Archyvas | © Šventiniai patiekalai RSS feed for this section

© Kalėdų valgiai

13 Gru

Kalė̃dų val̃giai dgs. – Saulės grąžos šventės valgiai.

Kalėdinis stalas

Gruodžio 25 diena daugeliui pasaulio žmonių yra viena svarbiausių metų švenčių, kuria simboliškai pažymimas Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Kai kurios šiai dienai būdingos tradicijos beveik tokios pat įvairiose pasaulio šalyse: krikščionys Kalėdų dieną dalyvauja ypatingose šventinėse mišiose, keičiasi dovanomis, puošia namus specialiais simboliais. 

„Seniausia“ kalėdinė istorija aprašyta Evangelijose pagal Luką ir Matą: pirmojoje pasakojama, kaip netoli Betliejaus miesto bandą prižiūrėjusiems piemenims apsireiškęs Viešpaties angelas Gabrielius pranešė džiugią žinią apie Kristaus gimimą; antrojoje – kaip trys išminčiai sekę paskui ryškią žvaigždę, kuri juos atvedusi pas šventą Kūdikį.

Tradiciškai susiklostė, kad ši šventė minima gruodžio 25-ąją. Šios dienos pasirinkimą greičiausiai lėmė senosios pagoniškos tradicijos. Senovės romėnai maždaug tokiu metų laiku švęsdavo metų pabaigą; per iškilmes būdavo garbinami derlingumo dievas Saturnas bei šviesos dievas Mitras. Senojoje Šiaurės Europoje gruodžio viduryje žmonės taip pat švęsdavo derliaus sezono pabaigą. Svarbi iškilmių dalis – specialiai ruošiami valgiai bei būstų puošimas žalumynais, žmonės giedodavo giesmes bei keisdavosi dovanomis. Palaipsniui šie papročiai tapo Kalėdų šventės dalimi.

Kalėdos

Kalėdų svarba pradėjo didėti nuo IV amžiaus vidurio, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, ir antrojo tūkstantmečio pradžioje tapo svarbiausia religine Europos švente. Reformacijos laikotarpiu šios tradicijos buvo slopinamos, kadangi reformatai įvairius su Kalėdomis susijusius papročius laikė pagonybės išraiška. Tačiau senosios tradicijos gana greitai atgijo ir iš naujo įsitvirtino šalyse, kur buvo laikinai nuslopintos – pavyzdžiui, Anglijoje bei kai kuriose Britanijos kolonijose.

Grybų salotos (Kalėdų valgis)Kalėdinė eglutė tikriausiai atsirado kaip aliuzija į „rojaus medį”: Vokietijoje senovėje tai būdavo visada žaliuojantis medis, papuoštas obuoliais, prie kurio gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. XVII amžiaus pradžioje vokiečiai savo namus Kalėdų proga puošdavo eglutėmis, apkabinėtomis vaisiais, riešutais, uždegtomis žvakutėmis, popierinėmis rožėmis; kiek vėliau – ir dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais. XIX amžiuje paprotys puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje.

Tradicinės kalėdinės spalvos yra žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona – kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.

Keksiukai (Kalėdų valgis)Kalėdų senelis, pasaulyje turintis daugybę vardų, yra neatsiejama Kalėdų šventės dalis. Iki šios dienos išliko labai nedaug žinių apie senovėje dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenusį vyskupą Nikolą, padėdavusį skurde gyvenantiems vaikams. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, Nikolas buvo paskelbtas šventuoju ir vaikų globėju. Gruodžio 6-oji – Šv. Nikolo diena – yra svarbi šventė kai kuriose Europos šalyse. Šv. Nikolas lankosi miestuose ir kaimuose, vadovauja paradams, kalbina vaikus ir teikia jiems nedideles dovanėles. Jis apsirengęs kaip vyskupas: raudonai balta mantija ir aukšta kepure. Jis niekur nekeliauja vienas – Šv. Nikolą visuomet lydi padėjėjas Juodasis Peteris. Vaikai labai myli Šv. Nikolą ir bijo jo padėjėjo, kuris stebi vaikus: kas elgiasi gražiai, o kas neklauso tėvų. Blogi vaikai dovanų gali gauti tik rykščių, arba dar blogiau – Juodasis Peteris gali išsinešti juos savo krepšyje ir laikyti tol, kol jie išmoks gražiai elgtis. Olandų emigrantai šią tradiciją atvežė į Ameriką. Jie Šv. Nikolą vadino Sinterklaasu, ir pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas (Santa Claus).

Kepta žąsis su obuoliais, morkomis, svogūnais (Kalėdų valgis)Daugeliui krikščionių Kalėdų laikotarpis prasideda artimiausią sekmadienį po lapkričio 30 dienos (Šv. Andriejaus, vieno iš dvylikos Kristaus apaštalų, šventės).  Tą sekmadienį prasideda Adventas (šis žodis reiškia „atėjimą“), keturių savaičių laikotarpis, kurio metu krikščionys rengiasi Kūdikėlio gimimui. Kai kuriose šalyse krikščionių namai puošiami vainikais, nupintais iš visada žaliuojančių augalų – eglučių arba bugienių – šakelių. Vainikai paprastai dedami ant stalo arba kabinami ant durų, o tarp šakelių įkišamos keturios žvakės, reiškiančios keturis iki Kalėdų likusius sekmadienius. Pirmąjį sekmadienį šeima uždega vieną žvakę, antrąjį – dvi, ir taip toliau, ir kartu meldžiasi. Kalėdų dieną į vainiką įsmeigiama didelė raudona žvakė, simbolizuojanti Jėzų.

Kiaulienos kumpio kepsnys (Kalėdų valgis)Kitur žmonės naudoja specialų Advento kalendorių arba Advento žvakes, žyminčius kiekvieną iš 24 iki Jėzaus gimimo likusių dienų. Advento kalendoriuje vaizduojami spalvingi kalėdiniai paveikslėliai, o dienos yra sužymėtos ant specialių atlankų. Kiekvieną dieną atverčiamas naujas atlankas ir atidengiamas po juo esantis šventinis paveikslėlis arba ištrauka iš Biblijos. O ant Advento žvakės būna surašomos dienos, ir kiekvieną vakarą žvakė uždegama ir deginama tol, kol sudega iki kitos datos užrašo. Kalėdų dieną visa žvakė būna sudegusi iki galo.

Kalėdų laikotarpiu daugelyje bažnyčių būna paruošiamos prakartėlės – Jėzaus gimimą vaizduojančios scenelės su ėdžiose gulinčio Kūdikėlio Jėzaus, besimeldžiančių Marijos ir Juozapo, išminčių, angelų, piemenų ir gyvulėlių figūromis.

Kiaulienos sprandinės didkepsnis su sūriu (Kalėdų valgis)

Daugeliui krikščionių Kalėdų kulminacija – vidurnakčio mišios ar kitos pamaldos, kurių metu giedamos Kalėdų giesmės ir klausomasi skaitinių iš evangelijų pagal Luką ir Matą, o pamokslininkai bei kunigai kalba apie Kristaus atėjimą ir taiką bei supratimą tarp žmonių.

Silkių salotos (Kalėdų valgis)

Kalėdų laikotarpis baigiasi Trijų karalių švente sausio 6 dieną. Vakarų krikščioniškose bažnyčiose Trijų karalių šventė pažymi Išminčių atėjimą pas Kūdikėlį Jėzų, o Rytų krikščionys šią dieną švenčia Jėzaus krikštą.

Pudingas (Kalėdų)

Kalėdoms dažniausiai pjaudavo kiaulę, rečiau avinuką, ruošdavo šiupinį (ypač Žemaičiuose), kepdavo ir virdavo mėsą, dešras, plokštainį. Labai populiarus valgis buvo su raugintais kopūstais troškintos šviežios ar parūkytos dešros. Buvo daroma šaltiena, kepamas pyragas, verdama gilių kava. Vienur gamindavo riebią miežinių kruopų, žirnių ar jų mišinio košę su gausiu kiaulienos įdaru, dar ir bulvių pridėdavo, kitur būtina šiupinio dalis buvo kiaulės uodega, trečiur šiupinį troškindavo su kapota kiaulės galva ar ausimis ir kojomis.

Populiarus kalėdinis valgis – plokštainis – keptas su kiauliena. Į jį įkepdavo kiaulės pusgalvį, kumpį, kumpio karką, kiaulės kojas, kojas ir snukį, palūpį. Kai kur buvo populiarūs vėdarai.

Iš paukštienos Kalėdoms kepdavo žąsį su kopūstais. Tai ypač žemaičių mėgstamas valgis. Kepdavo ir antis, kalakutus (Aukštaitijoje).

Advento valgiai (kepenų slėgtainis; šaltiena)

Šaltiena – visur Lietuvoje populiarus šventinis valgis.

Iš sriubų mėgstamiausia mėsiška (su kiaulės palūpiu, iš kiaulės kraujo ir kruopų) kopūstų sriuba.

Kvietinis ragaišis

Kalėdoms kepdavo miežinį arba kvietinį ragaišį, pagerintą pienu ir kiaušiniu, arba grikinį ragaišį. Pyragą valgydavo, užsigerdami kisieliumi ar aguonų pienu. Kiti kepdavo aguoninį pyragą, riestainius.

Naminis alus

Iš gėrimų mėgstamiausias alus. Jį iš miežių darydavosi žemaičiai, zanavykai ir ypač aukštaičiai, tačiau nestiprų. Taip pat ir giros.

Triufelinis tortas (Kalėdų valgis)

Kalėdoms gaminami ir įvairūs konditeriniai kepiniai: sviestiniai, šokoladiniai, vaniliniai sausainiai, meduoliai, vyniotiniai, kalėdiniai pyragai, sausainiai su įdarais.

Aguonų pyragas (Kalėdų valgis)Dabar pasaulyje Kalėdos – tai ir bažnytinė šventė (visur laikomos iškilmingos pamaldos), ir pasaulietinė (dovanas  vienas kitam dovanoja net nereligingi žmonės), ir šeimos šventė. Amerikoje per Kalėdas valgoma veršiena ir kalakutas, Šveicarijoje – tradicinė lašiša ir pagal specialų receptą paruoštas kepsnys, Vokietijoje – kepta žąsis ir pyragas su riešutais, marcipanais, razinomis. Prancūzų tradicinis delikatesas – žąsų kepenėlės ir lašiša. Prancūzijoje ant šventinio stalo visuomet yra ir paukštienos kepsnys – įdarytas kalakutas, antis, žąsis ar višta, saldus pyragas, kiauliena ir kraujinė dešra, o pajūryje gyvenantys prancūzai stalą apkrauna jūros gėrybėmis. Italų kalėdinė vakarienė – kiaulių kojos, dešrelės, keptos žuvys ir jūros gėrybės (įvairiausi moliuskai, maišyti su tradiciniais siūlų pavidalo ilgais plonais makaronais (spagèti nkt.), pyragas su cukatomis ir razinomis, garuose virta menkė arba ešerys su baltuoju vynu, nupenėta kepta žąsis arba kitas didelis paukštis, datulės bei kekėmis džiovintos vynuogės. Austrijoje per vakarienę pirmiausia valgoma nacionalinė lakštinių sriuba, o paskui – karpis, paršelis drebučiuose su krienais ir žaliaisiais žirneliais, tradiciniai maži žvaigždučių, eglučių ar pusmėnuliukų formos kepiniai (pyragaičiai), Danijoje valgoma antis su obuoliais, Didžiojoje Britanijoje – pudingas bei įrudęs kalakutas su spanguolių arba agrastų padažu, Olandijoje – forminiai cinamoniniai pyragaičiai, triušiena, elniena arba laukiniai paukščiai, Škotijoje – ploni apvalūs avižiniai paplotėliai, Belgijoje – veršienos dešra su triufeliais, šerniena bei tradicinės pusryčių bandelės, Ispanijoje – migdolų sriuba, keptas ėriukas, paršiukas, kalakutas, jūros ešerys su šafranu, moliuskai, o tradicinis valgis – tironas (minkštas – pagamintas iš migdolų ir primena riešutų chalvą, bei kietas – iš tų pačių riešutų ir medaus pagamintas patiekalas, primenantis griliažą), Čekijoje – su kmynais keptas karpis. Tradiciškai čekai šventinę vakarienę pradeda pamirkydami duoną meduje ir ją padalindami visiems, esantiems prie stalo. Švedijoje per Kalėdas duodama orkaitėje kepto kiaulės kumpio, paruošto druskos ir cukraus marinate, taip pat kiaulienos dešrelių ir saldaus ryžių pudingo, kelių rūšių marinuotos silkės, kepenų pašteto, rūkytos dešros, keptų mėsos frikadelių su svogūnais ir ančiuviais, kiaulienos šaltienos, virtos iš pažandžių ir kojų. Portugalijoje patiekiama džiovinta sūdyta menkė su avinžirniais (Bakalao), taip pat tradicinis pyragas, kuriame, be cukatų ir migdolų, įkeptos įvairios figūrėlės. Graikijoje tradiciškai patiekiamas vyne troškintas kalakutas, kimštas mėsos, pomidorų ir uogų įdaru, ir kepiniai, kalėdinė duona. Rumunijoje kepamas pintas mielinis pyragas, gaminami balandėliai su kopūstų arba vynuogių lapais, patiekalas iš ožiuko. Latvijoje per Kalėdas turi būti 9 patiekalai (kepta kiauliena, kiaulės galva,, karpis, virti žali žirniai su keptos mėsos gabalėliais ir spirgučiais, kraujinė dešra, iš Vokietijos atkeliavusi imbierinė duona). Vengrų tradicinis Kalėdų valgis – česnakai su medumi. Daugelyje Europos kraštų geriamas šampanas ir vynas (pvz., Portugalijoje – saldus portveinas), o Danijoje specialus gėrimas (Glegas) – cinamono, gvazdikėlių, vyno ir vandens mišinys.

Kalėdų valgiai lydimi linksmybių, būrimų. Tačiau stačiatikiams Kalėdos – pasninko metas.

Žr. kalėdáitis (1)

Žr.:

© Advento valgiai

© Pasninko valgiai

© Kūčių valgiai

© Kalėdaitis

© Joninių valgiai

20 Bir

© Jonìnių valgiai dgs. – Jono vardo dienos, šv. Jono šventės (birželio 24 d.); vasaros saulėgrįžos šventinis maistas.

Pelenuose kepamos bulvės

Senovėje trumpiausia naktis vadinta Rasos švente, arba Kupolinėmis. Tai – šviesiausias žmogaus, žemės, vandens bei augalų žydėjimo metas.

Naminės rūkytos dešros

 XVI-XVIII a. Rasos šventė tęsdavosi nuo gegužės pabaigos iki pat birželio pabaigos, vėliau – tik 14 dienų. S. Daukantas Rasos šventę vadino vainikų švente ir įvardijo jos trukmę. Protėviai tikėjo, jog ji gaivindavo žemę po kaitrios dienos. Buvo manoma, kad rasa gali atgaivinti augaliją ir žmogų. Išvakarėse buvo renkamos žolės – kupolės (Kupolė – Pasaulio medžio simbolis, kur šaknys – tai požemis, kamienas – antžemis, o šakos – dangus.). Iš kupolių nupintus vainikus plukdydavo ežeruose arba upėse, jais puošdavo galvas, dabindavo namus. Rasos šventė baigdavosi vakare prie laužo, kurio ugnies buvo stengiamasi parsinešti namo ir ja užkurti namų židinį. Svarbiausias Joninių akcentas – paparčio žiedo ieškojimas.

Ant grotelių kepta mėsa

P. Dundulienės nuomone, ši šventė atsirado pirmykštės visuomenės laikais ir galutinai susiformavo paplitus žemdirbystei ir gyvulininkystei apie IV – III tūkstantmetį prieš mūsų erą. Įvedus krikščionybę, šventė buvo pavadinta Joninėmis (birželio 24 diena), pagal agrarinį liaudies kalendorių – tai buvo šienapjūtės pradžios data.

Daržovių ir sūrio užkandžiai su grybais

Pati šventė išsiskiria magija, apeigomis, burtais. Lietuviai nuo seno naktį spėdavo ateitį, linksmindavosi.

Folijoje kepta mėsa

Per Jonines prie laužo buvo spirginami lašiniai, pelenuose kepamos bulvės, mėsa, pyragai, slegiami sūriai, kiaušiniai, daromas alus ar midus. Daugelis valgių buvo gaminama gamtoje. Pats populiariausias Joninių nakties valgis – lauže keptos bulvės su rūgpieniu ar įvairiais padažais. Vaikinai kepdavo bulves, o merginos turėdavo atsinešti rūgpienio.

Keptos bulvės su rūgpieniu ir sūriu

Gyvavo tradicija vidurnaktį pamelžti stebuklingo meilės pieno. Jaunimas vainikuodavo karvę, ją pamelždavo ir visi po gurkšnelį gerdavo pieno. Prie laužo valgydavo vėžių, keptų žiobrių, įvairių mėsos užkandžių. Kiekvienas valgis turėjo magišką galią.

Veršienos vyniotinis su špinatais

Joninių vaišių tradicijos – dabartinių iškylų gamtoje užuomazga, nors pats iškylavimas gamtoje turi senas tradicijas visame pasaulyje. Vardas „Jonas“ Latvijoje – Janis, Rusijoje – Ivanas, Anglijoje – Džonas (John), Prancūzijoje – Žanas (Jean), Ispanijoje – Chuanas (Juan). Pavyzdžiui, Latvijoje pagrindinis Joninių patiekalas – kmynų sūris, kuris užgeriamas alumi. Per Jonines gausu vyniotinių, kitokių mėsos patiekalų, saldžios duonos, dabar ir įvairaus modernaus maisto. Populiarus iškylų maistas (įvairi rūkyta dešra, ant grotelių kepti mėsos patiekalai, salotos), taip pat daržovių ir sūrio suktinukai, veršienos kepsneliai su špinatais, desertinis pyragas.

© Žalumynai ir Velykų keksas

27 Kov

Žalumynai Velykų stalui

Velykinė puokštėVelykų rytą šventinis stalas, papuoštas gyva žaluma, ne tik puikiai nuteikia, bet ir simbolizuoja pavasarį – gamtos atgimimą, gyvybės pergalę prieš mirtį.

Velykų žaluma. Gražiame vazonėlyje ar indelyje galite sudaiginti rugių, kviečių grūdus arba pipirinių sėklas. Grūdams suželti reikia dviejų savaičių. Jų priežiūra paprasta: laikomi šviesioje, saulėtoje vietoje ir kas antrą dieną palaistomi. Pipirnių sėklos sudygsta ypač greitai – vos per kelias dienas.

Sužėlę želmenys dar labiau puoš stalą, jei ant jų gražiai išdėliosite kiaušinius, kiškučius, kitus dekoratyvinius Velykų elementus.

Beržų šakelės. Aštriu peiliu nupjaukite kelias beržo šakeles, pamerkite į kambario temperatūros vandenį ir laukite. Maždaug po savaitės pasirodys pirmieji žali lapeliai. Beržų šakeles galima derinti su kitomis pavasarį žydinčiomis gėlėmis, pavyzdžiui, tulpėmis ar narcizais.

Velykinis medisTulpės, narcizai. Jų svogūnėlius savaitę laikykite šaldytuve, paskui pasodinkite į žydintiems augalams skirtą žemę. Trečdalis svogūnėlio turi likti virš žemės. Laistykite saikingai. Gėlės sudygs po 1-2 savaičių.

Apie Velykų valgius: Pasninko_valgiaiMargutisVelykeVelyku_valgiai

Velykų keksas

Ant gausaus Velykų stalo, puošto pataisų ar bruknių šakelėmis, samanėlėmis ar avižų želmenimis, tiesiog privalo puikuotis šeimininkės keptas tortas, pyragas ar bent jau keksas su džiovintais vaisiais ir riešutais.

Su džiovintomis slyvomis ir kokosų drožlėmis

Tešlai:

350 g sviesto, 400 g cukraus, 6 kiaušiniai, 50 g krakmolo, 350 g miltų, 3 šaukšteliai kepimo miltelių, pakelis vanilinio cukraus, 1 trynys, tarkuota citrinos žievelė, tarkuota apelsino žievelė, 200 g džiovintų slyvų.

Aptepo masei:

400 g kokosų drožlių, 2 baltymai, 2/3 stiklinės cukraus.

Iš nurodytų produktų užmaišykite tešlą. Paskui 2/3 jos atskirkite ir suberkite tarkuotą citrinos žievelę, į likusią – trynį, apelsino žievelę ir smulkiai supjaustytas slyvas. Į sviestiniu popieriumi išklotą kepimo formą sudėkite tešlą su citrina. Išilgai padarykite griovelį. Į jį dėkite tešlą su slyvomis. Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių temperatūros ir kepkite apie valandą.

Baltymus plakite su cukrumi, kol susidarys standžios putos, ir sumaišykite su kokosais. Šia mase aptepkite keksą ir 10-15 minučių pašaukite į orkaitę, įkaitintą iki 100 laipsnių temperatūros. Palaukite, kol baltymai sukietės. Skanaus!

© Žolinių valgiai

12 Rgp

1 Žolìnių (2), Žõlinių (1) valgiai dgs. – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė (rugpjūčio 15 d.).

Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.

Tai Žolinės diena, kuri perverčia vasarą į rudens pusę ir pati pirmoji pradeda skaičiuoti, kiek derliaus šiemet pareis į aruodą, kiek į puodą. Švenčiama keliaujant su puokšte, sudėta iš kiečio, diemedžio, javų varpų, lauko ir darželio žolynų. Puokštė simbolizuoja gerosios globos dvasią. Susitinkama su giminėmis, bičiuliais, nes patarlė sako: „Kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės“.

Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles (rugiagėles, ramunes, raudonuosius dobilus, aguonas, vėdrynus, čiobrelius, rūtas, diemedžius, linelius, karkliukus, jurginus ir daugybė kitų), vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji.

Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės.

Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų.

Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą Žolinių arbatą.

Tai padėkos diena, kai valgomos ankstyvosios bulvės ir grybai, uogos (iš jų virtos uogienės), skinami žalumynai salotoms ar kitų valgių pagardams.

Per Žolinę, kaip ir Kūčių vakarą, susirenka visa šeima prie stalo ir vaišinasi 12 patiekalų, pagamintų iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių.

Ant stalo uždegama žvakė, ji nešama aplink valgius ir leidžiama per rankas aplink stalą. Vaišių likučiai atiduodami elgetoms – taip buvo pagerbiami protėviai.

Apie Kūčių valgius skaitykite čia: https://maistologija.wordpress.com/2010/12/04/%C2%A9-kuciu-valgiai-christmas-meals/

© 2 Žolinė

12 Rgp

2 Žolìnė (2) – žolių arbata.

Žolynų vainikėlis iš trijų gysločio žiedkočių, dviejų medetkų ir dalies kraujažolės žiedyno įmetamas į valandą ant silpnos ugnies kaitintą vandenį su smulkiu gintaru – išsiskyrusi gintaro rūgštis sustiprina žolynų poveikį.

Apie žolelių arbatą skaitykite čia

Žr. arbatà (2)

© Margutis

21 Bal

Margùtis (2) – išmargintas, išrašytas Velykų (velykinis) kiaušinis.

Kiaušinių dažymo paprotį turėjo senovės egiptiečiai, slavai ir kitos tautos. Kiaušiniai buvo vaisingumo, atgimstančios gamtos, gyvybės šaltinis; jų dažymo paprotys susijęs su pavasario švenčių apeigomis.

Archeologai yra radę margučių, datuojamų III a. prieš Kristų. Jie iškasti Arabijoje. Pasakojama, kad, gimus Romos imperatoriui Markui Aurelijui (121-180 m. pr. Kristų), jo motinos višta padėjo raudonais taškais išmargintą kiaušinį. Žyniai išpranašavo, kad tai – mažylio laukiančios laimingos ateities ženklas. Paprotys dovanoti vieni kitiems dažytus kiaušinius linkint laimės Romoje įsiviešpatavo dar 244 m.

Egiptiečiai, persai, graikai, romėnai kiaušinius laikė vaisingumo simboliu ir dažydavo per pavasario apeigas. Vėliau šią tradiciją perėmė ir krikščionys.

Viduramžių Europoje dažyti kiaušiniai buvo laikomi šventąja duona ir šventinami bažnyčioje, atliekant apeigas.

Pirmosios žinios apie apeiginius kiaušinius Lietuvoje labai senos. Nuo pagonybės laikų Vilniuje, Gedimino pilyje, rastas akmeninis kiaušinis, o Šventaragio slėnyje – kaulinis. Iš pradžių lietuviai kiaušinius dažė, o vėliau ir margino vašku, skutinėjo.

Iki krikšto mūsų protėviai dažė ne tik paprastus, tačiau ir kaulinius, molinius, akmeninius kiaušinius, suteikdami jiems magišką prasmę. Buvo tikima, kad kiaušinis gali apsaugoti namus nuo perkūnijos, piktųjų dvasių, apvalyti sielą. Tad ir po krikšto didžiausiu Prisikėlimo šventės stebuklu liko dažyti, marginti kiaušiniai.

Dažyti, marginti kiaušiniai mena deivės Paukštės laikus, kai pavasarį parskridę sparnuočiai išgelbėdavo žmones nuo bado. Prieš Velykas, jei būdavo šilti orai, vaikai eidavo į balas ieškoti pempių, tetervinų, ančių ar gervių kiaušinių. Pirmasis surastas pempės, laukinės anties kiaušinis buvo dažomas aukos (raudona) spalva ir skiriamas deivei Paukštei. Jį padėdavo viduryje kraitelės drauge su velykaičiais, nudažytais įvairiomis spalvomis. Tas kiaušinis reiškė nemirtingumą, gyvybės pradžią. Margutis – pradžių pradžios, kosminio embriono simbolis. Tad jo raštuose, spalvose tyrinėtojai įžvelgia ir mitinio pasaulio struktūros modelių, išreikštų vadinamosiomis kosmogramomis. Kosmogramos atspindi archajiškas laiko ir erdvės sampratas, susiformavusias labai tolimais laikais, gal net baltų priešistorėje. Vėliau šie simboliai tapo tautodailės ornamentais.

Lietuvoje margučių dažymas minimas vienoje Martyno Mažvydo giesmėje (1549); dažyta Jurginėms ir Velykoms. Iki XX a. pradžios kiaušiniai buvo dažomi daugiausia augaliniais dažais (svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis), vėliau sintetiniais. Marginami dvejopai: nudažyti (dažuose išvirti) kiaušiniai išskutinėjami įvairiais raštais; kiaušiniai pirma išmarginami vašku, paskui dažuose verdami (Dzūkijoje ir kepami). Jų ornamentų detalės ir kompoziciniai deriniai pasikartoja skrynių tapyboje, audinių raštuose, medžio raižiniuose. Dažniausios spalvos – raudona, žalia, violetinė, ruda, juoda. Buvo paplitęs paprotys apdovanoti margučiais svečius ir artimuosius, ypač vaikus. Margučius su kitomis dovanomis rinkdavo lalauninkai. XIX–XX a. pradžioje buvo labai populiarūs margučių dažymo ir ritinėjimo žaidimai, kurie vėl atgimsta Lietuvoje.

Velykų rytą susėdę prie stalo lietuviai pirmiausia suvalgydavo kiaušinį. Žemaitijoje po margutį visiems padalydavo tėvas, o kitur dažytą kiaušinį kiekvienas pasirinkdavo pats ir vienas su kitu dauždavo – kieno margutis stipresnis, tam ir metai bus laimingesni.

Paprotys daužytis kiaušiniais jau nuo seno buvo žinomas Lietuvoje. Jis susijęs su senoviniu mitu apie Kosminį kiaušinį ir Kosminę gyvatę. Mitas rėmėsi tikėjimu, kad, pramušus margutį, simboliškai atidaromas išėjimas iš jo gyvatei – gyvybės ir vaisingumo davėjai.

Su gyvybingumu susijęs ir margučių ridinėjimo paprotys. Apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, turėjo atnešti jai gyvybingumą. Margučius vieni kitiems dovanodavo linkėdami laimės, sveikatos, džiaugsmo. Dovanotam Velykų kiaušiniui buvo skiriama nepaprastai didelė reikšmė. Jis turėjo atnešti žmogui sveikatos, kad kitais metais galėtų pasveikinti vieni kitus: „Sveiki sulaukę šventų Velykų, pakajaus, derliaus, metų gerų, pyragų baltų, kiaušinių margų, vaikų mažų“.

Su Velykų margučiais susiję įvairiausių prietarų. Mūsų protėviai tikėjo, kad jie turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų bei kerų, perkūnijos, piktųjų dvasių, apvalo sielą nuo blogio.

Velykų rytą buvo spėjami visų metų orai.

Pavasarėjant žemei buvo aukojamas kiaušinis, linkint, kad grūdų varpos augtų brandžios ir pilnos kaip jis. Kad kiaušiniai įgautų dar didesnės antgamtinės galios, kad jo iš tolo bijotų piktosios dvasios, jis buvo dažomas.

Geriausiai žinomas dažymas svogūnų lukštais. Jų sunka nudažo rudai, šviesiai ir tamsiai raudonai. Įdomus dažymas dilgėlėmis: jų lapai užpilami šaltu vandeniu ir paverdami apie 20 minučių. Į iškoštą skystį sudedami kiaušiniai ir vėl verdami. Kiaušiniai nusidažo šviesiai žalia spalva. Dažoma ir smulkiai supjaustytais arba sutarkuotais burokėliais. Jų tirščiai kiaušinius nudažo švelnia raudona, rožine spalva.   Miškingose vietovėse žoleles kiaušiniams dažyti ruošdavo dar vasarą. Kiaušinius dažydavo žolelėmis, kurių sudėtyje yra žvangučių, dobiliukų, gaisrenų, rasakilų, kiškio ašarėlių, katilėlių. Gaudavo žalsvus kiaušinius, kuriuos vadindavo pempės kiaušiniais, ir tikėdavo, kad pempė į namus prišauks broliukų, sesučių. „Saulės kiaušinis“ – tai geltonas, ramunėlėmis ar miško, raisto samanomis dažytas kiaušinis. Sudžiovintos rugiagėlės, jonažolės kiaušinius nudažydavo žydrai, melsvai, bronzos, arbatos spalva. Tamsiai žali kiaušiniai tapdavo nuo bruknienojų, avižų, miežių želmenų, kuriuos sudaigindavo dėžutėje ant palangės. Velykinius kiaušinius dažo ir ąžuolo, juodalksnio, skroblo, guobos žieve.

Kiaušiniai pirmiausia virinami vandenyje dažuose su svogūnų lukštais, prieš tai nuvaškavus raštais. Vandenyje virinami kiaušiniai nusidažo. Dažų spalva priklauso nuo turimų dažančiųjų medžiagų ir priedų. Kiaušiniai pakaitinami, bet ne užvirinami. Išimti sausai nušluostomi ir patepami lašinukais arba aliejumi. Išryškėja raštas, spalva.

Dabar kiaušiniams dažyti tinka tik maistiniai ir natūralūs dažai. Maistinių dažų pakuotė turi būti paženklinta – nurodyta dažų sudėtis, dažiklio numeris (nuo E100 iki E180), fasuojančios bendrovės adresas.

Tradiciniais margučiais laikomi vištų kiaušiniai, tačiau margučiams tinka žąsų ir ančių kiaušiniai, kurie tvirtesni. Daužti ir ridenti reikia vienos rūšies kiaušinius.

Margučiai marginami natūraliu pakaitintu vašku ant nevirto, tik vandenyje sušildyto kiaušinio. Geriausiai tinka natūralus bičių vaškas, taip pat tamsus techninis vaškas. Vaškas kaitinamas nedidelėje skardinėje dėžutėje ant elektrinės plytelės ar krosnies. Marginama smeigtuko galvute (smaigalys įbedamas į pagaliuką).

Be tradicinių margučių, esama ir modernių. Tai margučiai su lopinėliais (į marlės atraižėlę prikarpoma polietileno gabalėlių, įdedamas virtas kiaušinis, surišama marlė siūlu ir panardinama į norimos spalvos karštus dažus), kiaušiniai „marguoliai“ (į marlės atraižėlę pabarstoma šiek tiek pasmulkintų svogūnų lukštų, įdedamas virtas kiaušinis, surišama marlė siūlu ir panardinama į karštus dažus).

Pagal tradiciją juodi margučiai buvo dovanojami, o raudoni, geltoni ar kitokie – valgomi.

Kiekviena spalva turėjo savo reikšmę: juoda simbolizavo žemę motiną ir deivę Žemyną, raudona reiškė vaisingumą, gyvenimą ir deivę gimdytoją Ladą, žalia – pavasarį ir javų daigus, mėlyna – dangų ir vandenį, geltona ir ruda – subrendusių javų derlių.

Vadinasi, kiaušiniai marginami trejopai:

1.      Marginimas (raštuoti ornamentai).

2.      Dažymas (mirkant bei virinant dažuose spalvinimas).

3.      Virinimas (šildymas skystyje).

Anksčiau buvo griežtai laikomasi bendrų marginimo reikalavimų – simetrijos, raštų suvedimo, intervalų, puošybos elementų ritmo. Pats seniausias marginimas – vašku ir dažant juodalksnio žieve. Dar ir dabar kai kur laikomasi šio papročio.

Kiaušiniai dažomi dvejopai:

–          šaltuoju būdu (kiaušiniai ir dažymo produktai verdami atskirai; išvirtas dažomasis nuoviras atvėsinamas, perkošiamas, į nuovirą sudedami sausai nušluostyti kiaušiniai ir palaikoma nuolat juos pasukinėjant);

–          karštuoju būdu (kiaušiniai ir natūralios dažymo priemonės verdami pusvalandį, užvirus vandeniui).

 Natūralioji spalvų gama išgaunama: raudona – verdant raudonų svogūnų lukštuose, rausva – spanguolių sultyse, vyšnių spalva – burokėlių sultyse arba jų lupenose, ruda – tirpioje kavoje, žalia – verdant su špinatų ar bruknių lapais, geltona – su ramunėlėmis ar alksnių žirginėliais, violetinė – pamirkant vynuogių sultyse, mėlyna – džiovintų rugiagėlių žiedlapių ar šieno pakratų nuoviru, juoda – ąžuolo žievės nuoviru.

Visoje Lietuvoje valgymas pradedamas nuo sveikinimų ir margučių.

 Žr. Velýkų valgiai dgs.

© Velykų valgiai

21 Bal

Velýkų valgiai dgs. – Kristaus prisikėlimo, gražiausios pavasario šventės patiekalų asortimentas.

Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Tai viena gausiausiais valgiais palydimų švenčių po septynių savaičių Gavėnios pasninko (aukščiausia kovo 21, vėliausia balandžio 25 d.).

Didįjį penktadienį (paskutiniąją Gavėnios savaitę prieš Velykas) laikytasi vadinamojo sauso pasninko (nevalgyta mėsiškų ir pieniškų valgių). Didįjį šeštadienį šventinta Velykų ugnimi, virdavo ir kepdavo Velykoms valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius. Velykų pirmąją dieną, sekmadienio rytą (po mišių), su bažnyčioje pašventintais valgiais visi skubėdavo į namus. Atsigavėjimo pusryčiai susidėjo iš šaltųjų patiekalų: margučių, šaltienos, kumpio, dešros, pyrago, sviesto. Prieš pradėdami valgyti visi eidavo muščių (bandydavo, kurio margutis tvirtesnis). Kiaušinių lukštus surinkdavo ir dėdavo į sėklą (tikėta, kad tai pagausins derlių), o pavakaryje jaunimas susirinkdavo pažaisti margučiais (ridinėdavo).

 XX a. I pusėje dauguma Velykų senovinių papročių ir patiekalų liaudies papročiuose išnyko. Iki šiol populiarūs tik margučiai.

 Nuo seno kiekviena šeima išsikepdavo pyrago, patiekdavo mėsiškų valgių ir būtinai būdavo margučių – dažytų kiaušinių, margintų dvejopai: dažyti kiaušiniai išskutinėjami įvairiais raštais arba pirma išmarginami vašku, paskui dažomi. Juos mušdavo, ridinėdavo, dovanodavo vaikams, duodavo atėjusiems pasveikinti lalauninkams.

 Apeiginis Velykų stalas būdavo apkraunamas ir kitais tradiciniais valgiais: kiaulės galva arba paršeliu, papuoštu žalumynais, žvėriena, sūriu, sviestu, keptu avinėliu. Stalą dažnai puošdavo žalumynų girliandos. Valgių būdavo labai gausu.

 Velykų stalas puošiamas per žiemą išsilaikiusia žaluma, kuri lemia gerą žiemkenčių augimą, greitesnį žolės sužaliavimą, vešlumą. Per Didįjį ketvirtadienį būdavo einama žalumynų velykiniam stalui: smulkialapių bruknienojų, švelnių šarkakojų šakelių, pataisų, rugių želmenų, išsprogusių beržo vytelių ir panašių žalumynų. Tikdavo ir želdintų avižų ar miežių dubuo: likus porai savaičiui iki Velykų merkdavo avižų ar kviečių grūdus į drungną vandenį.

Per Didįjį šeštadienį kepdavo velykinių pyragų. Tam tikslui buvo užsakomi specialūs moliniai indai: kuo aukštesnis pyragas, tuo geresnis kviečių derlius.

Senieji pyragų receptai būdavo panašūs: su cukrumi ištrinamos mielės, supilamas pašildytas pienas,- viskas išplakama, užbarstoma miltais ir uždengus šiltai palaikoma, kad pakiltų. Kai maišymas beveik padvigubėja ir pradeda slūgti (praėjus maždaug valandai), išplakama, įberiama druskos, cukraus, miltų, tirpintų riebalų. Tada minkoma, kol tešla nelips prierankų ir joje atsiras daug oro pūslelių. Tešlos paviršius patepamas ir ji vėl padedama šiltai. Po valandos ar pusantros, kai tešla vėl pakyla tiek, kad joje padaryta duobutė neužsilygina, ji klojama į skardą ir vėl dedama šiltai, kad dar sykį pakiltų.

Kadangi Velykos ir paukščių grįžimo šventė, šeimininkės iš pyraginės tešlos likučių kepdavo „paukščiukus“, kurie būdavo ir stalo papuošalas, ir džiaugsmas vaikams.

Velykų pyragas kaip pagrindinis šios šventės patiekalas būdavo paskaninamas aguonomis: užplikintos aguonos paliekamos brinkti, po to nusunkiamos, sumalamos mėsmale, įmušamas kiaušinis, įberiama cukraus, išmaišoma ir paskleidžiama ant tešlos, paskui vyniojama arba sluoksniuojama.

Velykų valgiai Lietuvoje būdavo visokie kepiniai, mėsiški valgiai, žvėriena ir dažyti kiaušiniai, keptas avinėlis su dviejų spalvų vėliavėle. Šerno arba naminio meitelio (pavyzdžiui, kiaulės) galva buvo būtinas švenčių valgių daiktas. Visa apkaišoma žalumynais, o užtiestas stalas apvedžiojamas žolynų girliandomis.

Dzūkijoje sunyko paprotys Velykoms troškinti riebius kopūstus ir būtinai su kiaulės knysle. Gamindavo ir poskystę varškę, kuri labai tiko su pyragu.

Suvalkiečiai iki XX a. vidurio išlaikė paprotį virti arba krosnyje kepti kiaulės galvą. Ją gerai ištrindavo druska, pipirais, česnakais, apdengdavo džiovintais kopūstlapiais, ir, porą dienų palaikę, stumdavo į gerai iškūrentą krosnį. Vėlesniais laikais imta daryti kiaulės galvos sūrį, valgomą su krienais. Gaminama saldus sūris iš rūgščios varškės išrūgų.

Aukštaitijoje ant stalo būdavo kiaulės kepsnys iš pirmarūšės mėsos, dažniausiai iš užpakalinio kumpio. Kumpis, parą išlaikytas išrūgose, aplipdomas rugine tešla ir kepamas krosnyje. Iškeptas su aštriais ir burokais paruoštais krienais buvo šventės skanumynas. Sukama sviestvarškė – šviežia nerūgšti varškė ištrinama, sumaišoma su sviestu ir gerai išsukama, kol pasidaro vientisa masė. Paskaninama kmynais ar mėtomis.

Žemaitijoje velykiniam stalui dėdavo pieniškų produktų: margo sūrio iš neišplakto rūgusio pieno, kuris daromas su saldžiu pienu.

Visoje Lietuvoje paplitę Velykų patiekalai iš kiaulienos: suktos ir slėgtos karkos, šaltiena. Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje iš kitų kraštų atėjo mada Velykoms kepti paukštieną, dažniausiai žąsį.

Manyta, kad per Velykas prisivalgius riebios kiaulienos visi metai bus sotūs.

Šventinį stalą puošia ne tik šakotis arba aukšta velykinė „boba“ (keksas), bet ir velykiniai kepiniai, plokštainiai, meduoliai, o vėlesniais laikais ir tortai. Kaimuose kepami kraujiniai vėdarai, verdama šaltiena, šventinis šiupinys, raugintų kopūstų sriuba, o mieste – sultinys su pyragėliais. Gaminami ir sūriai, kurie ruošiami iš šviežios varškės. Geriama morkų, burokėlių gira, išrūgų gira, medaus gira.

Velykos ir dabar švenčiamos Lietuvoje, tik valgiai iš dalies pasikeitė. Tai įvairios salotos ir mišrainės, kalakutienos, veršienos arba iš kitokios mėsos kepsniai su vaisiais arba marinuotais agurkais, arba su džiovintomis kriaušėmis, įvairūs užkandžiai, tradicinė silkė ir pan. Valgiai papuošiami svogūnų laiškais, marinuotos ar virtos morkos gabalėliais, ridikėliais, marinuotais kaparėliais, petražolių šakele, džiovintais vaisiais. Valgoma su virtais ryžiais, daržovėmis, majonezu, krienais, padažais.

Įvairiuose pasaulio kraštuose Velykos sutinkamos savitai. Skandinavams šventė asocijuojasi su fejerverkais ir ugnies šou, turėjusiais gąsdinti piktąsias jėgas, ispanams – su linksmybėmis draugijoje, vokiečiams, šveicarams ir lenkams – velykiniais margučiais (šokoladiniais, tikrais ir netikrais dažytais kiaušiniais).

Lenkijoje populiarūs dideli pyragai ir bobos (vaniliniai, paruošti ant garų, migdoliniai, su įdarais, šokoladiniai, citrininiai, marcipaniniai, su razinomis, džiovintais vaisiais, aguonomis, apelsininiai ir kt.).

Vokietijoje Didįjį penktadienį valgoma žuvis, saldumynai, geriama arbata, degamas velykinis laužas, kuris savo simbolika šiek tiek primena lietuviškas Užgavėnes ir Morės deginimą, nors vokiečiai jame nieko nedegina. Vokiško Velykų stalo puošmena – velykinis lizdas – kepinys iš mielinės tešlos su duobutėmis margučiams sudėti. Labai mėgstamas maltos mėsos kepsnys – netikras zuikis. Nuo seno Vokietijoje gyvavo tradicija kepti mielinius figūrinius avinėlius, kurie virto kiškiais.

Anglijoje keičiamasi dovanomis: velykiniais kiaušiniais ir kitomis smulkmenomis (velykinėmis skrybėlaitėmis ar krepšeliais su gelsvais narcizais, ar mažučiais kiaušinukais), o valgomos mielinės saldžios vaisinės bandelės (saugo namus nuo piktųjų dvasių) – populiariausias patiekalas Didįjį penktadienį. Pagrindinis šventės akcentas – velykinis kiškis, kuris simbolizuoja gausą ir vaisingumą. Antrasis angliškų Velykų atributas – žvakės. Velykų stalas puošiamas pavasarinėmis gėlėmis, baltomis lelijomis, kiškių figūrėlėmis, krepšeliais su margučiais. Populiariausi patiekalai – keptas įdarytas ėriukas, mėsos kukuliukai, pagardinti medumi ir česnakais, keptas kumpis, pavasarinės žalumynų salotos, bulvės su rozmarinų ir česnakų sviestu.

Penktadienį prieš Velykas anglai vadina Good Friday („gerasis penktadienis“). Jis pradedamas pusryčiais, per kuriuos patiekiama šviežių bandelių su razinomis ir cukatomis, pagardintų daugybe aitrokų prieskonių. Bandelių viršuje įpjaunamas kryželis. Aštroki prieskoniai turi priminti Kristaus kančias. Pats kryžius apskritos bandelės viršuje kildinamas dar iš ikikrikščioniškųjų Anglijos laikų.

Latvijoje kiaušiniai turi būti išvirti, išmarginti, dekoruoti raižiniais. Daigintais kviečiais dažniausiai puošiamas vaišių stalas.

Švedijoje velykiniai kiaušiniai gaminami ir iš kartono, o į vidų įdeda po didelį saldainį. Namai puošiami velykinėmis geltonos, žalios ir baltos spalvų gėlių kompozicijomis. Pagrindinis šventės veikėjas – pūkuotas viščiukas.

Šveicarijoje ant Velykų stalo būtini šokoladiniai zuikučiai, marginti kiaušiniai ir velykinės bandelės. Ispanijoje kiaušinių marginimo tradicija nebeturi didelės reikšmės. Čia būtini šokoladiniai kiaušiniai arba pasigaminti pačių. Kepamas Velykų pyragas (Mona), tradiciškai papuoštas virtais kiaušiniais (su lukštais).

Amerikos žemyne Velykos prasideda bažnyčioje. Velykų sekmadienį ruošiami šventiniai pietūs. Tradiciniai velykiniai pietūs – kumpis, keptas su ananasais ir bulvėmis, valgomas su vaisinėmis salotomis ir daržovėmis. Vaikams dovanojami zuikučio krepšeliai su ryškiais margučiais ir daugybe šokolado bei saldainių.

Afrikoje šv. Velykos – pagrindinė krikščionių bendruomenių šventė, kai bažnyčios puošiamos gėlėmis, o giedamoms giesmėms pritariama afrikietiškais būgneliais išgaunamais garsais ir įvairiais moterų balsais, šauksmais. Per šventę visi dalijasi virtais arba keptais ryžiais su mėsa ar vištiena.

Australijoje įvairių tautybių žmonės iš skirtingų šalių savaip sutinka Velykas: iš Anglijos ir Airijos kilę žmonės labiausiai švenčia sekmadienį (einama į bažnyčias, pusryčiams valgomos karštos bandelės – saldžios vaisinės bandelės su kryžiaus ornamentu). Vaikai keičiasi velykiniais šokoladiniais arba cukriniais kiaušiniais. Australijoje populiarios šokoladinės triušinio bandikuto (angl. Greater Bilby) figūrėlės. Dauguma šeimų rengia velykinį žaidimą – varžomasi, kas Velykų sekmadienį suras daugiau kiaušinių. Valgomas keptas ėriukas, kepta aviena, jautiena arba viščiukas su keptomis daržovėmis (bulvėmis, morkomis, moliūgais), karštos bandelės (angl. Hot Cross Bun), valgomos Velykų rytą prieš einant į bažnyčią. Desertui dažniausiai patiekiamas tradicinis australų Velykų valgis – bezė tortas (vadinamas pavlova), papuoštas įvairiais vaisiais: kiviais, braškėmis, ananasais ir mandarinais.

Žr. margùtis (2)

© Velykė

17 Bal

Velýkė (1) [pavadinimas susijęs su pavasario šventėmis – Paschà [lot., gr. < hebr. pesah – pérėjimas]; liet. Perėjimas arba dabartinės Velykos, Neraugintos duonos šventė] – pagrindinis krikščionių Velykų valgis – saldus šviežios varškės patiekalas.

Paschà – viena didžiausių žydų švenčių, švenčiama per pirmąją pavasarinę Mėnulio pilnatį, prisimenant izraelitų išėjimą iš Egipto. Senovėje varške buvo vadinamas bet koks rūgęs pienas. Per visą Gavėnią kaimuose žmonės rinkdavo ir raugindavo pieną, laukdami didžiosios šventės. Iš išlaikyto, sukietėjusio rūgusio pieno senovėje būdavo gaminama Velykų pascha. Ji būdavo itin švelni, aromatinga, puri.

Velykei gaminti naudojama tik naminė stambiagrūdė varškė, pagaminta iš natūralaus riebaus pieno. Tokia varškė turėtų sudaryti ne mažiau kaip 60 proc. velykės masės. Į ją dedama cukatų, razinų, riešutų, vanilės, cinamono, citrusinių vaisių žievelių, uogienės, aviečių, žemuogių, migdolų esencijos.

Iš pradžių varškė trinama su cukrumi arba medumi, paskui ši masė trinama su sviestu, kiaušiniais bei kitomis sudėtinėmis dalimis. Masė sukama tik į vieną pusę. Sukimas į tą pačią pusę užtikrina gaminio elastingumą ir ypatingą skonį.

Skystieji produktai – grietinė, grietinėlė, plakti baltymai ir kiti – į velykę dedami paskiausiai, kad būtų galima reguliuoti gaminamo patiekalo konsistenciją. Po šių produktų į velykę pridedama tik aromatizatorių bei tokių priedų, su kuriais pascha jau nebetrinama. Visi skystieji produktai gerokai padidina varškės drėgnumą, todėl jo perteklių būtina pašalinti prieš patiekiant paschą. Dėl šios priežasties susiformavo ir įprasta paschos forma – piramidės arba kūgio.

Geriausias indas paschai – medinė forma. Joje varškė suslegiama ypač gerai, skysčio perteklius nuvarva pro formos dugne esančias skylutes. Tačiau tinka ir keraminiai ar plastmasiniai vazonėliai, iškloti dvigubu marlės sluoksniu. Suslėgta varškė formoje laikoma 12-24 val. Per šį laiką ji ne tik netenka drėgmės pertekliaus, tačiau ir subręsta, įgyja vientisą skonį – nebesijaučia atskirų ingredientų.

Paschos skonis priklauso nuo produktų kokybės. Varškė turi būti labai šviežia, ne karti ir ne rūgšti, o grietinė ir grietinėlė – kiek įmanoma tirštesnės. Viskas turi būti išmaišyta taip, kad pascha būtų visiškai vientisa. Paruošta velykė puošiama cukatų kubeliais arba įvairiaspalviais marmelado gabalėliais.

Žr. Velýkų valgiai dgs.

© Pasninko valgiai

10 Bal

Pãsninko valgiai dgs. – bažnytinio kanono, kai susilaikoma nuo kai kurių maisto produktų, valgių asortimentas.

Pasninkas atveria ir išvalo žmogaus sielą. Vadinasi, individualus pasninkavimo terminas priklauso nuo žmogaus sielos būklės. Pasninkaujama penktadieniais, Didžiojo pasninko metu ir paskutinę savaitę prieš Velykas.

Lietuvoje visi metų penktadieniai ir Gavėnios laikas yra atgailos dienos. Nuo mėsiškų valgių susilaikoma visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną Lietuvos tradiciją, – Kūčių dieną. Draudžiama valgyti žinduolių ir paukščių mėsą ir tai, kas turi tiesioginį ryšį su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes. Šios abstinencijos laikomasi nuo 14 metų amžiaus.

Susilaikymą nuo mėsiškų valgių bei pasninką lydinti atgailos dvasia įpareigoja tikinčiuosius Gavėnios metu nerengti triukšmingų pasilinksminimų, griežčiau, negu paprastai, vengti svaigalų, atsakingiau vertinti laiką, skiriamą darbui, laisvalaikiui, pramogoms ar asmeniniams pomėgiams, laiką, praleidžiamą prie televizoriaus ar kompiuterio.

Visiems tikintiesiems per pasninką leidžiama per dieną valgyti sočiai tik kartą. Kitus du kartus (pvz., ryte ir vakare) – tik lengvai užkąsti. Vanduo, pienas, vaisių sultys pasninko nelaužo. Šio reikalavimo laikomasi nuo 18 iki 60 metų amžiaus.

Pasninko dvasia reikalauja susilaikyti nuo prabangaus maisto. Tikintieji skatinami atsisakyti tų maisto produktų, kuriems jaučiamas ypatingas pomėgis ar priklausomybė nuo jų, pavyzdžiui, kava, saldumynai, alkoholis, tabakas ir pan.

Nuo pasninko atleidžiami ligoniai ir kūdikių laukiančios bei juos maitinančios motinos, visi negalintys pasirinkti sau maisto, o turintys valgyti tai, kas jiems duodama, taip pat krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviai, dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą.

Anksčiau pasninko valgiai buvo saldė (košė), šustiniai, spirginė, avižinis kisielius, silkė su bulvėmis. Buvo visiškai atsisakoma mėsos, pieno produktų.

Per pasninką valgomas augalinis maistas: vaisiai, daržovės, džiovinti vaisiai, rūgštiniai produktai (rauginti kopūstai, rauginti agurkai), džiūvėsiai, džiūvėsėliai, grybai, riešutai, juoda ir balta duona, košės vandens pagrindu, arbata. Draudžiama rūkyti, gerti alkoholinius gėrimus.

Pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį laikomasi griežtos mitybos raciono. Tai vanduo, duona, vaisiai, daržovės, kompotai. Antradienį ir ketvirtadienį – karštas maistas be riebalų; šeštadienį, sekmadienį – maistas su augaliniu aliejumi. Saldieji patiekalai valgomi rytą, o grūdiniai – per pietus. Vakarienei rekomenduojama valgyti troškintas daržoves, riešutus, daržovių sriubas.

Griežtai laikantis bažnytinių nuostatų, dabar susilaikoma nuo kai kurių valgių (mėsos, pieno). Per pasninką nevartojami gyvuliniai riebalai.

Seniausias ir svarbiausias maisto produktas – grūdinės kultūros (rugiai, miežiai, avižos, grikiai, žirniai, pupos), aliejiniai augalai (kanapės, linai, aguonos). Anksčiau kruopas grūsdavo piestoje, maldavo rankinėmis girnomis ir gamindavo įvairius patiekalus. Žemaičiai – didžiausi košių, aukštaičiai – blynų iš įvairių grūdinių kultūrų mėgėjai. Pasninko blynai dažniausiai maišomi be pieno ir kepami tik augaliniame aliejuje. Dzūkijoje tradiciškai populiarūs grikių kruopų ir miltų patiekalai.

Iš daržovių lietuviai daugiausia maistui suvartoja kopūstų, burokų, morkų, agurkų, svogūnų, ridikų, o iš prieskoninių daržovių – svogūnų. Patiekalams gaminti tinka ir konservuotos (marinuotos, raugintos, sūdytos) gėrybės: agurkai, kopūstai, burokėliai, obuoliai, pomidorai, rūgštynės, dilgėlės, salierai, petražolės, krapai, burokėliai, lapkočiai. Pasninko valgiams ruošti dera švieži, džiovinti vaisiai bei uogos.

Pasninkui labiausiai tinkami virtų bulvių valgiai. Prie bulvių patiekalų gaminama daug įvairių įdarų, priedų, padažų.

Ant tradicinio pasninko stalo dedami džiovinti, sūdyti, rauginti, šaldyti grybai ir iš jų gaminami valgiai.

Žuvų patiekalai – neatsiejama pasninko dalis. Juos dažniausiai valgo pajūrio ir paežerių gyventojai.

Pasninko gardumynai valgomi žali, troškinti ir patroškinti, marinuoti, virti ir kepti. Mišrainės užpilamos aliejumi bei majonezu ir išmaišomos, puošiamos žalumynais ir marinuotomis daržovėmis. Valgomos vegetariškos sriubos, žuvies kepsneliai, bulviniai pyragėliai su įdarais ir be jų.

Vienas iš svarbiausių pasninko patiekalų – košės, virtos vandenyje, o ne piene, be to, be sviesto. Grikių, ryžių bei kitų kruopų košės gardinamos razinomis, riešutais, morkomis, grybais.

Nedraudžiama valgyti duonos bei pyrago gaminių, o ne itin griežtomis pasninko dienomis – vartoti augalinį aliejų ir įvairių žuvies produktų.

Pasninkaujant privaloma atsisakyti mėsos ir jos gaminių. Laikantis griežtesnio pasninko atsisakoma kiaušinių, pieno produktų (sviesto, grietinės, varškės, kefyro, sūrių, jogurtų), kepto maisto. Salotos vietoj augalinio aliejaus pagardinamos silpnu marinatu ar citrinos sultimis.

Baigus pasninkauti ir grįžus prie įprastos mitybos, reikia valgyti po nedaug ir nepiktnaudžiauti riebia mėsa ar rūkyta dešra.

Nuo pasninkavimo atleidžiami ligoniai, diabetikai, sunkiai sergantys žmonės, vaikai, kuriems reikalinga ypatinga priežiūra, besilaukančios gimdyvės, seneliai.

Žr. Adveñto valgiai dgs., apeigìnis (šveñtinis) valgis, Kūčių valgiai dgs.

© Spurga

4 Kov

Spùrga (1) [ol.] – taukuose ar aliejuje virtas apvalus pyragaitis. Tai gali būti ir sukta bandelė (kepta riebaluose), Užgavėnių gardėsis, valgomas šiltas ir šaltas.

Senovės romėnai žinojo maisto ruošimo būdą gruzdinant karštuose riebaluose. Jie gamindavo riebaluose arba išlydytuose lašiniuose virtus tešlos rutuliukus, kuriuos paskui aptepdavo medumi ir apibarstydavo aguonomis. XVII a. viduryje Europoje buvo kepami S formos kepiniai, panašūs į spurgas. XVIII a. kulinarinėje literatūroje detaliai aprašoma spurgų su vaisių įdaru gamyba.

Olandai pirmieji pasaulyje sugalvojo, kaip racionaliai panaudoti tešlos likučius. Gamindami spurgas, jie tešlos likučius surišdavo mazgu, o iškepusius dar karštus apvoliodavo cukruje. Anglai juos mesdavo į sriubą ar verdantį vandenį. Iš šių tešlos gabaliukų atsirado virtinukai. Nyderlanduose ir Vokietijoje duonkubilio liekanos buvo verdamos riebaluose, kol gražiai paruduodavo. Taip atsirado aliejiniai pyragaičiai.

Į Ameriką pirmieji apvalias kiauravidures spurgas, kurios šiandien Amerikoje vadinamos doughnuts, atplukdė Nyderlandų piratai. Gardėsių tuščiaviduriškumo atsiradimas susijęs su Naujosios Anglijos jūrų kapitonu Masonu Kroketu Gregoriu, kuris labai mėgęs mamos keptus aliejinius pyragaičius ir visą kelionę negalėdavęs nuo jų atsitraukti. Jis paprašė savo mamos aliejinius pyragaičius pabandyti iškepti panašius į germaniškus sviestainius su skyle, kad juos būtų galima užmauti ant laivo vairo stipinų, nes vairuojant buvo sunku ir nepatogu valgyti. Taip atsirado kiauravidurės spurgos.

Anksčiau Lietuvoje per Užgavėnes taukuose būdavo verdamos raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės (,,pampuškos” – Pakruojo apylinkės, ,,kropeliai” – Šakių rajonas, Žvirgždaičiai)).

Spurgų rūšių yra įvairiausių – jos gaminamos iš mielinės ar bemielės, raugintos ar neraugintos tešlos, su varške, su įdarais ir pan. Gardėsiui gaminti tinka razinos, kiaulienos taukai, riebalai, aliejus, margarinas, sviestas, soda, miltai, kiaušiniai, kepimo milteliai, tarkuota citrinos žievelė, sutirštintas pienas su cukrumi, actas, pienas, grietinė, cukraus pudra, druska, įdarui – miltinis arba vanilinis cukrus, tarkuoti obuoliai, džemas arba uogienė ir pan. Bulvinėms spurgoms imama virtų ir maltų bulvių, margarino, kiaušinių trynių, šilto pieno, mielių, cukraus, miltų, džemo, aliejaus, cukraus pudros.

Olandijoje bemielių spurgų skonis primena sluoksniuotą pyragą. Amerikietiškos spurgos būna įvairaus skonio (pvz., obuolių ir karamelės). Lenkiškos spurgos garsėja įvairiais įdarais (džemo, medaus, kremo). Iš viršaus jos apliejamos cukraus glajumi ir valgomos ne tik per Užgavėnes ir Naujuosius metus, tačiau ir per artėjančią Gavėnią – Riebųjį ketvirtadienį – šeimos tradicijos dieną.

Spurgos ir pyragaičiai populiarūs Nyderlanduose, JAV, Lenkijoje, Suomijoje ir kitur. Užgavėnių skanėstas parduodamas firminių duonos gaminių parduotuvėse, greitojo maisto restoranuose, užkandinėse, gatvės turguose, kavinukėse, įstaigose, viešajame transporte.

Žr. Ùžgavėnių valgiai dgs.

© Užgavėnių valgiai

4 Kov

Ùžgavėnių valgiai dgs. – žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventės patiekalų asortimentas. Tai maisto šventė, riebių ir sočių valgių puota.

Užgavėnės neturi pastovios datos. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės, todėl, kaip ir Velykos, kasmet yra vis kitu laiku, tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos.

Per Užgavėnes sočiai buvo valgoma. Sotumas turėjo lemti gerus metus. Per visas tris Užgavėnių dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį – virdavo riebią rasalienę iš ruginių miltų raugalo ar burokų rasalo užsisrėbti prie gausiai valgomų blynų. Sekmadienį valgydavo mėsos tris kartus, pirmadienį šešiskart, o antradienį dvylika kartų. Visus valgymo kartus reikėjo pavalgyti sočiai. Valgymo kartai visoje Lietuvoje būtinai buvo reglamentuojami Užgavėnių antradienį: kai kur valgyta septynis, kitur – devynis, bet daugiausia dvylika kartų.

Ritualiniai Užgavėnių patiekalai visoje Lietuvoje buvo kiauliena ir blynai, vėlesniais laikais – spurgos. Vienų tyrinėtojų nuomone, blynai (sklindžiai) kaip Užgavėnių apeiginis valgis siejasi su tikėjimu blogosioms jėgoms neprieinamos uždaros erdvės, kitų – su atgimstančios Saulės idėja. Kai kur paskutinis patiekalas per Užgavėnes būdavo kiaušinienė (kad vištos būtų dėslios; beje, kiaušinis buvo kaip vaisingumo simbolis).

Mažosios Lietuvos ir žemaičių mėgstamas Užgavėnių valgis buvo šiupinys, verdamas iš įvairiausių kruopų, žirnių, pupelių, bulvių, kiaulės galvos, kojų bei uodegos. Populiarūs apie parą raugintos mielinės tešlos blynai. Kai kur buvo valgomi ir lašiniuočiai, vėdarai, virtiniai, makaronai. Užgavėnių dieną stengtasi prisivalgyti visam Gavėnios metui.

Kai kuriose šalyse Užgavėnės trukdavo visą savaitę, ir kiekviena diena turėdavo savo pavadinimą. Tai priklausė nuo pramogų. Pavyzdžiui, Rusijoje pirmadienis būdavo vadinamas skirtuoju susitikimams, antradienis – žaisminguoju, trečiadienis – saldžiuoju, ketvirtadienis – plačiuoju, penktadienis – uošvės mėgstamuoju, šeštadienis – svainės išrinktuoju, sekmadienis – nubučiuotoju.

XX a. lietuviškų Užgavėnių blynai dažnai pakeičiami spurgomis. Užgeriama gira, alumi. Dar vienas tradicinis Užgavėnių valgis – šaltiena, verdama iš kiaulių ausų, kojų, galvų. Tradiciniai valgiai dabar – blynai, kiaulienos šiupinys, vėdarai, virtiniai, lašiniečiai, kiaušinienė, lakštiniai arba kruopos, kopūstai su dešra arba mėsa, miežinis alus. Užgavėnių valgiai dažniausiai verdami, troškinami ir kepami.

Užgavėnių sriubos – su kiaulių ausimis, su kruopomis ir žirniais bei kt. – verdamos kubeliais supjaustytomis daržovėmis (dažniausiai morkomis, svogūnais, pupomis, žirniais, bulvėmis), maltos mėsos kukulaičiais, beriama prieskonių (lauro lapų ir pipirų, druskos). Tradiciškai užvirinamas mėsos (pvz., kiaulienos, subproduktų) sultinys ir išverdama kartu su kitais produktais.

Subproduktai (kiaulių kojos, parūkyta karka), taip pat veršiuko šonkauliai, vištiena verdami ir paskui kepami arba troškinami su džiovintomis arba šviežiomis petražolėmis, salierų šaknimis, svogūnais, česnako skiltelėmis, beriama druskos, maltų pipirų. Virtiniai su vištiena (virta vištos krūtinėlė) gaminami įberiant miltų tiek, kad tešlą galima būtų formuoti. Patiekiama su virtomis bulvėmis arba bulvių koše ir šviežiais agurkais, su grietine arba su buvlių kroketais ir daržovėmis, arba su tirpintu sviestu ar grietine.

Tešliniai blynai su grybais, bulviniai grybai su ryžiais, troškinti bulvių ir varškės kukuliai valgomi vieni su grietine arba prie mėsos, su grietine ar šiltu grietinės padažu.

Per Užgavėnes vienas iš populiariausių saldžiųjų patiekalų – mielinis pyragas su įdaru (slyvomis, kapotais riešutais, kondensuotu pienu ir pan.). Papuošimui imama abrikosų džemo, migdolų plokštelių.

Ukrainoje kiekviena šeimininkė laiko savo garbe nudžiuginti artimuosius ir bičiulius plonais blynais tik pagal jai vienai žinomą receptą, laikomą paslaptyje nuo kaimynių. Iškepama didžiulė gausybė blynų, blynelių ir sklindžių.

Slovakijoje Užgavėnių savaitės trečiadienį uošvės pasikviečia į savo namus dukras su žentais, žento garbei susirenka visa giminė, o penktadienį žentas privalo pavaišinti blynais uošvienę ir uošvį.

Serbijoje su blynais valgomos žuvys, silkės ir ikrai, o Makedonijoje per Užgavėnes tradiciškai rengiamos kovinių sporto šakų varžybos – imtynės, iš sniego nulipdytų tvirtovių šturmavimo lenktynės, savo galias išbando stipruoliai.

Bulgarijoje pastatoma laikinų scenų, išpuoštų ryškiomis iškabomis ir vėliavėlėmis. Ant jų užlipę artistai su maskaradiniais kostiumais kviečia žiūrovus rinktis pasižiūrėti linksmų vaidinimų, pantomimų, akrobatų, fokusininkų ir kupletistų pasirodymų. Linksmybės paįvairinamos meduoliais, riešutais, pyragais ir blynais. Groja muzika, sukasi karuselės, sūpuoklės.

Graikijoje mėgstama lankyti vyno restoranus, o Čekijoje gerti alų ir karštą vyną.

Taigi daugelyje šalių pramogų savaitė aprimsta tik į pačią jos pabaigą, nes prasideda rūsčios rimties laikas – Didysis pasninkas.

Žr. blỹnas (2), spùrga (1)

© Šventojo Valentino vaišės

13 Vas


Šveñtojo Valentìno váišės – valgių asortimentas minint Įsimylėjusiųjų dieną (vasario 14-ąją).
Romantiškoji Šv. Valentino šventė nuo seno apipinta legendomis. Viena legenda pasakoja, kad Valentinas slapta tuokdavo jaunus karius, nors imperatorius Klaudijus tai draudė, manydamas, kad meilė trukdys jaunuoliams būti kare žiauriems. Suimtas ir laukdamas mirties bausmės, Valentinas įsimylėjo kalėjimo sargo dukterį ir būtent vasario 14-ąją nusiuntė jai meilės laišką.
Kita legenda pasakoja, kad trečiojo amžiaus viduryje Romoje gyveno persekiojamų krikščionių kunigas šv. Valentinas. Guodžiantį ir šv. Komuniją tikintiesiems dalijantį šv. Valentiną sugavo ir nuvedė pas ciesorių. Ciesorius Klaudijus, išgirdęs, kad kunigas meldžiasi ir už jį, bet garbina tik vieną Dievą – dangaus ir žemės Kūrėją, įsakė perduoti jį teisėjui Asterijui. Šv. Valentinas pasimeldė už teisėjo šeimą, paprašė Dievo ją globoti ir apšviesti dangiškąja šviesa. Teisėjas turėjo aklą dukrelę ir paklausė, ar šv. Valentinas negalėtų paprašyti savo Dievo suteikti jai akių šviesą. Šventasis uždėjo rankas ant aklos mergaitės pečių ir meldėsi: „Jėzau Kristau, tikras Dieve ir tikras žmogau, kuris aklam gimusiam grąžinai regėjimą, išklausyk nužemintą Tavo neverto tarno maldą ir atidaryk tam vaikui akis, kad visi čia esantieji tai matytų ir Tave pažintų“. Mergaitės akys atsivėrė. Teisėjo šeimyna perėjo į krikščionybę, o Asterijus paleido visus suimtus krikščionis. Naujakrikštai labai išgąsdino ciesorių – jis šv. Valentinui ir visiems atsivertusiesiems įsakė nukirsti galvas. Ėjo 269-ieji metai. Nuo tada kasmet vasario 14-ąją minima Įsimylėjusiųjų (Valentino) diena (2011 m. švenčiamas 1742-asis kartas). Seniausias išlikęs iliustruotas meilės prisipažinimas siekia XIV a. 1803 m. pagamintas pirmasis atvirukas su širdele.
Viduramžiais tikėta, jog šią dieną gamta pasisuka pavasariop. Ima poruotis paukščiai – prasideda meilės sezonas.
Nuo senų laikų vasario 14-ąją lydėjo įdomūs papročiai. Kai kur merginos eidamos gulti suvalgydavo kietai virtą kiaušinį, prie pagalvės prisegdavo penkis laurų lapus ir tikėdavosi susapnuoti sau skirtąjį.
Lietuvoje ši šventė pradėta švęsti 1920-1930 m. gimnazistų tarpe.
Pagal prancūzų tradicijas Valentino laiškeliai privalo būti širdelės formos, parašyti kaire ranka ir anonimiški.
Lenkas vasario 14 d. būtinai apsilanko Poznanėje. Pasak legendos, ten guli šventojo Valentino palaikai. Šventoje vietoje kabo ir stebuklingas šventasis paveikslas, prie kurio ateina prašyti meilės atstumtieji ir kenčiantys. Gabūt todėl Lenkijoje skyrybų procentas yra vienas iš žemiausių.
Italijoje Valentino dieną vaikinas mylimajai dovanoja saldumynų. Venecijoje jaunuoliai plaukioja gėlėmis išdabintomis gondolomis ir dainuoja serenadas.
Japonijoje šios šventės devizas – garsiai prisipažinti meilėje. Šią dieną japonai miestų centrinėse aikštėse pastato podiumus, ant kurių pasirodo patys drąsiausi įsimylėjėliai. Nugali tas, kuris gražiai ir, svarbiausia, garsiai šaukdamas prisipažįsta meilę.
Amerikoje specialūs laiškai, raudonos širdelės keliauja į meilės kraštą – Lovelandą. Laiškai dažniausiai būna anonimiški: tikimasi, kad gavusysis (-ioji) pats (pati) supras, kas prisipažįsta meilę.
Suomijoje vasario 14 d. pagerbiamos motinos, nes specialios šventės mamoms suomiai neturi.


Vaikams nesudėtinga pagaminti ypatingus valgius namuose. Šventojo Valentino dieną iš duonos riekelės, lavašo, dešros arba sūrio puselių, salotų lapų galima iškirpti širdelės formeles sumuštiniams, daugelį padažų (kečupas, majonezas, šokoladinis padažas) – panaudoti kaip konditerinį švirkštą. Kava papuošiama grietinėle ir sirupu arba ištirpintu šokoladu nupiešiama šokoladinė širdelė ir iš karto paduodama.
Desertą, nusipirkus specialų dekorą parduotuvėje, galima apipavidalinti cukraus arba šokolado širdelėmis ir papuošti jais tortą, pyragą arba ledus.
Pusryčiams tinka blynai: iš jų išpjaunamos širdelės, sudedamos viena ant kitos, kai suteptos džemo, kondensuoto pieno ar grietinės įdaru.
Širdies formos gali būti bet koks garnyras: ryžiai, grikiai, piurė. Košę galima papuošti saldžiuoju sirupu arba uogiene: varvinti braškių arba aviečių padažu. Aštriu medinio pagaliuku padažo lašais galima išgauti širdelės formą.
Įsimylėjusiesiems dera abrikosai, apelsinai, bananai, obuoliai, avietės, riešutai, jautiena, pomidorai, aliejus, kmynai, pupelės, šokoladas, egzotiniai vaisiai, perlinės kruopos, pyragėliai, marcipanas, artišokai, avokadai, ikrai, saldieji gėrimai, kriaušiniai, česnakai, medus, jūros kopūstai, mangai, grybai, triufeliai, ryžiai, įdarytos krevetės ir austrės. Populiariausi patiekalai:
– pirmieji patiekalai (Cezario salõtos, graikiškos salõtos, salõtos su kukurūzais, vaisinės salõtos, kopūstų, vynuogių ir obuolių salõtos, salotos su sūriu ir ananasais ir kt.);
– užkandžiai ir sumuštiniai (pipirai, įdaryti sūriu ir kiaušiniais, krekeriai su avokadu ir vyšniniais pomidorais, bandelės su rūkyta lašiša ir kumpiu, sūrio užkandis su bulvių traškučiais, Įdarytos krabų lazdelės, sumuštiniai su kumpiu ir salotomis ir kt.);
– antrieji patiekalai (kiauliena su folijoje keptais obuoliais, troškinys su vištiena ir grybais, spagečiai su pievagrybiais ir pomidorais, vištienos filė su pomidorų ir bazilikų padažu, makaronai su šonine, mocarela ir pomidorais, vištienos filė ir brokoliai, troškinti su grietinėlės padažu, sušiai, Briuselio kopūstai, kepti su kumpiu ir kt.);
– žuvies patiekalai (įdaryta lydeka, kepta žuvis su rūgštynių padažu, lašiša, kepta su sūriu, žuvies ir bulvių troškinys, lašiša, apkepta pankoliais ir citrina, lašišos suflė ir kt.);
– kepiniai (keksiukai su obuoliais ir cinamonu, aplieti vanilės padažu, biskvitinis vyniotinis su spanguolių suflė, šokoladiniai keksiukai, persikų pyragas, bruknių pyragas, šokoladinis pyragas su varškės-vyšnių kremu ir kt.);
– tortai ir pyragai (biskvito ir želė tortas, tortas su aviečių suflė, vaisinis pyragas su sviesto kremu ir želė ir kt.);
– desertai ir gėrimai (braškių suflė, karštas šokoladas, bezė su grietinėle ir vaisiais, vaisių kanapė, raudonųjų serbentų ir grietinėlės desertas, desertas su maskarponės sūriu ir mėlynėmis, spanguolių putėsiai, citrininiai ledai, vaisinės salõtos, vanilinis desertas ir kt.).
Žr. šveñtinis pãtiekalas

© Kalėdaitis-Celebrated cake

4 Gru

Kalėdaitis (1) [lot. oblatae > lenk. k.] – švęstas paplotėlis, kurio bendru valgymu pradedama Kūčių vakarienė. Tai vienas iš svarbesnių Kalėdų atributų.


Kalėdaitis buvo paplitęs visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.


Kepamas iš kvietinių miltų ir gryno vandens neraugintos tešlos specialiose metalinėse plokštėse. Jose įbrėžta įvairių religinių simbolių ir ženklų, vaizduojančių įvairias figūras, kryžių.
Anksčiau klebono vardu per Adventą po namus kalėdaičius išnešiodavo bažnyčios vargonininkas arba zakristijonas. Dabar kalėdaičiai valgomi per Kūčių vakarienę. Po maldos šeimos galva arba vyriausias amžiumi kalėdaičius išdalija šeimos nariams, kurie juos lauždami ir dalydami vieni kitiems sako linkėjimus. Šis paprotys turi istorinę kilmę. Kalėdaičių vartojimas Kūčių vakarą primena Eulogiją – senovėje bažnyčioje per pamaldas šventintą duoną, kurią tikintieji nešdavo namo padalyti pamaldose nedalyvavusiems. Kalėdaičių baltumas primena širdies grynumą, o jų laužymas ir pasidalijimas – brolišką meilę. Kalėdaičių dalijimas Kalėdų išvakarėse reiškia dvasines dovanas, kurių atnešė pasauliui gimęs Kristus. Senovėje kalėdaičiai kartais buvo daromi spalvoti ir meniškai puošiami. Bet tokie kalėdaičiai valgomi tik per Kūčias. Šiuos paplotėlius kepdavo dažniausiai vienuoliai ir siųsdavo daugiausia didikams bei vienuolynų geradariams. Lietuvos kaimuose į kalėdaičius kartais įkepami rūtų ar kitų žiedų lapeliai. Tai simbolizuoja skaistybę. Dažnai per Kūčias vartojami kalėdaičiai turi dar ir Jėzaus Kristaus atvaizdą.
Žr. Kūčių valgiai dgs.

Celebrated cake [latin. oblatae > Polish] – celebrated cake, a common eating Christmas Eve dinner begins. This is one of the most important attributes for Christmas.
Celebrated cake, a common eating Christmas Eve dinner begins, was distributed throughout the territory of the Grand Duchy of Lithuania.
Baked from wheat flour and unleavened dough of pure water in special metal panels. They inscribed the various religious symbols, and symbols representing the different shapes of crosses.
Previously, on behalf of the pastor of Advent through the wafers in nurturing the church organist or sacristan. Now wafers eaten during the Christmas Eve dinner. After the prayer, the family head or the senior age wafers distribute to family members who they refract and divide each other by saying greetings. This custom has historical origins. Wafers consumption on Christmas Eve recalls Eulogia – ancient church during worship holy bread, the faithful carry her to a house divided worship did not participate. Wafers whiteness recalls the purity of heart, but the breaking and sharing – brotherly love. Division of the wafers on Christmas Eve is the spiritual gifts, which brought the world Christ was born. In ancient times, some wafers were made of colorful and artistically decorated. But the wafers are eaten only during Christmas Eve. These cakes baked mostly monks and sent most noble monasteries and Benefactors. Lithuanian countryside baking wafers are sometimes added to the rue leaves or other flowers. It symbolizes chastity. Often used in the wafers during Christmas Eve and still have an image of Jesus Christ.
See. Christmas Eve meals

© Kūčių valgiai-Christmas Eve meals

4 Gru

Pasigamink patiekalą KŪČIA-Make a meal Christmas Eve.doc (atsisiųsti-download)


Kūčių valgiai dgs. – Kalėdų išvakarių dienos valgiai.
Kūčios – tai pasninkas (susilaikymas nuo kai kurių valgių, be mėsos, pieno ir kiaušinių) 12 valgių, tikėjimas, kad pavyks išgirsti žmogaus balsu prakalbusius gyvulius, burtai. Kūčių papročiai, apeigos ir ritualai gyvi tik senolių atmintyje. 12 patiekalų – duoklė visiems praėjusių metų mėnesiams. Laikantis senolių papročių, prie stalo sėdama ne anksčiau nei užteka Vakarė žvaigždė, o iki tol sausas pasninkas (dar vadinamas juodu) – savotiškas skolų grąžinimo, susitaikymo ritualas, kai nieko nevalgoma.
Svarbiausi patiekalai ant stalo: Kūčia (ją dabar pakeitė kūčiukai), spanguolių ar avižų kisielius (svarbus apeiginis valgis), aguonpienis, silkė ir žuvis. Ant žemaičių stalo būtinai dedama svogūnienė, dzūkų – džiovintų baravykų sriuba.
Vienas iš ankstyviausių šaltinių, paminėjusių Kūčias, yra vadinamoji Volfenbuitelio „Postilė“ – prieš 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijos Volfenbuitelio miesto bibliotekoje. Čia ir paminėti lietuviai, būrę „su kūčiomis“ dar XVII a. kaip auką išsimelsti sėkmės gyvulių ūkiui. Minėtini kviečiai ir žirniai, kurie buvo svarbi Kūčių sudėtinė dalis.
Senovėje, esą, būdavę iš viso devyni patiekalai analogiškai Mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei. Valgydavo avižinio kisieliaus, obuolių, žuvies (silkės), grybų, saldžios džiovintų vaisių sriubos. Vėlesniais laikais per Kūčias būdavę jau dvylika patiekalų, turint omenyje dvylika metų mėnesių.
Daugelis vaisių ir daržovių, maisto produktų ir valgių ką nors simbolizuodavo, pavyzdžiui, obuoliai – Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį. Todėl po kalėdaičio kai kur valgomas obuolys. Žirniai simbolizuoja pirmąjį žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras, kviečiai – skalsos, medus – šviesos ir sveikatos simboliai. Žuvis ir silkė – pasninko valgis – primena Dievo stebuklą prie Samareto – Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos. Žuvies galva simbolizuoja Kristaus kankinimo įrankius. Spanguolės apsaugo nuo priešų – kad nesugautų ir nesutrintų. Duona ir pyragas – stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.
Šiandieninis Kalėdaitis – pašventinta „plotkelė“, gaunama bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas.
Prie Kūčių stalo iki XX a. vidurio šeima rinkdavosi danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Tai buvo būdinga Vidurio ir Rytų Lietuvoje. Buvo aiškinama, kad Vakarinė žvaigždė rodė kelią išminčiams ir piemenėliams į Betliejaus tvartelį, kur gimė kūdikėlis Jėzus, arba teigiama, jog šiai žvaigždei patekėjus susirenka protėvių vėlės.
Per Kūčių vakarienę dalindavosi kalėdaičiais: dažniausiai atsilauždavo pradedant vyriausiu šeimoje žmogumi ir baigiant jauniausiu. Pagal tradiciją buvo patiekiama devyni arba dvylika Kūčių valgių, apibarstytų kalėdaičių trupiniais. Kai kalėdaitis suvalgytas, motina šeimą kviesdavo valgyti tai, ką Dievulis davė. Tai iš ankštinių (žirniai, pupos) ir grūdų (avižos, kviečiai, rugiai), aguonų, kanapių ir jų produktų, silkių, įvairių žuvų (vietos vandenų), miško gėrybių (grybų, spanguolių), daržovių (bulvių, burokėlių, kopūstų, morkų), medaus ir cukraus pagaminti valgiai. Aguonos – būtina sudėtinė Kūčių vakarienės dalis.
Visoje Lietuvoje (iš dalies ir dabar) būdingi Kūčių valgiai buvo kūčiukai, aguonpienis, silkė, žuvis, grybų patiekalai, avižinis ir spanguolių kisielius, žirniai, kviečiai. Rytų Lietuvai būdingesni kviečiai, miešimas, žemaičiams – kanapių valgiai, spirginė, sriubalynė, šutintos bulvės, dzūkams – grybų sriubos, grikinių miltų patiekalai, suvalkiečiams – žirniai, obuoliai.
Pastovios patiekalų valgymo eilės nebuvo; dažniausiai pradėdavo sūriais (silkių, žuvų, grybų) ir šiltais patiekalais: žuvimis, grybų pyragėliais, “cibuline”.
Stalą dengdavo balta linine staltiese, paprastai po vakarienės stalo nenukraustydavo, palikdavo vėlėms.
Populiariausi Kūčių valgiai nuo senolių laikų visoje Lietuvoje buvo spirgynė, gaminama iš pupelių, svogūno, silkės ar kitos sūdytos žuvies, aliejaus, pomidorų padažo; burokėlių mišrainė – iš burokėlių, obuolių, silkės, krienų, aliejaus, cukraus, druskos, krapų; morkų ir obuolių mišrainė – iš morkų, obuolių, aliejaus, cukraus ir druskos, susmulkintų riešutų; bulvių mišrainė – iš virtų bulvių, sūdytų ar marinuotų grybų, silkės, svogūno, aliejaus, aštraus pomidorų padažo; barščiai su ausytėmis – iš burokėlių, svogūno, petražolių šaknelių, morkos, saliero, džiovintų grybų, cukraus, lauro lapelio, pipirų, citrinos rūgšties ar vitamino C, druskos, vandens.
Svarbiausia tai, kad per Kūčias pasninkaujama, t. y. nevalgoma mėsos ir nevartojama riebalų.
Dabar taip pat ant Kūčių stalo patiekiama dvylika patiekalų: virti žirniai, pupos ir kviečiai, grybai ir obuoliai, spirgynė iš sugrūstų su svogūnais, pipirais ir druska, kanapių, pyragėliai su aliejuje keptu grybų įdaru. Čia dera ir žuvys: lydeka, karosas ar silkės, dažniausiai kepti, avižinis kisielius iš padaigintų maltų avižų, spanguolių kisielius, aguonų pienas (medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos trintos aguonos, vadinamas „miešimas“, ir su kuriuo valgoma tiktai Kūčioms kepami maži kvietinės neraugintos tešlos džiūvėsėliai, vadinamieji „sližikai“ (prėskučiai).
Senesnės šeimininkės ir šiandien valgo Kūčioms šaltų barščių išraugintų burokėlių, kuriuos pagardina baravykais, svogūnais, pipirais ir silkių gabalėliais.
Iš viso Lietuvoje suskaičiuota daugiau kaip 100 Kūčių valgių arba jų variantų. Visi jie pasninkiniai – gaminami be riebalų arba tik su aliejumi.
Per Kūčias tiekiami aguonų, kanapių ir sėmenų patiekalai: aguonpienis, kanapių pienas, kanapių druska, kanapių aliejus, sėmenų aliejus, sėmenų druska. Iš grūdų – kviečiai, žirniai, pupelės, grūdų mišinys (šiupinys), kisielių – avižų kisielius, avižų „žiūrė“ (avižinis kisielius ir maži kukulaičiai iš pikliuotų miltų), spanguolių kisielius, vaisių kisielius, iš gėrimų duodamas kompotas, apynių gira, ramunėlių arbata, saldė. Tinka šalti ir karšti grybai, grybų maltinukai.
Svarbiausi duonos ir pyrago patiekalai: kalėdinė duona, ragaišis, pyragai, kūčiukai (žinomi 25 pavadinimai), papločiai (laužtinukai, macai ir kt.), medaus kukulaičiai, paukštukai, pyragėliai. Labai dera virtinukai (auselės, koldūniukai), žuvys (sūdytos silkės, keptos silkės), sriubos (grybų sriubos, barščiai, rasalas, bulvių, daržovių, kviečių sriubos, ruginių miltų rauge virtų džiovintų grybų sriuba (vadinama polianka).
Stalas serviruojamas gražiausiais indais, ir būtinai padedama lėkštutė su įrankiais tais metais mirusiam šeimos nariui. Ant stalo statomos žvakidės su žvakutėmis, puošiama eglutė ar šaka.
Žr. kalėdáitis (1)

Christmas Eve meals – Christmas Eve meals of the day.
Christmas Eve – is a fast (abstinence from certain dishes without meat, milk and eggs), 12 meals, the belief that you can hear a man’s voice speaking of animals, lots. Christmas customs, rites and rituals of the ancestors live only in memory. 12 dishes – a tribute to all of the previous month of the year. In accordance with the customs of his ancestors, is now boarding at the table no earlier than require only a star of the evening, and then dry up fast (also known as black) – a kind of debt, reconciliation ritual, where none is consumed.
The main dishes on the table: Christmas Eve (by now it celebrated cake), cranberry jelly and oat (an important ritual meal), poppy milk, herring and fish. On the table be sure to put Samogitians onion soup, Dzukian – dried mushroom soup.
One of the earliest sources, mentioned at Christmas Eve is called Volfenbuitelio “Postilla“ – before 1573 Lithuanian sermons composed a collection of nineteenth century German Volfenbuitel’s found at the end of the city library. Here, mention the Lithuanians, sails “with Eve“ for another century as a sacrifice to prayer to have success in animal agriculture. Mention wheat and peas, which was an important part of Christmas Eve.
In ancient times there had been a total of nine dishes similar to the nine-day lunar calendar week. Ate oatmeal pap, apples, fish (herring), mushrooms, sweet dried fruit soups. In later times, was a Christmas Eve meal for twelve, with a view to twelve months of the year.
Many fruits and vegetables, food products and dishes represent something, such as apples – the tree of Paradise, Adam and Eve’s expulsion from paradise, the coming of sin into the world. Therefore, after which the wafers eaten apple. Peas represents the first human expulsion from Paradise, Adam’s tears, and wheat – abundance, honey – light and health indicators. Fish and herring – fast food – a reminder of God’s miracle to Samareto – Simon networks fill, when crowds of people were fed two fish and five loaves of bread. Fish head symbol of Christ’s torture tools. Cranberries prevent the enemy – and has not been reduced to zero. Bread – strength, intelligence, self-control, faithfulness, kindness, humility, character.
Today celebrated cake – sanctified “traditional Christmas“ coming in the church. This is symbolic of family unity bread substitute.
At the supper table before the twentieth century middle of the family would gather in the sky the appearance of Venus. This was typical of central and eastern Lithuania. It was explained that the Evening Star showed the way for shepherds and wise men to Bethlehem in a stable where baby Jesus was born, or claiming that this star rose gather ancestral ghosts.
During the Christmas Eve dinner dalindavosi wafers: mostly from scrap oldest person in the family and ending with the youngest. According to tradition, was serving nine or twelve Christmas dishes, wafers covered with crumbs. When eaten, the mother to invite the family to eat it, what god has given. It is a legume (peas, beans) and grain (oats, wheat, rye), poppy, cannabis and its products, herring, various fish (local waters), forest products (mushrooms, cranberries) and vegetables (potatoes, beets, cabbage, carrots), honey and sugar made meals. Poppy – a necessary component of the Christmas Eve dinner.
Throughout Lithuania (partly present) was characterized on Christmas Eve Roasts meals, eaten with poppy seed milk, poppy milk, herring, fish, mushroom dishes, oatmeal and cranberry jelly, peas, wheat. Eastern Lithuania typical wheat, sweetened water, Samogitians – hemp food, greaves, soups, steamed potatoes, Dzukians – mushroom soup Buckwheat flour meals, Suvalkians – peas, apples.
Constant eating meals were not order the most commonly started in cheese (herring, fish, fungi) and warm dishes: fish, mushrooms, pastries.
Table with a white linen cloth covers, usually after dinner-table meals to leave the ghosts.
Our favorite Christmas dishes since the times of his ancestors in Lithuania was greaves produced from beans, onion, salted herring or other fish, vegetable oil, tomato sauce, red beet salad – the beetroot, apples, herring, horseradish, oil, sugar, salt, dill, and carrot apple salad – from carrots, apples, vegetable oil, sugar, salt, chopped nuts, potato salad – from boiled potatoes, salted or pickled mushrooms, herring, onion, oil, spicy tomato sauce, a soup with ears – from the beets, onion, parsley root, carrots, celery, dried mushrooms, sugar, bay leaf, pepper, citric acid or vitamin C, salt and water.
Most importantly, during the Christmas Eve fast, so do not use non-edible meat and fat.
It is now also served on the supper table dvylika dishes cooked peas, beans, wheat, mushrooms and apples, remove cracklings and onions, pepper and salt, hemp oil, baked cakes with mushroom filling. Here is consistent and fish: pike, carp and herring, usually fried, oatmeal pap sprouted from the ground oats, cranberry jelly, poppy seed milk (sweetened with honey or sugar water, grated Pour the poppy seeds, known as ‘sweet water’, and only eaten by Eve baked unleavened wheat dough small toasts, the so-called Christmas Roasts, eaten with poppy seed milk.
Older housewives and teens today are eating cold soup splitting of beets, mushrooms that flavor, onions, peppers and chunks of herring.
Total Lithuania counted more than 100 meals on Christmas or their variants. All of them are meager – made without fat or oil only.
During the Christmas Eve placed poppies, hemp and linseed meal: poppy milk, hemp milk, hemp salt, hemp oil, linseed oil, linseed oil with salt. Of grain – wheat, peas, beans, corn mix (medley), jelly – jelly oats, oat “jury“ (oat Kiselev, and small balls of flour), cranberry jelly, fruit jelly, fruit compote is given drinks, kvass hops, chamomile tea sweet. Suitable for hot and cold mushrooms, mushroom croquettes.
The most important meal of bread and cake: a Christmas bread, whole, cakes, Christmas Roasts, eaten with poppy seed milk (25 well-known names), cakes (brittle cookies, matzo and other), Honey balls, pies. Very consistent dumplings (ears, meat dumplings), fish (salted herring, fried herring), soups (mushroom soup, borsch, ink, potatoes, vegetables, soup, wheat, rye flour starter of cooked dried mushroom soup (called Polianka).
Table is set with beautiful dishes and cup with the assistance necessary tools in the deceased family member. Construction of candlesticks on the table with candles, decorated tree or branch.
See. celebrated cake

© Advento valgiai-Advent meals

4 Gru

Adveñto valgiai – keturių savaičių laikotarpio prieš Kalėdas vaišės.
Per Adventą (lot. adventus – Atėjimas) įvairiose Lietuvos vietose maistas, patiekalų asortimentas buvo ruošiamas skirtingai. Tai buvo ne pasninkas, o susikaupimo, laukimo mėsėdžio, kuris prasidėdavo po Kūčių ir tęsdavosi iki Užgavėnių, metas. Prisimenama lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto posakis: “Tai Dievo dovana, žvaigždžių sidabras moliniame dubenyje”. Tai dar kartą įrodo, kad Adventas – tylos, gerų darbų, nuoširdžių maldų laikotarpis, skirtas pasiruošti šv. Kūčioms, šv. Kalėdoms, kai vis ryškiau spindi žvaigždynai, negu vidurdienio saulė.

Per Adventą vyrai ruošdavosi skerstuvėms, žvejybai iš po ledo. Moterys gamindavo bulvines bandeles, įsuktas į kopūstlapius (vadinamas šaltanosiais), kurias valgydavo šaltas arba karštas: su rūgpieniu – šaltas, su avižiniu, spanguolių kisieliumi – karštas, iššutintą miežinių kruopų košę, išmirkytą piene, su džiovintų baravykų ar kanapių padažu, žirnienę, pagardintą rūkytais lašinukais, miežinę – kanapių aliejuje paspirgintais šonkauliais, bulvinę – sviestu su grietine. Nuo seno lietuviai valgydavo rūkytą kiaulės kulną, troškintą piene su sėmenų aliejumi, su raugintais kopūstais, sūdytais grybais. Užsigerdavo duonos gira arba raudonųjų burokėlių rasalu. Po skerstuvių troškindavo kiaulės ausis, kiaulės kojas.


Valgiai buvo kuo įvairiausi: auselės (koldūnai) iš kvietinės tešlos su baravykų įdaru, išvirtos karštame kanapių aliejuje. Dubenyje palaistydavo grietinės padažu. Avinėlio ar veršelio, kiaulės skrandį prikimšdavo lydekos, ešerio, lyno gabalėlių, skrandį užsiūdavo ir užpildami aliejumi kepdavo krosnyje. Kepsnys apšlakstomas šermukšnių vynu. Prie valgių stalo burdavo iš kanapinės virvės mazgų, tinklo skiaučių, kad būtų galima įsitikinti, ar vaikai išaugs sumaniais žvejais.
Iš ešeriukų, žiežulaičių ar vėgėlių gabaliukų su lašinukais, virtomis pupomis, virtais žirniais ištroškindavo žuvies plokštainį su kiaulių kojelėmis, žąsų sparneliais, vištų kakleliais, skilveliais.
Kepdavo slėgtainį iš kepenų, šviežių lašinukų, pakeptų baravykų ir patiekdavo su krienais, susmulkintomis svogūnų galvutėmis, užpiltomis tiršta grietine ar aliejumi.
Ant vaišių stalo puikuodavosi pyragas, keptas dažniausiai iš ruginių miltų ir perteptas bruknių, spanguolių uogiene (tešloje dar įdėdavo laukinių obuoliukų). Iškeptas pyragas buvo aptepamas grikių ar liepų medumi.
Advento vaišėms buvo troškinama kiškiena, išmirkyta acte su pipirais, kalendromis, juozažolėmis, česnakais. Supjaustydavo gabalėliais, užpildavo grybų padažu. Valgydavo su virtomis bulvėmis, sūdytomis žaliuokėmis, rudmėsėmis.
Kaimiška vakarienė neapsieidavo be sriubos. Ypač mėgstama buvo sriuba iš kiaulės skrandžio gabaliukų su pupelių, morkų, svogūnų griežinėliais, užbalinama grietine.
Tiek Aukštaitijoje, tiek ir Žemaitijoje, Dzūkijoje buvo kepami įvairiausių pavadinimų blynai: sklindžiai, papločiai, grikiniai, žirniniai, bulviniai. Tai stiprus, ypač šaltomis dienomis, valgis su spirgais, spirgučiais, keptu kumpiu, keptais lašiniais, medumi, uogiene, grietine, rūgpieniu. Kepami blynai ir su grybų, varškės, mėsos, bruknių, obuolių įdaru.
Originaliausi Advento (žiemos) valgiai buvo ir yra Žemaitijoje. Anot Lietuvos etnografo V. Miliaus, senoviškų žemaičių valgių pasirinkimas ir gausa stebina kitus Lietuvos regionus. Tai lašiniuočiai, mieliniai, krekenų, morkų, slyvų, kepenų, plaučių, duonos, baravykų, rudmėsių blynai.
Vaikus šeimininkės pralinksmindavo keptais žemuoginiais, grikiniais, vaisiniais (obuoliniais, slyvų, kriaušių) meduoliais, prikepdavo skanių pyragų ir sausainių – mėnuliukų, žvaigždelių, zuikelių ir panašiai.

Advent meals – four-week period before Christmas dinner.
During the Advent (Latin for Advent – Entry) in various places of Lithuania food dishes were prepared differently. It was not fast, and concentration, waiting carnivores, which began after Christmas and lasted up to Mardi Gras Time. Recalled Lithuanian literary classic Juoz’as Tum’as-Vaizgant’as saying: “This is God’s gift of a clay bowl, silver stars“. This proves once again that the Advent – quiet, good deeds, earnest prayers, time to prepare for the St. Christmas Eve, Holy. Christmas, when the constellations are shining brighter than the midday sun.
During Advent the men preparing for the slaughter of time fishing in the ice. Women of Jerusalem used to make muffins, įsuktas in cabbage leaves, which would eat cold or hot: the sour – cold with oatmeal, cranberry jelly – hot, dry boiled barley porridge, milk jerk with dried mushroom sauce, or hemp, pea soup, served with smoked bacon, barley – hemp oil, fried ribs, potato – butter, sour cream. From ancient Lithuanians eat smoked pig toe, stewed in milk with flax seed oil, with sauerkraut, salted mushrooms. Kvass taken with beetroot or ink. After slaughter, the pigs thirsty ears, pig feet.
Meals were more varied: the ears (dumplings) from wheat pasta with mushroom stuffing, cooked in hot oil, hemp. To water in a bowl of sour cream sauce. Lamb or calf, pig stomach stuffed with pike, perch, rope pieces, sew up the stomach, filled with oil and baked in the oven. Roast showered rowan wine. Table before a meal followed by lots of hemp rope assemblies, network shreds in order to ascertain whether the children will grow smart fishermen.
Of small fishes (perch, burbot and other) pieces of bacon, cooked beans, peas cooked stews of fish cakes with pigs feet, goose wings, chicken necks, ventricles.
Head cheese baked in the liver, flitch of fresh, fried mushroom and served with horseradish, minced onion heads filled with custard cream or oil.
The supper table was a cake, baked in most of the flour and stained lingonberry, cranberry jam (even the dough was placed in Wild Apple). Roasted buckwheat cake was applied lime and honey.
Advent meal was stewed lagomorphs, soaked with vinegar peppers, cilantro, hyssop, garlic. Pieces, dressing mushroom sauce. It was eaten with boiled potatoes, salted mushrooms.
Villages during the evening meal was eaten in soup. Especially popular was the pig stomach soup with pieces of bean, carrot and onion slices with sour cream.
Both Highlands and Lowlands, and, Dzukija different names have been cooked pancakes: pancakes, cakes, Buckwheat, pea, potato. It is strong, especially on cold days, with food, with cracklings, bacon, baked ham, fried fat, honey, jam, sour cream, sour milk. Pancakes and baked with mushrooms, cheese, meat, cranberry and apple stuffing.
The most original Advent (winter) and the meals were Lowlands. According to the Lithuanian ethnographer V. Milius, the choice of old Samogitians dishes and an abundance of striking other regions of Lithuania. This sea-pies, yeasts, colostrum, carrots, prunes, liver, lung, bread, mushroom, mushroom pancakes.
Entertaining children, housewives baked strawberry, Buckwheat, fruit (apple, plum, pear), gingerbread, cakes and baked delicious cakes and biscuits in various forms.

© Šventinis patiekalas-Festive dish

31 Spa


Šveñtinis pãtiekalas – valgis, gaminamas kalendorinių ir šeimos švenčių progomis.
Lietuviai – viena iš Europos tautų, kuri vėliausiai priėmė krikščionybę, tačiau ir po jos įvedimo liaudyje ilgą laiką išliko senųjų tikėjimų ir papročių, susijusių su pagrindiniais gyventojų verslais – žemdirbyste bei gyvulininkyste. Krikščionybė irgi turėjo įtakos liaudies mitybai, pvz., įvedė gausius pasninkus, kurių laikytasi iki šio amžiaus pradžios. XIX ir XX amžiuose senųjų žemdirbystės švenčių ir krikščioniškųjų švenčių papročiai susiliejo, tas pats atsitiko su tų švenčių metu vartotais valgiais.
Senovės išmintis sako, kad Adventas yra ramiausias metų laikas. Adventas – tai džiaugsmingo lūkesčio, ilgų šeštadienio ir sekmadienio popiečių metas, kai visa šeima susėda kartu ir ima mėgautis įvairiais saldumynais. Vienas iš populiariausių valgių – „Advento pynė“.
Kūčių vakarienei būdavo duodama įvairiai pataisytų žuvų ir augalinės kilmės valgių – grybų, virtų kviečių, žirnių, pupų, kisieliaus. Būdingiausias šio vakaro valgis buvo kepti kvietinių miltų tešlos kukulaičiai, vadinti prėskučiais, varpeliais. Kviečiai, žirniai, pupos ir prėskučiai valgyti su aguonų pienu ar vandeniu, pasaldintu medumi ar cukrumi.
Kalėdos yra šeimos, dovanų ir senų paveldėtų, dažnai paslaptingų papročių ir tradicijų šventė. Pagal tradiciją tokią džiaugsmingą dieną keliamos karališkos vaišės ir ruošiami patiekalai, kurių nerasi valgiaraštyje ištisus metus.
Naujųjų metų vakarą šeimos ir svečių kūniškoji gerovė yra svarbiausia. Išradingumui nėra jokių ribų, nes nėra tradicinio valgiaraščio, kurio būtų laikomasi. Tik vieno nevalia pamiršti – būtina pasirūpinti šampano ir laiku jį atšaldyti.
Būtinas Užgavėnių dienos valgis buvo miltiniai ar bulviniai blynai, be to, tada mėsos duodavo iki soties. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos valstiečių mėgstamas Užgavėnių valgis buvo šiupinys, verdamas iš žirnių, bulvių, kiaulės galvos, kojų bei uodegos. Žemaičiai į jį pridėdavo ir miežinių kruopų.
Viena gausiausiais valgiais palydimų švenčių po septynių savaičių gavėnios pasninko buvo Velykos. Tada kiekviena šeima išsikepdavo pyrago, patiekdavo mėsiškių valgių ir būtinai būdavo margučių – dažytų kiaušinių. Marginta dvejopai: dažyti kiaušiniai išskutinėjami įvairiais raštais arba pirma išmarginami vašku, paskui dažomi. Juos mušdavo, ridendavo, dovanodavo vaikams, duodavo atėjusiems pasveikinti lalauninkams.
Šeimos šventės palydėdavo pagrindinius žmogaus gyvenimo įvykius – gimimą (krikštynas), vestuves, gimtadienius, taip pat laidotuves. Būdavo sukviečiami giminės, kaimynai, ruošiamos vaišės. Svečiai irgi atsinešdavo kepinių, mėsiškių bei iš pieno produktų pagamintų valgių (sūrio, sviesto), tad rengėjams vaišės palengvėdavo. Stipraus gėrimo, kad ir visa šeima vykdavo į svečius, atsinešdavo butelį.
Dabar šventinių patiekalų pagrindą tradiciškai sudaro užkandžiai, sriubos kaip pirmieji patiekalai; du karšti antrieji patiekalai (po sriubos pietums ir po šaltų valgių vakarienei), atskirai duodamos ir įvairių žalių daržovių salotos. Trys saldieji patiekalai duodami pietų ar vakarienės pabaigoje. Tai kompotas, kisielius, drebučiai, putėsiai, vaisiai, uogos ir kiti.
Švenčių progomis užkandžiams duodamos įvairių šviežių ir virtų daržovių salotos, kiaušinių, silkių, žuvų, mėsos, grybų patiekalai, sūriai (pavyzdžiui, daržovių ir silkių mišinys, silkė pomidorų padaže, kiaušiniai, įdaryti kumpiu ir kiti). Jei duodama užkandžiams keli patiekalai, reikia stengtis, kad jie būtų įvairūs, bet stalas neperkrautas.
Užkandžių skonis, išdėstymas ir sugrupavimas lemia visų vaišių pasisekimą.
Pietums, ypač jei užkandžiai gausūs, labiau tinka lengvos sriubos – sultiniai (pavyzdžiui, mieliniai pyragėliai prie skaidraus sultinio). Gali būti sultiniai su ryžiais, makaronais, leistiniais, daržovėmis. Iškilmingesnėmis progomis sultiniai duodami skaidrūs, o priedai (pyragėliai, lietiniai ir kiti) patiekiami atskirai. Gali būti duodamos ir pomidorų, ir agurkų, rūgštynių ir burokėlių sriubos, ir šaltibarščiai. Tik prieš pateikiant galima įberti smulkiai kapotų krapų ar petražolių lapelių. Vienam asmeniui sriubos skiriama 400 gramų.
Antrieji patiekalai gaminami iš įvairios mėsos, žuvies, daržovių, kiaušinių ir duodami su priedu bei padažais (pavyzdžiui, įdaryti veršienos maltiniai, dešrelės, kepta žąsis ir kiti). Priedai gali būti pagaminti iš bulvių, morkų, kopūstų bei kitų daržovių. Priedas, pagamintas iš kelių rūšių daržovių, vadinamas sudėtiniu. Sudėtiniame priede visada turi būti ir bulvės.
Prie troškintų ir virtų patiekalų vietoj daržovių priedo galima duoti kruopų tyrę, pavyzdžiui, ryžių, perlinių, kitų kruopų. Be to, prie antrojo patiekalo atskirai dar duodamos įvairios žalių daržovių salotos.
Jei pietų sriuba ir antrasis valgis yra lengvesni ir mažai maistingi, galima duoti maistingesnį saldų patiekalą, pavyzdžiui, saldų ryžių ar makaronų apkepą, sklindžius su vaisiais, lietinius, įdarytus vaisiais, obuolius vanilės padaže, įvairius kremus.
Kaip saldus patiekalas duodama ir arbata su uogiene ar sausainiukai arba kava su kepiniais.
Kiekviena tauta turi savitą šventinių patiekalų asortimentą. Ypač įvairus naujametinių valgių stalas: vengrų – česnakas su medumi, japonų – ilgi ploni makaronai, ryžių sausainiai, karpis, sudaniečių – riešutai, kubiečių – vynuogės.
Neretai gaminami valgiai, turintys savotišką galią ir prietarus: italai valgo vynuoges ir riešutus tikėdami, jog tai atneša sveikatą, ilgaamžiškumą, šeimyninę sėkmę. Kuboje, Portugalijoje ir Ispanijoje įprasta “užkąsti” vynuoge, sugalvojant kokį nors norą. Japonės gamina valgius iš jūros kopūstų (suteikia gerą nuotaiką), žirnelių ir pupų (stiprina sveikatą), kepintų kaštonų (garantuoja sėkmę), virtos žuvies (dovanoja ramybę ir aktyvumą). Lenkams stalo puošmena – šokoladinis tortas ir t. t.
Kaimyninėje Latvijoje šventinis stalas turtingas: per derliaus nuėmimo šventę paskerdžiamas paršiukas ar avinas. Kepama įvairi saldi duona, įdaryta rabarbarais, obuoliais, uogomis, saldžiu sūriu, džiovintais obuoliais žiemą. Mėsa sūdoma, džiovinama, rūkoma, iš jos gaminamos dešros. Mėgstamas latvių patiekalas – virtas kiaulienos kumpis. Paskerdus paršiuką, daroma kraujinė dešra. Iš riebaus bekono mėsos gaminami tradiciniai mėsos vyniotiniai.

Festive dish – food produced in the calendar, and family holidays.
The Lithuanians – one of the peoples of Europe, which later adopted Christianity, but after the introduction of its popular for a long time remained of the old beliefs and customs relating to the major occupations – farming and animal husbandry. Christianity also had an impact on people’s diet, for example. Introduced a wealth of fasting, followed by a turn of the century. Nineteenth and twentieth centuries old agricultural festival and Christian traditions merged, the same happened with those used during the holiday meals.
Ancient wisdom says that Advent is a quiet time of year. Advent – a joyful expectation of long Saturday and Sunday afternoon time when the whole family sit down together and start to enjoy a variety of sweets. One of the most popular dishes – the advent of harness.
Christmas Eve dinner was given to repair the various fish and vegetable dishes – mushroom, boiled wheat, peas, beans, pap. The most typical dish of the evening was fried dough balls of wheat flour, called Christmas Roasts, which is traditionally eaten with poppy seed milk, chimes. Wheat, peas, beans and Christmas Roasts eaten with poppy seed milk, or water sweetened with honey or sugar.
Christmas is a family gift and inherited the old are often arcane customs and traditions of the holiday. According to tradition, a joyous day brought the royal feast, and prepare dishes that are not in a menu all year round.
New Year’s Eve family and guests corporeal well-being is paramount. Ingenuity, no limits, because there is no traditional menu, which will be respected. Only one must not forget – the need to provide a timely and champagne chilled.
Necessary for the Mardi Gras meal of the day was flour or potato pancakes, in addition to the meat and then gave up the saturation. Lithuania Minor and Samogitia peasant dish was like Mardi Gras medley, cooked the peas, potatoes, pig’s head, legs and tail. Add it to the lowlanders and barley grains.
One of the most abundant holiday meals will be accompanied by seven weeks of Lenten fasting was Easter. Then bake the pie for each family, serves meaty dishes and were sure to Easter – colored eggs. It was printed in two ways: colored eggs, shaving a variety of patterns or printed in wax, then painted. They beat, rolled, donate to children who come to congratulate gave that Easter yards walk, sing, or sing carols and collect gifts.
Family holidays accompany the main events of human life – birth (baptism), weddings, birthdays and funerals. Was convened relatives, neighbors, prepared food. Guests also bring baked goods, meaty and dairy products derived from food (cheese, butter), so the promoters of entertainment easier. Strong drink, and the whole family went to the guests bring a bottle.
Now the holiday is traditionally based dishes of appetizers, soups as a first dish, the second of two hot dishes (the soup for lunch and dinner dishes in the cold), administered separately and various green vegetable salad. Three sweet dishes are given a meal at the end. This compote, jelly, jellies, mousse, fruits, berries, and others.
Holidays given to various snacks of fresh and cooked vegetables, eggs, herring, fish, meat and mushroom dishes, cheese (such as the vegetable mixture and herring, herring in tomato sauce, eggs, stuffed with ham and others). If the meal is given a few meals, care must be taken that they are different, but the overloaded table.
Snacks taste, location and grouping all the fruit determines success.
For lunch, snacks, especially if abundant, is more suitable for mild soup – broth (such as yeasts pies to clear broth). There may be broth with rice noodles, authorized and vegetables. Broths gala occasions given clear, and accessories (cakes, pancakes, etc.) is served separately. May be given and tomatoes and cucumbers, beets and sorrel soup, and cold beet soup. Just before the presentation can add some finely chopped dill or parsley leaves. One person paid soup 400 grams.
Main courses are made from a variety of meats, fish, vegetables, eggs and giving attachment and sauces (such as balls stuffed with veal, sausage, roast goose and others). Attachments can be made from potatoes, carrots, cabbage and other vegetables. Additive is made of several kinds of vegetables is called a compound. Annex composite must always be the potato.
To the pot and cooked vegetable dishes instead of the Annex may give puree grains such as rice, pearl and other grains. In addition, the second dish separately even given the different green salad.
If a soup lunch meal and the second is a little lighter and nutritious, they can provide nutritious sweet dish, such as sweet noodle pudding or rice, pancakes with fresh fruit, crepes stuffed with fruit, apples, vanilla sauce, a variety of creams.
How sweet is administered and jam with tea or coffee with cookies or pastries.
Every nation has its own festive dishes. In particular, various New Year table meals: Hungarian – garlic and honey, the Japanese – long thin noodles, rice, biscuits, carp, Sudanese – nuts, Cubans – grapes.
Often, meals are made with some sort of power and prejudice: the Italians eat grapes and nuts in the belief that it brings health and longevity of marital success. Cuba, Portugal and Spain, the usual “snack“ of grapes, dreamed up some interest. Japanese cook cabbage from the sea (gives a good mood), peas and beans (increase health), roasted chestnuts (success guaranteed), boiled fish (and gives peace of activity). Poles table decoration – chocolate cake, etc.
In neighboring Latvia rich festive table: a harvest feast of slaughtered pig or sheep. Roast in a variety of sweet bread stuffed with rhubarb, apples, berries, sweet cheese, dried apples in the winter. The meat is salted, dried, smoked, sausage made from it. Latvian favorite dish – cooked pork ham. The slaughter of hogs, it is blood sausage. Bacon fat from the meat produced in the traditional meat rolls.

© Helovyno vaišės-Halloween regale

31 Spa


Hèlovyno [angl. Halloween, sutrumpėjęs iš senovės anglų (All) Hallow Eve – Visų Šventųjų išvakarės, o Halloweʹen vartojamas škotų tarmėje ir anglų kalboje JAV bei Kanadoje] váišės – vaišinimo iškilmės Visų Šventųjų išvakarėse (spalio 31 d.), kurios švenčiamos Britų salose, JAV. Vaišių pagrindas – šventiniai moliūginiai gardėsiai.
Dėl šios pasaulyje populiarios šventės kilmės iki šiol karštai diskutuojama. Dažniausiai teigiama, jog Helovynas – keltų šventė, kuri lapkričio 1-ąją pažymėdavo ir Keltų naujuosius metus, ir dieną, kai buvo tikima, jog mirusiųjų sielos grįždavo aplankyti žemės. VIII a. popiežiui paskelbus, jog Visų Šventųjų diena iš gegužės perkeliama į lapkričio 1-ąją, prasidėjo iki šiandien tebesitęsiančios diskusijos, kaip pagerbti mirusiuosius: skobti moliūgus ir švęsti ar susikaupus deginti žvakutes kapinėse. Išradingiausiai ginčus išsprendė meksikiečiai, kurie sujungė pagoniškąją Samhaino (spalio 31-ąją, kai anapusinės dvasios baidomos ryškiais drabužiais ir kaukėmis) ir katalikiškąją šventę, abi pavadindami Mirusiųjų diena: vieną dieną gedi, kitą triukšmingai švenčia.
Visų Šventųjų dienos išvakarėms – Helovyno vakarėliams – išskobtame moliūge išpjovus akis ir šypsenas daromi šventiniai žibintai, o persirengėliai veidus užsidengia bauginančiomis kaukėmis. Daug kur pasaulyje Helovynas neatsiejamas nuo vaišių arba pokšto papročio (angl. trick-or-treat, kai žmonės – dažniausiai vaikai – vaikšto po namus ir prašo saldainių, jei negauna, krečia pokštus), manoma, kilusio ne iš Keltų, tačiau iš vieno IX a. buvusio papročio, kai lapkričio 2 dieną krikščionys ėjo iš namų į namus, prašydami „sielos pyragėlių“, pagamintų iš kvadratinių duonos gabalėlių su razinomis. Kuo daugiau jų žmonės gaudavo, tuo daugiau maldų jie prižadėdavo už pyragų davėjų mirusius artimuosius. Tuo metu buvo manoma, kad mirusieji lieka tarp žemės ir dangaus, o nepažįstamojo malda gali padėti sielai pasiekti dangų.
Meksikiečiai jaukinasi mirtį gėrimais ir dainomis. Šios šventės dienomis jie ruošia mėgstamus patiekalus ir eina užkandžiauti į kapines. Į ritinuką susuktais meksikietiškais kvietiniais paplotėliais su įdaru (meks. burrito) dekoruojamos kapavietės, grojama, leidžiami fejerverkai.
Gvatemaloje šiomis dienomis prie kapinių vartų galima gauti visko, ko trūksta linksmam gyvenimui: gėlių, maisto, muzikos. Į gatves išeina minios žmonių su gėlių krepšeliais. Tikima, kad ryškios ir spalvotos gėlės nubaido piktąsias dvasias nuo rojaus vartų.
Kolumbijos gyventojai, išsimarginę veidus ryškiomis spalvomis ar originaliu makiažu, aplanko kapus ir skuba į vakarėlius.
Helovyno nešvenčiantys japonai turi savo šventę (O-bon), per kurią lanko kapus, nuneša maisto. Tikima, kad maistas grąžina protėvių dvasią į namus.
Pagal JAV tradicijas, Visų Šventųjų išvakarės – bendravimo su kaimynais diena: raganomis, burtininkais apsirengę tėvai ir vaikai eina pas kaimynus (trick-or-treat). Amerikiečiai sako, kad visus kaimynus gali pamatyti tik per Helovyną.
Helovyno vakarėliams dažniausiai ruošiama gausybė išradingai dekoruojamų desertų ir moliūgų patiekalų. Populiariausi patiekalai – saldus moliūgų apkepas, pomidorų, moliūgų ir špinatų troškinys, grybų ir moliūgų salotos, moliūgų pyragas, moliūgų desertas, pyragėliai „Burtininkų kepurės“. Iš skobtų moliūgų sėklų kepama moliūgų sėklų duona, ruošiami įvairūs ryžių pudingai, maistingosios Helovyno salotos.

Halloween [Eng. Halloween, shortened from the old English (All) Hallow Eve – All Hallows Eve, and Halloween is used in Scots dialect and English, U.S. and Canadian] entertainment – entertainment celebration of All Saints’ Eve (October 31), which is celebrated in the British Isles, the United States. Fruit-based – Festive Pumpkin specialties.
Because of this popular festival in the world to date of origin of hot debate. In most cases states that Halloween – Celtic Festival, which is November 1st, and emphasized the Celtic new year and the day when it was believed that the souls of the dead returned to visit the land. VIII, c. the pope declared that the All Saints’ Day from May moved to November 1, began today to the ongoing debate on how to honor the dead: pick pumpkins and celebrate the burning of candles or accumulation in the cemetery. Ingenious disputes resolved by the Mexicans, who joined the pagan Samhaino (October 31 th, when the spirit of ulterior driven bright clothing and masks) and the Catholic feast day of both naming the dead, one day of mourning, another celebrated noisily.
During Halloween – Halloween parties – figures carved pumpkin excision of the eyes and smile made festive lights, dressed faces covered in masks. Many parts of the world is inseparable from the Halloween trick or treats custom (called trick-or-treat, when people – mostly kids – walks in and asks for sweets, if you do not, make jokes), it is not originating from the ferry, but one of the IX a. former custom, when on 2 November, Christians went from house to house asking for “soul cakes“ made of square pieces of bread with raisins. The more people receiving them, the more prayers they have donors promise for cakes dead loved ones. At that time it was thought that the dead are still among the earth and sky, the stranger and prayer can help the soul to reach heaven.
Mexicans drink tempt death and songs. These days they are preparing a festival favorite meals and snacks go to the cemetery. The small roll twisted the wheat scones with jam (mexic. burrito) decorated tomb, played, fireworks are allowed.
Guatemala these days at the cemetery gates to get everything life lacks sparkle flowers, food, and music. The streets of crowds of people coming out with baskets of flowers. It is believed that the bright and colorful flowers disruption evil spirits from the gate of paradise.
Colombia’s population, their faces painted in bright colors or the original ones, visit cemeteries and rushing to parties.
Japanese people who celebrate Halloween, have their own festival (O-bon), during which visit graves, removes food. It is believed that the food back to the ancestral spirit house.
According to the U.S. tradition, All Hallows Eve – the day communicating with their neighbors: witches, wizards dressed parents and children to visit their neighbors (trick-or-treat). The Americans say that all the neighbors could see only through Halloween.
Halloween parties often prepared by a plethora of imaginatively decorated pumpkin dishes and desserts. Most popular dishes – sweet pumpkin pie, tomato, pumpkin and spinach stew, mushroom and pumpkin salad, pumpkin pie, pumpkin pudding, pies “Wizards hat“. Of pumpkin seeds roasted pumpkin seed bread, prepared by a variety of rice pudding, salad nutrient Halloween.

© Vėlinių valgiai-All Soul’s Day meals

31 Spa


Vėlìnių valgiai dgs. – mirusiųjų minėjimo dienos (lapkričio 1-2 d.) valgiai.
XVI-XVIII a. rašytiniai šaltiniai išskiria, be apeigų, vaišes, kurios buvo ruošiamos kapinėse arba namuose. Ant padėklų iš žievės dėdavo valgį, sutaisytą iš sūrio formos tešlos, o midų pildavo į ugnį, tikėdami, kad vėlės naktį valgančios padėtą maistą ir geriančios į pelenus supiltą midų. XVI a. į kapus žmonės nešdavo pieną, alų, midų, ten kėlę vaišes. Tokiu būdu kelias savaites minėdami mirusius ir garbindami dievą Perkūną.
Įsigalėjus krikščionybei, pagoniškos apeigos ir papročiai kapinėse nyko. Nuo XIX a. pradžios daug kur Visų šventųjų šventę (lapkričio pirmą dieną) ir Mirusiųjų minėjimo dieną (Vėlines; lapkričio antrąją) minėdavo bažnyčioje ir namuose.
Krikščioniškosios Vėlinių tradicijos Lietuvoje pradėjo formuotis netrukus po krikščionybės įvedimo. XIX a. pirmojoje pusėje krikščioniškosioms Vėlinėms lietuviai vėlėms gamindavo tamsius patiekalus iš jukos ir grybų, košes, šiupinius, varškėčius.
Dar XIX a. pabaigoje Vėlinių vakarą Kupiškio apylinkių valstiečiai kartais palikdavo prie stalo tuščią vietą mirusiojo šeimos nario vėlei, o į kapines nešdavo dubenėlį varškėčių kitoms vėlėms pavaišinti. Apie Tauragnus buvo paprotys prikepti mažų ragaišio bandelių ir jas padalinti elgetoms, kad jie pasimelstų už tos šeimos mirusiuosius. XX a. aplink kapus ir ant jų pradėta deginti žvakutes.
Krikščioniškosioms Vėlinėms mirusiųjų valgydinimas jau nebūdingas, vėlės nekenkia žmonėms, jos laukia iš jų tik maldų. Maistas, anksčiau skirtas mirusiesiems, dabar atiduodamas elgetoms ir, už mirusįjį jiems meldžiantis, tampa malda. Vėlės per Vėlines renkasi nebe į savo namus ar kapines, o į bažnyčias, kur joms mirę kunigai vidurnaktį laiko mišias.
Per Vėlines kepdavo duoną, bandeles, virdavo barščius, jauno paršelio ar gaidžio mėsą, avino skrandyje kepdavo grikių košę. Yra žinoma, kad lietuviai vėlėms gamindavo tamsius patiekalus (iš kraujo jukos, kraujinius vėdarus), taip pat džiovintų grybų sriubas, įvairias košes, šiupinius, varškėčius. Patiekalų turėjo būti dvylika. Nakčiai ant stalo palikdavo dalį bendrų vaišių, nes buvo tikima, jog mirusieji ateis valgyti.
Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Lankomi kapai, pagerbiami mirusieji, o namuose šeimos nariai surengia gedulingą vakarienę už mirusiuosius. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo dienos vakarienė pagerbiant artimųjų mirusiųjų atminimą.

All Soul’s Day meals – Commemoration of the dead Day (November 1-2 November) dishes.
XVI-XVIII centuries Written sources of release, without ritual, a feast which was prepared in the cemetery or at home. The pallet of cortical dėdavo meals, repaired the shape of the cheese dough and poured mead into the fire, believing that the ghosts at night eating the food placed in the ash and absorbing bulk mead. Sixteenth century people carry her to the grave of milk, beer, mead, then pose a feast. In this way a few weeks of celebrating the dead and worship the god of thunder.
Entrenched Christianity, pagan rituals and customs of the cemetery disappeared. Since the nineteenth century beginning in many places the feast of All Saints (November for the first time) and the Dead celebration day (All Soul’s Day, November the second) the said church and at home.
Christian tradition of All Souls in Lithuania started to form shortly after the introduction of Christianity. Nineteenth century Christian All Soul’s Day in the first half of the Lithuanians continued to produce the dark ghosts of yucca dishes and mushroom porridge, medley, curd.
Another nineteenth century All Souls’ Day at the end of the evening Kupiskio districts, farmers are sometimes left a blank space at the table of the deceased member’s family film, and carry her to the cemetery, a bowl of curd treat other ghosts. About Tauragnai was the custom for small fry meal of wheat or barley flour bread rolls and split them beggars, that they pray for the family of the deceased. Twentieth century around the graves and on started to burn candles.
Christian All Soul’s Day of the dead power supply is not inherently, ghosts do not affect humans, it is expected of them, only prayers. Food, for the dead past, is now given to the beggars, and they are praying for the deceased, it becomes a prayer. All Soul’s Day meets the ghost no longer in their homes or cemeteries and the churches where they are dead, the priest said mass at midnight.
All Soul’s Day baked bread, cakes, boiled beetroot soup, a young piglet or a cock meat, baked sheep stomach buckwheat porridge. It is known that the product is dark ghosts Lithuanian cuisine (Juki blood, blood pudding), as well as soups, dried mushrooms, different kinds of porridge, medley, curd. Dishes had to be twelve. Left overnight on a table of common courtesy, because it was believed that the dead come to eat.
All Soul’s Day and is now celebrated all over Lithuania. Visit graves of the dead are honored, and the home of the family members hold a funeral dinner for the dead. These are all unity, focus, calm and concentration daily dinner to honor the memory of dead relatives.

© Sveiki atvykę/Welcome

13 Rgp

Maistologija

Pirmą kartą Lietuvoje išdrįsome sukurti visuomeninio maitinimo terminologijos enciklopediją, kurios Lietuvoje nebūta ir nėra. Čia abėcėlės tvarka rasite maistologijos terminus. Turime beveik 15000 tūkstančių maisto terminų, kurie tobulinami, rašomi ir pateikiami vaizdžiai. Kaip naudotis? Tiesiog paprastai. Jūs ateinate, skaitote, įvertinate, rašote komentarą, tačiau negalite be autoriaus leidimo šia medžiaga naudotis, ją skelbti viešai, nes turite gauti autorines teises.

Internete daug kalbų apie maistą, pilna receptų ir receptūrų, tačiau enciklopedijos Lietuvoje nerasite niekur. Todėl 15 metų patirtis leidžia teigti, kad kiek naudinga pateikta medžiaga, spręsti Jums.
Enciklopedija skirta maistininkams ir šio amato specialistams.
Įspėjame, kad internete yra sukčių, kurie naudojasi ir perima informaciją, nelegaliai ją skelbia, kopijuoja. Naudojant medžiagą būtina nurodyti šaltinį: http://www.maistologija.wordpress.com

Maistologija

For the first time in Lithuania, had the courage to create an encyclopedia of catering terminology that Lithuania would not and does not exist. Here you will find alphabetical food encyclopedia terms. We have nearly 15,000 thousands of food terms, which are developed, written and presented graphically. How do I use? Just normal. You have come to, read, evaluate, write a comment, but not without the permission of the author of this material to use, it is publicly known, because you have to get copyrights.

Internet much talk about food, full of recipes and recipe, but you will not find anywhere encyclopedia Lithuania. Consequently, the 15-year experience suggests that how useful will the materials will be up to you.
Encyclopedia for the rebels and the craft professionals, who may seek further information provided to broaden their horizons.
Wordpress.com appreciation of the team that gave access to their services. Advised that online fraudsters are using the information and take over illegally to publish, copy.  Using the material necessary to indicate the source: http://www.maistologija.wordpress.com

%d bloggers like this: