Archyvas | © Vaismedžiai RSS feed for this section

© Sveiki atvykę/Welcome

13 Rgp

Maistologija

Pirmą kartą Lietuvoje išdrįsome sukurti visuomeninio maitinimo terminologijos enciklopediją, kurios Lietuvoje nebūta ir nėra. Čia abėcėlės tvarka rasite maistologijos terminus. Turime beveik 15000 tūkstančių maisto terminų, kurie tobulinami, rašomi ir pateikiami vaizdžiai. Kaip naudotis? Tiesiog paprastai. Jūs ateinate, skaitote, įvertinate, rašote komentarą, tačiau negalite be autoriaus leidimo šia medžiaga naudotis, ją skelbti viešai, nes turite gauti autorines teises.

Internete daug kalbų apie maistą, pilna receptų ir receptūrų, tačiau enciklopedijos Lietuvoje nerasite niekur. Todėl 15 metų patirtis leidžia teigti, kad kiek naudinga pateikta medžiaga, spręsti Jums.
Enciklopedija skirta maistininkams ir šio amato specialistams.
Įspėjame, kad internete yra sukčių, kurie naudojasi ir perima informaciją, nelegaliai ją skelbia, kopijuoja. Naudojant medžiagą būtina nurodyti šaltinį: http://www.maistologija.wordpress.com

Maistologija

For the first time in Lithuania, had the courage to create an encyclopedia of catering terminology that Lithuania would not and does not exist. Here you will find alphabetical food encyclopedia terms. We have nearly 15,000 thousands of food terms, which are developed, written and presented graphically. How do I use? Just normal. You have come to, read, evaluate, write a comment, but not without the permission of the author of this material to use, it is publicly known, because you have to get copyrights.

Internet much talk about food, full of recipes and recipe, but you will not find anywhere encyclopedia Lithuania. Consequently, the 15-year experience suggests that how useful will the materials will be up to you.
Encyclopedia for the rebels and the craft professionals, who may seek further information provided to broaden their horizons.
Wordpress.com appreciation of the team that gave access to their services. Advised that online fraudsters are using the information and take over illegally to publish, copy.  Using the material necessary to indicate the source: http://www.maistologija.wordpress.com

© Kavos pupelė/Coffee-bean

8 Rgp

Kavõs pupẽlė – įvairių kavamedžio rūšių sėkla, vartojama kavos gėrimui gaminti.
Nuo seno kavos pupeles kramsnodavo. Yra žinoma, kad Afrikoje kariai, traukdami į žygius, būtinai pasiimdavo kavos pupelių. Kai kažkas paragavo deginant kavamedį apskrudusių kavos pupelių, paaiškėjo, kad šitaip kur kas skaniau. Vėliau buvo aptikta, kad dar skaniau ir patogiau pupeles susmulkinti ir užplikyti karštu vandeniu. Ilgainiui buvo sugalvota daug įvairių būdų, kaip paruošti šį aromatingą, tonizuojantį, ypatingo aromato gėrimą.
Įvairios kavamedžio rūšys skiriasi lapų, stiebų ir kitų augalo dalių forma bei dydžiu, vaisių ir sėklų kokybe.
Kavamedžio rūšių vaisiai būna balti, raudoni, tamsiai violetiniai arba beveik juodi. Antai liberiškojo kavamedžio sėklos šviesiai geltonos, arabiškojo – žydrai žalios, o jų hibrido – žalsvokos. Arabiško kavamedžio (arabika) vaisiai – ryškiai raudoni vyšnios dydžio, kiekviename iš jų yra po dvi plokščiai iškilias sėklas – kavos pupeles. Kavamedžio, iš kurio gaminama geriausios rūšies kava – moka, lapai ir vaisiai yra smulkūs, jų sėklos smulkios, bet plačios. Kartais kavamedžio vaisiuje yra ne dvi, o viena visiškai apvali sėkla. Tokios pupelės vadinamos perline kava, jos brangesnės už paprastas.
Yra keli kavos pupelių gavimo būdai:
a) sausasis, kai nuplautos vandeniu uogos dvi savaites džiovinamos saulėje cementinėse aikštelėse, po to specialiomis lukštenimo mašinomis mechaniškai nuo sėklų pašalinamas sausas vaisiaus minkštimas ir kieti vidiniai lukštai;
b) šlapiasis, kai nuo vaisių specialiomis mašinomis pašalinamas minkštimas ir po to uogos laikomos tamsioje vietoje, ten minkštimo liekanose vyksta fermentacija, o lukštų likučiai pašalinami dideliuose induose tekančiu vandeniu.
Pupelės džiovinamos ore arba džiovyklose (50-60 ºC temperatūroje). Nuo išdžiovintų sėklų valcais pašalinamas raginis lukštas ir jos poliruojamos specialiais besisukančiais būgnais. Specialiomis mašinomis pupelės rūšiuojamos pagal dydį, pašalinami nešvarumai.
Žaliose kavos pupelėse yra vandens, azotinių medžiagų, kofeino, riebalų, cukraus, kavaraugės rūgšties, ląstelienos ir mineralinių medžiagų. Kava vertinama pagal tai, kiek ji turi fiziologiškai aktyvaus kofeino, koks jos skonis ir kvapas. Kavos pupelės kepinamos, kad įgautų specifinį skonį ir kvapą. Kepinant kofeinas nesuyra, sumažėja vandens, cukraus, kavaraugės rūgšties ir šiek tiek padidėja azotinių medžiagų, kofeino ir riebalų. Kepinant cukrus karamelizuojasi, susidaro karamelinas, kuris nudažo kavos antpilą tamsiai rudai. Savitą kvapą kavai suteikia kofeinas. Jis susidaro, kepinant pupeles, Kadangi nelakiosios medžiagos ne visai oksiduojasi ir iš jų susidaro lakiosios oksiduojančios medžiagos. Kepinta kava turi šiek tiek fenolio junginių, piridino, acto rūgšties ir daugelio kitų junginių. Kepinant kavos sėklose susidaro daug vitamino PP – nikotino rūgšties, kuri yra laisva ir lengvai pereina į kavos gėrimą.
Pramoniniu būdu kavos pupelės kepinamos specialiuose dengtuose aparatuose 130-200 ºC temperatūroje, kol jos įgyja tamsiai rudą spalvą. Kepinant pupelių svoris šiek tiek sumažėja, bet apimtis padidėja beveik 1,5 karto. Nepakankamai kepinta kava ne tokia kvapi, o perkepinta – pasidaro kartaus ar rūgščiai kartaus skonio, nes suanglėja arba visiškai sudega kavoje esančios medžiagos. Įvairių kavos rūšių pupelės kepinamos, kol jos patamsėja, pavyzdžiui, afrikietiška kava (robusta) kepinama labiau negu kolumbiška kava.
Kava kepinama ir infraraudonaisiais spinduliais – portatyvinėje pupelių kepinimo krosnyje. Kepintos nesubrendusios kavos pupelės būna šviesesnės, o sumaltoje kavoje būna baltų dalelių. Nesubrendusios pupelės suteikia kavai pernelyg didelio aitrumo.
Kavos pupelės laikomas stikliniuose, hermetiškai uždaromuose induose. Malta kava tolydžio netenka specifinio kvapo ir skonio, todėl rekomenduojama jos malti nedaug.
Plg. kakãvos pupẽlė
Žr. kavãmedis (1)


Coffee bean – features and book reviews various types of seed used in coffee beverages.
The old coffee beans to chew. It is known that the African troops, pulling on walks, I need to bring coffee beans. When someone tried burning coffee tree and coffee beans, it appears that this is much tastier. Later I found that even tastier and more convenient to crush the beans and pour hot water. Were eventually invented a lot of different ways to prepare this aromatic, flavored drink special, which tones.
The various features and book reviews different types of leaves, stems and other plant parts in the form and size of fruit and seed quality.
Features and book reviews fruits are white, red, dark purple or nearly black. For instance, features and book reviews liberic seeds pale yellow and Arabic – the blue-green, and their hybrid – greenish. Arabian features and book reviews (Arabica fruit) – a bright red cherry-sized, each of which is embossed with two flat seeds – coffee beans. Features and book reviews for the production of the best kind of coffee – Knowledge of the leaves and fruits are small, the seeds small, but wide. Sometimes the fruit features and book reviews are not two, but one full round of seed. These beans are called guinea coffee, its more expensive than average.
There are several ways of obtaining coffee beans:
a) dry when washed with water, dried berries in the sun for two weeks cementinėse sites, followed by special milling machines to mechanically remove the seeds from the dried fruit pulp and solid inner shells;
b) wet when the fruit pulp is removed by special machinery, and then as berries in a dark place, there is fermentation of the pulp residues and shell residues are removed in large containers under running water.
Beans are dried in the air or drying (50-60 ° C). From the dried seeds removed horn veneer mills and polished with special rotating drums. Special machines are ranked by the amount of beans, be removed.
Raw coffee beans are in the water, nitrogen compounds, caffeine, fat, sugar, coffee leavening acid, fiber and minerals. Coffee judged by how it is physiologically active caffeine, as they taste and smell. Coffee beans kepinamos to acquire a specific taste and smell. Roasting degrade caffeine reduces the water, sugar, acid and coffee leavening slight increase in nitrogen compounds, caffeine and fat. Roasting caramelised sugar, is of caramel, which is painted a dark brown coffee dressing. Coffee offers distinctive smell the caffeine. He produced, roasting the beans, The non-volatile substances are not fully oxidized and the resulting volatile oxidizing materials. Toasted coffee is a bit of phenolic compounds, pyridine, acetic acid and many other compounds. Roasting coffee seeds produce a lot of vitamin PP – nicotinic acid, which is free and easy to pass the coffee drink.
Commercial coffee machines kepinamos dedicated the covered 130-200 ° C until it becomes dark brown in color. Roasting beans weight decreased slightly, but the volume is growing at about 1.5 times. Lack of toasted coffee at the smell, but burned – become bitter or acid taste bitter because carbonises or complete combustion of the substance in coffee. Various kinds of coffee beans roast until it darkens, for example, African coffee (robusta) baked more than Colombian coffee.
Coffee baked and infrared – portable apparatus beans roasting in the oven. Toasted immature coffee beans are lighter and ground coffee particles are white. Immature coffee beans gives excessive bitterness.
Coffee beans as glass, hermetically sealed containers. Coffee gradually loses the specific odor and taste, it is recommended that the low ground.
Cf. cocoa bean
See. coffee tree

© Kakavos pupelė/Cocoa bean

8 Rgp

Kakãvos pupẽlė – atogrąžų vaismedžio sėkla.
Kakavos pupelės yra labai maistingos ir kaloringos. Maždaug pusę maistingųjų medžiagų sudaro riebalai (kakavos sviestas), likusią dalį – baltymai ir angliavandeniai. Kakavos pupelių sudėtyje yra kofeino, raudonojo kakavos pigmento, maždaug 40 medžiagų, sukuriančių specifinį subtilų aromatą. Žvalinantis kakavos poveikis ne toks intensyvus, kaip arbatos arba kavos.
Plg. kavõs pupẽlė
Žr. kakãvmedis (1)


Cocoa bean – in tropical tree seed.
Cocoa beans are very nutritious and calorie. Approximately half of the nutrients of fat (cocoa butter), the rest – proteins and carbohydrates. Cocoa beans contain caffeine, cocoa red pigment, about 40 materials, create a specific delicate flavor. Effect cocoa less intense than tea or coffee.
Cf. coffee bean
See. cacao-tree

© Kakavmedis/Cacao-tree

8 Rgp

Kakãvmedis (1) – atogrąžų vaismedis, iš kurio sėklų gaminamas šokoladas, kakava, aliejus (Theobroma cacao). Yra 20 rūšių. Savaime auga Pietų ir Centrinėje Amerikoje, auginamas Šiaurės ir Pietų pusrutulio tropinėse juostose.
Botanikų teigimu, prieš 4000 metų kakavmedžiai buvo laukiniai medžiai.
Dar actekai ir mistekai, senieji Amerikos gyventojai, gėrė gėrimą iš jų augintų kakavos pupelių, kuriame pridėta dar kukurūzų miltų, prieskonių, aromatingų žolių ir vandens. Almekai, susikūrę maždaug 1500 m. pr. Kr. Amerikoje, Meksikos įlankoje, kakavmedį laikė pačiu gražiausiu „rojaus medžiu“. Kai almekų civilizaciją pakeitė majai, atvykę į šiaurinę Gvatemalą maždaug 1000 m. pr. Kr. ir gyvenę Gvatemalos bei Meksikos provincijos Čiapas plokštumose, kakavmedžiai šiuose rajonuose buvo reti augalai. Nusileidę nuo plokštumų majai aptiko ir pradėjo kultivuoti laukinius kakavmedžius. Manoma, kad būtent šiuo laikotarpiu ir atsirado žodis “kakava“.
Tarp majų dievų buvo ir ypatingas – valdantis kakavą dievas. Jis buvo vadinamas Chak Ek Chuah.
Tai tropikų augalas, kurio lapai stambūs, odiški, smailėjantys viršūnėje, ovalūs, žiedai smulkūs, bekvapiai, gelsvi, gelsvai raudoni, rožiniai ar kreminiai, susitelkę puokštėmis. Užauga iki 15 metrų aukščio. Ant jo šakų ir kamieno užauga nusvirusios 15-35 cm ilgio ankštys. Kiekvienoje ankštyje būna 30-40 pupelių.
Subrendęs medis užaugina per 100 000 žiedų, tačiau iš jų užsimezga vos 0,5-0,7 % vaisių.
Kakavmedžiai žydi ir vaisius veda ištisus metus. Vaisiai vadinami uogomis arba ankštimis, yra stambūs – 10-20 cm ilgio ir 5-10 cm diametro, sveria 0,5-1,5 kg. Sunkūs vaisiai susiformuoja ant stiebo ar ant stambių šakų jų atsišakojimuose. Uogos yra kiaušiniškos su ištįsusia viršūne, geltonos, gelsvai raudonos, oranžinės arba raudonos. Raukšlėtame apyvaisyje yra 25-60 stambokų rausvų ir kiek suspaustų sėklų, vadinamų pupelėmis, kurios išsidėsčiusios netaisyklingu penkiaeiliu. Sunkūs vaisiai susiformuoja ant stambių šakų, jų atsišakojimuose, todėl medis atrodo lyg apkabintas vaisiais.
Kultūriniai kakavmedžiai žymiai mažesni, nes juos dažnai apipjausto ir jie tesiekia 4,7-7,5 metro aukščio. Plantacijose kakavmedžiai auginami 20-30 metų, nors natūraliose augimvietėse jie gali derėti iki 80-100 metų. Didžiausias sausų pupelių derlius (200-500 kg/ha) surenkamas 10-30-ties metų kakavmedžių plantacijose.
Kakavmedžio vaisiai yra labai maistingi. Juose yra baltymų, labai kokybiškų, tirpstančių burnoje riebalų, angliavandenių, alkaloidų (svarbiausi jų – kofeinas ir teobrominas).
Miltelių skonis malonus, kiek kartokas. Skonio įvairovė išgaunama parinkus ir sumaišius keleto rūšių kakavmedžių vaisius.
Iš sėklų gaminamas kakavos aliejus, iš jų išspaudų – kakavos milteliai.
Plg. kavãmedis (1)
Žr. kakavà (2)

Cacao-tree – tropical fruit tree from a seed produced chocolate, cocoa, oil (Theobroma cacao). There are 20 species. Self-growing South and Central America, is grown in Northern and Southern Hemisphere tropical zones.
According to botanists, 4,000 years before the trees were wild cacao-trees.
Another Aztec and Mixtec, ancient Americans, drinking a beverage from cocoa beans grown in them, which added more cornstarch, spices, aromatic herbs and water. Olmecs, created around 1500, Ave. Kr. America, the Gulf of Mexico, cacao-tree considered the most beautiful “paradise tree“. When almekų by Maya civilization came to northern Guatemala about 1000 m. Ave. Kr. and lived in Guatemala and Mexico’s Chiapas province planes cacao-trees these areas were home to rare plants. The plane landed and discovered the Maya began to cultivate wild cacao-trees. It is estimated that during this period and rise to the term “cocoa“.
Among the Mayan gods were specific – controls the cocoa in a god. He was called Chak Ek Chuah.
This is a tropical plant, whose leaves large, leathery, pointed at apex, oval, flowers are small, odorless, pale yellow, yellowish red, pink and cream, concentrated in the bouquets. Grow to 15 meters in height. The trunk and its branches grow 15-35 cm long pods. Each bean pods are 30-40.
Mature tree produces over 100,000 flowers, but they soon began 0.5 to 0.7% of the fruit.
Cacao-trees flower and fruit year-round leads. Fruits are called berries or pods, are large – 10-20 cm long and 5-10 cm in diameter, weighing 0.5 to 1.5 kg. Heavy fruit is formed on the stem or large branches on their derivation. The fruit is an egg with an increased apex, yellow, yellow-red, orange or red. 25-60 wrinkled pericarp is bigger and pink as far as crushing seeds, called beans, which are irregularly scattered in five rows. Heavy fruit is formed on the major branches and their ramifications, the tree looks like a fruit embrace.
Cultural cacao-trees much smaller, because they were circumcised and they are often low as 4.7 to 7.5 meters in height. Cacao-trees grown plantations 20-30 years, although in natural production areas they can fit up to 80-100 years. Maximum of dry bean yield (200-500 kg / ha) collected from 10 to 30-year-old cocoa trees on plantations.
Cacao-tree fruits are very nutritious. They contain protein, high quality, melting in your mouth fat, carbohydrates, alkaloids (the most important – caffeine and theobromine).
Powder taste sweet, bitter extent. Gastronomic variety is obtained by selecting and mixing several kinds of fruit trees, cocoa.
Cocoa is produced from oil seeds, including cake – cocoa powder.
Cf. coffee
See. cocoa

© Kavamedis/Coffe-tree

8 Rgp

Kavãmedis (1) – šiltųjų kraštų visžalis medis, kurio vaisiai vartojami kavai (Coffea). Savaime auga Rytų pusrutulio tropikuose, daugiausia Afrikoje. Kai kurios rūšys (arabika ir kt.) auginamos ekvatorinio ir tropinio klimato šalyse.
Kavamedžiai auga tarp 25 laipsnių šiaurės platumos ir 30 laipsnių pietų platumos nuo pusiaujo. Ten būna gausios liūtys, vidutinė oro temperatūra svyruoja nuo 19 iki 24 laipsnių šilumos pagal Celsijų ir nebūna šalnų.
Idealiausios sąlygos yra Azijos ir Afrikos subtropikų ir tropikų klimato juostose. Botanikai ištyrė apie 80 įvairiausių kavamedžių bei krūmų rūšių. Paskaičiuota, kad kava priklauso augalų šeimai Rubiaceae, kurioje yra daugiau nei 500 rūšių ir virš 6000 porūšių augalų. Coffea grupei priklauso 25 pagrindinės augalų rūšys, iš kurių lietuviams geriausiai žinomos dvi: arabika ir robusta.
Kavamedžiai dauginasi sėklomis ir ūgliais. Geresniam mikroklimatui sukurti tarp kavos sodinukų įterpiami bananų krūmeliai, kukurūzai, akacijos. Jie kavamedžius saugo nuo vėjo ir saulės. Vėliau šie krūmai iškertami.
Kavamedis primena kamelijos krūmą. Jo lapai tamsūs, spindintys, smailūs. Balti, į jazminus panašūs žiedai labai elegantiški ir kvepiantys.
Užauga iki 7,5 m aukščio. Labiausiai paplitusios arabiškos rūšys. Iš kvapių baltų žiedų užauga smulkutės žalios uogos, kurios savo išvaizda ir kvapu primena jazminą. Kiekvienoje uogoje yra dvi kietos žalsvos pupelės. Po 6 arba 7 mėnesių žalios kavos uogos geltonuoja, prinoksta, po to paraudonuoja, kol galiausiai tampa beveik juodos spalvos.
Uogos sunoksta skirtingu metu, derlius nuimamas rankomis. Nuo kiekvieno krūmo surenkama maždaug du tūkstančiai vaisių per metus. Kiekvieno vaisiaus viduje būna viena ar dvi kavos pupelės. Jos paprastai vadinamos „žienio uoga“. Iš 2000 vaisių gaunama apie 500 gramų pupelių. Iš vieno gerai kultivuojamo lauko augintojas gauna 500-800 kilogramų derliaus.
Kavamedžio vaisius išoriškai primena vyšnią. Jis yra raudonos spalvos, jį dengia kietas apvalkalas, po kuriuo slepiasi sultingas, cukringas vaisius.
Pupelės būna geltonos, pilkos, žalios, melsvai pilkos spalvos. Spalva, kaip ir pupelės dydis, priklauso nuo rūšies.
Kavamedžio uogose (kavos pupelėse) yra alkaloido kofeino, rauginių medžiagų, cukraus, riebalinio aliejaus. Jos vartojamos tonizuojančiam gėrimui – kavai gaminti (kai kuriose šalyse kava gaminama ir iš kavamedžio lapų).
Kavos pupelės lukštenamos dviem būdais:
a) natūraliu, kai uogos yra džiovinamos saulėje ar džiovyklose tam, kad pupelės atsiskirtų nuo lukšto, o paskui mechaniškai lukštenamos;
b) šlapio proceso metodu.
Dažniausiai pupelės yra džiovinamos, rūšiuojamos, atrenkamos rankomis, taigi, reikalauja daug žmogaus darbo.
Skrudinimo proceso metu karamelizuojasi kavos pupelėje esanti sacharozė ir kiti karbohidratai ir taip atsiranda medžiaga, vadinama kavos aliejumi (nors chemiškai ši medžiaga nėra panaši į aliejų). Tokiu būdu kava įgauna nepakartojamą kvapą ir skonį.
Dažniausiai auginami Arabijos ir Kongo kavamedžiai, kurių vaisiai prinoksta kelis kartus per metus ir auga ant krūmo šakelių įvairiame aukštyje. Brazilijos klimato sąlygomis visi vaisiai prinoksta vienu metu ir derliui nuimti naudojamos specialios mašinos.
Kavą pasaulinei rinkai tiekia trys pagrindiniai regionai – Pietų ir Centrinė Amerika, Afrika ir Arabija bei Indonezija.
Pietų ir Centrinės Amerikos plantacijos sudaro didžiausią dalį pasaulinės rinkos. Brazilijoje kava daugiausia auga žemumose, apdorojama sausu būdu, o pati geriausia kava auga aukštai kalnuose ir apdorojama daug sudėtingesniu drėgnu būdu.
Kolumbijos pavadinimas asocijuojasi su labai kokybiška kava. Kavos kokybe rūpinasi visa šalis. Nustatyti griežti reikalavimai auginamai kavai, ir jie galioja visoje Kolumbijoje. Dauguma kavamedžių auga aukštai kalnuose, kur palankiausias klimatas. Kolumbišką kavą galima atskirti pagal jos skonį ir kvapą, kurie švelnūs su šiek tiek žolės, salstelėjusių, lyg karamelė, prieskonių dvelksmu. Vertintojai rekomenduoja gurmanams paragauti Kolumbijos Narino Supremo kavos, pajusti rūgštelę ir vaisių skonį, gerti kaip jauną vyną.
Afrika – tikroji kavos tėvynė. Laukinis kavos skonis jaučiamas geriant kavas: Jemeno Mocha, Etiopijos Harrar ar Djimmah.
Kenijoje kavamedžiai auginami ypač aukštai, tik Peru dar aukščiau. Labai vertinamos Kenijos AA rūšies pupelės. Jų dažniausiai dedama į mišinius, siekiant pagerinti prastesnių Lotynų Amerikos kavos rūšių skonį. Kenijos kavos taryba (Kenya Coffe Board) įvertina kiekvieno fermerio užaugintas pupeles, nustato standartus, tik jei kava juos atitinka – leidžiama parduoti. Todėl visa Kenijos kava yra ypač geros kokybės ir vertinama pasaulyje.
Indonezija užimą trečią vietą pasaulinėje rinkoje. Labiausiai vertinamos Javos salos bei gėlėmis kvepiančios kavos – Sumatra ir Suwalesi (Celebes) kava – geriausiųjų Indonezijos kavų rūšių. Ji kvepia saldžia karamele, kvapniosiomis žolėmis ir moliu.
Po Afrikos ir Arabijos Indija buvo pirmoji iš šalių, pradėjusių auginti kavamedžius. Šiuo metu ten auginama kava yra prastesnė ir pigesnė negu Indonezijos, bet Indijos kava užima nemažą vietą pasaulinėje prekyboje.
Mažiau vertinama robusta, kurios daugiau auginama Afrikos šalyse.
Vertingesnės rūšys iš Angolos, Ugandos, Dramblio Kaulo Kranto, Madagaskaro. Jai būdingas stiprus, aitrus, kartus skonis.
Plg. kakãvmedis (1)
Žr. kakavà (2), kavà (4)

Coffee-tree – the warm edges of evergreen tree, whose fruits are used for coffee (coffea). Self-growing Eastern Hemisphere tropics, mainly Africa. Some species (Arabika etc..) Grown in equatorial and tropical climates.
Features and book reviews is growing between 25 degrees north latitude and 30 degrees south latitude from the equator. There is abundant rainfall, average air temperature ranges from 19 to 24 degrees Celsius and absent from frost.
Ideal conditions for Asian and African tropical and subtropical climate zones. Botanists have examined about 80 different features and book reviews and shrub species. It is estimated that the coffee plant belongs to the family Rubiaceae, which has more than 500 species and more than 6,000 varieties of plants. Coffey Group of 25 major plant species, of which two are best known to the Lithuanians: Arabica (Arabika) and robusta.
Features and book reviews multiply seeds and shoots. Create a better microclimate of the coffee plants are inserted cluster of bananas, maize, acacia. They have features and book reviews keep the wind and sun. Subsequently, these trees being destroyed.
Coffee reminds camelia bush. Its leaves are dark, sparkling, sharp. White, jasmine-like flowers in a very elegant and fragrant.
Grow up to 7.5 meters in height. The most common types of Arabic. From the fragrant white flowers grow tiny green berries, which, by their appearance and smell of jasmine reminds. Berries are two hard greenish beans. After 6 or 7 months of green coffee berries yellow, mature, and then turns red, and finally becomes almost black.
Berries ripen at different times, harvested by hand. From every bush is collected about two thousand of fruit per year. Within each fruit in one or two of coffee beans. They are usually referred to as “Zien berry. In 2000 the fruit comes to about 500 grams of beans. In one well-cultivated arable farmer receives 500 to 800 kilograms of crops.
External features and book reviews recalls cherry fruit. It is red in color, covered by a solid shell, hiding in the juicy, sugary fruit.
Beans are yellow, gray, green, blue and gray. Color, like beans and size, depending on the species.
Features and book reviews berries (coffee beans) is the alkaloid caffeine, tanning materials, sugar, fat oil. They used to drink – coffee production (in some countries, coffee is produced and features and book reviews from the leaves).
Coffee beans are taken from the shell in two ways:
a) naturally, when the berries are dried in the sun or drying to separate the beans from the shell, and then mechanically taken from the shell;
b) the wet process method.
Most beans are dried, sorted, selected by hand, therefore, requires a lot of human labor.
Roasting process, caramelised coffee-bean sucrose and other Carbohydrates and there is a substance called coffee oil (although the material is chemically similar to oil). Thus, coffee gets a unique flavor and taste.
Most of the Congo and raised Arabian features and book reviews, with mature fruit several times a year, and grow on bushes at various altitudes. Brazil’s climate, all mature fruit at a time to harvest and use a special machine.
Coffee market in the global supply of the three main regions – South and Central America, Africa and Arabia, and Indonesia.
South and Central America occupies a major part of the global market. Brazilian coffee growing lowlands mainly treated in a dry way, and the best coffee grows in the high mountains, and is handled much more complex wet process.
Columbia name is associated with high-quality coffee. Coffee quality of care across the country. Strict requirements for cultivated coffee, and they are valid throughout Colombia. Most of the features and book reviews is growing in the high mountains where the climate is favorable. Colombian coffee can be distinguished by its taste and smell that sweet with a bit of grass, fruity, like caramel, spice breath. The evaluators recommend Gourmet Colombia Narino Supremo taste of coffee, feel determines the taste and flavor of fruit, and drink as a young wine.
Africa – real coffee homeland. Wild coffee taste there drinking coffee: Mocha in Yemen, Ethiopia Harrar or Djimmah.
Kenya features and book reviews produced extremely high, but still above Peru. Highly valued species in Kenya AA beans. They are often blended to enhance the poorer Latin American coffee tastes. Coffee Board of Kenya (Kenya Coffee Board) evaluates each Farmer grown beans, set standards only if they comply with coffee – can be sold. Therefore, all Kenyan coffee is of superior quality and valued in the world.
Indonesia ranks third in the global market. Top Rated Java island flowers and fragrant coffee – Sumatra and Suwalesi (Sulawesi) Coffee – the best in Indonesia coffee species. It smells like sweet caramel, aromatic herbs and clay.
After Africa, India and Arabia was the first country, which started production of features and book reviews. Currently, there is coffee grown poorer and less expensive than Indonesia, but India’s coffee has a significant place in world trade.
Less evaluation robusta, which produced more African countries.
Valuable species from Angola, Uganda, Côte d’Ivoire, Madagascar. It is characterized by a strong, pungent, bitter taste.
Cf. cacao-tree
See. cocoa, coffee

© Arbatmedis/Tea tree

8 Rgp

Arbãtmedis (1) – šiltųjų kraštų krūmas arba medelis, iš kurio lapų gaminamos arbatžolės (Thea). Auginama Afrikoje (Kenijoje, Tanzanijoje), Pietų Amerikoje (Argentinoje, Peru), šiek tiek Vietname, Irane ir Artimųjų Rytų šalyse.
Pradėtas auginti IV a. Kinijoje, IX a. – Japonijoje ir Korėjoje, XIX a. I pusėje – Indonezijoje, Indijoje, Šri Lankoje.
Kultūrinis abatmedis atsirado senovės Indokinijoje, sukultūrinus laukinį arbatmedį. Pirmosios patikimo žinios apie stimuliuojantį gėrimą iš arbatmedžio siekia 500 m. per. m. e. IV a. pr. m. e. išleistoje kinų enciklopedijoje arbatmedis aprašomas kaip gydomasis augalas. Arabų keliautojai ir pirkliai, IV a. pr. m. e. apsilankę Kinijoje, rašė, kad arbata ten vartojama labai įvairiai, ji yra Rytų ir Pietų Azijos gyventojų gėrimas. Iš kinų arbatą perėmė mongolai, o iš Mongolijos ji paplito į Vidurinę Aziją ir Sibirą. Į Europą arbata pirmą kartą pateko XVI a. pradžioje iš Portugalijos kolonijų Rytų Azijoje. XVIII a. arbata plačiau paplito Vakarų Europos šalyse.
Tai nedidelis visžalis krūmas arba medelis, kuris išauga iki 1,5 m aukščio. Jo odiški pailgi lapai užauga iki 25 cm ilgio. Reikia apie 40 dienų, kad užaugtų skinti lapai. Žiedai – balti su gelsvu ar rožiniu atspalviu.
Skiriamos dvi rūšys:
1. Kiniškasis arbatmedis (Thea sinensis).
2. Indiškasis arbatmedis (Thea cassamica).
Arbatmedžio lapuose yra rauginių medžiagų, alkaloidų kofeino, teofilino, teobromino ir kitų, flavonoidų, glikozidų, eterinio aliejaus, fermentų, vitamino C, B1, B2, K, P, PP, mineralinių ir kitokių medžiagų.
Vaisius – odiška dėžutė su trimis sėklomis. Sėklos – apvalios, tamsiai kaštoninės, vos blizgančios.
Iš arbatmedžio lapų gaminamos arbatžolės, iš jų verdamas tonizuojantis gėrimas – arbata.
Žr. arbatà (2), arbãtžolės dgs. (1)

Tea tree – the warm edges of shrub or tree, whose leaves are made from tea (Thea). Grown in Africa (Kenya, Tanzania), South America (Argentina, Peru), some in Vietnam, Iran and the Middle East.
Started production of the fourth century China, in the ninth century, – Japan and Korea in the nineteenth century In the first half – in Indonesia, India, Sri Lanka.
Culture of the ancient tea tree appeared in Indochina, has been cultivated wild tea tree. First sound knowledge of the stimulating drink of tea to 500 m. too. In e IV a. Ave. In e published by the Chinese Wikipedia is described as healing tea plant. Arab merchants and travelers, the fourth century Ave. In e visited China, wrote that the tea is used there is different, it is the East and South Asian people drink. Chinese tea has taken over the Mongols, and it spread from Mongolia to Central Asia and Siberia. In Europe the first time, got tea sixteenth century at the beginning of the Portuguese colonies in East Asia. Century tea more prevalent in Western European countries.
This is a small evergreen shrub or tree, which grows to 1.5 m in height. His leathery oblong leaves can grow to 25 cm in length. It should be about 40 days to pick the leaves grow. Rings – white or pink with a yellowish tinge.
Distinction between two types:
1st Chinese tea-tree (Thea sinensis).
2nd India’s tea tree (Thea cassamica).
Tea leaves are sour substances, alkaloids caffeine, theophylline, theobromine and other flavonoids, glycosides, essential oils, enzymes, vitamin C, B1, B2, K, P, PP, minerals and other substances.
Fruit – leathery box with three seeds. Seeds – round, dark brown, almost shiny.
Tea made from tea leaves, cooked in their tonic drink – tea.
See . tea herbs, tea

© Alyvuogė/Olive

6 Rgp


Alỹvuogė (2) – alyvmedžio vaisius (Syringa). Didžiuliai alyvmedžių plotai auga Viduržemio jūros šalyse, Kryme, Vidurinėje Azijoje ir Užkaukazėje. Tai kaloringas produktas.
Alyvuogių klestėjimo era prasidėjo tik apie aštuntąjį XX a. dešimtmetį, kai buvo pastebėta, kad Viduržemio jūros pakrančių gyventojai širdies ligomis serga rečiau nei kitų pasaulio kraštų žmonės. Paaiškėjo, kad taip esti ne tik dėl to, jog čia gyvenančios tautos mėgsta gerti raudonąjį vyną, bet ir dėl to, kad kaip maistą vartoja alyvuogių aliejų.
Būna žaliosios ir juodosios alyvuogės: žaliosios renkamos šiek tiek anksčiau nei juodosios, todėl jos būna kietesnės, o skonis aštresnis. Juodosios renkamos sunokusios, kai jose yra didelė riebalų koncentracija. Alyvuogės yra mažos arba išauga iki putpelių kiaušinio dydžio. Vidutiniškai alyvmedis auga nuo 300 iki 600 metų.
Žaliosios alyvuogės yra mažiau sunokusios, o juodosios – brandesnės. Ankstyvosios alyvuogės renkamos rugsėjį, vėlyvosios – vasarį.
Alyvuogėse gausu polinesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolino ir linoleno; dvi pastarosios mokslininkų vadinamos „vitaminu F“), vitaminų (A, E, C, P) bei įvairiausių mineralinių medžiagų, aliejaus, baltymų ir angliavandenių, cukrų, ląstelienos, visiškai nėra cholesterolio. Tokie vertingi medžiagų lobynai slypi tik riešutuose.
Mokslininkų vienu vardu „vitaminas F“ vadinamos rūgštys – linolinas ir linolenas – svarbios pagrindinėms organizmo funkcijoms palaikyti. Vitaminas normalizuoja riebalų apykaitą, padeda išlaikyti normalų svorį, mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir stabdo aterosklerozės vystymąsi.
Alyvuogių derlius nuo medžių renkamas skirtingose sunokimo stadijose. Techninė – kai nuo šakų renkami žali vaisiai, arba biologinė, kai vaisiams leidžiama sunokti iš dalies arba visiškai. Pirmuoju atveju ant stalo patenka raudonai rudos alyvuogės, antruoju – juodos. Manoma, kad juoda daugumos alyvuogių spalva nėra natūrali. Dažniausiai tai vis tos pačios žaliosios neprinokusios alyvuogės, specialiai apdorotos cheminėmis medžiagomis.
Šviežios alyvuogės nevalgomos dėl labai karčios ir kartu naudingos medžiagos oleuropeino. Norint panaikinti kartumą, į druskos tirpalą dedama natrio šarmo. Jei tuo metu per tirpalą dar perleidžiamas deguonis, alyvuogės patamsėja ir atrodo tarsi prinokusios.
Žali, tiek prinokę juodi vaisiai yra kartūs, valgomi tik apdoroti šarminiu tirpalu ir išmirkyti sūryme be jokių prieskonių (šis senovės metodas naudojamas ir dabar) arba tiesiog užbarstomi druska ir kurį laiką palaikomi; tuomet alyvos tampa itin skanios. Alyvmedžio uogos skinamos žalios, neprinokusios, arba prinokusios, t. y. juodos.
Yra daugiau kaip 40 alyvuogių rūšių. Alyvuogių ilgis vidutiniškai siekia 2,5-3 cm. Alyvuogių dydis vadinamas kalibru (it. calibro) ir žymima ant įvairių vaisių pakuočių (dažniausiai ant indelio ar skardinės dugno, su pasviruoju brūkšniu).
Kalibras – vaisių kiekis viename kilograme sausų alyvuogių, tad kuo mažesnis kalibras, tuo didesni vaisiai ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, užrašas 300 / 320 reiškia, kad viename kilograme yra ne mažiau kaip 300 ir ne daugiau kaip 320 vaisių.
Smulkios alyvuogės naudojamos ruošiant šaltus užkandžius ir salotas, vidutinio dydžio – picą ir makaronų patiekalus, stambiausios neretai įdaromos.
Alyvuogės naudojamos aliejui gaminti, nuo medžių skinamos visiškai subrendusios, kai tampa riebiausios. Tokios valgyti ne itin skanu, nes jos labai riebios – turi 50-75 proc. riebalų.
Prinokusios uogos yra juodos arba rudos su violetiniu atspalviu spalvos, blizgančio paviršiaus, sūrios, maloniai kartokos, mėsingos.
Neprinokusios alyvuogės yra žalios spalvos, kietos, aštriai kartoko skonio. Prinokusios uogos į prekybą tiekiamos sūdytos ir marinuotos, o neprinokusios konservuotos. Konservavimui naudojamos mažai riebalų turinčios, stambios ir mėsingos alyvuogių rūšys: kuo mažesnis kauliukas ir daugiau minkštimo, tuo vaisius vertingesnis.
Vartojamos kaip užkandis (ypač žuvų ar jūros produktų) ir uždaras šiupininėms sriuboms, padažams, salotoms ir kaip garnyras prie aštrių žuvies patiekalų. Juodosios alyvuogės labiau tinka su baltuoju ir rausvuoju vynu, o aštresnės žaliosios – su raudonuoju. Žaliosios alyvuogės dera ir su gerai atšaldytu baltuoju vynu.
Alyvuogės konservuojamos: ir neprinokusios (žalios), ir prinokusios (tamsios spalvos) uogos. Neprinokusios alyvuogės konservuojamos su kauliukais ar be jų alyvuogių aliejuje, acto marinate ar tiesiog druskos sūryme, taip joms suteikiamas sūrus, rūgštus ar saldokai kartus prieskonis. Kartais vietoj kauliukų įspraudžiama migdolų, paprikos gabaliukų ar kitų kvapą ir skonį gerinančių priedų, kurie šiuos vertingus konservus padaro dar pikantiškesnius. Gerų alyvuogių rodiklis – storas minkštimas ir mažas kauliukas.
Sveikos ar juostelėmis supjaustytos alyvuogės padažams, troškiniams ar sriuboms suteikia ypatingo skonio. Jomis pagardinami ryžių ar makaronų patiekalai, puošiami šaltieji ar karštieji valgiai: juodosios alyvuogės labiau tinka prie mėsos, žaliosios – prie šaltų žuvų patiekalų. Iš jų gaminama ir tyrė, valgoma užtepta ant baltos duonos.
Didelės alyvuogės įdaromos migdolais, raudonaisiais pipirais, ančiuviais, svogūnais, citrinomis, česnakais, grybais bei gydomosiomis žolėmis. Iš jų gaminamas aliejus, vertintinas dar senovės graikų. Geriausią skonį įgyja laikomos aliejuje, į kur įdėta pjaustytų petražolių lapelių arba citrinos griežinėlių.
Dėl didelio riebalų kiekio (iki 55 proc.) jos laikomos didelio kaloringumo produktu. Parduotuvėse dauguma prekiaujamų alyvuogių pagamintos pagreitintu cheminiu būdu. Tikros juodosios alyvuogės laikomos druskoje (vadinamasis sausasis sūdymas) arba vytinamos saulėje. Žaliosios apdorojamos kitaip, nes yra dar nesunokusios ir karčios. Jos mirkomos stipriame druskos tirpale.
Alyvuogės, paruoštos pagal pagreitintą technologiją, būna pigesnės, jos dažniausiai fasuojamos į skardines. Dirbtines juodąsias alyvuoges nuo natūraliai prinokusių galima atskirti neatidarius skardinės. Į dirbtinai nokintų alyvuogių sudėtį visuomet įeina geležies gliukonatas (priedas E579). Tai chemikalas, palaikantis jų juodą spalvą. Tokios alyvuogės būna itin juodos ir dažnai blizga. Tai nenatūrali jų spalva.
Natūraliai sunokusios alyvuogės būna blankesnės, rusvoko atspalvio, o spalva nevienalytė: šonas, kuris buvo saulėje, bus ryškesnis ir tamsesnis, nes jis prinoksta greičiau, o tas, kuris slėpėsi pavėsyje – bus blankesnis.
Tradicinės alyvuogės būna ne tik juodos ir žalios, tačiau ir rusvos, šiek tiek alyvinio atspalvio arba rusvokos. Tai vidutiniškai prinokę vaisiai.
Atidarius indelį, alyvuogės vaisius turi būti tvirtas, be jokių įbrėžimų, neištižusios. Minkštimo turi būti daug, o kauliukas – kuo mažesnis. Tai kokybiškų alyvuogių rūšių požymiai.
Atidarius alyvuogių indą, šaldytuve jį galima laikyti apie mėnesį. Su žaliosiomis alyvuogėmis (be kauliukų) dera sūris, obuolys, ropinis svogūnas, ilgagrūdžiai ryžiai, grietinė, actas arba vynas, druska, kietai virtas kiaušinis, krabų lazdelės, džiovintos slyvos, juodieji malti pipirai (mišrainė), su žaliosiomis ir juodosiomis – parmezano sūris, fetos sūris arba brinza, alyvuogių aliejus, raudonasis aitrusis pipiras, bazilikas, petražolės, pomidorai, agurkai, majonezas, „Tabasco“ padažas, česnakai, sviestas, balta duona (greitas užkandis, mišrainė ir sumuštinukai), su juodosiomis alyvuogėmis (be kauliukų) – fetos sūris, konservuoti kukurūzai, raudonoji arba oranžinė paprika, žuvis (pvz., menkių filė), svogūnų laiškai arba porai, provanso prieskoniai, actas, alyvuogių aliejus (mišrainė). Su bet kokiomis alyvuogėmis dera brokoliai, fetos sūris, ryžiai, sojų padažas, vištos krūtinėlė, bulvės, imbieras, čiobreliai, spagečiai, morkos, laiškiniai svogūnai.
Pasaulyje sukurta nemažai surinkimo technologijų: Italijoje, Florencijos regione, alyvuogėms baigiant bręsti alyvmedžiai apgobiami senais šilkiniais parašiutais, o vaisiai krenta tiesiai ant jų. Ispanijoje vaisius susiurbia į dulkių siurblį panašūs prietaisai, kurie susiurbia derlių.
Lietuvos parduotuvėse vyrauja ispaniškos alyvuogės. Pagal Ispanijos įstatymus ant alyvuogių pakuočių žymima produkto kategorija, susijusi su leistinu pažeistų alyvuogių skaičiumi:
– Ekstra kategorijos pakuotėje leidžiama 12 proc. alyvuogių su trūkumais;
– populiariausios kategorijos Primera arba Selecta – 17 proc.;
– Segunda arba Standard – 22 proc. alyvuogių su trūkumais.
Lietuvos prekybos centruose parduodami alyvuogių įdarai: nedideli indeliai žaliųjų alyvuogių su šviežiu sūriu, lašiša, česnakais, ančiuviais, kaparėliais, citrinomis, tunais ir t. t.
Pietų šalių turguose alyvuogės pardavinėjamos paruoštos: sūdytos, marinuotos, džiovintos. Vaisiai būna dažnai užpilti aliejumi, marinatais, kvepiantys prieskoniais ir žolelėmis.
Žr. alỹvuogių aliẽjus

Olive (olive fruits) – fruit of the olive tree (Syringa). Huge olive-growing areas of the Mediterranean, the Crimea, Central Asia and Transcaucasia. This calorie product.
Olive flowering of the era did not start until about the eighth century XX decade, it was observed that the Mediterranean coastal residents suffering from heart disease less often than people in other parts of the world. It appears that this justifies not only the fact that the people living here like to drink red wine, but also because the food consumption of olive oil.
There are green and black olives: green collection of little more than black, because they are harder and sharper flavor. Black elected ripening stage, when there is high levels of fat. Olives are small, or grow up quail egg size. On average, the olive tree grows from 300 to 600 years.
Green olives are ripening stage less, and black – mature. Olives picked early September, late – in February.
Olives are rich in polyunsaturated fatty acids (oleic, linoleic and linolenic, the latter two scientists known as “Vitamin F“), vitamins (A, E, C, P) and a variety of minerals, oil, protein and carbohydrates, sugars, fiber, total cholesterol. These valuable materials hidden treasures just nuts.
Scientists on behalf of one of ‘Vitamin F’ are called acids – linoleic and linolenic – an important key to maintain the body’s functions. Vitamin normalizes fat metabolism, helps maintain normal weight, reduce blood cholesterol levels and inhibits the development of atherosclerosis.
Olive harvest from trees collected in different stages of maturity. Technical – the elected branches of green fruit, or biological, when allowed to ripen fruit in whole or in part. In the first case on a table covered in red-brown olives, the second – in black. It is believed that the majority of black olive color is not natural. In most cases this is still the same immature green olives, specially treated with chemicals.
Fresh olives inedible due to the very bitter and with useful materials oleuropein. To remove bitterness, the salt solution is added sodium hydroxide. If during the transfer of oxygen in the solution yet, olives and dark it seems as if ripe.
Green and ripe black fruit are bitter, eaten only treated with alkaline solution and soak in brine without any seasonings (the ancient method used now) or just salt and sprinkled maintained for some time, then the oil is very tasty. Olive fruit harvested green and unripe or ripe, that is to say black.
There are more than 40 kinds of olives. Olive size averaged 2.5 to 3 cm. Olive be called the caliber of (it. caliber) and marked on the packaging of various fruits (usually on the bottom of the jar or tin, with a slash).
Caliber – the fruit content per kilogram of dry oil, so the smaller the caliber, the more fruits and vice versa. For example, note 300 / 320 means that one kilogram of at least 300 and not more than 320 units.
Small olives used in the preparation of cold appetizers and salads, medium size – pizza and pasta dishes that are often filled with the biggest.
The olives used for oil production from mature trees harvested in full when it becomes fat. Such is not very tasty to eat, because they are very oily – to 50-75 percent. fat.
Ripe berries are black or brown with a purple tinge in color, shiny surface of the cheese, pleasantly bitter, fleshy.
Unripe olives are green, hard, bitter taste bitter. Ripe berries on the market supply of salted and pickled, preserved and immature. Preservation, low-fat, large and fleshy olive types: the lower stone and more flesh, the fruit valuable.
Use as a snack food (especially fish and seafood) and closed soups, sauces, salads and as garnish to a sharp fish dishes. Black olives more suited to white wine and pink and pronounced green – with red. Green olives and combines well with a chilled white wine.
Canned olives, both immature (green) and ripe (dark) berries. Unripe olives canned with bones or without olive oil, vinegar marinade or just salt brine, and be given a salty, sour or bitter sweet. Sometimes, instead of stones wedged almonds, peppers, or other pieces of smell and taste-enhancing additives, which preserves these valuable leads to tangier. Good olive rate – thick flesh and small dice.
Whole or cut into strips olive sauce, stews or soups provide a special taste. They are seasoned rice or noodle dishes, hot or cold decorated dishes: black olives more suited to meat and green – the cold fish dishes. In their production, and pulp, edible masked on white bread.
Big filled with almonds, olives, red peppers, anchovies, onion, lemon, garlic, mushrooms and healing herbs. In their production of oil, still be seen in ancient Greek. The best flavor gain as oil, which added to the chopped parsley leaves or lemon slices.
The high fat content (up to 55 percent.) Are considered high-calorie product. Stores most traded olive produced by accelerated chemical method. Genuine black olives as salt (the so-called dry salting) or cured in the sun. Green treated differently because they are still green and bitter. They are soaked in a strong salt solution.
Olives, prepared in accordance with the accelerated technology are cheaper, they are usually packed in tins. Artificial black olives from mature naturally be separated without opening the cans. The artificially ripened olives are always part of the composition of iron gluconate (E579 annex). This chemical, which supports their black color. These olives are very black and often shiny. This is their unnatural color.
Naturally the olives are ripening stage matt, brown tint, and color mixed: flank, which has been in the sun will be brighter and darker because it is mature more quickly, while those who were hiding in the shade – will matt.
Traditional olives are not only black and green, but brown and a little lilac or brown tint. This is an average of ripe fruit.
When you open the jar, olive fruit must be firm, without any scratches, strong. The flesh should be widely available, and die – as low as possible. It features high-quality olive species.
When you open a container of olive, a refrigerator it can hold about a month ago. The green olives (pitted) combines cheese, apple, turnip onion, rice, sour cream, vinegar or wine, salt, hard-boiled egg, crab sticks, dried plums, black ground pepper (salad), with green and black – parmesan cheese feta cheese or bryndza, olive oil, red pepper Sedum, basil, parsley, tomatoes, cucumber, mayonnaise, “Tabasco“ sauce, garlic, butter, white bread (a quick appetizer, salad and sandwiches), with black olives (pitted) – feta cheese, canned corn, red or orange bell pepper, fish (eg cod fillets), spring onions or leeks, spices, salad, vinegar, olive oil (salad). The sale is consistent broccoli olives, feta cheese, rice, soy sauce, chicken breast, potato, ginger, thyme, spaghetti, carrots, spring onions.
An important collection in the world of technology in Italy, the Florence area, olives, ending with mature olive trees jacketed old parachute silk, and the fruit falls directly on them. In Spain, the fruit flips into the vacuum cleaner-like devices, which flips the harvest.
Lithuanian stores predominantly Spanish olives. Under Spanish law on the olive-marked packages of the product category associated with the permissible number of damaged olives:
– Extra categories of packaging allows 12 percent. Olive defective;
– Most popular category or La Selecta – 17 percent.;
– Segunda or Standard – 22 percent. Olive defective.
Lithuanian supermarket sales of olive topping: small cups of green olives with fresh cheese, salmon, garlic, anchovies, capers, lemon, herbs, etc.
South olives sold in markets prepared: salted, pickled, dried. Fruits are often filled up with oil, marinades, spices and fragrant herbs.
See. olive oil

© Abrikosas/Apricot

6 Rgp

Abrikosas (2) [pranc. abricotier, abricot] – erškėtinių šeimos vaisinis šiltų kraštų medis (Armeniaca), jo vaisius, kilęs iš Tian Šanio kalnų. Daugiausia auginami Pietuose, Azijoje ir Europoje, net Lietuvoje. Daugiausiai džiovintų abrikosų į Lietuvą atkeliauja iš Turkijos.
Abrikosai pradėti auginti Kinijoje prieš 4000 metų. Persai dėl auksinės spalvos juos vadino „saulės kiaušiniais“. Buvo auginami Nabuchodonosaro kabančiuose soduose Babilone. Senovės Romoje laikytas brangiu skanėstu ir iš ten paplito po pietų Europą.
Iš Vidurinės Azijos arabai abrikosą išplatino Mažosios Azijos, Kaukazo ir Viduržemio jūros šalyse. Į Graikiją ir Romą abrikosas pateko per Armėniją ir todėl buvo pavadintas „armėnų obuoliu“. Viduramžiais jį imta auginti ir kitose Europos šalyse.
Abrikosai priklauso Prunus genčiai, tačiau jie mažiau už namines slyvas atsparūs šalčiui ir ligoms.
Jų žievė pilksvai ruda, lapai kiaušiniški, nusmailinta viršūnėle. Vaisius – apvalus sultingas ir saldus kaulavaisis. Geriausia kokybė – nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio pabaigos.
Geltonuose ir oranžiniuose abrikosų vaisiuose gausu cukraus, jie turi geležies ir vitamino A. Turi ir riebalų, organinių rūgščių (obuolių, citrinos ir vyno rūgščių), vitaminų (A, C, E ir B1, B2, B6, PP), karotino, pektino, krakmolo, rauginių medžiagų, mineralinių druskų (kalcio, silicio, fosforo ir ypač vario, kobalto).
Švieži vaisiai turi kalio, džiovinti – magnio, geležies; kaulavaisis – apvalus, sultingas, turintis daug cukraus. Geriausia abrikosų kokybė – nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio pabaigos.
Abrikosus rekomenduojama valgyti sergant plaučių ligomis, gydant anemiją.
Abrikosai skirstomi į tris kokybės klases:
1. „Ekstra“ klasė – aukščiausios kokybės. Vaisių forma, branda ir spalva būdingi veislei, auginamai tam regione. Turi būti be defektų, išskyrus labai menkus paviršutinius defektus, jeigu jie nedaro įtakos bendrai produkto išvaizdai, kokybei, išsilaikymui ir pateikimui pakuotėje.
2. I klasė – abrikosai geros kokybės, minkštimas visiškai sveikas. Leistini nedideli defektai, kurie nedaro įtakos bendrai produkto išvaizdai, kokybei, išsilaikymui ir pateikimui pakuotėje: nežymus formos ar brandos defektas, nežymus spalvos defektas, nežymus nusitrynimas ar apdegimas saulėje, nežymūs odelės defektai. Pailgos formos defektai turi būti ne ilgesni kaip 1 cm, o kiti defektai turi būti ne didesni kaip 0,5 kvadratiniai centimetrai.
3. II klasė – abrikosai, neatitinkantys aukštesnėms klasėms keliamų reikalavimų, tačiau atitinkantys minimalius reikalavimus. Odelės defektai galimi tuomet, jei vaisius atitinka pagrindinius kokybės reikalavimus, gerai išsilaiko ir yra geros išvaizdos. Pailgos formos defektai turi būti ne ilgesni kaip 2 cm, visi kiti defektai – ne didesni kaip 1 kvadratinis centimetras.
Abrikosai turi būti nepažeisti, sveiki, švarūs, be jokių matomų svetimkūnių, nepažeisti kenkėjų, be nenormalaus drėgmės, be jokio pašalinio kvapo ir / arba skonio. Turi būti gerai subrendę ir prinokę tiek, kad nepakenktų transportavimas ir pristatymas.
Maistui vartojami vaisiai ir sėklos, kurios panašios į migdolo sėklas. Abrikosai valgomi švieži, konservuojami, džiovinami, iš jų gaminami kompotai, uogienės, košės, cukrinukai, marmeladas, spaudžiamos sultys (su minkštimu), jogurtai.
Džiovinti abrikosai – uriukai (visas vaisius su kauliuku), kuragos (vaisių pusės be kauliuko) ir kaisos (visas vaisius be kauliuko) – vertingas maisto produktas. Jie naudojami kulinarijoje ir konditerijoje ne tik kaip atskiras produktas, bet ir sumaišyti su kitais džiovintais vaisiais ar javainiais. Jie pasižymi subtiliu skoniu ir lengvu aromatu, nepraranda maistingųjų medžiagų.
Džiovinti abrikosai yra puikus karotino, fosforo, kalcio, vitamino B5, kuris suteikia žvalumo ir padeda sudeginti organizme riebalus, šaltinis. Juose yra daug geležies ir kalcio, todėl naudinga valgyti sergant anemija ir širdies bei kraujotakos ligomis. Reguliariai valgant sumažėja rizika susirgti vėžiu.
Saldūs abrikoso grūdai gali pakeisti migdolą konditerijos pramonėje. Iš karčiųjų veislių abrikoso sėklų gaminamas migdolų vanduo. Iš žievės paviršiuje išsiskiriančių sakų gaunamas puikus gumiarabiko pakaitalas, vartojamas aliejinėms emulsijoms gaminti.
Vaisiai pjaunami lėkštelėje per pusę ir išimamas kauliukas. Valgoma peiliu ir šakute.
Žr. gumiarãbikas (1)

Apricot [French. abricotier, Apricots] – sturgeon fruity warm family tree edges (armeniaca), the fruit originated in the Tien Shan mountains. Most are grown in the South, Asia and Europe, even in Lithuania. Most dried apricots into Lithuania comes from Turkey.
Apricot trees start to grow in China 4000 years ago. Persians for their golden color called “sun egg“. It was grown in the Hanging Gardens of Nebuchadnezzar in Babylon. Ancient Rome was considered to be expensive treat and then spread to southern Europe.
In the Central Asian Arabs of apricot spread into Asia Minor, the Caucasus and the Mediterranean countries. In Greece and Rome, apricot came to Armenia and was therefore called “Armenian apple.“ Middle Ages, it is full grown and in other European countries.
Apricots belong to the genus Prunus, but they are less resistant than the domestic plum frost and diseases.
Their bark greyish-brown, egg-shaped leaves, tapered tip. Fruit – round and juicy and sweet stone fruits. Best quality – from late July to late August.
Apricot yellow and orange fruits rich in sugar, they have iron and vitamin A. Has a fat, organic acids (malic, tartaric and citric acids), vitamins (A, C, E and B1, B2, B6, PP), carotene, pectin, starch, tanning materials, mineral salts (calcium, silicon, phosphorus and especially copper, cobalt).
Fresh fruits have potassium, dried – magnesium, iron, Kostyanko – round and juicy, with lots of sugar. The best quality of apricots – from late July to late August.
Recommended to eat peaches in lung diseases, treatment of anemia.
Apricots are classified into three grades:
1st Extra class – the highest quality. Fruit shape, maturity and color characteristic of the variety grown in the region. Must be free from defects, except for very slight superficial defects provided these do not affect the general appearance, keeping quality and presentation package.
2nd Class I – good quality apricots, the flesh perfectly healthy. Permitted minor defects which do not affect the general appearance, keeping quality and presentation in the package: a slight defect in shape or maturity, a slight defect in a small abrasion or burn in the sun, minor skin defects. Defects of elongated shape must not be longer than 1 cm, while the other defects shall be no greater than 0.5 square centimeters.
3rd Class II – apricots which do not meet the requirements of the higher classes but satisfy the minimum requirements. The skin defects are possible if the fruit meets basic quality requirements are quite durable and good looking. Defects of elongated shape must not be longer than 2 cm, all other defects – no bigger than 1 square centimeter.
Apricots should be whole, clean, without any visible foreign matter, damage caused by pests, in addition to abnormal humidity, without any foreign smell and / or taste. It must be well developed and ripe so as not to affect the transport and delivery.
Edible fruits and seeds, which are similar to the almond seeds. Apricots are eaten fresh, canned, dried, they are made compotes, jams, porridge, marmalade, juice pressed (the flesh), yoghurt.
Dried apricots – all fruit with bone, semi-dried apricots, cut and without bones (half-pitted fruit) and Kayser (whole fruit without pit) – a valuable food product. They are used in cooking and confectionery, not only as a separate product, but also mixed with other dried fruits or cereals fortified. They have a subtle aroma and a mild flavor that does not lose nutrients.
Dried apricots are a great carotene, phosphorus, calcium, vitamin B5, which is invigorating and helps to burn body fat source. They are rich in iron and calcium, and therefore useful in patients with anemia and eat the heart and circulatory diseases. Regularly eating reduces the risk of cancer.
Sweet corn can replace apricot almond confectionery industry. From bitter apricot seed varieties produced by almond water. Released from the cortical surface of the resin produced an excellent substitute for gum arabic, oil emulsions used in manufacture.
Harvested fruit plate in half and remove pit. Eaten with a knife and fork.
See . gummi arabicus

%d bloggers like this: