Archyvas | © Pirmieji patiekalai RSS feed for this section

© Populiariausios sriubos pasaulyje

29 Rgs

Gaspačas

Kiekviena pasaulio šalis turi savo mėgstamus receptus pirmųjų patiekalų, kurių skonis pakeri ne vieną gurmaną. Gaspačo – šaltos ispaniškos vegetariškos trintų daržovių sriubos – tėvynė: vieni mano, kad Italija, kiti – Ispanija. Iš tikrųjų italai, ispanai, net olandai ir portugalai dievina šią pomidorų sriubą, tačiau kilmės požiūriu sriuba – andalūzų valgis (isp. gazpacho < arab. „mirkoma duona“; liet. pomidorų sriuba). Plačiau skaitykite ČIA

Svogūnų sriuba

Žinovai teigia, kad prancūziška svogūnienė buvo valgoma žiemą, naktimis, nes užkandis buvo siūlomas tiems, kurie Paryžiuje dirbo krovikais tamsiuoju paros metu. Klysta tie, kurie mano, jog sriubos pagrindas – svogūnai. Tiesą sakant, svogūnienė ruošiama iš sultinio, sūrio, taip pat paskaninama vynu arba grietinėle. Soti sriuba patiekiama su skrebučiais. Nenuostabu, jog garsus rašytojas Ernestas Hemingvėjus tikėjo, kad ši sriuba šildo ir suteikia stiprybės, nes svogūnuose esama daug įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Sakoma, kad svogūnų sriuba yra puikus pasirinkimas tiems, kurie laikosi dietos ir rūpinasi savo sveikata.

Įdomi svogūnienės atsiradimo ant Prancūzijos virtuvės stalo istorija. Pasirodo, kad sriuba ne vieną šimtmetį maitino Europos neturtinguosius. Tai dažnas vargšų valgis. Karališkuoju delikatesu svogūnienė tapo XVIII amžiuje. Pasak legendos, Liudvikas XV, atsidūręs medžioklėje be vakarienės, nusprendė pasistiprinti. Pagal vieną versiją karalius pats paruošė sriubą, pagal kitą versiją – įsakė tai padaryti savo virėjui. Patiekalo paruošimo būdas buvo labai paprastas: svogūnus pakepino aliejuje, užpylė šampanu ir pakaitino iki virimo. Šiandien virėjai šį receptą paįvairino kitais ruošimo būdais. Plačiau skaitykite ČIA

Misas

Japonų virtuvės delikatesas – misas – sojų pupelių pasta. Kalbama, kad tolimoje praeityje japonas vyras, prieš siūlant savo ranką ir širdį savo mylimajai, paklausdavo merginos, ar ji pasiruošusi jam visada gaminti misą. Taip pat žinoma, kad kiekviena japonų šeimininkė turi savo firminį sriubos receptą. Patiekalo gerbėjai įsitikinę, jog karštos sriubos puodelis suteikia jėgų, gelbsti nuo įvairiausių ligų. Plačiau skaitykite ČIA

Buabesas

Buabesas – prancūziška žuvienė, mėgstamiausias Marselio pasididžiavimas. Todėl neretai vadinama Marselio sriuba, o kartais – Marselio ausis. Manoma, kad šio legendinio patiekalo kūrėjai – paprasti žvejai, virdavę sriubą iš žuvų, kurios likdavo po sugavimo pardavimo. Tai reiškia, kad iš žuvų likučių. Laikui bėgant, žuvienė išpopuliarėjo pasaulyje ir tapo išskirtiniu kulinariniu šedevru, kuris, beje, šiandien valgis nėra pigus. Turtingas, sodrus sriubos skonis priklauso nuo produktų įvairovės ir kai kurių ruošimo paslapčių, kurias žino tik geriausi pasaulio virėjai. Pavyzdžiui, Marselio ir Paryžiaus profesionalai virėjai teigia, kad skaniam buabesui paruošti reikia penkių pagrindinių rūšių žuvų, o sriubos virimo procesas turėtų užtrukti bent dvi valandas. Tai atitinka ir pavadinimo kilmę: išvertus iš prancūzų kalbos Bouillabaisse reiškia „lėtai virti, ruošti lėtai“.

Barščiai

Barščiai. Sunku tiksliai nustatyti, su kokia konkrečia virtuve susijusi ši sriuba. Tačiau negalima paneigti tai, kad yra viena iš labiausiai žinomų skaniausių sriubų pasaulyje. Kiekviena tauta savo nacionalinėje virtuvėje turi skirtingus barščių ruošimo receptus. Kiekvienai šeimininkei sriubos skonis vis kitoks. Apie turtingą barščių praeitį ir kilmę liudija daugelis versijų. Pavyzdžiui, manoma, kad pirmą kartą sriubą išvirė kazokai, kai Petro Pirmojo valdymo laikais buvo užimta turkų chano Azovo tvirtovė.

© Misas

28 Rgs

Misas

Mìsas (2) [misoshiro < jap.; kin. doujang] – kvapni rauginta fermentuoto saldymedžio šaknies, sojų pupelių tyrė, gaminama iš virtų sojų pupelių, kruopų (ryžių, miežių ar kviečių), druskos ir vandens.  

Senovėje buvo gaminama Japonijoje ir Kinijoje.

Misas – populiarus japonų ir kinų restoranų patiekalas. Sudėtinė sriubos dalis – sojų pupelių pasta, be kurios miso neįmanoma išvirti. Likusių ingredientų rinkinys priklauso nuo virėjo fantazijos – tai gali būti grybas, žuvis, moliuskai, daržovės arba dumbliai.

Tai pati vertingiausia sriuba, gyvas maisto produktas, kuriame dėl fermentacijos atsiradę mikroorganizmai naudingi žarnyno mikroflorai. Mažina cholesterino kiekį, neutralizuoja rūkymo žalą, apsaugo nuo daugybės ligų.

 Misas turi daug aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir vitaminų bei labai mažai riebalų.

Misas būna įvairių spalvų ir skonių. Ant dugno galima rasti grybų, sojos varškės tofu ir dumblių. Tyrė labai sūri ir vartojama kaip druskos arba sojų padažo pakaitalas.

Tradiciškai valgoma nevirta. Į stalą misas patiekiamas išpilstytas į labai mažas lėkštutes ir yra geriamas kaip arbata, o tofu, grybai ir dumbliai ištraukiami lazdelėmis.

Plg. tòfu nkt.

Žr. kobalamìnas (2), sòjų pastà

© Svogūniẽnė

28 Rgs

Svogūnų sriuba

Svogūniẽnė (2) – svogūnų sriuba, kilusi iš Prancūzijos. Tai sotus, skanus ir šildantis organizmą valgis.

Viduramžiais svogūnienė buvo patiekiama jaunavedžiams po pirmosios santuokos nakties, o prieš kelis šimtmečius svogūnų sriuba buvo Paryžiaus krovikų pusryčiai. Napoleono laikais ji buvo privalomas prancūzų kariuomenės karių patiekalas.

XVII amžiuje svogūnų sriuba su sūriu, Prancūzijoje tapusi mėgstamiausiu pirmuoju patiekalu, patiekiama per pietus, kurie šalyje valgomi 18-19 valandą. Dar ir dabar kai kuriuose Prancūzijos regionuose šios sriubos tradiciškai patiekiama jaunavedžiams prieš pirmąją naktį.

Didžiajame Aleksandro Diumos kulinarijos žodyne nurodoma, jog svogūnai troškinami svieste, po to įpilama truputį pieno, druskos, kiaušinių trynių, sūrio, grietinėlės ir įberiamas žiupsnelis kajeno pipirų.

Prancūzijoje verdama tiršta, aromatinga sriuba su sūriu, pipirais ir ant viršaus plaukiojančia kepta duona. Tai nacionalinis prancūzų virtuvės patiekalas (soupe d’oignons), kuris buvo sukurtas pagal karaliaus Liudviko pageidavimą XV a. Karaliaus virėjas, medžiotojų namelyje radęs tik svogūną, truputį sviesto ir šampano, viską sumaišė ir išvirė pirmąją svogūnų sriubą.

Sriuba pagardinama rūkytais lašinukais, įpilama brendžio, įmaišoma grietinėlės ar balzaminio acto. Kepinant svogūnus, įberiama porą šaukštų miltų, kad vėliau viralas sutirštėtų. Jeigu sriubai naudojamas jautienos sultinys, ji būna tamsiai rudos spalvos ir stipraus, sodraus skonio. Vietoj jautienos sultinio galimas naudoti vištienos, daržovių sultinį ar sultinį iš kubelių.

Svogūnai kepami ant vidutinės arba mažos ugnies, retkarčiais pamaišant. Atsižvelgiant į tai, ant kokios ugnies kepama, procesas gali užtrukti 40-50 min. ar valandą. Iškepę svogūnai karamelizuojasi, įgyja rudą spalvą ir malonų aromatą.

Prancūzijos užeigose virtai svogūnienei būdingas salsvumas, atsiradęs lėtai ir ilgai karamelizuojant svogūnus. Jeigu svogūnai kepami vos kelias minutes, svogūnų sriuba skani, tačiau visai blyški, jai trūks tirštumo, t. y. viso to, kas turėtų būti būdinga šiai sriubai.

Originaliame prancūziškos sriubos recepte nurodoma, kad prieš patiekiant sriubą prancūziško batono riekelė turi būti apkepinama orkaitėje, ant jos užbarstoma sūrio ir visa tai panardinama į sriubą. Jei svogūnienei naudojamas prancūziškas vynas, sriuba būna ryškesnio skonio, aitresnė ir labai gardi.

Žr. Prancūzìjos Respùblikos virtùvė, sriubà (4)

© Gaspačas

28 Rgs

Gaspačas

Gaspãčas (2) (kitaip – ispãniška trìntinė) [isp. gazpacho < arab. „mirkoma duona“; liet. pomidorų sriuba] – nacionalinis andalūzų valgis – šalta ispaniška vegetariška trintų daržovių sriuba, tradiciškai gaminama iš pomidorų, agurkų, svogūnų, paprikų, duonos minkštimo, alyvuogių aliejaus ir česnako, duodama su skrebučiais arba šviežia bandele.

Teigiama, kad gaspačo pirmieji valgytojai buvo mulų varovai. Jie į kelionę imdavo molinį dubenį, česnako, aliejaus, agurkų ir sugrūstų džiūvėsių. Pakelėje jie dviem akmenimis sugrūsdavo česnaką, sumaišydavo jį su trupučiu druskos bei alyvuogių aliejaus ir tokiu mišiniu ištrindavo dubenį. Tada sluoksniais dėdavo supjaustytus agurkus, pomidorus, tarpuose pabarstydami duonos džiūvėsių. Viršutinis sluoksnis turėdavo būti džiūvėsių. Juos apšlakstydavo alyvuogių aliejumi. Po to molinį dubenį suvyniodavo į šlapius drabužius ir pastatydavo saulės atokaitoje. Kai drabužiai išdžiūdavo, sriuba būdavo paruošta valgyti.

Kita sriubos atsiradimo versija – Romos laikai. Romos imperijos legiono kariai su savimi turėdavo duonos, česnakų, druskos, alyvuogių aliejaus ir acto. Kiekvienas gamindavosi tirštą vėsinančią tyrę pagal savo skonį. Dabartinė sriuba vėliau papildyta iš Vakarų atkeliavusiais pomidorais.

Kulinarinėse ispanų knygose rašoma, kad iki Amerikos atradimo Europoje nebuvo pomidorų, paprikų, tad sriuba buvo gaminama iš duonos, česnakų, druskos, alyvuogių aliejaus ir acto. Tai buvo vadinamoji „Baltoji gaspačo“ (ajo blanko). Sakoma, kad Kolumbas, besiruošdamas į pirmąją savo kelionę, maisto atsargų statinėse vežėsi iš anksto paruoštą tyrę, kuria vėliau maitinosi įgulos nariai. Jeigu į ją būtų pridėta pomidorų, turėtume dabartinę „Gaspačo“ sriubą.

Anksčiau gaspačas buvo gaminamas rankomis – grūstuvėje sutrindavo daržoves ir sumaišydavo jas su sužiedėjusia duona. Iš pradžių valstiečiai į gaspačą nedėdavo pomidorų, Andalūzijos žemdirbiai apsiribodavo česnaku, alyvuogių aliejumi ir sužiedėjusia duona, po to imta dėti daržovių, ir tik po daugelio metų pomidorų, kai Kolumbas jų atvežė į tėvynę.

Dabar egzistuoja daugybė gaspačo variantų, daugelis iš jų aktualesni vasarą, tačiau yra ir karštos sriubos atmainų. Pavyzdžiui, Pietų Ispanijos, Andalūzijos uostamiestyje Kadise žiemą gaspačą patiekia karštą. Yra ir vadinamasis „Lamančo gaspačo“ (gazpacho mancheño) – labai tiršta sriuba iš laukienos, patiekiama ypač karšta. 

Dabar virėjas sukuria savo gaspačo receptą – deda bazilikų, troškintų kepenų, kumpio, riešutų, meliono, vynuogių, mėtų, krevečių, moliuskų, omarų, o vietoj tradicinių džiūvėsėlių prie sriubos patiekia paplotėlių, avokadų, kietai virtų kiaušinių, keptų migdolų.

Pomidorai, saldūs pipirai, agurkai, svogūnai su česnaku maišytuve virsta tiršta tyre, kuri perpilama į sriubos dubenėlį, į kurį dar įpilama tabasko padažo, citrinų sulčių, druskos, pipirų ir įberiama žiupsnelis džiūvėsėlių.

Italijoje pomidorų sriuba ypač populiari Toskanos srityje Italijos viduryje. Čia į sriubos sudėtį, be svogūnų, pomidorų, alyvuogių aliejaus, sultinio, būtinai dedama salierų, raudonųjų paprikų, kiaušinių, parmezano ir baltos duonos. Duonos dedama lėkštės apačioje ir ant jos pilama sriubos, kuri jau išvirusi sumaišoma su kiaušinio ir parmezano plakiniu.

Olandijoje į mėsos ir svogūnų sultinyje išvirtų kukuliukų sriubą dedama pomidorų, pomidorų tyrės ir vermišelių. Pagrindiniai olandiško šios sriubos varianto prieskoniai – laurų lapeliai, malta paprika ir čiobreliai. Be to, patiekdami išvirusią sriubą olandai dar įpila grietinėlės ir įberia petražolių. Valgoma su traškiomis bandelėmis, kurias olandai mirko į sriubą.

Portugalai į pomidorų sriubą, be pomidorų, aliejaus, česnako, druskos ir acto, dar deda svogūnų, kopūstų, bulvių, pupelių, rūkytų dešrelių, jautienos sultinio, pipirų. Verda ilgai (beveik 2 val.) ir valgo karštą.

Indijoje į pomidorų sriubą dedama kepenėlių, kalendros, kario, aitriųjų paprikų.

Pomidorų sriuba verdama su perlinėmis kruopomis arba ryžiais ir mėsos kukuliukais, sūriu arba pupelėmis, konservuotais žirneliais ir t. t. Patiekiama su smulkintais žalumynais, papuošiama šviežių kalendrų lapeliais ir smulkintomis aitriosiomis paprikomis, paskaninama tarkuotu sūriu, grietine arba grietinėle.

Žr. Ispãnijos Karalýstės virtùvė, šaltà sriubà, tabãskas (1)

© Agurkų sriuba-Cucumber soup

25 Sau


Agurkų sriubà (kitaip – agurkinė sriubà, agurkiẽnė (2)) – skystas valgis, verdamas su kopūstais ir bulvėmis arba su baltomis prieskoninėmis daržovėmis, rūgštynėmis ir špinatais, arba su perlinėmis ir ryžių kruopomis.
Agurkinė sriuba – senas patiekalas, turintis turtingą istoriją ir galintis pasigirti daugybe atmainų ir išradingiausių receptų. Anksčiau panašias sriubas virdavo su ikrais, vištiena, mėsa. Agurkų raugą kartais keisdavo skiestomis citrinų sultimis, tačiau tokią prabangą sau leisti galėjo tik turtingi žmonės.
Agurkų raugas sriuboms gaminti buvo naudojamas nuo XV amžiaus, tačiau jo santykis su kitais produktais sriuboje buvo toks skirtingas, kad ilgainiui susiformavo skirtingi patiekalai. Vienuose iš jų agurkų rūgštelė buvo tik švelnus papildomas prieskonis, o kituose – dominavo rūgščiai sūrus ir aitrus raugintų agurkų skonis.
Agurkinė sriuba tinka žiemą. Ji ruošiama su įvairiausiais produktais – mėsa, subproduktais, vištiena, žuvimi, kruopomis. Svarbiausia – rauginti agurkai ir jų raugas. Kuo skanesni agurkai, tuo skanesnė sriuba.
Dabar raugintų agurkų sriubos verdamos iš bulvių, morkų ir kitų šakniavaisių, turinčių neutralų skonį ir galinčių sušvelninti pagrindinio sriubos ingrediento – raugintų agurkų – aitrumą. Tokių sriubų sudėtinė dalis dažniausiai būna kokios nors kruopos (miežinės, perlinės, grikiai ar ryžiai), tačiau galima apsieiti ir be jų.
Agurkinė sriuba neįsivaizduojama be daugybės prieskoninių daržovių, kurios suteikia sriubai nepakartojamą skonį. Tai prieskoninės daržovės ir žalumynai (svogūnai, salierai, petražolės, pastarnokai, krapai, čiobreliai, peletrūnas ir kiti). Tinka šioms sriuboms ir kiti prieskoniai – laurų lapeliai, kvapieji ir juodieji pipirai ir pan.
Agurkai nulupami, išimamos sėklinės ir supjaustoma rombo formos gabaliukais arba stambiomis juostelėmis. Nelupami tik jauni ir maži agurkėliai.
Agurkus geriausia sudėti į sriubą po to, kai jau esti išvirusios visos daržovės. Rūgštingumui padidinti kartais į agurkų sriubas pilama agurkų sūrymo, kuris užvirinamas, perkošiamas ir tik tada naudojamas.
Kad agurkų sriuba būtų malonaus skonio, ne per rūgšti ir sūri, būtina laikytis tam tikrų proporcijų. Agurkų bei jų skonį neutralizuojančių komponentų (bulvių, morkų, kruopų ir t.t.) turi būti po 100-120 g 1,5 l sriubos. Grynas agurkų raugas į sriubą pilamas tik tuomet, kai sąmoningai norima aštresnės sriubos arba kai agurkai nepakankamai sūrūs ar įrūgę. Jei raugas pilamas į sriubą, jį prieš tai reikia užvirinti.
Tradiciškai raugintų agurkų sriuboms šakniavaisiai (morkos, salierai ir kt.) yra pjaustomi šiaudeliais ir patroškinami. Svogūnai smulkinami ir troškinami atskirai, uždengtame inde ant mažos ugnies. Į sriubą dedant žalias šakniavaisines daržoves blogėja sriubos skonis, o ir pačios daržovės tampa vandeningos ir ne tokios skanios. Be to, kai kurios iš jų tamsėja – taigi prastėja sriubos skonis ir spalva. Bulvės pjaustomos nedidelėmis lazdelėmis.
Rauginti agurkai gali būti naudojami su odele, jei ji plona. Jei oda stora, pageltusi, ją būtina nulupti. Jei buvo raugti jau peraugę agurkai, turintys stambias sėklas, jas reikia išimti, o sriubai naudoti tik agurko minkštimą. Agurkai paprastai pjaustomi lazdelėmis arba kubeliais, užpilami trupučiu sultinio ir 20 min. patroškinami uždengtame inde.
Sriubai naudojamas kruopas reikia nuplauti šaltame vandenyje, tuomet užpilti verdančiu vandeniu ir brinkinti 30-40 min., retkarčiais nupilant vandenį ir iš naujo užplikant.
Svarbu tinkamai paruošti subproduktus ir mėsą. Kruopščiausiai turi būti paruošti inkstai. Juos būtinai reikia gerai išplauti, tuomet išpjaustyti visas plėves bei riebalus ir užmerkti dideliame kiekyje vandens maždaug 8 val. Vandenį per tą laiką reikia kelis kartus pakeisti. Tuomet inkstai verdami apie 30 min., truputį atvėsinami ir supjaustomi juostelėmis.
Agurkų sriuboms virti imamas mėsos, žuvies ar grybų sultinys.
Nuo seno buvo manoma, kad į agurkinę sriubą geriausiai tinka subproduktai. Tikriausia agurkinė – su jaučio arba veršiuko inkstais, tačiau puikiai į ją tinka skrandukai, širdis, kepenėlės, plaučiai ir t.t. Paukštienos mėgėjai agurkų sriubą verda su paukštienos subproduktais. Patiekiant mėsišką agurkų sriubą, dedami gabalėliai mėsos. Gerai tinka virti inkstai, paukštiena.
Agurkų sriubos verdamos ir su žuvimi. Agurkienei skirta žuvis turėtų būti riebi. Tokioje sriuboje agurkų raugą patartina pakeisti citrinų sultimis ar citrinų griežinėliais. Patiekiant agurkų sriubą su žuvimi – dedama žuvies, patiekiant sriubą su grybais – grybų. Šios sriubos balinamos grietine arba pieno ir kiaušinių trynių mišiniu. Prie mėsiškos agurkų sriubos galima patiekti varškės paplotėlį, prie agurkų sriubos su žuvimi – žuvimi kimštą pyragėlį.
Agurkienė verdama ir su kruopomis. Tai priklauso nuo to, kokia mėsa naudojama. Perlinės kruopos labiausiai tinka, kai sriuba verdama iš inkstų ir jautienos. Ryžiai skaniausi sriuboje iš vištienos arba kalakutienos, o miežinės kruopos tinka sriubai iš antienos ir žąsienos. Vegetariškoms agurkų sriuboms geriausia rinktis grikius arba ryžius.
Agurkų sriuba valgoma su duona, skrebučiais, su grietine ir pan.
Žr. sriubà (4)

Cucumber soup (otherwise – pickle soup) – the liquid meal, cooked with cabbage and potatoes or vegetables with white pepper, sorrel and spinach, or rice with pearled and whole grains.
Pickle soup – an old dish with a rich history and boasts a number of strains capable and inventive recipes. Previously, like soups, boiled with caviar, chicken, meat. Cucumber starter modified diluted lemon juice, but this could afford a luxury only wealthy people.
Cucumber yeast was used in the manufacture of soups from the fifteenth century, but his relationship with the rest of the soup was so different that eventually resulted in different dishes. One of them determines the taste of cucumber was just a mild flavor is added, and others – dominated by acid-salt and spicy pickled cucumber flavor.
Pickle soup for winter. It is prepared with a wide range of products – meat, offal, chicken, fish, whole grains. Most importantly – pickles and yeast. The cucumbers taste better, the delicious soup.
Now, pickled cucumber soup of boiled potatoes, carrots and other root vegetables, with a neutral taste and can mitigate the main ingredient in soups – pickled cucumbers – bitterness. Such soups are usually an integral part of any grain (barley, pearled, buckwheat or rice), but can do without them.
Pickle soup unthinkable without many spices, vegetables, which give the soup a unique flavor. This spice vegetables and herbs (onion, celery, parsley, parsnips, dill, thyme, tarragon, etc.). Suitable for those soups, and other spices – bay leaves, allspice and black pepper and so on.
Cucumbers peeled, seed removed and cut into diamond shaped pieces or large strips. No need to strip off only the young and young cucumbers.
Cucumber soup is best to add after you have cooked all the vegetables justifies. Acidification sometimes add to the soup cucumber brine, which bring to the boil, and then Acidification sometimes add to the soup cucumber brine, which bring to the boil, and pass it through a colander before using.
Cucumber soup that is tasty, not too sour, and salty, must comply with certain proportions. Cucumber and the taste-neutralizing ingredients (potatoes, carrots, barley, etc.) must be in 100-120 grams of 1.5 soups. Fresh cucumber soup starter to add only if you want to deliberately pronounced or cucumber soup, salty or sour enough. If the yeast is added to the soup before it is to be welded.
Traditionally, pickled cucumber soup root vegetables (carrots, celery, etc.). Traditionally, pickled cucumber soup, root vegetables (carrots, celery, etc..) strips are cut and a little stewed. Milling and onions stewed separate container with a lid over a low flame. In the soup by adding raw root vegetable soups taste worse, and while the vegetables are watery and less tasty. In addition, some of them darker – and thus deteriorate the taste and color of the soup. Potatoes cut small twigs.
Pickles can be used with the skin, where it is thin. If the skin is thick, yellowing, it must be peeled. If you were already turned sour cucumber, with large seeds, they must be removed and used only for soup of cucumber flesh. Cucumbers are usually cut sticks or cubes, poured a small amount of broth and 20 minutes, slightly stewed dish with a lid.
Soup meal used to be washed in cold water, then pour boiling water and soak 30-40 minutes. occasionally by draining the water and re-poured with boiling water.
It is important to properly prepare the meat and offal. Must be careful to prepare the kidneys. They are sure to be well washed, then cut out all fat and membrane and closing a large quantity of water about eight hours. Water during that time to be repeatedly changed. Then the kidneys are cooked for about 30 minutes., Slightly cool and cut into strips.
Cucumber soup is taken with meat, fish or mushroom broth.
Since ancient times it was thought that the Pickle soup is best suited for offal. Presumably Pickle – the bull or calf kidney, but perfectly suited to her stomach, heart, liver, lungs, etc. Poultry fans cucumber soup is boiling with poultry offal. Cucumber soup is served with meaty, placed pieces of meat. Well suited for cooked kidney, poultry meat.
Cucumber soup and boiled fish. Cucumber soup is oily fish should be. In a cucumber soup starter is advisable to replace lemon juice or lemon slices. Serve with cucumber soup with a fish – the fish is placed, serving soup with mushrooms – mushrooms. These soups bleached cream or milk and egg yolk mixture. To be fleshy cucumber soup, serve cheese cake, cucumber soup with the fish – fish stuffed pastry.
Cucumber soup cooked with whole grains. It depends on what meat is used. Pearl barley is best suited when the soup boiled beef and the kidney. Rice delicious soup made from chicken or turkey and barley grains for soup of the duck and goose. Vegetarian soup best choice of rice or buckwheat.
Cucumber soup is eaten with bread, toast with sour cream and so on.
See. soup

© Sveiki atvykę/Welcome

13 Rgp

Maistologija

Pirmą kartą Lietuvoje išdrįsome sukurti visuomeninio maitinimo terminologijos enciklopediją, kurios Lietuvoje nebūta ir nėra. Čia abėcėlės tvarka rasite maistologijos terminus. Turime beveik 15000 tūkstančių maisto terminų, kurie tobulinami, rašomi ir pateikiami vaizdžiai. Kaip naudotis? Tiesiog paprastai. Jūs ateinate, skaitote, įvertinate, rašote komentarą, tačiau negalite be autoriaus leidimo šia medžiaga naudotis, ją skelbti viešai, nes turite gauti autorines teises.

Internete daug kalbų apie maistą, pilna receptų ir receptūrų, tačiau enciklopedijos Lietuvoje nerasite niekur. Todėl 15 metų patirtis leidžia teigti, kad kiek naudinga pateikta medžiaga, spręsti Jums.
Enciklopedija skirta maistininkams ir šio amato specialistams.
Įspėjame, kad internete yra sukčių, kurie naudojasi ir perima informaciją, nelegaliai ją skelbia, kopijuoja. Naudojant medžiagą būtina nurodyti šaltinį: http://www.maistologija.wordpress.com

Maistologija

For the first time in Lithuania, had the courage to create an encyclopedia of catering terminology that Lithuania would not and does not exist. Here you will find alphabetical food encyclopedia terms. We have nearly 15,000 thousands of food terms, which are developed, written and presented graphically. How do I use? Just normal. You have come to, read, evaluate, write a comment, but not without the permission of the author of this material to use, it is publicly known, because you have to get copyrights.

Internet much talk about food, full of recipes and recipe, but you will not find anywhere encyclopedia Lithuania. Consequently, the 15-year experience suggests that how useful will the materials will be up to you.
Encyclopedia for the rebels and the craft professionals, who may seek further information provided to broaden their horizons.
Wordpress.com appreciation of the team that gave access to their services. Advised that online fraudsters are using the information and take over illegally to publish, copy.  Using the material necessary to indicate the source: http://www.maistologija.wordpress.com

Pieniška sriuba

6 Rgp

Píeniška sriubà – skystas valgis, pusryčiams ir vakarienei verdamas su natūraliu pienu, vandeniu atskiestame, kondensuotame piene be cukraus arba su pieno milteliais.
Pasakojama, kad duona ir pienas sutaikė protestantus ir katalikus Kapelio kare 1529 metais. Šis įvykis įėjo į Šveicarijos istoriją ir buvo pavadintas „Pieniška sriuba Kapelyje“. Pasak legendos, protestantų būrys, vadovaujamas Ulricho Cvinglio, išvyko iš Ciuricho į gretimą Cugo kantono Kapelio kaimą susikauti su Vidurio Šveicarijos regionų katalikų būriu. Šie būriai apsistojo taip arti vienas kito, kad patruliai galėjo bendrauti vienas su kitu ir net susidraugavo. Greitai jie išsiaiškino, kad Ciuricho protestantai turi labai daug duonos, o katalikų stovykloje daug pieno. Taip kariaujančios šalys sužinojo apie priešininkų maisto atsargas ir, kol jų vadai derėjosi, nutarė surengti bendras vaišes. Ant sienos, skiriančios Ciuricho ir Cugo kantonus, buvo sukurtas laužas, pastatytas didžiulis katilas, kuriame virė pieniška duonos sriuba. Iš pradžių protestantai ir katalikai sėdėjo savo teritorijose, tačiau pamažu nutarė sudaryti taikos sutartį, kad būtų išvengta beprasmių netekčių.
Lietuvoje nuo seno verdama pieniška sriuba su bulvių kukulaičiais, kurios atmainos plačiai paplitusios visoje Rytų Europoje. Masė kukulaičiams ruošiama panašiai kaip didžkukuliams.
Dažniausiai pieniškos sriubos verdamos iš daržovių, makaronų ir įvairių kruopų, kartais – su rūkytais produktais. Pieniškų sriubų priedai (kruopos, daržovės, vaisiai, makaronai) pirmiausia išverdami atskirai mažame kiekyje vandens, tada supilamas pienas ir pakaitinamas. Į išvirtas pieniškas sriubas dedama druskos, pagal skonį – cukraus ir, prieš patiekiant į stalą,- sviesto. Kartais ligoniams, vaikams ar žmonėms, netoleruojantiems laktozės, rekomenduojama gaminti pieniškas sriubas su rūgusiu pienu ar pasukomis. Tuomet prieš verdant įdedama krakmolo, baigiant virti supilamas rūgpienis ar pasukos ir neužvirinama. Kad pieniškos sriubos būtų skanesnės ir maistingesnės, įdedama truputį sviesto, grietinėlės ar plakto kiaušinio trynio. Pieniškoms sriuboms virti tinkamiausi puodai storu dugnu.
Pieno milteliai atskiedžiami karštu vandeniu arba kondensuotu pienu (be cukraus). Pilant vandenį pamaišoma, kad nesusidarytų gabaliukai ir verdama.
Garnyrai pieniškoms sriuboms yra kruopos, vermišeliai, įvairios daržovės. Piene verdami greit suverdantys produktai: smulkios kruopos, vermišeliai. Ilgiau verdantys produktai (stambios kruopos, makaronai ir daržovės) išverdami vandenyje, verdantis pienas supilamas baigiant virti. Išvirusi sriuba paskaninama cukrumi. Patiekiant į lėkštę įdedama sviesto.
Pagal gamybos būdą pieniškos sriubos priskiriamos prie karštų (75-85 °C) sriubų.
Pieniškos sriubos verdamos su kruopų, makaronų ar daržovių priedu ir užbalinamos pienu, taip pat su moliūgais ir bulvėmis, bulviniais kukulaičiais.
Kruopos ir makaronai piene blogai suverda, dėl to pirma jie kelias minutes verdami vandenyje, paskiau išpilami ant rėčio ir sudedami į verdantį pieną.
Kopūstinės daržovių pieno sriubos nuplikomos, ankštinės – dedamos išvirtos atskirai, o prieskoninės daržovės pakepinamos.
Į pieniškas sriubas dedama cukraus ir, patiekiant valgyti – truputis sviesto.
Pieniškų sriubų asortimento pavadinimas priklauso nuo produktų, iš kurių gaminama sriuba (pavyzdžiui, pieniška daržovių sriuba, pieniška makaronų sriuba, pieniška miltinių leistinukų sriuba, pieniška sriuba su miežinėmis kruopomis, pieniška sriuba su morkomis ir manais, pieniška sriuba su džiūvėsiais, pieniška duonos sriuba, pieno kisieliaus sriuba, pieniška kriaušių sriuba ir kt.).
Daugelyje šalių pieniškos sriubos dažniausiai verdamos pusryčiams arba vakarienei, valgomos karštos ir šaltos.
Žr. kukuláitis (1), píenas (1)

%d bloggers like this: