Archyvas | © Uogos RSS feed for this section

© Tarptautinė arbūzo diena

2 Rgp

Tarptautinė arbūzo diena

Rugpjūčio 3-oji diena – Tarptautinė arbūzo diena. Ne veltui rugpjūtis – šviežių, sultingų daržovių ir vaisių, kartu ir arbūzo bumo metų laikas. Pasaulyje arbūzas pripažintas vasaros karaliumi, vasaros stalo valdytoju.

Iš tiesų arbūzas nėra vaisius, o daržovė – agurkų ir cukinijų giminaitis. Arbūzo tėvynė – ne Azija, o Kalahario dykuma (milžiniška lyguma Afrikos plynaukštėje (Pietų Afrika – Botsvana, Namibija)), kur ir dabar esama laukinių arbūzų.

Į Senovės Kiniją prekybiniais laivais arbūzas buvo atvežtas X a. ir kaip dovana aukštai vertinamas. Dabar Kinijoje auginama daugiausia arbūzų pasaulyje. Jei kinai Jus pakviestų į svečius, būtinai pavaišintų arbūzais.

Prieš 5000 metų arbūzai buvo auginami ir Senovės Egipte. Tai rodo Senovės egiptiečių požeminių kapų užrašai, kurie liudija, kad iškeliavus į pomirtinį gyvenimą privaloma valgyti arbūzus.

 Kubo formos arbūzas

Arbūzas toks populiarus, kad net japonai eksperimentuodami išvedė kubo formos arbūzus, jog tapo juos parankiau ir lengviau transportuoti ir saugoti.

Dabar siūlome originalius namų sąlygomis išbandytus receptus, kurie Jus turėtų nudžiuginti.  

KELI PAPRASTI STEBUKLAI APIE ARBŪZĄ

 ARBŪZINIS KOKTEILIS

Receptas

Arbūzinis kokteilis

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo minkštimo (be sėklų) – 2 stiklinės

vienos žaliosios citrinos sulčių

medaus – 1-2 arbatiniai šaukšteliai

mėtų – 6 lapeliai

Visus ingredientus sudedame į maišytuvą (plaktuvą) ir kruopščiai išplakame, papuošiame mėtos lapeliu ir ryškus kokteilis paruoštas.

Arbūzinis kokteilis tinka vakarėliui, nustebinsime savo draugą ryškiu ir ypatingu skoniu.

ARBŪZO KEPSNYS

Receptas

 Arbūzo kepsnys

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo – 400 g (be sėklų)

baltojo vyno – 100 ml

sviesto – 200 g

balzaminio acto – 2 virtuviniai šaukšai

druskos ir pipirų – pagal skonį

mėtų – 5-6 lapeliai

fetos sūrio (bet nebūtina)

mėsa kepsniui (žalia, nemarinuota)

Kepimo indo formą išklojame kepimo popieriumi ir ištepame sviestu. Sviestą ištirpiname, o arbūzą atskiriame nuo žievelės ir sėklelių, po to supjaustome 2-2,5 cm storiu ir paskleidžiame po kepimo formą kartu su mėsa kepsniui. Tada apliejame balzamiko actu, baltuoju vynu, sviestu, apibarstome druska ir pipirais. Ant viršaus uždengiame pergamentiniu kepimo popieriumi, o ant kepimo popieriaus viršaus – dar ir folija. Uždengiame labai sandariai. Įdedame į orkaitę ir kepame dvi valandas 170 °C temperatūroje. Kai kepsnys paruoštas, jį papuošiame mėtos lapeliais. Kad skonis būtų nuostabesnis, galime paskaninti dar ir  fetos sūriu, bet nebūtina.

Patiekalas gaminamas labai paprastai ir lengvai. Tačiau atskirti, iš ko patiekalas pagamintas, svečiui ar namiškiams bus ganėtinai sunku, nes arbūzo spalva primins raudonos žuvies spalvą, o skonis bus panašus į marinuotos mėsos skonį.

GAIVIOSIOS ARBŪZO SALOTOS SU FETOS SŪRIU

Receptas

 Gaiviosios arbūzo salotos su fetos sūriu

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo – 300 g (be sėklų)

fetos sūrio – 100 g

raudonojo svogūno – 1 vnt. (Raudonasis svogūnas – svogūno rūšis, pasižyminti mažiau aštriu / aitriu skoniu ir turinti šiek tiek saldumo)

baziliko (keletas lapelių) – 1 vnt.

alyvuogių aliejaus – 2 virtuviniai šaukštai

balzaminio acto – 0,5 arbatinio šaukštelio

citrinų sulčių – 0,5 arbatinio šaukštelio

mėtų (keletas lapelių) – 1 vnt.

Arbūzą supjaustome stambesniais 2×2 cm kubeliais, o fetos sūrį – mažesniais 1×1 cm kubeliais. Raudonojo svogūno galvelę supjaustome plonais žiedeliais, o keletą baziliko ir mėtų lapelių – juostelėmis. Mažame dubenėlyje ruošiame padažą: sumaišome alyvuogių aliejų, balzaminį actą ir citrinų sultis, gerai išmaišome iki vientisos masės. Paskleidžiame pirmiausia arbūzo, po to fetos sūrio kubelius, raudonojo svogūno žiedelius, pabarstome žalumynais ir užpilame padažu.

ANT GROTELIŲ KEPTAS ARBŪZAS

Receptas

 Keptas arbūzas

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo – 600 g

kiaušinio baltymo – 2 vnt.

krakmolo – 4 virtuviniai šaukštai

kvietinių miltų – 4 virtuviniai šaukštai

augalinio aliejaus – 1 stiklinė

miltelinio cukraus – 2-3 virtuviniai šaukštai

Supjaustome nuplautą arbūzą, atskiriame jį nuo žievelės, išimame sėklas. Arbūzo minkštimą supjaustome trikampiais griežinėliais ir apvoliojame miltuose. Kiaušinio baltymus sumaišome su atskiestu nedideliu kiekiu vandens ir krakmolo. Arbūzo trikampius griežinėlius panariname į mišinį ir kepame karštame aliejuje iki šviesiai geltonos spalvos. Paduodant į stalą patiekalą papuošiame arbūzo skiltelėmis ir pabarstome milteliniu cukrumi.

© Nardekas

2 Rgp

1. Nardekas - arbūzų medus

Nardèkas (2) [< turk.] – iš arbūzo minkštimo daromas medus be cukraus. Tai išvalytos ir stipriai išgarintos sultys, išgautos iš prinokusių subrendusių arbūzų masės.

Medui gaminti naudojami nekondiciniai (t. y. neatitinkantys standarto ir kokybės reikalavimų) arbūzai: pernokę, vienpusiai, maži, suskilę. Arbūzai nuplaunami, supjaustomi dalimis arba į 4 gabalus ir šaukštu minkštimas atskiriamas nuo žievelės (išimamas). Minkštimas, kiek įmanoma, sutrinamas, paskleidžiamas ant audinio ir filtruojamas vienu iš dviejų būdų: arba prispaudžiamas, kad išbėgtų sultys, arba pertrinamas per sietelį ir išspaudžiamos sultys, iš kurių bus verdamas medus.

2. Nardekas - arbūzų medus

Virimo procesas gana ilgas. Kaitinama (iki 9-10 kartų) ant mažos ugnies nuolat maišant ir pašalinant putas tol, kol sultys tampa klampios, panašiai, kaip bičių medaus. Cukraus į arbūzų sultis nededama, nes ir taip saldu.  

Nardekas yra medaus konsistencijos, rausvos spalvos, specifinio saldaus skonio ir turi ne mažiau kaip 60 proc. cukraus. Norint pagaminti 1 kg arbūzų medaus, reikia 16-17 kg saldžiųjų veislių arbūzų.

Nardekas naudojamas konditerijos gaminiuose (dedama į pyragų, meduolių ir tortų tešlas su imbiero priedais), kuriems suteikia ypatingą skonį.

3. Nardekas - arbūzų medus

Arbūzų medus hermetiškai laikomas ir neuždarytas sandariai. Tiesiog supilamas į stiklainius ir laikomas šaltoje patalpoje. Valgomas kaip ir bičių medus. Natūralus ir labai naudingas produktas, nes nenaudojama cukraus.

 NARDEKAS – ARBŪZŲ MEDUS

Receptas


Nardekas. Arbūzų medus

Norėdami išsivirti arbūzų medaus, būtinai nusipirkite pernokusius ar gerai sunokusius kelis arbūzus, nes vieno arbūzo gali neužtekti: verdant gerokai sumažėja sulčių apimtis. Be to, nepirkite nesaldžių ir nesunokusių arbūzų. Ir nepamirškite, kad būtina reguliariai pašalinti putas.

Jums reikės:

didelių prinokusių arbūzų – 7-10 kg.

Arbūzą (-us) supjaustome dideliais gabalais, atskiriame nuo žalios žievelės ir pašaliname sėklas. Arbūzo minkštimą (ar jo dalis) dedame į maišytuvą (smulkintuvą ar plaktuvą) ir išplakame iki tyrės (piurė) masės. Per sietą praleidžiame arbūzų tyrę. Marlę, sulankstytą keturgubai, įdedame į kiaurasamtį ir vėl praleidžiame sultis. Jei sultys bus nevienalytės su minkštimu, pakartojame procedūrą. Kai tik gauname grynas arbūzo sultis, dedame jas ant lėtos ugnies ir kaitiname 6-9 kartus. Kaitinant išsiskiria putos, todėl reikia kruopščiai jas nugraibyti.

Ar arbūzų medus gatavas, tikrinama taip: įlašinkime lašelį sirupo į šaltą lėkštę – jei lašelis tirštas, klampus ir nevarva (arba varva labai lėtai), vadinasi, Jūsų medus paruoštas.

Atminkite, iš 1 litro sulčių gaunama 100 gramų medaus. Medus laikomas stiklainiuose kambario temperatūroje ir naudojamas nuo peršalimo ir inkstų ligų.

© Arbūzas – uoga ar vaisius?

30 Lie

Arbūzas

Daugiau skaitykite: Arbūzas Palyginkite: Moliūgas

Kuo gi gardusis arbūzas naudingas mūsų organizmui?

Antioksidantų skrynelė. Raudoname arbūzo minkštime yra didžiausias kiekis vieno iš stipriausio natūralaus antioksidanto – likopeno, kuris sumažina tikimybę susirgti vėžiu, stiprina imuninę sistemą, skatina ląstelių atsinaujinimą, saugo nuo širdies ligų. 

Afrodiziakas. Arbūzuose, ypač geltonuosiuose, gausu citrulino, aminorūgšties ir antioksidanto. Citrulinas atpalaiduoja kraujagysles ir didina seksualinį potraukį bei ištvermingumą.

Arbūzas2

Vitaminų šaltinis. Arbūzuose gausu vitaminų A, C ir B6. Vitaminas C ir betakarotenas (vitaminas A) saugo mūsų organizmą nuo ligas sukeliančių molekulių, o B grupės vitaminai neleidžia užplūsti chroniškam nuovargiui, gerina bendrą organizmo tonusą, didina darbingumą.

Mažai kalorijų. Saldu, gardu ir visai nekaloringa. 1 stiklinė arbūzo minkštimo neturi nė 50 kcal. Arbūzai turi daug virškinimą skatinančios ląstelienos, mangano, kuris padeda greičiau deginti riebalus. Kadangi arbūzuose gausu sveikųjų angliavandenių ir fruktozės, jie malšina saldumynų norą, o magnis gerina nuotaiką ir teikia energijos. Tikra trokštančiųjų sulieknėti svajonė!

Saldus vanduo. 92 procentus arbūzo sudaro vanduo. Taigi gardus kąsnelis ne tik numalšins alkį, bet ir apsaugos organizmą nuo dehidratacijos, efektyviai drėkins odą iš vidaus. Dėl šlapimą varančių savybių arbūzo rekomenduojama valgyti sergant inkstų, šlapimo takų ligomis.

Arbūzas1

Kaip išsirinkti gardžiausią arbūzą?

1. Geriau nepirkite  arbūzo nesulaukusi rugpjūčio vidurio. Net ir pačios ankstyviausios jų veislės prinoksta tik paskutinėmis liepos dienomis. Visi, kuriuos įsigyjate anksčiau, būna užauginti ir nokinti dirbtinėmis sąlygomis.

2. Jei prinokusį arbūzą paplekšnosite delnu – garsas turėtų būti duslus.

3. Gerai prinokęs arbūzas gurgžda net ir nestipriai jį spustelėjus.

4. Niekada nepirkite įskilusio arbūzo.

Arbūzas3

5. Pažvelkite, kokie arbūzai sudėti parduotuvės konteineryje. Aiškiai didesnis už kitus arbūzus veikiausiai bus pernokęs, mažiausias – neprinokęs. Rinkitės vidutinio dydžio.

6. Didelė balkšva dėmė viename šone – patikimas požymis, kad arbūzas dar neprinokęs. Ši dėmė turėtų būti kuo mažesnė.

7. Prinokusio arbūzo žievę lengva įbrėžti nagu.

8. Niekada nepirkite arbūzų, pardavinėjamų šalikelėse. Nuskintas arbūzas „kvėpuoja“, jis lengvai sugeria toksinus iš aplinkos, o prie judrių kelių jų, kaip žinia, netrūksta.

9. Nudžiūvusi arbūzo „uodegėlė“ tikrai neparodo, kad arbūzas prinokęs.

10. Perpjauto arbūzo „baltoji“ dalis turi iš tikrųjų būti balta. Kuo ji geltonesnė – tuo daugiau vaisius augdamas sugėrė nitratų.

11. Namuose perpjovus arbūzą jo minkštimo gabalėlį pamerkite įstiklinę su vandeniu. Jei vanduo nusidažė rausvai – vadinasi, jūsų arbūzas iš tikrųjų yra paspalvintas maistiniais dažais. Augintojai ir prekeiviai kartais imasi ir tokių gudrybių.

 12. Nitratai arbūze pasiskirsto netolygiai. Daugiausia jų susikaupia prie žievės ir kotelio. Vaikams sveikiausia duoti arbūzo minkštimą iš viduriuko.

13. Jei arbūzą pauosčius juntamas rūgštus kvapas – verčiau jo nevalgyti, galima rimtai apsinuodyti.

14. Jei esate girdėjusi, kad iš arbūzų žievelių verdama gardi uoginė – geriau nesigundykite pabandyti. Auginant arbūzus pastaruoju metu naudojama gana daug kenksmingų medžiagų, kurios koncentruojasi iškart po žieve.

© Uogos ir sveikata

9 Lie

Uogų rojus

Prekybos centruose uogų galima rasti ištisus metus, tačiau lietuviškų sulaukiame tik vasarą. Kaip tik šiuo metu jų ir reikėtų valgyti kuo daugiau, nes žiemai paruoštos uogos praranda nemažą dalį savo vertės.

Uogose yra antioksidantų, ląstelienos, kuri ne tik gerina žarnyno veiklą, bet ir skatina sotumo jausmą, taip pat jose gausu vitaminų, kurie didina organizmo atsparumą ligoms, bei mineralinių medžiagų, garantuojančių gerą organų ir endokrininių liaukų veiklą. 

Mėlynės

Mėlynėse yra daug A, E, B grupės vitaminų, jose nemažai kalio, fosforo, kalcio. Mėlynės gerina regėjimą, jas valgant, atsigauna akys. Mėlynėse esantys pektinai prisideda prie greitesnio toksinų šalinimo iš organizmo. Šias uogas rekomenduojama valgyti sergant cukriniu diabetu, nes jos reguliuoja cukraus kiekį kraujyje. Be to, jos mažina uždegimo procesų tikimybę, padeda gydyti ūmines ir lėtines virškinamojo trakto ligas. Liaudies medicinoje netgi patariama gerti mėlynių lapų arbatą nuo kosulio, esant pykinimui, skrandžio skausmams, šlapimtakių uždegimui. Mėlynės stiprina kaulus, todėl tinka osteoporozės prevencijai.

Žemuogės

Žemuogėse nemažai vitamino C, daug vitamino PP. Šios uogos plečia kraujagysles, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Dėl nemažo kiekio geležies, vitaminų C ir B derinio žemuogės organizme palaiko normalų kraujodaros procesą. Vis dėlto žemuogių (ir braškių) reikėtų vengti, jei žmogus joms alergiškas.

Braškės

Braškės naudingos tuo, kad jose daug vitamino C. Kitų maistingų medžiagų – mažiau, tačiau yra nemažai kalio. Braškės stiprina imunitetą, reguliuoja kraujospūdį.

Spanguolės

Spanguolėse daug C, E, B grupės vitaminų, kalio, fosforo, geležies, cinko. Spanguolėse yra tam tikrų organinių rūgščių, kurios suteikia savitą skonį ir turi dezinfekuojamąjį poveikį virškinamajam traktui, skatina fermentų gamybą. Spanguolėse esančios rūgštys laikomos natūraliais antibiotikais, jų sultimis gydomos peršalimo ligos, karščiavimas ir kosulys, tačiau tai – kompleksinė, papildoma gydymo priemonė. Jos padeda gydant uždegimines šlapimo takų ligas.

Agrastai

Agrastai turi daug vitaminų C, A ir E, kalio, magnio, fosforo. Agrastai stiprina kraujagysles, todėl tinka sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis.

Vyšnios

Vyšniose nemažai geležies, fosforo, vitamino C ir E, jos reguliuoja kraujo krešėjimą, turi antiseptinių savybių. Anksčiau buvo naudojamos nuo karščiavimo, atsikosėjimui palengvinti. Vyšniose daug flavonoidų – stiprių antioksidantų, kurie naudingi sergant tam tikrais uždegimais. Be to, šios uogos apsaugo kolagenus nuo laisvųjų radikalų žalos. Tačiau vyšnių kauliukuose yra nuodingų medžiagų, todėl jų tikrai nereikia valgyti.

Juodieji serbentai

Juodieji serbentai turi daug vitaminų C ir A, folio rūgšties, geležies, kalio, magnio, fosforo. Jie mažina galvos, sąnarių skausmus, cukraus kiekį kraujyje, todėl tinka cukriniu diabetu sergantiems žmonėms. Taip pat šios uogos puikiai tinka organizmo atsparumui stiprinti. Tačiau reikėtų žinoti, kad juodieji serbentai turi kraują tirštinančių savybių.

Agrastai

Avietėse daug kalio, kalcio, magnio, fosforo, natrio, vitaminų C, A ir E. Avietės turi uždegimą mažinančių savybių. Pastebėta, kad džiovintose avietėse yra salicilo rūgšties, kuri labai veiksminga nuo peršalimo ligų, sergant gripu ar angina.

© Sveiki atvykę/Welcome

13 Rgp

Maistologija

Pirmą kartą Lietuvoje išdrįsome sukurti visuomeninio maitinimo terminologijos enciklopediją, kurios Lietuvoje nebūta ir nėra. Čia abėcėlės tvarka rasite maistologijos terminus. Turime beveik 15000 tūkstančių maisto terminų, kurie tobulinami, rašomi ir pateikiami vaizdžiai. Kaip naudotis? Tiesiog paprastai. Jūs ateinate, skaitote, įvertinate, rašote komentarą, tačiau negalite be autoriaus leidimo šia medžiaga naudotis, ją skelbti viešai, nes turite gauti autorines teises.

Internete daug kalbų apie maistą, pilna receptų ir receptūrų, tačiau enciklopedijos Lietuvoje nerasite niekur. Todėl 15 metų patirtis leidžia teigti, kad kiek naudinga pateikta medžiaga, spręsti Jums.
Enciklopedija skirta maistininkams ir šio amato specialistams.
Įspėjame, kad internete yra sukčių, kurie naudojasi ir perima informaciją, nelegaliai ją skelbia, kopijuoja. Naudojant medžiagą būtina nurodyti šaltinį: http://www.maistologija.wordpress.com

Maistologija

For the first time in Lithuania, had the courage to create an encyclopedia of catering terminology that Lithuania would not and does not exist. Here you will find alphabetical food encyclopedia terms. We have nearly 15,000 thousands of food terms, which are developed, written and presented graphically. How do I use? Just normal. You have come to, read, evaluate, write a comment, but not without the permission of the author of this material to use, it is publicly known, because you have to get copyrights.

Internet much talk about food, full of recipes and recipe, but you will not find anywhere encyclopedia Lithuania. Consequently, the 15-year experience suggests that how useful will the materials will be up to you.
Encyclopedia for the rebels and the craft professionals, who may seek further information provided to broaden their horizons.
Wordpress.com appreciation of the team that gave access to their services. Advised that online fraudsters are using the information and take over illegally to publish, copy.  Using the material necessary to indicate the source: http://www.maistologija.wordpress.com

© Uoga/Berry

6 Rgp


Úoga (1) – vaisius su sėklomis ar kauliuku minkštime. Tai uždaras, sultingas, daugiasėklis augalo vaisius.
Antikos laikais filosofas Lukrecijus rašė: „Vienam žmogui maistas – kitam nuodai“. Tai reiškia, kad saikingumas – vienas iš sveikos mitybos principų valgant įvairiaspalves uogas.
Uogas užaugina bulvinių, erikinių, vynuoginių ir kai kurių kitų šeimų augalai (pvz., bulvės, pomidorai, serbentai, mėlynė, bruknė, spanguolė). Uogos sudaro atskirą vaisių grupę: serbentai, agrastai, vynuogės, spanguolės, bruknės ir kt.
Uogos (ypač šviežios ir jų sultys) gerina apetitą, virškinimą, medžiagų apykaitą, širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, skatina sotumo jausmą.
Uogos turi angliavandenių, organinių rūgščių, vitamino C ir kt., mineralinių druskų, pektinų, rauginių, dažinių, aromatinių ir kitų organizmui naudingų medžiagų.
Apskritai uogų cheminė sudėtis panaši į vaisių, tik jose daugiau organinių rūgščių, ląstelienos, jos yra minkštesnės. Kai kuriose uogose labai gausu vitamino C. Beveik visų uogų 100 g energinė vertė – apie 40 kcal.
Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos rekomendacijas, kiekvieną dieną reikėtų suvalgyti ne mažiau kaip 400 g įvairių vaisių, daržovių bei uogų.
Daug vitamino C turi erškėtuogės, šaltalankio uogos, juodieji serbentai. Karotino (provitamino A) daugiausia yra erškėtuogėse, šaltalankio uogose, mėlynėse, vitamino P – erškėtuogėse, juoduosiuose serbentuose. Daugiausia angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės) turi vynuogės, agrastai. Organinių rūgščių (obuolių, citrinų, vyno) daug yra serbentuose, spanguolėse, agrastuose, bruknėse, žemuogėse ir kt. Kalio druskų daugiausia vynuogėse. Mėlynės turi rauginių medžiagų.
Iš prinokusių uogų verdama uogienė, iš pernokusių – sunka, košės, marmeladas. Uogos naudojamos kaip salotų, saldžių sriubų, desertinių patiekalų ir gaivinančių gėrimų pagrindinis produktas arba kaip mėsos, žuvies, sūrio, varškės, daržovių patiekalų, miltinių kulinarinių ir konditerinių gaminių sudedamoji dalis, kaip patiekalų puošybos elementas.
Šviežios, šviežios šaldytos, džiovintos, konservuotos uogos naudojamos garnyrams, įdarams, padažams.
Norint mėgautis uogomis visus metus, rekomenduojama jas užšaldyti. Šaldant uogas geriau išsilaiko vitaminai negu verdant uogienes. Prieš užšaldymą uogos nuplaunamos, nedidelėmis porcijomis sudedamos į sandarius indus ar maišelius ir laikomos ne aukštesnėje kaip -18 °C temperatūroje.
Uogos patiekiamos kreminėse, dubioje deserto lėkštelėje, porcijinėje salotinėje, vazelėje.
Uogų laikymo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių: rūšinių ir veislinių savybių, laikymo sąlygų, oro sąlygų, agrotechnikos ir kt. Geriausia laikyti specialiuose rūsiuose (pusrūsiuose).

Berry – fruit with seeds, bone or flesh. This is a private, many seeds of a fruit crop.
In antiquity, the philosopher Lukrecija wrote: “One man food – another poison.“ This means that moderation – one from a healthy diet eating multicolored berries.
Berries grow potato, heather, cherry and some other plants of the family (eg, potatoes, tomatoes, currants, blueberry, cranberry). The fruit consists of separate groups of fruits: currants, gooseberries, grapes, cranberries, red bilberry, and others.
Fruit (especially fresh and juice) to improve appetite, digestion, metabolism, cardiovascular system, increases the body’s resistance to infectious diseases, promotes a feeling of satiety.
The fruit has sugars, organic acids, vitamin C and others, mineral salts, pectins, tanning, dyeing, flavoring, and other useful substances the body.
Overall, fruit chemical composition similar to the fruit, but they more organic acids, fiber, they are softer. When the berries are very rich in vitamin C. Almost all berries 100 g energetical value – about 40 calories.
According to the World Health Organization recommendations, every day should eat no less than 400 grams of various fruits, vegetables and fruit.
A lot of vitamin C has rosehips, sea-buckthorn berries, black currants. Carotene (provitamin A) is the most thorn fruit, sea-buckthorn berries, blueberries, vitamin P – thorn fruit and black currants. Most of carbohydrates (glucose, fructose, sucrose) are grapes, gooseberries. Organic acids (apple, lemon, wine) are a lot of currants, cranberries, gooseberries, cowberries, strawberries and others. Potassium salts, mainly grapes. Blueberries are sour substances.
From ripe berry jam, made from overripe – juice, cereal, marmalade. Berries used as a salad, sweet soups, dessert dishes and soft drinks as the main product, or meat, fish, cheese, cottage cheese, vegetable dishes, flour confectionary and culinary ingredient dishes as decorative element.
Fresh, fresh frozen, dried, preserved fruit used to garnish, stuffing, sauces.
To enjoy berries all year round, it is recommended to freeze. Chilling the berries will keep for more vitamins than cooked jams. Wash berries before freezing, small portions are placed in sealed containers or bags and stored at temperatures of -18 ° C temperatures.
Berries served creamy dish, dessert plate salad-bowl.
Berry storage time depends on many factors: the quality and breeding characteristics, storage conditions, weather conditions, cultural practices, and others. Best keep a special type (basements).

© Alyvuogė/Olive

6 Rgp


Alỹvuogė (2) – alyvmedžio vaisius (Syringa). Didžiuliai alyvmedžių plotai auga Viduržemio jūros šalyse, Kryme, Vidurinėje Azijoje ir Užkaukazėje. Tai kaloringas produktas.
Alyvuogių klestėjimo era prasidėjo tik apie aštuntąjį XX a. dešimtmetį, kai buvo pastebėta, kad Viduržemio jūros pakrančių gyventojai širdies ligomis serga rečiau nei kitų pasaulio kraštų žmonės. Paaiškėjo, kad taip esti ne tik dėl to, jog čia gyvenančios tautos mėgsta gerti raudonąjį vyną, bet ir dėl to, kad kaip maistą vartoja alyvuogių aliejų.
Būna žaliosios ir juodosios alyvuogės: žaliosios renkamos šiek tiek anksčiau nei juodosios, todėl jos būna kietesnės, o skonis aštresnis. Juodosios renkamos sunokusios, kai jose yra didelė riebalų koncentracija. Alyvuogės yra mažos arba išauga iki putpelių kiaušinio dydžio. Vidutiniškai alyvmedis auga nuo 300 iki 600 metų.
Žaliosios alyvuogės yra mažiau sunokusios, o juodosios – brandesnės. Ankstyvosios alyvuogės renkamos rugsėjį, vėlyvosios – vasarį.
Alyvuogėse gausu polinesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolino ir linoleno; dvi pastarosios mokslininkų vadinamos „vitaminu F“), vitaminų (A, E, C, P) bei įvairiausių mineralinių medžiagų, aliejaus, baltymų ir angliavandenių, cukrų, ląstelienos, visiškai nėra cholesterolio. Tokie vertingi medžiagų lobynai slypi tik riešutuose.
Mokslininkų vienu vardu „vitaminas F“ vadinamos rūgštys – linolinas ir linolenas – svarbios pagrindinėms organizmo funkcijoms palaikyti. Vitaminas normalizuoja riebalų apykaitą, padeda išlaikyti normalų svorį, mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir stabdo aterosklerozės vystymąsi.
Alyvuogių derlius nuo medžių renkamas skirtingose sunokimo stadijose. Techninė – kai nuo šakų renkami žali vaisiai, arba biologinė, kai vaisiams leidžiama sunokti iš dalies arba visiškai. Pirmuoju atveju ant stalo patenka raudonai rudos alyvuogės, antruoju – juodos. Manoma, kad juoda daugumos alyvuogių spalva nėra natūrali. Dažniausiai tai vis tos pačios žaliosios neprinokusios alyvuogės, specialiai apdorotos cheminėmis medžiagomis.
Šviežios alyvuogės nevalgomos dėl labai karčios ir kartu naudingos medžiagos oleuropeino. Norint panaikinti kartumą, į druskos tirpalą dedama natrio šarmo. Jei tuo metu per tirpalą dar perleidžiamas deguonis, alyvuogės patamsėja ir atrodo tarsi prinokusios.
Žali, tiek prinokę juodi vaisiai yra kartūs, valgomi tik apdoroti šarminiu tirpalu ir išmirkyti sūryme be jokių prieskonių (šis senovės metodas naudojamas ir dabar) arba tiesiog užbarstomi druska ir kurį laiką palaikomi; tuomet alyvos tampa itin skanios. Alyvmedžio uogos skinamos žalios, neprinokusios, arba prinokusios, t. y. juodos.
Yra daugiau kaip 40 alyvuogių rūšių. Alyvuogių ilgis vidutiniškai siekia 2,5-3 cm. Alyvuogių dydis vadinamas kalibru (it. calibro) ir žymima ant įvairių vaisių pakuočių (dažniausiai ant indelio ar skardinės dugno, su pasviruoju brūkšniu).
Kalibras – vaisių kiekis viename kilograme sausų alyvuogių, tad kuo mažesnis kalibras, tuo didesni vaisiai ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, užrašas 300 / 320 reiškia, kad viename kilograme yra ne mažiau kaip 300 ir ne daugiau kaip 320 vaisių.
Smulkios alyvuogės naudojamos ruošiant šaltus užkandžius ir salotas, vidutinio dydžio – picą ir makaronų patiekalus, stambiausios neretai įdaromos.
Alyvuogės naudojamos aliejui gaminti, nuo medžių skinamos visiškai subrendusios, kai tampa riebiausios. Tokios valgyti ne itin skanu, nes jos labai riebios – turi 50-75 proc. riebalų.
Prinokusios uogos yra juodos arba rudos su violetiniu atspalviu spalvos, blizgančio paviršiaus, sūrios, maloniai kartokos, mėsingos.
Neprinokusios alyvuogės yra žalios spalvos, kietos, aštriai kartoko skonio. Prinokusios uogos į prekybą tiekiamos sūdytos ir marinuotos, o neprinokusios konservuotos. Konservavimui naudojamos mažai riebalų turinčios, stambios ir mėsingos alyvuogių rūšys: kuo mažesnis kauliukas ir daugiau minkštimo, tuo vaisius vertingesnis.
Vartojamos kaip užkandis (ypač žuvų ar jūros produktų) ir uždaras šiupininėms sriuboms, padažams, salotoms ir kaip garnyras prie aštrių žuvies patiekalų. Juodosios alyvuogės labiau tinka su baltuoju ir rausvuoju vynu, o aštresnės žaliosios – su raudonuoju. Žaliosios alyvuogės dera ir su gerai atšaldytu baltuoju vynu.
Alyvuogės konservuojamos: ir neprinokusios (žalios), ir prinokusios (tamsios spalvos) uogos. Neprinokusios alyvuogės konservuojamos su kauliukais ar be jų alyvuogių aliejuje, acto marinate ar tiesiog druskos sūryme, taip joms suteikiamas sūrus, rūgštus ar saldokai kartus prieskonis. Kartais vietoj kauliukų įspraudžiama migdolų, paprikos gabaliukų ar kitų kvapą ir skonį gerinančių priedų, kurie šiuos vertingus konservus padaro dar pikantiškesnius. Gerų alyvuogių rodiklis – storas minkštimas ir mažas kauliukas.
Sveikos ar juostelėmis supjaustytos alyvuogės padažams, troškiniams ar sriuboms suteikia ypatingo skonio. Jomis pagardinami ryžių ar makaronų patiekalai, puošiami šaltieji ar karštieji valgiai: juodosios alyvuogės labiau tinka prie mėsos, žaliosios – prie šaltų žuvų patiekalų. Iš jų gaminama ir tyrė, valgoma užtepta ant baltos duonos.
Didelės alyvuogės įdaromos migdolais, raudonaisiais pipirais, ančiuviais, svogūnais, citrinomis, česnakais, grybais bei gydomosiomis žolėmis. Iš jų gaminamas aliejus, vertintinas dar senovės graikų. Geriausią skonį įgyja laikomos aliejuje, į kur įdėta pjaustytų petražolių lapelių arba citrinos griežinėlių.
Dėl didelio riebalų kiekio (iki 55 proc.) jos laikomos didelio kaloringumo produktu. Parduotuvėse dauguma prekiaujamų alyvuogių pagamintos pagreitintu cheminiu būdu. Tikros juodosios alyvuogės laikomos druskoje (vadinamasis sausasis sūdymas) arba vytinamos saulėje. Žaliosios apdorojamos kitaip, nes yra dar nesunokusios ir karčios. Jos mirkomos stipriame druskos tirpale.
Alyvuogės, paruoštos pagal pagreitintą technologiją, būna pigesnės, jos dažniausiai fasuojamos į skardines. Dirbtines juodąsias alyvuoges nuo natūraliai prinokusių galima atskirti neatidarius skardinės. Į dirbtinai nokintų alyvuogių sudėtį visuomet įeina geležies gliukonatas (priedas E579). Tai chemikalas, palaikantis jų juodą spalvą. Tokios alyvuogės būna itin juodos ir dažnai blizga. Tai nenatūrali jų spalva.
Natūraliai sunokusios alyvuogės būna blankesnės, rusvoko atspalvio, o spalva nevienalytė: šonas, kuris buvo saulėje, bus ryškesnis ir tamsesnis, nes jis prinoksta greičiau, o tas, kuris slėpėsi pavėsyje – bus blankesnis.
Tradicinės alyvuogės būna ne tik juodos ir žalios, tačiau ir rusvos, šiek tiek alyvinio atspalvio arba rusvokos. Tai vidutiniškai prinokę vaisiai.
Atidarius indelį, alyvuogės vaisius turi būti tvirtas, be jokių įbrėžimų, neištižusios. Minkštimo turi būti daug, o kauliukas – kuo mažesnis. Tai kokybiškų alyvuogių rūšių požymiai.
Atidarius alyvuogių indą, šaldytuve jį galima laikyti apie mėnesį. Su žaliosiomis alyvuogėmis (be kauliukų) dera sūris, obuolys, ropinis svogūnas, ilgagrūdžiai ryžiai, grietinė, actas arba vynas, druska, kietai virtas kiaušinis, krabų lazdelės, džiovintos slyvos, juodieji malti pipirai (mišrainė), su žaliosiomis ir juodosiomis – parmezano sūris, fetos sūris arba brinza, alyvuogių aliejus, raudonasis aitrusis pipiras, bazilikas, petražolės, pomidorai, agurkai, majonezas, „Tabasco“ padažas, česnakai, sviestas, balta duona (greitas užkandis, mišrainė ir sumuštinukai), su juodosiomis alyvuogėmis (be kauliukų) – fetos sūris, konservuoti kukurūzai, raudonoji arba oranžinė paprika, žuvis (pvz., menkių filė), svogūnų laiškai arba porai, provanso prieskoniai, actas, alyvuogių aliejus (mišrainė). Su bet kokiomis alyvuogėmis dera brokoliai, fetos sūris, ryžiai, sojų padažas, vištos krūtinėlė, bulvės, imbieras, čiobreliai, spagečiai, morkos, laiškiniai svogūnai.
Pasaulyje sukurta nemažai surinkimo technologijų: Italijoje, Florencijos regione, alyvuogėms baigiant bręsti alyvmedžiai apgobiami senais šilkiniais parašiutais, o vaisiai krenta tiesiai ant jų. Ispanijoje vaisius susiurbia į dulkių siurblį panašūs prietaisai, kurie susiurbia derlių.
Lietuvos parduotuvėse vyrauja ispaniškos alyvuogės. Pagal Ispanijos įstatymus ant alyvuogių pakuočių žymima produkto kategorija, susijusi su leistinu pažeistų alyvuogių skaičiumi:
– Ekstra kategorijos pakuotėje leidžiama 12 proc. alyvuogių su trūkumais;
– populiariausios kategorijos Primera arba Selecta – 17 proc.;
– Segunda arba Standard – 22 proc. alyvuogių su trūkumais.
Lietuvos prekybos centruose parduodami alyvuogių įdarai: nedideli indeliai žaliųjų alyvuogių su šviežiu sūriu, lašiša, česnakais, ančiuviais, kaparėliais, citrinomis, tunais ir t. t.
Pietų šalių turguose alyvuogės pardavinėjamos paruoštos: sūdytos, marinuotos, džiovintos. Vaisiai būna dažnai užpilti aliejumi, marinatais, kvepiantys prieskoniais ir žolelėmis.
Žr. alỹvuogių aliẽjus

Olive (olive fruits) – fruit of the olive tree (Syringa). Huge olive-growing areas of the Mediterranean, the Crimea, Central Asia and Transcaucasia. This calorie product.
Olive flowering of the era did not start until about the eighth century XX decade, it was observed that the Mediterranean coastal residents suffering from heart disease less often than people in other parts of the world. It appears that this justifies not only the fact that the people living here like to drink red wine, but also because the food consumption of olive oil.
There are green and black olives: green collection of little more than black, because they are harder and sharper flavor. Black elected ripening stage, when there is high levels of fat. Olives are small, or grow up quail egg size. On average, the olive tree grows from 300 to 600 years.
Green olives are ripening stage less, and black – mature. Olives picked early September, late – in February.
Olives are rich in polyunsaturated fatty acids (oleic, linoleic and linolenic, the latter two scientists known as “Vitamin F“), vitamins (A, E, C, P) and a variety of minerals, oil, protein and carbohydrates, sugars, fiber, total cholesterol. These valuable materials hidden treasures just nuts.
Scientists on behalf of one of ‘Vitamin F’ are called acids – linoleic and linolenic – an important key to maintain the body’s functions. Vitamin normalizes fat metabolism, helps maintain normal weight, reduce blood cholesterol levels and inhibits the development of atherosclerosis.
Olive harvest from trees collected in different stages of maturity. Technical – the elected branches of green fruit, or biological, when allowed to ripen fruit in whole or in part. In the first case on a table covered in red-brown olives, the second – in black. It is believed that the majority of black olive color is not natural. In most cases this is still the same immature green olives, specially treated with chemicals.
Fresh olives inedible due to the very bitter and with useful materials oleuropein. To remove bitterness, the salt solution is added sodium hydroxide. If during the transfer of oxygen in the solution yet, olives and dark it seems as if ripe.
Green and ripe black fruit are bitter, eaten only treated with alkaline solution and soak in brine without any seasonings (the ancient method used now) or just salt and sprinkled maintained for some time, then the oil is very tasty. Olive fruit harvested green and unripe or ripe, that is to say black.
There are more than 40 kinds of olives. Olive size averaged 2.5 to 3 cm. Olive be called the caliber of (it. caliber) and marked on the packaging of various fruits (usually on the bottom of the jar or tin, with a slash).
Caliber – the fruit content per kilogram of dry oil, so the smaller the caliber, the more fruits and vice versa. For example, note 300 / 320 means that one kilogram of at least 300 and not more than 320 units.
Small olives used in the preparation of cold appetizers and salads, medium size – pizza and pasta dishes that are often filled with the biggest.
The olives used for oil production from mature trees harvested in full when it becomes fat. Such is not very tasty to eat, because they are very oily – to 50-75 percent. fat.
Ripe berries are black or brown with a purple tinge in color, shiny surface of the cheese, pleasantly bitter, fleshy.
Unripe olives are green, hard, bitter taste bitter. Ripe berries on the market supply of salted and pickled, preserved and immature. Preservation, low-fat, large and fleshy olive types: the lower stone and more flesh, the fruit valuable.
Use as a snack food (especially fish and seafood) and closed soups, sauces, salads and as garnish to a sharp fish dishes. Black olives more suited to white wine and pink and pronounced green – with red. Green olives and combines well with a chilled white wine.
Canned olives, both immature (green) and ripe (dark) berries. Unripe olives canned with bones or without olive oil, vinegar marinade or just salt brine, and be given a salty, sour or bitter sweet. Sometimes, instead of stones wedged almonds, peppers, or other pieces of smell and taste-enhancing additives, which preserves these valuable leads to tangier. Good olive rate – thick flesh and small dice.
Whole or cut into strips olive sauce, stews or soups provide a special taste. They are seasoned rice or noodle dishes, hot or cold decorated dishes: black olives more suited to meat and green – the cold fish dishes. In their production, and pulp, edible masked on white bread.
Big filled with almonds, olives, red peppers, anchovies, onion, lemon, garlic, mushrooms and healing herbs. In their production of oil, still be seen in ancient Greek. The best flavor gain as oil, which added to the chopped parsley leaves or lemon slices.
The high fat content (up to 55 percent.) Are considered high-calorie product. Stores most traded olive produced by accelerated chemical method. Genuine black olives as salt (the so-called dry salting) or cured in the sun. Green treated differently because they are still green and bitter. They are soaked in a strong salt solution.
Olives, prepared in accordance with the accelerated technology are cheaper, they are usually packed in tins. Artificial black olives from mature naturally be separated without opening the cans. The artificially ripened olives are always part of the composition of iron gluconate (E579 annex). This chemical, which supports their black color. These olives are very black and often shiny. This is their unnatural color.
Naturally the olives are ripening stage matt, brown tint, and color mixed: flank, which has been in the sun will be brighter and darker because it is mature more quickly, while those who were hiding in the shade – will matt.
Traditional olives are not only black and green, but brown and a little lilac or brown tint. This is an average of ripe fruit.
When you open the jar, olive fruit must be firm, without any scratches, strong. The flesh should be widely available, and die – as low as possible. It features high-quality olive species.
When you open a container of olive, a refrigerator it can hold about a month ago. The green olives (pitted) combines cheese, apple, turnip onion, rice, sour cream, vinegar or wine, salt, hard-boiled egg, crab sticks, dried plums, black ground pepper (salad), with green and black – parmesan cheese feta cheese or bryndza, olive oil, red pepper Sedum, basil, parsley, tomatoes, cucumber, mayonnaise, “Tabasco“ sauce, garlic, butter, white bread (a quick appetizer, salad and sandwiches), with black olives (pitted) – feta cheese, canned corn, red or orange bell pepper, fish (eg cod fillets), spring onions or leeks, spices, salad, vinegar, olive oil (salad). The sale is consistent broccoli olives, feta cheese, rice, soy sauce, chicken breast, potato, ginger, thyme, spaghetti, carrots, spring onions.
An important collection in the world of technology in Italy, the Florence area, olives, ending with mature olive trees jacketed old parachute silk, and the fruit falls directly on them. In Spain, the fruit flips into the vacuum cleaner-like devices, which flips the harvest.
Lithuanian stores predominantly Spanish olives. Under Spanish law on the olive-marked packages of the product category associated with the permissible number of damaged olives:
– Extra categories of packaging allows 12 percent. Olive defective;
– Most popular category or La Selecta – 17 percent.;
– Segunda or Standard – 22 percent. Olive defective.
Lithuanian supermarket sales of olive topping: small cups of green olives with fresh cheese, salmon, garlic, anchovies, capers, lemon, herbs, etc.
South olives sold in markets prepared: salted, pickled, dried. Fruits are often filled up with oil, marinades, spices and fragrant herbs.
See. olive oil

© Aktinidija/Actinidia

6 Rgp

Aktinìdija (1) (margaspalvė) [gr. aktis, kilm. aktinos – spindulys + eidos – pavidalas] – aktinidinių šeimos daugiametis vijoklinis uogakrūmis (Actinidia), augantis Tolimųjų Rytų miškuose. Tai sumedėjęs lianinis augalas.
Aktinidijos gimtinė – tropiniai Pietryčių Azijos (Kinijos) miškai. Senuose kinų raštuose minima kaip Yang-Tao, sveikatos ir amžinos jaunystės šaltinis.
Pirmiausia aktinidijos pateko į Europos botanikos sodus. Čia jas pradėta auginti XIX amžiuje. Drauge su jomis Europą pasiekė ir Tolimųjų Rytų Ūsūrijos miškų legendos apie „sveikatos uogas“, „meilės uogas“, „šiaurės vynuoges“.
Mokslininkų teigimu, aktinidijos amžius siekia 50 milijonų metų, tačiau nauja veislė buvo išvesta tik XX a. viduryje Naujojoje Zelandijoje, ir tik 1974 m. oficialiai buvo priimtas šios veislės prekybinis pavadinimas – „Kiwi-fruit“ – paukščio kivio garbei. Taigi sukultūrinta aktinidijų rūšis yra kivis.
Aktinidijos stiebas plonas, ilgas, šakotas, lapai ovalūs, žiedai balti, pažastiniai. Vaisiai – elipsės formos, žalios arba tamsiai žalios, saldžios arba saldžiarūgštės uogos, turinčios daug sėklų. Uogose yra angliavandenių, organinių rūgščių ir cukrų, daug vitaminų (C, B1, B2, P, E), karotino, pektininių, mineralinių, rauginių ir dažinių medžiagų.
Įvairios aktinidijų rūšys sunoksta ne vienu metu. Visiškai sunokusios jos būna labai minkštos. Ruošiant aktinidijas maistui, jos nurenkamos, kol dar nesutižusios. Tuomet lengviau nuimti kotelius ir žiedsosčius. Neprisirpusios uogos būna kaitrokos.
Uogos skanios, valgomos šviežios, šaldomos, džiovinamos, iš jų verdama uogienė (virti ar džiovinti tinka vos pradėjusios minkštėti uogos), džemas, kompotas, spaudžiamos sultys, gaminami sirupai, raugiamas vynas. Iš aktinidijų uogų verdamas saldainių įdaras. Ypač vertingos žalios (gerai sunokusios) aktinidijos, trintos su cukrumi.
Aktinidijos uogų marmeladas ir džemas primena obuolių marmeladą ir džemą. Malonų, gaivinantį skonį turi aktinidijos uogų sultys, kisieliai ir drebučiai. Pusryčių desertui tinka šviežios uogos su kukurūzų dribsniais, pietų – uogos, troškintos su saldžia varške. Patiekalai iš aktinidijų uogų būna skanesni, kai į juos pilama citrinvyčio sulčių ir beriama cukraus. Vytintos uogos saldesnės, malonaus aromato ir savo savybėmis primena begrūdes džiovintas vynuoges – kišmišą ir razinas.

Actinidia (colorful) [gr. Candalus, origin. actin – Eidos radius – form] – actinide rambling multi-family Samsonas (Actinidia), the growing Far Eastern forests. This is a woody liana plant.
Birthplace of Actinidia – tropical Southeast Asia (China) forests. In old Chinese letters referred to as the Yang-tao health and a source of eternal youth.
Actinidia first got into the botanical gardens. Click here to start production of the nineteenth century. Together with them reached Europe and the Far East Raccoonia’s forest legend of the “health berries,“ “soft love“, “north of grapes“.
Scientists say actinidia age to 50 million years ago, but the new variety was bred only to the twentieth century in the middle of New Zealand, and only in 1974 was formally adopted by the trade name of this variety – “Kiwi-fruit“ – in honor of the bird kiwi. Thus, domesticated species are kiwi Actinidia.
Actinidia stem slender, with long, branched, oval leaves, white flowers. Fruit – elliptical, dark green or green, sweet or sweet and sour fruit, with many seeds. Berries are sugars, organic acids and sugars, high in vitamins (C, B1, B2, P, E), carotene, pectic, minerals, tanning and dyeing materials.
The various Actinidia species ripen at different times. Fully ripening stage they are very soft. Actinidia preparing food, they are harvested while still not softened. Then easily remove the stems and ring ground. Green berries are heat.
Tasty berries, eaten fresh, frozen, dried, boiled in their jam (cooked or dried for berries soften just started), jam, compote, juice pressure produced syrups made wine. In Actinidia fruit cooked sweet topping. Especially valuable green (good ripening stage) actinidia, mashed with sugar.
Actinidia fruit marmalade and jams and marmalades recalls apple jam. Pleasant, refreshing taste of fruit juice has actinidia, pap and jellies. Breakfast of fresh fruit for dessert with corn flakes, lunch – fruit, stewed with sweet cottage cheese. Actinidia fruit dishes are tastier when they add ornamental and medicinal plants climbing the eastern edge (Schisandra) juice and sugar disseminated. Dried fruit sweeter, pleasant aroma and its properties recalls dried grapes, in addition to grain – raisins.

© Agrastas/Gooseberry

6 Rgp


Agrãstas (2) [lenk. agrest] – uolaskėlinių šeimos laukinis ir kultūrinis (vaisinis) dygliuotas uogakrūmis, vedantis žalias, gelsvas arba raudonas saldžiarūgštes uogas (Ribes uva-crispa); jo uoga. Tai daugiametis vaiskrūmis, kurio vaisiai – elipsės ar rutulio formos uogos su koteliais.
Agrastas yra artimas serbentų giminaitis. Jo žalsvas uogas galima buvo matyti daugelyje Anglijos sodų jau XVII a. pradžioje. Lietuvoje pradėtas auginti XIX a. viduryje.
Agrastai dažnai vadinami šiaurės vynuogėmis. Todėl, kad savo forma ir spalvomis primena vynuoges, o kilę yra iš vėsesnių Šiaurės Europos sričių. Skirtingai nuo daugelio kitų augalų, atkeliavusių į Lietuvą iš Amerikos ar Azijos, agrastas – europietis. Kultūrinės agrastų veislės, auginamos Europoje, išvestos iš paprastojo europinio agrasto, augančio Kaukaze, Pietų ir Vidurio Europoje. Iš čia jis pasiekė ir Ameriką. Rusijos vienuolynų soduose agrastai buvo auginami dar XI a. Tačiau tuomet buvo žinomos tik smulkiauogės veislės. Stambių agrastų veisles pavyko išvesti gerokai vėliau – tik XIX a.
Uogose yra cukraus (gliukozės ir fruktozės), organinių rūgščių, vitaminų (B1, B2, B9, C, E, P), karotino (provitamino A), mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, fosforo, geležies, cinko, vario, magnio), daug pektino, sausųjų (ląstelienos, baltymų), rauginių bei pektininių medžiagų. Geriausia kokybė – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio.
Dėl vario gausos agrastai kartais vadinami varinėmis uogomis. Pagal vitamino C kiekį jie nusileidžia vos kelioms uogoms (aktinidijoms, juodiesiems serbentams). 100 g uogų jo yra 50 mg.
Agrastai stiprina kraujagysles, todėl tinka naudoti sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Agrastų nuoviras naudojamas, jei odą nudegina nuodingi augalai.
Vaisius – uoga su koteliu, apvalus arba pailgas, plikas arba plaukuotas; geltonas, žalias, raudonas, purpurinis. Jo raudonos, žalios ar geltonos uogos esti saldžios arba rūgščios, plikos arba plaukuotos. Energinė agrastų vertė (100 g) – 184 kJ, arba 44 kcal.
Agrastų uogos konservuojamos įvairių brendimo stadijų. Apnokusios uogos vartojamos konservavimui (šaldomos), prinokusios – desertui, marmeladui, vynui, valgomos žalios, neprinokusios (užaugusios) – kompotams, uogienėms. Iš sunokusių agrastų gaminami skanūs dietiniai gėrimai, tyrės, vynas, pyragai. Ilgam laikymui uogos šaldomos ir sublimuojamos, konservuojamos cukrumi.
Maistui vartojami švieži agrastai, iš jų verdamas džemas, šaltosios sriubos, drebučiai, pastilė, iš smulkių uogų spaudžiamos sultys, be to, jie marinuojami, sūdomi. Gaminamas agrastų actas.
Konservams netinka valktimi apsinešusios uogos. Jei agrastai pažeisti nedaug, apnašas pašalinamas silpnu acto skiediniu. Agrastų konservai papildomai aromatizuojami citrinų ar apelsinų žievelėmis, erškėtrožės žiedlapiais, vyšnių lapais, vanile arba maišyti su aromatingomis uogomis – juodaisiais serbentais, braškėmis, avietėmis ir pan.
Prieš ruošiant agrastus maistui ar konservuoti, nuskabomi jų koteliai bei žiedkočiai. Kad kaitinami agrastai nesusproginėtų, uogos subadomos arba palaikomos užpylus šaltu sirupu. Kad geriau išsilaikytų agrastų spalva, į sirupą įberiama truputį citrinų rūgšties ir įmetama keletą vyšių lapelių (verdant žalius agrastus).
Iš agrastų gaminamas nepaprastai skanus įdaras pyragams ir vafliniams tortams. Skaniausios yra jų užpiltinės, pyragai su jomis ir agrastų kremas, gaunamas iš išvirtų, sutrintų ir sumaišytų su grietinėle uogų.

Gooseberry [Polish. agrest] – Saxifragaceae family of wild and cultural (fruity), prickly Samsonas leading green, yellow or red sweet berries (Ribes uva-crispa), and its berries. This is a multi-vaiskrūmis a fruit – elliptical or spherical berries with stems.
Gooseberry currant is a close relative. Its greenish berries could be seen in many English gardens already seventeenth century beginning. Lithuania has started production of the nineteenth century in the middle.
Gooseberries are often referred to as the northern grapes. Because of its shape and colors of the points of grapes, which come from cooler areas of northern Europe. Unlike many other plants, who came to Lithuania from the U.S. or Asia, gooseberry – a European. Cultural gooseberry varieties grown in Europe, derived from the ordinary European gooseberries, rising in the Caucasus, South and Central Europe. From there he reached the Americas. Russian monastery gardens were cultivated gooseberries still XI century However, they were known only smulkiauogės variety. Major varieties of gooseberries was able to derive much later – only the nineteenth century
Berries contain sugar (glucose and fructose), organic acids, vitamins (B1, B2, B9, C, E, P), carotene (provitamin A), minerals (potassium, calcium, phosphorus, iron, zinc, copper, magnesium) , a lot of pectin, dried (fiber, protein), tanning, and pectic substances. Best quality – from mid-July to mid August.
The abundance of copper raspberries are sometimes called copper berries. According to the vitamin C content, they descend only a few berries (Actinidia, blackcurrants). 100 g of fruit contains 50 mg.
Gooseberries strengthens blood vessels, making it suitable for use in patients with cardiovascular disease. Gooseberry broth is used, where poisonous plants skin burns.
Fruit – berry with the stalk, oblong or round, bald or hairy, yellow, green, red, purple. His red, green or yellow fruit, sweet or sour justifies, bare or hairy. Calories gooseberry value (100 g) – 184 kJ, or 44 kcal.
Gooseberry fruit canned different maturation stages. Ripening stage berries are used for preservation (refrigerated), ripe – for dessert, marmalade, wine, eaten raw, unripe (grown) – compotes, jam. In ripe gooseberries produced tasty diet drinks, puree, wine, cakes. Long-term storage and refrigerated sublimated berries, sugar, canned.
Edible fresh raspberries, they boil the jam, cold soups, jelly, paste, a small fruit juice under pressure, in addition, they are pickled, cured. Made gooseberry vinegar.
Canned fruit does not wake cliffs. If you violate gooseberries little plaque removed weak vinegar solution. Gooseberry preserves flavored extra lemon or orange skin, Brier blossoms, cherry leaves, vanilla or mixed with aromatic berries – black currants, strawberries, raspberries, and so on.
Before preparing food or canned gooseberries, harvested their stalks and stems. In heated not crack gooseberries, grapes or broken maintained he hath covered with cold syrup. In order to better maintain their color gooseberries in syrup disseminated a bit of citric acid and thrown a number of their original quality leaves (boiled green gooseberries).
In gooseberries produced delicious topping cakes and waffle cakes. Infusions are the most delicious, cakes with them, and gooseberry cream, derived from cooked, crushed and mixed berries with cream.

%d bloggers like this: