta without attachments) to 3 months. (Pasta with tomato puree). Correct use of time specified by the manufacturer on the package.
Close composition cakes of bread, but differ in appearance, and other properties. The main raw materials of bread – flour (rye, wheat), water, salt, yeast, and support – sugar, eggs, starches, fats, milk, spices, malt.
Bread and bakery products:
– Rye bread Ruggell, 80% rye flour wallpaper, 15% rye flour graded, 5% broken grains;
– Rye and wheat bread municipality, 90% rye flour graded, 10% of the first type of wheat flour, Kaunas, 92% rye flour agile (live), 5% class II wheat flour, Ancestors, 80% rye flour agile (live), 17% of type II wheat flour ;
– Wheat bread: white, molded, I kind of wheat flour, dry whey;
– Bakery products: white bread 3-5 slots, top grade wheat flour; tearoom bread, flour, homemade pie, flour, sugar, cream, gray, margarine, pynutė the highest quality wheat flour, sugar, margarine, gray, milk, bagels, chips, sticks, straw.
Bread and bakery products quality indicators:
– Appearance – shape must be regular, undistorted, of free;
– Surface – no cracks, shiny, not burned;
– Color – they have a product;
– Flesh – baked, non-sticky, nedrėgnas, porous, plastic;
– Taste and smell – sweet, typical product.
The product of any foreign smell and taste are not allowed to realize. This is a perishable product, and transport and storage, compliance with certain procedures: All products must be packaged. Stores kept dry, clean well-ventilated rooms at 18-20 ° C and 75% humidity. On the shelves of stalls loaded as follows: molded bread – one or two rows on the sides and bottom of the crust, with the sole bread, baguettes, pint of fried dough cakes – one row on the lower crust. Bakery products, as well as other grain processing products are kept separate from extraneous odors. Correct use of time specified by the manufacturer on the package.
See. bread, grain, pasta, flour

© Kavos pupelė/Coffee-bean

8 Rgp

Kavõs pupẽlė – įvairių kavamedžio rūšių sėkla, vartojama kavos gėrimui gaminti.
Nuo seno kavos pupeles kramsnodavo. Yra žinoma, kad Afrikoje kariai, traukdami į žygius, būtinai pasiimdavo kavos pupelių. Kai kažkas paragavo deginant kavamedį apskrudusių kavos pupelių, paaiškėjo, kad šitaip kur kas skaniau. Vėliau buvo aptikta, kad dar skaniau ir patogiau pupeles susmulkinti ir užplikyti karštu vandeniu. Ilgainiui buvo sugalvota daug įvairių būdų, kaip paruošti šį aromatingą, tonizuojantį, ypatingo aromato gėrimą.
Įvairios kavamedžio rūšys skiriasi lapų, stiebų ir kitų augalo dalių forma bei dydžiu, vaisių ir sėklų kokybe.
Kavamedžio rūšių vaisiai būna balti, raudoni, tamsiai violetiniai arba beveik juodi. Antai liberiškojo kavamedžio sėklos šviesiai geltonos, arabiškojo – žydrai žalios, o jų hibrido – žalsvokos. Arabiško kavamedžio (arabika) vaisiai – ryškiai raudoni vyšnios dydžio, kiekviename iš jų yra po dvi plokščiai iškilias sėklas – kavos pupeles. Kavamedžio, iš kurio gaminama geriausios rūšies kava – moka, lapai ir vaisiai yra smulkūs, jų sėklos smulkios, bet plačios. Kartais kavamedžio vaisiuje yra ne dvi, o viena visiškai apvali sėkla. Tokios pupelės vadinamos perline kava, jos brangesnės už paprastas.
Yra keli kavos pupelių gavimo būdai:
a) sausasis, kai nuplautos vandeniu uogos dvi savaites džiovinamos saulėje cementinėse aikštelėse, po to specialiomis lukštenimo mašinomis mechaniškai nuo sėklų pašalinamas sausas vaisiaus minkštimas ir kieti vidiniai lukštai;
b) šlapiasis, kai nuo vaisių specialiomis mašinomis pašalinamas minkštimas ir po to uogos laikomos tamsioje vietoje, ten minkštimo liekanose vyksta fermentacija, o lukštų likučiai pašalinami dideliuose induose tekančiu vandeniu.
Pupelės džiovinamos ore arba džiovyklose (50-60 ºC temperatūroje). Nuo išdžiovintų sėklų valcais pašalinamas raginis lukštas ir jos poliruojamos specialiais besisukančiais būgnais. Specialiomis mašinomis pupelės rūšiuojamos pagal dydį, pašalinami nešvarumai.
Žaliose kavos pupelėse yra vandens, azotinių medžiagų, kofeino, riebalų, cukraus, kavaraugės rūgšties, ląstelienos ir mineralinių medžiagų. Kava vertinama pagal tai, kiek ji turi fiziologiškai aktyvaus kofeino, koks jos skonis ir kvapas. Kavos pupelės kepinamos, kad įgautų specifinį skonį ir kvapą. Kepinant kofeinas nesuyra, sumažėja vandens, cukraus, kavaraugės rūgšties ir šiek tiek padidėja azotinių medžiagų, kofeino ir riebalų. Kepinant cukrus karamelizuojasi, susidaro karamelinas, kuris nudažo kavos antpilą tamsiai rudai. Savitą kvapą kavai suteikia kofeinas. Jis susidaro, kepinant pupeles, Kadangi nelakiosios medžiagos ne visai oksiduojasi ir iš jų susidaro lakiosios oksiduojančios medžiagos. Kepinta kava turi šiek tiek fenolio junginių, piridino, acto rūgšties ir daugelio kitų junginių. Kepinant kavos sėklose susidaro daug vitamino PP – nikotino rūgšties, kuri yra laisva ir lengvai pereina į kavos gėrimą.
Pramoniniu būdu kavos pupelės kepinamos specialiuose dengtuose aparatuose 130-200 ºC temperatūroje, kol jos įgyja tamsiai rudą spalvą. Kepinant pupelių svoris šiek tiek sumažėja, bet apimtis padidėja beveik 1,5 karto. Nepakankamai kepinta kava ne tokia kvapi, o perkepinta – pasidaro kartaus ar rūgščiai kartaus skonio, nes suanglėja arba visiškai sudega kavoje esančios medžiagos. Įvairių kavos rūšių pupelės kepinamos, kol jos patamsėja, pavyzdžiui, afrikietiška kava (robusta) kepinama labiau negu kolumbiška kava.
Kava kepinama ir infraraudonaisiais spinduliais – portatyvinėje pupelių kepinimo krosnyje. Kepintos nesubrendusios kavos pupelės būna šviesesnės, o sumaltoje kavoje būna baltų dalelių. Nesubrendusios pupelės suteikia kavai pernelyg didelio aitrumo.
Kavos pupelės laikomas stikliniuose, hermetiškai uždaromuose induose. Malta kava tolydžio netenka specifinio kvapo ir skonio, todėl rekomenduojama jos malti nedaug.
Plg. kakãvos pupẽlė
Žr. kavãmedis (1)


Coffee bean – features and book reviews various types of seed used in coffee beverages.
The old coffee beans to chew. It is known that the African troops, pulling on walks, I need to bring coffee beans. When someone tried burning coffee tree and coffee beans, it appears that this is much tastier. Later I found that even tastier and more convenient to crush the beans and pour hot water. Were eventually invented a lot of different ways to prepare this aromatic, flavored drink special, which tones.
The various features and book reviews different types of leaves, stems and other plant parts in the form and size of fruit and seed quality.
Features and book reviews fruits are white, red, dark purple or nearly black. For instance, features and book reviews liberic seeds pale yellow and Arabic – the blue-green, and their hybrid – greenish. Arabian features and book reviews (Arabica fruit) – a bright red cherry-sized, each of which is embossed with two flat seeds – coffee beans. Features and book reviews for the production of the best kind of coffee – Knowledge of the leaves and fruits are small, the seeds small, but wide. Sometimes the fruit features and book reviews are not two, but one full round of seed. These beans are called guinea coffee, its more expensive than average.
There are several ways of obtaining coffee beans:
a) dry when washed with water, dried berries in the sun for two weeks cementinėse sites, followed by special milling machines to mechanically remove the seeds from the dried fruit pulp and solid inner shells;
b) wet when the fruit pulp is removed by special machinery, and then as berries in a dark place, there is fermentation of the pulp residues and shell residues are removed in large containers under running water.
Beans are dried in the air or drying (50-60 ° C). From the dried seeds removed horn veneer mills and polished with special rotating drums. Special machines are ranked by the amount of beans, be removed.
Raw coffee beans are in the water, nitrogen compounds, caffeine, fat, sugar, coffee leavening acid, fiber and minerals. Coffee judged by how it is physiologically active caffeine, as they taste and smell. Coffee beans kepinamos to acquire a specific taste and smell. Roasting degrade caffeine reduces the water, sugar, acid and coffee leavening slight increase in nitrogen compounds, caffeine and fat. Roasting caramelised sugar, is of caramel, which is painted a dark brown coffee dressing. Coffee offers distinctive smell the caffeine. He produced, roasting the beans, The non-volatile substances are not fully oxidized and the resulting volatile oxidizing materials. Toasted coffee is a bit of phenolic compounds, pyridine, acetic acid and many other compounds. Roasting coffee seeds produce a lot of vitamin PP – nicotinic acid, which is free and easy to pass the coffee drink.
Commercial coffee machines kepinamos dedicated the covered 130-200 ° C until it becomes dark brown in color. Roasting beans weight decreased slightly, but the volume is growing at about 1.5 times. Lack of toasted coffee at the smell, but burned – become bitter or acid taste bitter because carbonises or complete combustion of the substance in coffee. Various kinds of coffee beans roast until it darkens, for example, African coffee (robusta) baked more than Colombian coffee.
Coffee baked and infrared – portable apparatus beans roasting in the oven. Toasted immature coffee beans are lighter and ground coffee particles are white. Immature coffee beans gives excessive bitterness.
Coffee beans as glass, hermetically sealed containers. Coffee gradually loses the specific odor and taste, it is recommended that the low ground.
Cf. cocoa bean
See. coffee tree

© Kakavos pupelė/Cocoa bean

8 Rgp

Kakãvos pupẽlė – atogrąžų vaismedžio sėkla.
Kakavos pupelės yra labai maistingos ir kaloringos. Maždaug pusę maistingųjų medžiagų sudaro riebalai (kakavos sviestas), likusią dalį – baltymai ir angliavandeniai. Kakavos pupelių sudėtyje yra kofeino, raudonojo kakavos pigmento, maždaug 40 medžiagų, sukuriančių specifinį subtilų aromatą. Žvalinantis kakavos poveikis ne toks intensyvus, kaip arbatos arba kavos.
Plg. kavõs pupẽlė
Žr. kakãvmedis (1)


Cocoa bean – in tropical tree seed.
Cocoa beans are very nutritious and calorie. Approximately half of the nutrients of fat (cocoa butter), the rest – proteins and carbohydrates. Cocoa beans contain caffeine, cocoa red pigment, about 40 materials, create a specific delicate flavor. Effect cocoa less intense than tea or coffee.
Cf. coffee bean
See. cacao-tree

© Kakavos milteliai/Cocoa powder

8 Rgp

Kakãvos miltẽliai dgs. – maltų kakavmedžio vaisių produktas, gaminamas išspaudus ir išdžiovinus kakavos masę.
Iš kakavos miltelių indėnai išmoko gaminti gėrimą „čokolatlį“ (išvertus – „dievų maistas“). Pirmasis europietis, paragavęs „čokolatlio“, buvo Kolumbas, tačiau jam šis gėrimas nepatiko, nes pasirodė tirštas ir kartus.
1519 metais ispanų konkistadorai, užgrobę senąją Meksikos sostinę Tenočtitlaną ir išgrobstę actekų imperatoriaus Montesumos rūmus, jų sandėliuose aptiko didžiules džiovintų kakavos pupelių atsargas. Užkariautojai iš vietos gyventojų nesunkiai išgavo, ką daryti su pupelėmis. Taip kakavos gaminimo receptai atkeliavo į Europą. Pirmiausia jos pasiekė Ispaniją, kur netrukus buvo atidaryti pirmieji kakavos miltelių ir šokolado fabrikai.
XVI amžiuje kakavos gamyba buvo paskelbta Ispanijos valstybine paslaptimi. Ši paslaptis už šalies ribų pasklido tik po šimto metų. Tai atsitiko 1615-aisiais, kai Ispanijos karaliaus Filipo dukra Ana ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII. Būtent iš jos apie kakavą ir jos gamybos paslaptis sužinojo ir prancūzai. Prancūzijoje kakava buvo laikoma išskirtine karališkojo dvaro privilegija. Liudviko XIV žmona, ispanų kilmės Marija Teresė, visiems girdint sakydavo, kad labiausiai už viską pasaulyje vertina savo vyrą ir kakavą.
Netrukus kakavos paslaptis pasklido po visą Europą ir pasiekė Olandiją, kuri vėliau ir tapo kakavos gamybos ir prekybos lydere.
Kakavos milteliai turtingi kalio druskų ir fosforo. Jų sudėtyje yra teobromino, kuris kaip ir kofeinas stimuliuoja žmogaus širdies kraujagyslių bei nervų sistemos veiklą. Teobromino kakavoje yra labai nedaug.
Kakavos milteliai vartojami šokoladiniams kepiniams. Cukrus slopina kartų kakavos skonį. Kartais vietoj kakavos masės pridedama kakavos miltelių. Kakavos milteliai gaminami iš išspaudų, kurios lieka iš kakavos pupelių išspaudus kakavos sviestą. Jei produkto sudėtyje yra kakavos miltelių, tai nėra šokoladas. Tikrame šokolade nėra augalinių riebalų, kakavos miltelių ar konservantų.
Žr. kakavà (2), kakãvos gėrimas, šokolãdas (2)

Cocoa powder – malted cocoa tree fruit product fruits produced by extraction and drying of cocoa mass.
From cocoa powder, the Indians learned to drink (translated – “food of the gods“). The first Europeans, tasted the drink, it was in Columbus, but he did not like this drink, because he was thick and bitter.
Spanish conquistadors in 1519, captured the old capital of Mexico Tenochtitlan and the Aztec emperor Moctezuma steal the palace, they found a vast store of dried cocoa bean stocks. Conquerors of the local population easily got, what to do with beans. Yes cocoa recipes came from Europe. First, they reached Spain, where he was opening the first of cocoa powder and chocolate factories.
The sixteenth century, cocoa production has been published in the Spanish state secrets. This secret has spread outside the country only after a hundred years. It happened in 1615’s, when the Spanish King Philip’s daughter Anne married the French king Louis XIII. It is from the production of cocoa and its secret knowledge and the French. France, cocoa was considered to be the exclusive privilege of the royal estate. Louis XIV’s wife, Maria Theresa of Spanish origin, all ears to say that most everything in the world for her husband and the cocoa.
Soon, the secrets of cocoa spread throughout Europe and reached the Netherlands, which later became the cocoa production and marketing leader.
Cocoa powder is rich in phosphorus and potassium salts. It contains theobromine, which, like caffeine stimulates the human cardiovascular and nervous system. Theobromine cocoa is very low.
Cocoa powder is used for baking chocolate. Sugar inhibits the generation of cocoa flavor. Sometimes, instead of the cocoa mass cocoa powder is added. Cocoa powder is made from pomace, the remains of the cocoa bean cocoa butter extraction. If the product contains cocoa powder, it is Chocolate. Are not given chocolate vegetable fat, cocoa powder, or preservatives.
See . cocoa, cocoa beverage, chocolate

© Apynys/Hop

8 Rgp

Apynỹs (3b) – šilkmedinių (kanapinių) šeimos vijoklinis augalas, kurio spurgų dedama į alų (Humulus lupulus); šio augalo spurgas. Auginamas apynynuose ant nuolaidžių virvių ir vielų. Savaime auga Šiaurės pusrutulio vidurio juostos lapuočių miškuose, paupiuose, šlaituose, Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos vidutinio klimato zonose.
Istorikų manymu, dar šumerai apynių dėdavo į alų. Alaus gamyboje apyniai buvo pradėti naudoti Azijoje prieš 10 tūkstančių metų. Senovės lietuviai raugdavo su apyniais midų. Iš apynių vydavo virves, gamindavo brezentą, ausdavo maišinį audeklą, nes apynių pluoštas itin stiprus.
Dar Gajus Plinijus Sekundas Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ yra užsiminęs, jog jauni apynių ūgliai – tikras delikatesas. Yra žinoma, kad pirmoji apynių plantacija Europoje buvo užveista 768 metais, kai frankų karalius Pipinas Trumpasis, Karolio Didžiojo tėvas, padovanojo apynyną savo vasalui. Tuo metu nemažų apynynų būta Prancūzijoje ir Vokietijoje, o XI amžiuje jie atsirado ir Čekijoje, XVI amžiuje – Anglijoje.
Apynių naudojimas alaus gamyboje Europoje pirmą kartą buvo paminėtas 1079 metais abatės Hildegardės (Hildegarde) Šv. Rupreštsbergo (Ruprechtsberg) vienuolyno raštuose.
XIV a. olandų aludariai, konkuruodami su Hamburgo (Vokietija) apynių alumi, ėmė daryti alų su apyniais, o imperatorius Čarlzas IV leido įvesti mokestį apyniams. Be apynių daromą elį Anglijoje taip pat išstūmė apynių alus, nors karalius Henris VIII buvo uždraudęs vartoti šį augalą.
Senovėje iš miestų atvykdavo apynių rinkėjai, kurie spurgus rinkdavo rankomis, o gyvendavo palapinėse ar medinėse lūšnose. Lietuvoje nuo seno mažos plantacijos buvo įveistos prie namų, parenkant apyniams derlingesnę žemę ir šviesesnę vietą. Lietuvos statutas (1529 m.) už svetimų apynynų nuraškymą arba iškirtimą buvo nustatęs pinigines baudas. XVIII a. kai kur (Merkinės, Raseinių seniūnijose) iš valstiečių dvarai reikalaudavo apynių duoklės.
Kultūriniai apyniai užauga iki 10 m ilgio (laukiniai – iki 6 m). Lapai šviesiai žalios spalvos, dantyti, šiurkščiais plaukeliais. Iš žalsvų žiedynų susiformuoja apynių spurgai. Žiedynus sudaro tarytum stogo čerpės vienas kitą dengiantys kiaušinio formos gretutiniai lapai, kuriuose yra po du moteriškuosius žiedus, apsuptus mažo lapelio. Žiedų spurguose yra apynių liaukos. Nors augalas gali užmegzti vyriškus ir moteriškus žiedus, tačiau tik moteriški žiedai subrandina aludariams reikalingus spurgus.
Moteriškąjį spurgą sudaro vainiklapis, vadinamas pažiede. Surgams nokstant liaukos, esančios pažiedės viduje, prisipildo geltonos sakingos medžiagos, vadinamos lupulinu. Tai yra aliejus, kurio neturi nė vienas kitas augalas.
Kasmet augalas nupjaunamas iki šaknų, o pavasarį į viršų šauna vijoklinės atžalos, apaugusios plaukeliais. Plaukuotoms atžaloms pastatoma tvora su virvėmis, kad šios galėtų vytis. Žiedai užsimezgia pavasarį, o spurgai raškomi ankstyvą rudenį. Anksčiau tai buvo daroma atsistojus ant kojūkų, tačiau dabar mechanizacija palengvino šį darbą.
Kai derlius nuimamas, apyniai lėtai džiovinami krosnyse, po to slegiami aukštuose 2 m maišuose ar ryšuliuose. Taip jie paruošiami alaus darymui. Ant tokių pakuočių paprastai nurodoma apynių auginimo vietovė.
Apyniuose daug fitoncidų, eterinių aliejų, karčiųjų medžiagų – humulono ir lupulino, varijono rūgšties, dervų, nemažai aromatinių medžiagų. Jeigu salyklas sudaro alaus pagrindą ir lemia jo skonį, apyniai yra kontrastas grūdų saldumui, suteikia alui svaiginantį aromatą.
Džiovinami žiedynai išsiskleidžia ir iš jų iškrenta apynių liaukutės, iš kurių gaminami geltoni lipnūs apynių miltai (lupulinas): apynio vaisių ir spurgų žvynai turi daug liaukučių, pripildytų gelsva, lipnia aitraus skonio ir kvapo medžiaga.
Sausas lupulinas yra gelsvi, lipnūs, aitraus kvapo ir kartaus skonio milteliai. Juose yra eterinio aliejaus, karčiųjų medžiagų, vaško ir kt., dėl kurių apynys ir naudojamas ne tik farmacijoje, kosmetikoje, bet ir alaus bei midaus gamyboje. Pavasarį vartojami kaip ankstyvoji daržovė jauni apynių ūgliai, o vasarą aromatizuoti spurgais gėrimai.
Tradiciškai į alų dedami visi apynių spurgai, tačiau prieš vartojant juos aludarystėje, būna atitinkamai paruošiami. Paprasčiausias subprodukto gamybos būdas – apynių spurgai sumalami į miltelius ir supresuojami tabletėmis, kurias lengva transportuoti ir pritaikyti šiuolaikinėje technologijoje. Tačiau tabletės neturi apynių filtruojamojo sluoksnio, kuris yra vienas iš senesnių alaus daryklų reikalavimų.
Apynių ekstraktas pardavinėjamas skardinėse. Jis gali alui suteikti stipresnį skonį nei natūralūs ar supresuoti apyniai.
Yra įvairių aromatingų apynių rūšių, kurios alui suteikia malonų, subtilų skonį ir malonų kvapą.
Daugelyje šalių juos valgo ir žalius, ir virtus, ir troškintus. Valgomi ir vyriški apynio žiedai (mat, apynys yra dvinaris augalas: vieni apynojai augina moteriškus spurgus, o kiti – vyriškąsias šluoteles). Apynių spurgų dedama į mieles, kepant kai kurių rūšių duoną.
Viena didžiausių apynių plantacijų yra Vokietijoje, Bavarijos žemėje, tačiau jų nemažai importuojama iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos.
Plg. miẽlės dgs. (4), salýklas (1)
Žr. alùs (4), lupulìnas (2)


Hop – Mulberry (hemp) family climber, whose cones are added to beer (Humulus lupulus), the plant bud. Hop is grown on the gentle cords and wires. Self-rising Northern Hemisphere mid-strip hardwood forests, shore slope, European, Asian and North American temperate zones.
According to historians, even the Sumerians dėdavo hop beer. Beer hops were first introduced in Asia to 10 thousand years ago. Ancient Lithuanian mead starter with hops. In vydavo hop rope, produces sheets, Girls used to weave cloth sack, because fiber is very strong hop.
Even Gaius Pliny the Elder Seconds “Natural History“ is hinted that the young shoots of hops – a real delicacy. It is known that the first hop plantation was planted in Europe 768 years, when the Frankish king Pepin the Short, Charlemagne’s father, gave a hop gardens of their vassals. At that time there was a significant hop gardens in France and Germany, but they appeared in the XI century and the Czech Republic in the sixteenth century – England.
The use of hops beer production in Europe was first mentioned in 1079 in Abbot, Hildegard St. Ruprechtsberg notes to the monastery.
Fourteenth century Dutch brewers in competition with the Hamburg (Germany) hop beers, began to make beer with hops, and the Emperor Charles IV authorized the levy of hops. In England, the hops-related Eli also changed the hop beer, even though King Henry VIII banned the use of this plant.
In the ancient city came from the hop pickers, who collected the cones by hand, and lived in tents or in wooden slums. Lithuania has long been a small orchard was planted in the backyard, the choice of productive land of hops and a brighter place. Lithuanian Statute (1529) for milling or strange hop gardens were established by harvesting the fines. Century in some places (Merkines, Raseiniu neighborhoods) of the estates of the peasants demanded hop tribute.
Cultural hops grow up to 10 m in length (wild – up to 6 months). Leaves pale green, toothed, rough hairs. In greenish inflorescences formed cones. Inflorescence composed as if the roof tiles covering one another egg-shaped adjacent leaves, which are the two women’s rings, surrounded by a small leaf. Rings are the hop cones gland. Although the plant can make men’s and women’s rings, but only for women brewers needed to nurture flowers in cones.
The female cones of petal, called bracts. Surge ripening glands, located inside the bracts, filled with yellow, resinous substance called lupulin. It is oil, which has no other single plant.
Each year, plant to cut the roots spring up and hits the climbing shoots, covered with hairs. Shoots hairy placed fence with ropes, so that they could go after. The rings began in the spring, and the cones are harvested in early autumn. This was done standing on Stilt, but now mechanization facilitated this work.
Once harvested, the hops are dried slowly in ovens, and then pressed 2 m tall in bags or bales. Yes, they are prepared brewing. On these packages typically provide hop-growing area.
Phytoncides many hops, essential oils, bitter substances – and humulono lupulin, varijono acid resin, a number of aromatic substances. If a malt beer base and determines its taste, the hops are the contrast of grain sweetness, this beer giddy flavor.
Dried flowers and expands from the drop-down hop glands, which are made of yellow sticky hop flour (lupulin): fruit and hop cone scales have many glands, filled with yellow sticky pungent taste and odor.
Dry lupulin a yellowish, sticky, pungent odor and bitter taste of powder. They contain essential oils, bitter substances, wax, etc. Which hops and is used not only for pharmaceutical, cosmetics, but beer and mead production. Early in the spring are used as vegetable Young hop shoots in the summer drinks flavored cones.
Traditionally, the beer, all placed in cones, but before taking them aludarystėje, are prepared accordingly. The simplest technique is sub – cones ground to a powder and pressed tablets, which are easy to transport and apply modern technology. But the tablets do not hop filtering layer, which is one of the older breweries requirements.
Hop extract is sold in cans. It can give beer a stronger taste than a natural or compressed hops.
There are different types of flavors of hops, which gives beer a sweet, delicate taste and pleasant aroma.
In many countries, they eat raw, and cooked and steamed. Edible and hop rings for men (because of hops is a binary plant: some grows apynojai female cones, but others – male whisk). Hop cones placed in yeast, baking some breads.
One of the largest plantations of hops in Germany, Bavaria, but the number of imports from the United States and China.
Cf. yeast, malt
See. beer, lupulin

© Achi/Ahi

6 Rgp


Achì pipìras – uoginės paprikos (Capsicum baccatum) porūšis, Pietų Amerikos pipiras.
Žr. aitrióji pãprika, pãprika (1)

Ahi pepper – jalapeno peppers (Capsicum baccatum) subspecies, the South American pepper.
See. chilli, red pepper

© Paprika/Paprika

6 Rgp


Pãprika (1) [vengr., serbų-chorv. paprika < papar – pipiras] – bulvinių šeimos pietų kraštų daržų augalas, vedantis pailgus, panašius į ankštį raudonus aitrius vaisius (Capsicum annuum), kilęs iš Pietų Amerikos (Meksikos, Brazilijos); jo vaisius. Tai prieskoninė daržovė.
Paprikos dar majų buvo vartojamos kaip vaistas. Europoje žinoma nuo XVI amžiaus. Manoma, kad papriką atvežė Kolumbas, kadangi pirmą kartą paprika paminėta Viduramžiais Ispanijos rašytiniuose šaltiniuose. Vengrijoje pradėta auginti nuo 1585 metų. Vengrišką papriką iš Indijos atnešė turkai. Iš Vengrijos pateko ir į Lietuvą, tačiau dėl klimatinių sąlygų mažai paplitusi.
Stiebas status, neryškiai bambliuotas, iki 150 cm aukščio. Lapai kiaušiniški, elipsiški, lygiakraščiai. Žiedai balti. Vaisius – pailgai nusmailėjusi, cilindriška arba rutuliška, žalia, geltona, oranžinė, raudona, violetinė arba ruda uoga.
Auginamos įvairios paprikos rūšys dėl valgomų vaisių. Svarbiausios iš jų:
1. Uoginė paprika (Capsicum baccatum). Priklauso Pietų Amerikos adži pipirai.
2. Kvapioji paprika (Capsicum cardenasii).
3. Smulkiauogė paprika (Capsicum chacoense).
4. Datulinė paprika (Capsicum chinense). Priklauso aštriausi naga ir habanero pipirai.
5. Aukštoji paprika (Capsicum eximium).
6. Segtukinė paprika (Capsicum flexuosum).
7. Krūminė paprika (Capsicum frutescens). Priklauso kajeno ir tabasko pipirai.
8. Gauruotoji paprika (Capsicum pubescens).
9. Vienmetė paprika (Capsicum annum). Priklauso saldžiosios paprikos, aštrūs jalapeno pipirai, čiltepinai.
Skiriami du paprikos porūšiai:
1. Karčioji paprika (tik kaip prieskonis). Jos ankštys naudojamos marinuojant, rauginant agurkus.
2. Saldžioji paprika (tik maistui kaip daržovė).
Aitriosios paprikos žymiai turtingesnės angliavandenių, baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Jos stipraus aromato ir labai aštraus skonio, vartojamos patiekalams pagardinti.
Vaisius nesultingas, daugiasėklis, apvalus arba pailgas, raudonas, geltonas arba žalias. Paprikos būna įvairaus aštrumo; labai švelnios arba labai aštrios.
Turi karčiųjų bei aitriųjų medžiagų, beta karotino, vitamino C bei flavonoidų, vitaminų P, B1, B2, B6, E, PP, nemažai angliavandenių, baltymų, eterinių aliejų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, magnio, geležies ir kalio). Raudonose saldžiosiose paprikose žymiai daugiau karotino (provitamino A) nei žaliose. 100 g paprikų yra 29 kcal.
Paprikos saugo nuo auglių susidarymo, jose esančios veikliosios medžiagos stiprina kraujagysles, naikina infekcinių ligų sukėlėjus, padeda peršalus, malšina uždegimus, šarmina organizmą, saugo nuo aterosklerozės, naikina žalingas bakterijas, skatina tulžies išsiskyrimą, gerina apetitą, stimuliuoja virškinimo procesus, gerina kraujodarą ir kraujo sudėtį, skatina šlapimo išsiskyrimą, malšina skausmą, skatina prakaitavimą, malšina karščiavimą, mažina cukraus kiekį kraujyje ir plečia kraujagysles.
Saldieji pipirai yra ryškiai raudoni, žali, gesvi, melsvi ir vartojami švieži be sėklų. Kartieji pipirai yra pailgos formos, smailiais galais, lygūs, jie džiovinti sumalami kartu su sėklomis. Jų dedama į padažus, marinatus, kepsnius.
Stambūs ir smulkūs aitriųjų paprikų vaisiai dažniausiai naudojami sriuboms, padažams, mėsos patiekalams, konservams paskaninti. Aitriosios paprikos suteikia padažams ypatingą skonį ir sužadina apetitą. Vartojamos džiovintos ir maltos.
Vaisius valgomas virtas, keptas, troškintas, raugintas, marinuotas ir konservuotas. Konservuoti galima įvairios brandos vaisius: nupjaunami vaiskočiai, išimamos viduje esančios sėklos bei minkštimas ir gerai išplaunama.
Žali, geltoni ir raudoni saldžiosios paprikos vaisiai vartojami švieži ir konservuoti: įdaromi, jų dedama pagardinti sriuboms, troškintai mėsai, įvairiems tautiniams valgiams, daržovių salotoms, padažams. Rauginamos paprikos ankštys. Saldžiosios paprikos vaisiai marinuojami vieni ir su kitomis daržovėmis, jų dedama raugiant kopūstus. Žali ir geltoni vaisiai valgomi troškinti ir įdaryti.
Iš paprikos vaisiaus gaminamas aštrus padažas, taip pat prieskoniai: gaminimo metu sausi, raudoni paprikos vaisiai plaunami ir džiovinami arba malama akmeniniais ir plieniniais volais. Malūnininkas nustato, kiek atskirai surinktų paprikos sėklų turi būti malama kartu su vaisiais. Malimo metu pasiekiama aukšta temperatūra lemia produkto spalvą ir priverčia iš grūdelių sunktis sėklų aliejų, kuris lemia prieskonio aštrumą. Malimo temperatūra griežtai kontroliuojama. Lengvas paprikos natūralaus cukraus karamelizavimasis suteikia prieskoniui malonų kvapą.
Po malimo griežtai tikrinama gauto mišinio kokybė, prieskoniai klasifikuojami. Jei mišinys atitinka visus kokybės reikalavimus, yra pilstomas į pakuotes, priskiriamas atitinkamas pavadinimas.
Paprika naudojama degtinei bei likeriams gaminti, vartojama vietoj juodųjų ar kvapiųjų pipirų. Tai pagrindinis virtuvės prieskonis ir vienas pagrindinių daugybės patiekalų sudedamųjų dalių Vengrijoje, pavyzdžiui, ruošiant vengrų guliašą. Amerikiečiai labai dažnai paprikas naudoja kaip pagardą ant žuvies, kiaušinių, sūrio ir daržovių troškinių, o Maroko kulinarai – gamindami salotas bei įvairius patiekalus iš pomidorų. Maroke paprikos maišomos su sviestu, margarinu ar aliejumi ir taip pagerinamas žuvies ar paukštienos skonis. Ispanijoje paprikomis paskaninami ryžiai, jūros gėrybės, dešros.
Plg. aitrióji pãprika, saldžióji pãprika
Žr. marinãvimas (1), pipìrai dgs. (2), raugìnimas (1)

Paprika [Hungarian., Serbian. Pepper < Papara – Pepper] – solanaceous southern edges of the vegetables, leading elongated, similar to the tight red giving off pungent fruit (Capsicum annuum) is native to South America (Mexico, Brazil), and its fruit. This vegetable avocado.
Chilli Maya was still used as a medicine. Known in Europe since the sixteenth century. It is believed that Columbus brought chilli, pepper for the first time since the Middle Ages in Spain mentioned in written sources. Hungary started to grow from year 1585. Hungarian paprika from India brought the Turks. In Hungary and came to Lithuania, but due to climatic conditions have a low prevalence.
The stem of the status, obscured bambliuotas up to 150 cm in height. Leaves egg-shaped, elliptically, leg. Flowers are white. Fruit – nusmailėjusi elongated, cylindrical or spherical, green, yellow, orange, red, brown or purple berries.
Peppers grown in various types of edible fruit. The most important of them:
1st Jalapeno (Capsicum baccatum). Owned by the South American pepper Ada.
2nd Sweet pepper (Capsicum cardenasii).
3rd Small berry-shaped pepper (Capsicum chacoense).
4th Date pepper (Capsicum chinensis). Owned by Severe nail and habanero peppers.
5th High pepper (Capsicum eximium).
6th Pin pepper (Capsicum flexuosum).
7th Indigenous pepper (Capsicum frutescens). Owned Cayenne pepper and Tabasco.
8th Ajuga pepper (Capsicum pubescens).
9th Temporary pepper (Capsicum annum). Owned by sweet red peppers, spicy jalapeno pepper.
Peppers, two subspecies:
1st Bitter sweet pepper (only as a condiment). Its pods are used for pickling, tanning and cucumbers.
2nd Sweet pepper (only food such as vegetables).
Chili peppers much richer in carbohydrates, protein, minerals and vitamins. They are very strong aroma and pungent flavor, used for seasoning dishes.
The fruit is juicy, rich seeds, round or oblong, red, yellow or green. Peppers can be of different sharpness, very mild or very spicy.
Must chili and bitter substances, beta-carotene, vitamin C and flavonoids, vitamin P, B1, B2, B6, E, PP, and a number of carbohydrates, proteins, essential oils, organic acids, minerals (calcium, phosphorus, magnesium, iron and potassium). Red sweet peppers much more carotene (provitamin A) than the green. 100 g sweet pepper contains 29 calories.
Chilli protects against tumor formation, they contain the active substance strengthens blood vessels, kill infectious pathogens, helps colds, soothes inflammation, the body alkaline, protects against atherosclerosis, kills harmful bacteria, stimulates bile secretion, improves the appetite, stimulates the digestive process, improves blood and blood composition, promote the urinary excretion, suppress pain, promotes perspiration, soothes fever, reducing blood sugar and blood vessels to expand.
Sweet peppers are bright red, green, gesvi blue, and used fresh seedless. Bitter pepper is the elongated shape of the peaks at the ends, equal, they should be ground together with dried seeds. They are added to sauces, marinades, barbecue.
Large and small chilli fruit is used in soups, sauces, meat dishes, canned flavor. Green chili sauces give a special flavor and stimulates the appetite. Use of dried and minced.
Fruit eaten boiled, fried, steamed, fermented, pickled or preserved. Canned fruit can be of different maturity: cut peduncles, removable inside seeds and pulp, and wash well.
Green, yellow and red sweet peppers and fresh fruit used in preserves and filled with their added seasoning soups, stew, various folk meals, vegetable salads, sauces. Fermentation chili pods. Sweet peppers pickled fruits and some other vegetables, they are added raugiant cabbage. Green and yellow fruits eaten baked and stuffed.
In pepper fruit produced by spicy sauce, and spices: the production of dry, red chilli fruit be washed and dried, or grinding stone and steel rollers. Miller set the number of separately collected chilli seeds must be grinding together with fingers. Grinding is achieved at high temperature due to the color of the product and makes the grains soak seed oil, which determines the sharpness of spice. Grinding temperature is strictly controlled. Easy chili natural sugar caramelized tinge pleasant smell.
After grinding the resulting mixture of strict checks the quality of spices are classified. If the mixture meets all quality requirements are sold in packages include the name.
Paprika is used to produce vodka and liqueurs, to be used in place of black pepper and flavoring. This is the main cooking spice and is one of many dishes of ingredients in Hungary, for example, the preparation of Hungarian goulash. Americans are very often used as a condiment paprika on fish, eggs, cheese and vegetable stew, and cook Moroccan – producing a variety of dishes and a salad of tomatoes. Morocco peppers mixed with butter, margarine or oil, and thus improve the taste of fish or poultry. Spain made delicious pepper rice, seafood, sausages.
Cf. chilli, sweet red pepper
See. marinating, peppers, tanning (ferment)

© Pipirai/Peppers

6 Rgp


Pipìrai dgs. (2) – šiltųjų kraštų pipirinių šeimos augalo (daugiamečio vijoklio) (Piper nigrum) kaulavaisiai ar jų milteliai, vartojami prieskoniams. Tai Azijos vijoklinio augalo juodojo pipiro (Piper nigrum) tamsūs apskriti vaisiai, priskiriami vaisinių prieskonių grupei.
Kilo iš senovės Indijos (iš sanskrito “pilpali”). Senovės graikai naudojo pipirus rečiau negu romėnai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) ir filosofas Teofrastas (372-287 m. pr. Kr.) rašė apie pipirus ir jų naudą. XV amžiuje Kolumbas savo laivu “Santa Marija” plaukdamas į Indiją atsidūrė Amerikoje ir vietoj juodųjų atrado kvapiuosius pipirus.
Indų legendos ir mitai teigia, kad juodieji pipirai priverčia žmones išpasakoti didžiausias paslaptis.
Raudonieji pipirai kilę iš Pietų Amerikos (Meksikos) ir priklauso bulvinių šeimai, jie yra bulvių ir pomidorų giminaičiai, o juodieji pipirai – iš Rytų Indijos, Malajų archipelago salų.
Pirmieji europiečiai, paragavę juodųjų pipirų, buvo graikai, Aleksandro Makedoniečio kariai, 327 m. pr. Kr. keliavę į Indiją. Vėliau pipirų į Europą atveždavo senovės Romos pirkliai, intensyviai prekiavę su Indija.
Nuo XVI a. pipirai buvo pardavinėjami vaistinėse kaip gydomoji priemonė.
Pasaulyje išvesta apie 2000 pipirų rūšių, kurios viena nuo kitos skiriasi forma, spalva, aitrumu. Jų vaisiuose yra daug aliejų (eterinių, riebalinių), vaško, dažomųjų medžiagų, vitaminų P, B grupės, C. Pagal pastarojo vitamino kiekį kai kurios pipirų rūšys lenkia visas daržoves (100 g pipirų yra iki 300 mg askorbo rūgšties).
Pipirų kokybė nustatoma, vertinant kvapo intensyvumą, aštrumą, dydį, spalvą ir kiekvieno žirnelio svorį. Aukštos kokybės pipirai yra vienodo dydžio ir vienodos spalvos.
Švieži neprinokę vaisiai būna žali ir aitrūs. Jie yra svarbiausias populiarių prancūziškų prieskonių komponentas.
Kulinarijoje vartojami juodieji ir baltieji, kvapnieji ir raudonieji pipirai (arba paprika).
Baltieji pipirai aštresnio skonio negu juodieji, tačiau ne tokie kvapnūs. Juodieji pipirai nuo baltųjų skiriasi tik paruošimo technologija. Norint gauti juoduosius pipirus, kekės skinamos dar žalios, vos ėmus rausti apatinei uogelei, ir tuoj pat džiovinamos, o baltieji gaunami jau prinokus uogoms, nulupus nuo grūdų žievelę. Juodieji pipirai yra aštresnio skonio negu baltieji, o žalieji pipirai daugiausia vartojami padažams ir salotoms gaminti.
Žalieji, juodieji ir baltieji pipirai renkami nuo to paties krūmo, jų spalva priklauso nuo to, kokiu metu renkamas derlius.
Gaminant patiekalus, vartojami malti ir nemalti baltieji ir juodieji pipirai. Nemalti juodieji ir baltieji pipirai dedami į sriubas, marinatus, sūdomą ar rauginamą maistą, padažus, verdamą ar troškinamą mėsą, žuvį, drebučiais apipilamus valgius. Malti juodieji ir baltieji pipirai vartojami įvairiems valgiams, maltai mėsai (faršui), įdarams pagardinti, taip pat į gatavus patiekalus.
Virtuvėje pipirai tinka net ir kai kuriuose saldžiuose patiekaluose – meduoliuose. Dauguma salotų ir mišrainių (špinatų, pupelių, ypač pomidorų) įgauna skonio pilnatvę pridėjus pipirų. Tinka varškės ir fermentinių sūrių patiekalams.
Juodieji ir baltieji pipirai auginami Indijoje, Vietname, Filipinuose, Indonezijoje.
Kvapniuosius pipirus pirmieji pradėjo vartoti actekai, skanindavę jais šokolado gėrimą. Ispanai atvežė į Europą (Angliją), o iš čia paplito po kitus kraštus. Tai tropinio mirtinių šeimos medžio džiovinti vaisiai. Jų grūdeliai lygūs, neraukšlėtas paviršius, stambūs, įvairių atspalvių ruda spalva, aštrus skonis, kvepia kaip gvazdikėlių, juodųjų pipirų, muskato riešuto ir cinamono mišinys.
Kvapieji (kvepiantieji) pipirai dedami į marinatus ir padažus, sriubas, dažnai įeina į įvairius prieskonių mišinius. Pramoniniu būdu gaminama kvapniųjų pipirų esencija (aliejus) vartojama kaip aromatizuojantis priedas likerių gamyboje ir kitur. Naudojami dešroms, degtinės ir likerio gaminiams, laukinių žvėrių bei paukščių patiekalams ir konditerijos gaminiams pagardinti.
Europietiškoje virtuvėje kvapieji pipirai naudojami gardinant žuvies, mėsos, ypač švelnios paukštienos, ėrienos ar veršienos, daržovių patiekalus. Jų taip pat dedama į mėsiškas sriubas, padažus. Sveikų ar maltų pipirų dedama į konservus, daug jų sunaudojama transportuojant žuvį (čia jie veikia kaip antiseptikas) ar gaminant žuvies valgius, gaminant saldžiuosius patiekalus, desertą su šokoladu.
Kvapieji pipirai yra visžalio medžio (Primenta officinalis), kuris auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Vest Indijoje, džiovinti rudi vaisiai, kurie vartojami ir kepinių (kalėdinių kepinių, keksų, sausainių) skoniui, spalvai ir aromatui pagerinti.
Raudonieji pipirai – tai karčiųjų ankštinių pipirų džiovintos ir sumaltos ankštelės. Jie auga Kryme, Kaukaze. Pipirų spalva raudona, skonis aštrus, deginantis, kvapas silpnokas, būdingas raudoniesiems pipirams.
Raudonųjų pipirų (arba paprikos) dedama į sriubas, troškintą mėsą, marinatus. Tiek kvapniųjų, tiek raudonųjų pipirų tėvynė – Centrinė ir Pietų Amerika.
Rožiniai pipirai yra pipirinių šeimai priklausančio augalo (Schinus terebinthifolius) vaisiai, kilę iš Pietų Amerikos, kurioje surenkamas didžiausias šių pipirų derlius.
Rožinių pipirų kvapas labai neryškus, truputį primenantis juoduosius ir baltuosius pipirus, bet, sumalus grūdelius, jis išryškėja.
Kulinarijoje švelnūs ir aromatingi, neturintys deginančio aštrumo rožiniai pipirai tinka daugeliui patiekalų, pradedant mėsos ir žuvies bei daržovių ir baigiant desertais, kepiniais, kur jie gali pakeisti gvazdikėlius, paskaninti. Tačiau negali pakeisti juodųjų pipirų.
Juodieji pipirai – tai visai išdžiūvę vaisiai; jų aromato nesumaišysi su jokiu kitu kvapu. Ką tik sumalti pipirai sustiprina daržovių, mėsos, žuvies ir netgi šviežių vaisių skonį. Vienas žinomiausių mėsos patiekalų, skaninamų rupiai grūstais pipirais, yra pipirinis žlėgtainis. Maltus juoduosius pipirus geriausia berti baigiant kepti, nes ilgai kaitinami mažiau kvepia.
Juodieji pipirai naudojami sriuboms, padažams, daržovių salotoms, visų rūšių mėsos produktams, žvėrienai gardinti. Jų dedama ruošiant pikantiškus Savojos kopūstus, pupeles, žirnelius, guliašą, kiaušinių valgius, sūrius, žuvį, marinuojant įvairius produktus, kepant imbierinius sausainius. Daug pipirų sunaudojama gaminant dešras.
Saldūs ir pieniški patiekalai gardinami pipirais stengiantis paryškinti jų skonį. Jų dedama patiekiant ananasus, moliūgus, braškes.
Baltieji pipirai – tai sėklos, nuo kurių atskirtas apyvaisis. Jie aštresnio skonio nei juodieji, bet ne tokie kvapūs. Jie labai pagerina kiaušinių, ypač įdarytų, skonį, labai tinka žuvienei ir žuvies drebučiams. Neretai pakeičia imbierą. Be to, gardinami pieno ir grietinės patiekalai, bulvių košė, skaninami virti mėsos ir žuvies valgiai, omletai, baltieji padažai ir sriubos.
Minkštais švelnaus skonio baltaisiais pipirais nuo seno gardinamas vynas. Tikėta, kad taip vynui suteikiamos trokštamos meilės gėrimo ypatybės.
Žalieji pipirai renkami dar žali, net nepradėję nokti. Juos paruošti kiek sudėtingiau nei kitų rūšių pipirus. Tinkamai paruošti žalieji pipirai išsiskiria švelnesniu skoniu, ne tokiu ryškiu kvapu, tačiau jie vis tiek turi būti kokybiški, pakankamai aromatingi ir aštrūs. Todėl parinkti ir ruošti prieskoniams žaliuosius pipirus gali tik patyrę darbuotojai. Parduotuvėse parduodama kekėmis arba po vieną džiovintų, užšaldytų ar acte marinuotų žaliųjų pipirų.
Kartieji pipirai kaip pagrindiniai prieskoniai vartojami pupelėms, o maišomi su kitais prieskoniais – daugeliui kitiems patiekalams gardinti: žirniams, lęšiams, grybams, žirnių, daržovių, vištienos, bulvių, pomidorų sriuboms, mėsos sultiniui, guliašui, maltai mėsai, veršienai, avienai, kepenims, jautienai ir kiaulienai, žaliosioms, agurkų, morkų, burokėlių, salierų, pomidorų, kopūstų salotoms, keptoms bulvėms, marinuotai silkei, karpiui, antienai, vištienai, žvėrienai ir laukinių paukščių mėsai.
Pakuojami į popierinius pakelius ar kartonines dėžutes.
Pakuotė turi apsaugoti pipirus nuo šviesos ir nepraleisti oro, kad neišsikvėptų. Geriausia laikyti nemaltų pipirų atsargas, sandariai uždaromame stikliniame arba porcelianiniame inde, vėsioje ir sausoje patalpoje. Juos smulkinti (malti, trinti) geriausia nedideliais kiekiais tam skirtais malūnėliais.
Kvapieji pipirai lemia Skandinavijos šalyse ruošiamų žuvų (ir silkės) saldoką skonį. Jamaikoje, kur surenkami kokybiškiausi šios rūšies pipirai, populiarus kvapiųjų pipirų ir romo gėrimas. Kvapieji pipirai yra ir vienas iš benediktino gėrimo komponentų, o sveikų pipirų dedama į grogą, karštą vyną.
Viduržemio jūros valstybėse bei Prancūzijoje rožiniais pipirais gardinami žuvies ar nežuvinių jūros produktų valgiai.
Statistika rodo, kad Indija – viena didžiausių pipirų tiekėjų pasaulyje. Antroji pagal užauginamų pipirų kiekį – Indonezija. Brazilija – trečioji pipirų augintoja. Ši šalis yra pagrindinė baltųjų pipirų gamintoja. Brazilijos pipirai išsiskiria lygiu, labai juodu paviršiumi bei grietinėlės spalvos vidumi. Brazilija yra pagrindinė baltųjų pipirų, kurie gaminami, pašalinant juodąją žievelę nuo branduolio, gamintoja.
Pipirai auginami ir Tailande, tropinėje Afrikoje, Kuboje ir kituose tropiniuose regionuose.
Žr. pãprika (1), príeskonių darnà

Peppers – the edges of warm pepper family plant (multi-climbers) (Piper nigrum), stone or powder, used as spices. This Asian climbing plant of black pepper (Piper nigrum), round dark fruit, spices include fruit group.
Originated from ancient India (from Sanskrit “pilpali“). The ancient Greeks used the pepper is lower than the Romans. Greek physician Hippocrates (460-377 BC. BC). Teofrast and philosopher (372-287 BC. BC) wrote about the peppers and their benefits. Fifteenth century, Columbus his ship “Santa Maria“ called at the India found themselves in America and found instead of aromatic black pepper.
Hindu myths and legends claim that the black pepper makes people tell the biggest mystery.
Red peppers come from South America (Mexico) and belong to the potato family, they are relatives of potato and tomato, and black pepper – from eastern India, the Malay archipelago.
The first Europeans tasted of black pepper, it was the Greeks, Alexander’s soldiers, 327 Ave. BC. traveled to India. Later pepper in Europe delivering the ancient Roman merchants traded extensively with India.
Since the sixteenth century Pepper was sold in pharmacies as a therapeutic tool.
Around 2000 the world bred pepper species, which differ in shape, color and pungency. Their fruit is a lot of oil (essential, fatty), waxes, coloring agents, vitamin P, B, C. According to the latter’s vitamin content, some types of peppers ahead of all the vegetables (pepper 100 g to 300 mg of ascorbic acid).
Pepper to the quality of the assessment of odor intensity, sharpness, size, color and weight of each pill. High-quality pepper is the same size and same color.
Fresh unripe fruit is green and peppery. They are a key component of the popular French-flavored.
Culinary use of black and white, aromatic, and red pepper (or chilli).
White pepper sharper flavor than black, but not as flavourful. Black pepper is different from white only preparation technology. To get black pepper, bunches harvested still green, just flush the lower uogelei addressed, and as soon as dry, white and come already ripe berries, rind removed from grain. Black pepper is a sharper flavor than white, and green peppers are mainly used in sauces and salad products.
Green, black and white pepper are collected from the same bush, the color depends on what crop is elected.
Cooking, use of ground and ground white and black pepper. Ground black and white pepper are added to soups, marinades, cured or fermented foods, sauces, boiled or stewed meat, fish, jelly showered with food. Ground black pepper and white are used for various meats, minced meat (minced meat) seasoned stuffing, as well as the finished dishes.
Pepper for the kitchen and even some sweet dishes – gingerbread. Most of the salads and salad (spinach, beans, tomatoes in particular) takes the fullness of flavor by adding peppers. Suitable for cottage cheese and cheese dishes.
Black and white pepper grown in India, Vietnam, Philippines, Indonesia.
Aromatic pepper Aztecs were the first to use, they skanindavę chocolate drink. Spaniards brought to Europe (England), and from there spread to other countries. This is a fatal tropical dried fruits of the family tree. Their grain, smooth, smooth-faced surface, large, various shades of brown, pungent taste, smells like cloves, black pepper, nutmeg and cinnamon mixture.
Allspice peppers are added to marinades and sauces, soups, often incorporated into a variety of spice blends. Commercial production of aromatic pepper essence (oil) is used as a flavoring additive in the manufacture of liqueurs, and elsewhere. Used in sausages, vodka and liqueur products, wild game and poultry dishes and pastry spice.
In a European kitchen pepper flavoring used gardinant fish, meat, particularly poultry gentle lamb or veal, vegetable dishes. They also added to the meaty soups, sauces. Whole or ground pepper are added to the preserved much of their consumption of fish during transportation (where they act as preservatives) or manufacture of fish meals, the production of sweet dishes, desserts and chocolate.
Aromatic pepper is a evergreen tree (Primenta officinalis) which grows in Central and South America and West Indies, brown dried fruit, and are used in baking (Christmas cake, muffins, biscuits), flavor, color and flavor better.
Red pepper – a bitter, dried chili pods and ground. They grow in the Crimea, the Caucasus. Color red peppers, spicy taste, burning, odor rather weak, characterized by red peppers.
Red pepper (or chilli), added to soups, braised meat, the marinade. Both aromatic and red pepper motherland – Central and South America.
Pink pepper is the pepper family plant (Schinus terebinthifolius) fruit, originating from South America, used to hold the highest yield of pepper.
Pink pepper flavor is very blurry, a bit reminiscent of black and white pepper, but, milling grain, it is pronounced.
Eyeglass sweet and aromatic, not burning sharpness of peppers, rose for a number of dishes, from meat and fish and vegetables, and ending with desserts, pastries, where they can change the cloves, spice. However, not replace black pepper.
Black pepper – it’s quite dried fruit, and their flavor mixed with any other scent. I just crushed pepper enhances vegetables, meat, fish and even fresh fruit flavor. One of the most famous meat dishes are flavored with coarsely ground pepper crowd is pepper steak. Minced black pepper end of tears best fried, as long roasting smells less.
Black pepper used in soups, sauces, vegetables, salads, all kinds of meat products, game Gardini. They are placed in the preparation of savory Savoy cabbage, beans, peas, goulash, egg dishes, cheese, fish, marinating a variety of products, baked ginger biscuits. Many of pepper is used in the manufacture of sausages.
Sweet and milky dishes gardinami pepper trying to highlight their flavor. They added supply of pineapples, pumpkins, strawberries.
White pepper – is the seed from which separated pericarp. They are sharper flavor than black, but no such smell. They are considerably improves the eggs, especially filled with flavor, are very suitable for fish flesh and fish gelatin. Often replaces ginger. In addition, is delicious milk and sour dishes, mashed potatoes, made delicious cooked meat and fish dishes, an omelet, white sauces and soups.
Soft sweet taste of white pepper from the old have a good wine. It was believed that wine is the drink of love given desired properties.
Green peppers are still green are collected, has not even mature. They are prepared far more difficult than other types of pepper. Properly cooked green peppers released mellow taste, not to the strong smell, but they still must be of good quality, aromatic, and spicy enough. Therefore, selection and preparation of spices green pepper can only by experienced personnel. Shops of hands or one of dried, frozen or pickled green pepper vinegar.
Bitter pepper as the main spices used in the beans, and mixed with other spices – most of the other dishes Gardini: peas, lentils, mushrooms, peas, vegetables, chicken, potato, tomato soup, meat broth, goulash, minced meat, veal, lamb, liver, beef and pork, green, cucumber, carrots, beets, celery, tomatoes, cabbage salad, fried potatoes, pickled herring, carp, duck, chicken, game meat and wild birds.
Packed in paper bags or cardboard boxes.
Packaging must protect from light pepper and air tight, that could play out. Best store unground pepper stock sealed glass jar or porcelianiniame, cool and dry place. They are grinding (grinding, mashing) is best in small quantities for a grinder.
Allspice, pepper due to the Scandinavian countries are prepared fish (and herring), slightly sweet flavor. In Jamaica, where the highest quality collection of this type of pepper, a popular flavoring pepper and rum drink. Aromatic pepper is one of the Benedictine and beverage ingredients, healthy and pepper are added to the grog, hot wine.
Mediterranean countries such as France and pink pepper makes delicious fish and seafood dishes.
Statistics show that India – one of the largest suppliers of pepper in the world. The second and producing quantities of pepper – Indonesia. Brazil – third pepper growers. This country is a major producer of white pepper. Brazilian pepper is excreted at the level of the surface is black and cream-colored interior. Brazil is the main type of white pepper, which is produced by removing the rind from the black kernel of production.
The peppers are grown in Thailand, tropical Africa, Cuba and other tropical regions.
See. pepper, spicy sustainability

© Pipiras/Pepper

6 Rgp


Pipìras (2) – šiltųjų kraštų augalas, kurio kaulavaisiai vartojami prieskoniams (Piper); jo vaisius.
Gausiai lapotas, liaunas augalo stiebas užauga iki 12-15 m. Iš stiebo dar išauga orinės šaknys, kuriomis pipiras kabinasi į kitus augalus ar atramas, o pasiekusios žemę šios šaknys padeda išmaitinti ir patį augalą. Pipiro lapai stambūs, 8-12 cm ilgio, odiški, blizgantys, tamsiai žalia viršutine puse ir šviesiai žalia apačia. Žiedai smulkūs, balkšvai žalsvi, sutelkti kekėse, kiek primenančiose raudonųjų serbentų žiedynus. Vaisiai – sultingi, apvalūs žirnelio dydžio kaulavaisiai. Kekėse būna po 20-30 vaisiukų. Neprinokę pipirai esti šviesiai žali, nokdami gelsvėja, tampa oranžiniai, o visai prinokę pasidaro raudoni. Kekės vaisiai prinoksta ne vienu metu, todėl jie skinami ne visi kartu, po kelis. Tokie pipirai perrenkami ir apdorojami, taip paruošiami prieskoniai.
Žr. pipìrai dgs. (2)

Pepper – warm edge plant, a stone used as spices (Piper), and its fruit.
Profusely leafy, slender stem of the plant can grow up to 12-15 In the stem still rising overhead roots to cling to the pepper plants, or other restraints, and reached the land of the roots and helps to feed the plant itself. The pepper leaves large, 8-12 cm long, leathery, glossy, dark green upper side and a light green underside. Flowers are small, pale greenish, focused on a single stalk of the fruit increased, the rings, how many red currant-like raceme. Fruit – succulent, round pearl size stone. Bunch is 20-30 after small fruit. Unripe pepper justifies pale green. When ripening, becoming yellowish, becoming orange and red gets quite ripe. Clusters of the fruits mature at the same time, so they picked at together, after a few. These peppers are processed and re-elected, and prepared spices.
See. peppers

© Uoga/Berry

6 Rgp


Úoga (1) – vaisius su sėklomis ar kauliuku minkštime. Tai uždaras, sultingas, daugiasėklis augalo vaisius.
Antikos laikais filosofas Lukrecijus rašė: „Vienam žmogui maistas – kitam nuodai“. Tai reiškia, kad saikingumas – vienas iš sveikos mitybos principų valgant įvairiaspalves uogas.
Uogas užaugina bulvinių, erikinių, vynuoginių ir kai kurių kitų šeimų augalai (pvz., bulvės, pomidorai, serbentai, mėlynė, bruknė, spanguolė). Uogos sudaro atskirą vaisių grupę: serbentai, agrastai, vynuogės, spanguolės, bruknės ir kt.
Uogos (ypač šviežios ir jų sultys) gerina apetitą, virškinimą, medžiagų apykaitą, širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, skatina sotumo jausmą.
Uogos turi angliavandenių, organinių rūgščių, vitamino C ir kt., mineralinių druskų, pektinų, rauginių, dažinių, aromatinių ir kitų organizmui naudingų medžiagų.
Apskritai uogų cheminė sudėtis panaši į vaisių, tik jose daugiau organinių rūgščių, ląstelienos, jos yra minkštesnės. Kai kuriose uogose labai gausu vitamino C. Beveik visų uogų 100 g energinė vertė – apie 40 kcal.
Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos rekomendacijas, kiekvieną dieną reikėtų suvalgyti ne mažiau kaip 400 g įvairių vaisių, daržovių bei uogų.
Daug vitamino C turi erškėtuogės, šaltalankio uogos, juodieji serbentai. Karotino (provitamino A) daugiausia yra erškėtuogėse, šaltalankio uogose, mėlynėse, vitamino P – erškėtuogėse, juoduosiuose serbentuose. Daugiausia angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės) turi vynuogės, agrastai. Organinių rūgščių (obuolių, citrinų, vyno) daug yra serbentuose, spanguolėse, agrastuose, bruknėse, žemuogėse ir kt. Kalio druskų daugiausia vynuogėse. Mėlynės turi rauginių medžiagų.
Iš prinokusių uogų verdama uogienė, iš pernokusių – sunka, košės, marmeladas. Uogos naudojamos kaip salotų, saldžių sriubų, desertinių patiekalų ir gaivinančių gėrimų pagrindinis produktas arba kaip mėsos, žuvies, sūrio, varškės, daržovių patiekalų, miltinių kulinarinių ir konditerinių gaminių sudedamoji dalis, kaip patiekalų puošybos elementas.
Šviežios, šviežios šaldytos, džiovintos, konservuotos uogos naudojamos garnyrams, įdarams, padažams.
Norint mėgautis uogomis visus metus, rekomenduojama jas užšaldyti. Šaldant uogas geriau išsilaiko vitaminai negu verdant uogienes. Prieš užšaldymą uogos nuplaunamos, nedidelėmis porcijomis sudedamos į sandarius indus ar maišelius ir laikomos ne aukštesnėje kaip -18 °C temperatūroje.
Uogos patiekiamos kreminėse, dubioje deserto lėkštelėje, porcijinėje salotinėje, vazelėje.
Uogų laikymo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių: rūšinių ir veislinių savybių, laikymo sąlygų, oro sąlygų, agrotechnikos ir kt. Geriausia laikyti specialiuose rūsiuose (pusrūsiuose).

Berry – fruit with seeds, bone or flesh. This is a private, many seeds of a fruit crop.
In antiquity, the philosopher Lukrecija wrote: “One man food – another poison.“ This means that moderation – one from a healthy diet eating multicolored berries.
Berries grow potato, heather, cherry and some other plants of the family (eg, potatoes, tomatoes, currants, blueberry, cranberry). The fruit consists of separate groups of fruits: currants, gooseberries, grapes, cranberries, red bilberry, and others.
Fruit (especially fresh and juice) to improve appetite, digestion, metabolism, cardiovascular system, increases the body’s resistance to infectious diseases, promotes a feeling of satiety.
The fruit has sugars, organic acids, vitamin C and others, mineral salts, pectins, tanning, dyeing, flavoring, and other useful substances the body.
Overall, fruit chemical composition similar to the fruit, but they more organic acids, fiber, they are softer. When the berries are very rich in vitamin C. Almost all berries 100 g energetical value – about 40 calories.
According to the World Health Organization recommendations, every day should eat no less than 400 grams of various fruits, vegetables and fruit.
A lot of vitamin C has rosehips, sea-buckthorn berries, black currants. Carotene (provitamin A) is the most thorn fruit, sea-buckthorn berries, blueberries, vitamin P – thorn fruit and black currants. Most of carbohydrates (glucose, fructose, sucrose) are grapes, gooseberries. Organic acids (apple, lemon, wine) are a lot of currants, cranberries, gooseberries, cowberries, strawberries and others. Potassium salts, mainly grapes. Blueberries are sour substances.
From ripe berry jam, made from overripe – juice, cereal, marmalade. Berries used as a salad, sweet soups, dessert dishes and soft drinks as the main product, or meat, fish, cheese, cottage cheese, vegetable dishes, flour confectionary and culinary ingredient dishes as decorative element.
Fresh, fresh frozen, dried, preserved fruit used to garnish, stuffing, sauces.
To enjoy berries all year round, it is recommended to freeze. Chilling the berries will keep for more vitamins than cooked jams. Wash berries before freezing, small portions are placed in sealed containers or bags and stored at temperatures of -18 ° C temperatures.
Berries served creamy dish, dessert plate salad-bowl.
Berry storage time depends on many factors: the quality and breeding characteristics, storage conditions, weather conditions, cultural practices, and others. Best keep a special type (basements).

© Alyvuogė/Olive

6 Rgp


Alỹvuogė (2) – alyvmedžio vaisius (Syringa). Didžiuliai alyvmedžių plotai auga Viduržemio jūros šalyse, Kryme, Vidurinėje Azijoje ir Užkaukazėje. Tai kaloringas produktas.
Alyvuogių klestėjimo era prasidėjo tik apie aštuntąjį XX a. dešimtmetį, kai buvo pastebėta, kad Viduržemio jūros pakrančių gyventojai širdies ligomis serga rečiau nei kitų pasaulio kraštų žmonės. Paaiškėjo, kad taip esti ne tik dėl to, jog čia gyvenančios tautos mėgsta gerti raudonąjį vyną, bet ir dėl to, kad kaip maistą vartoja alyvuogių aliejų.
Būna žaliosios ir juodosios alyvuogės: žaliosios renkamos šiek tiek anksčiau nei juodosios, todėl jos būna kietesnės, o skonis aštresnis. Juodosios renkamos sunokusios, kai jose yra didelė riebalų koncentracija. Alyvuogės yra mažos arba išauga iki putpelių kiaušinio dydžio. Vidutiniškai alyvmedis auga nuo 300 iki 600 metų.
Žaliosios alyvuogės yra mažiau sunokusios, o juodosios – brandesnės. Ankstyvosios alyvuogės renkamos rugsėjį, vėlyvosios – vasarį.
Alyvuogėse gausu polinesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolino ir linoleno; dvi pastarosios mokslininkų vadinamos „vitaminu F“), vitaminų (A, E, C, P) bei įvairiausių mineralinių medžiagų, aliejaus, baltymų ir angliavandenių, cukrų, ląstelienos, visiškai nėra cholesterolio. Tokie vertingi medžiagų lobynai slypi tik riešutuose.
Mokslininkų vienu vardu „vitaminas F“ vadinamos rūgštys – linolinas ir linolenas – svarbios pagrindinėms organizmo funkcijoms palaikyti. Vitaminas normalizuoja riebalų apykaitą, padeda išlaikyti normalų svorį, mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir stabdo aterosklerozės vystymąsi.
Alyvuogių derlius nuo medžių renkamas skirtingose sunokimo stadijose. Techninė – kai nuo šakų renkami žali vaisiai, arba biologinė, kai vaisiams leidžiama sunokti iš dalies arba visiškai. Pirmuoju atveju ant stalo patenka raudonai rudos alyvuogės, antruoju – juodos. Manoma, kad juoda daugumos alyvuogių spalva nėra natūrali. Dažniausiai tai vis tos pačios žaliosios neprinokusios alyvuogės, specialiai apdorotos cheminėmis medžiagomis.
Šviežios alyvuogės nevalgomos dėl labai karčios ir kartu naudingos medžiagos oleuropeino. Norint panaikinti kartumą, į druskos tirpalą dedama natrio šarmo. Jei tuo metu per tirpalą dar perleidžiamas deguonis, alyvuogės patamsėja ir atrodo tarsi prinokusios.
Žali, tiek prinokę juodi vaisiai yra kartūs, valgomi tik apdoroti šarminiu tirpalu ir išmirkyti sūryme be jokių prieskonių (šis senovės metodas naudojamas ir dabar) arba tiesiog užbarstomi druska ir kurį laiką palaikomi; tuomet alyvos tampa itin skanios. Alyvmedžio uogos skinamos žalios, neprinokusios, arba prinokusios, t. y. juodos.
Yra daugiau kaip 40 alyvuogių rūšių. Alyvuogių ilgis vidutiniškai siekia 2,5-3 cm. Alyvuogių dydis vadinamas kalibru (it. calibro) ir žymima ant įvairių vaisių pakuočių (dažniausiai ant indelio ar skardinės dugno, su pasviruoju brūkšniu).
Kalibras – vaisių kiekis viename kilograme sausų alyvuogių, tad kuo mažesnis kalibras, tuo didesni vaisiai ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, užrašas 300 / 320 reiškia, kad viename kilograme yra ne mažiau kaip 300 ir ne daugiau kaip 320 vaisių.
Smulkios alyvuogės naudojamos ruošiant šaltus užkandžius ir salotas, vidutinio dydžio – picą ir makaronų patiekalus, stambiausios neretai įdaromos.
Alyvuogės naudojamos aliejui gaminti, nuo medžių skinamos visiškai subrendusios, kai tampa riebiausios. Tokios valgyti ne itin skanu, nes jos labai riebios – turi 50-75 proc. riebalų.
Prinokusios uogos yra juodos arba rudos su violetiniu atspalviu spalvos, blizgančio paviršiaus, sūrios, maloniai kartokos, mėsingos.
Neprinokusios alyvuogės yra žalios spalvos, kietos, aštriai kartoko skonio. Prinokusios uogos į prekybą tiekiamos sūdytos ir marinuotos, o neprinokusios konservuotos. Konservavimui naudojamos mažai riebalų turinčios, stambios ir mėsingos alyvuogių rūšys: kuo mažesnis kauliukas ir daugiau minkštimo, tuo vaisius vertingesnis.
Vartojamos kaip užkandis (ypač žuvų ar jūros produktų) ir uždaras šiupininėms sriuboms, padažams, salotoms ir kaip garnyras prie aštrių žuvies patiekalų. Juodosios alyvuogės labiau tinka su baltuoju ir rausvuoju vynu, o aštresnės žaliosios – su raudonuoju. Žaliosios alyvuogės dera ir su gerai atšaldytu baltuoju vynu.
Alyvuogės konservuojamos: ir neprinokusios (žalios), ir prinokusios (tamsios spalvos) uogos. Neprinokusios alyvuogės konservuojamos su kauliukais ar be jų alyvuogių aliejuje, acto marinate ar tiesiog druskos sūryme, taip joms suteikiamas sūrus, rūgštus ar saldokai kartus prieskonis. Kartais vietoj kauliukų įspraudžiama migdolų, paprikos gabaliukų ar kitų kvapą ir skonį gerinančių priedų, kurie šiuos vertingus konservus padaro dar pikantiškesnius. Gerų alyvuogių rodiklis – storas minkštimas ir mažas kauliukas.
Sveikos ar juostelėmis supjaustytos alyvuogės padažams, troškiniams ar sriuboms suteikia ypatingo skonio. Jomis pagardinami ryžių ar makaronų patiekalai, puošiami šaltieji ar karštieji valgiai: juodosios alyvuogės labiau tinka prie mėsos, žaliosios – prie šaltų žuvų patiekalų. Iš jų gaminama ir tyrė, valgoma užtepta ant baltos duonos.
Didelės alyvuogės įdaromos migdolais, raudonaisiais pipirais, ančiuviais, svogūnais, citrinomis, česnakais, grybais bei gydomosiomis žolėmis. Iš jų gaminamas aliejus, vertintinas dar senovės graikų. Geriausią skonį įgyja laikomos aliejuje, į kur įdėta pjaustytų petražolių lapelių arba citrinos griežinėlių.
Dėl didelio riebalų kiekio (iki 55 proc.) jos laikomos didelio kaloringumo produktu. Parduotuvėse dauguma prekiaujamų alyvuogių pagamintos pagreitintu cheminiu būdu. Tikros juodosios alyvuogės laikomos druskoje (vadinamasis sausasis sūdymas) arba vytinamos saulėje. Žaliosios apdorojamos kitaip, nes yra dar nesunokusios ir karčios. Jos mirkomos stipriame druskos tirpale.
Alyvuogės, paruoštos pagal pagreitintą technologiją, būna pigesnės, jos dažniausiai fasuojamos į skardines. Dirbtines juodąsias alyvuoges nuo natūraliai prinokusių galima atskirti neatidarius skardinės. Į dirbtinai nokintų alyvuogių sudėtį visuomet įeina geležies gliukonatas (priedas E579). Tai chemikalas, palaikantis jų juodą spalvą. Tokios alyvuogės būna itin juodos ir dažnai blizga. Tai nenatūrali jų spalva.
Natūraliai sunokusios alyvuogės būna blankesnės, rusvoko atspalvio, o spalva nevienalytė: šonas, kuris buvo saulėje, bus ryškesnis ir tamsesnis, nes jis prinoksta greičiau, o tas, kuris slėpėsi pavėsyje – bus blankesnis.
Tradicinės alyvuogės būna ne tik juodos ir žalios, tačiau ir rusvos, šiek tiek alyvinio atspalvio arba rusvokos. Tai vidutiniškai prinokę vaisiai.
Atidarius indelį, alyvuogės vaisius turi būti tvirtas, be jokių įbrėžimų, neištižusios. Minkštimo turi būti daug, o kauliukas – kuo mažesnis. Tai kokybiškų alyvuogių rūšių požymiai.
Atidarius alyvuogių indą, šaldytuve jį galima laikyti apie mėnesį. Su žaliosiomis alyvuogėmis (be kauliukų) dera sūris, obuolys, ropinis svogūnas, ilgagrūdžiai ryžiai, grietinė, actas arba vynas, druska, kietai virtas kiaušinis, krabų lazdelės, džiovintos slyvos, juodieji malti pipirai (mišrainė), su žaliosiomis ir juodosiomis – parmezano sūris, fetos sūris arba brinza, alyvuogių aliejus, raudonasis aitrusis pipiras, bazilikas, petražolės, pomidorai, agurkai, majonezas, „Tabasco“ padažas, česnakai, sviestas, balta duona (greitas užkandis, mišrainė ir sumuštinukai), su juodosiomis alyvuogėmis (be kauliukų) – fetos sūris, konservuoti kukurūzai, raudonoji arba oranžinė paprika, žuvis (pvz., menkių filė), svogūnų laiškai arba porai, provanso prieskoniai, actas, alyvuogių aliejus (mišrainė). Su bet kokiomis alyvuogėmis dera brokoliai, fetos sūris, ryžiai, sojų padažas, vištos krūtinėlė, bulvės, imbieras, čiobreliai, spagečiai, morkos, laiškiniai svogūnai.
Pasaulyje sukurta nemažai surinkimo technologijų: Italijoje, Florencijos regione, alyvuogėms baigiant bręsti alyvmedžiai apgobiami senais šilkiniais parašiutais, o vaisiai krenta tiesiai ant jų. Ispanijoje vaisius susiurbia į dulkių siurblį panašūs prietaisai, kurie susiurbia derlių.
Lietuvos parduotuvėse vyrauja ispaniškos alyvuogės. Pagal Ispanijos įstatymus ant alyvuogių pakuočių žymima produkto kategorija, susijusi su leistinu pažeistų alyvuogių skaičiumi:
– Ekstra kategorijos pakuotėje leidžiama 12 proc. alyvuogių su trūkumais;
– populiariausios kategorijos Primera arba Selecta – 17 proc.;
– Segunda arba Standard – 22 proc. alyvuogių su trūkumais.
Lietuvos prekybos centruose parduodami alyvuogių įdarai: nedideli indeliai žaliųjų alyvuogių su šviežiu sūriu, lašiša, česnakais, ančiuviais, kaparėliais, citrinomis, tunais ir t. t.
Pietų šalių turguose alyvuogės pardavinėjamos paruoštos: sūdytos, marinuotos, džiovintos. Vaisiai būna dažnai užpilti aliejumi, marinatais, kvepiantys prieskoniais ir žolelėmis.
Žr. alỹvuogių aliẽjus

Olive (olive fruits) – fruit of the olive tree (Syringa). Huge olive-growing areas of the Mediterranean, the Crimea, Central Asia and Transcaucasia. This calorie product.
Olive flowering of the era did not start until about the eighth century XX decade, it was observed that the Mediterranean coastal residents suffering from heart disease less often than people in other parts of the world. It appears that this justifies not only the fact that the people living here like to drink red wine, but also because the food consumption of olive oil.
There are green and black olives: green collection of little more than black, because they are harder and sharper flavor. Black elected ripening stage, when there is high levels of fat. Olives are small, or grow up quail egg size. On average, the olive tree grows from 300 to 600 years.
Green olives are ripening stage less, and black – mature. Olives picked early September, late – in February.
Olives are rich in polyunsaturated fatty acids (oleic, linoleic and linolenic, the latter two scientists known as “Vitamin F“), vitamins (A, E, C, P) and a variety of minerals, oil, protein and carbohydrates, sugars, fiber, total cholesterol. These valuable materials hidden treasures just nuts.
Scientists on behalf of one of ‘Vitamin F’ are called acids – linoleic and linolenic – an important key to maintain the body’s functions. Vitamin normalizes fat metabolism, helps maintain normal weight, reduce blood cholesterol levels and inhibits the development of atherosclerosis.
Olive harvest from trees collected in different stages of maturity. Technical – the elected branches of green fruit, or biological, when allowed to ripen fruit in whole or in part. In the first case on a table covered in red-brown olives, the second – in black. It is believed that the majority of black olive color is not natural. In most cases this is still the same immature green olives, specially treated with chemicals.
Fresh olives inedible due to the very bitter and with useful materials oleuropein. To remove bitterness, the salt solution is added sodium hydroxide. If during the transfer of oxygen in the solution yet, olives and dark it seems as if ripe.
Green and ripe black fruit are bitter, eaten only treated with alkaline solution and soak in brine without any seasonings (the ancient method used now) or just salt and sprinkled maintained for some time, then the oil is very tasty. Olive fruit harvested green and unripe or ripe, that is to say black.
There are more than 40 kinds of olives. Olive size averaged 2.5 to 3 cm. Olive be called the caliber of (it. caliber) and marked on the packaging of various fruits (usually on the bottom of the jar or tin, with a slash).
Caliber – the fruit content per kilogram of dry oil, so the smaller the caliber, the more fruits and vice versa. For example, note 300 / 320 means that one kilogram of at least 300 and not more than 320 units.
Small olives used in the preparation of cold appetizers and salads, medium size – pizza and pasta dishes that are often filled with the biggest.
The olives used for oil production from mature trees harvested in full when it becomes fat. Such is not very tasty to eat, because they are very oily – to 50-75 percent. fat.
Ripe berries are black or brown with a purple tinge in color, shiny surface of the cheese, pleasantly bitter, fleshy.
Unripe olives are green, hard, bitter taste bitter. Ripe berries on the market supply of salted and pickled, preserved and immature. Preservation, low-fat, large and fleshy olive types: the lower stone and more flesh, the fruit valuable.
Use as a snack food (especially fish and seafood) and closed soups, sauces, salads and as garnish to a sharp fish dishes. Black olives more suited to white wine and pink and pronounced green – with red. Green olives and combines well with a chilled white wine.
Canned olives, both immature (green) and ripe (dark) berries. Unripe olives canned with bones or without olive oil, vinegar marinade or just salt brine, and be given a salty, sour or bitter sweet. Sometimes, instead of stones wedged almonds, peppers, or other pieces of smell and taste-enhancing additives, which preserves these valuable leads to tangier. Good olive rate – thick flesh and small dice.
Whole or cut into strips olive sauce, stews or soups provide a special taste. They are seasoned rice or noodle dishes, hot or cold decorated dishes: black olives more suited to meat and green – the cold fish dishes. In their production, and pulp, edible masked on white bread.
Big filled with almonds, olives, red peppers, anchovies, onion, lemon, garlic, mushrooms and healing herbs. In their production of oil, still be seen in ancient Greek. The best flavor gain as oil, which added to the chopped parsley leaves or lemon slices.
The high fat content (up to 55 percent.) Are considered high-calorie product. Stores most traded olive produced by accelerated chemical method. Genuine black olives as salt (the so-called dry salting) or cured in the sun. Green treated differently because they are still green and bitter. They are soaked in a strong salt solution.
Olives, prepared in accordance with the accelerated technology are cheaper, they are usually packed in tins. Artificial black olives from mature naturally be separated without opening the cans. The artificially ripened olives are always part of the composition of iron gluconate (E579 annex). This chemical, which supports their black color. These olives are very black and often shiny. This is their unnatural color.
Naturally the olives are ripening stage matt, brown tint, and color mixed: flank, which has been in the sun will be brighter and darker because it is mature more quickly, while those who were hiding in the shade – will matt.
Traditional olives are not only black and green, but brown and a little lilac or brown tint. This is an average of ripe fruit.
When you open the jar, olive fruit must be firm, without any scratches, strong. The flesh should be widely available, and die – as low as possible. It features high-quality olive species.
When you open a container of olive, a refrigerator it can hold about a month ago. The green olives (pitted) combines cheese, apple, turnip onion, rice, sour cream, vinegar or wine, salt, hard-boiled egg, crab sticks, dried plums, black ground pepper (salad), with green and black – parmesan cheese feta cheese or bryndza, olive oil, red pepper Sedum, basil, parsley, tomatoes, cucumber, mayonnaise, “Tabasco“ sauce, garlic, butter, white bread (a quick appetizer, salad and sandwiches), with black olives (pitted) – feta cheese, canned corn, red or orange bell pepper, fish (eg cod fillets), spring onions or leeks, spices, salad, vinegar, olive oil (salad). The sale is consistent broccoli olives, feta cheese, rice, soy sauce, chicken breast, potato, ginger, thyme, spaghetti, carrots, spring onions.
An important collection in the world of technology in Italy, the Florence area, olives, ending with mature olive trees jacketed old parachute silk, and the fruit falls directly on them. In Spain, the fruit flips into the vacuum cleaner-like devices, which flips the harvest.
Lithuanian stores predominantly Spanish olives. Under Spanish law on the olive-marked packages of the product category associated with the permissible number of damaged olives:
– Extra categories of packaging allows 12 percent. Olive defective;
– Most popular category or La Selecta – 17 percent.;
– Segunda or Standard – 22 percent. Olive defective.
Lithuanian supermarket sales of olive topping: small cups of green olives with fresh cheese, salmon, garlic, anchovies, capers, lemon, herbs, etc.
South olives sold in markets prepared: salted, pickled, dried. Fruits are often filled up with oil, marinades, spices and fragrant herbs.
See. olive oil

© Aktinidija/Actinidia

6 Rgp

Aktinìdija (1) (margaspalvė) [gr. aktis, kilm. aktinos – spindulys + eidos – pavidalas] – aktinidinių šeimos daugiametis vijoklinis uogakrūmis (Actinidia), augantis Tolimųjų Rytų miškuose. Tai sumedėjęs lianinis augalas.
Aktinidijos gimtinė – tropiniai Pietryčių Azijos (Kinijos) miškai. Senuose kinų raštuose minima kaip Yang-Tao, sveikatos ir amžinos jaunystės šaltinis.
Pirmiausia aktinidijos pateko į Europos botanikos sodus. Čia jas pradėta auginti XIX amžiuje. Drauge su jomis Europą pasiekė ir Tolimųjų Rytų Ūsūrijos miškų legendos apie „sveikatos uogas“, „meilės uogas“, „šiaurės vynuoges“.
Mokslininkų teigimu, aktinidijos amžius siekia 50 milijonų metų, tačiau nauja veislė buvo išvesta tik XX a. viduryje Naujojoje Zelandijoje, ir tik 1974 m. oficialiai buvo priimtas šios veislės prekybinis pavadinimas – „Kiwi-fruit“ – paukščio kivio garbei. Taigi sukultūrinta aktinidijų rūšis yra kivis.
Aktinidijos stiebas plonas, ilgas, šakotas, lapai ovalūs, žiedai balti, pažastiniai. Vaisiai – elipsės formos, žalios arba tamsiai žalios, saldžios arba saldžiarūgštės uogos, turinčios daug sėklų. Uogose yra angliavandenių, organinių rūgščių ir cukrų, daug vitaminų (C, B1, B2, P, E), karotino, pektininių, mineralinių, rauginių ir dažinių medžiagų.
Įvairios aktinidijų rūšys sunoksta ne vienu metu. Visiškai sunokusios jos būna labai minkštos. Ruošiant aktinidijas maistui, jos nurenkamos, kol dar nesutižusios. Tuomet lengviau nuimti kotelius ir žiedsosčius. Neprisirpusios uogos būna kaitrokos.
Uogos skanios, valgomos šviežios, šaldomos, džiovinamos, iš jų verdama uogienė (virti ar džiovinti tinka vos pradėjusios minkštėti uogos), džemas, kompotas, spaudžiamos sultys, gaminami sirupai, raugiamas vynas. Iš aktinidijų uogų verdamas saldainių įdaras. Ypač vertingos žalios (gerai sunokusios) aktinidijos, trintos su cukrumi.
Aktinidijos uogų marmeladas ir džemas primena obuolių marmeladą ir džemą. Malonų, gaivinantį skonį turi aktinidijos uogų sultys, kisieliai ir drebučiai. Pusryčių desertui tinka šviežios uogos su kukurūzų dribsniais, pietų – uogos, troškintos su saldžia varške. Patiekalai iš aktinidijų uogų būna skanesni, kai į juos pilama citrinvyčio sulčių ir beriama cukraus. Vytintos uogos saldesnės, malonaus aromato ir savo savybėmis primena begrūdes džiovintas vynuoges – kišmišą ir razinas.

Actinidia (colorful) [gr. Candalus, origin. actin – Eidos radius – form] – actinide rambling multi-family Samsonas (Actinidia), the growing Far Eastern forests. This is a woody liana plant.
Birthplace of Actinidia – tropical Southeast Asia (China) forests. In old Chinese letters referred to as the Yang-tao health and a source of eternal youth.
Actinidia first got into the botanical gardens. Click here to start production of the nineteenth century. Together with them reached Europe and the Far East Raccoonia’s forest legend of the “health berries,“ “soft love“, “north of grapes“.
Scientists say actinidia age to 50 million years ago, but the new variety was bred only to the twentieth century in the middle of New Zealand, and only in 1974 was formally adopted by the trade name of this variety – “Kiwi-fruit“ – in honor of the bird kiwi. Thus, domesticated species are kiwi Actinidia.
Actinidia stem slender, with long, branched, oval leaves, white flowers. Fruit – elliptical, dark green or green, sweet or sweet and sour fruit, with many seeds. Berries are sugars, organic acids and sugars, high in vitamins (C, B1, B2, P, E), carotene, pectic, minerals, tanning and dyeing materials.
The various Actinidia species ripen at different times. Fully ripening stage they are very soft. Actinidia preparing food, they are harvested while still not softened. Then easily remove the stems and ring ground. Green berries are heat.
Tasty berries, eaten fresh, frozen, dried, boiled in their jam (cooked or dried for berries soften just started), jam, compote, juice pressure produced syrups made wine. In Actinidia fruit cooked sweet topping. Especially valuable green (good ripening stage) actinidia, mashed with sugar.
Actinidia fruit marmalade and jams and marmalades recalls apple jam. Pleasant, refreshing taste of fruit juice has actinidia, pap and jellies. Breakfast of fresh fruit for dessert with corn flakes, lunch – fruit, stewed with sweet cottage cheese. Actinidia fruit dishes are tastier when they add ornamental and medicinal plants climbing the eastern edge (Schisandra) juice and sugar disseminated. Dried fruit sweeter, pleasant aroma and its properties recalls dried grapes, in addition to grain – raisins.

© Agrastas/Gooseberry

6 Rgp


Agrãstas (2) [lenk. agrest] – uolaskėlinių šeimos laukinis ir kultūrinis (vaisinis) dygliuotas uogakrūmis, vedantis žalias, gelsvas arba raudonas saldžiarūgštes uogas (Ribes uva-crispa); jo uoga. Tai daugiametis vaiskrūmis, kurio vaisiai – elipsės ar rutulio formos uogos su koteliais.
Agrastas yra artimas serbentų giminaitis. Jo žalsvas uogas galima buvo matyti daugelyje Anglijos sodų jau XVII a. pradžioje. Lietuvoje pradėtas auginti XIX a. viduryje.
Agrastai dažnai vadinami šiaurės vynuogėmis. Todėl, kad savo forma ir spalvomis primena vynuoges, o kilę yra iš vėsesnių Šiaurės Europos sričių. Skirtingai nuo daugelio kitų augalų, atkeliavusių į Lietuvą iš Amerikos ar Azijos, agrastas – europietis. Kultūrinės agrastų veislės, auginamos Europoje, išvestos iš paprastojo europinio agrasto, augančio Kaukaze, Pietų ir Vidurio Europoje. Iš čia jis pasiekė ir Ameriką. Rusijos vienuolynų soduose agrastai buvo auginami dar XI a. Tačiau tuomet buvo žinomos tik smulkiauogės veislės. Stambių agrastų veisles pavyko išvesti gerokai vėliau – tik XIX a.
Uogose yra cukraus (gliukozės ir fruktozės), organinių rūgščių, vitaminų (B1, B2, B9, C, E, P), karotino (provitamino A), mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, fosforo, geležies, cinko, vario, magnio), daug pektino, sausųjų (ląstelienos, baltymų), rauginių bei pektininių medžiagų. Geriausia kokybė – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio.
Dėl vario gausos agrastai kartais vadinami varinėmis uogomis. Pagal vitamino C kiekį jie nusileidžia vos kelioms uogoms (aktinidijoms, juodiesiems serbentams). 100 g uogų jo yra 50 mg.
Agrastai stiprina kraujagysles, todėl tinka naudoti sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Agrastų nuoviras naudojamas, jei odą nudegina nuodingi augalai.
Vaisius – uoga su koteliu, apvalus arba pailgas, plikas arba plaukuotas; geltonas, žalias, raudonas, purpurinis. Jo raudonos, žalios ar geltonos uogos esti saldžios arba rūgščios, plikos arba plaukuotos. Energinė agrastų vertė (100 g) – 184 kJ, arba 44 kcal.
Agrastų uogos konservuojamos įvairių brendimo stadijų. Apnokusios uogos vartojamos konservavimui (šaldomos), prinokusios – desertui, marmeladui, vynui, valgomos žalios, neprinokusios (užaugusios) – kompotams, uogienėms. Iš sunokusių agrastų gaminami skanūs dietiniai gėrimai, tyrės, vynas, pyragai. Ilgam laikymui uogos šaldomos ir sublimuojamos, konservuojamos cukrumi.
Maistui vartojami švieži agrastai, iš jų verdamas džemas, šaltosios sriubos, drebučiai, pastilė, iš smulkių uogų spaudžiamos sultys, be to, jie marinuojami, sūdomi. Gaminamas agrastų actas.
Konservams netinka valktimi apsinešusios uogos. Jei agrastai pažeisti nedaug, apnašas pašalinamas silpnu acto skiediniu. Agrastų konservai papildomai aromatizuojami citrinų ar apelsinų žievelėmis, erškėtrožės žiedlapiais, vyšnių lapais, vanile arba maišyti su aromatingomis uogomis – juodaisiais serbentais, braškėmis, avietėmis ir pan.
Prieš ruošiant agrastus maistui ar konservuoti, nuskabomi jų koteliai bei žiedkočiai. Kad kaitinami agrastai nesusproginėtų, uogos subadomos arba palaikomos užpylus šaltu sirupu. Kad geriau išsilaikytų agrastų spalva, į sirupą įberiama truputį citrinų rūgšties ir įmetama keletą vyšių lapelių (verdant žalius agrastus).
Iš agrastų gaminamas nepaprastai skanus įdaras pyragams ir vafliniams tortams. Skaniausios yra jų užpiltinės, pyragai su jomis ir agrastų kremas, gaunamas iš išvirtų, sutrintų ir sumaišytų su grietinėle uogų.

Gooseberry [Polish. agrest] – Saxifragaceae family of wild and cultural (fruity), prickly Samsonas leading green, yellow or red sweet berries (Ribes uva-crispa), and its berries. This is a multi-vaiskrūmis a fruit – elliptical or spherical berries with stems.
Gooseberry currant is a close relative. Its greenish berries could be seen in many English gardens already seventeenth century beginning. Lithuania has started production of the nineteenth century in the middle.
Gooseberries are often referred to as the northern grapes. Because of its shape and colors of the points of grapes, which come from cooler areas of northern Europe. Unlike many other plants, who came to Lithuania from the U.S. or Asia, gooseberry – a European. Cultural gooseberry varieties grown in Europe, derived from the ordinary European gooseberries, rising in the Caucasus, South and Central Europe. From there he reached the Americas. Russian monastery gardens were cultivated gooseberries still XI century However, they were known only smulkiauogės variety. Major varieties of gooseberries was able to derive much later – only the nineteenth century
Berries contain sugar (glucose and fructose), organic acids, vitamins (B1, B2, B9, C, E, P), carotene (provitamin A), minerals (potassium, calcium, phosphorus, iron, zinc, copper, magnesium) , a lot of pectin, dried (fiber, protein), tanning, and pectic substances. Best quality – from mid-July to mid August.
The abundance of copper raspberries are sometimes called copper berries. According to the vitamin C content, they descend only a few berries (Actinidia, blackcurrants). 100 g of fruit contains 50 mg.
Gooseberries strengthens blood vessels, making it suitable for use in patients with cardiovascular disease. Gooseberry broth is used, where poisonous plants skin burns.
Fruit – berry with the stalk, oblong or round, bald or hairy, yellow, green, red, purple. His red, green or yellow fruit, sweet or sour justifies, bare or hairy. Calories gooseberry value (100 g) – 184 kJ, or 44 kcal.
Gooseberry fruit canned different maturation stages. Ripening stage berries are used for preservation (refrigerated), ripe – for dessert, marmalade, wine, eaten raw, unripe (grown) – compotes, jam. In ripe gooseberries produced tasty diet drinks, puree, wine, cakes. Long-term storage and refrigerated sublimated berries, sugar, canned.
Edible fresh raspberries, they boil the jam, cold soups, jelly, paste, a small fruit juice under pressure, in addition, they are pickled, cured. Made gooseberry vinegar.
Canned fruit does not wake cliffs. If you violate gooseberries little plaque removed weak vinegar solution. Gooseberry preserves flavored extra lemon or orange skin, Brier blossoms, cherry leaves, vanilla or mixed with aromatic berries – black currants, strawberries, raspberries, and so on.
Before preparing food or canned gooseberries, harvested their stalks and stems. In heated not crack gooseberries, grapes or broken maintained he hath covered with cold syrup. In order to better maintain their color gooseberries in syrup disseminated a bit of citric acid and thrown a number of their original quality leaves (boiled green gooseberries).
In gooseberries produced delicious topping cakes and waffle cakes. Infusions are the most delicious, cakes with them, and gooseberry cream, derived from cooked, crushed and mixed berries with cream.

%d bloggers like this: