Archyvas | © Vaisiai RSS feed for this section

© Tarptautinė arbūzo diena

2 Rgp

Tarptautinė arbūzo diena

Rugpjūčio 3-oji diena – Tarptautinė arbūzo diena. Ne veltui rugpjūtis – šviežių, sultingų daržovių ir vaisių, kartu ir arbūzo bumo metų laikas. Pasaulyje arbūzas pripažintas vasaros karaliumi, vasaros stalo valdytoju.

Iš tiesų arbūzas nėra vaisius, o daržovė – agurkų ir cukinijų giminaitis. Arbūzo tėvynė – ne Azija, o Kalahario dykuma (milžiniška lyguma Afrikos plynaukštėje (Pietų Afrika – Botsvana, Namibija)), kur ir dabar esama laukinių arbūzų.

Į Senovės Kiniją prekybiniais laivais arbūzas buvo atvežtas X a. ir kaip dovana aukštai vertinamas. Dabar Kinijoje auginama daugiausia arbūzų pasaulyje. Jei kinai Jus pakviestų į svečius, būtinai pavaišintų arbūzais.

Prieš 5000 metų arbūzai buvo auginami ir Senovės Egipte. Tai rodo Senovės egiptiečių požeminių kapų užrašai, kurie liudija, kad iškeliavus į pomirtinį gyvenimą privaloma valgyti arbūzus.

 Kubo formos arbūzas

Arbūzas toks populiarus, kad net japonai eksperimentuodami išvedė kubo formos arbūzus, jog tapo juos parankiau ir lengviau transportuoti ir saugoti.

Dabar siūlome originalius namų sąlygomis išbandytus receptus, kurie Jus turėtų nudžiuginti.  

KELI PAPRASTI STEBUKLAI APIE ARBŪZĄ

 ARBŪZINIS KOKTEILIS

Receptas

Arbūzinis kokteilis

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo minkštimo (be sėklų) – 2 stiklinės

vienos žaliosios citrinos sulčių

medaus – 1-2 arbatiniai šaukšteliai

mėtų – 6 lapeliai

Visus ingredientus sudedame į maišytuvą (plaktuvą) ir kruopščiai išplakame, papuošiame mėtos lapeliu ir ryškus kokteilis paruoštas.

Arbūzinis kokteilis tinka vakarėliui, nustebinsime savo draugą ryškiu ir ypatingu skoniu.

ARBŪZO KEPSNYS

Receptas

 Arbūzo kepsnys

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo – 400 g (be sėklų)

baltojo vyno – 100 ml

sviesto – 200 g

balzaminio acto – 2 virtuviniai šaukšai

druskos ir pipirų – pagal skonį

mėtų – 5-6 lapeliai

fetos sūrio (bet nebūtina)

mėsa kepsniui (žalia, nemarinuota)

Kepimo indo formą išklojame kepimo popieriumi ir ištepame sviestu. Sviestą ištirpiname, o arbūzą atskiriame nuo žievelės ir sėklelių, po to supjaustome 2-2,5 cm storiu ir paskleidžiame po kepimo formą kartu su mėsa kepsniui. Tada apliejame balzamiko actu, baltuoju vynu, sviestu, apibarstome druska ir pipirais. Ant viršaus uždengiame pergamentiniu kepimo popieriumi, o ant kepimo popieriaus viršaus – dar ir folija. Uždengiame labai sandariai. Įdedame į orkaitę ir kepame dvi valandas 170 °C temperatūroje. Kai kepsnys paruoštas, jį papuošiame mėtos lapeliais. Kad skonis būtų nuostabesnis, galime paskaninti dar ir  fetos sūriu, bet nebūtina.

Patiekalas gaminamas labai paprastai ir lengvai. Tačiau atskirti, iš ko patiekalas pagamintas, svečiui ar namiškiams bus ganėtinai sunku, nes arbūzo spalva primins raudonos žuvies spalvą, o skonis bus panašus į marinuotos mėsos skonį.

GAIVIOSIOS ARBŪZO SALOTOS SU FETOS SŪRIU

Receptas

 Gaiviosios arbūzo salotos su fetos sūriu

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo – 300 g (be sėklų)

fetos sūrio – 100 g

raudonojo svogūno – 1 vnt. (Raudonasis svogūnas – svogūno rūšis, pasižyminti mažiau aštriu / aitriu skoniu ir turinti šiek tiek saldumo)

baziliko (keletas lapelių) – 1 vnt.

alyvuogių aliejaus – 2 virtuviniai šaukštai

balzaminio acto – 0,5 arbatinio šaukštelio

citrinų sulčių – 0,5 arbatinio šaukštelio

mėtų (keletas lapelių) – 1 vnt.

Arbūzą supjaustome stambesniais 2×2 cm kubeliais, o fetos sūrį – mažesniais 1×1 cm kubeliais. Raudonojo svogūno galvelę supjaustome plonais žiedeliais, o keletą baziliko ir mėtų lapelių – juostelėmis. Mažame dubenėlyje ruošiame padažą: sumaišome alyvuogių aliejų, balzaminį actą ir citrinų sultis, gerai išmaišome iki vientisos masės. Paskleidžiame pirmiausia arbūzo, po to fetos sūrio kubelius, raudonojo svogūno žiedelius, pabarstome žalumynais ir užpilame padažu.

ANT GROTELIŲ KEPTAS ARBŪZAS

Receptas

 Keptas arbūzas

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo – 600 g

kiaušinio baltymo – 2 vnt.

krakmolo – 4 virtuviniai šaukštai

kvietinių miltų – 4 virtuviniai šaukštai

augalinio aliejaus – 1 stiklinė

miltelinio cukraus – 2-3 virtuviniai šaukštai

Supjaustome nuplautą arbūzą, atskiriame jį nuo žievelės, išimame sėklas. Arbūzo minkštimą supjaustome trikampiais griežinėliais ir apvoliojame miltuose. Kiaušinio baltymus sumaišome su atskiestu nedideliu kiekiu vandens ir krakmolo. Arbūzo trikampius griežinėlius panariname į mišinį ir kepame karštame aliejuje iki šviesiai geltonos spalvos. Paduodant į stalą patiekalą papuošiame arbūzo skiltelėmis ir pabarstome milteliniu cukrumi.

© Nardekas

2 Rgp

1. Nardekas - arbūzų medus

Nardèkas (2) [< turk.] – iš arbūzo minkštimo daromas medus be cukraus. Tai išvalytos ir stipriai išgarintos sultys, išgautos iš prinokusių subrendusių arbūzų masės.

Medui gaminti naudojami nekondiciniai (t. y. neatitinkantys standarto ir kokybės reikalavimų) arbūzai: pernokę, vienpusiai, maži, suskilę. Arbūzai nuplaunami, supjaustomi dalimis arba į 4 gabalus ir šaukštu minkštimas atskiriamas nuo žievelės (išimamas). Minkštimas, kiek įmanoma, sutrinamas, paskleidžiamas ant audinio ir filtruojamas vienu iš dviejų būdų: arba prispaudžiamas, kad išbėgtų sultys, arba pertrinamas per sietelį ir išspaudžiamos sultys, iš kurių bus verdamas medus.

2. Nardekas - arbūzų medus

Virimo procesas gana ilgas. Kaitinama (iki 9-10 kartų) ant mažos ugnies nuolat maišant ir pašalinant putas tol, kol sultys tampa klampios, panašiai, kaip bičių medaus. Cukraus į arbūzų sultis nededama, nes ir taip saldu.  

Nardekas yra medaus konsistencijos, rausvos spalvos, specifinio saldaus skonio ir turi ne mažiau kaip 60 proc. cukraus. Norint pagaminti 1 kg arbūzų medaus, reikia 16-17 kg saldžiųjų veislių arbūzų.

Nardekas naudojamas konditerijos gaminiuose (dedama į pyragų, meduolių ir tortų tešlas su imbiero priedais), kuriems suteikia ypatingą skonį.

3. Nardekas - arbūzų medus

Arbūzų medus hermetiškai laikomas ir neuždarytas sandariai. Tiesiog supilamas į stiklainius ir laikomas šaltoje patalpoje. Valgomas kaip ir bičių medus. Natūralus ir labai naudingas produktas, nes nenaudojama cukraus.

 NARDEKAS – ARBŪZŲ MEDUS

Receptas


Nardekas. Arbūzų medus

Norėdami išsivirti arbūzų medaus, būtinai nusipirkite pernokusius ar gerai sunokusius kelis arbūzus, nes vieno arbūzo gali neužtekti: verdant gerokai sumažėja sulčių apimtis. Be to, nepirkite nesaldžių ir nesunokusių arbūzų. Ir nepamirškite, kad būtina reguliariai pašalinti putas.

Jums reikės:

didelių prinokusių arbūzų – 7-10 kg.

Arbūzą (-us) supjaustome dideliais gabalais, atskiriame nuo žalios žievelės ir pašaliname sėklas. Arbūzo minkštimą (ar jo dalis) dedame į maišytuvą (smulkintuvą ar plaktuvą) ir išplakame iki tyrės (piurė) masės. Per sietą praleidžiame arbūzų tyrę. Marlę, sulankstytą keturgubai, įdedame į kiaurasamtį ir vėl praleidžiame sultis. Jei sultys bus nevienalytės su minkštimu, pakartojame procedūrą. Kai tik gauname grynas arbūzo sultis, dedame jas ant lėtos ugnies ir kaitiname 6-9 kartus. Kaitinant išsiskiria putos, todėl reikia kruopščiai jas nugraibyti.

Ar arbūzų medus gatavas, tikrinama taip: įlašinkime lašelį sirupo į šaltą lėkštę – jei lašelis tirštas, klampus ir nevarva (arba varva labai lėtai), vadinasi, Jūsų medus paruoštas.

Atminkite, iš 1 litro sulčių gaunama 100 gramų medaus. Medus laikomas stiklainiuose kambario temperatūroje ir naudojamas nuo peršalimo ir inkstų ligų.

© Arbūzas – uoga ar vaisius?

30 Lie

Arbūzas

Daugiau skaitykite: Arbūzas Palyginkite: Moliūgas

Kuo gi gardusis arbūzas naudingas mūsų organizmui?

Antioksidantų skrynelė. Raudoname arbūzo minkštime yra didžiausias kiekis vieno iš stipriausio natūralaus antioksidanto – likopeno, kuris sumažina tikimybę susirgti vėžiu, stiprina imuninę sistemą, skatina ląstelių atsinaujinimą, saugo nuo širdies ligų. 

Afrodiziakas. Arbūzuose, ypač geltonuosiuose, gausu citrulino, aminorūgšties ir antioksidanto. Citrulinas atpalaiduoja kraujagysles ir didina seksualinį potraukį bei ištvermingumą.

Arbūzas2

Vitaminų šaltinis. Arbūzuose gausu vitaminų A, C ir B6. Vitaminas C ir betakarotenas (vitaminas A) saugo mūsų organizmą nuo ligas sukeliančių molekulių, o B grupės vitaminai neleidžia užplūsti chroniškam nuovargiui, gerina bendrą organizmo tonusą, didina darbingumą.

Mažai kalorijų. Saldu, gardu ir visai nekaloringa. 1 stiklinė arbūzo minkštimo neturi nė 50 kcal. Arbūzai turi daug virškinimą skatinančios ląstelienos, mangano, kuris padeda greičiau deginti riebalus. Kadangi arbūzuose gausu sveikųjų angliavandenių ir fruktozės, jie malšina saldumynų norą, o magnis gerina nuotaiką ir teikia energijos. Tikra trokštančiųjų sulieknėti svajonė!

Saldus vanduo. 92 procentus arbūzo sudaro vanduo. Taigi gardus kąsnelis ne tik numalšins alkį, bet ir apsaugos organizmą nuo dehidratacijos, efektyviai drėkins odą iš vidaus. Dėl šlapimą varančių savybių arbūzo rekomenduojama valgyti sergant inkstų, šlapimo takų ligomis.

Arbūzas1

Kaip išsirinkti gardžiausią arbūzą?

1. Geriau nepirkite  arbūzo nesulaukusi rugpjūčio vidurio. Net ir pačios ankstyviausios jų veislės prinoksta tik paskutinėmis liepos dienomis. Visi, kuriuos įsigyjate anksčiau, būna užauginti ir nokinti dirbtinėmis sąlygomis.

2. Jei prinokusį arbūzą paplekšnosite delnu – garsas turėtų būti duslus.

3. Gerai prinokęs arbūzas gurgžda net ir nestipriai jį spustelėjus.

4. Niekada nepirkite įskilusio arbūzo.

Arbūzas3

5. Pažvelkite, kokie arbūzai sudėti parduotuvės konteineryje. Aiškiai didesnis už kitus arbūzus veikiausiai bus pernokęs, mažiausias – neprinokęs. Rinkitės vidutinio dydžio.

6. Didelė balkšva dėmė viename šone – patikimas požymis, kad arbūzas dar neprinokęs. Ši dėmė turėtų būti kuo mažesnė.

7. Prinokusio arbūzo žievę lengva įbrėžti nagu.

8. Niekada nepirkite arbūzų, pardavinėjamų šalikelėse. Nuskintas arbūzas „kvėpuoja“, jis lengvai sugeria toksinus iš aplinkos, o prie judrių kelių jų, kaip žinia, netrūksta.

9. Nudžiūvusi arbūzo „uodegėlė“ tikrai neparodo, kad arbūzas prinokęs.

10. Perpjauto arbūzo „baltoji“ dalis turi iš tikrųjų būti balta. Kuo ji geltonesnė – tuo daugiau vaisius augdamas sugėrė nitratų.

11. Namuose perpjovus arbūzą jo minkštimo gabalėlį pamerkite įstiklinę su vandeniu. Jei vanduo nusidažė rausvai – vadinasi, jūsų arbūzas iš tikrųjų yra paspalvintas maistiniais dažais. Augintojai ir prekeiviai kartais imasi ir tokių gudrybių.

 12. Nitratai arbūze pasiskirsto netolygiai. Daugiausia jų susikaupia prie žievės ir kotelio. Vaikams sveikiausia duoti arbūzo minkštimą iš viduriuko.

13. Jei arbūzą pauosčius juntamas rūgštus kvapas – verčiau jo nevalgyti, galima rimtai apsinuodyti.

14. Jei esate girdėjusi, kad iš arbūzų žievelių verdama gardi uoginė – geriau nesigundykite pabandyti. Auginant arbūzus pastaruoju metu naudojama gana daug kenksmingų medžiagų, kurios koncentruojasi iškart po žieve.

© Moliūgas-Pumpkin

25 Lap


Moliūgas (2) – moliūginių (agurkinių) šeimos augalas, vedantis didžiulius mėsingus nekaloringus vaisius (Cucurbita); jo vaisius. Gimtinė – Vidurio ir Pietų Amerika. Auga darže, saulės atokaitoje.
Pietų Amerikoje buvo kultivuojamas dar prieš Amerikos atsiradimą. Į Europą atgabenti XVI a. Lietuvoje aptinkami kaip daržo augalas.
Meksikos gyventojai moliūgus valgė maždaug 3000 m. pr. m. e. Kai kurios moliūgo rūšys buvo gerai žinomos ir Senovės Egipte.
Pasak senos Indokinijos legendos, visa žmonija ir gyvūnija kilusi iš moliūgų, augusių Dienbjenfu vietovėje prie Mekongo upės. Sakoma, kad ten moliūgo sėklas pasėjo du antžmogiai. Kai moliūgai užaugo ir pradėjo nokti, iš vieno pasigirdę žmonių balsai, o iš kito – gyvulių. Tačiau niekas negalėjo jų iš ten išleisti. Tik aplink Himalajus keliavęs dievas perskėlė moliūgus ir iš vieno išleido įvairių rasių žmones, o iš kito – įvairią gyvūniją. Todėl kinai ir laiko moliūgą daržo karaliumi.
Senovės graikai ir romėnai iš moliūgų darydavo butelius vandeniui ir vynui laikyti. Amerikoje moliūgai žinomi dar prieš 3 tūkstantmečius iki Kristaus. Šių daržovių sėklų buvo rasta kasinėjant esančias Peru kapavietes.
Prancūzijoje XIX a. buvo organizuojamos karališkojo moliūgo šventės: išrinkę didžiausią moliūgą, prancūzai turgaus aikštėje jį karūnuodavo, o visi susirinkusieji nusilenkdami išreikšdavo jam nuolankumą ir pagarbą. Po ceremonijos moliūgą supjaustydavo ir išdalydavo susirinkusiems, kurie iš jo virdavo sriubą.
Moliūgų pagerbimo paprotys vyksta ir JAV, Ilinojaus valstijoje, Eurekos vietovėje, kur šventės metu prikepama daugybė moliūgų pyragų (pajų), karūnuojama moliūgų karalienė.
Jo stiebas storas, briaunotas, šliaužiantis, driekiasi ant žemės iki 10 m. Lapai dideli, apaugę standžiais plaukeliais. Žiedai varpo pavidalo, aukso geltonumo arba oranžinės spalvos. Vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant to paties augalo. Didžiuliai rutulio formos moliūgo vaisiai yra uogos, jie būna geltonos, oranžinės ar žalsvos spalvos. Užauga iki 40 cm skersmens. Vaisiaus luobelė kieta, o minkštimas – skaidulinis, kietokas, jame bręsta daug plokščių sėklų.
Yra daugybė moliūgų rūšių, spalvų, formų: vieni išauga nepaprastai dideli, kiti – vidutiniai, treti – visai maži, dekoratyvūs. Vienos jų vasarinės, kitos – žieminės. Didysis moliūgas (Cucurbita maxima) ir muskusinis moliūgas (Cucurbita moshata) – pagrindinės žieminės rūšys. Jos yra įvairiausių formų ir spalvų. Labiausiai mėgstama kriaušės formos rūšis, jos žievė gelsva, o vidus – oranžinis ir saldus. Tik japoniško rausvojo moliūgo Hokaido žievė valgoma, kitus – gelsvus, geltonus, žalius, oranžinius – reikia lupti. Prinokęs moliūgas pabeldus turi skambėti, žievė lygi, vaiskotis nenupjautas. Vėdinamoje patalpoje 12-17 laipsnių temperatūroje neprapjautas gali išsilaikyti per žiemą.
Dar viena populiari rūšis savo forma panaši į žalią turbaną su auksiniais taškais. Vidus – aukso spalvos ir saldus, nereikia nei cukraus, nei medaus priedų. Šios rūšies moliūgą išvirus, jis suyra tarsi į makaronus, todėl ir vadinamas makaronine daržove.
Populiariausia vasarinė moliūgų rūšis – cukinija, dar vadinama itališku moliūgu, nes yra kilusi iš Italijos (į Ameriką iš Italijos atvežta tik 1950 m.). Tačiau tikroji cukinijos kilmės vieta yra Pietų Amerika, iš kur 1820 m. ji ir pateko į Europą.
Moliūgo vaisiai dideli, apvalūs, plokšti, pailgi, žalia, geltona, oranžine arba dryžuota luobele. Vaisiaus minkštime yra angliavandenių, vitaminų (B1, B2, C, K, PP, E, T), karotino, karotinoidų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų (natrio, kalcio, kalio, geležies, magnio, mangano, cinko, molibdeno, kobalto, vario, fosforo, fluoro), daug vandens, baltymų, sėklose – riebalų (riebiojo aliejaus), fitosterinų, dervinių medžiagų. Lapuose yra vertingo vitamino C.
Sėklose yra riebiojo aliejaus, fitosterino, dervų, organinių rūgščių, vitaminų (B1, B2, C, PP, E), karotino, karotinoidų, mineralinių medžiagų, baltymų (proteinų), angliavandenių (pektinų).
Moliūgų yra daug rūšių, tačiau svarbesnės, daržovinę reikšmę turinčios rūšys yra šios:
1. Didysis moliūgas (Lietuvoje mažai težinomas).
2. Paprastasis moliūgas, jo porūšiai:
a) agurotis;
b) patisonas.
Moliūgai nuplaunami, nupjaunami vaiskočiai su plonu luobelės sluoksniu, supjaustomi gabalais ir išimamos sėklos.
Valgomos džiovintos moliūgų sėklos, kurios yra migdolų skonio, ir minkštimas, kuris gali būti marinuojamas panašiai kaip agurkai.
Moliūgai valgomi virti, kepti, troškinti, marinuoti, konservuoti. Ypač populiari sorų kruopų košė su moliūgu.
Iš moliūgų daromi skanūs, maistingi ir dietiniai patiekalai, verdama košė, uogienė, rūgšti bei saldi tyrė, pudingas, džemas, marmeladas, jie tinka konservuoti su kitomis (ypač rūgščiomis) daržovėmis. Kompotams moliūgai skaninami svarainiais. Maistingumu prilygsta žiediniams kopūstams, lengvai virškinami.
Tyrė tinka kaip garnyras prie mėsos patiekalų: moliūgų minkštimas supjaustomas kubeliais ir išverdamas uždengus dangčiu ant silpnos ugnies nedideliame kiekyje vandens, kol jis visiškai išgaruoja. Po to sutrinama tyrė, įberiama žiupsnelis cukraus ir druskos. Tokia tyrė – garnyrų ir kitų patiekalų pagrindas. Tyrės dedama ir į košę (manų, ryžių, avižų), ji tinka prie bulvių. Skoniui pagerinti įdedama keptų svogūnų, smulkiai supjaustytų salierų, petražolių, česnako, pomidorų padažo arba muskato riešuto.
Iš moliūgų šviežių ir virtų vaisių gaminamos salotos. Į šviežių moliūgų salotas dedama morkų, slyvų, konservuotų agurkų, krienų, porų, o paskaninti – įvairių švelnių bei aštresnių padažų. Į virtų moliūgų salotas dedama obuolių, virtų morkų, salierų, šviežių porų, paprikos, konservuotų agurkų.
Gaminami apkepai, blyneliai, sriubos, sultys su kitų vaisių bei uogų sultimis.
Moliūgų pridedama kepant biskvitus, pyragaičius. Tešla su moliūgų priedu esti gražiai gelsva.
Moliūgai džiovinami ir šaldomi. Šaldomi sutarkuoti arba gabaliukais supjaustyti. Konsevuojami nulupti, be minkštimo ir sėklų. Rūgštinami citrinos rūgštimi arba raudonųjų serbentų, svarainių, spanguolių, kaukazinių slyvaičių sultimis.
Rūgščios moliūgų tyrės gaminamos su svarainių ir kaukazinių slyvaičių priedais. Į tokias tyres, tinkančias prie mėsos, dedama įvairių prieskonių ir žalumynų.
Moliūgų marinatai taip pat dažniausiai gaminami dedant kitų daržovių, morkų, porų, paprikų, pomidorų, svogūnų.
Gaminami patiekalai: moliūgų sriuba, virti moliūgai su sviestu, moliūgų ir pomidorų mišinys su ryžiais, moliūgų ir ryžių apkepas, troškinti ir įdaryti aguročiai, kepti aguročių griežinėliai. Patisonai maistui naudojami tik marinuoti, kaip priedas prie mėsos patiekalų. Iš moliūgų sulčių konditerijos pramonėje gaminamas moliūgų medus, iš žievės verdami cukrainiai (kaip iš apelsinų žievelių), daromi skanūs, maistingi ir dietiniai patiekalai, pvz., moliūgų sklindžiai, kepti moliūgai su obuoliais ir be jų. Moliūgų sėklos valgomos žalios arba kepintos.
Moliūgų sėklų aliejus spaudžiamas šaltu būdu iš kiek paskrudintų sėklų. Spaudžiant šaltu būdu šis aliejus neįgauna cheminių valymo priemaišų, kurių visad esti karštu būdu spaustuose aliejuose, jame išlieka nepažeista nesočiųjų riebiųjų rūgščių sudėtis. Šis pikantiško skonio aliejus – tai puikus daugelio šaltų patiekalų ar salotų priedas.
Namų sąlygomis moliūgai išsilaiko 5-15 °C temperatūroje. Laikoma vėsioje vietoje, esant tinkamai ventiliacijai, apsaugant juos nuo saulės spindulių. Vaisius rekomenduotina dėti ant lentynų viena eile vaiskočiu žemyn, kad neliestų vienas kito.
Artimiausi moliūgo giminaičiai yra agurotis ir patisonas.
Olandijoje kasmet vyksta moliūgų paradai – linksmos eitynės. Vežimuose troliai vežioja didelius geltonus, žalius, oranžinius, dryžuotus ir taškuotus moliūgų vaisius išdidžių augintojų garbei. Olandai išaugina apie 200 moliūgų rūšių.
Amerikoje, švenčiant Heloviną, išskobtas moliūgas su išpjautomis akimis ir burna, o viduje įstatyta degančia žvake yra sutartinis ženklas vaikams, jog šiuose namuose galima gauti saldainių.
Indėnai supjaustytą gabalėliais moliūgą kepa ant laužo, o iš vytinto moliūgo juostelių pina kilimėlius, kurie pagal jų prietarus apsaugo gyvenamas patalpas nuo piktųjų dvasių.
Austrai didžiuojasi moliūgų grožiu ir jų paruošimo įvairumu. Iš moliūgų nieko nelieka: jie sunaudojami kosmetikai, vaistams ir aliejui, kuris naudingas kepenims, šalina iš organizmo cholesteriną. Iš daržovės išspaudų austrai gamina įvairiausių skanėstų (biskvitų ir sausainių).
Žr. cukìnija (1), marinãvimas (1)

Pumpkin – Pumpkin (Pickle) plant family, the leading low-calorie large fleshy fruit (Cucurbita), and its fruit. Birthplace – Central and South America. It grows in the garden, in the sunshine.
Has been cultivated in South America before the American side. In Europe in the sixteenth century brought Lithuania are found as garden plant.
Mexican people eat about 3,000 pumpkins on Ave. The e Some types of pumpkin was a well-known and ancient Egypt.
According to ancient legend, Indochina, and animal life of all mankind descended from pumpkins grown in the area Dienbjenfu Mekong River. It is said that there pumpkin seeds planted two superman. When the pumpkins grew and began to ripen, one could hear people’s voices, while the other – animals. However, nobody could then spend. Only god traveled around the Himalayas and pumpkins split between the different races of people released, while the other – different animals. Therefore, Chinese vegetables and pumpkin king time.
The ancient Greeks and Romans did the pumpkin and water bottles for wine storage. Pumpkins are known in America before the three millennia before Christ. These vegetable seeds have been found during excavations in Peruvian graves.
Nineteenth century France was organized by the Royal pumpkin festival: elected the largest pumpkin, a French market square crown, and all bowed their meeting and expressed his humility and respect. After the ceremony, pumpkin, cut and distributed to the congregation, which is the boiled soup.
Pumpkin is the custom of honoring the U.S., Illinois, Eureka area, where the feast of the many baked pumpkin pie (contributions), is crowned Queen of the pumpkin.
Its stem is thick cut, creepy, lies on the ground to the 10 The leaves are large, covered with hard hair. Flowers are bell-shaped, golden yellow or orange. Of male and female flowers grow on the same plant. Huge Pumpkin spherical fruits are berries, they are yellow, orange or greenish color. Grows up to 40 cm in diameter. Fetal hard husk and pulp – fibrous, solid, contains many flat seeds ripen.
There are many kinds of pumpkins, colors, shapes: some grow very large, while others – the average, the third – quite small, decorative. One of their summer, while others – winter. The Great Pumpkin (Cucurbita maxima), and Muscovy gourd (Cucurbita moshata) – the main types of snow. They are a variety of shapes and colors. The most popular type of pear-shaped, the bark of yellow on the inside – orange and sweet. Only the Japanese Hoccaid pumpkin pink bark is eaten, the other – yellow, yellow, green, orange – should flinch. Ripe Pumpkin pabeldus to ring bark smooth, uncut peduncle. Ventilated room at a temperature of 12-17 degrees uncut can survive the winter.
Another popular type is similar in form to the green turban with gold dots. Inside – golden color and sweet, does not need the sugar or honey supplements. This type of pumpkin has been cooked, it decomposes like the pasta, so called makaronine and vegetables.
Summer squash’s most popular species – zucchini, pumpkin is also called Italian because it is derived from Italian (from Italy to America, arriving only in 1950). However, the true origin of place zucchini in South America, where in 1820 and it got to Europe.
Pumpkin Fruit large, round, flat, elongated, green, yellow, orange or striped shell. Fruit flesh contains carbohydrates, vitamins (B1, B2, C, F, PP, E, T), carotene, carotenoids, organic acids, minerals (sodium, calcium, potassium, iron, magnesium, manganese, zinc, molybdenum, cobalt, copper, phosphorous, fluorine), a lot of water, protein, seeds – fat (fat oil) fitosterinų, resin-based material. The leaves are a valuable vitamin C.
Seeds contain fatty oil, fitosterino, resins, organic acids, vitamins (B1, B2, C, PP, E), carotene, carotenoids, minerals, proteins (proteins), carbohydrates (pectins).
There are many kinds of pumpkins, but more important are as follows:
1st Gourd (little known of Lithuania).
2nd Plain pumpkin, its sub-categories:
a) squash;
b) custard squash.
Pumpkins are washed, cut peduncle with a thin layer of skin, cut into pieces and removed seeds.
Eaten dried pumpkin seeds, which are almond flavor and flesh that can be marinading like cucumbers.
Pumpkins eaten cooked, fried, stewed, pickled, preserved. Especially popular millet porridge with pumpkin.
Pumpkin made from delicious, nutritious and dietetic dishes, cooking meals, jam, sour and sweet paste, pudding, jam, marmalade, preserved by it for others (especially acidic) vegetables. Nutritional equivalent cauliflower, easy to digest.
Having studied as a garnish for the meat dishes: pumpkin flesh cut into cubes and boiled lid on a lid over a low flame in a small amount of water until it evaporates completely. After the bruised pulp, then add a pinch of sugar and salt. This wax – side dishes and other dishes basis. Added to the puree and mash (semolina, rice, oats), it comes to potatoes. Taste Place onions, finely chopped celery, parsley, garlic, tomato sauce or nutmeg.
Of fresh pumpkin cooked fruits and salads are made. The fresh pumpkin salad placed carrots, prunes, canned cucumbers, horseradish, leeks, and season – and the sharper the various delicate sauces. The cooked pumpkin salad added apples, cooked carrots, celery, fresh leeks, peppers, cucumbers preserved.
Produced pudding, pancakes, soups, juices and other fruit juices.
Pumpkin added baking biscuits, cakes. Dough with pumpkin yellow annex Estonia nicely.
Dried and cooled squash. Refrigerated grated or cut into pieces. Canned peeled, without seeds and pulp. Acidifying the citric acid or red currants, quinces, cranberries, slyvaičių myrobalan juice.
Acidifying the citric acid or red currants, quinces, cranberries, myrobalan juice. Such tires suited to the meat, added various spices and herbs.
Pumpkin pickles also usually made by adding other vegetables, carrots, leeks, peppers, tomatoes, onions.
Dishes: pumpkin soup, cooked with pumpkin butter, pumpkin and tomato mixture with rice, pumpkin and rice pudding, baked and stuffed marrows, courgettes fried in slices. Custard squash pickled food used only as a complement to meat dishes. Of pumpkin juice, cream of pumpkin honey production industry, from the bark boiled confectionery (such as from orange peel), made delicious, nutritious meals and diet, for example., Pumpkin pancakes, baked squash with apples and without them. Pumpkin seeds are eaten raw or toasted.
Pumpkin seed oil is extracted from the cold as far as roasted seeds. Cold pressing the oil is no chemical treatment of impurities, which always justifies hot-pressed vegetable oils, it remains intact in unsaturated fatty acid composition. This spicy oil – a great number of cold dishes and salads thereto.
Pumpkins will keep for home use 5 to 15 ° C. Stored in a cool place with adequate ventilation to protect them from sunlight. The fruit is recommended to put on the shelves in single file down the stem attached, to touch one another.
Immediate relatives of squash pumpkin and custard squash.
Holland pumpkin parades are held annually – Funny procession. Traffic trolls vežioja large yellow, green, orange, striped and spotted the pumpkin fruit growers in honor of the proud. Dutch produces about 200 kinds of pumpkins.
America, the celebration of Halloween, with figures carved gourd extruded through the eyes and mouth, and inserted inside a burning candle is an arbitrary label for children in those homes that can receive candy.
The Indians cut into chunks baked pumpkin on fire, and the cured strips of pumpkin weave rugs under their prejudices prevent residential premises against evil spirits.
Austrians are proud of the pumpkin and the beauty of their preparation for their variety. Nothing is left of pumpkins: they consumed in cosmetics, pharmaceuticals and oil, which is beneficial to the liver removes cholesterol from the body. Residue of vegetables produced by a variety of delicacies, the Austrians (biscuits and cookies).
See. zucchini, marinating

© Arbūzas-Watermelon

25 Lap


Arbūzas (2) – moliūginių šeimos pietų kraštų daržo augalas, vedantis didelius sultingus, saldžius vaisius (Citrullus); jo vaisius.
Arbūzas buvo žinomas jau senovės Egipte prieš 4000 metų. Į Europą iš Indijos atvežtas maždaug VIII-X a.
Manoma, jog arbūzų tėvynė – Afrika. Lietuvoje auginamas tik valgomasis arbūzas (Citrullus vulgaris).
Istorikai teigia, kad arbūzai augę Rytų Indijoje ir pietinėje Afrikos dalyje esančioje Kalachario dykumoje – ten jais gaivindavęsi ištroškę prekeiviai vėliau pradėjo jais prekiauti Viduržemio jūros kraštuose. Apie 1600 metus arbūzų prekybos keliai nusidriekė į Angliją, Ispaniją, Kiniją ir kitas šalis. Į JAV juos atvežė Europos kolonistai. JAV pilietinio karo metu Konfederatų armijos kariai virdavo juos, iki sutirštėdavo,- šis viralas būdavo naudojamas kaip cukraus ir melasos pakaitalas.
Vaisius – agurkvaisis, žalsvai margas arba baltas, dažniausiai apvalus, apie vieną kilogramą masės. Vaisiaus minkštimas raudonas, rožinis, avietinis.
Arbūzų vaisiuose yra angliavandenių (gliukozės, fruktozės), baltymų, pektininių medžiagų, vitaminų (B1, B2, C, PP), folinės rūgšties, karotino, natrio, kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, organinių rūgščių, celiuliozės. Sėklose yra aliejaus.

Arbūzai būna dviejų klasių:
1. I klasė – arbūzai turi būti geros kokybės, gerai susiformavę, su tai veislei būdingais požymiais, nesuskilę ir nesumušti (nežymūs paviršiaus įskilimai nelaikomi defektais). Nežymus spalvos defektas leistinas blyškiojoje arbūzo dalyje, kuri augimo metu lietėsi su žeme. Arbūzo kotas turi būti ne ilgesnis kaip 5 cm.
2. II klasė – arbūzai, kurie neatitinka I klasei keliamų reikalavimų, tačiau atitinka minimalius reikalavimus: laikantis kiekvienai rūšiai taikomų nuostatų ir leistinų nuokrypių, vaisiai turi būti nepažeisti, nesugedę, švarūs, faktiškai neturintys jokių pastebimų pašalinių medžiagų, kenkėjų, kenkėjų sukeltų pažeidimų, nenormalios išorinės drėgmės ir pašalinio kvapo ir skonio. Puvimo ar gedimo paveikta ir dėl to vartoti netinkama produkcija yra neleistina. Arbūzai turi būti pakankamai išsivystę ir sunokę. Gali būti formos, spalvos (blyški žievės spalva toje vietoje, kur vaisius lietė žemę augdamas, nelaikoma defektu), nežymūs žievės spalvos defektai, nežymūs sumušimai ar paviršiaus defektai, atsiradę dėl mechaninio poveikio, ligų, kenkėjų.
Prinokę arbūzai paprastai valgomi švieži. Skanus prinokusio arbūzo minkštimas yra puikus desertinis patiekalas.
Arbūzai sūdomi prinokę ir neprinokę. Jie subadomi pagaliuku, dedami į stiprų sūrymą. Po mėnesio valgomi. Švieži arbūzai kabinami tinkluose sausame vėsiame rūsyje arba dedami į dėžę su pelenais.
Arbūzai gerina medžiagų apykaitą, padeda šalinti šlakus. Egipte jie vartojami kaip vienintelis vaistas karščiavimui mažinti: sunokusių ar netgi supuvusių arbūzų sultys maišomos su rožių vandeniu ir trupučiu cukraus. Rusai valstiečiai arbūzais gydo vandenę, kepenų užsikimšimą, virškinamojo trakto katarą.
Pernokęs arbūzas būna, jei delnu sudavus per jį pasigirsta duslus garsas. Jei nuskamba gana skardus aidas, vadinasi, jis – dar žalias. Prinokę arbūzai valgomi švieži, iš jų gaminamos sultys.
Vaisių lėkštėje arbūzas pjaustomas ne skiltimis pagal išilginį žievės raštą, bet nuo viršaus (kad neišbėgtų sultys) – apvaliomis riekelėmis arba pusmėnuliais. Sėklos iškrapštomos šakute. Arbūzai laikomi kambario temperatūroje (iki dviejų savaičių), o prapjauti – žemesnėje nei kambario temperatūroje.
Egipte ir Palestinoje arbūzai dabar yra pagrindinis maisto produktas, labiausiai gaivinanti bei troškulį malšinanti daržovė. Kinijos restoranuose arbūzai patiekiami kaip nemokamas desertas. Šalyje imta gaminti specialią 18-55 laipsnių stiprumo arbūzų degtinę.
Žr. moliūgas (2)

Watermelon – pumpkin south sides of the family garden plant, leading big juicy, sweet fruit (Citrullus), and its fruit.
Watermelon has been known in ancient Egypt 4,000 years ago. To Europe from India, arrived approximately VIII-X century
It is believed that watermelon motherland – Africa. Lithuania is grown only in dining watermelon (Citrullus vulgaris).
Historians say that watermelons grown in East India and South Africa in the Calachar’s desert – there hungry traders later began marketing the Mediterranean countries. About 1,600 years watermelons trade routes extended to England, Spain, China and other countries. The U.S. brought them to the colonists. American Civil War, Confederate soldiers boiled them to set in – the teas were used as a substitute for sugar and molasses.
Fruit – fruit of the cucumber, greenish-white or brindle, usually round, about one kilogram of mass. The fruit flesh is red, pink, raspberry.
Watermelon is the fruit sugars (glucose, fructose), proteins, pectic substances, vitamins (B1, B2, C, PP), folic acid, carotene, sodium, potassium, calcium, magnesium, phosphorus, iron, organic acids and cellulose. Seeds contain oil.
Watermelons come in two classes:
1st Class I – watermelons must be of good quality, well-formed, the characteristics of the variety, bruises and cracks (surface cracks are not considered to be minor defects). A slight defect levels in a bright watermelon, in which the growth has been in contact with the ground. Stem of the watermelon should be no longer than 5 cm.
2nd Class II – watermelons that do not meet the requirements for Class I but satisfy the minimum requirements: in accordance with the provisions for each class and tolerances allowed, the fruit must be intact, sound, clean and virtually free of any visible foreign matter, insects, pests cause damage, abnormal external moisture and any foreign smell and taste. Affected by rotting or deterioration, and therefore unfit for consumption is not allowed. Watermelons should be sufficiently developed and ripe. It may be in the form of a different color (a pale color in the place where the fruit touched the ground while growing is not considered a defect), small cortical defect, minor bruises or surface defects due to mechanical damage, disease and pests.
Ripe watermelons are usually eaten fresh. Delicious mellow flesh watermelon is a great dessert dish.
Watermelons ripe and unripe cured. They subadomi stick, placed in a strong brine. A month later eaten. Fresh watermelons hung networks cool dry cellar or placed in a box with the ashes.
Watermelons increases metabolism, helps to eliminate spots. In Egypt they are used as the only medicine to reduce fever: ripe, or even rotten watermelon juice mixed with rose water and a little sugar. Russian peasants watermelons water cures, liver congestion, digestive tract Qatar.
Overripe watermelon happens when it struck the palm of your hand you hear a thump. If the echo sounds pretty loud, it’s – more green. Ripe watermelons eaten fresh, made from the juice.
Watermelon fruit bowl cut at the bark of the longitudinal sections by the letter, but from the top (to prevent leakage juice) – crescent or round slices. Seeds are removed with a fork. Watermelons stored at room temperature (up to two weeks), and tap – lower than room temperature.
Egypt, Palestine and watermelons are now the staple food of the most refreshing and relieving thirst vegetable. Chinese restaurants watermelons served as a free dessert. The country started to produce 18 to 55 degrees of the strength of watermelon vodka.
See. pumpkin

© Sveiki atvykę/Welcome

13 Rgp

Maistologija

Pirmą kartą Lietuvoje išdrįsome sukurti visuomeninio maitinimo terminologijos enciklopediją, kurios Lietuvoje nebūta ir nėra. Čia abėcėlės tvarka rasite maistologijos terminus. Turime beveik 15000 tūkstančių maisto terminų, kurie tobulinami, rašomi ir pateikiami vaizdžiai. Kaip naudotis? Tiesiog paprastai. Jūs ateinate, skaitote, įvertinate, rašote komentarą, tačiau negalite be autoriaus leidimo šia medžiaga naudotis, ją skelbti viešai, nes turite gauti autorines teises.

Internete daug kalbų apie maistą, pilna receptų ir receptūrų, tačiau enciklopedijos Lietuvoje nerasite niekur. Todėl 15 metų patirtis leidžia teigti, kad kiek naudinga pateikta medžiaga, spręsti Jums.
Enciklopedija skirta maistininkams ir šio amato specialistams.
Įspėjame, kad internete yra sukčių, kurie naudojasi ir perima informaciją, nelegaliai ją skelbia, kopijuoja. Naudojant medžiagą būtina nurodyti šaltinį: http://www.maistologija.wordpress.com

Maistologija

For the first time in Lithuania, had the courage to create an encyclopedia of catering terminology that Lithuania would not and does not exist. Here you will find alphabetical food encyclopedia terms. We have nearly 15,000 thousands of food terms, which are developed, written and presented graphically. How do I use? Just normal. You have come to, read, evaluate, write a comment, but not without the permission of the author of this material to use, it is publicly known, because you have to get copyrights.

Internet much talk about food, full of recipes and recipe, but you will not find anywhere encyclopedia Lithuania. Consequently, the 15-year experience suggests that how useful will the materials will be up to you.
Encyclopedia for the rebels and the craft professionals, who may seek further information provided to broaden their horizons.
Wordpress.com appreciation of the team that gave access to their services. Advised that online fraudsters are using the information and take over illegally to publish, copy.  Using the material necessary to indicate the source: http://www.maistologija.wordpress.com

© Kavos pupelė/Coffee-bean

8 Rgp

Kavõs pupẽlė – įvairių kavamedžio rūšių sėkla, vartojama kavos gėrimui gaminti.
Nuo seno kavos pupeles kramsnodavo. Yra žinoma, kad Afrikoje kariai, traukdami į žygius, būtinai pasiimdavo kavos pupelių. Kai kažkas paragavo deginant kavamedį apskrudusių kavos pupelių, paaiškėjo, kad šitaip kur kas skaniau. Vėliau buvo aptikta, kad dar skaniau ir patogiau pupeles susmulkinti ir užplikyti karštu vandeniu. Ilgainiui buvo sugalvota daug įvairių būdų, kaip paruošti šį aromatingą, tonizuojantį, ypatingo aromato gėrimą.
Įvairios kavamedžio rūšys skiriasi lapų, stiebų ir kitų augalo dalių forma bei dydžiu, vaisių ir sėklų kokybe.
Kavamedžio rūšių vaisiai būna balti, raudoni, tamsiai violetiniai arba beveik juodi. Antai liberiškojo kavamedžio sėklos šviesiai geltonos, arabiškojo – žydrai žalios, o jų hibrido – žalsvokos. Arabiško kavamedžio (arabika) vaisiai – ryškiai raudoni vyšnios dydžio, kiekviename iš jų yra po dvi plokščiai iškilias sėklas – kavos pupeles. Kavamedžio, iš kurio gaminama geriausios rūšies kava – moka, lapai ir vaisiai yra smulkūs, jų sėklos smulkios, bet plačios. Kartais kavamedžio vaisiuje yra ne dvi, o viena visiškai apvali sėkla. Tokios pupelės vadinamos perline kava, jos brangesnės už paprastas.
Yra keli kavos pupelių gavimo būdai:
a) sausasis, kai nuplautos vandeniu uogos dvi savaites džiovinamos saulėje cementinėse aikštelėse, po to specialiomis lukštenimo mašinomis mechaniškai nuo sėklų pašalinamas sausas vaisiaus minkštimas ir kieti vidiniai lukštai;
b) šlapiasis, kai nuo vaisių specialiomis mašinomis pašalinamas minkštimas ir po to uogos laikomos tamsioje vietoje, ten minkštimo liekanose vyksta fermentacija, o lukštų likučiai pašalinami dideliuose induose tekančiu vandeniu.
Pupelės džiovinamos ore arba džiovyklose (50-60 ºC temperatūroje). Nuo išdžiovintų sėklų valcais pašalinamas raginis lukštas ir jos poliruojamos specialiais besisukančiais būgnais. Specialiomis mašinomis pupelės rūšiuojamos pagal dydį, pašalinami nešvarumai.
Žaliose kavos pupelėse yra vandens, azotinių medžiagų, kofeino, riebalų, cukraus, kavaraugės rūgšties, ląstelienos ir mineralinių medžiagų. Kava vertinama pagal tai, kiek ji turi fiziologiškai aktyvaus kofeino, koks jos skonis ir kvapas. Kavos pupelės kepinamos, kad įgautų specifinį skonį ir kvapą. Kepinant kofeinas nesuyra, sumažėja vandens, cukraus, kavaraugės rūgšties ir šiek tiek padidėja azotinių medžiagų, kofeino ir riebalų. Kepinant cukrus karamelizuojasi, susidaro karamelinas, kuris nudažo kavos antpilą tamsiai rudai. Savitą kvapą kavai suteikia kofeinas. Jis susidaro, kepinant pupeles, Kadangi nelakiosios medžiagos ne visai oksiduojasi ir iš jų susidaro lakiosios oksiduojančios medžiagos. Kepinta kava turi šiek tiek fenolio junginių, piridino, acto rūgšties ir daugelio kitų junginių. Kepinant kavos sėklose susidaro daug vitamino PP – nikotino rūgšties, kuri yra laisva ir lengvai pereina į kavos gėrimą.
Pramoniniu būdu kavos pupelės kepinamos specialiuose dengtuose aparatuose 130-200 ºC temperatūroje, kol jos įgyja tamsiai rudą spalvą. Kepinant pupelių svoris šiek tiek sumažėja, bet apimtis padidėja beveik 1,5 karto. Nepakankamai kepinta kava ne tokia kvapi, o perkepinta – pasidaro kartaus ar rūgščiai kartaus skonio, nes suanglėja arba visiškai sudega kavoje esančios medžiagos. Įvairių kavos rūšių pupelės kepinamos, kol jos patamsėja, pavyzdžiui, afrikietiška kava (robusta) kepinama labiau negu kolumbiška kava.
Kava kepinama ir infraraudonaisiais spinduliais – portatyvinėje pupelių kepinimo krosnyje. Kepintos nesubrendusios kavos pupelės būna šviesesnės, o sumaltoje kavoje būna baltų dalelių. Nesubrendusios pupelės suteikia kavai pernelyg didelio aitrumo.
Kavos pupelės laikomas stikliniuose, hermetiškai uždaromuose induose. Malta kava tolydžio netenka specifinio kvapo ir skonio, todėl rekomenduojama jos malti nedaug.
Plg. kakãvos pupẽlė
Žr. kavãmedis (1)


Coffee bean – features and book reviews various types of seed used in coffee beverages.
The old coffee beans to chew. It is known that the African troops, pulling on walks, I need to bring coffee beans. When someone tried burning coffee tree and coffee beans, it appears that this is much tastier. Later I found that even tastier and more convenient to crush the beans and pour hot water. Were eventually invented a lot of different ways to prepare this aromatic, flavored drink special, which tones.
The various features and book reviews different types of leaves, stems and other plant parts in the form and size of fruit and seed quality.
Features and book reviews fruits are white, red, dark purple or nearly black. For instance, features and book reviews liberic seeds pale yellow and Arabic – the blue-green, and their hybrid – greenish. Arabian features and book reviews (Arabica fruit) – a bright red cherry-sized, each of which is embossed with two flat seeds – coffee beans. Features and book reviews for the production of the best kind of coffee – Knowledge of the leaves and fruits are small, the seeds small, but wide. Sometimes the fruit features and book reviews are not two, but one full round of seed. These beans are called guinea coffee, its more expensive than average.
There are several ways of obtaining coffee beans:
a) dry when washed with water, dried berries in the sun for two weeks cementinėse sites, followed by special milling machines to mechanically remove the seeds from the dried fruit pulp and solid inner shells;
b) wet when the fruit pulp is removed by special machinery, and then as berries in a dark place, there is fermentation of the pulp residues and shell residues are removed in large containers under running water.
Beans are dried in the air or drying (50-60 ° C). From the dried seeds removed horn veneer mills and polished with special rotating drums. Special machines are ranked by the amount of beans, be removed.
Raw coffee beans are in the water, nitrogen compounds, caffeine, fat, sugar, coffee leavening acid, fiber and minerals. Coffee judged by how it is physiologically active caffeine, as they taste and smell. Coffee beans kepinamos to acquire a specific taste and smell. Roasting degrade caffeine reduces the water, sugar, acid and coffee leavening slight increase in nitrogen compounds, caffeine and fat. Roasting caramelised sugar, is of caramel, which is painted a dark brown coffee dressing. Coffee offers distinctive smell the caffeine. He produced, roasting the beans, The non-volatile substances are not fully oxidized and the resulting volatile oxidizing materials. Toasted coffee is a bit of phenolic compounds, pyridine, acetic acid and many other compounds. Roasting coffee seeds produce a lot of vitamin PP – nicotinic acid, which is free and easy to pass the coffee drink.
Commercial coffee machines kepinamos dedicated the covered 130-200 ° C until it becomes dark brown in color. Roasting beans weight decreased slightly, but the volume is growing at about 1.5 times. Lack of toasted coffee at the smell, but burned – become bitter or acid taste bitter because carbonises or complete combustion of the substance in coffee. Various kinds of coffee beans roast until it darkens, for example, African coffee (robusta) baked more than Colombian coffee.
Coffee baked and infrared – portable apparatus beans roasting in the oven. Toasted immature coffee beans are lighter and ground coffee particles are white. Immature coffee beans gives excessive bitterness.
Coffee beans as glass, hermetically sealed containers. Coffee gradually loses the specific odor and taste, it is recommended that the low ground.
Cf. cocoa bean
See. coffee tree

© Kakavos pupelė/Cocoa bean

8 Rgp

Kakãvos pupẽlė – atogrąžų vaismedžio sėkla.
Kakavos pupelės yra labai maistingos ir kaloringos. Maždaug pusę maistingųjų medžiagų sudaro riebalai (kakavos sviestas), likusią dalį – baltymai ir angliavandeniai. Kakavos pupelių sudėtyje yra kofeino, raudonojo kakavos pigmento, maždaug 40 medžiagų, sukuriančių specifinį subtilų aromatą. Žvalinantis kakavos poveikis ne toks intensyvus, kaip arbatos arba kavos.
Plg. kavõs pupẽlė
Žr. kakãvmedis (1)


Cocoa bean – in tropical tree seed.
Cocoa beans are very nutritious and calorie. Approximately half of the nutrients of fat (cocoa butter), the rest – proteins and carbohydrates. Cocoa beans contain caffeine, cocoa red pigment, about 40 materials, create a specific delicate flavor. Effect cocoa less intense than tea or coffee.
Cf. coffee bean
See. cacao-tree

© Achi/Ahi

6 Rgp


Achì pipìras – uoginės paprikos (Capsicum baccatum) porūšis, Pietų Amerikos pipiras.
Žr. aitrióji pãprika, pãprika (1)

Ahi pepper – jalapeno peppers (Capsicum baccatum) subspecies, the South American pepper.
See. chilli, red pepper

© Paprika/Paprika

6 Rgp


Pãprika (1) [vengr., serbų-chorv. paprika < papar – pipiras] – bulvinių šeimos pietų kraštų daržų augalas, vedantis pailgus, panašius į ankštį raudonus aitrius vaisius (Capsicum annuum), kilęs iš Pietų Amerikos (Meksikos, Brazilijos); jo vaisius. Tai prieskoninė daržovė.
Paprikos dar majų buvo vartojamos kaip vaistas. Europoje žinoma nuo XVI amžiaus. Manoma, kad papriką atvežė Kolumbas, kadangi pirmą kartą paprika paminėta Viduramžiais Ispanijos rašytiniuose šaltiniuose. Vengrijoje pradėta auginti nuo 1585 metų. Vengrišką papriką iš Indijos atnešė turkai. Iš Vengrijos pateko ir į Lietuvą, tačiau dėl klimatinių sąlygų mažai paplitusi.
Stiebas status, neryškiai bambliuotas, iki 150 cm aukščio. Lapai kiaušiniški, elipsiški, lygiakraščiai. Žiedai balti. Vaisius – pailgai nusmailėjusi, cilindriška arba rutuliška, žalia, geltona, oranžinė, raudona, violetinė arba ruda uoga.
Auginamos įvairios paprikos rūšys dėl valgomų vaisių. Svarbiausios iš jų:
1. Uoginė paprika (Capsicum baccatum). Priklauso Pietų Amerikos adži pipirai.
2. Kvapioji paprika (Capsicum cardenasii).
3. Smulkiauogė paprika (Capsicum chacoense).
4. Datulinė paprika (Capsicum chinense). Priklauso aštriausi naga ir habanero pipirai.
5. Aukštoji paprika (Capsicum eximium).
6. Segtukinė paprika (Capsicum flexuosum).
7. Krūminė paprika (Capsicum frutescens). Priklauso kajeno ir tabasko pipirai.
8. Gauruotoji paprika (Capsicum pubescens).
9. Vienmetė paprika (Capsicum annum). Priklauso saldžiosios paprikos, aštrūs jalapeno pipirai, čiltepinai.
Skiriami du paprikos porūšiai:
1. Karčioji paprika (tik kaip prieskonis). Jos ankštys naudojamos marinuojant, rauginant agurkus.
2. Saldžioji paprika (tik maistui kaip daržovė).
Aitriosios paprikos žymiai turtingesnės angliavandenių, baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Jos stipraus aromato ir labai aštraus skonio, vartojamos patiekalams pagardinti.
Vaisius nesultingas, daugiasėklis, apvalus arba pailgas, raudonas, geltonas arba žalias. Paprikos būna įvairaus aštrumo; labai švelnios arba labai aštrios.
Turi karčiųjų bei aitriųjų medžiagų, beta karotino, vitamino C bei flavonoidų, vitaminų P, B1, B2, B6, E, PP, nemažai angliavandenių, baltymų, eterinių aliejų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, magnio, geležies ir kalio). Raudonose saldžiosiose paprikose žymiai daugiau karotino (provitamino A) nei žaliose. 100 g paprikų yra 29 kcal.
Paprikos saugo nuo auglių susidarymo, jose esančios veikliosios medžiagos stiprina kraujagysles, naikina infekcinių ligų sukėlėjus, padeda peršalus, malšina uždegimus, šarmina organizmą, saugo nuo aterosklerozės, naikina žalingas bakterijas, skatina tulžies išsiskyrimą, gerina apetitą, stimuliuoja virškinimo procesus, gerina kraujodarą ir kraujo sudėtį, skatina šlapimo išsiskyrimą, malšina skausmą, skatina prakaitavimą, malšina karščiavimą, mažina cukraus kiekį kraujyje ir plečia kraujagysles.
Saldieji pipirai yra ryškiai raudoni, žali, gesvi, melsvi ir vartojami švieži be sėklų. Kartieji pipirai yra pailgos formos, smailiais galais, lygūs, jie džiovinti sumalami kartu su sėklomis. Jų dedama į padažus, marinatus, kepsnius.
Stambūs ir smulkūs aitriųjų paprikų vaisiai dažniausiai naudojami sriuboms, padažams, mėsos patiekalams, konservams paskaninti. Aitriosios paprikos suteikia padažams ypatingą skonį ir sužadina apetitą. Vartojamos džiovintos ir maltos.
Vaisius valgomas virtas, keptas, troškintas, raugintas, marinuotas ir konservuotas. Konservuoti galima įvairios brandos vaisius: nupjaunami vaiskočiai, išimamos viduje esančios sėklos bei minkštimas ir gerai išplaunama.
Žali, geltoni ir raudoni saldžiosios paprikos vaisiai vartojami švieži ir konservuoti: įdaromi, jų dedama pagardinti sriuboms, troškintai mėsai, įvairiems tautiniams valgiams, daržovių salotoms, padažams. Rauginamos paprikos ankštys. Saldžiosios paprikos vaisiai marinuojami vieni ir su kitomis daržovėmis, jų dedama raugiant kopūstus. Žali ir geltoni vaisiai valgomi troškinti ir įdaryti.
Iš paprikos vaisiaus gaminamas aštrus padažas, taip pat prieskoniai: gaminimo metu sausi, raudoni paprikos vaisiai plaunami ir džiovinami arba malama akmeniniais ir plieniniais volais. Malūnininkas nustato, kiek atskirai surinktų paprikos sėklų turi būti malama kartu su vaisiais. Malimo metu pasiekiama aukšta temperatūra lemia produkto spalvą ir priverčia iš grūdelių sunktis sėklų aliejų, kuris lemia prieskonio aštrumą. Malimo temperatūra griežtai kontroliuojama. Lengvas paprikos natūralaus cukraus karamelizavimasis suteikia prieskoniui malonų kvapą.
Po malimo griežtai tikrinama gauto mišinio kokybė, prieskoniai klasifikuojami. Jei mišinys atitinka visus kokybės reikalavimus, yra pilstomas į pakuotes, priskiriamas atitinkamas pavadinimas.
Paprika naudojama degtinei bei likeriams gaminti, vartojama vietoj juodųjų ar kvapiųjų pipirų. Tai pagrindinis virtuvės prieskonis ir vienas pagrindinių daugybės patiekalų sudedamųjų dalių Vengrijoje, pavyzdžiui, ruošiant vengrų guliašą. Amerikiečiai labai dažnai paprikas naudoja kaip pagardą ant žuvies, kiaušinių, sūrio ir daržovių troškinių, o Maroko kulinarai – gamindami salotas bei įvairius patiekalus iš pomidorų. Maroke paprikos maišomos su sviestu, margarinu ar aliejumi ir taip pagerinamas žuvies ar paukštienos skonis. Ispanijoje paprikomis paskaninami ryžiai, jūros gėrybės, dešros.
Plg. aitrióji pãprika, saldžióji pãprika
Žr. marinãvimas (1), pipìrai dgs. (2), raugìnimas (1)

Paprika [Hungarian., Serbian. Pepper < Papara – Pepper] – solanaceous southern edges of the vegetables, leading elongated, similar to the tight red giving off pungent fruit (Capsicum annuum) is native to South America (Mexico, Brazil), and its fruit. This vegetable avocado.
Chilli Maya was still used as a medicine. Known in Europe since the sixteenth century. It is believed that Columbus brought chilli, pepper for the first time since the Middle Ages in Spain mentioned in written sources. Hungary started to grow from year 1585. Hungarian paprika from India brought the Turks. In Hungary and came to Lithuania, but due to climatic conditions have a low prevalence.
The stem of the status, obscured bambliuotas up to 150 cm in height. Leaves egg-shaped, elliptically, leg. Flowers are white. Fruit – nusmailėjusi elongated, cylindrical or spherical, green, yellow, orange, red, brown or purple berries.
Peppers grown in various types of edible fruit. The most important of them:
1st Jalapeno (Capsicum baccatum). Owned by the South American pepper Ada.
2nd Sweet pepper (Capsicum cardenasii).
3rd Small berry-shaped pepper (Capsicum chacoense).
4th Date pepper (Capsicum chinensis). Owned by Severe nail and habanero peppers.
5th High pepper (Capsicum eximium).
6th Pin pepper (Capsicum flexuosum).
7th Indigenous pepper (Capsicum frutescens). Owned Cayenne pepper and Tabasco.
8th Ajuga pepper (Capsicum pubescens).
9th Temporary pepper (Capsicum annum). Owned by sweet red peppers, spicy jalapeno pepper.
Peppers, two subspecies:
1st Bitter sweet pepper (only as a condiment). Its pods are used for pickling, tanning and cucumbers.
2nd Sweet pepper (only food such as vegetables).
Chili peppers much richer in carbohydrates, protein, minerals and vitamins. They are very strong aroma and pungent flavor, used for seasoning dishes.
The fruit is juicy, rich seeds, round or oblong, red, yellow or green. Peppers can be of different sharpness, very mild or very spicy.
Must chili and bitter substances, beta-carotene, vitamin C and flavonoids, vitamin P, B1, B2, B6, E, PP, and a number of carbohydrates, proteins, essential oils, organic acids, minerals (calcium, phosphorus, magnesium, iron and potassium). Red sweet peppers much more carotene (provitamin A) than the green. 100 g sweet pepper contains 29 calories.
Chilli protects against tumor formation, they contain the active substance strengthens blood vessels, kill infectious pathogens, helps colds, soothes inflammation, the body alkaline, protects against atherosclerosis, kills harmful bacteria, stimulates bile secretion, improves the appetite, stimulates the digestive process, improves blood and blood composition, promote the urinary excretion, suppress pain, promotes perspiration, soothes fever, reducing blood sugar and blood vessels to expand.
Sweet peppers are bright red, green, gesvi blue, and used fresh seedless. Bitter pepper is the elongated shape of the peaks at the ends, equal, they should be ground together with dried seeds. They are added to sauces, marinades, barbecue.
Large and small chilli fruit is used in soups, sauces, meat dishes, canned flavor. Green chili sauces give a special flavor and stimulates the appetite. Use of dried and minced.
Fruit eaten boiled, fried, steamed, fermented, pickled or preserved. Canned fruit can be of different maturity: cut peduncles, removable inside seeds and pulp, and wash well.
Green, yellow and red sweet peppers and fresh fruit used in preserves and filled with their added seasoning soups, stew, various folk meals, vegetable salads, sauces. Fermentation chili pods. Sweet peppers pickled fruits and some other vegetables, they are added raugiant cabbage. Green and yellow fruits eaten baked and stuffed.
In pepper fruit produced by spicy sauce, and spices: the production of dry, red chilli fruit be washed and dried, or grinding stone and steel rollers. Miller set the number of separately collected chilli seeds must be grinding together with fingers. Grinding is achieved at high temperature due to the color of the product and makes the grains soak seed oil, which determines the sharpness of spice. Grinding temperature is strictly controlled. Easy chili natural sugar caramelized tinge pleasant smell.
After grinding the resulting mixture of strict checks the quality of spices are classified. If the mixture meets all quality requirements are sold in packages include the name.
Paprika is used to produce vodka and liqueurs, to be used in place of black pepper and flavoring. This is the main cooking spice and is one of many dishes of ingredients in Hungary, for example, the preparation of Hungarian goulash. Americans are very often used as a condiment paprika on fish, eggs, cheese and vegetable stew, and cook Moroccan – producing a variety of dishes and a salad of tomatoes. Morocco peppers mixed with butter, margarine or oil, and thus improve the taste of fish or poultry. Spain made delicious pepper rice, seafood, sausages.
Cf. chilli, sweet red pepper
See. marinating, peppers, tanning (ferment)

© Pipirai/Peppers

6 Rgp


Pipìrai dgs. (2) – šiltųjų kraštų pipirinių šeimos augalo (daugiamečio vijoklio) (Piper nigrum) kaulavaisiai ar jų milteliai, vartojami prieskoniams. Tai Azijos vijoklinio augalo juodojo pipiro (Piper nigrum) tamsūs apskriti vaisiai, priskiriami vaisinių prieskonių grupei.
Kilo iš senovės Indijos (iš sanskrito “pilpali”). Senovės graikai naudojo pipirus rečiau negu romėnai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) ir filosofas Teofrastas (372-287 m. pr. Kr.) rašė apie pipirus ir jų naudą. XV amžiuje Kolumbas savo laivu “Santa Marija” plaukdamas į Indiją atsidūrė Amerikoje ir vietoj juodųjų atrado kvapiuosius pipirus.
Indų legendos ir mitai teigia, kad juodieji pipirai priverčia žmones išpasakoti didžiausias paslaptis.
Raudonieji pipirai kilę iš Pietų Amerikos (Meksikos) ir priklauso bulvinių šeimai, jie yra bulvių ir pomidorų giminaičiai, o juodieji pipirai – iš Rytų Indijos, Malajų archipelago salų.
Pirmieji europiečiai, paragavę juodųjų pipirų, buvo graikai, Aleksandro Makedoniečio kariai, 327 m. pr. Kr. keliavę į Indiją. Vėliau pipirų į Europą atveždavo senovės Romos pirkliai, intensyviai prekiavę su Indija.
Nuo XVI a. pipirai buvo pardavinėjami vaistinėse kaip gydomoji priemonė.
Pasaulyje išvesta apie 2000 pipirų rūšių, kurios viena nuo kitos skiriasi forma, spalva, aitrumu. Jų vaisiuose yra daug aliejų (eterinių, riebalinių), vaško, dažomųjų medžiagų, vitaminų P, B grupės, C. Pagal pastarojo vitamino kiekį kai kurios pipirų rūšys lenkia visas daržoves (100 g pipirų yra iki 300 mg askorbo rūgšties).
Pipirų kokybė nustatoma, vertinant kvapo intensyvumą, aštrumą, dydį, spalvą ir kiekvieno žirnelio svorį. Aukštos kokybės pipirai yra vienodo dydžio ir vienodos spalvos.
Švieži neprinokę vaisiai būna žali ir aitrūs. Jie yra svarbiausias populiarių prancūziškų prieskonių komponentas.
Kulinarijoje vartojami juodieji ir baltieji, kvapnieji ir raudonieji pipirai (arba paprika).
Baltieji pipirai aštresnio skonio negu juodieji, tačiau ne tokie kvapnūs. Juodieji pipirai nuo baltųjų skiriasi tik paruošimo technologija. Norint gauti juoduosius pipirus, kekės skinamos dar žalios, vos ėmus rausti apatinei uogelei, ir tuoj pat džiovinamos, o baltieji gaunami jau prinokus uogoms, nulupus nuo grūdų žievelę. Juodieji pipirai yra aštresnio skonio negu baltieji, o žalieji pipirai daugiausia vartojami padažams ir salotoms gaminti.
Žalieji, juodieji ir baltieji pipirai renkami nuo to paties krūmo, jų spalva priklauso nuo to, kokiu metu renkamas derlius.
Gaminant patiekalus, vartojami malti ir nemalti baltieji ir juodieji pipirai. Nemalti juodieji ir baltieji pipirai dedami į sriubas, marinatus, sūdomą ar rauginamą maistą, padažus, verdamą ar troškinamą mėsą, žuvį, drebučiais apipilamus valgius. Malti juodieji ir baltieji pipirai vartojami įvairiems valgiams, maltai mėsai (faršui), įdarams pagardinti, taip pat į gatavus patiekalus.
Virtuvėje pipirai tinka net ir kai kuriuose saldžiuose patiekaluose – meduoliuose. Dauguma salotų ir mišrainių (špinatų, pupelių, ypač pomidorų) įgauna skonio pilnatvę pridėjus pipirų. Tinka varškės ir fermentinių sūrių patiekalams.
Juodieji ir baltieji pipirai auginami Indijoje, Vietname, Filipinuose, Indonezijoje.
Kvapniuosius pipirus pirmieji pradėjo vartoti actekai, skanindavę jais šokolado gėrimą. Ispanai atvežė į Europą (Angliją), o iš čia paplito po kitus kraštus. Tai tropinio mirtinių šeimos medžio džiovinti vaisiai. Jų grūdeliai lygūs, neraukšlėtas paviršius, stambūs, įvairių atspalvių ruda spalva, aštrus skonis, kvepia kaip gvazdikėlių, juodųjų pipirų, muskato riešuto ir cinamono mišinys.
Kvapieji (kvepiantieji) pipirai dedami į marinatus ir padažus, sriubas, dažnai įeina į įvairius prieskonių mišinius. Pramoniniu būdu gaminama kvapniųjų pipirų esencija (aliejus) vartojama kaip aromatizuojantis priedas likerių gamyboje ir kitur. Naudojami dešroms, degtinės ir likerio gaminiams, laukinių žvėrių bei paukščių patiekalams ir konditerijos gaminiams pagardinti.
Europietiškoje virtuvėje kvapieji pipirai naudojami gardinant žuvies, mėsos, ypač švelnios paukštienos, ėrienos ar veršienos, daržovių patiekalus. Jų taip pat dedama į mėsiškas sriubas, padažus. Sveikų ar maltų pipirų dedama į konservus, daug jų sunaudojama transportuojant žuvį (čia jie veikia kaip antiseptikas) ar gaminant žuvies valgius, gaminant saldžiuosius patiekalus, desertą su šokoladu.
Kvapieji pipirai yra visžalio medžio (Primenta officinalis), kuris auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Vest Indijoje, džiovinti rudi vaisiai, kurie vartojami ir kepinių (kalėdinių kepinių, keksų, sausainių) skoniui, spalvai ir aromatui pagerinti.
Raudonieji pipirai – tai karčiųjų ankštinių pipirų džiovintos ir sumaltos ankštelės. Jie auga Kryme, Kaukaze. Pipirų spalva raudona, skonis aštrus, deginantis, kvapas silpnokas, būdingas raudoniesiems pipirams.
Raudonųjų pipirų (arba paprikos) dedama į sriubas, troškintą mėsą, marinatus. Tiek kvapniųjų, tiek raudonųjų pipirų tėvynė – Centrinė ir Pietų Amerika.
Rožiniai pipirai yra pipirinių šeimai priklausančio augalo (Schinus terebinthifolius) vaisiai, kilę iš Pietų Amerikos, kurioje surenkamas didžiausias šių pipirų derlius.
Rožinių pipirų kvapas labai neryškus, truputį primenantis juoduosius ir baltuosius pipirus, bet, sumalus grūdelius, jis išryškėja.
Kulinarijoje švelnūs ir aromatingi, neturintys deginančio aštrumo rožiniai pipirai tinka daugeliui patiekalų, pradedant mėsos ir žuvies bei daržovių ir baigiant desertais, kepiniais, kur jie gali pakeisti gvazdikėlius, paskaninti. Tačiau negali pakeisti juodųjų pipirų.
Juodieji pipirai – tai visai išdžiūvę vaisiai; jų aromato nesumaišysi su jokiu kitu kvapu. Ką tik sumalti pipirai sustiprina daržovių, mėsos, žuvies ir netgi šviežių vaisių skonį. Vienas žinomiausių mėsos patiekalų, skaninamų rupiai grūstais pipirais, yra pipirinis žlėgtainis. Maltus juoduosius pipirus geriausia berti baigiant kepti, nes ilgai kaitinami mažiau kvepia.
Juodieji pipirai naudojami sriuboms, padažams, daržovių salotoms, visų rūšių mėsos produktams, žvėrienai gardinti. Jų dedama ruošiant pikantiškus Savojos kopūstus, pupeles, žirnelius, guliašą, kiaušinių valgius, sūrius, žuvį, marinuojant įvairius produktus, kepant imbierinius sausainius. Daug pipirų sunaudojama gaminant dešras.
Saldūs ir pieniški patiekalai gardinami pipirais stengiantis paryškinti jų skonį. Jų dedama patiekiant ananasus, moliūgus, braškes.
Baltieji pipirai – tai sėklos, nuo kurių atskirtas apyvaisis. Jie aštresnio skonio nei juodieji, bet ne tokie kvapūs. Jie labai pagerina kiaušinių, ypač įdarytų, skonį, labai tinka žuvienei ir žuvies drebučiams. Neretai pakeičia imbierą. Be to, gardinami pieno ir grietinės patiekalai, bulvių košė, skaninami virti mėsos ir žuvies valgiai, omletai, baltieji padažai ir sriubos.
Minkštais švelnaus skonio baltaisiais pipirais nuo seno gardinamas vynas. Tikėta, kad taip vynui suteikiamos trokštamos meilės gėrimo ypatybės.
Žalieji pipirai renkami dar žali, net nepradėję nokti. Juos paruošti kiek sudėtingiau nei kitų rūšių pipirus. Tinkamai paruošti žalieji pipirai išsiskiria švelnesniu skoniu, ne tokiu ryškiu kvapu, tačiau jie vis tiek turi būti kokybiški, pakankamai aromatingi ir aštrūs. Todėl parinkti ir ruošti prieskoniams žaliuosius pipirus gali tik patyrę darbuotojai. Parduotuvėse parduodama kekėmis arba po vieną džiovintų, užšaldytų ar acte marinuotų žaliųjų pipirų.
Kartieji pipirai kaip pagrindiniai prieskoniai vartojami pupelėms, o maišomi su kitais prieskoniais – daugeliui kitiems patiekalams gardinti: žirniams, lęšiams, grybams, žirnių, daržovių, vištienos, bulvių, pomidorų sriuboms, mėsos sultiniui, guliašui, maltai mėsai, veršienai, avienai, kepenims, jautienai ir kiaulienai, žaliosioms, agurkų, morkų, burokėlių, salierų, pomidorų, kopūstų salotoms, keptoms bulvėms, marinuotai silkei, karpiui, antienai, vištienai, žvėrienai ir laukinių paukščių mėsai.
Pakuojami į popierinius pakelius ar kartonines dėžutes.
Pakuotė turi apsaugoti pipirus nuo šviesos ir nepraleisti oro, kad neišsikvėptų. Geriausia laikyti nemaltų pipirų atsargas, sandariai uždaromame stikliniame arba porcelianiniame inde, vėsioje ir sausoje patalpoje. Juos smulkinti (malti, trinti) geriausia nedideliais kiekiais tam skirtais malūnėliais.
Kvapieji pipirai lemia Skandinavijos šalyse ruošiamų žuvų (ir silkės) saldoką skonį. Jamaikoje, kur surenkami kokybiškiausi šios rūšies pipirai, populiarus kvapiųjų pipirų ir romo gėrimas. Kvapieji pipirai yra ir vienas iš benediktino gėrimo komponentų, o sveikų pipirų dedama į grogą, karštą vyną.
Viduržemio jūros valstybėse bei Prancūzijoje rožiniais pipirais gardinami žuvies ar nežuvinių jūros produktų valgiai.
Statistika rodo, kad Indija – viena didžiausių pipirų tiekėjų pasaulyje. Antroji pagal užauginamų pipirų kiekį – Indonezija. Brazilija – trečioji pipirų augintoja. Ši šalis yra pagrindinė baltųjų pipirų gamintoja. Brazilijos pipirai išsiskiria lygiu, labai juodu paviršiumi bei grietinėlės spalvos vidumi. Brazilija yra pagrindinė baltųjų pipirų, kurie gaminami, pašalinant juodąją žievelę nuo branduolio, gamintoja.
Pipirai auginami ir Tailande, tropinėje Afrikoje, Kuboje ir kituose tropiniuose regionuose.
Žr. pãprika (1), príeskonių darnà

Peppers – the edges of warm pepper family plant (multi-climbers) (Piper nigrum), stone or powder, used as spices. This Asian climbing plant of black pepper (Piper nigrum), round dark fruit, spices include fruit group.
Originated from ancient India (from Sanskrit “pilpali“). The ancient Greeks used the pepper is lower than the Romans. Greek physician Hippocrates (460-377 BC. BC). Teofrast and philosopher (372-287 BC. BC) wrote about the peppers and their benefits. Fifteenth century, Columbus his ship “Santa Maria“ called at the India found themselves in America and found instead of aromatic black pepper.
Hindu myths and legends claim that the black pepper makes people tell the biggest mystery.
Red peppers come from South America (Mexico) and belong to the potato family, they are relatives of potato and tomato, and black pepper – from eastern India, the Malay archipelago.
The first Europeans tasted of black pepper, it was the Greeks, Alexander’s soldiers, 327 Ave. BC. traveled to India. Later pepper in Europe delivering the ancient Roman merchants traded extensively with India.
Since the sixteenth century Pepper was sold in pharmacies as a therapeutic tool.
Around 2000 the world bred pepper species, which differ in shape, color and pungency. Their fruit is a lot of oil (essential, fatty), waxes, coloring agents, vitamin P, B, C. According to the latter’s vitamin content, some types of peppers ahead of all the vegetables (pepper 100 g to 300 mg of ascorbic acid).
Pepper to the quality of the assessment of odor intensity, sharpness, size, color and weight of each pill. High-quality pepper is the same size and same color.
Fresh unripe fruit is green and peppery. They are a key component of the popular French-flavored.
Culinary use of black and white, aromatic, and red pepper (or chilli).
White pepper sharper flavor than black, but not as flavourful. Black pepper is different from white only preparation technology. To get black pepper, bunches harvested still green, just flush the lower uogelei addressed, and as soon as dry, white and come already ripe berries, rind removed from grain. Black pepper is a sharper flavor than white, and green peppers are mainly used in sauces and salad products.
Green, black and white pepper are collected from the same bush, the color depends on what crop is elected.
Cooking, use of ground and ground white and black pepper. Ground black and white pepper are added to soups, marinades, cured or fermented foods, sauces, boiled or stewed meat, fish, jelly showered with food. Ground black pepper and white are used for various meats, minced meat (minced meat) seasoned stuffing, as well as the finished dishes.
Pepper for the kitchen and even some sweet dishes – gingerbread. Most of the salads and salad (spinach, beans, tomatoes in particular) takes the fullness of flavor by adding peppers. Suitable for cottage cheese and cheese dishes.
Black and white pepper grown in India, Vietnam, Philippines, Indonesia.
Aromatic pepper Aztecs were the first to use, they skanindavę chocolate drink. Spaniards brought to Europe (England), and from there spread to other countries. This is a fatal tropical dried fruits of the family tree. Their grain, smooth, smooth-faced surface, large, various shades of brown, pungent taste, smells like cloves, black pepper, nutmeg and cinnamon mixture.
Allspice peppers are added to marinades and sauces, soups, often incorporated into a variety of spice blends. Commercial production of aromatic pepper essence (oil) is used as a flavoring additive in the manufacture of liqueurs, and elsewhere. Used in sausages, vodka and liqueur products, wild game and poultry dishes and pastry spice.
In a European kitchen pepper flavoring used gardinant fish, meat, particularly poultry gentle lamb or veal, vegetable dishes. They also added to the meaty soups, sauces. Whole or ground pepper are added to the preserved much of their consumption of fish during transportation (where they act as preservatives) or manufacture of fish meals, the production of sweet dishes, desserts and chocolate.
Aromatic pepper is a evergreen tree (Primenta officinalis) which grows in Central and South America and West Indies, brown dried fruit, and are used in baking (Christmas cake, muffins, biscuits), flavor, color and flavor better.
Red pepper – a bitter, dried chili pods and ground. They grow in the Crimea, the Caucasus. Color red peppers, spicy taste, burning, odor rather weak, characterized by red peppers.
Red pepper (or chilli), added to soups, braised meat, the marinade. Both aromatic and red pepper motherland – Central and South America.
Pink pepper is the pepper family plant (Schinus terebinthifolius) fruit, originating from South America, used to hold the highest yield of pepper.
Pink pepper flavor is very blurry, a bit reminiscent of black and white pepper, but, milling grain, it is pronounced.
Eyeglass sweet and aromatic, not burning sharpness of peppers, rose for a number of dishes, from meat and fish and vegetables, and ending with desserts, pastries, where they can change the cloves, spice. However, not replace black pepper.
Black pepper – it’s quite dried fruit, and their flavor mixed with any other scent. I just crushed pepper enhances vegetables, meat, fish and even fresh fruit flavor. One of the most famous meat dishes are flavored with coarsely ground pepper crowd is pepper steak. Minced black pepper end of tears best fried, as long roasting smells less.
Black pepper used in soups, sauces, vegetables, salads, all kinds of meat products, game Gardini. They are placed in the preparation of savory Savoy cabbage, beans, peas, goulash, egg dishes, cheese, fish, marinating a variety of products, baked ginger biscuits. Many of pepper is used in the manufacture of sausages.
Sweet and milky dishes gardinami pepper trying to highlight their flavor. They added supply of pineapples, pumpkins, strawberries.
White pepper – is the seed from which separated pericarp. They are sharper flavor than black, but no such smell. They are considerably improves the eggs, especially filled with flavor, are very suitable for fish flesh and fish gelatin. Often replaces ginger. In addition, is delicious milk and sour dishes, mashed potatoes, made delicious cooked meat and fish dishes, an omelet, white sauces and soups.
Soft sweet taste of white pepper from the old have a good wine. It was believed that wine is the drink of love given desired properties.
Green peppers are still green are collected, has not even mature. They are prepared far more difficult than other types of pepper. Properly cooked green peppers released mellow taste, not to the strong smell, but they still must be of good quality, aromatic, and spicy enough. Therefore, selection and preparation of spices green pepper can only by experienced personnel. Shops of hands or one of dried, frozen or pickled green pepper vinegar.
Bitter pepper as the main spices used in the beans, and mixed with other spices – most of the other dishes Gardini: peas, lentils, mushrooms, peas, vegetables, chicken, potato, tomato soup, meat broth, goulash, minced meat, veal, lamb, liver, beef and pork, green, cucumber, carrots, beets, celery, tomatoes, cabbage salad, fried potatoes, pickled herring, carp, duck, chicken, game meat and wild birds.
Packed in paper bags or cardboard boxes.
Packaging must protect from light pepper and air tight, that could play out. Best store unground pepper stock sealed glass jar or porcelianiniame, cool and dry place. They are grinding (grinding, mashing) is best in small quantities for a grinder.
Allspice, pepper due to the Scandinavian countries are prepared fish (and herring), slightly sweet flavor. In Jamaica, where the highest quality collection of this type of pepper, a popular flavoring pepper and rum drink. Aromatic pepper is one of the Benedictine and beverage ingredients, healthy and pepper are added to the grog, hot wine.
Mediterranean countries such as France and pink pepper makes delicious fish and seafood dishes.
Statistics show that India – one of the largest suppliers of pepper in the world. The second and producing quantities of pepper – Indonesia. Brazil – third pepper growers. This country is a major producer of white pepper. Brazilian pepper is excreted at the level of the surface is black and cream-colored interior. Brazil is the main type of white pepper, which is produced by removing the rind from the black kernel of production.
The peppers are grown in Thailand, tropical Africa, Cuba and other tropical regions.
See. pepper, spicy sustainability

© Pipiras/Pepper

6 Rgp


Pipìras (2) – šiltųjų kraštų augalas, kurio kaulavaisiai vartojami prieskoniams (Piper); jo vaisius.
Gausiai lapotas, liaunas augalo stiebas užauga iki 12-15 m. Iš stiebo dar išauga orinės šaknys, kuriomis pipiras kabinasi į kitus augalus ar atramas, o pasiekusios žemę šios šaknys padeda išmaitinti ir patį augalą. Pipiro lapai stambūs, 8-12 cm ilgio, odiški, blizgantys, tamsiai žalia viršutine puse ir šviesiai žalia apačia. Žiedai smulkūs, balkšvai žalsvi, sutelkti kekėse, kiek primenančiose raudonųjų serbentų žiedynus. Vaisiai – sultingi, apvalūs žirnelio dydžio kaulavaisiai. Kekėse būna po 20-30 vaisiukų. Neprinokę pipirai esti šviesiai žali, nokdami gelsvėja, tampa oranžiniai, o visai prinokę pasidaro raudoni. Kekės vaisiai prinoksta ne vienu metu, todėl jie skinami ne visi kartu, po kelis. Tokie pipirai perrenkami ir apdorojami, taip paruošiami prieskoniai.
Žr. pipìrai dgs. (2)

Pepper – warm edge plant, a stone used as spices (Piper), and its fruit.
Profusely leafy, slender stem of the plant can grow up to 12-15 In the stem still rising overhead roots to cling to the pepper plants, or other restraints, and reached the land of the roots and helps to feed the plant itself. The pepper leaves large, 8-12 cm long, leathery, glossy, dark green upper side and a light green underside. Flowers are small, pale greenish, focused on a single stalk of the fruit increased, the rings, how many red currant-like raceme. Fruit – succulent, round pearl size stone. Bunch is 20-30 after small fruit. Unripe pepper justifies pale green. When ripening, becoming yellowish, becoming orange and red gets quite ripe. Clusters of the fruits mature at the same time, so they picked at together, after a few. These peppers are processed and re-elected, and prepared spices.
See. peppers

© Uoga/Berry

6 Rgp


Úoga (1) – vaisius su sėklomis ar kauliuku minkštime. Tai uždaras, sultingas, daugiasėklis augalo vaisius.
Antikos laikais filosofas Lukrecijus rašė: „Vienam žmogui maistas – kitam nuodai“. Tai reiškia, kad saikingumas – vienas iš sveikos mitybos principų valgant įvairiaspalves uogas.
Uogas užaugina bulvinių, erikinių, vynuoginių ir kai kurių kitų šeimų augalai (pvz., bulvės, pomidorai, serbentai, mėlynė, bruknė, spanguolė). Uogos sudaro atskirą vaisių grupę: serbentai, agrastai, vynuogės, spanguolės, bruknės ir kt.
Uogos (ypač šviežios ir jų sultys) gerina apetitą, virškinimą, medžiagų apykaitą, širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, skatina sotumo jausmą.
Uogos turi angliavandenių, organinių rūgščių, vitamino C ir kt., mineralinių druskų, pektinų, rauginių, dažinių, aromatinių ir kitų organizmui naudingų medžiagų.
Apskritai uogų cheminė sudėtis panaši į vaisių, tik jose daugiau organinių rūgščių, ląstelienos, jos yra minkštesnės. Kai kuriose uogose labai gausu vitamino C. Beveik visų uogų 100 g energinė vertė – apie 40 kcal.
Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos rekomendacijas, kiekvieną dieną reikėtų suvalgyti ne mažiau kaip 400 g įvairių vaisių, daržovių bei uogų.
Daug vitamino C turi erškėtuogės, šaltalankio uogos, juodieji serbentai. Karotino (provitamino A) daugiausia yra erškėtuogėse, šaltalankio uogose, mėlynėse, vitamino P – erškėtuogėse, juoduosiuose serbentuose. Daugiausia angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės) turi vynuogės, agrastai. Organinių rūgščių (obuolių, citrinų, vyno) daug yra serbentuose, spanguolėse, agrastuose, bruknėse, žemuogėse ir kt. Kalio druskų daugiausia vynuogėse. Mėlynės turi rauginių medžiagų.
Iš prinokusių uogų verdama uogienė, iš pernokusių – sunka, košės, marmeladas. Uogos naudojamos kaip salotų, saldžių sriubų, desertinių patiekalų ir gaivinančių gėrimų pagrindinis produktas arba kaip mėsos, žuvies, sūrio, varškės, daržovių patiekalų, miltinių kulinarinių ir konditerinių gaminių sudedamoji dalis, kaip patiekalų puošybos elementas.
Šviežios, šviežios šaldytos, džiovintos, konservuotos uogos naudojamos garnyrams, įdarams, padažams.
Norint mėgautis uogomis visus metus, rekomenduojama jas užšaldyti. Šaldant uogas geriau išsilaiko vitaminai negu verdant uogienes. Prieš užšaldymą uogos nuplaunamos, nedidelėmis porcijomis sudedamos į sandarius indus ar maišelius ir laikomos ne aukštesnėje kaip -18 °C temperatūroje.
Uogos patiekiamos kreminėse, dubioje deserto lėkštelėje, porcijinėje salotinėje, vazelėje.
Uogų laikymo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių: rūšinių ir veislinių savybių, laikymo sąlygų, oro sąlygų, agrotechnikos ir kt. Geriausia laikyti specialiuose rūsiuose (pusrūsiuose).

Berry – fruit with seeds, bone or flesh. This is a private, many seeds of a fruit crop.
In antiquity, the philosopher Lukrecija wrote: “One man food – another poison.“ This means that moderation – one from a healthy diet eating multicolored berries.
Berries grow potato, heather, cherry and some other plants of the family (eg, potatoes, tomatoes, currants, blueberry, cranberry). The fruit consists of separate groups of fruits: currants, gooseberries, grapes, cranberries, red bilberry, and others.
Fruit (especially fresh and juice) to improve appetite, digestion, metabolism, cardiovascular system, increases the body’s resistance to infectious diseases, promotes a feeling of satiety.
The fruit has sugars, organic acids, vitamin C and others, mineral salts, pectins, tanning, dyeing, flavoring, and other useful substances the body.
Overall, fruit chemical composition similar to the fruit, but they more organic acids, fiber, they are softer. When the berries are very rich in vitamin C. Almost all berries 100 g energetical value – about 40 calories.
According to the World Health Organization recommendations, every day should eat no less than 400 grams of various fruits, vegetables and fruit.
A lot of vitamin C has rosehips, sea-buckthorn berries, black currants. Carotene (provitamin A) is the most thorn fruit, sea-buckthorn berries, blueberries, vitamin P – thorn fruit and black currants. Most of carbohydrates (glucose, fructose, sucrose) are grapes, gooseberries. Organic acids (apple, lemon, wine) are a lot of currants, cranberries, gooseberries, cowberries, strawberries and others. Potassium salts, mainly grapes. Blueberries are sour substances.
From ripe berry jam, made from overripe – juice, cereal, marmalade. Berries used as a salad, sweet soups, dessert dishes and soft drinks as the main product, or meat, fish, cheese, cottage cheese, vegetable dishes, flour confectionary and culinary ingredient dishes as decorative element.
Fresh, fresh frozen, dried, preserved fruit used to garnish, stuffing, sauces.
To enjoy berries all year round, it is recommended to freeze. Chilling the berries will keep for more vitamins than cooked jams. Wash berries before freezing, small portions are placed in sealed containers or bags and stored at temperatures of -18 ° C temperatures.
Berries served creamy dish, dessert plate salad-bowl.
Berry storage time depends on many factors: the quality and breeding characteristics, storage conditions, weather conditions, cultural practices, and others. Best keep a special type (basements).

© Alyvuogė/Olive

6 Rgp


Alỹvuogė (2) – alyvmedžio vaisius (Syringa). Didžiuliai alyvmedžių plotai auga Viduržemio jūros šalyse, Kryme, Vidurinėje Azijoje ir Užkaukazėje. Tai kaloringas produktas.
Alyvuogių klestėjimo era prasidėjo tik apie aštuntąjį XX a. dešimtmetį, kai buvo pastebėta, kad Viduržemio jūros pakrančių gyventojai širdies ligomis serga rečiau nei kitų pasaulio kraštų žmonės. Paaiškėjo, kad taip esti ne tik dėl to, jog čia gyvenančios tautos mėgsta gerti raudonąjį vyną, bet ir dėl to, kad kaip maistą vartoja alyvuogių aliejų.
Būna žaliosios ir juodosios alyvuogės: žaliosios renkamos šiek tiek anksčiau nei juodosios, todėl jos būna kietesnės, o skonis aštresnis. Juodosios renkamos sunokusios, kai jose yra didelė riebalų koncentracija. Alyvuogės yra mažos arba išauga iki putpelių kiaušinio dydžio. Vidutiniškai alyvmedis auga nuo 300 iki 600 metų.
Žaliosios alyvuogės yra mažiau sunokusios, o juodosios – brandesnės. Ankstyvosios alyvuogės renkamos rugsėjį, vėlyvosios – vasarį.
Alyvuogėse gausu polinesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolino ir linoleno; dvi pastarosios mokslininkų vadinamos „vitaminu F“), vitaminų (A, E, C, P) bei įvairiausių mineralinių medžiagų, aliejaus, baltymų ir angliavandenių, cukrų, ląstelienos, visiškai nėra cholesterolio. Tokie vertingi medžiagų lobynai slypi tik riešutuose.
Mokslininkų vienu vardu „vitaminas F“ vadinamos rūgštys – linolinas ir linolenas – svarbios pagrindinėms organizmo funkcijoms palaikyti. Vitaminas normalizuoja riebalų apykaitą, padeda išlaikyti normalų svorį, mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir stabdo aterosklerozės vystymąsi.
Alyvuogių derlius nuo medžių renkamas skirtingose sunokimo stadijose. Techninė – kai nuo šakų renkami žali vaisiai, arba biologinė, kai vaisiams leidžiama sunokti iš dalies arba visiškai. Pirmuoju atveju ant stalo patenka raudonai rudos alyvuogės, antruoju – juodos. Manoma, kad juoda daugumos alyvuogių spalva nėra natūrali. Dažniausiai tai vis tos pačios žaliosios neprinokusios alyvuogės, specialiai apdorotos cheminėmis medžiagomis.
Šviežios alyvuogės nevalgomos dėl labai karčios ir kartu naudingos medžiagos oleuropeino. Norint panaikinti kartumą, į druskos tirpalą dedama natrio šarmo. Jei tuo metu per tirpalą dar perleidžiamas deguonis, alyvuogės patamsėja ir atrodo tarsi prinokusios.
Žali, tiek prinokę juodi vaisiai yra kartūs, valgomi tik apdoroti šarminiu tirpalu ir išmirkyti sūryme be jokių prieskonių (šis senovės metodas naudojamas ir dabar) arba tiesiog užbarstomi druska ir kurį laiką palaikomi; tuomet alyvos tampa itin skanios. Alyvmedžio uogos skinamos žalios, neprinokusios, arba prinokusios, t. y. juodos.
Yra daugiau kaip 40 alyvuogių rūšių. Alyvuogių ilgis vidutiniškai siekia 2,5-3 cm. Alyvuogių dydis vadinamas kalibru (it. calibro) ir žymima ant įvairių vaisių pakuočių (dažniausiai ant indelio ar skardinės dugno, su pasviruoju brūkšniu).
Kalibras – vaisių kiekis viename kilograme sausų alyvuogių, tad kuo mažesnis kalibras, tuo didesni vaisiai ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, užrašas 300 / 320 reiškia, kad viename kilograme yra ne mažiau kaip 300 ir ne daugiau kaip 320 vaisių.
Smulkios alyvuogės naudojamos ruošiant šaltus užkandžius ir salotas, vidutinio dydžio – picą ir makaronų patiekalus, stambiausios neretai įdaromos.
Alyvuogės naudojamos aliejui gaminti, nuo medžių skinamos visiškai subrendusios, kai tampa riebiausios. Tokios valgyti ne itin skanu, nes jos labai riebios – turi 50-75 proc. riebalų.
Prinokusios uogos yra juodos arba rudos su violetiniu atspalviu spalvos, blizgančio paviršiaus, sūrios, maloniai kartokos, mėsingos.
Neprinokusios alyvuogės yra žalios spalvos, kietos, aštriai kartoko skonio. Prinokusios uogos į prekybą tiekiamos sūdytos ir marinuotos, o neprinokusios konservuotos. Konservavimui naudojamos mažai riebalų turinčios, stambios ir mėsingos alyvuogių rūšys: kuo mažesnis kauliukas ir daugiau minkštimo, tuo vaisius vertingesnis.
Vartojamos kaip užkandis (ypač žuvų ar jūros produktų) ir uždaras šiupininėms sriuboms, padažams, salotoms ir kaip garnyras prie aštrių žuvies patiekalų. Juodosios alyvuogės labiau tinka su baltuoju ir rausvuoju vynu, o aštresnės žaliosios – su raudonuoju. Žaliosios alyvuogės dera ir su gerai atšaldytu baltuoju vynu.
Alyvuogės konservuojamos: ir neprinokusios (žalios), ir prinokusios (tamsios spalvos) uogos. Neprinokusios alyvuogės konservuojamos su kauliukais ar be jų alyvuogių aliejuje, acto marinate ar tiesiog druskos sūryme, taip joms suteikiamas sūrus, rūgštus ar saldokai kartus prieskonis. Kartais vietoj kauliukų įspraudžiama migdolų, paprikos gabaliukų ar kitų kvapą ir skonį gerinančių priedų, kurie šiuos vertingus konservus padaro dar pikantiškesnius. Gerų alyvuogių rodiklis – storas minkštimas ir mažas kauliukas.
Sveikos ar juostelėmis supjaustytos alyvuogės padažams, troškiniams ar sriuboms suteikia ypatingo skonio. Jomis pagardinami ryžių ar makaronų patiekalai, puošiami šaltieji ar karštieji valgiai: juodosios alyvuogės labiau tinka prie mėsos, žaliosios – prie šaltų žuvų patiekalų. Iš jų gaminama ir tyrė, valgoma užtepta ant baltos duonos.
Didelės alyvuogės įdaromos migdolais, raudonaisiais pipirais, ančiuviais, svogūnais, citrinomis, česnakais, grybais bei gydomosiomis žolėmis. Iš jų gaminamas aliejus, vertintinas dar senovės graikų. Geriausią skonį įgyja laikomos aliejuje, į kur įdėta pjaustytų petražolių lapelių arba citrinos griežinėlių.
Dėl didelio riebalų kiekio (iki 55 proc.) jos laikomos didelio kaloringumo produktu. Parduotuvėse dauguma prekiaujamų alyvuogių pagamintos pagreitintu cheminiu būdu. Tikros juodosios alyvuogės laikomos druskoje (vadinamasis sausasis sūdymas) arba vytinamos saulėje. Žaliosios apdorojamos kitaip, nes yra dar nesunokusios ir karčios. Jos mirkomos stipriame druskos tirpale.
Alyvuogės, paruoštos pagal pagreitintą technologiją, būna pigesnės, jos dažniausiai fasuojamos į skardines. Dirbtines juodąsias alyvuoges nuo natūraliai prinokusių galima atskirti neatidarius skardinės. Į dirbtinai nokintų alyvuogių sudėtį visuomet įeina geležies gliukonatas (priedas E579). Tai chemikalas, palaikantis jų juodą spalvą. Tokios alyvuogės būna itin juodos ir dažnai blizga. Tai nenatūrali jų spalva.
Natūraliai sunokusios alyvuogės būna blankesnės, rusvoko atspalvio, o spalva nevienalytė: šonas, kuris buvo saulėje, bus ryškesnis ir tamsesnis, nes jis prinoksta greičiau, o tas, kuris slėpėsi pavėsyje – bus blankesnis.
Tradicinės alyvuogės būna ne tik juodos ir žalios, tačiau ir rusvos, šiek tiek alyvinio atspalvio arba rusvokos. Tai vidutiniškai prinokę vaisiai.
Atidarius indelį, alyvuogės vaisius turi būti tvirtas, be jokių įbrėžimų, neištižusios. Minkštimo turi būti daug, o kauliukas – kuo mažesnis. Tai kokybiškų alyvuogių rūšių požymiai.
Atidarius alyvuogių indą, šaldytuve jį galima laikyti apie mėnesį. Su žaliosiomis alyvuogėmis (be kauliukų) dera sūris, obuolys, ropinis svogūnas, ilgagrūdžiai ryžiai, grietinė, actas arba vynas, druska, kietai virtas kiaušinis, krabų lazdelės, džiovintos slyvos, juodieji malti pipirai (mišrainė), su žaliosiomis ir juodosiomis – parmezano sūris, fetos sūris arba brinza, alyvuogių aliejus, raudonasis aitrusis pipiras, bazilikas, petražolės, pomidorai, agurkai, majonezas, „Tabasco“ padažas, česnakai, sviestas, balta duona (greitas užkandis, mišrainė ir sumuštinukai), su juodosiomis alyvuogėmis (be kauliukų) – fetos sūris, konservuoti kukurūzai, raudonoji arba oranžinė paprika, žuvis (pvz., menkių filė), svogūnų laiškai arba porai, provanso prieskoniai, actas, alyvuogių aliejus (mišrainė). Su bet kokiomis alyvuogėmis dera brokoliai, fetos sūris, ryžiai, sojų padažas, vištos krūtinėlė, bulvės, imbieras, čiobreliai, spagečiai, morkos, laiškiniai svogūnai.
Pasaulyje sukurta nemažai surinkimo technologijų: Italijoje, Florencijos regione, alyvuogėms baigiant bręsti alyvmedžiai apgobiami senais šilkiniais parašiutais, o vaisiai krenta tiesiai ant jų. Ispanijoje vaisius susiurbia į dulkių siurblį panašūs prietaisai, kurie susiurbia derlių.
Lietuvos parduotuvėse vyrauja ispaniškos alyvuogės. Pagal Ispanijos įstatymus ant alyvuogių pakuočių žymima produkto kategorija, susijusi su leistinu pažeistų alyvuogių skaičiumi:
– Ekstra kategorijos pakuotėje leidžiama 12 proc. alyvuogių su trūkumais;
– populiariausios kategorijos Primera arba Selecta – 17 proc.;
– Segunda arba Standard – 22 proc. alyvuogių su trūkumais.
Lietuvos prekybos centruose parduodami alyvuogių įdarai: nedideli indeliai žaliųjų alyvuogių su šviežiu sūriu, lašiša, česnakais, ančiuviais, kaparėliais, citrinomis, tunais ir t. t.
Pietų šalių turguose alyvuogės pardavinėjamos paruoštos: sūdytos, marinuotos, džiovintos. Vaisiai būna dažnai užpilti aliejumi, marinatais, kvepiantys prieskoniais ir žolelėmis.
Žr. alỹvuogių aliẽjus

Olive (olive fruits) – fruit of the olive tree (Syringa). Huge olive-growing areas of the Mediterranean, the Crimea, Central Asia and Transcaucasia. This calorie product.
Olive flowering of the era did not start until about the eighth century XX decade, it was observed that the Mediterranean coastal residents suffering from heart disease less often than people in other parts of the world. It appears that this justifies not only the fact that the people living here like to drink red wine, but also because the food consumption of olive oil.
There are green and black olives: green collection of little more than black, because they are harder and sharper flavor. Black elected ripening stage, when there is high levels of fat. Olives are small, or grow up quail egg size. On average, the olive tree grows from 300 to 600 years.
Green olives are ripening stage less, and black – mature. Olives picked early September, late – in February.
Olives are rich in polyunsaturated fatty acids (oleic, linoleic and linolenic, the latter two scientists known as “Vitamin F“), vitamins (A, E, C, P) and a variety of minerals, oil, protein and carbohydrates, sugars, fiber, total cholesterol. These valuable materials hidden treasures just nuts.
Scientists on behalf of one of ‘Vitamin F’ are called acids – linoleic and linolenic – an important key to maintain the body’s functions. Vitamin normalizes fat metabolism, helps maintain normal weight, reduce blood cholesterol levels and inhibits the development of atherosclerosis.
Olive harvest from trees collected in different stages of maturity. Technical – the elected branches of green fruit, or biological, when allowed to ripen fruit in whole or in part. In the first case on a table covered in red-brown olives, the second – in black. It is believed that the majority of black olive color is not natural. In most cases this is still the same immature green olives, specially treated with chemicals.
Fresh olives inedible due to the very bitter and with useful materials oleuropein. To remove bitterness, the salt solution is added sodium hydroxide. If during the transfer of oxygen in the solution yet, olives and dark it seems as if ripe.
Green and ripe black fruit are bitter, eaten only treated with alkaline solution and soak in brine without any seasonings (the ancient method used now) or just salt and sprinkled maintained for some time, then the oil is very tasty. Olive fruit harvested green and unripe or ripe, that is to say black.
There are more than 40 kinds of olives. Olive size averaged 2.5 to 3 cm. Olive be called the caliber of (it. caliber) and marked on the packaging of various fruits (usually on the bottom of the jar or tin, with a slash).
Caliber – the fruit content per kilogram of dry oil, so the smaller the caliber, the more fruits and vice versa. For example, note 300 / 320 means that one kilogram of at least 300 and not more than 320 units.
Small olives used in the preparation of cold appetizers and salads, medium size – pizza and pasta dishes that are often filled with the biggest.
The olives used for oil production from mature trees harvested in full when it becomes fat. Such is not very tasty to eat, because they are very oily – to 50-75 percent. fat.
Ripe berries are black or brown with a purple tinge in color, shiny surface of the cheese, pleasantly bitter, fleshy.
Unripe olives are green, hard, bitter taste bitter. Ripe berries on the market supply of salted and pickled, preserved and immature. Preservation, low-fat, large and fleshy olive types: the lower stone and more flesh, the fruit valuable.
Use as a snack food (especially fish and seafood) and closed soups, sauces, salads and as garnish to a sharp fish dishes. Black olives more suited to white wine and pink and pronounced green – with red. Green olives and combines well with a chilled white wine.
Canned olives, both immature (green) and ripe (dark) berries. Unripe olives canned with bones or without olive oil, vinegar marinade or just salt brine, and be given a salty, sour or bitter sweet. Sometimes, instead of stones wedged almonds, peppers, or other pieces of smell and taste-enhancing additives, which preserves these valuable leads to tangier. Good olive rate – thick flesh and small dice.
Whole or cut into strips olive sauce, stews or soups provide a special taste. They are seasoned rice or noodle dishes, hot or cold decorated dishes: black olives more suited to meat and green – the cold fish dishes. In their production, and pulp, edible masked on white bread.
Big filled with almonds, olives, red peppers, anchovies, onion, lemon, garlic, mushrooms and healing herbs. In their production of oil, still be seen in ancient Greek. The best flavor gain as oil, which added to the chopped parsley leaves or lemon slices.
The high fat content (up to 55 percent.) Are considered high-calorie product. Stores most traded olive produced by accelerated chemical method. Genuine black olives as salt (the so-called dry salting) or cured in the sun. Green treated differently because they are still green and bitter. They are soaked in a strong salt solution.
Olives, prepared in accordance with the accelerated technology are cheaper, they are usually packed in tins. Artificial black olives from mature naturally be separated without opening the cans. The artificially ripened olives are always part of the composition of iron gluconate (E579 annex). This chemical, which supports their black color. These olives are very black and often shiny. This is their unnatural color.
Naturally the olives are ripening stage matt, brown tint, and color mixed: flank, which has been in the sun will be brighter and darker because it is mature more quickly, while those who were hiding in the shade – will matt.
Traditional olives are not only black and green, but brown and a little lilac or brown tint. This is an average of ripe fruit.
When you open the jar, olive fruit must be firm, without any scratches, strong. The flesh should be widely available, and die – as low as possible. It features high-quality olive species.
When you open a container of olive, a refrigerator it can hold about a month ago. The green olives (pitted) combines cheese, apple, turnip onion, rice, sour cream, vinegar or wine, salt, hard-boiled egg, crab sticks, dried plums, black ground pepper (salad), with green and black – parmesan cheese feta cheese or bryndza, olive oil, red pepper Sedum, basil, parsley, tomatoes, cucumber, mayonnaise, “Tabasco“ sauce, garlic, butter, white bread (a quick appetizer, salad and sandwiches), with black olives (pitted) – feta cheese, canned corn, red or orange bell pepper, fish (eg cod fillets), spring onions or leeks, spices, salad, vinegar, olive oil (salad). The sale is consistent broccoli olives, feta cheese, rice, soy sauce, chicken breast, potato, ginger, thyme, spaghetti, carrots, spring onions.
An important collection in the world of technology in Italy, the Florence area, olives, ending with mature olive trees jacketed old parachute silk, and the fruit falls directly on them. In Spain, the fruit flips into the vacuum cleaner-like devices, which flips the harvest.
Lithuanian stores predominantly Spanish olives. Under Spanish law on the olive-marked packages of the product category associated with the permissible number of damaged olives:
– Extra categories of packaging allows 12 percent. Olive defective;
– Most popular category or La Selecta – 17 percent.;
– Segunda or Standard – 22 percent. Olive defective.
Lithuanian supermarket sales of olive topping: small cups of green olives with fresh cheese, salmon, garlic, anchovies, capers, lemon, herbs, etc.
South olives sold in markets prepared: salted, pickled, dried. Fruits are often filled up with oil, marinades, spices and fragrant herbs.
See. olive oil

© Abrikosas/Apricot

6 Rgp

Abrikosas (2) [pranc. abricotier, abricot] – erškėtinių šeimos vaisinis šiltų kraštų medis (Armeniaca), jo vaisius, kilęs iš Tian Šanio kalnų. Daugiausia auginami Pietuose, Azijoje ir Europoje, net Lietuvoje. Daugiausiai džiovintų abrikosų į Lietuvą atkeliauja iš Turkijos.
Abrikosai pradėti auginti Kinijoje prieš 4000 metų. Persai dėl auksinės spalvos juos vadino „saulės kiaušiniais“. Buvo auginami Nabuchodonosaro kabančiuose soduose Babilone. Senovės Romoje laikytas brangiu skanėstu ir iš ten paplito po pietų Europą.
Iš Vidurinės Azijos arabai abrikosą išplatino Mažosios Azijos, Kaukazo ir Viduržemio jūros šalyse. Į Graikiją ir Romą abrikosas pateko per Armėniją ir todėl buvo pavadintas „armėnų obuoliu“. Viduramžiais jį imta auginti ir kitose Europos šalyse.
Abrikosai priklauso Prunus genčiai, tačiau jie mažiau už namines slyvas atsparūs šalčiui ir ligoms.
Jų žievė pilksvai ruda, lapai kiaušiniški, nusmailinta viršūnėle. Vaisius – apvalus sultingas ir saldus kaulavaisis. Geriausia kokybė – nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio pabaigos.
Geltonuose ir oranžiniuose abrikosų vaisiuose gausu cukraus, jie turi geležies ir vitamino A. Turi ir riebalų, organinių rūgščių (obuolių, citrinos ir vyno rūgščių), vitaminų (A, C, E ir B1, B2, B6, PP), karotino, pektino, krakmolo, rauginių medžiagų, mineralinių druskų (kalcio, silicio, fosforo ir ypač vario, kobalto).
Švieži vaisiai turi kalio, džiovinti – magnio, geležies; kaulavaisis – apvalus, sultingas, turintis daug cukraus. Geriausia abrikosų kokybė – nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio pabaigos.
Abrikosus rekomenduojama valgyti sergant plaučių ligomis, gydant anemiją.
Abrikosai skirstomi į tris kokybės klases:
1. „Ekstra“ klasė – aukščiausios kokybės. Vaisių forma, branda ir spalva būdingi veislei, auginamai tam regione. Turi būti be defektų, išskyrus labai menkus paviršutinius defektus, jeigu jie nedaro įtakos bendrai produkto išvaizdai, kokybei, išsilaikymui ir pateikimui pakuotėje.
2. I klasė – abrikosai geros kokybės, minkštimas visiškai sveikas. Leistini nedideli defektai, kurie nedaro įtakos bendrai produkto išvaizdai, kokybei, išsilaikymui ir pateikimui pakuotėje: nežymus formos ar brandos defektas, nežymus spalvos defektas, nežymus nusitrynimas ar apdegimas saulėje, nežymūs odelės defektai. Pailgos formos defektai turi būti ne ilgesni kaip 1 cm, o kiti defektai turi būti ne didesni kaip 0,5 kvadratiniai centimetrai.
3. II klasė – abrikosai, neatitinkantys aukštesnėms klasėms keliamų reikalavimų, tačiau atitinkantys minimalius reikalavimus. Odelės defektai galimi tuomet, jei vaisius atitinka pagrindinius kokybės reikalavimus, gerai išsilaiko ir yra geros išvaizdos. Pailgos formos defektai turi būti ne ilgesni kaip 2 cm, visi kiti defektai – ne didesni kaip 1 kvadratinis centimetras.
Abrikosai turi būti nepažeisti, sveiki, švarūs, be jokių matomų svetimkūnių, nepažeisti kenkėjų, be nenormalaus drėgmės, be jokio pašalinio kvapo ir / arba skonio. Turi būti gerai subrendę ir prinokę tiek, kad nepakenktų transportavimas ir pristatymas.
Maistui vartojami vaisiai ir sėklos, kurios panašios į migdolo sėklas. Abrikosai valgomi švieži, konservuojami, džiovinami, iš jų gaminami kompotai, uogienės, košės, cukrinukai, marmeladas, spaudžiamos sultys (su minkštimu), jogurtai.
Džiovinti abrikosai – uriukai (visas vaisius su kauliuku), kuragos (vaisių pusės be kauliuko) ir kaisos (visas vaisius be kauliuko) – vertingas maisto produktas. Jie naudojami kulinarijoje ir konditerijoje ne tik kaip atskiras produktas, bet ir sumaišyti su kitais džiovintais vaisiais ar javainiais. Jie pasižymi subtiliu skoniu ir lengvu aromatu, nepraranda maistingųjų medžiagų.
Džiovinti abrikosai yra puikus karotino, fosforo, kalcio, vitamino B5, kuris suteikia žvalumo ir padeda sudeginti organizme riebalus, šaltinis. Juose yra daug geležies ir kalcio, todėl naudinga valgyti sergant anemija ir širdies bei kraujotakos ligomis. Reguliariai valgant sumažėja rizika susirgti vėžiu.
Saldūs abrikoso grūdai gali pakeisti migdolą konditerijos pramonėje. Iš karčiųjų veislių abrikoso sėklų gaminamas migdolų vanduo. Iš žievės paviršiuje išsiskiriančių sakų gaunamas puikus gumiarabiko pakaitalas, vartojamas aliejinėms emulsijoms gaminti.
Vaisiai pjaunami lėkštelėje per pusę ir išimamas kauliukas. Valgoma peiliu ir šakute.
Žr. gumiarãbikas (1)

Apricot [French. abricotier, Apricots] – sturgeon fruity warm family tree edges (armeniaca), the fruit originated in the Tien Shan mountains. Most are grown in the South, Asia and Europe, even in Lithuania. Most dried apricots into Lithuania comes from Turkey.
Apricot trees start to grow in China 4000 years ago. Persians for their golden color called “sun egg“. It was grown in the Hanging Gardens of Nebuchadnezzar in Babylon. Ancient Rome was considered to be expensive treat and then spread to southern Europe.
In the Central Asian Arabs of apricot spread into Asia Minor, the Caucasus and the Mediterranean countries. In Greece and Rome, apricot came to Armenia and was therefore called “Armenian apple.“ Middle Ages, it is full grown and in other European countries.
Apricots belong to the genus Prunus, but they are less resistant than the domestic plum frost and diseases.
Their bark greyish-brown, egg-shaped leaves, tapered tip. Fruit – round and juicy and sweet stone fruits. Best quality – from late July to late August.
Apricot yellow and orange fruits rich in sugar, they have iron and vitamin A. Has a fat, organic acids (malic, tartaric and citric acids), vitamins (A, C, E and B1, B2, B6, PP), carotene, pectin, starch, tanning materials, mineral salts (calcium, silicon, phosphorus and especially copper, cobalt).
Fresh fruits have potassium, dried – magnesium, iron, Kostyanko – round and juicy, with lots of sugar. The best quality of apricots – from late July to late August.
Recommended to eat peaches in lung diseases, treatment of anemia.
Apricots are classified into three grades:
1st Extra class – the highest quality. Fruit shape, maturity and color characteristic of the variety grown in the region. Must be free from defects, except for very slight superficial defects provided these do not affect the general appearance, keeping quality and presentation package.
2nd Class I – good quality apricots, the flesh perfectly healthy. Permitted minor defects which do not affect the general appearance, keeping quality and presentation in the package: a slight defect in shape or maturity, a slight defect in a small abrasion or burn in the sun, minor skin defects. Defects of elongated shape must not be longer than 1 cm, while the other defects shall be no greater than 0.5 square centimeters.
3rd Class II – apricots which do not meet the requirements of the higher classes but satisfy the minimum requirements. The skin defects are possible if the fruit meets basic quality requirements are quite durable and good looking. Defects of elongated shape must not be longer than 2 cm, all other defects – no bigger than 1 square centimeter.
Apricots should be whole, clean, without any visible foreign matter, damage caused by pests, in addition to abnormal humidity, without any foreign smell and / or taste. It must be well developed and ripe so as not to affect the transport and delivery.
Edible fruits and seeds, which are similar to the almond seeds. Apricots are eaten fresh, canned, dried, they are made compotes, jams, porridge, marmalade, juice pressed (the flesh), yoghurt.
Dried apricots – all fruit with bone, semi-dried apricots, cut and without bones (half-pitted fruit) and Kayser (whole fruit without pit) – a valuable food product. They are used in cooking and confectionery, not only as a separate product, but also mixed with other dried fruits or cereals fortified. They have a subtle aroma and a mild flavor that does not lose nutrients.
Dried apricots are a great carotene, phosphorus, calcium, vitamin B5, which is invigorating and helps to burn body fat source. They are rich in iron and calcium, and therefore useful in patients with anemia and eat the heart and circulatory diseases. Regularly eating reduces the risk of cancer.
Sweet corn can replace apricot almond confectionery industry. From bitter apricot seed varieties produced by almond water. Released from the cortical surface of the resin produced an excellent substitute for gum arabic, oil emulsions used in manufacture.
Harvested fruit plate in half and remove pit. Eaten with a knife and fork.
See . gummi arabicus

%d bloggers like this: