Tag Archives: © Pasaulio virtuvė

© Kalmukijos virtuvė

22 Geg

KalmukijaKalmùkijos (Kalmỹkijos Respùblikos) virtùvė – tautos, kalbančios viena mongolų kalbų ir gyvenančios Kalmukijoje, Volgos žemupyje (Rusija), nacionaliniai patiekalai.

Nacionalinis Kalmukijos stalasTradiciniai Kalmukijos valgiai. Avienos sriuba, koldūnai ir arbata

Nacionalinis patiekalas – virta aviena su svogūnais, laurų lapeliais ir žalumynais. Valgoma užpilant sultiniu, kuriame virė mėsa, pagardintu pipirais, druska, svogūnais ir actu. Kitas valgis – mėsėčių tipo gaminys (Берг) iš jautienos, sūdytų lašinių, trintų žaliųjų svogūnų. Atskirai ruošiama nerūgšti (prėska) tešla, ant kurios dedama jautienos faršo ir užsukami kraštai. Gaminiai verdami pasūdytame vandenyje ir paduodami su sviestu. Махан Шёлтягян – stambiais gabalais virta aviena su bulvėmis, apibarstyta svogūnais.

Бёреги - kalmukiški koldūnaiYpatingo skonio berekai (kalm. Бёреги, plg. turk. Börek), stambūs koldūnai, verdami taip: aviena arba jautiena, kiaulienos taukai, ropiniai svogūnai supjaustomi gabaliukais ir viskas sumalama mėsmale. Paskaninama druska, pipirais ir gerai išmaišoma. Tešlai imama aukščiausios rūšies miltai, kiaušiniai, druska, vanduo ir sumaišoma. Iš paruoštos tešlos daromi apvalūs paplotėliai, viduryje dedamas faršas ir užsukami kraštai. Verdama verdančiame pasūdytame vandenyje. Paliejama tirpintu sviestu ir paduodama. Tradiciškai valgoma rankomis, kad aromatingas sultinys, įsigėręs į koldūnus, patektų tiesiai į burną. Aviena arba jautiena kartais pakeičiama eršketo mėsa. Iš eršketo verdamas ir sultinys su žalumynais.

Tradiciniai kalmukiški koldūnai, primenantys uzbekiškus mantus (pailgus avienos pyragėlius, verdamus garuose) ir Sibiro koldūnus, dažniausiai valgomi per nacionalines šventes, o budistai vienuoliai vaišina praeivius.Kalmukijos arbata, berekai ir kepinukai

Miltų, kiaušinių, pieno arba kefyro kepinukai (Борцоки)Kalmukai mėsą džiovina supjaustydami ją plonais griežinėliais, kelioms minutėms sudeda į sūrymą, po to išima ir džiovina saulėje gerai vėdinamoje vietoje. Išdžiovinta mėsa vartojama ruošiant sriubas ir antruosius patiekalus.

Kepta mėsa su makaronais (Хурен махн гуертяган)Sriubos pagrindas – mėsos sultinys. Tai virta jautienos sriuba (Будан) su bulvėmis, svogūnais, miltais ir grietine, džiovintos ir rūkytos mėsos sriuba (Борцлсн махн). Mėsos sultiniai paskaninami svogūnais  (Махан шельтяган), makaronai – mėsa ir svogūnais (Хурсын махан гуйртяган).Virta jautienos sriuba (Будан)

Valgiai gaminami ir iš žvėrienos. Populiariausia yra antilopiena (saigos mėsa). Antilopienos dešrelės, troškinta antilopiena ir antilopienos vyniotinis paduodami su salotomis ir žalumynais. Махан Шёлтягян – stambiais gabalais virta aviena su bulvėmis, apibarstyta svogūnais. Manoma, kad šis patiekalas labai naudingas, nes apsaugo nuo silpnumo ir gydo rėmenis. Дотур – nacionalinis valgis iš virtų avienos vidaus organų (kepenų, inkstų, plaučių ir skrandžio). Virti mėsos subproduktai smulkiai supjaustomi, pridedama svogūnų, pipirų, lauro lapelių ir aplaistoma sultiniu. Дотуp

Tirštas jogurto ir grietinės konsistencijos produktas (Цаган)Populiariausi pieno produktai – sūris, varškė, grietinė, karvės pieno jogurtas ir kumelės pieno kumysas. Gaminamas tirštas, jogurto ir grietinės konsistencijos produktas (Цаган), turintis vitaminų C, A, E, D, K, PP, B grupės vitaminų (nuo B1 iki B15) ir kuris gerina kraują, stiprina imunitetą. Balta spalva kalmukams asocijuojasi su švara, šviesa ir gėriu. Dažnai linkima sėkmės sakant: „Balto tau kelio“. Boza – perdirbtas produktas iš kalmukiškos degtinės, kuris maišomas su pienu vadinamas хёёрмг, o kai atsiskiria išrūgos, ant indo dugno susidaro maistinga masė, vadinama ээдмг. Džiovinama varškė, suspausta į kumštį, vadinama сала шююрмг, o paplotėlio formos – хурсн.Atšaldytas virintas pienas su grietine (Тарак)

Miltų, kiaušinių, pieno arba kefyro kepinukai (Борцоки)Nacionaliniai patiekalai – miltų, kiaušinių, pieno arba kefyro kepinukai (Борцоки), mieliniai blynai, virti arklienos gabaliukai (Ишкесен мёрня махан) su pipirais, svogūnais, laurų lapeliais, miltiniai paplotėliai (Тюнтек), kepta aviena arba jautiena su makaronais (Хурен махн гуертяган), savo skrandžio sultyse įdaryta aviena (Кюр), troškinama žemoje temperatūroje, mažoje duobėje, ant laužo. Skrandžio sultyse įdaryta troškinta aviena (Кюр)

Labai vertinamos žuvys (ypač šamas, eršketas, sazanas). Iš jų verdami sultiniai, kepami guliašai, natūralus šamo bifšteksas su svogūnais, troškinto sazano ikrai, žuvies dešrelės. Valgoma su svogūnais ir kitomis daržovėmis.

Cukruoti obuoliai grietinėje (Хог тосн)Vienas iš desertų – cukruoti obuoliai grietinėje (Хог тосн): vaisiai supjaustomi, užpilami grietine ir paverdama iki grietinės sutirštėjimo.

Geriama plikyta arbata (Джомба): užpilama šaltu vandeniu, pavirinama, po to įpilama pieno arba grietinėlės ir vėl virinama. Verdant arbata pamaišoma, perkošiama, įberiama druskos ir sviesto, sutrinto muskato riešuto ir geriama iš pialų. Kiti gėrimai – atšaldytas virintas pienas su grietine (Тарак), cukrinio sirupo, virinto vandens ir dažiklio (citrinų esencijos) tirpalas, serbentų sultys, skiestos vandeniu ir cukrumi, kavos gėrimas, Kalmukijos arbata (Ця, Курсан ця).Джомба - kalmukiška arbata

Plg. burèkas (2)

Žr. Kalmùkijos arbatà, Rùsijos Federãcijos virtùvė

 

 

Reklama

© Tibeto virtuvė

8 Rgp


Tibèto virtùvė – šalies, esančios Himalajuose, į šiaurę nuo Nepalo, prie rytinių ir šiaurinių Indijos valstijų, 4000 ir daugiau metrų virš jūros lygio, nacionaliniai patiekalai.
Tibetas įeina į Kinijos Liaudies Respublikos sudėtį. Todėl daug kas perimta iš kaimyninių Kinijos ir Indijos civilizacijų, iš šiaurinių kaimynų, Didžiosios stepės tautų – tiurkų, uigūrų, mongolų, mandžiūrų.

Nuo kitų rytietiškų virtuvių išsiskiria maisto saikingumu ir subalansuotumu. Tibetiečiai nepiktnaudžiauja prieskoniais ir pagardais, tačiau dideliais kiekiais valgo mėsą ir daržoves. Šiltuoju metų laiku valgo pieno, o šaltuoju – mėsos produktus.
Valgomas tik šviežias maistas, skanintas paprastais prieskoniais – druska, svogūnais ir česnakais. Didžiausią dalį maisto racione užima mėsa (jautiena, aviena) ir daržovės. Mažiausiai valgoma vaisių bei saldumynų. Aviena ruošiama kuo įvairiausiai: verdama, troškinama su daržovėmis (pomidorais, svogūnais, imbieru) ir patiekiama su duona arba makaronais.
Tibete maisto produktai ir valgiai yra specifiniai. Kadangi Tibetas yra aukštai virš jūros lygio, vanduo užverda prie 90 Celsijaus, todėl virimas vandenyje nėra įmanomas.
Tibetiečiai daugiausia valgo iš miežinių miltų ir mėsos gaminamus patiekalus. Aukštai kalnuose daržovės auga prastai, be to, greitai gendančius produktus atvežti yra gana sudėtinga ir brangu, tad jų čia beveik nėra. Iš daržovių patys populiariausi yra saldieji pipirai, morkos, kopūstai, kukurūzai, špinatai, o iš mėsos produktų – jakų (stambių galvijų) mėsa ir aviena.
Pati populiariausia mėsa – jakiena, kuri verdama, pjaustoma gabalėliais, pagardinama svogūnais, pomidorais, imbieru, pakepinama ir į stalą paduodama su duona arba lakštiniais.
Tačiau mėsa dažniausiai džiovinama. Žiemą jako mėsa ir aviena supjaustoma ilgomis juostomis ir džiovinama apskritose olose arba aruoduose, apdėtuose akmenimis. Džiovinta jako mėsa ir aviena išlieka tinkama vartoti žymiai ilgiau, nes mėsoje esančios bakterijos žūsta džiovinant mėsą per žiemos šalčius.
Svečiams patiekiami krūtinės ir šonkauliukai, o baltų avių uodegos yra pateikiamos garbės svečiams. Tibete yra keturių skirtingų rūšių dešrelių: kraujo, mėsos, miltų ir kepenų.
Nacionaliniai patiekalai – kraujinės avienos dešrelės, vytinta jautiena ir avies liežuvis.
Budizmas nedraudžia valgyti kiaulieną, tačiau praktiškai tibetiečiai nevalgo vaisių ir saldumynų. Vienintelis nacionalinis desertas – žagarėliai (sausainiai) su medumi.
Žuvis ir jūros produktai Tibete nepopuliarūs, jų ten tiesiog nėra arba draudžia religija.
Tradicinė tiebetiečių duona kepama iš miltų, kepimo miltelių ir vandens. Viskas išmaišoma, iškočiojami norimo dydžio blyneliai ir iškepama aliejuje arba svieste.
Svarbiausias tibetiečių patiekalas – valgis (tsampa) iš skrudintų ir nelukštentų miežių miltų ir aliejaus, arbatos ir miežinio alaus (viską sudėjus išgaunama kažkas panašaus į tešlą). Kai kur dedama į arbatą su pienu. Tai panašu į skystą, maistingą ir kaloringą košę.
Miežių miltai sumaišomi su trupučiu arbatos ir daromos bandelės, valgomos imant pirštais. Į bandeles gali būti įdėta sviesto, varškės ar cukraus. Tibetiečiai tsampa valgo su kitais patiekalais. Valgį nešiojasi keliautojai.
Pienas – labai svarbus tibetiečių maisto produktas, geriamas šviežias, rauginamas arba separuojamas į sviestą ir varškę. Tibete sviestas gaminamas namuose ir naudojamas patiekalams gaminti su tsampa, arbata ir kt., gali būti naudojamas kaip kuras lempoms.
Alkoholiniai gėrimai Tibete nevartojami, nes tai nesuderinama su tikėjimu. Tradicinis gėrimas – ryžių vynas: į virtus ryžius įdedama pagardų, palaikoma savaitę ir gaunamas silpnas (apie 5 %) alkoholinis gėrimas. Kaip ir Europoje, taip ir Tibete geriama kava, įvairios sultys, mineralinis vanduo, arbata. Tibetietiška arbata gaminama iš šviežių arbatžolių, o paskaninama sviestu, druska ir miltais (dar egzotiškesnę arbatą geria mongolai).
Arbata – pagrindinis tibetiečių gėrimas – ruošiama trimis būdais. Yra paprasta arbata, arbata su pienu ir arbata su sviestu. Labiausiai Tibete vartojamos arbatos lapeliai yra auginami kitose Kinijos provincijose, pavyzdžiui, tou arbata iš Junono (Junnano), to arbata iš Sičuano. Tibetiečiai turi tam tikrus arbatos gaminimo ir gėrimo papročius.
Arbata su pienu gaminama taip: verdanti juoda arbata yra perkošiama ir perpilama į maišytuvą, tada įpilama šviežio pieno ir įberiama cukraus, o smarkiai suplakus arbata pakinta į rausvai baltą gėrimą.
Kita populiari arbatos rūšis vadinama pocha ir ji gaminama tokiu būdu: arbata perkošiama ir išpilama į maišytuvą, kur įdedama druskos, pelenų ir sviesto. Viskas stipriai suplakama ir gauta arbata yra rausvai baltos spalvos su storu bei tirštu riebalų sluoksniu.
Tibetiečių miežių alus, vadinamas chang, Tibete yra labai populiarus. Alus yra nelabai stiprus, švelnaus, šiek tiek saldžiarūgščio bei kartoko skonio.
Taigi, arbata ir miežių alus – svarbiausi gėrimai Tibete.
Ypatingas tibetiečių valgymo ritualas. Prieš sėdant prie stalo, sukalbama malda. Ant stalo paprastai stovi didelis indas su paruoštu patiekalu, iš kurio kiekvienas sau įsideda maisto tiek, kiek suvalgys. Maistas valgomas su lazdelėmis arba šaukštu.
Didžiuosiuose Tibeto miestuose maistas žymiai įvairesnis, tačiau visur duodama vietinių mėsėčių (virtinukų) su mėsos arba daržovių įdaru (Momo), lakštinių sriubos su mėsa arba daržovėmis (Tukpa), ryžių, vermišelių (Thenthuk), jako liežuvio ir kitų patiekalų.
Turgavietėse galima įsigyti įvairesnių daržovių ir žuvies. Restoranuose patiekiama tibetiečių, kinų ir net vakarietiškų patiekalų.
Tibete nėra specialių virėjų mokyklų, nėra kulinarijos receptų knygų. Virėjo profesija paprastai perduodama iš kartos į kartą su visomis kulinarinėmis paslaptimis.

Tibetan cuisine – the country in the Himalayas to the north of Nepal, the eastern and northern Indian states, 4000 and more meters above sea level, the national dish.
Tibet is part of the People’s Republic of composition. Therefore, many taken from the neighboring Chinese and Indian civilizations, from the northern neighbor, the Great steppe peoples – Turkic, Uighur, Mongolian, Manchu.
From other eastern cuisines released moderation in food and sustainability. Tibetans abuse spices and condiments, but eats large quantities of meat and vegetables. In summer, eats milk and cold – meat products.
Eat only fresh food, seasoned with simple seasonings – salt, onion and garlic. The largest part of the diet has meat (beef, lamb) and vegetables. At least eaten fruit and sweets. Mutton is being prepared covering a wide range cooking, stewed with vegetables (tomatoes, onions and ginger) and served with bread or noodles.
Tibet food and dishes are unique. Since Tibet is high above sea level, water boils at 90 Celsius, the boiling water is not possible.
Tibetans eat mostly from barley flour and meat dishes. Vegetables growing in the high mountains low, moreover, perishable products shipped are quite complicated and expensive, so its almost not there. Among vegetables, the most popular are the sweet peppers, carrots, cabbage, corn, spinach and meat products – yak (large animals), meat and mutton.
The most popular meat – yak meat to boil, cut up in pieces, seasoned with onions, tomatoes, ginger, and a table as far as baked fed with bread or noodles.
However, the meat is usually dry. In winter, yak meat and mutton is cut into long strips and dry counties in caves or bins, to put round stones. Dried yak meat and mutton remains suitable for use much longer, because the bacteria in meat are killed by drying the meat through the winter cold.
The guests are served in the chest and ribs, and the white sheep’s tail is the guest of honor. Tibet, there are four different kinds of sausages: blood, meat and bone meal and liver.
The national dish – hematic sheep sausage, dried beef and sheep’s tongue.
Buddhism does not preclude eat pork, but in practice, Tibetans do not eat fruits and sweets. The only national dessert – donuts (cookies) made with honey.
Fish and seafood unpopular in Tibet, they just are not there or prohibit religion.
Traditional Tibetan bread baked from the flour, baking powder and water. Mix everything, then rolled the desired size pancakes and baked in oil or butter.
The most important Tibetan dish – dish (tsampa) from the roasted barley and of whole meal and oil, tea and barley beer (everything is obtained by adding a kind of dough). For some it is added to tea with milk. This is similar to a liquid, calorie and nutritious porridge.
Barley flour mixed with a little tea and cakes are made, taking eaten with your fingers. The rolls may be added to butter, cheese or sugar. Tibetan tsampa eat with other dishes. Meal carries travelers.
Milk – a very important Tibetan food, drinking fresh, fermentation or separation the butter and curd. Tibet Butter is produced at home and used dishes with tsampa, tea, etc.. Can be used as fuel for lamps.
Alcoholic beverages are not used in Tibet, which is incompatible with faith. The traditional drink – rice wine: the cooked rice, add seasonings, supported by a week and obtained by the weak (about 5%) alcoholic beverage. As in Europe, and Tibet, drinking coffee, various juices, mineral water, tea. Tibetan tea is made from green tea, and with butter, salt and flour (not exotic tea drinking Mongols).
Tea – the main Tibetan drink – is being prepared in three ways. There is a simple tea, tea with milk and tea with butter. Most Tibetans used tea leaves are grown in other provinces of China, for example, Tou Tea from Juno (Yunnan), the tea from Sichuan. Tibetans have some tea making and drinking habits.
Tea with milk is produced as follows: boiling black tea is transferred through the substance (transfer to a blender), then add fresh milk and sugar, tea and severely shaking changes to a reddish white drink.
Another popular type of tea called Pochi, and it is produced as follows: transferred through the substance tea and pour into the blender, which added salt, ash and butter. All received a strong shake and tea is a reddish-white in color with a thick layer of fat and solid.
Tibetan barley beer, called Chang, Tibet is very popular. Beer is not very strong, mild, slightly sweet and slightly bitter taste.
So, tea and barley beer – the most important drinks in Tibet.
Special Tibetan ritual meal. Tractable prayer, then all sits at the table. The table usually stands a large vessel with the prepared meal from the food on their own is going so far as to eat. Food eaten with chopsticks or a spoon.
The major cities of the Tibetan food is much richer, but given all the local dumplings (dumplings) with meat or vegetable filling (Momo), leaf soup with meat or vegetables (Tukpa), rice, noodles (Thenthuk), yak tongue, and other dishes.
Market places to buy a wider range of vegetables and fish. Restaurants served in Tibetan, Chinese and even Western dishes.
Tibet is special chef school, there is no cooking recipe books. Cook profession is usually transmitted from generation to generation, with all the culinary secrets.

© Škotijos virtuvė

8 Rgp


Škòtijos virtùvė – tautos, gyvenančios Škotijoje (Didžiosios Britanijos dalis), kalbančios anglų ir škotų (mažokai) kalbomis, patiekalų asortimentas, giminingas anglų virtuvei.
Skiriasi tuo, kad valgomos kruopų košės, verdami ne tik sultiniai, bet ir uždarytos sriubos, įvairios tirštos sriubos su kruopomis, mėsa, bulvėmis, kopūstais, žuvimi.
Škotų kulinarinės tradicijos ėmė formuotis, kai pradėta ruošti maistą ant atviros ugnies. Tai buvo sotūs karštieji patiekalai iš mėsos, daržovių ir kruopų, ruošiamų etapais dideliame puode su vandeniu. Ankstyvieji maisto gaminimo būdai turėjo didelės įtakos Škotijos kulinarijai, todėl daugelis senovinių patiekalų gaminami iki šių dienų, pavyzdžiui, vištiena su žirneliais, jautiena aluje, įvairūs guliašai.
Škotų virtuvėje, skirtingai nei anglų, gaminami puikaus skonio nacionaliniai patiekalai iš avienos su subproduktų (plaučių, kepenų, širdies) įdarais ir prieskoniais (haggis) pridedant avižų kruopų ir užpilant viskiu. “Haggis” – kaip vienas populiariausių delikatesų Škotijoje žinomas visame pasaulyje. Tai valgis, gaminamas iš avies žarnigalių, miežių ir įvairių prieskonių, kepamas įdėtas į avies skrandį. Tiekiamas pakaitintame dubenyje, kartu su bulvių tyre ir ropių tyre, o užgeriamas viskiu.
Šaltuose Škotijos kalnuose geriausiai dera avižos, kurios labai sočios ir maistingos. Škotų kasdienį racioną senovėje (iki tol, kol paplito bulvės) sudarydavo patiekalai, kurių pagrindinis ingredientas buvo rupūs avižų miltai. Populiariausi šių patiekalų buvo avižinė košė ir avižiniai blynai.
Košė, pagaminta iš rupių avižinių miltų, vandens ir druskos, paprastai valgoma pusryčių metu. Škotų piemenys senovėje avižų košės prisivirdavo visai savaitei, o laikydavo tam tikruose induose, kuriuose ji sukietėdavo. Kai norėdavo valgyti, piemenys maistingą košę pjaustydavo gabalais ir šildydavo.
Košė visada ruošiama ją maišant pagal laikrodžio rodyklę, dešine ranka. Kitas paprotys, susijęs su avižų koše, atkeliavo iš viduramžių. Košė valgoma stovint. Škotijoje avižų košė tradiciškai valgyta su šaltu pienu ar grietine ir truputėliu cukraus, o kartais tik su druska iš medinių dubenėlių su iš gyvulių ragų pagamintais šaukštais.
Avižų miltai puikiai tinka duonai ir įvairiems pyragėliams kepti. Tradicinis škotų patiekalas – avižų sklindžiai, tačiau vakare prie arbatos mėgiami ir avižų paplotėliai.
Desertui gaminama gausybė saldžių pudingų, bandelių su džemu, keksų. Kepami ir avižų kruopų apkepai, įvairiausi sausainiai su imbieru, skumbrė folijoje, salotos. Naujųjų metų išvakarėse kartu su juoda bandele (škotiškas vaisinis tortas) valgomas saldus desertas (suet), pagamintas iš gyvulinių riebalų ir cukraus.
Škotijoje populiarūs avižiniai sausainiai – trapios tešlos kepiniai, dėl gamybos metu gausiai naudojamo cukraus ir sviesto pasižymintys nepakartojamu aromatu. Jie tiekiami prie arbatos, kavos, derinami su putėsiais, vaisiais, uogomis, grietinėle, kitais desertais. Ryžių miltai suteikia sausainiams baltumo, trapumo, tačiau juos škotai pakeičia ir kvietiniais.
Sausainiai pagardinami tarkuotomis apelsinų, citrinų žievelėmis, riešutais, imbierais. Trapučiai, papuošti migdolais ir smulkiai supjaustytais imbierais, nuo seno kepami Šv. Kalėdų ar vestuvių proga.
Nacionalinis škotų patiekalas – skysta avižinė košė, gaminama pusryčiams. Yra daugybė avižinės košės gaminimo būdų, perduodamų iš kartos į kartą. Kaip ir anglų, mėgstamiausias gėrimas – arbata. Ją geriant valgomas džemas, marmeladas, keksai bei populiarūs nacionaliniai smėliniai sausainiai.
Škotijoje visuomeninio maitinimo įmonėse patiekiamos mažesnės nei Airijoje maisto porcijos, t.y. pagal anglų pavyzdį.
Geriamas airiškas arba škotiškas viskis.
Škotų nacionalinių patiekalų asortimentas – avižiniai paplotėliai (Bannocks), grietinės ir tirštos grietinėlės mišinys (Crowdie), tiekiamas su avižiniais paplotėliais ir sviestu per pavakarius prie arbatos, vištienos ir porų sriuba (Cock-a-leekie soup), žuvienė (Cullen skink).

Scottish cuisine – people living in Scotland (part of Great Britain), speaking English and Scottish (Little) display, dishes, cooking related English.
Differences that are eaten porridge, cooked not only broths, but closed in soups, thick soups with a variety of grains, meat, potatoes, cabbage, fish.
Scottish culinary traditions began to form, when started to cook on an open fire. It was a hot main course dishes of meat, vegetables and grains in preparation for the big stage in a pot with water. Early food production methods had a significant impact on the Scottish culinary, and many antique dishes are made to this day, for example, chicken with green peas, beef, beer, a variety of goulash.
Scottish cuisine, unlike the English, made an excellent taste national dishes from the sheep offal (lungs, liver, heart) and seasoned stuffing (Haggis), the addition of oat groats and pouring whiskey. “Haggis“ – as one of the most popular delicacies in Scotland, known around the world. This is a dish made from sheep, barley and various spices, baked sheep’s inserted into the stomach. Supplied in a heated bowl with mashed potatoes and mashed turnips, and drinking whiskey.
Cold mountains of Scotland, the best fit Oats, which is very nourishing and nutritious. Scottish daily diet in ancient times (until the potatoes are spread) to form a dish whose main ingredient was oat meal flour. Most popular of these dishes was oatmeal porridge and oatmeal pancakes.
Porridge made of coarse oatmeal, water and salt, usually eaten for breakfast. Scottish shepherds in ancient times porridge oats stir up the whole week, while holding certain vessels, which is hard. Some wanted to eat nutritious porridge shepherds cut in pieces and heat.
Porridge is always prepared it by mixing in a clockwise direction, with his right hand. Another custom associated with oat porridge, came from the Middle Ages. Porridge eaten standing. Scottish oat porridge traditionally eaten with cold milk or cream and a little bit of sugar, and sometimes only with salt in wooden bowl made from animal horn spoons.
Oat flour is perfect for bread, cakes and various fried. The traditional Scottish dish – oat pancakes, but in the evening at your favorite tea and oat cakes.
Produced a plethora of sweet dessert pudding, cakes with jam, muffins. Baked and fried grits, biscuits with a wide variety of ginger, mackerel in foil, salad. New Year’s eve with black bun (Scottish fruitcake), eat a sweet dessert (Sueton), made from animal fat and sugar.
Scotland popular oatmeal cookies – shortbread, the production of abundant use of butter and sugar offering the most unique flavor. They come to tea, coffee, combined with mousse, fruit, berries, cream and other desserts. Rice flour gives biscuits white, crisp, but it replaces the Scottish and wheat.
Biscuits seasoned with grated orange, lemon skins, nuts, ginger. Biscuits, decorated with almonds and chopped ginger, cooked the old St.. Christmas or your wedding anniversary.
Scottish national dish – a liquid oatmeal, made breakfast. There are a lot of oatmeal cooking techniques passed down from generation to generation. As in English, your favorite beverage – tea. It is drinking eat jam, marmalade, cakes and biscuits are popular national sand.
Catering establishments in Scotland, served less than one portion of food in Ireland, ie according to the English model.
Drinking Irish or Scotch whiskey.
Scottish national dishes – oatmeal scones (Bannock), sour cream and a thick mixture (Crowd), served with butter and oat cakes in the afternoon snack of tea, chicken and leek soup (Cock-a-leek soup), fish soup (Cullen skink).

© Medaus alus/Honey beer

8 Rgp

Medaũs alùs – natūralus produktas – nefiltruotas, nepasterizuotas, be dirbtinės angliarūgštės. Tai alaus rūšis, pagardinta imbieru.
Gaminamas iš tyro vandens, aukščiausios kokybės salyklo. Vietoj apynių naudojamas imbieras.
Žr. alùs (4), medùs (4)

Honey beer – a natural product – unfiltered, unpasteurized, without the artificial carbonated. This type of beer, flavored with ginger.
Made from pure water, high-quality malt. Instead, the hops used in ginger.
See . beer, honey

© Aludaris,-ė/Brewer

8 Rgp

Alùdaris, -ė (1) – alaus darytojas.
Dauguma Lietuvos aludarių tiekia maitinimo įstaigoms nepasterizuotą (“gyvą“) ir tos pačios rūšies pasterizuotą alų. Nepasterizuotas alus gali būti filtruotas arba nefiltruotas. Dažniausiai Lietuvoje gaminamos šviesus ir tamsus alaus rūšys. Nedaug aludarių, gaminančių raudoną, pusiau tamsų, baltą (kvietinį), tamsų su medumi, šalto rauginimo, medaus, pusiau šviesų, spec. brandintą alaus rūšis.

Brewer, Mr. – beer maker.
The majority of Lithuanian brewers supplying caterers unpasteurized (“live“) and the same type of pasteurized beer. Unpasteurized beer can be filtered or unfiltered. Most Lithuania made a bright and dark beers. Few brewers, producing red, semi-dark, white (wheat), dark with honey, cold fermentation, copper, semi-bright, spec. mature brands of beer.

© Alinė/Pub

8 Rgp

Alìnė (2) – alaus parduotuvė ir gėrimo patalpa.
Dažniausiai alus būna pilstomas, tik kai kurios rūšys parduodamos buteliais ar skardinėmis.
Didžiojoje Britanijoje alinė (public house) yra viena iš mėgstamiausia britų laisvalaikio leidimo vietų. Joje geriama, bendraujama, valgoma, atsipalaiduojama nuo rūpesčių, susitinkama su senais draugais ir susirandama naujų. Alinėse būna du barai – vienas ramus, o kitas – triukšmingas. Alinių interjeras dažniausiai kuriamas pagal senovės tradicijas. Seniausia šalyje – XI amžiaus alinė, pavadinta Fighting Cocks („Besipešantys gaidžiai“).
Airijoje įprasta užsakinėti gėrimus draugams ir kolegoms vaišinti. Čia alinė turi dvi dalis – barą ir saloną (holą); jose aptarnauja padavėjai, yra užsakomieji valgiai. Prie baro užsisakoma lengvų užkandžių. Gėrimai paduodami be ledo. Alinės atidaromos ir uždaromos skirtingu laiku.
Vokietijoje alinė (hofbrau) yra vieta pašnekesiams, krašto ar regiono alui ar vynui ir užkandžiams. Čia alinės atidaromos nuo vidurdienio, jose esama sėdimų vietų tiek viduje, tiek ir lauke.
Slovėnijoje ir Kroatijoje alinėse (pivnica) siūloma vyno ir kitų gėrimų.

Pub – beer and beverage store room.
Most beers are on tap, but some species are sold in bottles or cans.
UK pub (public house) is one of the UK’s favorite entertainment destination. It drinking, interacting, eating, atsipalaiduojama of trouble, meeting with old friends and new susirandama. Pubs are two bars – one calm and one – hilarious. Pubs interior mostly created by the ancient traditions. The oldest in the country – XI century pub called Fighting Cocks (cocks, who peso).
Ireland, the normal ordering drinks, entertain friends and colleagues. This pub has two parts – a bar and salon (lounge), and they served the waiters are custom meals. At the bar you can order light snacks. Drinks filed without ice. Pubs opened and closed at different times.
German pub (hofbrau) is a place a hundred languages, region or area of beer or wine and snacks. Here pubs open from noon in the existing seating both indoor and outdoor.
Slovenia and Croatia pubs (pivnice) offers wine and other beverages.

© Alaus pusgaminis/Beer preparation

8 Rgp

Alaũs pùsgaminis – tarpinis produktas tarp jauno ir vartojimui skirto alaus.
Alaus pusgaminis nokinamas, išlaikant jauną alų izobarinėmis sąlygomis sandariai uždarytose talpose nustatytą laiką būdingoms juslinėms savybėms pasiekti ir prisotinti natūraliai susidarančiu anglies dvideginiu. Paskui alaus pusgaminis skaidrinamas ir stabilizuojamas (šaldant iki minusinės temperatūros, naudojant vieną ar daugiau skaidrinimo medžiagų ir absorbentų), apdorojamas absorbentais baltymų stabilizavimui, separuojamas ir (arba) filtruojamas pridedant inertiško filtravimo priedo arba be jo. Tada į alaus pusgaminį pridedama specialiai paruošto geriamojo vandens, vykdomi netradicinių žemės ūkio kilmės žaliavų, naudojamų tik specialios technologijos alaus gamybai, apdorojimo procesai. Virš alaus pusgaminio esančios erdvės užpildomos anglies dioksidu arba inertinėmis dujomis (argonu, azotu) ar dujų mišiniu, apsaugančiomis nuo sąlyčio su atmosferos deguonimi. Alaus pusgaminis gazuojamas papildomai prisotinant alų anglies dioksido. Alus pasterizuojamas arba specialiai (steriliai) filtruojamas biologiniam pastovumui padidinti. Skirtingų pavadinimų alaus pusgaminiai maišomi iki arba po filtravimo.
Alaus pusgaminį draudžiama saldinti, dėti kitų priedų ir (arba) apdoroti kitais nenustatytais būdais.
Alus pilstomas į prekinę tarą izobarinėmis sąlygomis, slėgiui sukurti panaudojant anglies dvideginį arba inertines dujas, ir sandariai tara uždaroma.
Išpilstytas į tarą alus ženklinamas ir apipavidalinamas, laikomas iki pardavimo ir gabenamas.
Žr. alùs (4)

Beer preparation – an intermediate between the young and for the use of beer.
Beer mature preparation, keeping the young beer in sealed containers set time specific to the sensory characteristics of the reach and saturate naturally occurring carbon dioxide. Then the beer preparation clarified and stabilized (by cooling to minus temperatures, use of one or more clarification and absorbent material), treated sinks protein stabilization separator materials are allocated to one of the others and (or) filtered through the filter by adding inert additive or not. And the beer is added semi-finished product specifically prepared for drinking water, made of non-traditional agricultural raw materials used in only special technology of beer production, processing processes. Over a beer in semi-finished space filled with carbon dioxide or inert gas (argon, nitrogen) or a mixture of gas-protected from contact with atmospheric oxygen. Beer with added extra preparation prisotinant beer with carbon dioxide. Beer is pasteurized or special (sterile) filter for biological stability of the increase. Different types of beer mixed preparations before or after filtration.
Beer semi-finished product not sweetened, and other additives to make (or) treated the other way not specified.
Beer poured into marketable container, using a pressure of carbon dioxide or inert gas, and container tightly closed.
Bottled beer bottle to be labeled and figuration, as prior to the sale and movement.
See . beer

© Alaus priedai/Beer accessories

8 Rgp

Alaũs priẽdai – papildomi komponentai alkoholiniam gėrimui iš miežių salyklo bei apynių gaminti, kurie pagerina gėrimo spalvą, skonį bei kvapą. Tai cukrus, javų dribsniai, ryžiai, skrudinti grūdai, salyklo ekstraktai, kepinti miežiai, įvairūs prieskoniai.
Nuo seno aludariai, norėdami padidinti savo pelną, vartojo prastos kokybės alaus priedus. Vienas labiausiai paplitusių alaus priedų buvo druska (druskos luitai), kuri vartojama norint iš vienos statinės padaryti dvi ar net tris. Kiti alaus tūrio padidinimo komponentai buvo sirupas ir vanduo.
Dabar esama daug alaus rūšių, jo darymo receptų bei sudėtinių dalių. Skiriasi mielės, salyklas, apyniai ir vanduo. Todėl, be keturių pagrindinių komponentų (sudedamųjų dalių) alui daryti, naudojami kiti priedai, kuriuos vartojant viena alaus rūšis skiriasi nuo kitų. Be to, net tos pačios rūšies alus gali skirtis.
Alaus priedai sudedami malant salyklą. Jie vartojami, norint dalį salyklo paversti pigesne medžiaga arba norint pagerinti alaus skonį, ir tada, kai salyklo neužtenka.
Cukrus (sirupas ir gabalinis cukrus) greitai fermentuojasi ir išskiria palyginti daug alkoholio. Degintas cukrus ar karamelė kartais vartojami vietoj tamsaus salyklo. Belgijoje dažnai vartojamas saldainių cukrus, kuris vertinamas ir Afrikoje, kur trūksta miežių. Sacharozė – viena iš Pietų Afrikos alaus daryklų lager tipo alaus sudėtinių dalių.
Javų dribsniai plačiai vartojami Amerikos alaus daryklose, kur jie sudaro pusę salyklo mišinio. Toks alus turi mažai alkoholio ir yra šviesios spalvos.
Ryžiai gali būti dalinis salyklo pakaitalas. Jie vartojami tam, kad alus būtų grynas ir gaivus.
Skrudinti grūdai ar kukurūzai dedami, norint išlaikyti fermentavimąsi viršuje.
Salyklo ekstraktai (salyklo sirupas) vartojami norint padidinti salyklo masę. Sirupas populiarus namudinėje aludarystėje, nes jį vartojant nereikia pačiam trinti ir maišyti masės.
Kepinti miežiai reikalingi patamsinti alų. Jie suteikia alui sudžiūvusios duonos skonį. Airijoje gaminant tamsų alų Guinness vartojamas nedidelis kiekis skrudintų miežių.
Dažniausiai vartojami prieskoniai alui – medus, paprika, imbieras, vaistiniai augalai, vaisiai. Paprika – Meksikos aludarių fantazijos vaisius, kurį pradėta vartoti 1980 metais. Imbieras vartojamas alkoholinio alaus paskaninimui, todėl imbiero alus – žinomas prohibicijos laikų palikimas. Darant alų, dažniausiai vartojama kalendra, kadagys, mirta. Iš vaisių visada dedama į alų apelsinų ir citrinų žievelių, obuolių, aviečių, vyšnių bei bananų. Pagal tradicinius receptus vaisiai į alų dedami tam, kad vyktų natūrali antrinė fermentacija ir pagerėtų skonis.
Žr. alùs (4)

Beer accessories – additional components of alcoholic beverage made from barley malt and hops production, which enhances the color of the drink, taste and smell. This sugar, cereals, rice, roasted corn, malt extract, toasted almonds and various spices.
For centuries brewers to increase their profits, taking poor quality beer in the annexes. One of the most popular beer salt additives (salt blocks), which is used to make drums in one, two or even three. Other components of beer by volume increases the syrup and water.
Now there are many kinds of beer, it shall be laid recipes and ingredients. Differences yeast, malt, hops and water. Therefore, in addition to the four main components (ingredients) to make beer, use of other additives that are using one type of beer is different from the others. Moreover, even within the same type of beer can vary.
Brewing malt grinding accessories together. They are used to make malt of cheaper materials or to improve the taste of beer, and then, when the malt is not enough.
Sugar (lump sugar and syrup) fast fermentation and emit relatively high alcohol. Burned sugar or caramel are sometimes used instead of dark malt. Belgium is often used in sugar confectionery, which is seen in Africa, where lack of barley. Sucrose – one of the South African breweries lager-type beer components.
Grains (bread) is widely used in cereals American breweries, where they account for half of the mixture of malt. This beer has low alcohol and light in color.
Rice may be a partial substitute for malt. They are used to the fact that beer is pure and refreshing.
Roasted corn and corn are added to keep the top fermentation.
Malt extract (malt syrup) used to increase the weight of the malt. Syrup brewing popular cottage because there is no need to use the same clear and mixed by weight.
Toasted almonds needed darker beers. They offer beer, shriveled meat flavor. Ireland, the production of dark beer, Guinness used a small amount of roasted barley.
Commonly used spices to beer – honey, pepper, ginger, herbs, fruits. Pepper – Mexican Brewers fantasy fruit that was put into use in 1980. Alcoholic ginger beer used for seasoning, and ginger beer – known legacy of prohibition. In the case of beer, usually used coriander, juniper, myrtle. From fruit beers are always placed in the orange and lemon peel, apples, raspberries, cherries and bananas. According to the traditional fruit recipes are added to beer, to allow the natural secondary fermentation and improve the taste.
See . beer

© Alaus pramonė/Beer industry

8 Rgp

Alaűs prãmonė – maisto pramonės šaka.
Lietuvoje nedidelių alaus daryklų (bravorų) buvo jau ХVI a. Leidimus joms steigti ir alui daryti pardavimui duodavo didysis kunigaikštis (daugiausia dvarininkams ir bažnyčioms). Žygimantas Augustas ХVI a. privilegiją alui daryti suteikė vokiečiams amatininkams (jie mokėjo daryti geresnės rūšies alų). 1857 m. veikė 130 alaus daryklų ir 514 degtinės varyklų (jų daugelis darė ir alų). ХIХ a. viduryje ėmė kurtis ir pramoninio tipo alaus daryklos. 1841 m. Raudondvario (Vilniaus rajonas) dvare įrengta alaus darykla gamino angliškąjį alų ir porterį. 1861 m. Kaune įrengta bavariškojo alaus darykla. Pramoninio tipo alaus daryklos ilgainiui išstūmė smulkiąsias. Po I pasaulinio karo didžiausios alaus daryklos buvo Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Biržuose, Klaipėdoje.
1924 m. alaus daryklos sujungtos į sindikatą – Lietuvos alaus bravorų sąjungą. 1939 m. veikė 11 alaus daryklų. Per II pasaulinį karą dalis alaus daryklų sugriauta. 1945 – 1950 m. didžiausios jų atstatytos: „Tauras“ (Vilniuje), „Ragutis“ (Kaune), „Gubernija“ (Šiauliuose), „Švyturys“ (Klaipėdoje), „Kalnapilis“ (Panevėžyje), „Utenos gėrimai“ (Utenoje).
Beveik visas pagamintas alus suvartojamas Lietuvoje.
Žr. alùs (4)

Beer industry – food industry.
Lithuania small brewery (brewery) was already the sixteenth century Authorizing them to set up and have beer for sale gave the Grand Duke (most landlords and churches). Sigismund Augustus XVI century the privilege of beer to the Germans gave the craftsmen (they are paid to do a better kind of beer). 1857 were 130 breweries and 514 grain distilleries (many of them and had a beer). XIX century began to settle in the middle of an industrial-type and a brewery. 1841 Raudondvario (Central District) mansion is equipped with a brewery producing beer in the English and Porter. 1861, Kaunas is equipped with Bavarian brewer. Industrial type of brewery eventually supplanting small. After the First World War was the largest brewery in Kaunas, Vilnius, Siauliai, stock exchanges in Vilnius.
1924 breweries merged into a syndicate – Lithuanian brewery union. 1939 there are 11 breweries. During World War II, destroyed part of the brewery. 1945 – 1950 on restored to their maximum, “Tauras“ (Taurus, Vilnius), “Ragutis“ (Kaunas), “Gubernija“ (“Governorate“, Siauliai), “Svyturys“ (“The Lighthouse“, Klaipeda), Kalnapilis (Panevezys), “Utenos gerimai“ (Drink of Utena, Utena).
Almost all the beer consumed is made in Lithuania.
See . beer

© Alaus pilstymas/Pouring beer

8 Rgp

Alaũs pìlstymas – alkoholinio gėrimo darymo būdas.
Alus pradėtas pilstyti tada, kai alaus tiekėjams kilo mintis, kaip pirkėjai galėtų gėrimo parsinešti į namus nedideliais kiekiais. XVII a. alus buvo pilstomas į rankų darbo stiklinius butelius, o XIX a. viduryje sukonstruota garo jėga varoma stiklinių butelių gaminimo mašina. Mechanizacijos būdu buvo galima greičiau ir pigiau pagaminti butelius bei pripildyti juos gėrimo, todėl prasidėjo masinė firminių butelių gamyba.
Prekyba alumi buteliuose suklestėjo po 1900 m. Butelyje skaidrus, putojantis, vėsintas, filtruotas, prisotintas angliarūgšte ir pasterizuotas alus patraukliai atrodė. Tradiciniu būdu alus į butelius išpilstomas su nuosėdomis. Jis nenustoja bręsti ir po išpilstymo. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse gėrimas dažnai pilstomas į vyno formos butelius ir uždaromas vyno kamščiais. Po to alus šaldomas.
Žr. skỹsčių pìlstymo lìnijos

Pouring beer – of an alcoholic beverage, shall be mode.
Beer bottle opened when did the idea of beer suppliers, buyers could drink Carry on in small quantities. Century The beer was poured into handmade glass bottles, and the nineteenth century constructed in the middle of a steam-driven power glass bottle making machine. Mechanization could have faster and cheaper to produce and fill bottles to drink, and started mass production of branded bottles.
Trade in beer bottles blossomed after the 1900. Bottle, clear, sparkling, cool, filtered, pasteurized and fortified carbonated beer seemed attractive. The traditional way to beer bottles packed with sediment. He does not cease to mature after bottling. In some Western European countries often drink beer in the form of wine bottles, wine stoppers and sealed. After the beer is cooled.
See . bottling lines for liquids

© Misa/Wort

8 Rgp


Misà (4) – nuopylos nuo salyklo, nerūgęs alus.
Žr. aludarỹstė (2), alùs (4)

Wort (mash) – from the liquid residue of malt, sweet beer.
See . brewery, beer

© Alaus misa/Beer wort

8 Rgp

Alaũs misà (kitaip – nerūgęs alus) – ekstraktyvių medžiagų tirpalas, gaunamas filtruojant mentalą; į misą gali būti pridėta cukrų.
Misos paruošimo etapai: misos virimas su apynių produktais → misos skaidrinimas sedimentacijos, separavimo arba apdorojimo hidrociklone būdais → misos atšaldymas iki fermentavimo temperatūros → misos aeravimas → fermentų pridėjimas į atvėsintą misą.
Alaus misai dažyti leidžiama naudoti tik karamelės dažus (E 150a-d). Kvapiųjų medžiagų, išskyrus apynių natūralias kvapiąsias medžiagas, galima pridėti tik į specialios technologijos alų, išskyrus kvietinį alų. Leidžiama naudoti tik natūralias ir identiškas natūralioms kvapiąsias medžiagas.
Į misą leidžiama pridėti salyklų ekstraktų, grūdų krakmolo sirupų, gautų fermentavimo būdu, nesalyklinių cukrinių žaliavų (įvairių rūšių cukrų, įskaitant invertuotąjį cukrų ir gliukozę), negrūdinto krakmolo arba inulino sirupo, gauto fermentiniu būdu, natūralaus medaus.
Misa gali būti apdorojama fermentų preparatais bei nuskaidrinančiomis medžiagomis, išskyrus kaimišką alų.
Į misą mielių rūgimui paskatinti leidžiama pridėti ne daugiau kaip 20 mg/hl cinko druskų (išreikštų cinko jonų kiekiu). Misa gali būti aeruojama tik filtruotu oru arba deguonimi (E 948).
Žr. alùs (4), misà (4)

Beer wort (otherwise – unleavened beer) – extractive material solution obtained by filtration of mash, the mash may be added sugar.
Juice preparation steps: boiling wort with hops → products must clarification by sedimentation, separation or processing methods hidrociklone → cooling wort to fermentation temperature must aeration → adding enzymes to the chilled wine.
Beer must be used only colored candy paint (E 150a-d). Odoriferous substances, except for the hop-natural flavorings may be added only to the specific technology of beer, except for wheat beers. Permitted use only natural and nature-identical flavorings.
The mash, the addition of malt extract, corn starch, syrups, obtained by fermentation of sugar unmalted raw materials (different types of sugars, including invert sugar and glucose), non-crushed starch or inulin syrup, obtained by enzymatic means, natural honey.
Beer wort be treated with enzymes and substances, which clarifies, with the exception of rural beer.
In fermentation, yeast must encourage the addition of no more than 20 mg / hl zinc salts (expressed as zinc ion content). Must be aerated only filtered air or oxygen (E 948).
See . beer, wort (mash)

© Mielės/Yeast

8 Rgp

Miẽlės dgs. (4) – vienaląsčiai grybeliai, sukeliantys rūgimą; jų produktas kam rauginti. Tai grybeliai, besimaitinantys cukrumi. Jos plačiai vartojamos maisto pramonėje, jų dedama į namie gaminamus valgius. Tai biologinė tešlos kilimą skatinanti medžiaga.
Mielės imtos naudoti tik XIX amžiaus pabaigoje, kai tikrąjį mielių vaidmenį fermentacijos procese atskleidė prancūzas Luisas Pasteras (Louis Pasteur; 1822-1895), kuris nustatė, kad mielės yra gyvas organizmas, gaminantis alkoholį aluje, o mielių žalingąsias medžiagas jis sugebėjo identifikuoti ir izoliuoti. Lietuvoje mielės gaminamos daugiau kaip šimtas metų.
Apvalios mielių ląstelės dauginasi darantis pumpurams. Pumpuras susiformuoja ant tėvų. Kai išauga tokio pat dydžio kaip ir jie, atsiskiria, kad užaugintų dar vieną ląstelę.
Fermentacijos metu mielių ląstelės sukimba. Ant paviršiaus besifermentuojančiame aluje mielių ląstelės pakyla į fermentavimo indo paviršių. Jeigu alus fermentuojasi indo dugne, mielės nusėda.
Alaus darymo metu mielės auga cukraus, kurį mišinyje išskiria salyklas, dėka. Išsiskiria alkoholis ir angliarūgštės dujos. Kai pasidaro per didelis alkoholio kiekis, mielės nustoja augti, o alaus fermentacija lėtėja.
Kiekviena mielių rūšis turi tik jai būdingas savybes. Kai kurios kyla labai greitai, kitų fermentavimuisi reikalinga aukštesnė temperatūra. Kiekviena mielių rūšis suteikia alui ypatingą skonį, todėl darant kiekvieną alaus rūšį vartojamos skirtingos mielės. Kiekvieno alaus darymo pabaigoje aludariai palieka truputį mielių kitam raugimui, nors didžioji jų dalis supresuojama, išdžiovinama ir parduodama kaip maistingas mielių ekstraktas. Gaminamos skystos, presuotos ir džiovintos. Būna vyno, alaus, pašarinės mielės. Nors grynos mielės yra daug tinkamesnės alui, tačiau nemažai aludarių vis dar vartoja sudėtingus mielių pakaitalus, pavyzdžiui, Anglijos Bass vartoja du pakaitalus, o Belgijos Palm net keturis. Belgijos aludariai darydami lambic vartoja laukines mieles, nes, kaip ir jų protėviai, alaus fermentavimąsi jie vis dar patiki oru atneštų mielių sporoms. Kiekvienas pakaitalas turi reaguoti su kitu.
Mielėse yra vitaminų, angliavandenių, baltymų.
Kepimo mielės (Saccharomyces cerevisiae) vartojamos šviežios, šaldytos, džiovintos. Tai mikroskopinė ypatingos galios gyvybės forma. Jei pridedama cukraus ir pašildoma, jos fermentai pasidaro aktyvūs ir suskaido cukrų į alkoholį ir anglies dioksidą. Nuo anglies dioksido dujų pakyla su mielėmis rauginama tešla. Mieles parduoda presuotas ir granuliuotas. Kiekvienas presuotų mielių paketas turi milijardus ląstelių, kurių kiekvienoje yra fermentų, gebančių fermentuoti.
Presuotos mielės – tai grynų mielių ląstelių, išaugusių skystoje terpėje (praskiestoje melasoje), išplautas ir supresuotas koncentratas. Pagal standartus presuotos mielės būna šviesiai gelsvos spalvos, mielėms būdingo skonio ir kvapo. Kepyklose presuotos mielės laikomos 0-4 °C temperatūroje, garantinė laikymo trukmė – 12 parų. Jos vartojamos duonai kepti.
Džiovintos mielės gaunamos iš susmulkintų presuotų standartinės kokybės mielių; jos būna vermišelių arba granulių pavidalo, šviesiai geltonos arba šviesiai rudos. Jos fasuojamos į popierinius maišus, polimerinės plėvelės paketus arba į metalines hermetiškas dėžutes. Aukščiausios rūšies mielės laikomos 10° C temperatūroje, iki 12 mėnesių, o I rūšies mielės – iki 5 mėnesių.
Mielės vartojamos mielinei tešlai išpurenti. Jos greičiau pakyla, jei jos užpilamos šiltu pienu su cukrumi. Kepiniams mielės suteikia minkštumą, purumą, malonų kvapą, gerą skonį.
Namų sąlygomis mielių galima pasigaminti: santykiu 1:1 sumaišomi miltai su šiltu vandeniu ir palaikoma 6 val. Po to įberiama cukraus, įpilama stiklinė alaus ir išmaišoma – tepastovi šiltai. Supilstoma į butelius ir laikoma vėsioje vietoje. Gauta masė vartojama kaip paprastos mielės.
Supakuotos šviežios mielės šaldytuve laikomos keletą dienų. Džiovintų mielių atsargos tinka ištisus metus.
Plg. apynỹs (3b), lupulìnas (2), salýklas (1)
Žr. alùs (4)


Yeast – cell fungi that cause fermentation, and their product is what tanning. These fungi, meals and sugar. They are widely used in food industry, they are added to the home produced food. This dough rise in a biological promoter.
Yeasts were first used only in the nineteenth century, when the actual role of the yeast fermentation process revealed the Frenchman Louis Pasteur (Louis Pasteur, 1822-1895), who found that yeast is a living organism, which produces alcohol in beer and yeast harmful materials he was able to identify and isolate. Lithuania yeast produced more than one hundred years.
Round yeast cells proliferating in having a bud. Bud formation on parental. Some grow as large as they were, or something that raised another cell.
During the fermentation of yeast cell adhesion. The beer, which is fermentation, the yeast cell surface goes into the fermentation vessel surface. If the beer fermentation vessel at the bottom of yeast to settle.
During brewing yeast grows sugar, which releases a mixture of malt, thanks. Distinguished alcohol and carbonic gas. Some become too much alcohol, yeast ceases to grow, and slows down the fermentation of beer.
Each yeast species has its own characteristic features. Some are very fast, others require a higher temperature fermentation. Each yeast species provides a unique taste of beer, thus making each type of beer used a different yeast. At the end of each brewing brewers yeast another leaving a little tanning, although most of them pressed, dried and sold as a nutritious yeast extract. Produced liquid, pressed and dried. There are wine, beer and feed yeast. While pure yeast is much more suitable for beer, but still a number of brewers yeast used sophisticated alternatives, such as England Bass uses two substitutes, and the Belgian Palm even four. Belgian Lambic brewers making use wild yeasts, which, like their ancestors, the beer fermentation process, they are still reliable weather brings yeast spores. Any replacement must react with each other.
Yeast vitamins, carbohydrates and protein.
Bakers yeast (Saccharomyces cerevisiae) are used fresh, frozen, dried. This extraordinary power of a microscopic form of life. If sugar is added and heated, its enzymes become active and cleave the sugar into alcohol and carbon dioxide. Since carbon dioxide gas rises with yeast dough fermentation. Sell compressed yeast and granulated. Each package of compressed yeast to billions of cells, each of which are enzymes capable of fermentation.
Compressed yeast – a pure yeast cells, rise in a liquid medium (diluted molasses), washed and diecasting concentrate. Under the standards, pressed yeast is pale yellow in color, yeast, the characteristic taste and smell. Bakery pressed yeast as 0-4 ° C, shelf life warranty – 12 days. They used to bake bread.
Dried yeast is derived from the standard of quality crushed pressed yeast, they are granules or noodles, light yellow or light brown. They are packed in paper bags, packages or polymer film in sealed metal boxes. Extra yeast as 10 ° C to 12 months, and I kind of yeast – up to 5 months.
Yeast used in the yeast dough hoe. They are quickly rising, if they Pour the warm milk with sugar. Bakers’ yeast provides softness, friability, pleasant smell, good taste.
Domestic conditions in yeast can be prepared as follows: a 1:1 mix flour with warm water and kept at 6 am. Then disseminated in the sugar, add a glass of beer and mix – kept warm. Dispense into bottles and store in a cool place. Try weight is used as a simple yeast.
Packaged fresh yeast as a refrigerator for several days. Dried yeast stocks for the year.
Cf. hop, lupulin, malt
See. beer

© Čekijos virtuvė

8 Rgp


Čèkijos virtùvė – tautos, kalbančios viena vakarų slavų kalbų, nacionaliniai patiekalai.
Šalis, esanti Centrinėje Europoje, šiaurėje ribojasi su Lenkija, rytuose – su Slovakija, pietuose – su Austrija, vakaruose ir šiaurėje – su Vokietija.
Senovėje (I tūkstantmečio pr. m. e. antrojoje pusėje) Čekijos, kaip ir Slovakijos, teritorijoje gyveno keltų gentys, kurios vertino sotų ir skanų maistą. Istoriko Žano Filipo teigimu, labiausiai buvo mėgstama aviena ir jautiena, tačiau keltai valgydavo keptą, virtą ir rūkytą kiaulieną, sūdytą žuvį. Todėl čekų virtuvėje randama keltų kulinarijos ištakų.
Pagrindinės žemės ūkio produkcijos kryptys – mėsinė-pieninė gyvulininkystė, o kalnuotuose rajonuose – avininkystė. Augalininkystės pagrindas – kviečių, bulvių ir cukrinių runkelių, kukurūzų auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – mėsos, pieno, vaisių, daržovių, cukraus ir alaus gamyba. Šalies specifiniai augalai (daugiausia alaus gamybai) – techniniai miežiai ir apyniai.
Čekų maistas labai sotus ir įvairus. Tai įvairiai kepta mėsa (dažniau kiauliena), dešros ir kepenų paštetai, žuvų (ypač iš karpio) patiekalai, sultingos daržovių salotos. Geriamas vietinis alus. Pusryčiams – bandelė su sviestu ir kava, priešpiečiams – dešra, sumuštiniai ir šilti patiekalai, vakarienė – negausi (šilti valgiai, šalti – labai retai), taip pat saldumynai: pyragaičiai, pyragai su įdaru ir su obuoliais.
Valgiai labai skanūs, tačiau per stiprūs, nes mėsos duodama daugiau, negu daržovių, be to, jie ruošiami dažniausiai su aliejumi ir taukais.
Pirmieji patiekalai – jautienos sriuba su lakštiniais arba kitais makaronais, ryžiais, su mėsos ir kepeninės frikadelėmis. Verdamos bulvių, žirnių, kopūstų, žuvų, grybų sriubos-piurė. Mėgstamos bulvių, tiršta vištienos, jautienos su kepenų virtinukais, raugintų kopūstų ar krapų sriubos. Labai skani česnakų sriuba (Česnekova Polevka) ir svogūnienė. Restoranuose prie sriubos dažniausiai patiekiami skrebučiai ir sūris.
Mėsa dažnai apvoliojama miltuose ar tešloje ir kepama keptuvėje, krosnelėje ar orkaitėje. Kitas populiarus mėsos gaminimo būdas – troškinimas, virimas su alumi ar vynu.
Kiauliena dažniausiai kepama, rūkoma, troškinama ir verdama, perdirbama (kumpiai, dešrelės). Maistui žymiai rečiau vartojama paršiena, jautiena, paukštiena ir aviena. Populiariausias patiekalas Čekijoje – kiauliena su virtinukais ir raugintais kopūstais (vadinama Knedo, Zelo, Vepro). Labai mėgstama kopūstais kimšta kiaulės ausis, patiekalas iš mėsos su grietinėlės padažu ir virtinukais. Valgomi jautienos gabalėliai grietinėlės padaže (Svickova na smetane) su virtinukais, guliašas (Gulas), patiekiamas su virtinukais ir svogūno gabalėliais.
Nuo seno čekai gamino bei ruošė žvėrienos valgius. Populiariausi senovės čekų patiekalai – virta šerno galva (karštasis užkandis), troškinta muflono mėsa su kadagio uogomis (karštas antrasis patiekalas), marinuotos šernienos kepsnys (troškintas antrasis patiekalas), keptos putpelės ant grotelių (užkandis), žvėrienos paštetas (užkandis).
Žuvis ne tokia populiari kaip mėsa. Ji ruošiama kaip šaltas užkandis marinate arba su majonezu. Labiausiai mėgstamos menkės, lydekos, karpiai, šamai ir upėtakiai.
Nacionalinėje čekų virtuvėje dominuoja bulviniai, miltiniai, saldūs virtinukai, kurie būna įdaryti žuvimi, grybais ar daržovėmis arba su abrikosų, slyvų, vyšnių, mėlynių įdarais, arba užpilti uogų padažu, sviestu, cukrumi ar pabarstyti cinamonu.
Čekų virtinukai verdami vandenyje arba garuose ir patiekiami kaip garnyras prie sriubos, arba kaip atskiras valgis, pavyzdžiui, duonos virtinukai (Houskove Knedliky) arba virtinukai (Bramborove Knedliky), paruošti iš bulvių.
Iš bulvių kepamas plokštainis (Branborak), valgomos keptos ar skrudintos bulvytės, maži, iš bulvių pagaminti kukuliai, bulvių košė, ryžiai bei įvairios daržovės.
Skaniausi čekų valgiai – kepta kiauliena su troškintais kopūstais, keptas karpis, kepta aviena su česnakais, troškinti inkstai ir kepenys ir kiti. Mėgstamiausi daržovių valgiai – virtos bulvės, žalieji žirneliai, įvairūs daržovių ragu su sviestu, pomidorų tyre arba pieno padažu, salotos iš raudonųjų pipirų, pomidorų, ridikų, rabarbarų, paskanintos actu su cukrumi arba citrinos rūgštimi. Garnyrai – įvairiai apdorotos daržovės (dažniausiai troškinti kopūstai).
Pagrindinis šaltųjų užkandžių valgis – įvairios salotos iš daržovių ir mėsos su majonezu arba actu. Vegetariški patiekalai – vaisiais įdaryti virtinukai ir džiūvėsėliuose keptas sūris.
Iš saldumynų mėgstamiausi desertai – prėskos tešlos blyneliai su slyvų džemu, pyragas (Povidla) su aguonų pasta ir slyvų džemu, lietiniai (Palacinky) su vaisių ar džemo įdaru bei šokoladu ar grietinėle ant viršaus, saldūs virtinukai (Ovocne Knedliky), įdaryti slyvomis, užpilti cukrumi, sūriu bei tirpintu sviestu, specialiai paruošti obuoliai (Jablecny Strudl), patiekiami su ledais ar grietinėle.
Labiausiai paplitęs gėrimas – įvairaus skonio ir aromato čekiškas alus (pvz., Gambrinus, Budwar), pagarsėjęs visame pasaulyje. Jo duodama visur – prabangiuose restoranuose ir mažutėse alinėse. Daug geriama vyno, ypač rytinėje šalies dalyje. Stipriųjų gėrimų vartojama žymiai rečiau. Tai slyvų degtinė.
Nacionalinis gėrimas – karčiai saldus gėrimas iš žolelių (Becherovka), kuris kartais praskiedžiamas toniku. Mėgstamas vietinis kadagio skonio gėrimas (Borovička), slyvų brendis (Slivovice), vaisių brendis (abrikosų – Merunkovice, vyšnių – Trešnovice). Vaisiniai brendžiai pakankamai stiprūs, malonaus skonio.
Čekų virtuvėje ypatingas valgis – bulvių sriuba-piurė (Kulajda) duonos dubenyje. Kiti nacionaliniai patiekalai – bohemiška bulvių sriuba (Kulajda – Polevka Jihoceska), bulvių sriuba-piurė (Smetanova Poelvka s Brambory), įdarytas stirnienos šnicelis, kiaulės ausyčių sriuba, grybų vyniotinis su salotomis, pagerintos bandelės su marmelado įdaru, elnienos vyniotinis, pyragėliai su aguonomis ir medumi.
Plg. Slovãkijos virtùvė

Czech cuisine – people speaking a West Slavic languages, the national dish.
Country located in Central Europe, bordering the north of Poland, in the east – with Slovakia in the south – with Austria on the west and north – with Germany.
In olden times (the first millennium BC. In the second half), Czech Republic, as well as Slovakia, Celtic tribes living in the territory, which assessed the filling and tasty food. According to historian Jean Philip, was the most popular mutton and beef, but the Celts ate fried, cooked and smoked pork, salted fish. Therefore would be found in Czech cuisine culinary origins.
Main agricultural production areas – a butcher, dairy, livestock farming, and in mountainous areas – sheep. Plant basis – wheat, potatoes and sugar beet, maize cultivation. Main food products – meat, dairy, fruits, vegetables, sugar and beer production. Party specific plants (mostly beer production) – technical barley and hops.
Czech food is very satisfying and varied. This range of grilled meat (usually pork), sausages and liver pate, fish (especially carp), dishes, juicy salad. Drinking local beer. For breakfast – bread with butter and coffee, lunch – bacon, sandwiches and warm meals, dinner – sparse (warm meals, and cold – very rare), as well as sweets: pies, cakes and stuffed with apples.
Meals are very tasty, but too strong, because the meat is given more than vegetables, in addition, they are usually prepared with olive oil and fat.
First course – beef soup with noodles or other pasta, rice with meat and minced meat balls from liver. Are cooked potatoes, peas, cabbage, fish, mushroom soup-puree. I like potatoes, thick chicken, beef liver dumplings, sauerkraut and dill soup. Very tasty garlic soup (Česnekova Polevka) and onion soup. In restaurants, the soup usually served toasted and cheese.
Meat often soak flour or dough and baked in a pan, oven or oven. Another popular method of cooking meat – casseroles, cooking with beer or wine.
Pork usually baked, smoked, stewed and cooked, processed (ham, sausage). Much less frequently used in food-pig, beef, poultry and mutton. The most popular dish in the Czech Republic – pork with dumplings and sauerkraut (called Knedo, Zelo, hog). Very popular cabbage stuffed pig’s ears, a dish of meat with cream sauce and dumplings. Edible Pieces of beef in cream sauce (Svickova na Smetana) with dumplings, goulash (Gula), served with dumplings and onion pieces.
For centuries the Czechs produced and prepared meals game. Most of the ancient Czech dishes – boiled boar’s head (hot appetizer), braised moufflon meat with juniper berries (a hot second course), marinated wild boar roast (braised second course) grilled quail on the grill (appetizer), game meat pie (appetizer).
Fish is not as popular as meat. It is being prepared as a cold appetizer or marinade with mayonnaise. The most favorite of cod, pike, carp, catfish and trout.
National Czech cuisine is dominated by potatoes, flour, sweet dumplings which is stuffed with fish, mushrooms or vegetables or apricot, plum, cherry, blueberry filling, or pour berry sauce, butter, sugar, or sprinkle with cinnamon.
Czech dumplings are cooked by steaming or boiling, and served as garnish to soups or as a separate dish, for example, bread dumplings (Houskove Knedliky) or dumplings (Bramborove Knedliky), prepared from potato.
In the potato pie is baked (Branborak), eaten fried or roasted potatoes, small dumplings made from potatoes, mashed potatoes, rice and various vegetables.
The most delicious meals Czech – roast pork with stewed cabbage, fried carp, roast lamb with garlic, braised kidneys and liver, and others. Favorites vegetable dishes – boiled potatoes, green peas, various vegetable ragout with butter, milk, or tomato purée sauce, salad of red peppers, tomatoes, radishes, rhubarb, sugar, flavored with vinegar or citric acid. Garnish – the range of processed vegetables (mostly cabbage stew).
The main meal of cold appetizers – salad of various vegetables and meat with mayonnaise or vinegar. Vegetarian dishes – dumplings stuffed with fruit, breaded and fried cheese.
From sweet desserts favorite – unleavened dough pancakes with plum jam, cake (Povidla) with poppy seed paste and plum jam, pancakes (Palacinky) with fruit or jam filling and chocolate or whipped cream on top, sweet dumplings (point Ovocný Knedliky) stuffed with prunes, pour the sugar, salt and melted butter, specially prepared for apples (Jablecny Strudl), served with ice cream or whipped cream.
The most popular drink – different flavors and aroma of Czech beer (eg, Gambrinus, Budwar), is famous throughout the world. Giving him everywhere – in restaurants and luxury small pubs. Much drinking of wine, especially in the eastern part of the country. Spirits is used much less frequently. This is a plum brandy.
National drink – a bitter-sweet drink made from herbs (Becherovka), which is sometimes diluted by tonic. Favorite local juniper flavor drink (Borovička), plum brandy (Slivovice) fruit brandy (apricot – Merunkovice, Cherry – Trešnovice). Fruit brandies are strong enough, pleasant taste.
Czech cuisine special meal – potato puree soup (Kulajda) bread bowl. Other national dishes – Potato soup bohemian (Kulajda – Polevka Jihocesky), potato puree soup (Smetanova Poelvka Brambory), stuffed with Venison schnitzel, pig ears soup, mushroom roll with salad and rolls with ease marmalade filling, venison strudel, pies with poppy seeds and honey.
Cf. Slovak cuisine

© Čado virtuvė

8 Rgp


Čãdo virtùvė – valstybės Centrinėje Afrikoje nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Libija šiaurėje, Sudanu rytuose, Centrinės Afrikos Respublika pietuose, Kamerūnu ir Nigerija pietvakariuose ir Nigeriu vakaruose. Šalyje dominuoja sėsli agrikultūra ir klajokliška gyvulininkystė, daug valgomosios druskos. Pagrindinės žemės ūkio kryptys – sorų, ryžių, manijokų ir batatų auginimas. Auginami galvijai, avys, ožkos, kupranugariai. Populiari žvejyba.
Čado virtuvė palyginti tradicinė, jos pagrindą sudaro soros ir kitos grūdinės kultūros. Šalyje populiari jautiena, paukštiena ir aviena, ypač šiaurinėje dalyje, kur užsiimama gyvulininkyste. Musulmonai nevalgo kiaulienos, tačiau Ndžamenoje ir pietiniuose Čado rajonuose populiarūs kiaulienos patiekalai.
Tradiciškai daugelis patiekalų yra virti ir sudaro savotišką įvairių sudedamųjų (maisto produktų) dalių kratinį. Daržovės derinamos su vietiniais vaisiais, grūdais, pieno bei mėsos produktais. Tai troškiniai, pastos, sultingi vaisiai ir gėrimai.
Soros ir sorgai – pagrindinis Čado pragyvenimo šaltinis. Iš jų kepami blynai, užkandžiai (Fangasou – keptos spurgos iš sorų arba kvietinių miltų, valgomos ir per pusryčius). Daug suvartojama ryžių, kukurūzų ir kviečių. Maisto medžiagas papildo aviena, jautiena ir vištiena. Didelis žuvų pasirinkimas – ešeriai, unguriai, karpiai, kurie eksportuojami į Kamerūną ir Nigeriją.
Vartojami rupiniai miltai. Mėsa skrudinama lauko virtuvėje ant grotelių. Naudojami mediniai maišytuvai. Autentiškų patiekalų aromatą ir skonį suteikia švieži vaisiai ir šviežios daržovės, prieskoninės žolelės.
Iš daržovių – okra – naudojama padažui su manijokų lapais. Populiarūs vaisiai – gvajavos, mangai ir bananai, datulės ir razinos – neatskiriama dalis daugelio patiekalų. Žemės riešutai naudojami virti arba žali.
Miestuose mėgstama kepta mėsa gaminama ir parduodama tiesiog gatvėse. Su mėsa derinami karštieji padažai, ryžiai, įvairios salotos ir prancūziška duona.
Žuvis (pvz., ešeriai, unguriai, tilapijos, karpiai) tradiciškai džiovinama (vytinama), sūdoma arba rūkoma, dažnai ji kepama ant akmens anglių ir paduodama su kokiu nors padažu. Vytintos arba sūdytos žuvytės (Salanga), stambi rūkyta žuvis (Banda) populiari ne tik šalyje, tačiau ir eksportuojama į Kamerūną ir Nigeriją. Kepta žuvis su daržovėmis (Daraba) kepama ant akmens anglių, aliejuje, iš jos daromas žuvies padažas (Gumbo) ir pasta (Bule).
Pietiniuose Čado rajonuose didžiulis vaisių (mango, gvajavų, bananų ir kt.) asortimentas. Maistas gardinamas datulėmis ir razinomis. Kituose rajonuose vaisių trūkumą kompensuoja importiniai produktai.
Populiariausi gėrimai – kokteiliai (iš vaisių sulčių, pieno, kardamono ir ledo), kava ir Carcaje (iš Hibiscus lapų), gaminamas iš maistinių hibiskų žiedų, cinamono ir gvazdikėlių. Pastarasis yra užstalės gėrimas, paduodamas svečiui kaip pagarbos ženklas.
Žr. Vakarų Ãfrikos virtùvė

Chad cuisine – the countries of Central Africa, the national dish.
It is bordered by Libya in the north, Sudan in the east, Central African Republic to the south, south-west Cameroon and Nigeria and Niger in the west. The country is dominated by sedentary agriculture and nomadic animal husbandry, a lot of salt. Major agricultural directions – millet, rice, manioc cultivation and batata, cattle, sheep, goats, camels. Popular fishing.
Chad compared to traditional cuisine, it is based on millet and other cereals. Popular in the country beef, mutton and poultry, especially in the north, which are engaged in animal husbandry. Muslims do not eat pork, but the N’djamena in Chad and the southern areas popular pork dishes.
Traditionally, many dishes are cooked to form a sort of different components (food) in parts of the patchwork. Vegetables combined with local fruits, grains, dairy and meat products. This stew, pasta, juicy fruits and drinks.
Millet and sorghum – Chad’s main source of livelihood. Of these, baked pancakes. Consumes a lot of rice, maize and wheat. Food materials are mutton, beef and chicken. Large selection of fish – perch, eels, carp, which are exported to Cameroon and Nigeria.
Flour used in the meal. Baked meat outdoor cooking on the grill. Used wooden faucets. Authentic dishes aroma and taste of fresh fruit and offers fresh vegetables, herbs.
Among vegetables – okra – use a sauce with cassava leaves. Popular fruits – guava, mangoes and bananas, dates and raisins – an integral part of many dishes. Peanuts are used raw or cooked form.
Cities favorite grilled meat is produced and sold in streets. Combined with hot meat sauce, rice, various salads and French bread.
Fish (eg, perch, eel, tilapia, carp) are traditionally dry (cured), salted or smoked, often it is made on the coal and fed with any sauce. Dried or salted fishes (Salanga), a large smoked fish (Banda), a popular, not only the country but also exported to Cameroon and Nigeria. Baked fish with vegetables (Daraba) baked on coal, oil, made from fish sauce (Gumbo) and paste (Bule).
Chad in the southern areas of great fruit (mango, guavas, bananas, etc.) assortment. Favorite food seasoned with figs and raisins. In other areas the lack of fruit offset the imported products.
Most popular drinks – cocktails (from the fruit juice, milk, cardamom and ice), coffee and Carcaje produced from edible Hibiscus flowers, cinnamon and cloves. The latter is drink table when he filed as a guest sign of respect.
See . West African cuisine

© Žemaičių virtuvė

8 Rgp


Žemaĩčių virtùvė – Vakarų Lietuvos etninės grupės lietuvių, gyvenančių į vakarus nuo Vegerių-Raseinių, į šiaurę nuo Tauragės-Šilutės ir kalbančių atskira tarme, maistas, kuris toks įvairus, kad žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos regiono valgių. Tai sąlygoja istorinės aplinkybės, gyvenamoji vieta ir gyvenimo būdas, tradicijos, valgio ir vaišių papročiai, tarmė, ir pan.
Valstiečių šeima anksčiau valgė toje pačioje patalpoje, kur buvo gaminamas valgis: virtuvėje. Žemaitijoje iš virtuvės durys vedė į vaikų kambarį, todėl stalas buvo statomas prie išilginės sienos.
Žemaičiai beveik nevalgo riebios virtos mėsos, lašinių. Jie verda tik liesą mėsą, kumpį su kaulu, avieną, veršieną. Lašinius supjausto riekutėmis ir spirgo keptuvėje tol, kol išbėga iš jų visi taukai. Spirgus valgo, o taukus supila į sriubą.
Mėgstamiausi žemaičių valgiai – košė iš ruginių arba kvietinių miltų,verdama piene arba vandenyje, priedas prie košės – rūgpienis ir duona, rečiau – aguonų pienas; kruopų košė su bulvių tarkiais, piene su gerais valcuotais maltais miltais išvirta apytirštė košė, vadinama mirkė. Valgoma su troškintomis bulvėmis (nuluptą bulvės gabalėlį paduria ant šakutės ar peilio, pakabina tos košės ant bulvės). Pusryčiams mėgstama košė su riebalų mirkalu ir rūgusiu pienu; pietums – rūgšti bulvienė su mėsa arba šutynė su užtrinu; vakarienei pieniška rūgšti miltų arba kukulaičių sriuba, kruopienė, Pasninkų dienomis daromas kastinys.
Žemaičių valgių asortimentą sudaro:
• sriubos (vasarbarščiai, rasalynė, cibulynė, šiupinys);
• antrieji patiekalai (šventinis kastinys, pusmarškonė košė, paprastas ir šventinis kastinys, lašinuočiai, bulviniai blynai, mirkalas su bulvėmis, didžkukuliai, kruopiniai vėdarai, spirgynė);
• šaltieji užkandžiai ir patiekalai (Platelių dešra, rūkytos nugarinės ir kt.);
• gėrimai (žemaičių midus, džiovintų obuolių gira, mėtų arbata).
Verdami žirniai su bulvėmis, ypač penktadieniais, ir patiekiami su rūgusiu pienu ar silke.
Šiupinys verdamas per Užgavėnes ir pirmąją Kalėdų dieną: iš kiaulės galvos, uodegos ir dešros, juos išimant ir į sriubą supilant mirkytų žirnių, kruopų ar grucės, tarkuotų bulvių. Po to viskas sudedama dubenin, į košės vidurį įstatoma kiaulės uodega, aplinkui dedama gabaliukais supjaustyta galvos mėsa ir dešros.
Iš sriubų žemaičiai labiausiai mėgsta rūgščią bulvienę, virtą be mėsos, parūgštintą pasukomis, kartais actu, ir paskanintą grietine ar grietinėle. Prie sriubų dera bulvės ar duona, mėsa ar silkė ir rūgštus pienas. Silkės valgomos žalios ar keptos taukuose. Dar minėtinos burokynė, kopūstynė kartu su bulvėmis ir užbaltinta kleckienė. Priedas – parūgštintos pasukos, taukai, spirgučiai ar grietinė. Pietums dažniausiai valgoma bulvienė, virta be mėsos, parūgštinta pasukomis, paskaninta grietine ar grietinėle, versputrė (tinkanti ir pusryčiams), miltynė, liesa mėsa, kumpis su kaulu, aviena, veršiena, miltų, pusiau su bulvėmis, košė (vadinama pusmarškone) su spirgintų lašinių padažu, kruopų košė su bulvių tarkiais, piene su gerais valcuotais miltais išvirta apytirštė košė, žirniai su bulvėmis, avižų kisielius.
Žemaičiai ypač mėgsta gaminti kastinį prie bulvių, kepa ir duoną, bulvių plokštainį, vadinamą kugeliu. Verdamas dar avižų kisielius – žiūrė, valgomas su pabarstytu cukrumi su duona ar su bulvėmis, su aguonų, kanapių ar pasaldintu karvės pienu.
Žemaitijoje kepami įmantrūs pyragai su uogomis, vaisiais, uogienėmis, gaminama ruginukė.
Žemaičiai tradiciškai vertina kastinį su virtomis bulvėmis,- originaliai šviežiai aštraus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai. Gardžiuojasi išvirtomis su lupena bulvėmis, pasidažydami į kanapių spirgutį ar sėmenų spirgynę, žymųjį rūkytą avienos kumpelį, žemaitiškai rūkytą nugarinę, žemaitiškai kraujyje nokintą kadagiais rūkytą jaučio liežuvį ir naminę su bulvėmis duoną, keptą ant ajerų bei naminiu sviestu, pagardintu diemedžiu. Ant vaišių stalo žemaičiai būtinai patiekia aluje virtus vėžius, keptą šapalą su rūgštoku vijoklių padažu, aluje virtą karpį, troškintą jautieną su džiovintais obuoliais, aluje su slyvomis troškintą veršieną, keptą medumi ir įtrintą antimi, įdarytą lazdyno riešutais, grietinėje troškintą vištą su bruknėmis, šafraninę bobą su agrastų uogiene ir žemaitišką vyšnių girą. Desertui pasiūloma reliktinių žagarvynių arba garsiųjų Platelių juodųjų trešnių, atšaldytos ruginukės, kilusios nuo Plungės krašto, kuršiškai šaltai rūkytų ungurių, žalio oto, salakio, starkio, žiobrio, kurių gabaliukai pašlakstomi trupučiu obuolių acto, pagardintų peletrūno, kraujažolės, čiobrelio lapeliais (Šventosios ir Palangos kuršiai gardindavo rūtomis) su keliomis sutrintomis kadagio uogomis. Ypač vertinamas ant grotelių iškeptas žiobris, kuris itin riebus, gardus ir burnoje tirpstantis, lydytame svieste skrudintos strimelės su bulvių koše, keptos plekšnės su rūkytos šoninės spirgučiais, marinuotos su svogūnais stintos, su kadagio uogomis marinuotos nėgės, užšaldytos žalios prieskoniuotos menkės, džiovintos menkės su šviežiomis bulvytėmis, troškinti sterko suktinukai su mažulyčių kazlėkiukų padažu, lydytame svieste kepti ešeriai su obuolių koše, orkaitėje kepti karšiai, įdaryti juoda rugine duona, rūkyta kiaulienos šonine ir svogūnais.
Klaipėda iki Antrojo pasaulinio karo garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, garsiaisiais takais su kavinėmis. Čia buvo sukurta daug išskirtinių, būdingų tik Klaipėdai valgių: garsieji Memelio strimelių kukuliai pomidorų padaže, ruginėje tešloje keptas kiaulienos kumpis, didysis kiaulienos kepsnys, slyvų pudingas ir žemaitiška medaus gira, meduolių tešla, pagardinta aitriais prieskoniais.
Žemaičių patiekalų asortimentas – bandelės su uogiene, varške ar lašinukais, bulviniai ir kraujiniai vėdarai, šviežios bulvės su mirkalu, agurkinė su rūkytais šonkauliukais, pieniška tarkuotų bulvių kukulaičių (vadinama kleckynė) arba naminių makaronų sriuba, barščiai iš raugintų burokėlių, šviežių kopūstų, morkų, pupelių, žemaitiškas košių mirkalas, daržovių troškiniai su mėsa ir be jos, silkių patiekalai (rasalynė ir cibulynė, šmakalas ir silksriubė, mizerija ir prakandas, silkių apkepas ir silkių didžkukuliai, kepta ar grietinėje virta, apkepta duonos tešloje ar su lakštiniais), o labiausiai mėgstami žemaičių valgiai – kastinys, košės ir šiupinys.

Samogitia (Lithuania) cuisine – West Lithuanian Lithuanian ethnic group living in the west-Véger Raseiniu north of Cesis, Silute and distinct dialect-speaking, food that is so diverse, that differs significantly from other Lithuanian regional dishes. This results in a historical context, location and lifestyle, traditions, food and fruit customs, dialect, and so on.
Farmers’ family before eating in the same room where the meal was produced: in the kitchen. Lowland from the kitchen door led to the children’s room, the table has been built at the longitudinal walls.
Samogitians almost do not eat cooked meat fat, fat. They are going on only lean meat, ham with the bone, lamb, veal. Cuts slices of pig fat and cracklings frying until all the drains from the oil. Greaves eat the fat and pour in the soup.

Favorites Samogitians meals – porridge rye or wheat flour, boiled milk or water, an addition to porridge – curdled milk and bread, and less frequently – poppy seed milk, porridge with potatoes, for example, milk-rolled with a good meal cooked sliced fairly thick porridge, called soak. Eaten with steamed potatoes (Peel the potatoes on a piece of Padures fork or a knife, hung up the mess on the potatoes). Favorite breakfast cereal with fat curd and soak the south – sour mash potatoes with meat or with boiled potatoes, steamed and dry with some closed; dinner Milk and sour soup meal or pinach, barley soup, ember days, sour cream, butter is made.
Samogitia dishes includes:
• Soups (summer borsch, onion soup, medley);
• Main courses (festive sour cream, butter, oatmeal pusmarškonė, simple and festive sour cream, butter, potato pancakes, soak the potatoes in zeppelins, groats pudding, greaves meal);
• cold snacks and meals (sausage, smoked tenderloin, etc..);
• Beverages (Samogitians mead, dried apples kvass, mint tea).
Peas cooked with potatoes, especially on Fridays, and served with curd or silk.
Solyanka is cooked through Shrove Tuesday and the first day of Christmas: from the pig’s head, tail and sausage, and removing them to the soup supilant macerated peas, barley and Gruca, grated potatoes. After all the basins are compounded in middle-to-serve pig tail is inserted, is placed around the head, cut pieces of meat and sausages.
The soup Samogitians likes potato soup acid, cooked without meat, acidified buttermilk, sometimes vinegar and flavored with sour cream or cream. The soup combines potatoes or bread, meat, or herring and sour milk. Herring eaten raw or cooked oil. Still be mentioned beet soup, cabbage soup along with potatoes and bleached soup dumplings. Accessories – acidified buttermilk, oil, greaves or sour cream. Usually eaten for lunch potato soup, cooked without meat, acidified buttermilk, flavored with sour cream or cream soup of flour or semolina (and suitable for breakfast), flour soup, lean meat, ham bones, lamb, veal, flour, half the potatoes, mash (called pusmarškone, porridge (boiled potato and flour or semolina)) with fried pork fat dressing, mashed potatoes with barley for example, milk with a good meal cooked rolled apytirštė mashed potatoes with peas, oats pap.
Samogitians especially likes to produce fossil potatoes, and baked bread, potato pie, called Potatoe. Boil for another oat paste – see, eaten with sugar sprinkled with bread or potatoes with poppy, cannabis or sweetened cow’s milk.
In Samogitia baked cakes sophisticated with berries, fruit, jam, rye vodka is produced.
Samogitians the traditional fossil with boiled potatoes – an original tangy taste of fresh cream whisked unable to produce any nation in the world, and even the Lithuanians. Appreciated cooked jacket potatoes to the dressing of hemp or linen cracklings cracklings with soup, eat the famous smoked mutton ham, smoked tenderloin Samogitian, Samogitian blood ripened juniper-smoked beef tongue with potatoes and homemade bread, baked on a sweet flag and homemade butter, flavored with the smell ornamental plant (Artemisia abrotanum) leaves. The buffet serves beer boiled crawfish Samogitians necessarily, fried fuse with climbing sour sauce, beer boiled carp, red wine beef with dried apples, beer braised veal with Prunes, honey and fried duck with Condiments, Stuffed with Hazelnut, braised chicken with cream cowberries, bright yellow gooseberry him with Bob and Samogitian cherry drink. Black Cherry offered dessert, chilled rye vodka, smoked eel Curonian cold, raw halibut, Salako, pikeperch, vimba with a little apple slices pašlakstomi vinegar flavored with tarragon, yarrow, thyme leaves (Holy and Palanga Curonians Grodno rūtomis) with a few crushed juniper berries. Particularly valued: grilled roasted vimba that very creamy, delicious and mouth melting, melted butter, roasted herring with mashed potatoes, fried plaice with bacon cracklings, marinated onions with smelt, with juniper berries marinated in lampreys, frozen cod with green spices, dried cod with potatoes and fresh baked rolls with tiny stereo luteus sauce, melted butter, fried perch with apple sauce, oven-baked bream stuffed with black rye bread, smoked bacon and onions.
Memel, Lithuania before the Second World War, famous for its restaurants, with summer and winter gardens, paths with the famous cafes. There was a lot of unique, specific to the Memel dishes: herring Memel famous dumplings in tomato sauce, rye dough fried pork ham, pork roast great plum pudding and honey Samogitian gira, gingerbread dough seasoned with hot spices.
Samogitia dishes – muffins with jam, cottage cheese or bacon, blood pudding and potatoes, fresh potatoes to soak, Pickle with smoked ribs, milk grated potato pinach or homemade pasta soup, borsch from tanned beets, cabbage, carrots, beans, soak Samogitian Cauchy, vegetable stew with meat and without herring dishes (herring and herring zeppelins pudding, fried or boiled cream, fried bread dough or noodle), and the most favorite dishes Samogitians – sour cream, butter, porridge and medley.

© Žaliojo Kyšulio salų virtuvė

8 Rgp


Žãliojo Kỹšulio salų virtùvė – valstybės (kitaip dar vadinamos Cape verde), esančios Atlanto vandenyne (į vakarus nuo Afrikos žemyno), nacionaliniai patiekalai.
Žaliojo Kyšulio salų virtuvėje susipynusios portugalų ir Vakarų Afrikos maisto ruošimo tradicijos. Ekonomikos pagrindas – žemės ūkis (kava, bananai, cukranendrės, kukurūzai).
Pagrindinis dienos valgis – vėlyvi pietūs, vėlai vakare valgoma lengva vakarienė.
Nacionaliniai patiekalai – troškinys (Cachupa) iš pupelių, grūdų, bulvių, mėsos, pomidorų, kopūstų, žuvies, kiaulės kojų, rūkytų dešrelių su įvairiausiais ingredientais; valgis (Jagacida), pagamintas iš ryžių, pupelių, paprikų, svogūno, petražolių; troškinta jautiena arba kiauliena (Carne gizado) su bulvėmis, bananais, kitais ingredientais. Verdama ryžių sriuba (Canja de galinha), pagardinta pomidorais, česnakais, lauro lapais, paprikomis, svogūnais.
Cachupa – troškinys iš kukurūzų košės, svogūnų, žaliųjų bananų, manijokų, saldžiųjų bulvių, moliūgų, batatų, pomidorų, kopūstų ir galbūt šoninės. Pagardinama lauro lapais, česnakais ir pimentais. Siūloma su įvairių rūšių dešromis, jautiena, kiauliena ar žuvimi.
Populiarūs patiekalai: pupelių valgis (Feijoada), ryžių sriuba su vištiena, žuvų sriuba (Caldo de Peixe), tunų kepsnys (de Atumas), troškinta mėsa (Carne guisado), troškinti moliuskai, garinti pipirais.
Didžiulis šviežių jūros produktų pasirinkimas – omarai, tunai, aštuonkojai ir kiti delikatesai. Didesniuose miestuose viešpatauja portugalų ir vietinių virtuvių gėrybės. Gaminama žuvienė (žuvies ir daržovių sriuba) (Coldo de peixe) iš menkės ar melsvažuvės (mėlynojo ešerio), saldžiųjų bulvių, pomidorų, česnakų, svogūnų, troškintas aštuonkojis (Polvo a modo ze de lino) su pomidorais, lauro lapais, česnakais, aitriosiomis paprikomis ir svogūnais, marinuotas tunas (Bife de atum). Tradicinis patiekalas – vėžiagyvių, moliuskų ir ryžių valgis (Arroz de marisco).
Desertai gaminami iš daugelio rūšių vaisių (kokosų, papajų, gvajavų, mangų ir t. t.). Tai papajų želė (Doce de papayas), sūrio pudingas, kavos desertas iš žolelių arba kokoso palmės.
Pyragėliai kepami iš virtų bulvių ir kukurūzų miltų (Pastel com diablo dentro – „pyragėlis, įdarytas velniu“), įdaryti aštriu tuno, svogūnų ir pomidorų įdaru.
Mėgaujamasi vaisiais (mangais, bananais, papajomis, gvajavomis, kokosais). Bananai kepami tešloje (Bananas enroladas). Valgomi papajų ar kokoso saldainiai, sūrio pudingas (Pudim de queljo), ruošiamas iš šviežio ožkos pieno, cukraus, vandens bei atskirai plaktų kiaušinio trynių bei baltymų.
Gurkšnojamas cukranendrių romas (Aguardiente), vietinis vynas (Manecome – Fogo salos vyno rūšis), kavos pupelių, cinamono, mėtos ir apelsinų arba žaliųjų citrinų likeris (San Antao), romas (Ponch), maišytas su limonadu ir medumi, alus (Ceris vietinio alaus rūšis). Populiarus kavos gėrimas (A san antao) su cinamono, apelsinų ir žaliosios citrinos skoniais.
Kiti gėrimai: grogas (Grogue) – nacionalinis gėrimas. Pontche yra grogas iš cukranendrių melasos su rafinuotu citrusinių vaisių ir gvazdikėlių mišiniu. Pontche de coco – apelsinų grogas.

Cape Verde Islands cuisine – state (otherwise known as the Cape Verde), the Atlantic Ocean (west of the African continent), the national dish.
Cape Verde Islands cuisine interwoven Portuguese and West African cooking traditions. Economic base – agriculture (coffee, bananas, sugar cane, corn).
Home day’s meal – late lunch, late night eating dinner easy.
Specialities – stew (Cachupa) from soybean, corn, potatoes, meat, tomatoes, cabbage, fish, pigs feet, smoked sausage with a wide range of ingredients, dish (Jagacida), made from rice, beans, peppers , onion, parsley, braised beef or pork (Carne gizado) with potatoes, bananas, and other ingredients. Boil rice soup (Canja de galinha), served with tomatoes, garlic, bay leaves, pepper and onion.
A huge fresh seafood option – lobster, tuna, octopus and other delicacies. In larger cities, dominated by Portuguese cuisine and local seafood. Production fish soup (fish and vegetable soup) (Cold de Peixe) from cod or bluefish (blue perch), sweet potatoes, tomatoes, garlic, onions, braised octopus (Polvo a Modo ze de linen) with tomatoes, bay leaf, garlic, All’Arrabbiata peppers and onions, marinated tuna (Bife de Atum). Traditional dish – crustaceans, molluscs and meal of rice (arroz de mariscus).
Pies is made from boiled potatoes and corn flour (Pastel com diablo dentro – “cake, filled with the devil“), stuffed with spicy tuna, onion and tomato filling.
Edible fruit fruits (mango, bananas, bananas, papayas, guavas, coconuts). Bananas baked in dough (Banana enroladas). Edible papaya or coconut sweets, cheese, pudding (Pudim de queljo), prepared from fresh goat’s milk, sugar, water and egg yolks beaten separately, and proteins.
Drinking cane rum (Aguardiente), local wine (Manecome – Fogo Island wine type), coffee beans, cinnamon, mint, orange or lime liqueur (San instance), Rome (Poncho), mixed with lemonade and honey beer (CER local brands of beer). The popular coffee drink (such as a San) with cinnamon, orange and lime flavors.
Other drinks grog (Grogue) – national drink. Pontche of grog from sugar cane molasses to refined citrus and clove mixture. Pontche de coco – orange grog.

© Šveicarijos virtuvė

8 Rgp


Šveicãrijos virtùvė – tautos, gyvenančios Vakarų Europoje ir besiribojančios su Prancūzija, Italija, Vokietija, Austrija ir Lichtenšteinu, nacionaliniai patiekalai.
Rieboki kepsniai, maltiniai, mėsos troškiniai, krakmolingos bulvės, fermentinio sūrio patiekalai, saldūs tortai, pyragaičiai, sausainiukai, šokoladas, tiršti padažai suformuoja stereotipą, kad šveicariška virtuvė – „sunkaus“ maisto virtuvė. Iš tiesų stebėtis nereikėtų, nes dauguma tradicinių valgių receptų buvo sukurti dar tada, kai vietiniai gyventojai sunkiai dirbo žemės ūkyje. Senųjų patiekalų pagrindą sudaro pieno, sūrio, grietinės, sviesto produktai, raudona mėsa.
Šiuolaikinė šveicariška virtuvė stengiasi atsikratyti tokio įvaizdžio, todėl uoliai tobulinami lengvesnio maisto deriniai. Čia valgių pagrindą sudaro šparagai, pupos, morkos, kopūstai, obuoliai, įvairios uogos. Mėgstamas sausų pusryčių mišinys, kurį ryte valgo vos ne kiekvienas vakarietis, buvo atrastas būtent Šveicarijoje. Maždaug 1900 metais apie sveiką mitybą ir įprotį, kiek galima mažiau valgyti gyvulinės kilmės maisto, vienas iš pirmųjų prakalbo šveicarų gydytojas Birchneris, tačiau tuomet jo idėjos netapo populiarios. Manyta, kad vaisius ir daržoves gali valgyti tik nepasiturintys žmonės. Dažnai nustebdavo turtingos poniutės ir solidžių apimčių vyriškiai, kurie, iš visos Europos suvažiavę pasilepinti į Šveicarijos apylinkių sanatorijas, vietoj sultingo įprasto mėsos patiekalo gaudavo dubenėlį avižų. Dar ir dabar Šveicarijoje populiarus sausų pusryčių, vadinamų „Birchnerio dribsniais“, valgis iš avižų dribsnių, supjaustytų obuolių, sumaišytų su liesa grietine, grietinėle arba jogurtu ir citrinų sultimis. Visa tai pagardinama uogomis, apelsinais, riešutais.
Istoriškai šveicariška virtuvė formavosi neturtingų žmonių dėka, todėl virtuvės pagrindą sudaro paprasti produktai: bulvės, sūris, makaronai, mėsa, riešutai, daržovės, vynas. Ruošimas taip pat įprastas – virimas bei kepimas. Tačiau nuo lietuviškos skiriasi pati maitinimo koncepcija. Nėra mišrainių, praktiškai nenaudojama grietinė, mažai naudojama majonezo bei kečupo. Pomidorų padažas, alyvų aliejus, actas, prieskoniai – tai mėgstamiausi skonio pagalbininkai. Lietuviams nėra įprasti šveicariški „fondiu“, „raclette“ ir „riosti“.
Šveicarams maisto valgymas – ritualas. Jie niekada prabėgdami neįsikiš į burną kokio sausainio ar sumuštinio. Valgo nustatytu laiku ir ilgai, pavyzdžiui, pietus – net apie 1,5–2 val. Tuo metu vyksta pagrindiniai šeimos pokalbiai, aptariami dienos darbai. Stalas būna gausiai nukrautas įvairiais patiekalais. Būtinas desertas.
Pusryčiams valgomi sumuštiniai su sviestu arba margarinu, džemas arba medus, kartais sūris arba košė su pienu, šaltas arba karštas šokoladas, arbata ar kava.
Kaimuose populiaresnės mažytės užeigos ar restoranėliai. Daug užeigų paskirstyta pagal maisto rūšis: sūrinės, picerijos, makaronų restoranai, žuvies ir t. t. Jei žuvies restoranėlis, ten tikrai nebūna kiaulienos ar vištienos, kaip gali atsitikti Lietuvoje.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – javų, cukrinių runkelių auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – vyno, mėsos, pieno, sūrių gamyba.
Šveicarija – įvairių etninių grupių valstybė. Čia bendraujama net keturiomis kalbomis: 70 proc. šalies gyventojų „Gero apetito!“ palinkės vokiečių kalba (ši, beje, labai skiriasi nuo „tikrosios“, kuria kalbama Vokietijoje), 19 proc. tai pasakys prancūziškai, o rytiniame Alpių kalnų regione pavyks išgirsti nykstančią retoromanų kalbą, kuria dabar šneka vos 1 proc. šveicarų. Todėl Šveicarijoje nėra vienos nacionalinės virtuvės: šalyje egzistuoja keletas jų vienu metu. Kiekvienas iš trijų pagrindinių regionų yra stipriai veikiamas kaimyninių valstybių kultūrų: vokiečių, prancūzų bei italų. Tai atsispindi ir virtuvėje, nes regionai turi savo kulinarinį identitetą, išskirtinių bruožų. Vienur yra populiaresnis sūris (fondiu) kaip maisto pagrindas, kitur – bulvės; vienur – vynas, kitur – alus ir t. t.
Dabar, kaip ir visame pasaulyje, Šveicarijoje pastebimos lengvesnio bei sveikesnio maisto populiarėjimo tendencijos.
Taigi šveicarų kultūrinė elgsena ir kulinariniai sugebėjimai mažai skiriasi nuo vokiečių, o prancūziškai kalbantiems šveicarams stiprią įtaką darė Prancūzija, kiek silpnesnę itališkai kalbantiems (pietinė Ticino sritis) šveicarams – Italija. Vis dėlto pastebima keletas ryškių specifinių kulinarijos ypatumų, būdingų visiems šveicarams.
Lančas [angl. lunch] – priešpiečiai anglosaksų šalyse, kuriuos sudaro lengvi sumuštinių tipo užkandžiai. Lančas gali būti ir kompleksinis. Nuo to, kokie buvo priešpiečiai, pietums duodamas pagrindinis patiekalas, nedaug duonos arba sūrio, kartais džiovintos mėsos.
Šveicariškoje virtuvėje pinasi geriausios europietiškos maisto gaminimo tradicijos. Subtilūs prancūziški prieskoninių žolelių deriniai, vokiškas „stipraus“ maisto pomėgis, itališka aistra daržovėms derinami prie retoromaniško patiekalų paprastumo ir pieno produktų populiarumo. Šis atsirado dėl tinkamų gamtinių sąlygų, nes Alpių papėdėse plytinčios pievos labai tinkamos ganyti karvėms. Šveicarai ypač ištobulinę fermentinio sūrio gamybą.
Šveicarų virtuvės pagrindą sudaro skystos sriubos, lydyti sūriai, padažai, kiaulienos gaminiai, apkepai, vaisių desertai ir konditerijos gaminiai. Tai paprastas, sotus, šviežias ir skanus maistas.
Pirmųjų patiekalų pagrindas – mėsos sultinys arba vanduo. Verdama sriuba su sūriu, bulvienė, džiovintų trepangų ir antienos sriuba, bulvienė su trepangais ir rūkyta kiaulienos krūtinėle, krevečių piurė, ryžių sriuba su midijomis, vasariška sriuba su midijomis arba kalmarais, ryžių sriuba su krabais arba su pomidorais ir jūros šukutėmis.
Populiariausi šiandieninės nacionalinės šveicarų virtuvės produktai – šokoladas ir sūris.
Šveicariška virtuvė gali pasigirti fermentinių sūrių gausa. Jo pagaminama gana daug ir įvairių rūšių. Nemaža gaminių dalis eksportuojama į svečias šalis. Užsienio gurmanai geriausiai žino „Appenzeller“, „Emmenthaler“ pavadinimų sūrius, kuriuos vokiečiai vadina „Schweizerkase“ (išvertus į lietuvių kalbą, reiškia tiesiog „šveicariškas sūris“). Pasaulyje šios šalies sūris atpažįstamas ne tiek dėl išskirtinio skonio, kiek dėl didžiulių jame esančių skylių, atsiradusių fermentavimosi proceso metu. Juokaujama, kad tai tarsi firminis ženklas. Beje, Šveicarijoje yra įkurta speciali institucija – Šveicariško sūrio sąjunga, besirūpinanti jo populiarinimu.
Sūrio dedama į sriubas, salotas, jis kepamas su žuvimi, mėsa, daržovėmis, iš jo gaminami nuostabiausi desertai. Sūrio skonis priklauso nuo pieno kokybės, o ja čia labai rūpinamasi. Neatsitiktinai šveicariški sūriai garsėja visame pasaulyje.
Tradicinėje šveicarų virtuvėje jaučiami regioniniai skirtumai. Mitelande gyventojai vartoja daug kruopų ir miltų gaminių, Alpių kalnų gyventojai – pieno produktų, ypač populiarūs sūriai, kurie nuo XIX amžiaus pakeitė duoną. Kalnuose gaminama daug valgių iš kukurūzų.
Įprastas šveicariškas maistas pusryčiams yra savotiškas javų mišinys (Bircher Muesli), valgomas su pienu ir jogurtu. Daugelis kitų patiekalų gaminami pagal tradicines vokiečių, prancūzų ir italų virtuves.
Iš kiaulienos ir jos subproduktų su daržovėmis dažniausiai gaminami virti patiekalai, pavyzdžiui, kepeninė dešra su porais (Papet aux Poireaux), kiaulių kojos su žirniais (Pieds de Cochon aux Pois Jaunes), kepenėlių kukuliai (Quenelles de Foie), taip pat švelni paršiena grybų padaže su makaronais ir daržovėmis, šveicariški kotletukai su keptomis bulvytėmis, pjausniai iš ėrienos ir paršienos.
Nors šveicariškoje virtuvėje yra daugiau žuvies patiekalų, negu jų turi vokiškoji, tačiau mėsos ruošimo pagrindai yra perimti būtent iš čia. Šveicarai neskiria tiek daug dėmesio įvairių dešrelių gamybai, kaip tai daro vokiečiai, rečiau jas derina su raugintais kopūstais, tačiau visa kita – įvairūs maltiniai, pjausniai, kepsniukai – irgi labai mėgstami. Šveicarijoje mėsos patiekalams naudojama jautiena, veršiena, kiauliena, kartais — stirniena.
Prie džiovintos jautienos ar avienos lydytas sūris (Raclette) valgomas su bulvėmis, marinuotais agurkėliais arba svogūnais; gaminamas pyragas su sūriu (Salée au Fromage), bulvių apkepas (Rösti au Roeschti).
Ciūriche siūloma veršienos troškinio su grybais, svogūnais ir grietine. Paprastai jis maišomas su bulvėmis, bet gali būti derinamas ir su makaronais ar ryžiais. Ženevoje mėgstami kiaulės karkos gaminiai. Tinkamai paruošus keptą karką, odelė būna ypač traški. Pasirodo, paslaptis gana paprasta: maždaug kas 10 minučių mėsa laistoma riebalais, kurie išvarva kepant. Kartais kiaulės karka ruošiama ir kitaip: ji pamarinuojama acto marinate, pasūdoma ir išverdama. Berno apylinkėse gaminami šonkauliukai derinami su rūkytos mėsos nuopjovėlėmis, pupelėmis ir bulvėmis. Čia ragaujama gardaus mėsos bei daržovių šiupinio, troškinamo puodeliuose, kuriuose vėliau ir patiekiama ant stalo. Patiekalas gali būti ruošiamas iš įvairių gyvulių mėsos, garbanotųjų kopūstų, kmynų, svogūnų, česnakų ir druskos.
Šveicariški delikatesai – dešrelės, bulvės, padažai, lydyti sūriai, iš kurių gaminamas sūrio fondiu. Šveicarijoje netrūksta įvairių rūšių dešrelių ir dešrų: pieniškų, kraujinių, kepeninių ar saliami. Vasarą mėgstama pasilepinti dešros mišraine, kuri derinama su trijų rūšių fermentiniu sūriu, morkomis, ridikėliais, agurkais, virtomis bulvėmis, svogūnais, česnakais ir garstyčiomis. Patiekiama su duona. Prie šio užkandžio skanu gerti šaltą arbatą arba alų.
Kai kuriuose regionuose prie alaus šveicarai mėgsta užkandžiauti džiovinta jautienos ar kiaulienos mėsyte. Ji supjaustoma vaflio plonumo griežinėliais ir serviruojama su šviežiais svogūnėliais ar marinuotais agurkėliais.
Šioje šalyje galima paragauti mėsos pyrago. Jis dažniausiai kepamas apskritos formos, o valgomas su grietinės padažu, žirniais arba ryžiais. Beje, įdarui galima naudoti ne tik mėsą. Tam tinka įvairūs grybai, svogūnai.
Mėsos patiekalai dažniausiai derinami su paprastai virtomis bulvėmis. Šveicarai laikosi nuostatos, kad svarbiausia yra mėsos skonis, o priedai neturi jo užgožti. Štai kodėl kai kurie užsieniečiai nustemba, jei daržovių lėkštėje randa visai nedaug. Daržovės čia dažniau valgomos kaip užkandis prieš sriubą ir antrąjį patiekalą.
Iš žvėrienos populiariausia šerniena, iš laukinių paukščių – slankos mėsa. Tradiciniai laukinienos patiekalai – šernienos bifšteksas iš nugarinės arba kumpio (troškintas antrasis patiekalas), užpilamas sultinio, grietinės ir sūrio mišiniu ir paduodamas su mažomis svieste iškeptomis bulvėmis; kepta įdaryta slanka.
Šveicariškos virtuvės pasididžiavimas – fondiu (Fondue). Fondiu gaminamas turint ilgais iešmeliais tinkamą puodą, kurio apačioje įtaisytas specialus degiklis. Šiame puode išlydomas fermentinis sūris, į kurį gali būti primaišoma šiek tiek česnako, prieskonių, baltojo vyno arba vyšnių trauktinės. Negalima perkaitinti šio patiekalo. Jis turi įgauti tiršto padažo konsistenciją ir tinkamai derintis su priedais. Fondiu patiekalas vėsdamas stingsta, todėl svarbu nuolat palaikyti reikiamą temperatūrą. Štai todėl ir reikia tokio puodo, kuris net valgio metu būtų šildomas. Valgytojai ant ilgų iešmelių smeigia duonos gabalėlius, mirko juos į sūrio padažą ir gardžiuojasi nepaprastu skoniu.
Dėl specialios įrangos ir gaminimo subtilybių fondiu retai valgomas namuose. Labiausiai priimta šiuo skanėstu mėgautis restoranuose ir šventinėmis progomis. Sakoma, kad fondiu valgymas yra gražus draugiškas gestas. Vienišiai jo nevalgo.
Sūrio fondiu ruošiamas iš Ementalio ir kitų rūšių sūrių, paskaninamas česnaku ir vynu, citrinų sultimis ir muskatu, kukurūzų krakmolu, vyšnių antpilu, kiaušiniais ir pienu. Itališkoje Šveicarijos dalyje gaminamas sūrio fondiu su virtomis bulvėmis, o vokiškojoje šalies šiaurėje – karštas sūris su baltuoju vynu, valgomas su batono, baltos duonos gabaliukais ant iešmo. Kinietiškas fondiu – verdantis sultinys vietoj sūrio, paršiena, kalakutienos kepenėlės ir jautiena vietoj duonos.
Šveicarai mėgsta gaminti įvairius saldžius vyniotinius, vaisinius tortus, riebias obuolines spurgas, purius keksus ar pyragaičius su sviestiniu kremu. Daugelis maloniai nustemba paragavę morkų pyrago, kurio viršus puošiamas marcipaninėmis morkytėmis. Kalėdų stalas neapsieina be proginių kepinių – kalėdinių sausainėlių su cinamomu, milanietiškų sausainių, o sausio 6-ąją kepamas skanėstas, vadinamas „Trijų Karalių pyragu“. Į jo tešlą primaišoma razinų, smulkintų citrinų žievelių ir viena pupelė. Namiškis, kuriam patenka pyrago riekė su pupele, tituluojamas tos dienos karaliumi. Tąkart jam paklusti ir norus vykdyti privalo visi kiti šeimos nariai.
Iš saldžiųjų patiekalų kepami patys įvairiausi pyragai: obuolių pyragas (Gâteau aux Pommes et Zwiebacks), moliūgų pyragas (Courge en Plat Doux), obuolių desertas (Bircher-muesli), Sankt Galeno kriaušių pyragas (Birnebrot), Graubiundeno pyragas (Gâteau des Grisons), kurie valgomi karšti arba ataušę. Kiekvienoje šalies dalyje gaminamos vis kitokios šokolado rūšys.
Šokoladas Šveicarijoje pasirodė XVIII a. pabaigoje. Iš pradžių jis buvo pardavinėjamas tik pateikus receptą kaip vaistai. 1819 metais čia gyvenantis Fransua Lui Kaie sukūrė naują šokolado rūšį – kietąjį šokoladą. Po metų jis atidarė pirmąjį šokolado fabriką.
Apskritai šveicarai yra puikiai ištobulinę miltinių gaminių technologijas, todėl čia galima paskanauti ne tik saldžių kepinių, tačiau ir puikios įvairių rūšių duonos, baltų bandų, šviežių ruginių ir kvietinių bandelių. Duonos gaminiai derinami prie daugelio pagrindinių patiekalų.
Iš gėrimų vertinamas šviesus ir rudas nefiltruotas alus, įvairus vynas, sidras ir pasterizuotos obuolių sultys, stipri degtinė, kriaušių likeris, kava su pienu (geriama dažniausiai vakare), degtinės ir kavos kokteilis. Prieš valgį geriamas vyno aperityvas, vermutas, juodųjų serbentų likeris (Rassis), o baigiant valgyti tiekiama įvairių rūšių popietinių gėrimų: sausas bespalvis žolelių aromato brendis (Grappa), distiliuotas iš fermentinių vynuogių išsunkos (ypač šalies pietuose), gyvybės vanduo (Eau-devie) – skaidrus brendis, distiliuojamas iš fermentuotų sulčių ar vaisių, pavyzdžiui, kriaušių, aviečių.
Šveicarai mėgsta atsigaivinti įvairiomis žolelių arbatomis, kakava, kava. Iš sulčių populiariausia šviežių obuolių sunka. Beje, iš jų gaminamas neprasto skonio sidras. Įvairiuose šios šalies regionuose (Valais, Vaud, Ticino) užsiimama vyno gamyba. Šveicarijoje gurkšnojamas rislingas. Prie mėsos patiekalų galima atsigaivinti lengvu alumi, kuris retai kada būna stiprus. Labai mėgstamos trauktinės: slyvų, vyšnių, įvairių kitų uogų.

Switzerland’s cuisine – people living in Western Europe, bordering with France, Italy, Germany, Austria and Liechtenstein, the national dish.
Greasy roasts, balls, meat stew, starchy potatoes, cheese dishes, sweet pies, cakes, cookies, chocolate, thick sauce forms the stereotype of the Swiss cuisine – “serious“ food kitchen. It is not surprising because most of the traditional dishes recipes have been created yet when the locals have worked hard in agriculture. The old dishes based on milk, cheese, sour cream, butter products, red meat.
Contemporary Swiss kitchen trying to get rid of the image, so diligently developed to make it easier for food combinations. This cuisine is based on asparagus, beans, carrots, cabbage, apples, various berries. Favorite breakfast of dry mixture in the morning eat almost every western, it has been discovered in Switzerland. Around the year 1900 on a healthy eating habit and how to eat less animal foods, one of the first Swiss doctor Birchneris spoke, but when his ideas became popular. It was thought that fruit and vegetables to eat only the disadvantaged people. Often surprised to find a rich and robust volume poniutės men, who, from all over the Congress in a little Swiss sanatoriums districts, instead of the normal juicy meat dish received a bowl of oats. Even now, a popular breakfast cereals in Switzerland, called “Birchner“ flakes, oat meal of cereal, sliced apples, mixed with thin cream, cream or yogurt and lemon juice. All this is seasoned with berries, oranges, apples and nuts.
Historically, the Swiss cuisine formed due to the poor people, the cuisine is based on simple products: potatoes, cheese, pasta, meat, nuts, vegetables, wine. The preparation as well as the usual – cooking and baking. However, the Lithuanian food itself is different approach. There is salad, sour cream is used in practice, little used in mayonnaise and ketchup. Tomato sauce, olive oil, vinegar, spices – a taste of your favorite contributors. Lithuania is not the usual swiss “fondue“, “raclette“ and “Rios“.
Swiss people eating food – the ritual. They never do not lay in the mouth kind of biscuit or sandwich. Eat on time and duration, for example, south – even about 1.5 to 2 hours. At the time, is the main theme of the family are discussed daily work. The table is richly loaded with many different dishes. A need for dessert.
Breakfast eaten a sandwich with butter or margarine, jam or honey, sometimes cheese, or porridge with milk, cold or hot chocolate, tea or coffee.
Tiny villages popular restaurants or inns. Many eateries breakdown by type of food: Suriname, pizzerias, noodle restaurants, fish, etc.. If the fish restaurants, there is certainly absent from pork or chicken, as may occur in Lithuania.
Main agricultural areas – cereals, sugar beet cultivation. Main food products – wine, meat, milk and cheese production.
Switzerland – multi-ethnic state. This interaction, even in four languages: 70 percent. residents “ Bon Appetit!“ leaning in German (which, incidentally, very different from the “true“, spoken in Germany), 19 per cent. would say in French, while the eastern Alpine region will be able to hear the vanishing language Romansh, which now speaks to only 1 percent. Swiss. Therefore, Switzerland is not a national cuisine: the country is a number of them simultaneously. Each of the three main regions are strongly influenced by the neighboring cultures: German, French and Italian. This is reflected in the kitchen, as the region has its own culinary identity and unique features. Some are popular cheese (fondue) as a food base, elsewhere – potatoes some – wine elsewhere – beer, etc.
Now, how in the world, Switzerland noticeable smoother and healthier food trends in popularity.
Thus, the behavior of the Swiss cultural and culinary skills do not differ from the Germans and the French-speaking Swiss people had a strong influence on France, as a weaker Italian speakers (southern Ticino region) Swiss – Italy. However, the observed number of significant specific cooking characteristics typical of all the Swiss people.
Lunch – Anglo-Saxon countries, lunch consisting of sandwich-type light refreshments. Lunch can be complex. Since then, what was lunch, dinner given by the main dish, bread or a little cheese, some dried meat.
Swiss cuisine coincides best of European cooking traditions. Light French combination of herbs, the German “strong“ taste of food, a passion for Italian vegetable dishes are tailored to romanesque simplicity and popularity of dairy products. This is due to natural conditions are suitable, because the Alpine foothills lying meadows are suitable for grazing cows. Swiss cheese, in particular improved the enzyme production.
Swiss cuisine is based on a liquid soup, processed cheese, sauces, sausage, pudding, fruit desserts and confectionery. This is a simple, filling, fresh and delicious food.
First meal basis – meat broth or water. Boil soup with cheese, potato soup, dried Trepang and duck soup, with potato soup trepang and smoked pork fillet, shrimp puree, rice soup with mussels, summer soup with mussels or squid, crab soup with rice or with tomatoes and sea pectinidae.
Today’s most popular national Swiss kitchen products – chocolate and cheese.
Swiss cuisine boasts rennet cheese will be. Its production is many different kinds. Many products can be exported to foreign countries. Foreign gourmets know best “Appenzeller“, “Emmenthaler“ names of cheese, which the Germans call “Schweizerkase“ (translated into Lithuanian language, simply means “Swiss cheese“). The world recognized the country’s cheese is not so much due to the exceptional taste of how the massive holes in it caused fermentavimosi process. Scholars say that it’s like a brand. Moreover, Switzerland is a special institution was founded – Union of Swiss cheese, looks after his promotion.
Cheese added to soups, salads, baked it with fish, meat, vegetables, he made wonderful desserts. The cheese flavor depends on the quality of the milk, but here it is taken care of. No coincidence that Swiss cheese is famous throughout the world.
The traditional Swiss cuisine felt in regional differences. Mitelande people consume a lot of grains and flour products, the Alpine mountain people – dairy products, especially popular cheeses are from the nineteenth century changed the bread. In the mountains a lot of dishes made from corn.
Normal Swiss food breakfast is a unique mixture of cereals (Bircher Muesli), eaten with milk and yoghurt. Many other dishes are made according to traditional German, French and Italian cuisine.
Of pork and offal usually made with vegetables, cooked dishes such as liverwurst couple (Papetti aux Poireaux), pig feet with peas (Pieds de cochon aux Pois Jaunes), liver dumplings (Quenelles de Foie), as well as soft pig mushroom sauce with noodles and vegetables, swiss small balls with fried potatoes, fillet of lamb and pig.
Although the Swiss cuisine is more fish dishes, than they are The German, but the meat is preparing the grounds to take it from here. The Swiss does not so much emphasis on the production of different sausages, as the Germans, the less they are coupled with sauerkraut, but everything else – the various balls, cuts, small roasts – also very popular. Switzerland meat dishes used for beef, veal, pork, and sometimes – venison.
The dried beef or lamb melted cheese (Raclette) eaten with potatoes, pickles or onions, pie made with cheese (fromage au Sale), potato pudding (Rösti au Roesch).
Zurich offered veal stew with mushrooms, onions and sour cream. It is usually mixed with potatoes, but can be combined with pasta or rice. Geneva beloved pig casing products. Properly cooked fried hand, are extremely crispy skin. It turns out that the secret is quite simple: approximately every 10 minutes irrigation meat fat, baking, which married. Sometimes the pig knuckle under construction or otherwise: it pickled vinegar marinade, cooked and salting. Berne made around ribs combined with smoked meat small segments, beans and potatoes. This tasted delicious meat and vegetable medley, stewed cups, and later served on the table. Dish can be prepared from a variety of meats, curled cabbage, cumin, onion, garlic and salt.
Swiss delicacies – sausages, potatoes, sauces, processed cheese, including cheese fondue. Switzerland, there is no shortage of different kinds of sausages and sausage: dairy, hematic, kepeninių or salami. In the summer favorite a little sausage salad, which is combined with three kinds of cheese, carrots, radishes, cucumbers, boiled potatoes, onions, garlic and mustard. Served with bread. To this delicious snack drink iced tea or beer.
In some regions of the Swiss beer snack like dried beef or pork kind of Lithuanian sausage. It is cut into wafer thin slices with fresh and serviruojama onions or pickles.
In this country you can taste the meat pie. It is usually baked in a circular shape, and eaten with sour cream sauce, peas or rice. Furthermore, the stuffing can be used not only for their meat. Suitable for a variety of mushrooms, onions.
Meat usually combined with a generally boiled potatoes. Swiss considers that the most important is the taste of meat, and accessories do not overshadow his. That’s why some foreigners be surprised if the vegetable dish finds very little. Vegetables are eaten here more often as an appetizer before the soup and second dish.
The game the most popular wild boar, a wild bird – woodcocks meat. Traditional dishes of game – wild boar steak from the loin or ham (second braised dish), poured broth, sour cream and cheese mixture and fed with small buttered baked potatoes, baked stuffed woodcock.
Swiss cuisine pride – fondue (Fondue). Fondue is made with long skewers proper pot, whose bottom is equipped with a special burner. This pan of melted cheese, which may be the added a little garlic, spices, white wine and cherry brandy. Do not overheat the meal. It must take a thick sauce consistency, and consistent with the proper accessories. Fondue dish stingsta marrying, it is important to continuously maintain the required temperature. That’s why need a pot that even food is heated. Eaters on long skewers studs bread pieces and dunk them into the cheese sauce and appreciated by an extraordinary taste.
The special equipment manufacturing and subtleties seldom eat fondue at home. The most accepted is a treat to enjoy the restaurants, holidays and occasions. It is said that eating fondue is a nice friendly gesture. Alone in his empty stomach.
Cheese fondue is prepared from Ementalio and other types of cheese, garlic and poured wine, lemon juice and nutmeg, corn starch, Cherry Cordial, eggs and milk. Italian Swiss cheese fondue in the boiled potatoes, and in the German north of the country – a hot cheese with white wine, eaten with a stick, white bread pieces on a skewer. Chinese fondue – boiling broth in place of cheese, pig, turkey and beef liver instead of bread.
The Swiss like to produce a variety of sweet rolls, fruit cakes, apple bit fatty, loose cake or biscuits with butter cream. Most pleasantly surprised tasted carrot cake, decorated with a top carrots. Christmas table without a commemorative neapsieina baking – Christmas cookies with cinamomu, Milan biscuits, and January 6 th baked delicacy known as “Three Kings“ cake. In the batter the added raisins, grated lemon peel and a bean. Households, which fall within the slice of bread with bean, the title of king of the day. On that occasion he wants to obey and carry out compulsory for all other family members.
Of sweet dishes a wide variety of baked pies: apple pie (apples and Gâteau aux Zwiebacks) pumpkin pie (courge en plat Doux), apple dessert (Bircher-muesli), St. Gallen pear pie (Birnebrot) Graubiundeno Cake (Gâteau des Grisons), which are eaten hot or cool. Each country produced more different types of chocolate.
Chocolate appeared in the eighteenth century in Switzerland at the end. Initially it was marketed as a prescription only medication. Living here in 1819 François Lui Kaie has developed a new type of chocolate – chocolate hard. A year later, he opened the first chocolate factory.
Overall, Swiss, is perfectly refined flour production technologies, so it can not only taste sweet cake, but the great variety of breads, white stock, fresh rye and wheat rolls. Bakery products tailored to many main dishes.
The beverage seen a light brown and unfiltered beer, various wines, cider and pasteurized apple juice, strong vodka, pear liqueur, coffee with milk (usually taken in the evening), alcohol and coffee cocktails. Before the meal, drinking wine aperitif, vermouth, liqueur, black currant (cassis), and the ending comes to eat different kinds of afternoon drinks: colorless dry herb-flavored brandy (grappa), distilled from the fermentation of grape squeeze (especially in the south), Life Water (Eau-Devi) – a clear brandy distilled from the fermented juice or fruit such as pears, raspberries.
The Swiss like to freshen up a variety of herbal tea, cocoa, coffee. From fresh apple juice, the most popular hard. Moreover, they produced cider tasting. In various regions of the country (Valais, Vaud, Ticino) are engaged in wine production. Switzerland drinking riesling. The meat dishes can be mild to cool beer, which is seldom severe. A very favorite liqueurs: plum, cherry and various other fruits.

© Švedijos virtuvė

8 Rgp


Švèdijos virtùvė – Skandinavijos tautos, kalbančios viena šiaurės germanų kalbų, nacionaliniai patiekalai.
Švedija, esanti Šiaurės Europoje, Skandinavijos pusiasalio rytinėje ir pietinėje dalyje, vakaruose ribojasi su Norvegija, šiaurės rytuose – su Suomija, rytuose ir pietuose ją apima Baltijos jūra ir Botnijos įlanka.
Pagrindinės pramonės ir žemės ūkio kryptys – kviečių, rugių, miežių, avižų, javų mišinių, bulvių, aliejinių augalų, cukrinių runkelių auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – pieno, mėsos, sviesto, sūrio, kiaušinių gamyba.
Tai kulinarinį paveldą turinti tauta, švenčių papročius perėmusi iš bažnyčios. Nuo seno švedai linkę kulinarijoje vartoti tuos maisto produktus, kurie gali iškęsti ilgas žiemas. Tai atsargoms kaupti sūdiniai, marinatai, rūkyti gaminiai, riebalai ir cukrus. Kepimui ir troškinimui dažnai vietoj sviesto vartojami kiaulienos lašiniai. Mažai dedama prieskonių ir pagardų. Tai paprasta ir vienareikšmiška, tačiau labai soti namų virtuvė, daugelį švenčių perėmusi iš vokiečių ir anglų.
Tradicinė švedų virtuvė nepasižymi didele įvairove ir mažai žinoma kitose pasaulio šalyse. Kaip ir kitų Skandinavijos šalių virtuvės (Danijos ir Norvegijos), ji pakankamai riebi, nes dauguma patiekalų gaminami iš mėsos ir žuvies. Naudojama daug cukraus.
Švedijoje populiari žvejyba ir medžioklė. Medžiojami elniai ir briedžiai, mėgstami šių mėsos rūšių patiekalai. Gaminama daug tradicinių valgių iš grybų.
Tik dvi šventės – Gegužės pirmoji ir vasaros lygiadienis Švedijoje yra pasaulietiškos, visos kitos – bažnytinės kilmės.
Dažniausia iškilmingai priimta švęsti tik apvalias datas, vardadieniai ir gimtadieniai atšvenčiami kukliai – pasitenkinama kava ir saldžiuoju kepiniu arba net bandelėmis su cinamonais.
Vakare valgomas panašus maistas kaip ir per priešpiečius – mėsa, žuvis, daržovės, desertas. Per pietus paprastai geriamas vietinis alus ar vynas. Tradiciniai švediški pietūs susideda iš keturių patiekalų: žuvies, mėsos, mišrainės ir deserto. Kava tiekiama pavalgius (niekad valgant) ir dažniausiai geriama svetainėje.
Gausu įvairiausių rūšių dešrelių, sūrio, duonos ir mėsos, virtų daržovių ir bulvių. Džiovinta, šviežia, rūkyta, marinuota ir sūdyta žuvis yra pagrindinis maisto produktas.
Ypač mėgstamos vaisių sriubos ir visokiausios uogos (kai kurios auga tik Skandinavijoje, kaip bruknės ir tekšės). Desertui prie kavos valgomi paprasti pyragai, lietiniai su įdaru ir saldumynai. Valgiams švedai vartoja daug pieno produktų.
Ypatingomis progomis – per Kūčias ir Kalėdas – valgių sąraše mėgstamiausias virtas Kalėdų kumpis su garstyčiomis ir džiūvėsėliais, apkeptas orkaitėje, švediška šaltiena, keptos dešrelės, kiaulės šonkauliukai, silkės su įvairiais padažais (garstyčių, česnakų, svogūnų, pomidorų – perkama jau paruošta, stikliniuose indeliuose), kelių rūšių karštos dešros, mėsos kukuliai, kelių rūšių kepenų paštetas, mišrainės iš burokėlių ir raudonųjų kopūstų, virtos kiaulių kojelės ir ryžių košė su migdolais ir grietinėle. Pasiturinčiose šeimose ant stalo būna rūkyto ungurio, dabar ir siūloma marinuotos lašišos.
Pietų Švedijoje kepami kvapnūs sausainiai (vadinami pepparkakor). Švedai tiki, kad nuo jų tampama geresni. Geriamas alus, degtinė, kartais glintveinas, tirštas ir saldus limonadas.
Švedija – vienintelė Skandinavijos šalis, kurioje deginami laužai, sveikinamas pavasaris (balandžio 30-ąją) minint katalikų vienuolyno šventosios motinėlės Valpurgijos dieną. Todėl tradiciniai patiekalai labai glaudžiai susiję su šventėmis: smaguriaujama ryžių košė su razinomis, skanaujama saldaus alaus, obuolių torto ar keptų žuvų. Kepama saldžiarūgštė duona.
Tradiciniai švedų patiekalai gaminami iš paprasčiausių produktų, kurių visada yra po ranka – kiaulienos, silkės, kopūstų, žirnių, bulvių, miltų. Daugelio tipiškų švedų valgių istorija siekia tuos laikus, kai šeimoje buvo tik vienas katilas, kuriame virdavo mėsą, daržoves ir šakniavaisius. Kai kurie švedų valgiai panašūs į lietuvių, pavyzdžiui, kaldomar – ne kas kita kaip visiems gerai žinomi kopūstiniai balandėliai, o kroppkakor labai primena mūsų didžkukulius su mėsa, tik švedai juos daro apskritus, įdaro ne malta, o smulkiai pjaustyta kiauliena ir valgo ne su grietinės padažu, o su bruknių džemu.
Švedai mėgsta ir strimeles, keptas su petražolėmis (čia jos vadinamos Baltijos silkėmis) ir žirnių sriubą su kiauliena ir paprastus blynus su uogiene arba obuolių ar mėsos įdaru, ir bulvinius blynus, tik čia bulvės tarkuojamos ne smulkia, o stambia tarka.
Ant stalo visada dedama menkių, šviežių bulvių ir žemuogių. Tai savotiškas valgio mišinys.
Švedijos virtuvėje labai dažnai naudojamas mėsos faršas – iš jo gaminama daug, ypač vaikų, mėgstamų patiekalų: mėsos kukuliai (Kottbullar) su bruknių uogiene, mėsos apkepas, padažas iš mėsos faršo (Kottfarssas) ir mėsainiai.
Tradiciniai mėsos patiekalai gaminami iš kiaulienos, elnienos ir žvėrienos. Ypatingo skonio kiaulienos vyniotinis, aštri kiaulienos dešra, kapota elniena, paštetas, kepta briediena, šalta mėsa ir sumuštiniai (daugiausia baltos duonos) su įdarais.
Pirmieji patiekalai – sriubos – gaminami iš daržovių ar žalumynų ir mėsos subproduktų, pavyzdžiui, dilgėlių sriuba (Nässelsoppa), sriuba su geltonaisiais žirneliais (Arter soppa), juodoji (iš žąsies ir jautienos subproduktų) sriuba (Svartsoppa).
Švedijoje populiarūs įvairūs užkandžiai (kiekvienas pasisėdėjimas už stalo pradedamas nuo užkandžių) ir antrieji patiekalai, patiekiami su raudonaisiais burokėliais, bulvių koše, padažais, pavyzdžiui, silkės plekšnių pavidalu (Strömmingsflundror), keptos bulvės su ančiuviais (Janssons’ frestelse), silkių maltinukai (Sillbüllar), mėsos kukuliai (Kottbullar), įdaryti kopūstai (Kaldomar), kepti grybai (Pytt I Pannan med Svamp).
Populiariausi saldieji patiekalai – kepti obuoliai (Stekta Aepplen), cukrinis pyragas (Ullas Sockerkaka), pyragas su kremu, kurie į stalą tiekiami su grietinėle arba vaniliniu kremu, vanile arba citrinos sultimis.
desertų pirmenybė teikiama blynams (blynai niekada netiekiami pusryčiams), keksams, pudingams, biskvitams ir įvairiausiems pyragams bei pyragaičiams, kurie dažniausiai tiekiami prie kavos. Iš įprastų pyragų dažniausiai kepami obuolių, mėlynių, su rabarbarais.
Cukrus įeina į daugelio švediškų patiekalų receptūrą, pavyzdžiui, kraujinė dešra gaminama su cukrumi, o tiekiama su uogų kompotu. Be cukraus neapsieinama ir verdant švedų labai mėgstamą tamsią pupelių sriubą su lašinukais. Cukrus – būtinas komponentas ruošiant alaus sriubą (Jelebrad), kuri gaminama iš tamsaus ir šviesaus alaus su kiaušinių, miltų ir pieno plakiniu. Su cukrumi ruošiama sūdyta žuvis, marinuota silkė, mėsa, kepenėlių paštetas ar kiti patiekalai.
Dažnai žuvies patiekalai duodami su bulvių ir virtų daržovių salotomis, virtais kiaušiniais su įvairiais padažais, sočiomis (ypač alaus ir austrių) sriubomis, įvairiais grybais ir t. t.
Geriamas homogenizuotas ir pusiau nugriebtas arba rūgštus pienas, nealkoholinis ir stiprus alus, mineralinis vanduo, bulvių arba kviečių degtinė (Akvavit), grogas (karštas alkoholinis vaisių gėrimas), viskis, likeris, punšas, kiti gėrimai (kava, arbata). Beje, kava ir arbata geriama su pienu arba grietinėle per pusryčius, pietus ir vakarienę.
Kavos gėrimas Švedijoje – stebėtinai triukšmingas. Tada mėgaujamasi konditerinėmis įmantrybėmis. Stalas puošiamas įvairiausiais keksais ir saldžiais pyragais, apibarstytais marcipanais ir migdolais, vanilinėmis bandelėmis su žemuogių džemu ir t. t.
Iš pieno produktų labiausiai vertinami sūriai, jogurtas, taip pat kiti skanėstai – pudingai, įvairių rūšių ir formų džiovinti džiūvėsėliai, uogienė.
Nacionaliniai patiekalai – rūkyta lašiša su krapais (Gravad Lax), grybų sriuba-piurė (Svampsoppa), bulviniai kukuliai su kiauliena (Kroppkakor), bulvinis apkepas (Janssons Frestelse), medaus pyragas (Honungskaka), švediškas keksas (Kladdkaka).
Švediškas stalas (smorgasbord) yra sena švedų tradicija. Etiketas reikalauja, kad būtų paskanaujama visų valgių. Pirmoji lėkštė skirta žuviai, ypač silkei, su virta bulve ir šaukšteliu grietinės, antroji lėkštė – kitokiai žuviai (paprastai įvairių rūšių lašišoms ir ikrams), trečioji – šaltai mėsai ir šviežių ar raugintų daržovių mišrainei, ketvirtoji lėkštė – karštam mėsos patiekalui ir galiausiai penktoji – desertui.
Firminiai švedų patiekalai (kaip ir visokių rūšių ikrai) – konservuota lašiša (Gravlax), patiekama su krapais, rūkyta lašiša (Lax) ir marinuota lašiša, džiovinta menkė (Lutfisk), apdorota pelenų šarmu, elniena. Žiemą tradicinis valgis ketvirtadienį yra žirnių sriuba ir sklindžiai su bruknių uogiene (Arter med flask).

Swedish cuisine – Scandinavian nation, speaking one of the North Germanic languages, the national dish.
Sweden, situated in northern Europe, Scandinavian Peninsula, the eastern and southern part of the west is bordered by Norway in the north east – with Finland in the east and south to include the Baltic Sea and the Gulf of Bothnia.
The main industrial and agricultural areas – wheat, rye, barley, oats, cereal mixes, potatoes, oilseeds, sugar beet cultivation. main food products – milk, meat, butter, cheese, egg production.
This is the culinary heritage of a people that has taken over the festive traditions of the church. The old Swedes tend to use the kitchen in those foods, which can endure long winters. These stocks, salted meats, pickles, smoked meat, fat and sugar. Baking and stewing are often used instead of butter pork fat. Little added spice and seasoning. It’s simple and unambiguous, but the saturation is home cooking, many holidays taken over from German and English.
Traditional Swedish cuisine does not have high diversity and little known elsewhere. Like other Scandinavian countries, the kitchen (the Danish and Norwegian), it is oily enough as most of the dishes made from meat and fish. Used a lot of sugar.
Sweden, a popular fishing hunting. hunted deer and moose, the favorite meat dishes. Produced in many traditional dishes from mushrooms.
Only two holidays – the first of May and the summer equinox in Sweden is a secular, while others – the church of origin.
The most solemn celebrations just round dates, birthdays and name day celebrated modestly – drinking coffee, or even sweet baking bread rolls with cinnamon.
Evening eat similar food as well as during lunch – meat, fish, vegetables and dessert. South usually drinking a local beer or wine. Traditional Swedish dinner consists of four dishes: fish, meat, salad and dessert. Coffee is available after meals (food ever) and is usually taken the site.
Rich different kinds of sausages, cheese, bread and meat, cooked vegetables and potatoes. Dried, fresh, smoked, pickled and salted fish is a staple food.
In particular favorite fruit soups , and all kinds of berries (some of which grow only in Scandinavia, as Cowberries and lead). Dessert eaten plain with coffee cakes, crepes with fillings and confectionery. Meals Swedes consume a lot of dairy products.
For special occasions – during Christmas Eve and Christmas Day – the list of favorite dishes cooked Christmas ham with mustard and breadcrumbs, baked oven, Swedish meat jelly, grilled sausages, pig ribs, herring in various sauces (mustard, garlic, onions, tomatoes – is now ready for purchase, in glass jars ), several kinds of hot sausage, meat balls, several kinds of liver pate, salad of beetroot and red cabbage, boiled pigs feet and rice porridge with almonds and cream. Income households on the table is smoked eel, and is now offered marinated salmon.
Southern Sweden, fragrant baked cookies (called pepparkakor). Swedes believe that their becoming better. Drinking beer, vodka, some mulled wine, rich and sweet lemonade.
Sweden – the only Scandinavian country where the burning pyre, welcoming spring (April 30th), noting the Catholic monastery of the holy queen Valpurgia day. Therefore, traditional dishes is closely related to the holidays: edible rice porridge with raisins, sweet drinking beer, apple cake or fried fish. Roast Sweet and sour bread.
Traditional Swedish dishes are made from the simplest of products, which are always at hand – pork, herring, cabbage, peas, potatoes and flour. Many of the typical Swedish dishes back to the days when the family was only one pot, boiled with meat, vegetables and root crops. Some Swedish dishes like Lithuanian, for example, kaldomar – nothing less than all well-known cabbage cabbage, and very similar to our kroppkakor zeppelins with meat, but the Swedes have their circle, filling with a hammer, and finely chopped pork and eaten with a sour cream sauce, and lingonberry jam with.
Swedes love and herring, fried with parsley (here referred to as the Baltic herring) and pea soup with pork and plain pancakes with jam or apple or meat filling, and potato pancakes, but here are grated potatoes no detail, and large ensembles.
The table is always placed in the cod, potatoes and strawberries. This kind of meal preparation.
Swedish cuisine is often used to mince meat – from the production of many, especially children, the favorite dishes of meat dumplings (Kottbullar) with lingonberry jam, meat pie, minced meat sauce (Kottfarssas) and burgers.
Traditional meat dishes made from pork, venison. Special tasting pork roll, spicy pork sausage, chopped venison, sausage, fried elk meat, cold meats and sandwiches (mostly white bread) with filling.
The first dish – soups – made from vegetable or herb and meat offal, such as nettle soup (Nässelsoppa), soup with yellow peas (Soppe arter), black (from the goose and beef offal) Soup (Svartsoppa).
Sweden various popular snacks (sitting everyone at the table starts with appetizers) and the second dish, served with red beets, mashed potatoes, sauces, for example, herring in the form of plaice (Strömmingsflundror), fried potatoes with anchovies (Janssons’ frestelse), herring, meatballs (Sillbüllar), meat dumplings (Kottbullar), stuffed cabbage (Kaldomar), fried mushrooms (I Pytt Pan med Svamp).
Popular sweet dish – baked apples (Stekta Aepplen), diabetes pie (Ulla Sockerkaka) cake with cream to come to the table with cream or vanilla cream, vanilla or lemon juice.
In dessert preferred pancakes (breakfast not included pancakes ever), cakes, puddings, biscuits and cakes and a variety of pastries, which are usually supplied with coffee. In the usual cake usually baked apple, blueberry, with rhubarb.
Sugar is part of many Swedish dishes recipes, such as blood pudding made with sugar and served with berry compote. In addition to sugar and cooking Swedish do not very favorite dark bean soup with bacon. Sugar – a necessary component in the preparation of beer soup (Jelebrad), which is made of dark and light beer with eggs, flour and milk whisked. With sugar, prepared salted fish, pickled herring, meat, foie gras and other dishes.
Often fish dishes is given to the potato salad and boiled vegetables, boiled eggs with a variety of sauces, Sochi (especially beer and oysters), soups, various mushrooms, etc. t
Drinking , homogenized and semi-skimmed or sour milk, soft and strong beer, mineral water, wheat or potato vodka (Akvavit), grog (an alcoholic fruit drink hot), whiskey, liquor, punch and other beverages (coffee, tea). By the way, drinking coffee and tea with milk or cream for breakfast, lunch and dinner.
Coffee drink in Sweden – a surprisingly noisy. A table decorated with a wide range of muffins and sweet cakes, coated with marzipan and almond, rolls with strawberry jam, etc.
Dairy products most prized cheeses, yogurt, and other deli – puddings, various types and shapes of dried breadcrumbs, jam.
Specialities – smoked salmon with dill (Gravad Lax), mushroom soup, puree (Svampsoppa), potato dumplings with pork (Kroppkakor), potato pudding (Janssons Frestelse), honey cake (Honungskaka), the Swedish Muffins (Kladdkaka).
Buffet (smorgasbord) is an old Swedish tradition. Etiquette requires that all paskanaujama food. The first dish for fish, especially herring, boiled potato with sour cream and a spoon, a second dish – a different fish (usually of different types of salmon and caviar), the third – frozen meat and fresh or pickled vegetable salad, and the fourth plate – hot meat dishes, and finally, the fifth – dessert.
Swedish specialty dishes (as well as all kinds of caviar) – canned Salmon (Gravlax) given with dill, smoked salmon (LAX), and pickled salmon, dried cod (Lutfisk) treated with an alkaline ash, venison. In winter, the traditional meal on Thursday is a pea soup and pancakes with lingonberry jam (arter med Flask).

© Šri Lankos virtuvė

8 Rgp


Šri Lánkos virtùvė – tropinės salos piečiausioje Indijos subkontinento dalyje nacionaliniai patiekalai.
Šalies istorijos vardas siekia 483 metus prieš mūsų erą. Europiečiai į salą pradėjo veržtis XVI amžiuje. Iki tol vyko nuolatinės kovos tarp vietinių gyventojų. Pirmieji iš Europos į Šri Lanką atvyko portugalai, po jų olandai, vėliau britai. 1802 m. Šri Lanka tapo britų kolonija. 1948 m. šalis atgavo Nepriklausomybę. Vyrauja maisto ir gaminimo būdų įvairovė. Tipiškiausi valgiai gaminami kaimuose. Yra valgių, kuriuose įžvelgiama kitų šalių virtuvių bruožų. Vietinėje virtuvėje įsitvirtino užsieniečiai ir užkariautojai – indai, arabai, portugalai, olandai, anglai. Kulinarinės tradicijos, kurias jie atsivežė, įsimaišė į vietinę virtuvę, tačiau išlaikė originalią kilmę.
Šri Lankos patiekalai labai įvairūs, turi panašumų į indišką virtuvę, taip pat arabų, malajų, portugalų, olandų ir anglų virtuvių bruožų. Pagrindinis maisto produktas yra ryžiai, kurie valgomi su įvairiais padažais, ypatingai kario. Patiekalai yra gana aštrūs. Vietinėje virtuvėje gausu žuvies patiekalų, taip pat patiekalų iš jūros gėrybių, kurie yra patiekiami su daržovėmis bei prieskoniais.
Malajiečiai ir musulmonai į Šri Lanką atsivežė savų prieskonių (korma, pilau, biriani), kurie saloje greitai prigijo. XVI ar XVII amžiuje, Šri Lanką valdant portugalams, kiekvieno recepto pabaigoje atsirado žodis temper, kuris kildinamas iš portugališkojo temperado, kuris reiškia, kad jau paruoštą patiekalą reikia dar pakepinti. Vėliau į šią prieskoniais turtingą šalį atkeliavo olandai, kurie atsivežė kiaušinių ir sviesto, tačiau jų receptai saloje pasikeitė, o pagal juos pagaminti patiekalai tapo aromatingesni ir aštresnio skonio, nes prie olandiškų kepinių puikiai tiko kardamonas ir cinamonas.
Neolito amžiuje Šri Lankoje buvo užsiimama žemdirbyste. Arijai, atsikraustę į salą iš Šiaurės Indijos, pirmieji atskleidė geležies apdirbimo meną, patobulino žemdirbystės ir drėkinimo sistemas. 1505 metais salos dalį užėmę portugalai pradėjo prekybą prieskoniais, o XVIII a. pabaigoje olandus pakeitę britai užveisė kavos, arbatos, kaučiuko ir kokosų plantacijas.
Pirkliai ir užkariautojai (indai, arabai, malajiečiai, portugalai, olandai, anglai) įtakojo šalies vietinę virtuvę, kurios pagrindas – ryžiai, valgomi su įvairiais padažais, žuvimi, jautiena, vištiena ar kiaušiniais. Patiekalai gana aštrūs (viešbučiuose patiekiamas sušvelnintas variantas). Aštrus maistas paprastai numalšinamas suvalgius virtų ryžių, agurką ar išgėrus jogurto. Pakrantės kurortuose gausu jūros maisto restoranų. Dabartinė Šri Lanka užsiima žemdirbyste (ryžių, arbatos, prieskonių auginimu ir eksportu).
Ceilono gyventojų maitinimosi pagrindas – ryžiai, kukurūzai, žirniai, lęšiai ir kitos ankštinės daržovės, taip pat visų rūšių miltai iš pupelinių kultūrų ir daržovės. Auginami cinamonas, vanilė, pipirai, kakava, gaminami kokoso ir sandalo aliejai, įvairūs balzamai.
Šri Lankos patiekalai labai įvairūs, turi panašumų į indišką virtuvę, taip pat arabų, malajų, portugalų, olandų ir anglų virtuvių bruožų. Pagrindinis maisto produktas yra ryžiai, kurie valgomi su įvairiais padažais. Patiekalai yra gana aštrūs. Vietinėje virtuvėje gausu žuvies patiekalų, taip pat patiekalų iš jūros gėrybių, kurie yra patiekiami su daržovėmis bei prieskoniais.
Kaip ir visoje Azijoje, ryžiai – pagrindinis Šri Lankos gyventojų maistas. Vidurdienį visi valgo ryžius su kariu. Be kelių rūšių kario, į patiekalus dedama paprikos ir kitų prieskonių, o prie jų patiekiami įvairūs garnyrai: įvairių rūšių daržovės, bananų žiedai, žuvys, mėsa. Ant stalo patiekiami ryžiai, sriuba. Maistas aštrus. Salos gyventojai šį maistą iš karto susideda į savo lėkštę: ryžių viduryje padaroma duobutė, į ją dedama sriuba, o aplink ryžius – mėsa ar žuvis. Pagal Šri Lankos tradicijas geriausia valgyti rankomis, tačiau dabar dažnai naudojamasi ir šaukštais bei šakutėmis. Vietiniai gyventojai tik rankomis valgo per ypatingas šventes, pavyzdžiui, Naujuosius metus.
Dar vienas bendras Azijos gastronomijos tradicijų bruožas – gausus prieskonių vartojimas. Ryžiai, pagardinti kariu ir kitais prieskoniais, paduodami su jūrų produktais ir vaisiais, su kokosų drožlėmis ir daržovėmis. Valgyje gali būti įvairių produktų kombinacija.
Daugelis tradicinių patiekalų ruošiama moliniuose (akmeniniuose) arba metaliniuose (plytiniuose) židiniuose (induose) ant atviros ugnies. Kasdieninį vietinių gyventojų racioną sudaro: ryžių paplotėliai (Roti), blynai iš ryžių miltų ir kokosų pieno (Appu), ryžių vermišeliai (Indiappa), garuose išvirtas ryžių-kokosų mišinys (Pitta), rožiniai ryžiai su kokosų pienu (Kiribad), plovas ir kiti.
Kiekviena šios šalies moteris keliasi ir gamina pusryčius saulei tekant, o vėliau ant didelio akmens kitu akmeniu trina prieskonius. Tai įprastas prieskonių ruošimo būdas Azijoje, Vakaruose tokius darbus atlieka elektriniai prietaisai.
Maisto gaminimui dažnai naudojami moliniai indai, nes molis išlaiko gaminamo patiekalo aromatą. Daugeliui šalies patiekalų gaminti naudojamos įprastos keptuvės ar puodai, tačiau yra keli patiekalai, kuriems gaminti metaliniai indai netinka, nes juose maistas gali pervirti ar perkepti.
Karvės Šri Lankoje yra šventos, todėl nevalgomos. Galvijų auginama palyginti mažai ir valgoma mėsos nedaug, tačiau daug suvartojama žuvies ir jūrų produktų. Tai tuno filė su kokosų padažu, džiovinta ir rūkyta visų rūšių žuvis, kalmarai, omarai, krevetės. Žuvis gali būti kaip pagrindinis patiekalas arba kaip valgio priedas. Kiekvienu atveju maistas būtinai gausiai pagardinamas žalumynais ir prieskoniais – česnakais ir pipirais, šafranais ir muskato riešutais, imbierais ir kardamonais, cinamonais ir kalendromis, kmynais, garstyčiomis ir kitais. Palyginti ilgas maisto ruošimas ant atviros ugnies visiškai pakeičia pirminių produktų skonį.
Ant stalo būtinai patiekiamos šviežių daržovių ir vaisių salotos, žalumynų ryšulėliai arba žalumynų salotos. Visa tai paskaninama tradiciniais pomidorų padažais, pipirais, svogūnais arba bambuko ūgliais, egzotinėmis žolėmis, bananinės palmės žiedais, vandens dumbliais. Daugiausia suvartojama vaisių.
Desertų šalyje beveik nėra, po sočių pietų dažniausiai patiekiami įvairūs vaisiai. Saloje auginami įvairių rūšių mango vaisiai ir bananai, saldžios papajos. Avokadai patiekiami su kremu ir cukrumi.
Alkoholinių gėrimų šalies gyventojai beveik nevartoja, tačiau parduodamas į butelius supiltas švarus vanduo, o turistai viešbučiuose vaišinami kokosų degtine (araku), kuris geriamas su vaisių sultimis.
Juodoji arbata – mylimiausias gėrimas Šri Lankoje. Šimtai rūšių arbatžolių ir kiekvienas švelnus gėrimas ruošiamas įvairiai, dažniausiai žoleles maišant su vaisiais. Geriamas kokoso pienas (iš paties riešuto), įvairūs vaisių sultys.
Plg. Ìndijos virtùvė

Sri Lanka cuisine – tropical island in the Indian subcontinent piečiausioje national dishes.
History of the country’s name to 483 years before our era. Europeans began to make inroads into the island in the sixteenth century. Until then, there have been continuous fighting between the local population. The first from Europe to Sri Lanka by the Portuguese arrived, followed by the Dutch, then British. 1802 Sri Lanka became a British colony. 1948 the country regained its independence. Dominate food production and the diversity. Typical dishes are made in the villages. There are dishes that seen in other kitchen features. Established themselves in the local cuisine and foreign conquerors – Indians, Arabs, Portuguese, Dutch, English. Culinary traditions, which they brought, dash into the local cuisine, but retained the original origin.
Sri Lankan dishes very different, have similarities to Indian cuisine, as well as Arabic, Malay, Portuguese, Dutch and English cuisine features. The main food is rice, which are eaten with various sauces, especially curry. Dishes are quite spicy. The local cuisine rich in fish dishes, including seafood dishes which are served with vegetables and spices.
Malay and Muslims in Sri Lanka brought their own ingredients (Korman, Pila, Biriani), which are quickly taken off the island. Sixteenth or seventeenth century, Sri Lanka by the Portuguese in the management of each prescription at the end of the word appeared in temper, which is derived from the Portuguese temperado, which means that the dish is ready to be toast yet. Later in the spices rich country came the Dutch, who brought the eggs and butter, but the island has changed their recipes and dishes made in accordance with their perfumed taste and become sharper taste, due to Dutch bakery perfectly suited cardamom and cinnamon.
Neolithic era in Sri Lanka are engaged in farming. Aryan, moved to the island from northern India, were the first iron-art, improved farming and irrigation systems. 1505 occupied the island of the Portuguese began to trade in spices and eighteenth centuries At the end of the British changed the Dutch planted coffee, tea, rubber and coconut plantations.
Merchants and conquerors (Indians, Arabs, Malay, Portuguese, Dutch, English) was influenced by local cuisine, which is based on – rice, eaten with various sauces, fish, beef, chicken or eggs. Quite spicy dishes (served in hotels relaxed version). Spicy foods are generally tameable eating cooked rice, cucumber and yogurt drink. The coastal resorts of rich sea food restaurants. The present Sri Lanka is engaged in agriculture (rice, tea, spices production and exports).
Ceylon population subsistence basis – rice, corn, peas, lentils and other leguminous vegetables, as well as all types of flour pupelinių crops and vegetables. Cultivated cinnamon, vanilla, pepper, cocoa, coconut, and made the sandal oils and various balms.
Sri Lankan dishes very different, have similarities to Indian cuisine, as well as Arabic, Malay, Portuguese, Dutch and English cuisine features. The main food is rice, which are eaten with different sauces. Dishes are quite spicy. The local cuisine rich in fish dishes, including seafood dishes which are served with vegetables and spices.
As in the whole Asia, rice – the main food of the population of Sri Lanka. At noon all eat rice with curry. In addition to several kinds of curry, chilli added to the dishes and other spices, and served to their various garnish: different kinds of vegetables, banana flowers, fish, meat. On the table are served rice soup. Spicy food. The island as soon as the food in their dish consisting of: rice, done in mid-hole to put her soup, but around rice – meat or fish. Under Sri Lanka’s tradition to eat the best hand, but now often used and spoons and plug. Local people eat only hand-specific events, such as the New Year.
Another common feature of traditional Asian cuisine – rich spices use. Rice, seasoned with curry and other spices, filed with the marine products and fruit, with coconut chips and vegetables. Eating may be a combination of different products.
Many traditional dishes prepared clay (stone) or metal (brick) fireplaces (containers) on an open fire. While daily local diet consists of: rice cakes (Roti), pancakes from rice flour and coconut milk (Appui), rice vermicelli (Indiappa), cooked by steaming the rice-coconut mixture ( Pitta), pink rice with coconut milk (Kiribad), pilaf, and others.
Each woman in this country and move produces breakfast at sunrise, then a large stone with another stone rubbing spices. This is the usual method of preparation of spices in Asia, the West, following the work carried out by electrical appliances.
Often used in cooking crocks, because clay retains flavor dishes. Many of the country to produce dishes using normal pans or pots, but there are some dishes which are not suitable for the manufacture of metal containers, because they can overcook food or overbake.
Cows are sacred in Sri Lanka, and therefore inedible. Cattle produced relatively little and eating little meat, but consume a lot of fish marine products. This is the tuna fish with coconut sauce, dried and cured all kinds of fish, squid, lobster, shrimp. Fish can be seen as a main dish or as a food additive. In each case, be sure food is abundantly seasoned with herbs Spice – garlic and pepper, saffron and nutmeg, ginger and cardamom, cinnamon and cilantro, cumin, mustard, and others. The relatively long cooking on an open fire completely replace the original taste of the product.
Necessarily on the table and served fresh vegetables and fruit salad herb bundles or salad herb. All this given the traditional tomato sauce, pepper, onion or bamboo shoots, exotic grasses, banana palm tree rings, water and algae. The most consumed fruit .
Desert in almost non-existent, after a delicious lunch served in a variety of mostly fruit. The island has produced various kinds of mango fruit and bananas, papayas, sweet. Avocados are served with cream and sugar.
Alcohol about the country’s population does not use, but is sold in bottles filled clean water, and served to tourists in hotels in Coconut vodka (Arakan), which is taken with fruit juice.
Black tea – favorite drink in Sri Lanka. Hundreds of kinds of tea and soft drinks, each prepared in various ways, mostly herbs mixed with fruit. Drinking coconut milk (from the nuts), various fruit juices.
Cf. India cuisine

© Škotijos virtuvė

8 Rgp


Škòtijos virtùvė – tautos, gyvenančios Škotijoje (Didžiosios Britanijos dalis), kalbančios anglų ir škotų (mažokai) kalbomis, patiekalų asortimentas, giminingas anglų virtuvei.
Skiriasi tuo, kad valgomos kruopų košės, verdami ne tik sultiniai, bet ir uždarytos sriubos, įvairios tirštos sriubos su kruopomis, mėsa, bulvėmis, kopūstais, žuvimi.
Škotų kulinarinės tradicijos ėmė formuotis, kai pradėta ruošti maistą ant atviros ugnies. Tai buvo sotūs karštieji patiekalai iš mėsos, daržovių ir kruopų, ruošiamų etapais dideliame puode su vandeniu. Ankstyvieji maisto gaminimo būdai turėjo didelės įtakos Škotijos kulinarijai, todėl daugelis senovinių patiekalų gaminami iki šių dienų, pavyzdžiui, vištiena su žirneliais, jautiena aluje, įvairūs guliašai.
Škotų virtuvėje, skirtingai nei anglų, gaminami puikaus skonio nacionaliniai patiekalai iš avienos su subproduktų (plaučių, kepenų, širdies) įdarais ir prieskoniais (haggis) pridedant avižų kruopų ir užpilant viskiu. “Haggis” – kaip vienas populiariausių delikatesų Škotijoje žinomas visame pasaulyje. Tai valgis, gaminamas iš avies žarnigalių, miežių ir įvairių prieskonių, kepamas įdėtas į avies skrandį. Tiekiamas pakaitintame dubenyje, kartu su bulvių tyre ir ropių tyre, o užgeriamas viskiu.
Šaltuose Škotijos kalnuose geriausiai dera avižos, kurios labai sočios ir maistingos. Škotų kasdienį racioną senovėje (iki tol, kol paplito bulvės) sudarydavo patiekalai, kurių pagrindinis ingredientas buvo rupūs avižų miltai. Populiariausi šių patiekalų buvo avižinė košė ir avižiniai blynai.
Košė, pagaminta iš rupių avižinių miltų, vandens ir druskos, paprastai valgoma pusryčių metu. Škotų piemenys senovėje avižų košės prisivirdavo visai savaitei, o laikydavo tam tikruose induose, kuriuose ji sukietėdavo. Kai norėdavo valgyti, piemenys maistingą košę pjaustydavo gabalais ir šildydavo.
Košė visada ruošiama ją maišant pagal laikrodžio rodyklę, dešine ranka. Kitas paprotys, susijęs su avižų koše, atkeliavo iš viduramžių. Košė valgoma stovint. Škotijoje avižų košė tradiciškai valgyta su šaltu pienu ar grietine ir truputėliu cukraus, o kartais tik su druska iš medinių dubenėlių su iš gyvulių ragų pagamintais šaukštais.
Avižų miltai puikiai tinka duonai ir įvairiems pyragėliams kepti. Tradicinis škotų patiekalas – avižų sklindžiai, tačiau vakare prie arbatos mėgiami ir avižų paplotėliai.
Desertui gaminama gausybė saldžių pudingų, bandelių su džemu, keksų. Kepami ir avižų kruopų apkepai, įvairiausi sausainiai su imbieru, skumbrė folijoje, salotos. Naujųjų metų išvakarėse kartu su juoda bandele (škotiškas vaisinis tortas) valgomas saldus desertas (suet), pagamintas iš gyvulinių riebalų ir cukraus.
Škotijoje populiarūs avižiniai sausainiai – trapios tešlos kepiniai, dėl gamybos metu gausiai naudojamo cukraus ir sviesto pasižymintys nepakartojamu aromatu. Jie tiekiami prie arbatos, kavos, derinami su putėsiais, vaisiais, uogomis, grietinėle, kitais desertais. Ryžių miltai suteikia sausainiams baltumo, trapumo, tačiau juos škotai pakeičia ir kvietiniais.
Sausainiai pagardinami tarkuotomis apelsinų, citrinų žievelėmis, riešutais, imbierais. Trapučiai, papuošti migdolais ir smulkiai supjaustytais imbierais, nuo seno kepami Šv. Kalėdų ar vestuvių proga.
Nacionalinis škotų patiekalas – skysta avižinė košė, gaminama pusryčiams. Yra daugybė avižinės košės gaminimo būdų, perduodamų iš kartos į kartą. Kaip ir anglų, mėgstamiausias gėrimas – arbata. Ją geriant valgomas džemas, marmeladas, keksai bei populiarūs nacionaliniai smėliniai sausainiai.
Škotijoje visuomeninio maitinimo įmonėse patiekiamos mažesnės nei Airijoje maisto porcijos, t.y. pagal anglų pavyzdį.
Geriamas airiškas arba škotiškas viskis ir alus.
Škotų nacionalinių patiekalų asortimentas – avižiniai paplotėliai (bannocks), grietinės ir tirštos grietinėlės mišinys (crowdie), tiekiamas su avižiniais paplotėliais ir sviestu per pavakarius prie arbatos, vištienos ir porų sriuba (cock-a-leekie soup), žuvienė (cullen skink).

Scottish cuisine – people living in Scotland (part of Great Britain), speaking English and Scottish (Little) display, dishes, cooking related English.
Differences that are eaten porridge, cooked not only broths, but closed in soups, thick soups with a variety of grains, meat, potatoes, cabbage, fish.
Scottish culinary traditions began to form, when started to cook on an open fire. It was a hot main course dishes of meat, vegetables and grains in preparation for the big stage in a pot with water. Early food production methods had a significant impact on the Scottish culinary, and many antique dishes are made to this day, for example, chicken with green peas, beef, beer, a variety of goulash.
Scottish cuisine, unlike the English, made an excellent taste national dishes from the sheep offal (lungs, liver, heart) and seasoned stuffing (Haggis), the addition of oat groats and pouring whiskey. “Haggis“ – as one of the most popular delicacies in Scotland, known around the world. This is a dish made from sheep’s casings, barley and various spices, baked sheep’s inserted into the stomach. Supplied in a heated bowl with mashed potatoes and mashed turnips, and užgeriamas whiskey.
Cold mountains of Scotland, the best fit oats, , which is very nourishing and nutritious. Scottish daily diet in ancient times (until the potatoes are spread) to form a dish whose main ingredient was oat meal flour . Most of these dishes was oatmeal porridge and oatmeal pancakes.
Meals is made of coarse oatmeal, water and salt, usually eaten for breakfast. Scottish porridge oats ancient shepherds stir whole week, while holding certain vessels, which is hard. Some wanted to eat nutritious porridge shepherds cut in pieces and heat.
Porridge is always prepared it by mixing in a clockwise direction, with his right hand. Another custom associated with oat porridge, came from the Middle Ages. Porridge eaten standing. Scottish oat porridge traditionally eaten with cold milk or cream and a little bit of sugar, and sometimes only with salt in wooden bowl made from animal horn spoons.
Oat flour is ideal for bread, cakes and various fried. The traditional Scottish dish – oat pancakes, but in the evening at your favorite tea and oat cakes.
Dessert produced a plethora of sweet puddings, cakes with jam, muffins. Baked and fried grits, biscuits with a wide variety of ginger, mackerel in foil, salad. New Year’s eve with black bun (Scottish fruitcake), eat a sweet dessert (Sueton), made from animal fat and sugar.
Scottish oatmeal biscuits popular – shortbread, the production of abundant use of butter and sugar offering the most unique flavor. They come to tea, coffee, combined with mousse, fruit, berries, cream and other desserts. Rice flour gives biscuits white, crisp, but it replaces the Scottish and wheat.
Biscuits seasoned with grated orange, lemon jackets, nuts, ginger. They, decorated with almonds and chopped ginger, cooked the old St. Christmas or your wedding anniversary.
Scottish national dish – liquid oatmeal, made breakfast. There are a lot of oatmeal cooking techniques passed down from generation to generation. As in English, favorite drink – tea. It is drinking eat jam, marmalade, cakes and biscuits are popular national sand.
Catering establishments in Scotland, served less than one portion of food in Ireland, ie according to the English model.
Drinking Irish or Scotch whiskey and beer.
Scottish National dishes – oatmeal scones (Bannock), sour cream and a thick mixture (crowd), served with butter and oat cakes in the afternoon snack of tea, chicken and leek soup (cock-a-Leek Soup) , fish soup (Cullen skink).

© Šiaurės Marianų salų virtuvė

8 Rgp


Šiáurės Mariãnų salų Sándraugos (Northern Mariana Islands) virtùvė – valstybės vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, Mikronezijoje, užimančios didesnę Marianų salų dalį, išskyrus pietinę Guamo salą, nacionaliniai patiekalai.
Šiaurės Marianų salų ekonomikos pagrindas – turizmas ir žemės ūkis. Auginamos kokosinės palmės, cukranendrės, duonmedžiai, kava, pomidorai, citrusai. Veisiami galvijai (stambūs raguočiai), kiaulės, ožkos. Gaudoma ir perdirbama žuvis (daugiausia tunas).
Žr. Mikronèzijos virtùvė

Northern Mariana Islands cuisine – the state west of the Pacific Ocean, Micronesia, Mariana Islands, consuming a larger part than the southern island of Guam, the national dish.
Northern Mariana Islands economy – tourism and agriculture. Growing coconut palm, sugar cane, breadfruits, coffee, tomatoes, citrus fruit. bred cattle (large cattle), pigs, goats. Taking is and recycling fish (mostly tuna).
See . Micronesia cuisine

© Šiaurės Amerikos virtuvė

8 Rgp


Šiáurės Amèrikos virtùvė – tai Kanados, JAV, Kubos, Haičio, Martinikos Respublikos (ir Antilų salų) nacionaliniai valgiai.
Šiaurės Amerikos žemynas yra vakarų pusrutulyje. Jo krantai išraižyti daugybės įlankų. Daug ir užutėkių. Šiaurės Ameriką iš rytų pusės skalauja Atlanto vandenynas, iš vakarų – Ramusis, o iš šiaurės – Arkties vandenynas. Šiaurėje ir pietuose prie žemyno šliejasi daugybė salų, iš jų ir didžiausia pasaulyje – Grenlandija.
Tiek Kanados, tiek Jungtinių Amerikos Valstijų gėrimai specifiškumu nepasižymi, jie būdingi daugeliui pasaulio šalių.
Kanadoje mėgstamos marinuotos daržovės ir žuvys, mėsos patiekalai (vyniotiniai, ragu ir kt.), saldūs pyragai, pyragėliai, tortai, kremai, daržovių sriubos. Priedai – marinatai, salotos, melasa, plakta grietinėlė. Gėrimai – arbata ir kava, geriama per pusryčius, pietus ir vakarienę, vaisių sultys ir gazuoti gėrimai, sirupai, alkoholis (rugių viskis, punšas, kokteiliai, vynai).
Jungtinėse Amerikos Valstijose – daržovių salotos, šniceliai, mėsos kepsniai, paštetai, suktinukai, suflė, tortai, vaisių pyragai, žuvys. Priedas – padažai, daržovės, bulvių košė ir kt. Pagardinama druska, pipirais, paprika, petražolėmis ir kt. (pagal skonį). Gėrimai – pienas, ledinis vanduo, alus, vaisių sultys (kokakola, gazuoti vaisvandeniai), kava ir arbata, vynai (sausi baltieji vynai ir šampanas, raudonasis Kalifornijos vynas, nestiprūs saldieji Los Andželo vynai), distiliuotas kukurūzų viskis, džinas ir įvairiausi kokteiliai.
Kuboje – kepta ir troškinta mėsa, kukurūziniai pyragėliai, mėsiški pyragai. Gėrimai – kava, likeriai (su cinamonu ir su verbena), o nacionalinis gėrimas – romas.
Haityje – žuvienė, pikantiški padažai, virtos žuvys, kepta mėsa, ryžiai, daržovės, vaisiai (ypač bananai). Mėgstamiausi gėrimai – melionų, greipfrutų, apelsinų, granatų, ananasų sultys, vanduo, alus ir kava, alkoholiniai kokteiliai, punšas.
Martinikos Respublikoje – žuvų patiekalai (rasalas žuvims, žuvienė, žuvų troškinys, žuvų nuoviras), sklindžiai, kurie yra populiarūs Antilų salų patiekalas, kepamas iš įvairiausių maisto produktų. Tradicinis patiekalas – avienos sultinys. Populiariausi gėrimai – vanduo, vaisių sultys (natūralios kokoso sultys), kava, alkoholis (romo punšas, romo likeris, romo kokteiliai).
Žr. Haičio virtuvė, JAV virtuvė, Kanados virtuvė, Kubos virtuvė, Martinikos virtuvė

North American cuisine – is a Canadian, U.S., Cuba, Haiti, Martinique, Republic of (and the Antilles) national dishes.
North American continent is the western hemisphere. Its shores carved numerous bays. Abundant and creek. North America from the east side surrounded by the Atlantic Ocean in the west – the Pacific and from the north – the Arctic Ocean. North and south of the continent border many islands of the world’s biggest – Greenland.
Both Canada and the United States of America does not have the specificity of drinks, they are characterized by many countries around the world.
Canadian favorite marinated vegetables and fish and meat dishes (rolls, horns, etc..), sweet cakes, pies, cakes, creams, vegetable soups. Accessories – pickles, salad, molasses, whipped cream. Drinks – tea and coffee, taken at breakfast, lunch and dinner, fruit juices and carbonated drinks, syrups, alcohol (rye whiskey, punch, cocktails, wines).
United States of America – vegetable salad, schnitzel, roast meat, sausage, rolls, souffle, pies, fruit pies, fish and shellfish. Appendix – sauces, vegetables, mashed potatoes, etc.. Seasoned with salt, pepper, paprika, parsley and others (to taste). Beverages – milk, ice-cold water, beer, fruit juice (coca-cola, carbonated soft drinks), coffee and tea, wine (dry white wines and champagne, red wine in California, Los Angeles, slight sweet wines), distilled corn whiskey, gin, and a wide range of cocktails.
Cuba – grilled and braised meat, maize cakes, pies Meat-based. Drinks – coffee, liqueurs (with cinnamon and Verbena), and the national drink – rum.
Haiti – fish soup, spicy sauce, steamed fish, grilled meat, rice, vegetables, fruits (especially bananas). Favorite Drink – melons, grapefruit, orange, pomegranate, pineapple juice, water, beer and coffee, alcoholic cocktails, punch.
Republic of Martinique – the fish dishes (ink fish, fish soup, fish stew, fish broth), pancakes, which are popular Antilles dish, baked in a variety of foods. Traditional dish – mutton broth. Most popular drinks – water, fruit juice (natural coconut juice), coffee, alcohol (rum punch, rum liqueur, rum cocktails).
See. Canadian cuisine, USA cuisine, Cuban cuisine, Haiti cuisine, Martinique cuisine

© Šiaurės Afrikos virtuvė

8 Rgp


Šiáurės Ãfrikos virtùvė – Alžyro, Egipto, Maroko, Mauritanijos, Tuniso, Čado, Malio, Libijos, Nigerio, Sudano nacionaliniai patiekalai, panašūs į islamiškąją virtuvę.
Labiausiai naudojami prieskoniai – cinamonas, kmynas (cumin), dažinė ciberžolė (karkoum), imbieras (skingbir), juodasis pipiras (el bsar), anyžius, kalendra (kasbour), šafranas (zaafrane beldi), mėta. Iš įvairių jų mišinių gaminami padažai.
Visoje Šiaurės Afrikoje paplitęs chermula padažas, kuriuo uždaromos salotos, kuris naudojamas kaip pagardas prie kitų patiekalų. Kitas svarbus padažas – harisa iš raudonųjų pipirų.
Maistas dažniausiai ruošiamas kuskuso formos puoduose, keptuvėse, kituose specifiniuose bei moliniuose induose. Bendrą patiekalų asortimentą sudaro kebabų atmainos, įvairūs troškiniai, troškinta mėsa (aviena, paukštiena) ir daržovės su padažu bei daugybe prieskonių. Troškiniai (pvz., marokietiški tadžinai) patiekiami prie kuskuso ar duonos.
Saldumynai Šiaurės Afrikoje gaminami iš kvietinės tešlos, kuri verdama riebaluose, o vėliau mirkoma meduje ar cukraus sirupe (pvz., spurgos (sfenj, zlebia), sužadėtinės piršteliai, gazelės ragai). Naudojama daug datulių.
Geriama mėtų arbata (iš žaliosios arbatos, mėtų, cukraus). Iš gaiviųjų gėrimų labiausiai paplitęs vanduo, pienas ir vaisių sultys, maišomos su apelsinų žiedų vandeniu, o iš alkoholinių gėrimų – absentas, figų likeris (Boura), palmių vynas (Lagmi), anyžinė degtinė, vynas.
Šiaurės Afrikos šalių virtuvių etiketas prie stalo nesiskiria nuo kitų islamo šalių. Valgoma rankomis, sėdint prie žemų staliukų. Arbata patiekiama valgio pabaigoje.
Alžyre verdamos avienos subproduktų sriubos ir sultiniai su ryžiais, tiekiami dubenėliuose, baltosios pupelės (Loubia). Kepamos raudės, ėrienos pjausnys, įdarytas viščiukas. Mėgstami miltiniai patiekalai (sklindžiai, pyragai, raguoliai, piršteliai) iš kvietinių miltų ir migdolinės tešlos, pavolioti cukraus glajuje ar pabarstyti smulkiu cukrumi arba pamirkyti meduje. Geriamas vanduo ir pienas, kokoso riešutų pienas, raudonieji ir baltieji vynai, figų likeris.
Egipte verdamas ryžių plovas, kuris tinka prie įvairių patiekalų (mėsos, žuvų, daržovių), kepami avienos kukuliai (Coftas), tiekiami karšti su pomidorų padažu, verdamas maltos jautienos vyniotinis (El Belehat), kepami įdaryti pyragėliai (El Menenas). Geriamas vanduo, avies, ožkos arba karvės pienas, vynas, alus.
Maroke verdamos džiovintų daržovių sriubos su aviena arba jautiena (Harrira), avienos kukuliai su pomidorais, vištiena su džiovintomis slyvomis, mėgstamos juodųjų alyvų, pomidorų ir ankštinių pipirų salotos (Mechouya), kepamos avies kepenėlės (Boulfef), kiaušinienė su vištiena (Milina), troškinama aviena. Geriamas vanduo ir pienas, aromatizuotos vaisių sultys (vynuogių sultys su apelsinų žiedų vandeniu, citrinų sultys su cukrumi ir apelsinų žiedų vandeniu, granatų sultys su apelsinų žiedų vandeniu ir t.t.), mėtų arbata, figų likeris (Boura).
Tunise verdama žuvų sriuba su aštriais prieskoniais (Margat el Hout), įdaryta aviena su pupomis, figos su sirupu, citrinų marmeladas, kepami tunai, avies inkstai, baklažanai, datulių pyragas, moliūgų apkepas, sklindžiai. Kepti valgiai į stalą tiekiami su arabišku sviestu (semen), pomidorų sultiniu ir virtais žirniais, o virti – su šviežiomis, sūdytame vandenyje virtomis pupomis (be ankščių). Geriamas vanduo, palmių vynas (rauginta palmių sula), limonadas, kokakola, mėtų arbata, anyžinė degtinė.
Žr. Ãfrikos virtùvė

North African cuisine – Algeria, Egypt, Morocco, Mauritania, Tunisia, Chad, Mali, Libya, Nigeria, Sudan, the national dish, similar to the Islamic cuisine.
The most used spices – cinnamon, cumin, madder turmeric (karkoum), ginger (skingbir), black pepper (e bsar), anise, coriander (kasbour) saffron (zaafrane beldi), mint. Of the various mixtures are produced sauces.
Widespread throughout North Africa chermula sauce, which closed in salads, used as a seasoning in other dishes. Another important sauce – harisa of red pepper.
Foods most commonly prepared couscous shaped pots, pans, and any specific and earthen pots. Single dishes containing kebab variants, different stew, braised meat (lamb, poultry), vegetables and sauce and a variety of spices. baked served to couscous or bread.
Sweets in North Africa, made from wheat dough that is boiled in fat, and then soak in honey or sugar syrup (eg, donuts (sfenj, gully), bride fingers, Gazelle horns). Used in many groves.
Drinking mint tea (green tea is, mint, sugar). In the most common soft drinks water, milk and fruit juice mixed with orange blossom water, and from alcoholic beverages – absinthe, fig liqueur (Bour), palm wine (Lagmi), anisette, and wine.
North African cuisine Etiquette to the table is no different from other Islamic countries. Eaten by hand, sitting at low tables. Tea is served at the end of a meal.
Algerian cooked offal from ovine soups and broths with rice bowls are supplied, white beans (Loubens). Redeyes roast lamb cutlet stuffed with chicken. Favourite meal flour (pancakes, cakes, croissant, fingers) of wheat flour and almond cake, icing sugar roll or sprinkle granulated sugar or honey soak. Drinking water and milk, coconut milk, red and white wine, liqueur, figs.
Egypt cooked rice pilaf, which is suited to a variety of dishes (meat, fish, vegetables), cooked sheep meat dumplings avienos (Coft), supplied with hot tomato sauce, cooked ground beef roll (E Belehat), baked stuffed pies (El Menen). Drinking water, sheep, goat or cow’s milk, wine, beer.
Morocco dried vegetable soup cooked with lamb or beef (Harrira), lamb dumplings with tomato, chicken with prunes, favorite black olives, tomato and chilli salad (Mechouya), baked sheep’s liver (Boulfef), scrambled eggs with chicken (Milina) stewed lamb. Drinking water and milk, flavored fruit juice (grape juice with orange blossom water, lemon juice with sugar and orange blossom water and pomegranate juice with orange blossom water, etc.), mint tea, fig liqueur (Bour).
Tunisia boiled fish soup with tang (Margat el Hout), stuffed with beef with beans, figs with syrup, lemon marmalade, baked tuna, sheep’s kidneys, eggplant, dates pie, pumpkin pie, pancakes. Ready-made meals delivered to the table with butter, Arabic (semen), broth and tomatoes and cooked peas and cooked – with fresh, salt water boiled beans (without pods). Drinking water, palm wine (fermented palm sap), lemonade, coca-cola, mint tea and anisette.
See . African cuisine

© Zimbabvės virtuvė

8 Rgp


Zimbãbvės virtùvė – valstybės Pietų Afrikoje nacionaliniai patiekalai.
Šalis pietuose ribojasi su Pietų Afrikos Respublika, šiaurėje – su Zambija, rytuose – su Mozambiku, vakaruose ir pietvakariuose – su Botsvana. Paplitusi ganyklinė gyvulininkystė.
Šalyje vyrauja vietinė ir tarptautinė virtuvė. Zimbabvės virtuvės pagrindą sudaro lengvas angliškas ir sunkus afrikiečių maistas. Svarbiausias dietinis valgis – baltųjų kukurūzų košė (Sadza), paduodama su mėsa arba mirkalu ir prieskoniais. Kitas svarbus komponentas – mėsa (Nyama), dažniausiai troškinta vištiena su daržovėmis arba kiauliena, krokodiliena arba antilopiena (impalų, kudu mėsa). Mėgstami glazūruoti sausainiai, pagerintos bandelės, sūdyti riešutai. Ribotas vaisių ir daržovių vartojimas.
Iš rafinuotų kukurūzų miltų verdama košė (sādža), iš jautienos gaminamas troškinys. Maistui vartojama įvairių rūšių lapinių daržovių (rapsų, moliūgų lapų, špinatų ir t. t.), sodo pomidorų, svogūnų, kopūstų, moliūgų, cukrinių pupelių, šparaginių pupelių, cukranendrių, morkų, bulvių, saldžiųjų bulvių, žemės riešutų (daromas sviestas). Populiarios žuvys – upėtakiai, lašišos, karšiai. Egzotiniai patiekalai gaminami iš skruzdžių, skėrių / žiogų, kirminų (Mopani – Pietų Afrikos medis, kur veisiasi kirminai). Greito paruošimo valgiai – kepta vištiena, pica. Geriamas pienas (ypač raugintas), arbata.
Masiškai geriamas apgaulingai švelnaus skonio alkoholinis gėrimas (Chibuku), daromas iš karštos kakavos (primena skystą košę). Labiausiai vartojamas tradicinis kukurūzų alus (Whawha).

Zimbabwe cuisine – the state of South African national dish.
South of the country bordering South Africa, to the north – with Zambia, in the east – to Mozambique, west and south – to Botswana. Popular free range livestock.
The country has dominated local and international cuisine. Zimbabwe cuisine based on the Easy English and African food is hard. main meal diet – white maize porridge (sadza) is fed with meat and brine and spices. Another important component – meat (Nyama), usually braised chicken with vegetables or pork, or krokodiliena antilopiena (Impala, Kudu meat). Favourite glazed biscuits, cakes improved, salted nuts. Limited fruit and vegetable consumption.
Of refined maize meal cooked porridge (sadza), made from beef stew. Various types of edible leafy vegetables (rape, pumpkin leaf, spinach, etc.), garden tomatoes, onions, cabbage, pumpkin, sugar beans, green beans, sugar cane, carrots, potatoes, sweet potatoes, peanuts (made butter). Most fish – trout, salmon, bream. Exotic dishes are made from ants, locusts / grasshoppers, worms (Mopani – South African tree, where the breed worms). Fast cooking – fried chicken, pizza. Drinking milk (especially fermented) tea.
Bulk drinking deceptively mild alcoholic drink (Chibuku), made of hot cocoa (reminds gruel). The most used traditional corn beer (Whawha).

© Zanzibaro virtuvė

8 Rgp


Zanzibãro virtùvė – salų grupės, esančios rytinėje Afrikos dalyje (šalia Tanzanijos), nacionaliniai patiekalai.
Zanzibaro virtuvė persipinusi su kitų kultūrų (afrikiečių, arabų ir Persijos įlankos) kulinarija. Auginami muskato riešutai, cinamonas, pipirai.
Pagrindiniai užkandžiai – salotos ir marinatai (pvz., Kachumbari ya Embe – aštrus mangų džemas, valgomas su keptomis krevetėmis), sriubos (žirnių, bulvių, aštuonkojų, kviečių) ir troškiniai, jūros gėrybės (pvz., Kamba wa Vitunguu Thomu – krevetės su česnakais, valgomos su kokoso ryžiais), moliuskai ir austrės, taip pat vištienos kepenėlių paštetas, valgomas su papajų salsa. Ant grotelių kepamos krevetės, žuvis, skrudinama jautiena.
Kepama ryžių duona (Mkate wa Kumimina), ryžių pyragėliai (Vitumbua), sezamo duona (Mkate wa Ufuta), bandelės (Mofa), blyneliai (Mikate ya Maji), lietiniai su svogūnais (Mikate ya Maji na Nyama ya Kusaga).
Pagrindinis produktas – ryžiai, naudojami indiškiems (pvz., Basmati ryžiai su kokosų pienu vadinami Wali va nazi, labai populiarūs ir Tanzanijoje; indiška duona (Chapati), valgoma šilta) ir arabiškiems (pvz., plovas (pilau)) patiekalams gaminti. Kokosų ryžiai vadinami Wali wa naciu. Plovas – tradicinis šalies valgis.
Svarbiausi bananų patiekalai – užkepas, salotos su burokėliais ir apvirtu kiaušiniu. Padažai su aštriu prieskonių mišiniu (kariu) vartojami maltos mėsos troškiniui (Mchuzi wa Kima), glazūruotai vištienai, jautienai su špinatais, ožkienai su mango vaisiais ir keptomis daržovėmis.
Nacionaliniai patiekalai – pakaitinti špinatai (Mchicha) su kokosais, žemės riešutais ir sviestu, į stalą patiekiami prie mėsos, vištienos ar žuvies; pavirti špinatai (Makubi) su pomidorais ir žemės riešutų sviestu; plantanų sriuba (Supu Ya Ndizi); ryžių pyragas (Vitumbua); svogūniniai lietiniai (Mikate ya Maji na Vitunguu), ruošiami kaip lietiniai blynai, tik į tešlą dedama raudonųjų svogūnų, kurie prieš tai pakepinami margarine arba sviest riebaluose.
Zanzibare dažni valgiai – figų duona, kepti bananai (plantanai), saldžiųjų bulvių pudingas, kokoso-pupelių sriuba. Geriamas imbierinis alus (Tingawazi), Safari lager alus, vaisių sultys.
Žr. Tanzãnijos virtùvė

Zanzibar cuisine – a group of islands located in the eastern part of Africa (Tanzania, near), the national dish.
Zanzibar cuisine is similar to other cultures (African, Arabic and Persian gulf) gastronomy. Cultivated nutmeg, cinnamon, pepper.
Basic snacks – salads and pickles (for example, Kachumbari ya Embe – spicy mango jam, eaten with fried shrimp), soup (pea, potato, octopus, wheat), stew, seafood (eg, Kamba wa Vitunguu Thomu – with shrimp garlic, eaten with coconut rice), molluscs and oysters, as well as chicken liver pate, eaten with a papaya salsa. Grilled fried shrimp, fish, roasted beef.
Roast rice bread (Mkate wa Kumimina), rice cake (Vitumbua) sesame bread (Mkate wa ufuta), muffins (Mofa), pancakes (Mikate ya Maji), crepes with onions (Mikate ya Maji na Nyama ya Kusaga).
The main product – rice Indian used (eg, basmati rice with coconut milk called Wali va nazi very popular in Tanzania, Indian bread (Chapati), eaten warm, and arabian (such as pilaf (pour)) dishes. Coconut rice known as Wali wa Nazi. pilaw – a traditional dish of the country.
The most important meal of bananas – fried, salad with beetroot and poached eggs. Sauce with curry used minced meat stew (Mchuzi wa Kima), glazed chicken, beef with spinach, goat with mango fruit and roasted vegetables.
Specialities – heated spinach (Mchicha) with coconut, peanuts and butter to the table is served with meat, chicken or fish, the surface spinach (Makubi) with tomatoes and peanut butter soup plantains (Supu Ya Ndizi) rice cake (Vitumbua) bulbous cast (Mikate ya Maji na Vitunguu), prepared as pancakes pancakes, but the dough is placed in red onions, which previously cooked margarine or butter fat.
Zanzibar eat – figs, bread, baked bananas (plantains), sweet potato pudding, coconut, bean soup. Drinking ginger beer (Tingawazi), Safari lager beer, fruit juice.
See . Tanzanian Cuisine

© Zambijos virtuvė

8 Rgp


Zámbijos Respùblikos virtùvė – valstybės centrinėje Pietų Afrikoje nacionaliniai patiekalai.
Ribojasi su Kongo Demokratine Respublika šiaurėje, Tanzanija šiaurės rytuose, Malaviu rytuose, Mozambiku pietryčiuose, Zimbabve, Botsvana ir Namibija pietuose, Angola vakaruose.
Užsiimama žemės ūkiu. Pagrindiniai žemės ūkio produktai – kukurūzai, sorgai, ryžiai, riešutai, saulėgrąžų sėklos, tabakas, cukranendrės, medvilnė. Yra maža žvejybos pramonė. Šalies gamintojai apdirba maisto produktus.
Maistas nėra įvairus. Dėl šalies izoliacijos nuo pasaulio išsaugojo tradicinę virtuvę. Auginami cukriniai runkeliai, ryžiai, kokoso riešutai, mandarinai, bananai, arbūzai. Valgomi ryžiai, mėsa (viščiukai, jautiena), bulvės.
Zambijos tautinis maistas – kukurūzų, grūdų arba kukurūzų miltų valgis (Nshima), susijęs su legendomis, liaudies pasakojimais, ritualais, svetingumu, dainomis. Po derliaus sezono patiekalas valgomas pusryčiams ir pietums, o gruodžio-kovo mėnesiais (badmečiu) vietiniai gyventojai valgo tik kartą per dieną. Tai pagrindinis ir pilnavertis patiekalas. Kiti valgiai vertinami kaip laikini arba kaip užkandžiai.
Nuo XIX a. Zambijos virtuvėje dažniau aptinkami tokie komponentai kaip manijokai, arachiai, aštrieji pipirai. Šalyje gyvena daugiau kaip 70 genčių, turinčių savitą kultūrą ir dialektą.
Vertingiausia mėsa – jautiena ir žvėriena. Valgoma ryžių, cukraus ir žemės riešutų aliejaus košė (Bambara). Kaimo vietovėse, ypač rytinėje Zambijos dalyje, ruošiami pelių ir vabzdžių patiekalai. Pelių medžioklė ir jų valgymas giliai įsišaknijo laikantis vietinių tradicijų. Pelės – delikatesas, kuriuo vaišinami svečiai, garbingi žmonės.
Lusakoje, šalies sostinėje, tradicinėje virtuvėje juntama anglų ir portugalų virtuvių įtaka.
Kaip ir Kenijoje, iš kukurūzų miltų gaminama masė, vadinama ugali, valgoma su mėsa ir keptomis bulvėmis. Nacionalinis patiekalas – keptos bulvės su kiaušiniene (Chips na Mayai) – labai panašus į ispaniškąjį omletą (tortiliją), kur keptos bulvės sumaišomos su plaktu kiaušiniu ir visa masė vėl pakepama keptuvėje. Mėgstamiausia daržovė – su druska valgomi virti kasavos (vietinės suahelių tautos kalba – Kasawa) šaknų gumbai, kurių skonis primena bulvę.
Kaip ir Kenijoje bei Tanzanijoje, taip ir Zambijoje pagrindinis komponentas ant stalo – druskinė, nes patiekaluose visuomet trūksta druskos. Ryžiai visada patiekiami su prieskoniais, vištiena arba jautiena. Ruošiamas ananasų padažas.
Geriamos šviežios vaisių sultys, kokakola, alus.

Zambia cuisine – the central state of South African national dish.
It borders the Democratic Republic of Congo in the north, north-eastern Tanzania, Malawi, east, south-east of Mozambique, Zimbabwe, Botswana, Namibia and southern Angola in the west.
Are engaged in agriculture. Main agricultural products – corn, sorghum, rice, nuts, sunflower seeds, tobacco, sugar cane and cotton. There is a small fishing industry. Domestic production process at food.
Food is varied. The country’s isolation from the world retained the traditional cuisine. Cultivated sugar beet, rice, coconuts, tangerines, bananas, watermelons. Edible , rice, meat (chicken, beef), potatoes.
Zambia’s national food – corn, corn flour or corn meal (Nshima) associated with the legends, folk stories, rituals, hospitality, songs. After the harvest season, dish eaten for breakfast and lunch, while December-March (famines), locals are eating only once a day. This is the main dish and a full-fledged. Other meals are seen as temporary or as a snack.
Since the nineteenth century Zambia in the kitchen more often found in components such as cassava, groundnuts, aštrieji pepper. The country is home to more than 70 genera, with a distinctive culture and dialect.
Valuable meat – beef and game. Edible rice, sugar and peanut oil meal (Bambara). In rural areas, especially in the eastern part of Zambia, prepared in mice and insects in food. Mouse hunting and eating deep-rooted in accordance with local tradition. Mouse – a delicacy, served to guests, honorable people.
Lusaka, the capital, the traditional cuisine felt English and Portuguese cuisine influence.
Like Kenya, the maize meal mass produced, called Ugala, eaten with meat and fried potatoes. national dish – fried eggs with potatoes (chips na Maya) – very similar to the Spanish omelet (tortilla), where fried potatoes mixed with scrambled egg and the whole mass again baked. Favorite vegetable – the salt eaten cooked Kashava (local language suahelių people – Kasawa), tuberous roots, which recalls the taste of potato.
As in Kenya and Tanzania, and Zambia, as a key component on the table – salt, because dishes are always a lack of salt. Rice is always served with spices, chicken or beef. Prepare pineapple sauce.
Drinking fresh fruit juice, coke, beer.

© Vokietijos virtuvė

8 Rgp


Vokietijos virtùvė – Vidurio Europos tautos, kalbančios viena vakarų germanų kalbų, patiekalų asortimentas. Labai panaši į austrų virtuvę.
Nors didelę įtaką turėjo prancūzų kulinarinis menas, tačiau nuo XV–XVI a. pirmenybė teikiama austrų virtuvei. Tai sąlygojo šalių geografinis artumas, panašios klimato sąlygos, taip pat ir patys produktai.
Konkurencija tarp šalių ir sostų, dinastijų, aristokratų ryšiai skatino rungtyniauti tarpusavyje, periimant patirtį. Todėl vokiečių patiekalai tapo tradicinių tautinių patiekalų asortimentu.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – javų ir techninių augalų auginimas; mėsos, pieno gyvulininkystė. Galvijų ypač daug laikoma pietinėse teritorijose. Kalnuose čia auginamos ir avys, šiaurinėse lygumose – daugiau kiaulių, naminių paukščių.
Vokiečių virtuvė neįsivaizduojama be raugintų kopūstų, tamsių padažų, mėsiškų patiekalų gausybės ir be pomėgio kiaulienai. Tipiškas maisto produktas visoje Vokietijoje – dešra (Wurst).
Itin mėgstamos įvairios salotos, sriubos iš bulvių ir mėsos, patiekalai iš bulvių, žuvies, leistinukai, virtinukai, pjausniai, troškiniai, maltiniai, o iš saldžiųjų patiekalų – kremai, sausainiai, pudingai, tortai. Platus rūgščių pieno produktų, sumuštinių, kiaušinių patiekalų asortimentas.
Rytais geriama kava su grietinėle, rečiau – su karštu pienu. Valgomi sumuštiniai (arba bandelės) su sviestu ir marmeladu, dešra ar sūriu, mėgstami kepiniai, piurė sriubos ir sultiniai.
Pietums valgoma sriuba, mėsos arba žuvies patiekalas ir desertas. Labai mėgstama mėsos bei daržovių porcija su garnyru iš bulvių (pavyzdžiui, virtos bulvės su lupenomis, bulvių salotos, bulvių tyrė, bulviniai blynai), labai geros kokybės žalias kumpis su šviežiais šparagais. Geriamas alus (vokiečių nacionalinis gėrimas), švelnus, nelabai rūgštus baltasis vynas, putojantis gėrimas iš obuolių ar vynuogių sulčių ir mineralinio vandens. Pietūs užbaigiami kava – natūralia, su pienu arba grietinėle su nedideliu kiekiu cikorijos skonio pagerinimui.
Pavakare geriama kava ir patiekiamas gausus asortimentas kepėsių.
Vakarienei tiekiama tas pat kaip ir pietums. Daug vartojama rūkytos mėsos, raugintų kopūstų: čia vyrauja patiekalai iš kiaulienos faršo, kukuliai. Valgis gausiai papildomas alumi, taip pat nevengiama stipraus grogo ir arbatos punšo. Labai paplitę patiekalai iš jūros gėrybių: ungurių sriuba, patiekalai iš žuvų, omarų.
Antrieji patiekalai yra dažniausiai kepami, apkepami, troškinami. Populiariausi – kepta antis su obuoliais, mušti kiaulienos kotletai drebučiuose, keptos kepenys. Garnyrui naudojamos virtos bulvės su lupenomis, bulvių salotos, bulvių tyrė. Patiekalai riebūs, tačiau neaštrūs.
Vokiečių virtuvėje populiarūs karšti antrieji žvėrienos patiekalai iš elnienos (elnienos nuopjovų troškinys, paduodamas su ryžiais arba bulvių koše; elnio mentės kepsnys; kepti elnio plaučiai, paduodami su bulvių ar daržovių salotomis), iš stirnienos (stirnos šlaunis, troškinta su dešrelėmis; troškintos stirnos kepenys, paduodamos su padažu), iš šernienos (virta šerno šoninė, paduodama su trešnių arba pipirų padažu; keptas šerno kumpis arba nugarinė grietinės padaže; įdaryta šerno krūtininė, paduodama su tirštu padažu; troškintos šerno kepenys), iš kiškienos (troškinta kiškio nugarinė ir šlaunelės), iš laukinių paukščių mėsos (keptas fazanas, patiekiamas su bulvėmis, raudongūžiais kopūstais, bruknių kompotu).
Įvairiuose Vokietijos regionuose virtuvė kiek skiriasi: Saksonijoje valgomi virti šparagai su kumpiu, šviesiu padažu, bulvėmis, varškė (ne varškės sūris), vaisių tortas (Dresdner Stollen), Vestfalijoje, Badene – bulvės, žuvies sriuba (pvz., Badener Schnekensueple – tiršta žuvienė su žalumynais), juodosios giros tortas (Schwarywalder Kirchtorte – Švarcvaldo tortas), jautienos kepsnys su vyno padažu (Sauerbraten), Šlezvige (valgiai primena skandinaviškąją ar rytietiškąją) – vaisių drebučiai-sriuba (Rote Gruetze), mėsa drebučiuose (Sauerfleisch), mėsos kukuliai (Bulleten), Helgolando krevečių salotos, įvairūs užkandžiai (Vorspeise), sriubos.
Nacionaliniai valgiai Vokietijoje – kiaulės kojos su troškintais raugintais kopūstais, žirnių tyre ir virtomis bulvėmis, dešrelės su troškintais raugintais kopūstais, marinuota silkės filė su prieskoniais, paršiukas su krienais.
Naudojama daug daržovių: bulvių, kopūstų, morkų, agurkų, įvairių žalumynų. Daržovės verdamos, troškinamos, o bulvės dažniausiai kepamos. Mėgstami didžkukuliai su raugintais kopūstais, bulviniai blynai, iš tarkuotų bulvių tešlos kukuliai.
Nacionaliniai vokiečių virtuvės patiekalai – kepenėlių kukuliai (Leberknödel), karka su žirneliais ir raugintais kopūstais (Eisbein mit Erbsen und Sauerkrout), farširuota kiaulienos šoninė (Schweinreippe Gefüllt), sūrio salotos (Käsesalat), obuolių ir bulvių žlėgtainis (Himmel und Erde), desertas su obuoliais (Apfelbettelmann), juodos ir baltos tešlos pyragėliai (Schwarzweiss-Gebäck), stiprūs vynai, turintys vaisių skonį (pvz., Kieselberg, Auslese) ir kiti.
Vokietijoje, kaip ir Austrijoje, mėgstamas natūralus desertinis vynas iš sušaldytų arba sušalusių uogų. Vynas, kuriam gaminti sultys sunkiamos iš sušalusių vynuogių, vadinamas eiswein (vok. ledo vynas) ir kvepia medumi, rožėmis, svarainiais ir egzotiškais vaisiais. Vertinami kai kurie putojantys, lengvi ir malonūs vynai, įvairūs alkoholiniai gėrimai: geltonųjų slyvų degtinė (Mirabelė), vyšninė (degtinė), sidras (iš Frankfurto prie Maino regiono).
Vokietija po JAV alaus gamyboje yra antroji. Dažnai tai nestiprus alus, vasarą maišomas su sultimis, limonadu ar šampanu.

German cuisine – the Central European nation, speaking one of the West Germanic languages of the dishes. Very similar to the Austrian cuisine.
Although influenced by the French culinary arts, but from the fifteenth and sixteenth century priority is given to Austrian cuisine. This led to the parties the geographic proximity, similar climate conditions as well as the products themselves.
Competition between countries and thrones, dynasties, aristocratic relations encouraged to emulate each other, periimant experience. Therefore, the traditional German dishes have become national dishes.
Main agricultural areas – cereal and technical crops, meat, dairy husbandry. Cattle in particular, as many southern areas. Grown here in the mountains and sheep in the northern plains – more pigs, poultry.
German cuisine is inconceivable without the sauerkraut, dark sauce, meaty dishes, and a plethora of free love of pork. The typical food in Germany – sausage (wurst).
It is your favorite variety of salads, soup, potato and meat dish of potatoes, fish, dumplings, cuts, stew, balls, and a sweet dish – cream, cookies, puddings, cakes. Wide acids in milk products, sandwiches, egg dishes.
East drinking coffee with cream, less often – with hot milk. Edible sandwiches (or buns) with butter and marmalade, sausage or cheese, favorite bread, puree soups and broths.
Lunch eating soup, meat or fish dish and dessert. A very popular piece of meat and vegetables with roast potatoes (for example, boiled potatoes with a jacket potato salad, potato pulp, potato pancakes) and very good quality raw ham with fresh asparagus. Drinking beer (German national drink), sweet, lightly acidic white wine, sparkling beverage from apple or grape juice and mineral water. Lunch closed coffee – leather, with milk or cream with a little taste of chicory to improve.
The evening drinking coffee and served in a wide assortment of baked.
Dinner comes the same as lunch. High consumption of smoked meat, sauerkraut: this dish consists of pork mince, dumplings. Chow will get additional beer, also does not avoid strong tea punch and grog. Very popular dishes from seafood: eel soup, dishes of fish, lobsters.
Main courses is usually cooked, apkepami, stewed. Our favorite – roast duck with apples, pork cutlets beat jelly, fried liver. Garnish with boiled potatoes are used for jacket, potato salad, mashed potatoes. Greasy dishes, but pointless.
German cuisine popular hot second game dishes of venison (venison stew trimmings, fed with rice or mashed potatoes, deer shoulder roast, fried deer’s lungs, is fed with potato salad or vegetables) of Venison (deer thigh stewed with sausage, stewed deer liver, filed with the sauce), the wild boar (wild boar cooked bacon, or filed with cherry pepper sauce, grilled tenderloin of wild boar ham or cream sauce, stuffed with wild boar rib is fed with a thick sauce, stewed wild boar liver) from rabbit meat (braised rabbit loin and legs) of wild meat (roast pheasant, served with potatoes, red cabbage, cranberry compote).
In various regions of Germany as far as cuisine varies Saxony eaten cooked asparagus with ham, light sauce, potatoes, cottage cheese (not cottage cheese), fruit cake (Dresdner Stollen), Westphalia, Baden – potatoes, fish soup (eg, Badener Schnekensueple – thick fish soup with lots of greens), black kvass cake (Schwarywalder Kirchtorte – Black Forest cake), beef steak with wine sauce (Sauerbraten), Schleswig (Scandinavian Foods recalls or oriental cuisine) – Fruit jelly soup (Rote Gruetze), meat jelly (Sauerfleisch), meat balls (Bulleten), Heligoland shrimp salad, a variety of snacks (Vorspeise) soups.
National Foods Germany – pig legs with braised sauerkraut, mashed peas and boiled potatoes, braised sausages with sauerkraut, pickled herring fillets with spices, pig with horseradish.
Used in many vegetables : potatoes, cabbage, carrots, cucumbers, various herbs. Vegetables are cooked, stewed, and baked potatoes mostly. Favourite zeppelins with sauerkraut, potato pancakes, from grated potato pasta dumplings.
National German cuisine dishes – liver dumplings (Leberknödel) shank with peas and pickled cabbage (Eisbein Erbsen und mit Sauerkrout), stuffed pork rib (Schweinreippe Gefüllt), cheese, lettuce (Käsesalat), apples and potatoes, steak (Himmel und Erde), as dessert apples (Apfelbettelmann), black and white pastries (Schwarzweiss-Gebäck), strong wine with fruit flavor (eg, Kieselberg, Auslese) and others.
Germany, like Austria, the natural favorite dessert wine of frozen or frozen berries. Wine, which produce juice of frozen grapes from severe, called Eiswein (ice wine in German), and the scent of honey and roses, quince and exotic fruits. Assessed some of the sparkling, light and pleasant wine, a variety of alcoholic beverages: the yellow plum brandy (Mirabel), Cherry (vodka), cider (in the Frankfurt region).
Germany after the United States is the second beer. Often this is small beer in the summer mixed with juice, lemonade or champagne.

© Vietnamo virtuvė

8 Rgp


Vietnãmo virtùvė – tautos, gyvenančios Pietryčių Azijoje (Vietname), Indokinijos pusiasalio rytuose, nacionaliniai patiekalai.
Turėdama senas kulinarines tradicijas vietnamiečių virtuvė pasižymi sveikos mitybos ir gurmanų valgiais. Virtuvės pagrindas – kuo mažiau riebalų ir daugiau žalių (nevirtų, nekeptų, neapdirbtų) vaisių ir daržovių. Nevartojama šaldytos mėsos ir žuvies.
Svarbiausi vietnamiečiams yra ryžiai, sojos produktai ir lakštiniai. Ryžiai dažniausiai patiekiami išvirti. Populiarus ryžių nuoviras (chao).
Pagal geografinę padėtį šalies pietuose maistui vartojami aštrūs raudonieji pipirai, džiovintos prieskoninės žolės ir pagardai. Šiaurinėje dalyje pirmenybė teikiama sriuboms ir karštiesiems patiekalams. Centrinė šalies dalis garsėja senoviniais rinktiniais valgiais, kur valgių gaminimo būdai žymiai sudėtingesni nei kituose regionuose. Iš prieskonių dažniausiai vartojama citrininė žolė ar kalendra.
Labai populiarios įvairios sriubos, dažnai gaminamos iš makaronų, pavyzdžiui, aštri jautienos sultinio sriuba (Bun bo hue) iš ryžių makaronų.
Sriuba valgoma per pusryčius. Nuo vakarietiškosios ji visų pirma skiriasi pikantišku aromatu, kurį sriubai priduoda vadinamos „Vietnamo petražolės“, česnakas ir nuoc mam padažas. Per pietus ir vakarienę pagrindinis maistas yra ryžiai su mėsa (jautiena, paukštiena) ar žuvimi.
Kartais vietnamiečiai valgo tik sriubą, vadinamą „pho“, kuri patiekiama su kepta vištiena ar daržovėmis, su plonai supjaustytais jautienos gabalėliais, tad ji pakankamai soti. Tokios sriubos Vietname galima nusipirkti maisto prekių parduotuvėse ir gatvėje ar turguje.
Valgoma įvairių rūšių mėsa. Tai šuniena, gyvatiena, vėžliena, tačiau populiariausia kiauliena ir jautiena. Iš jautienos verdami skanūs sultiniai. Avienos šalies gyventojai nevalgo, jautiena – brangi mėsa, nes jaučiai auginami darbui. Vištos ir antys laikomos gera investicija, nes duoda kiaušinių ir mėsos.
Vietname labai populiari aštri jautiena (Bo la lot), kepta betelio lape, bei dažniausiai pastos pavidalo mėsa (Cha), pagardinta įvairiais prieskoniais. Mėgstami patiekalai, pagaminti iš viščiuko, bei skanėstai, paruošti iš tropinių žuvų.
Kiaulienos dešrelės ir ryžių pyragas – vietnamiečių virtuvės pasididžiavimas. Į maistą dedama daug prieskonių, daugelis jų auginama šalyje.
Šalis ilgus metus priklausė Kinijai. Todėl vietnamiečių maistas ir valgymo įpročiai artimi kiniškiesiems. Vietoj Kinijoje naudojamo sojų padažo Vietname vartojamas žuvies padažas, kuriame yra šviežių „čili“ pipirų, česnakų, citrinų arba laimų, cukraus ir acto. Jis kur kas aštresnis ir pikantiškesnis už Pietvakarių Azijos šalyse populiarius padažus.
Populiariausia žuvis, vartojama atskirai ir gaminant padažus. Vietnamas garsėja ypatingais žuvies pagardais, kurie naudojami ne tik prie žuvies. Tai aštrus, aitrus žuvies skonio pagardas (Nuoc mam), kuris patiekiamas beveik prie visų patiekalų. Iš nuoc mam gaminamas ir kitas padažas – nuoc cham, kuris gaunamas sumaišius cukrų, citrusinius, raudonuosius pipirus, česnaką. Dar žinomos krevečių pastos mam ruoc ir mam tom.
Kai kurie valgiai perimti iš kinų ir korėjiečių virtuvės, tačiau jie turi savitą nepakartojamą skonį ir kvapą, pavyzdžiui, sojų pupelių salotos, aliejuje apkepinti kalmarai su padažu.
Ryžiai dažniausiai verdami savitu būdu ir be druskos. Jie būna pakankamai lipnūs, kad juos būtų galima valgyti lazdelėmis. Ryžiai Vietname laikomi delikatesu.
Miltiniai patiekalai vadinami banh. Prie banh patiekalų priskiriami ir makaronai, kurių keletas rūšių yra sukurtos Vietname: ryžių makaronai (Banh pho), iš kurių gaminamas patiekalas Pho – makaronų sriuba su jautienos sultiniu, mėsa, daržovėmis ir prieskoniais, labai populiari Vietname, Ban hoi – labai ploni ryžių makaronai, susukti į ryšulėlius, Banh canch – makaronai iš ryžių ir džiovinto manijoko miltų.
Šalyje labai populiarūs patiekalai su įvairiais įdarais. Tai vietnamietiški koldūnai (Banh bao), kilę iš kiniškų baozi, ploni blyneliai (Banh xeo), kepami iš ryžių miltų, kokoso pieno ir svogūnų laiškų. Jie įdaromi kiauliena, krevetėmis, žaliųjų pupelių daigais. Valgant mirkomi į žuvies padažą. Banh Beo – apvalūs maži ryžių miltų blyneliai, patiekiami su įdaru iš krevečių, su žuvies padažu. Banh bot lọc – maži ryžių miltų pyragėliai, įdaryti kiauliena ar krevetėmis, suvynioti į banano lapus. Banh chung – pyragėliai iš gličiųjų ryžių, kurie vyniojami į banano lapus ir įdaromi žaliosiomis pupelėmis, kiauliena, juoduoju sezamu.
Kaip atskira maisto rūšis išskiriami banh cuon – įvairūs vyniotinukai ir suktinukai, įdaromi įvairiausiais įdarais. Šie patiekalai kepami ar patiekiami šalti, pavyzdžiui, pavasario suktinukai (Nem Ran), gaminami iš ryžių tešlos ir įdaromi kiauliena, kiaušininiai suktinukai (Cha gio arba Goi cuon). Daržovės, jūrų gėrybės ir mėsa susukami į sudrėkintą ryžių popierių, valgomi šalti, mirkant į padažą. Bi cuon – suktinukai, įdaryti smulkinta kiauliena. Bo bía – suktinukai su kiaušiniu, morkomis, ridiku. Ca cuon – suktinukai su žuvimi ir svogūnų laiškais.
Labai populiarios salotos. Vietnamiečių virtuvėje naudojama daug šviežių daržovių ir vaisių, kurie kepami ne aliejuje, o vandenyje.
Dar vienas populiarus vietnamiečių patiekalas – sumuštinis (Banh mi). Jam pagaminti naudojama prancūziška duona, kurios viduje suspaudžiami įvairūs produktai. Prancūziška duona valgoma su vietnamietiškai pagaminta jautiena.
Desertai ant stalo dedami kartu su kitais patiekalais, sausainiai bei pyragai valgomi kaip užkandžiai tarp karštųjų patiekalų.
Nacionalinis vietnamiečių valgis – kepti blyneliai aliejuje su vištienos, krabų mėsos, daržovių ir grybų su pagardais įdaru (Cha gio), kurie labai mėgstami JAV ir Prancūzijoje. Tešla valgiui daroma iš ryžių miltų.
Kiti vietnamiečių tradiciniai patiekalai – tiršta vištienos, ryžių lakštinių ir žalumynų sriuba (Pho), valgoma per pusryčius, krabų ir grybų sriuba (Sup Cua), sriuba iš jūros produktų (Lau), lotoso vaisių (riešutėlių) salotos (Goi Ngo Sen), vištienos salotos (Goi ga) (iš virtos vištos, marinuotų daržovių, citrinos, imbiero, citrinos lapų), keptos šunų letenėlės.
Geriama žalioji arbata, vietnamietiška kava, vaisių desertai ir kokteiliai, vietnamietiška degtinė, cukranendrių sultys, kokoso pienas, šviežių apelsinų sultys.

Vietnamese cuisine – people living in Southeast Asia (Vietnam), Indochina Peninsula in the east, the national dish.
With the old culinary traditions of Vietnamese cuisine is characterized by healthy eating and gourmet meals. Kitchen basis – as less fat and more green (uncooked, raw) fruits and vegetables. Do not use frozen meat and fish.
The key is Vietnamese rice, soy products noodles. Rice usually served cooked. The popular rice liquor (Chao).
The geographical location in the south used to spicy food, red pepper, dried herbs and seasonings. In the northern part of preferred soups and hot dishes. The central part of the country famous for its ancient regale, where the production methods of cooking much more complex than in other regions. In most commonly used spices Lemon grass and coriander.
Very popular range of soups are often made of pasta, for example, spicy beef broth soup (bun bo hue) of rice noodles.
The soup is eaten at breakfast. From its western primarily distinct spicy aroma, which adds a soup called “Vietnamese parsley“, garlic and nuoc mam sauce. During lunch and dinner staple food is rice with meat (beef, poultry) or fish.
Sometimes the only Vietnamese eat soup, called “PHO“, which is served with grilled chicken or vegetables with thinly sliced pieces of beef, so it is enough saturation. These soups in Vietnam can buy food in stores and on the street or at the market.
Eating different kinds of meat . This dog meat, snake meat, turtle meat, but the most popular pork and beef. Of beef cooked in tasty broth. Residents do not eat sheep meat, beef – meat is expensive because the bulls bred for work. Chickens and ducks as a good investment, since the issue of eggs and meat.
Vietnam is a popular spicy beef (bo la lot), fried betel sheet, and mostly pasty meat (Ha), seasoned with various spices. Favourite dishes made from chicken, and deli, prepared from tropical fish.
Pork sausage and rice cakes – Vietnamese cuisine pride. In a lot of spices added to foods, many grown in their country.
Party for many years belonged to China. Therefore, Vietnamese food and eating habits of close Chinese. Instead of China, the soy sauce used in fish sauce in Vietnam, which is a fresh “chili peppers“, garlic, lemon or lime, sugar and vinegar. It is much sharper and tangier than the south Asian countries, the popular sauces.
Featured fish consumed and the production of sauces. Vietnam is famous for special fish seasoning, which are used not only to fish. This is a spicy, pungent taste of fish seasoning (Nuoc mam), who served almost all the dishes. Nuoc mam is made from the other dressing – nuoc cham, which is obtained by mixing sugar, citrus, red peppers and garlic. Also known as shrimp paste ruoc mam and mam tom.
Some meals are taken from Chinese and Korean cuisine, but it has its own unique taste and smell, for example, soybean salad oil, fry squid with the sauce.
Rice usually cooked in own way and without salt. They are sticky enough so that they can eat the twigs. Rice in Vietnam considered delicacies.
Pastry Dishes called Banha. The Banha dishes include pasta, a few species have been developed in Vietnam: rice noodles (Banha PHO), the production of dish pho – noodle soup with beef broth, meat, vegetables and spices, very popular in Vietnam, Hoi Ban – very thin rice noodles , wrapped in bundles, Banha Canche – from rice noodles and dried manioc flour.
The country has a very popular dish with a variety of fillings . This is a Vietnamese ravioli (Banha BAO), derived from Chinese baozi, thin pancakes (Banha xeo) is made from rice flour, coconut milk and spring onion. They are filled with pork, shrimp, green bean sprouts. Food is soaked in fish sauce. Banha NF – small, round rice flour pancakes, served with stuffed shrimp with fish sauce. Banha bot loc – small rice flour cakes stuffed with pork or shrimp, wrapped in banana leaves. Banha chung – pies from rice gluten, wrapped in banana leaves and filled with green beans, pork, black sesame seeds.
How to distinguish between individual types of food Banha cuon – small rolls and various rolls, filled with a wide range of fillings. These dishes are served cold or cooked, such as spring rolls (nem ran), made of rice dough filled with pork, egg rolls (Cha Goi cuon or pressure). Vegetables, seafood and meat rolled in moistened rice paper, eaten cold, soaking in the sauce. Bi cuon – spring rolls stuffed with minced pork. Bo bia – rolls with egg, carrots, radishes. Ca cuon – rolls with fish and spring onions.
Very popular salad. Vietnamese cuisine uses a lot of fresh vegetables and fruits, which are not cooked in oil and water.
Another popular Vietnamese dish – sandwich (Banha mi). He made use of French bread with crushed inside a variety of products. French bread eaten with the beef produced in Vietnamese.
Dessert placed on the table along with other foods, biscuits and cakes eaten as snacks between meals hot.
National Vietnamese meal – pancakes fried in oil with chicken, crab meat, vegetables and mushrooms stuffed with seasoning (Ha pressure), which is the favorite in the U.S. and France. The dough is made from cooking of rice flour.
Other traditional Vietnamese dishes – the thick chicken, rice and green leaf soup (Pho), eaten at breakfast, crab and mushroom soup (Sup Cua), a seafood soup (lau), lotus fruit (or Die) Salad (Goi ngo sen) Chicken Salad (Goi ga) (from cooked chicken, pickled vegetables, lemon, ginger, lemon leaf), grilled dog paws.
Drinking green tea, Vietnamese coffee, fruit desserts and cocktails, Vietnamese vodka, cane juice, coconut milk, fresh orange juice.

© Viduržemio jūros virtuvė

8 Rgp


Vidùržemio jūros virtùvė – įvairių tautų, etninių grupių ar kultūrų regiono valstybių nacionaliniai patiekalai.
Seniausios pasaulio civilizacijos ribojosi su Viduržemio jūra. Joms įtaką darė derlingas dirvožemis ir vidutinis klimatas, kurie padėjo klestėti žemės ūkiui. Kadangi Viduržemio jūra buvo Azijos, Europos ir Afrikos susikirtimo taškas, šiam regionui buvo lemta tapti didžiuliu prekybos centru. Vyko prekybiniai – prieskonių ir maisto produktų – mainai, o užkariavimai formavo Viduržemio jūros virtuvę. Bandymai kurti imperiją, vienos civilizacijos pergalės prieš kitą primesdavo savo kultūrinius ir mitybinius įpročius šaliai, kuri būdavo nugalėta. Skirtingų tautų bendruomenės maišėsi imperijos viduje ir suartėjo, o kulinariniai įpročiai darė įtaką visam regionui.
Geografinė regiono padėtis ir klimatas davė gerą derlių auginant daržoves. Labiausiai paplitęs Viduržemio jūros virtuvių ingredientas – alyvų aliejus. Alyvmedžiai auginami visame regione, o alyvų aliejus – svarbiausia eksporto prekė. Pikantiškas ir aitrus aliejus vartojamas kaip sudedamoji dalis ir kaip padažas. Alyvos suteikia patiekalams rūgštumo pojūtį.
Dominuoja šviežios daržovės – baklažanai, artišokai, moliūgai, pomidorai, ankštiniai augalai, svogūnai, grybai, ybiškės, agurkai ir daugybė įvairių augalų bei salotų. Daržovės patiekiamos įvairiai: keptos ant grotelių arba orkaitėje, pakepintos riebaluose, trintos arba vartojamos šviežios salotoms.
Mėsa, nors ir negausiai, kepama ant grotelių. Kalnuotose regiono vietovėse auginamos avys, ožkos, kiaulės ir vištos, laukiniai paukščiai ir gyvūnai. Avies ir ožkos pienas dažnai vartojami įvairiems patiekalams su jogurtu ir sūriu.
Jūros produktai – baltymų šaltinis. Jų vartojama labai daug. Regiono klimatas ir geografinė padėtis tinkama vietiniams ir atvežtiniams prieskoniniams augalams auginti. Nors ir esama tam tikrų skirtumų vartojant prieskonines žoleles, tačiau pagal Viduržemio jūros kulinarijos tradicijas vartojami bazilikai, raudonėlis, čiobrelis, rozmarinas, mairūnas, petražolė, krapas, mėta, česnakas, peletrūnas, paprastasis pankolis, kalendros lapeliai ir šafranas.
Vis dėlto Viduržemio jūros regione egzistuoja regioninių ir kultūrinių skirtumų. Tradiciškai Viduržemio jūros virtuvė skirstoma į tris kulinarinius regionus:
1. Rytų Viduržemio jūros kulinarinis regionas.
2. Pietų Europos kulinarinis regionas.
3. Šiaurės Afrikos kulinarinis regionas.
Rytų Viduržemio jūros virtuvę apima Graikijos, Turkijos, Sirijos, Libano, Izraelio, Palestinos ir Egipto kulinarinės tradicijos. Dominuoja jogurtas ir švieži sūriai (pvz., feta, halumi, lebanah), petražolės, žagrenio, mėtos ir citrinų sulčių aromatai, o granatai ir riešutai – padažų ingredientai. Jogurtas vartojamas padažams arba pagardams, o sūris – patiekalams gaminti arba valgomas atskirai. Grūdinės kultūros vartojamos ryžių arba plokščios duonos (pvz., pita arba lavašas) forma. Ėriena, aviena ir paukštiena dažniausiai kepamos ant grotelių: arba sumauti ant iešmo mėsos gabalai kebabams, arba sumalta ir užmauta ant iešmo mėsa (Kibbeh), arba sukapota ir iškepta (Gyros). Dažnai vartojami kviečiai, kurie dedami į salotas (Tabouleh). Sėjamasis avinžirnis vartojamas kaip mėsos pakaitalas, gali būti paruošiamas kaip patiekalas, sumaltas į tešlą kam nors aptepti arba keptas.
Pietų Europos virtuvė apima Italiją, Pietų Prancūziją ir Ispaniją. Čia pagrindinis ingredientas – vynas. Gaminant jis naudojamas patiekalų skoniui sustiprinti arba vartojamas atskirai. Mėgstama kiauliena, kuri labiau paplitusi nei aviena ar ėriena. Pomidorai, česnakas, kapariai, ančiuviai, garstyčios, anyžiai ir pušies riešutai įvairiai derinami patiekalams pagardinti. Mielinei duonai makaronai ir ryžiai – svarbiausi grūdinių kultūrų produktai.
Šiaurės Afrikos kulinarinį regioną reprezentuoja Marokas, Alžyras, Tunisas ir Libija. Būdingas gausus prieskonių vartojimas. Tai kmynas, kalendra, šafranas, cinamonas, gvazdikėlis ir raudonasis pipiras. Dominuoja ėriena, aviena, vištiena ir jautiena, o deginantys prieskonių mišiniai (Harissa ir Ras el hanout) plačiai vartojami Maroko virtuvėje, nes troškiniams bei padažams suteikia kaitrumo. Džiovinti vaisiai (datulės, abrikosai ir razinos) – ingredientai arba vartojami atskirai. Konservuotos citrinos suteikia sūrumo ir aštrumo patiekalams. Kuskusas, manų kruopos pagal ryžiams būdingą išvaizdą vartojamos su troškiniais ir mėsos valgiais.

Mediterranean cuisine – of different peoples, ethnic groups or cultures of the region the national dish.
The most ancient civilizations of the world bordered on the Mediterranean Sea. They were influenced by the fertile soil and moderate climate, which helped agriculture flourish. Since the Mediterranean Sea has been in Asia, Europe and Africa, the intersection point of the region was destined to become a major trading center. There was trade – spices and food products – Exchange and conquests shaped the Mediterranean cuisine. Attempts to create an empire of one civilization against another victory to impose their cultural and nutritional habits of the party was defeated. Different people within the community mingled and convergence of the empire, and culinary habits influenced the entire region.
Geographical position and climate of the region gave a good yield of vegetable cultivation. The most common ingredient in Mediterranean cuisine – olive oil. Olive trees are grown throughout the region, and olive oil – the most important export commodity. Piquant and pungent oil used as an ingredient and as a sauce. Oil acidity gives a sense of dishes.
Dominate Fresh vegetables – eggplant, artichokes, pumpkins, tomatoes, legumes, onions, mushrooms, cucumbers and a wide variety of herbs and lettuce. Vegetables served in different ways: grilled on a grill or oven, fat fried, mashed, or used fresh in salads.
Meat, although small, is baked on the grill. Grown in mountainous areas of the region of sheep, goats, pigs and chickens, wild birds and animals. Sheep and goat milk is often used in various dishes with yogurt and cheese.
Seafood – a source of protein. They used very much. Regional climate and geographical location suitable for domestic and atvežtiniams herbs to grow. While there are certain differences in the use of herbs, but according to the Mediterranean culinary tradition used basil, oregano, thyme, rosemary, marjoram, parsley, dill, mint, garlic, papaya, fennel, coriander leaves and saffron.
However, the Mediterranean region there are regional and cultural differences. Traditional Mediterranean cuisine is divided into three culinary regions:
1st Eastern Mediterranean culinary region.
2nd Southern European culinary region.
3rd North African culinary region.
Eastern Mediterranean cuisine includes Greece, Turkey, Syria, Lebanon, Israel, Palestine and Egypt’s culinary traditions. Dominates yoghurt and fresh cheese (eg feta, halumi, lebanah), parsley, sumac, mint and lemon juice aromas, and pomegranates, and nuts – the sauce ingredients. Yogurt is used in sauces or seasonings, and cheese – meals or eat separately. Cereals are used for rice or flat bread (such as pita or Lavash) format. Lamb, mutton and poultry, usually baked on the grill, either sumauti skewer kebab meat pieces or ground and attached to the meat on a spit (Kibbeh), or skewered and baked (Gyros). Often used in the wheat, which are added to salads (Tabouleh). Chickpea is used as a meat substitute can be prepared as meals, ground into a dough spread to anyone or fried.
Southern European cuisine includes Italy, Southern France and Spain. Here the main ingredient – the wine. The production is used to enhance the taste of dishes, or used separately. Favorite pork, which is more popular than mutton or lamb. Tomatoes, garlic, capers, anchovies, mustard, anise and pine nuts seasoned with different combinations of dishes. Yeast bread, pasta and rice – the most important cereal products.
North African culinary region represents Morocco, Algeria, Tunisia and Libya. Characterized by abundant use of spices. It cumin, coriander, saffron, cinnamon, cloves and red pepper. Dominated by lamb, mutton, chicken and beef, spices and burning mixtures (Harissa and Ras el hanout) is widely used in Moroccan cuisine, as stews and sauces provide heat. Dried fruits (dates, apricots and raisins) – or the ingredients used separately. Preserved lemon gives saltiness and sharpness of dishes. Couscous, semolina according to the characteristic appearance of the rice consumed with meat dishes and stews.

© Vengrijos virtuvė

8 Rgp


Veñgrijos Respùblikos virtùvė – valstybės Centrinėje Europoje nacionaliniai patiekalai.
Klajokliai vengrų protėviai ruošdavo maistą ant laužų, o katiluose iškart maišydavo įvairius produktus, pagardindami prieskoniniais augalais. Pirmieji įrašai apie vengrišką gastronomiją siekia XV amžių.
Šiandieninėje vengrų virtuvėje yra nemažai iš svetur pasiskolintų patiekalų: XV a., karaliui Matiašui Korvinui (Matthias Corvinus) vedus Neapolio karaliaus dukterį Beatričę, į Vengriją kartu su nuotaka atkeliavo ir visas pulkas svetimšalių virėjų. Nemažai įtakos turėjo ir Transilvanijos gyventojai. Kai kurie šalyje populiarūs patiekalai, pavyzdžiui, balandėliai, rodo sąsajas su rumunų virtuve. Iš turkų vengrai perėmė kavos ir saldžiųjų paprikų pomėgį.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – kiaulininkystė, avininkystė, galvijininkystė; kviečių, vaisių, daržovių, vynuogių auginimas.
Vengrija – ne tik kviečių, sodų ir vynuogių kraštas. Didžiuliuose stepių (puštos) plotuose auginami mėsiniai galvijai, laikomos mėsai ir vilnai avys. Turbūt nė vienoje kitoje Vidurio Europos šalyje nėra tiek daug žąsų kaip Vengrijoje, kur žąsiena, ypač jų kepenų paštetas,- labai svarbi šalies eksporto dalis.
Vengrų virtuvė – savotiška ir labai skiriasi nuo kitų Europos šalių virtuvių: maistas tiesiog „dega“ nuo pipirų ir acto, marinuotų daržovių bei paprikos.
Vengrija garsi egzotiškais, gardžiais ir aštriais patiekalais bei puikiu vynu. Tradicinė vengrų virtuvė turtinga pikantiškų aromatų bei spalvingo skonio, tačiau tradicinis maistas yra sunkus.
Vengrija yra Europos centre ir jos virtuvėje gajos Rytų bei Vakarų tradicijos, todėl maisto ruošimas labai įvairus. Tradicinis maistas ruošiamas remiantis giliomis prieskonių naudojimo ir patiekalų gaminimo tradicijomis.
Vengriški patiekalai ruošiami su malta raudona paprika, svogūnais, pomidorais ir saldžia žalia paprika. Svarbiausias vengrų virtuvės valgių asortimentas – daržovių, mėsos ir miltinių patiekalų, gėlavandenių žuvų patiekalai.
Pirmieji patiekalai – sultinys, naminiai lakštiniai su vištiena, grybų sriuba, agurkinė, kopūstų sriuba. Nacionalinė sriuba – žuvienė (žvejų sriuba, virtos žuvies asorti) iš 2-3 žuvies rūšių su paprika, pomidorais, patiekiama tame pačiame puode, kuriame virė.
Sriubų įvairovė vengrų virtuvėje gana didelė, jos labai populiarios, ypač mėgstamos tirštos sriubos. Į daugelį sriubų dedama pomidorų, paprikų, svogūnų – populiariausių nacionalinės virtuvės produktų.
Antrieji patiekalai ruošiami iš žuvies, kiaulienos, veršienos, avienos, jautienos. Mėsa verdama, kepama, troškinama. Labai skanūs vengrų nacionaliniai patiekalai – balandėliai iš raugintų kopūstų su grietine ir įdaryta paprika pomidorų padaže. Restoranuose gaminamas vengriškas patiekalas – jautienos gabaliukai, įsukti į kiaulieną, pagardinti tradiciniais vengriškais prieskoniais – paprika, česnaku, svogūnais. Šio patiekalo garnyrui ruošti naudojamos bulvės, petražolės, česnakai, pipirų mišinys.
Mėsos patiekalai dažniausiai gaminami iš veršienos ir jautienos (pvz., guliašai, ragu) ir patiekiami su pomidorų padažu arba virtomis bulvėmis, ryžiais. Valgomas jautienos kepsnys (Torkos) su žąsų kepenėlėmis ant viršaus. Su kepsniu patiekiamas garnyras iš virtų bulvių, paprikos, svogūnų, miško grybų ir gardinamas česnaku bei krapais.
Nacionalinis vengriškos virtuvės patiekalas – guliašas – tarpinis – mėsos padažo ir mėsos ragu – valgis, ruošiamas su miltais ir paprikomis. Į guliašo sudėtį įeina smulkiai pjaustytos bulvės ir smulkūs kukuliukai. Į ragu dedama žymiai daugiau pjaustytų svogūnų, nei į guliašą, ir troškinama ant silpnos ugnies tirštame padaže.
Neretai mėsa troškinama su grietine, grybais, žaliaisiais žirneliais ir žalumynais. Grietinės padažas dažnai paskaninamas paprika.
Vengriškas guliašas – tai jautienos sriuba su bulvėmis, svogūnais, raudonaisiais pipirais. Jautiena supjaustoma labai smulkiais gabalėliais. Pirmiausia susmulkinti svogūnai dedami į puodą, po to – jautiena, paprikos, pomidorų padažas, pipirų, druskos ir viskas verdama. Kai mėsa būna pusiau išvirusi, dedamos morkos ir viskas dar paverdama. Tuomet beriama aitriųjų pipirų, raudonosios paprikos. Bulvės į puodą keliauja prieš baigiant virti. Guliašui išvirti reikia beveik trijų valandų.
Tradiciškai antrieji patiekalai į stalą tiekiami su marinuotomis daržovėmis ir vaisiais.
Be patiekalų su raudonuoju pipiru, kepama vištiena su džiūvėsėliais, žąsiena, įdaryta kalakutiena, kepamas paršiukas. Visur duodama garstyčių, acto, raudonųjų ir juodųjų pipirų.
Pietūs baigiami sūriais ir vaisiais. Arbata geriama prieš pusryčius, atskirai paduodant citrinų.
Kviestinės vakarienės metu valgomi karšti patiekalai. Vengrai nemėgsta, kad rūpestingai pagaminti valgiai sutežtų arba atšaltų. Prieš šiltą patiekalą duodama sriuba, desertui – kas nors iš saldžių kepinių ir būtinai kava.
Mėgstami naminių ar medžiojamų paukščių, kiaušinių, sūrio, liežuvio, kumpio, daržovių patiekalai. Maistas dažnai patiekiamas drebučiuose, su baltu ar raudonu marinatu, keptas.
Minkštas vengrų sūris – avies sūris su paprika. Vegetarams siūlomas asortimentas – karštas sūris, kepti pievagrybiai, pievagrybių ir vaisių sriubos.
Mėgstamiausi žvėrienos patiekalai – troškinta stirniena su paprika arba bulvėmis, daržovėmis (karštas antrasis patiekalas), sriuba iš žvėrienos atliekų su kaulais (karštas pirmasis patiekalas).
Vengrijoje auginami gerų kulinarinių savybių (daug glitimo turintys) kviečiai, todėl miltiniai gaminiai labai skanūs.
Vienas garsiausių vengrų virtuvės patiekalų – žuvienė (Holaszle). Žuvienės ypač populiarios rajonuose prie upių. Prie Dunojaus verdama žuvienė yra panaši į guliašą: gabalėliais supjaustyta žuvis verdama su smulkiai supjaustytais svogūnais ir paprikomis. Nuoviras valgomas su makaronais, žuvis – atskirai. Prie Tisos pirmiausia iš žuvies atliekų ir smulkių žuvelių išverdamas sultinys, viskas pertrinama per sietelį, paskui sudedama ir išverdama geresnė žuvis. Vengrai valgo tik gėlųjų vandenų žuvį: karpį, vėgėlę, sterką, lydeką, šamą.
Vengrų virtuvėje dažnai valgomi šaltieji užkandžiai – žuvis drebučiuose, paukštiena drebučiuose, pakepinti sumuštiniai (ruginės duonos riekelės su varške ir raudonaisiais pipirais). Delikatesinis žąsų kepenėlių užkandis – vengriškas paštetas. Prancūzai, ruošdami žąsų kepenėles, naudoja konjaką, jas sūdo ir deda truputį cukraus, o vengrai dažniausiai barsto juodaisiais pipirais, kepa taukuose ir po to marinuoja vyne (tokajuje).
Prieskoniniai augalai ir daržovės – kopūstai, paprikos, pomidorai ir bulvės – patiekalams gaminti pradėta naudoti gerokai vėlai. Daug suvartojama miltų, paprikos (raudonųjų pipirų), kiaulės taukų ir grietinės. Ypač mėgstama aštraus skonio ir šviesiai raudonos spalvos paprika. Pusiau žalioji paprika – žalios arba šviesiai geltonos spalvos – salotų pagrindas ir mėsos patiekalų priedas. Iš subrendusių paprikos ankščių išimami grūdėtos sėklos, ankštys išdžiovinamos ir sumalamos,- gaunami raudoni prieskoniniai milteliai, vartojami gaminant guliašą, pipirinę (iš pipirų sutaisytą degtinę).
Vengrai pirmenybę teikia riebiems ir aštriems padažams, troškiniams. Tam tikrų ingredientų vartojimas patiekalams suteikia neprilygstamą ir originalų skonį. Tai raudonosios paprikos, šviežios žaliosios paprikos, pomidorai, česnakai, grietinė. Tradiciškai kepimui naudojami kiaulės arba žąsies taukai, tačiau šiandieninėje vengriškoje virtuvėje jie keičiami sveikesniais produktais.
Grietinė – esminis ingredientas daugelyje vengriškų patiekalų. Ji būtinai dedama ruošiant bet kokią mėsą arba bulves, paruoštas paprikos padaže (Paprikash – raudonajame padaže troškintas viščiukas), bei mėsos ar žuvies patiekalus, troškinamus dengtame inde, orkaitėje.
Įvairiausi troškiniai, kaip ir guliašas, dažniausiai būna raudoni nuo paprikos. Paprika pagardinti patiekalai nebūtinai yra aštrūs, nes kai kurios paprikos yra švelnaus skonio.
Vengrų virtuvėje gaminami švieži patiekalai, sriubos, desertai – saldūs kepiniai (sausainiai, pyragaičiai), vengriški skanėstai, kava, vynai. Į vengriškąją saliami dešrą dedama asilienos.
Desertų receptus XVI amžiuje išmoko iš turkų, šalį valdžiusių 150 metų. Šiandien labai mėgstamas sluoksniuotas pyragas, kaštonų piurė, tortai (pvz., Doboša), pyragėliai. Šokoladinis pyragas su kavos padažu – karštas pyragas su ištirpusiais šokolado gabaliukais ant viršaus. Dauguma saldumynų šalies virtuvėje atsirado italų, o karšti miltiniai patiekalai – austrų dėka. Iš tešlos kepamas pyragas (Strudel) su obuoliais, vyšniomis, kopūstais ir sūriu. Mėgstama blynų rūšis (Palacsinta), kuri ruošiama su sūriu, pievagrybiais, riešutais ir aguonomis.
Vengrija pasaulyje garsėja puikiais obuoliais ir įvairiomis uogomis (vynuogėmis, vyšniomis, abrikosais), daržovėmis ir prieskoniais (raudonaisiais, žaliaisiais ir baltaisiais pipirais, svogūnais, vengriškais grybais), mėsos produktais (dešromis, saliamiais), alkoholiniais gėrimais (vynu, žolelių likeriu, vaisių brendžiais).
Iš gėrimų labiausiai vertinami: baltasis (Tokay, Badacsony), raudonasis (ypač taip vadinamas „Jaučio Kraujas“) ir putojantis (Terlei) vynas, abrikosų degtinė (Barack), tokajus, vengriškas vermutas, balzamas (Unicum), likeris (Mecseki ir Hubertus), alus. Brendis daromas iš abrikosų, vyšnių, slyvų.
Nacionaliniai vengrų virtuvės patiekalai – veršienos ragu (Pörkölt de veau), jautiena su pomidorų padažu (Tokány), mėsa ant iešmų (Chachlik).

Hungary cuisine – the countries of Central Europe, the national dish.
Pastoralists have Hungarian ancestors cooking the food on the fire, and the boilers immediately mixing a variety of products, pagardindami herbs. The first records of Hungarian gastronomy to the fifteenth century.
In today’s Hungarian cuisine is the number of borrowings from abroad dishes fifteenth century, the king Matthias Corvinus, married the daughter of the king of Naples, Beatrix, in Hungary, together with the bride came and all foreigners chefs flock. Many affected residents and Transylvania. Some popular dishes in the country, such as doves, displays links to the Romanian cuisine. The Hungarians took over from Turkish coffee and sweet pepper taste.
Main agricultural areas – pig, sheep, cattle, wheat, fruits, vegetables, and grapes.
Hungary – not only wheat, orchards and grape land. Big steppe (popcorn) grown in areas , beef cattle, as meat and wool sheep. Probably no other country in Central Europe is not so much as geese in Hungary, where geese, especially the foie gras – a very important part of the country’s exports.
Hungarian cuisine – a peculiar and very different from other European countries kitchens: food is just “burn“ from the pepper and vinegar, pickled vegetables and peppers.
Hungary is famous for its exotic, tasty and hot dishes and fine wines. Traditional Hungarian cuisine is rich and savory flavors of colorful flavors, but the traditional food is heavy.
Hungary is the center of her kitchen and Gaya in eastern and western traditions, the cooking is very different. Traditional food is prepared on the basis of the use of spices and deep dish cooking traditions.
Hungarian dishes are prepared with minced red bell pepper, onions, tomatoes and sweet green pepper. The main dishes of Hungarian cuisine Range – vegetables, meat and farinaceous dishes, freshwater fish dishes.
First course – soup, poultry noodles with chicken, mushroom soup, Pickle, cabbage soup. National Soup – fish soup (fishermen’s soup, steamed assorted fish) of 2-3 types of fish with peppers, tomatoes, served in the same pot, which was in full swing.
Hungarian soup kitchen range quite high, they are very popular, especially favorite thick soup. Many soups are added tomatoes, peppers, onions – the most popular ethnic foods products.
Main courses are prepared from fish, pork, veal, mutton and beef. Meat boiled, baked, stewed. Very tasty Hungarian national dish – cabbage from sauerkraut with sour cream and red pepper stuffed with tomato sauce. Restaurants made the Hungarian dish – beef fillet, wrapped in pork, seasoned with traditional spices the Hungarian – pepper, garlic and onion. This dish is prepared using potato garnish, parsley, garlic, pepper mixture.
Meat usually made of veal and beef (such as goulash, ragout) and served with tomato sauce or boiled potatoes and rice. Eat beef steak (Torquay) with goose liver on top. Steak served with a garnish of boiled potatoes, peppers, onions, mushrooms with garlic and dill.
A Hungarian national dish – Goulash – intermediate – meat and meat ragout sauce – food, prepared with flour and paprika. The goulash composed of finely chopped potatoes and small Balls. The horn is placed much more chopped onions to the goulash, stewed and on a low fire in a thick sauce.
Often meat stewed with cream, mushrooms, green peas and herbs. Cream sauce often with pepper.
Hungarian Goulash – a beef soup with potatoes, onions and red peppers. Beef is cut into very small pieces. First, chopped onions are added to the pot, then – beef, peppers, tomato sauce, pepper, salt, and boil everything. When the meat is half cooked, added carrots and everything else a little more cooking. Then disseminated chili peppers, red peppers. Potatoes in a pot of travel before the end of cooking. Goulash cooked to be nearly three hours.
Traditionally, the second in the table, dishes come with pickled vegetables and fruits.
In addition to dishes with a red pepper, baked chicken with breadcrumbs, geese, stuffed turkey, fried pig. All administered mustard, vinegar, red and black pepper.
Lunch , the cheese and fruit. Tea is drunk before breakfast, with a separate filing lemon.
Visiting dinner when eaten hot food. Hungarians do not like to be carefully made dishes sutežtų or Leave to cool. Before giving a warm dish of soup, dessert – anything from sweet pastries and coffee necessarily.
Favourite game birds or poultry, eggs, cheese, tongue, ham, vegetable dishes. Food is often served in jelly, with a white or red marinade, grilled.
Hungarian soft cheese – sheep’s cheese with red pepper. Vegetarian proposed mix – hot cheese, fried mushrooms, mushroom soup and fruit.
Favorites game dishes – venison stew with paprika or potatoes, vegetables (hot second course), soup of the game with a bone-waste (hot entree).
Hungary produced a good culinary qualities (high gluten) wheat , so flour products are very good.
One of the most famous Hungarian cuisine – fish soup (Holaszle). Bouillabaisse particularly popular areas of the rivers. The Danube fish soup cooking is similar to the goulash: cut pieces of fish cooked with chopped onions and peppers. Broth eaten with pasta, fish – separately. The Tisza primarily from fish waste and small fish on the cooked soup, everything pertrinama through a sieve, then added together and cooked the fish better. Hungarians eat only fresh water fish: carp, hake, perch, pike, catfish.
Hungarian cuisine is often eaten cold appetizers – jelly fish, poultry jelly, toast sandwich (rye bread with cottage cheese and red pepper). Delicacies of goose liver appetizer – Hungarian meat pie. The French, preparing the goose livers, using cognac, they shit and make a little sugar, and Hungarians usually shed black pepper, baking fats and then marinuoja wine (Tokaj).
Herbs and vegetables – cabbage, peppers, tomatoes and potatoes – dishes started to use much of late. Consumes a lot of flour, paprika (red pepper), sour cream and lard. Especially popular hot and bright red pepper. Semi-green bell pepper – green or pale yellow in color – salads and meat dishes based additive. In mature pepper pods removed granular seed pods are dried and grinded, – received a red spice powder, used in the manufacture of goulash, pepper (pepper is restored to vodka).
Hungarians prefer sauces, stews, which are greasy and spicy. use of certain ingredients, dishes and offers an unmatched taste of the originals. This red peppers, fresh green peppers, tomatoes, garlic, sour cream. Traditionally used for roasting pig or goose fat, but in today’s Hungarian cuisine, they are replaced by healthier products.
Sour cream – a key ingredient in many Hungarian dishes. It is sure to put in the preparation of any meat or potatoes, prepared chili sauce (Paprikash – red sauce stewed chicken) and meat or fish dishes, stewed-coated dish in the oven.
A wide variety of baked, like goulash, usually from red peppers. Paprika seasoned dishes are not necessarily sharp, for some chili has a mild taste.
Hungarian cuisine made fresh dishes, soups, desserts – sweet biscuits (cookies, cakes), Hungarian deli, coffee, wines. The Hungarian salami added donkey meat.
Desert in the sixteenth century recipes learned from the Turks owned the country for 150 years. Today is your favorite layer cake, chestnut puree, cakes (eg Dobosha) pies. Chocolate cake with coffee sauce – warm chocolate cake with dissolved pieces on top. Most of the sweetness of the country appeared in Italian cuisine, pastry and hot meals – thanks to the Austrians. The dough is baked pie (Strudel) with apples, cherries, cabbage and cheese. Favorite types of pancakes (Palacsinta), which is prepared with cheese, mushrooms, walnuts and poppy seeds.
Hungary is famous for the world’s amazing variety of apples and berries (of grapes, cherries, apricots), vegetables Spice (red, green and white pepper, onion, the Hungarian mushroom), meat products (sausages, salami), alcoholic beverages (wine, herb liqueurs, fruit brandies).
In most valued drink: white (Tokay, Badacsony), red (especially in the so-called “Ox blood“) and sparkling (mug), wine, apricot brandy (Barack), Tokay, Hungarian vermouth, balsam (Unicum), liquor (Mecsek and Hubertus ) beer. Brandy is made from apricots, cherries, plums.
National Hungarian cuisine dishes – veal ragout (Pörkölt de veau), beef with tomato sauce (Tokání), meat on a spit (Chachlik).

© Venesuelos virtuvė

8 Rgp


Venesuèlos virtùvė – vienos iš didžiausių šalių Pietų Amerikos šiaurėje nacionaliniai patiekalai.
Venesuela ribojasi su Kolumbija, Brazilija ir Gajana, jai priklauso 72 salos Karibų jūroje bei Atlanto vandenyne. Didžiausia yra Margaritos sala (Nueva Esparta), esanti Karibų jūroje, o nuo kontinentinės Venesuelos nutolusi 40 km.
Venesuelos virtuvė persipinusi europietiško skonio, indiškosios dvasios ir afrikietiškos egzotikos. Skirtingų virtuvių tradicijų paletė sudaro nepakartojamą venesueliečių virtuvės patiekalų asortimentą.
Pagrindinės pramonės ir žemės ūkio kryptys – kviečių, kukurūzų, miežių ir sojų, ryžių, daržovių, citrusų ir uogų, kavamedžių ir kakavmedžių, cukranendrių, vynuogių, sezamo auginimas; galvijininkystė, avininkystė; žvejyba. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – cukrus, mėsa, gyvulinės kilmės maisto produktai.
Venesuelos virtuvė ypatinga tuo, kad daugelis patiekalų ruošiama iš virtų ryžių, pupų ir įvairiausių jūros gėrybių. Venesueloje tropinių vaisių pasirinkimas, ypač 9 bananų rūšių. Bananai dažniausiai kepami ir troškinami. Kiti vaisiai vartojami žali, džiovinti, kepti ir troškinti arba būna vaisinių salotų, ledų sudėtimi.
Labiausiai vertinamos avys ir kiti raguočiai. Mėsa tradiciškai sūdoma, o kepant paliejama padažu, mėsos sultiniu arba jos sultimis. Valgiai iš mėsos, ypač iš jautienos, dažniausiai kepami virš karštos ugnies arba kepimo krosnelėse: gaminami pjausniai. Maistui naudojami raguočių subproduktai. Mėsa patiekiama su riebaluose keptomis bulvėmis ir įvairiomis salotomis, žaliaisiais žirneliais. Visi patiekalai gardinami saldžiaisiais ir juodaisiais pipirais, česnakais, svogūnais, lauro lapeliais, petražolėmis, kalendra. Nacionalinis patiekalas – jautienos, juodųjų pupelių ir sūrio valgis (Pabellon Criollo), patiekiamas su keptais platanais (bananais) ir ryžiais.
Kasdienis valgis yra jautiena ir vištiena. Iš ožkienos pagamintais valgiais mėgaujamasi tik kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, ožkos mėsa su kokosais (Chivo en coco). Iš jautienos paplitę valgiai – jaučio (karvės) liežuvis (Lengua de Res), ryžių, jautienos gabalėlių ir juodųjų pupelių valgis (Pastel de pollo).
Nacionaliniai Venesuelos patiekalai – avienos, jos užpakalinių kojų, mentės arba nugaros valgiai keptuvėje, aviena su ryžiais, avienos salotos, vaisinės (ananasų, obuolių, bananų) salotos.
Tradicinis Kalėdų patiekalas – Hallaca – gaminamas iš kapotos jautienos, kiaulienos ir vištienos su žaliaisiais pipirais, svogūnais, česnakais, pomidorais, razinomis, alyvuogėmis ir įvairiomis žolelėmis bei prieskoniais. Patiekalas įvyniojamas į bananų lapus ir apdorojamas garais.
Iš daržovių populiariausios įvairių rūšių pupelės (baltos, juodos, geltonos), o iš vaisių – papajos, avokadai, ananasai, mango vaisiai ir kitos laukinės gamtos gėrybės.
Iš populiariausių šakniavaisių yra manijokai. Tai kultūrinė rūšis, prijaukinta Brazilijoje. Maistui naudojamos jos šaknys. Kadangi augalas yra nuodingas, prieš valgant specialiai apdorojamas. Dažniausiai jis mirkomas, spaudžiamas, keletą kartų džiovinamas.
Venesuela – „bananų“ respublika. Kaip ir kitose Pietų Amerikos šalyse, bananai valgomi švieži, kepti arba kaip salotos (su tarkuotais kokoso riešutais arba smulkiai pjaustytais ananasais ir razinomis), verdamas kompotas. Nacionalinis patiekalas – virti ir džiovinti ryžiai su apkepintais bananų griežinėliais, apibarstyti petražolėmis. Į stalą paduodama prie keptos mėsos arba žuvies.
Iš grūdinių ir ankštinių augalų kepami paplotėliai, pyragėliai, gaminami troškiniai. Iš kukurūzų lapų gaminami vyniotiniai su mėsos įdaru. Iš sezamų gaminama chalva. Iš kukurūzų miltų, vandens ir druskos gaminamas pyragėlis (arepa), panašus į duoną.
Didžiulis žuvų ir jūros gėrybių pasirinkimas bei patiekalų įvairovė: žuvis (ypač upėtakis ir kitos lašišinės žuvys, rykliai (jaunikliai), austrės) kepama, marinuojama ir troškinama, o jūros gėrybės – troškinamos.
Iš džiovintų figos vaisių gaminamas kreolinis pudingas, kurio pagrindas – mišinys (balta duona be plutelės, išmirkyta pienu, kiaušinių tryniai, alyvų aliejus ir cukrus). Pudingas padengiamas sviestu, džiūvėsėliais ir palaikomas vandens vonelėje, kad sustingtų. Mėgstamos vaisinės (ananasų, bananų, obuolių, vynuogių) salotos su majonezo ir kondensuoto pieno arba slyvelių kremo plakiniu. Tradicinis Venesuelos skanėstas – Cachapa (maiza tortillia) – storas, saldokas blynas, pagamintas iš kukurūzų miltų ir patiekiamas su mozzarella tipo sūriu.
Geriama kava su įvairiais egzotiškais kremais, pudingais, vaisiniais pyragais. Vertinami gaivūs alkoholiniai gėrimai, taip pat alus (Polar alaus rūšys – Polar Light, Polar Ice, Solera), vynas, grynas vanduo, punšo pavidalo romas (Santa Teresa 1796), viskis, kokteiliai (Merengada – iš vaisių minkštimo, ledo, pieno ir cukraus paruoštas kokteilis, Pousse-cafe – kokteilis, skanaujamas pietų ar švenčių metu), gėrimas iš pieno, cukraus, vanilės ir ryžių pastos (Chicha de arroz), šviežios ir tirštos vaisių sultys (batidos).
Venesuelos patiekalų asortimentas – blynai (Arepa) su bananais ir grūdais, įdaromi jautiena, vištiena, kumpiu, dešrelėmis, sūriu, salotomis, rykliena, karštas kruasanas (Rachito), įdarytas kumpiu ir (arba) sūriu, troškinys (Sancocho) iš mėsos, vištienos ar žuvies, ryžių patiekalas (Arroz con coco) su kokosu.
Žr. Centrìnės Amèrikos virtùvė, Pietų Amèrikos virtùvė

Venezuelan cuisine – one of the largest countries in South America north of the national dishes.
Venezuela is bordered by Colombia, Brazil and Guyana, it has 72 islands in the Caribbean Sea and Atlantic Ocean. Maximum of Margarita Island (Nueva Esparta), located in the Caribbean Sea and from mainland Venezuela, 40 km away.
Venezuelan cuisine persipinusi of European flavor, the spirit of Indian and African exotics. Different cooking traditions of a unique range of Venezuelan cuisine dishes.
The main industrial and agricultural areas – wheat, corn, barley, soybean, rice, vegetables, citrus and berries, features and book reviews and cocoa trees, sugar cane, grapes, sesame cultivation, cattle, sheep, fishing. Main food products – sugar, meat and animal foods.
Venezuelan cuisine special is that many of the dishes prepared with boiled rice, beans and a variety of seafood. Venezuela selection of tropical fruits, especially bananas nine species. Bananas usually cooked and stewed. Other fruits eaten raw, dried, fried and stewed fruit, or are salads, ice cream formulation.
The most valued sheep and other cattle. The meat is traditionally salted and baked paliejama sauce, meat broth, or juice. Meals of meat, especially beef, usually cooked over a hot fire, or baking ovens: production cuts. Meats used bovine offal. Meat served with deep-fried potatoes and a variety of salad, green peas. All the dishes taste given, sweet and black pepper, garlic, onion, bay leaves, parsley, coriander. National dish – beef, black beans and cheese dish (Pabellon Criollo), served with fried plane (banana) and rice.
Daily meal is the beef and chicken. In goat catering eating only in some regions, such as goat meat with coconut (Coco Chiva en). From the popular beef dishes – bovine (cow) tongue (Lengua de Res), rice, beef slices and black beans dish (pastel de pollo).
National Venezuela dishes – sheep, its hind legs, shoulders or back-pan dishes, lamb with rice, lamb salad, fruit (pineapple, apple, banana) salad.
Traditional Christmas dish – Hallac – made from chopped beef, pork and chicken with green pepper, onion, garlic, tomatoes, raisins, olives and various herbs and spices. Dish wrapped in banana leaves and steam treatment.
Of vegetables the most popular variety of types of beans (white, black, yellow), and of fruit – papayas, avocados, pineapples, mango fruits and other wild food.
Of the most popular cassava roots are. This is a cultivated species domesticated in Brazil. Its roots are used for food. Since the plant is poisonous, especially before eating processed. In most cases it soak, pressed, dried several times.
Venezuela – “banana“ republic. As in other South American countries, bananas are eaten fresh, fried or as a salad (with grated coconut or finely chopped pineapple and raisins), cooked fruit compote. National dish – boiled and dried rice with fried banana slices, sprinkled parsley. The table is fed to the grilled meat or fish.
The grain pulses baked cakes, pies, made stew. Produced from corn leaf rolls stuffed with meat. Made from sesame halva. From maize flour, water and salt cake produced (arepa), similar to bread.
Huge fish Seafood option and variety of dishes: fish (especially trout and other salmonids, sharks (juveniles), oysters), baked, stewed and pickled, and seafood – stewed.
Of dried figs, fruit pudding made creole a base – a mixture of (white bread without crust, soaked in milk, egg yolks, olive oil and sugar). Pudding , covered with butter, breadcrumbs and water bath maintained that to solidify. I like fruit (pineapple, banana, apple, grape) salad with mayonnaise and condensed milk or cream whisked small plum. Traditional Venezuelan delicacy – Cachapa (maize tortilla) – thick, sweet pancake made of corn flour and served with a mozzarella-type cheese.
Drinking coffee with a variety of exotic creams, puddings, fruit pies. The assessment is refreshing alcoholic beverages, including beer (Polar beer – Polar Light, Polar Ice, Solera), wine, fresh water, rum punch in the form of (Santa Teresa 1796), whiskey, cocktails (Merengada – from fruit pulp, ice, milk and sugar prepared cocktail, Pousse-Cafe – Cocktail drinking lunch or during holidays), drink from the milk, sugar, vanilla paste and rice (arroz de Chicha), thick and fresh fruit juice (Batida).
Venezuela dishes – pancakes (Arepa), with bananas and corn and filled with beef, chicken, ham, sausages, cheese, lettuce, shark meat, warm croissant (rickets), stuffed with ham and (or) cheese casserole (sancocho) of meat, chicken or fish dish of rice (Arroz con coco) with coconut.
See. Central American cuisine, South American cuisine

© Vanuatu salų virtuvė

8 Rgp


Vanuatu virtùvė – salų valstybės Ramiajame vandenyne (Melanezijoje) nacionaliniai patiekalai.
Šalis nutolusi į rytus nuo Australijos, į šiaurės rytus nuo Naujosios Kaledonijos, į vakarus nuo Fidžio, į pietus nuo Saliamono salų.
Salyno virtuvei įtaką padarė prancūzai. Jos kulinarija turi kitų Europos, Azijos šalių virtuvių bruožų.
Nacionalinis patiekalas – pasirinkto šakniavaisio, jamso, manijoko, Taro bulvių ar banano, mėsos, vištienos, jautienos, žuvies, kiaulienos ar šikšnosparnio, įvairių daržovių, kokoso pieno valgis (Laplap). Patiekalui naudojami ir bananų lapai, į kuriuos įvyniojami paruošti produktai. Tradiciškai patiekalas kepamas lauko krosnyje, požeminėje orkaitėje ae po įkaitintais akmenimis.
Tradiciniai patiekalai (ruošiamas kaip ir Laplap) – bananai, įdaryti kiauliena ar jautiena (Tuluk), taip pat šakniavaisiai (Nalop) – banano, duonmedžio vaisių mišinys, troškinamas vandenyje su kokosu.
Geriamas toksinis legalus gėrimas (Kava), kuris yra vienas stipriausių pasaulyje, nes jam naudojamos pipirmedžio kava šaknys. Šis gėrimas populiarus salose-valstybėse: Samoa, Fiji, Havajuose.
Žr. Okeãnijos virtùvė

Vanuatu cuisine – State Pacific Islands (Melanesia), the national dish.
Party far to the east Meet Australia, north-east of I Meet New Caledonia, Fiji, Meet me west, south of I Meet the Solomon Islands.
Archipelago influenced by French cuisine. Her cooking has other European, Asian countries, cooking characteristics.
National dish – the chosen root, suppliers, manioc, taro potatoes or bananas, months, chicken, beef, fish, pork or bat, various vegetables, coconut milk dish (Laplap). Dishes used banana leaves, which I wrapped in prepared dishes. Traditionally, the dish is baked in outdoor oven in an underground oven of heated stones EA.
Traditional dishes (prepared LIKE Laplap) – bananas stuffed pork or beef (Tuluk) and pat root (Nalop) – Banana, duonmedžio mixed fruit, stewed with coconut water .
Drinking Toxic legal drink (coffee), which is the world’s strongest apartment, nec jam used pipirmedžio coffee roots. This drink is popular in the island countries: Samoa, Fiji, Hawaii.
See . Oceania cuisine

© Vakarų Afrikos virtuvė

8 Rgp


Vakarų Ãfrikos virtùvė – Gvinėjos įlankos šalių (Nigerijos, Benino, Togo, Ganos, Dramblio Kaulo Kranto, Liberijos) ir Sahelio virtuvės (Senegalo, Gambijos, Gvinėjos, Malio, Burkina Faso, Nigerijos, Čado, Darfūro (valstybės vakarų Sudane)) nacionaliniai patiekalai.
Pagrindinės Nigerijos, Benino, Togo, Ganos, Dramblio Kaulo Kranto, Liberijos žemės ūkio kryptys – jamsų (dioskorėjų), taro, manijokų, žemės riešutų, pupuolių, ogbono, egusi, bananų, vernonijos, okrų, pomidorų, mango vaisių, ananasų, papajų, raudonųjų pipirų, imbierpipirių, iru auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – palmių aliejaus gamyba. Arealo šalių virtuvėms įtaką padarė Europos šalys, todėl čia daug introdukuotų kultūrų iš Amerikos.
Gvinėjos įlankos maistas palyginti sunkus, desertai dažniausiai nenaudojami, tačiau vaisiai po maisto priimtini. Maitinamasi kelis kartus arba vieną kartą (vakarais). Pradedama valgyti įvairiai. Jei pirmiausia valgomi užkandžiai, po jų patiekiamas pagrindinis patiekalas (fufu su sriuba). Baigiama gėrimu (gali būti ir vanduo) ir kartais vaisiais ar vaisių salotomis.
Kaip ląstelienos šaltiniai, Gvinėjos įlankos maistui vartojami baltieji ir geltonieji bei kartieji jamsai, kurie yra garbinami, jiems rengiamos šventės, taip pat valgomosios kolokasijos (mėlynosios vandens lelijos), manijokai ir kukurūzai, kaip riebalų šaltiniai,- gausiai naudojamas žemės riešutų bei kitos aliejų rūšys. Palmių aliejus patiekalams suteikia specifinį skonį ir kvapą.
Vakarų Afrikos pakrantės valstybių virtuvių pagrindą sudaro mėsa (jautiena, ožkiena), žuvies produktai, krevetės, moliuskai, vėžiai. Mėsa labai dažnai maišoma su žuvimi. Populiariausi patiekalai – mėsos troškinys su pomidorais ir žemės riešutais (Maafe), fufu ir palmės riešutų sriuba. Nevartojama pieno produktų.
Iš ankštinių šeimos kultūrų labiausiai paplitę žemės riešutai, pupuolės, kvapūs ogbono riešutai (Irvingia), iš moliūginių šeimos augalo yra valgomos baltymingos sėklos egusi. Baltyminiai produktai naudojami fermentacijai. Gaunami specifiniai maisto priedai – fermentuota saldžioji ceratonija (iru) ir fermentuotas sezamas (ogiri arba egusi), kurie patiekalams suteikia ypatingą skonį ir kvapą. Vertinami ir palmių riešutai.
Populiarios įvairios košės, nes gausu grūdinių ir šakniavaisinių produktų. Iš manijokų ir jamsų gaminamas produktas – fufu. Tai košė iš virtų šakniavaisių, trinta medinėje piestoje. Regioniniai variantai dar įmaišo kolokaziją, kukurūzų miltus ar bananus. Iš manijokų gaminamas gari: nuluptas manijokas smulkinamas, fermentuojamas nuspaudžiant sultis, o vėliau kaitinamas išgarinant vandenį. Kartais maišoma su riešutais ar prieskoniais, tačiau dažniausiai dedama į sriubas bei troškinius. Iš gari miltų, užplikytų verdančiu vandeniu, gaunama košė, vadinama eba. Iš džiovintų jamso lupenų miltelių gaminama jorubų amala, o iš fermentuotos kukurūzų tešlos, susuktos į bananų lapus ir pakaitintos,- ašančių kenkei.
Prie košių patiekiamos sriubos ir troškiniai, gaminami iš ogbono, okros, žemės riešutų, palmės riešutų, džiuto lapelių (evedu sriuba), egusi, evuro (vernonija). Maistas paskaninamas prieskoniais (raudonaisiais pipirais, svogūnais).
Populiariausios daržovės – okra, vernonija. Maistui naudojami džiuto, celiozijos lapai. Bananai valgomi ne tiek kaip vaisiai, o kaip daržovės: kepami, iš jų gaminamos tyrės.
Populiariausi užkandžiai parduodami gatvėse. Tai kepti bananai, sorų blyneliai, riebaluose virti tešliniai sausainėliai ir žemės riešutų kukuliai, riebaluose virtos spurgos, bandelės iš pupelių košės, karšti bananų traškučiai.
Geriamas vanduo, vaisių sultys (ypač populiarios kinrožės vaisiaus (Hibiscus sabdariffa) sultys), palmių vynas, gaminamas iš įvairių rūšių palmių. Iš distiliuoto palmių vyno gaunama 50 proc. stiprumo degtinė.
Gvinėjos įlankos šalių virtuvėse nenaudojami valgymo įrankiai. Prieš ir po valgymo nusiplaunamos rankos (valgant visada naudojama dešinioji ranka). Visi valgo iš vieno dubens. Kartais atskirai valgo vyrai ir moterys, suaugusieji ir vaikai, šeimininkai ir svečiai. Prie stalo nekalbama, o dėmesys sutelkiamas į maistą.
Pagrindinės Senegalo, Gambijos, Gvinėjos, Malio, Burkina Faso, Nigerijos, Čado, Darfūro žemės ūkio kryptys – ryžių, sorgų, riešutų (žemės, bambarų, hausų), pupuolių, rudųjų pupų, aliejinių palmių auginimas. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – palmių aliejus, pieno produktai, daržovės, vaisiai, prieskoniai (raudonasis pipiras, imbierpipiris). Šių valstybių virtuvėms didžiausią įtaką padarė Šiaurės Afrikos virtuvė, iš kurios perimta daug islamiškų tradicijų. Vietos virtuvėje dominuoja ryžiai, sorgas, afrikinis sviestmedis (taukmedis), mažiau laiboji pirštuotė (Digitaria exilis), juodoji pirštuotė (Digitaria iburua). Nepaplitę šakniavaisiai. Nevartojami žuvies produktai, tačiau gausiai paplitusi mėsa (jautiena ir ožkiena), pieno produktai.
Riešutai – pagrindinis baltymų šaltinis – naudojami kaip užkandis ir kaip produktas patiekalams. Žemės riešutų ir ogbono riešutų (Irvingia) suvartojama žymiai daugiau nei bambarų riešutų (Vigna subterranea) ir hausų riešutų (Macrotyloma geocarpum). Regione gausiai naudojamos baltymingos sėklos (egusi – iš moliūginių šeimos augalo), palmių riešutai. Maistui naudojamos daržovės (okra, vernonija), džiuto, celiozijos lapai. Kaip ir Gvinėjos įlankos šalyse, valgomi pomidorai, o bananai naudojami kaip daržovės: kepami, iš jų gaminamos tyrės.
Sahelio virtuvėje dažniausiai vartojami prieskoniai – rojinis imbierpipiris (Aframomum melegueta), etiopinė ksilopija (Xylopia aethiopica) ir gvinėjinis pipiras (Piper guineense), vietiniai prieskoniai – imbierpipipiriai (Mbongo), afikinis kardamonas, pipirų rūšis piper clusii, kvapūnas (Monodora myristica), muskato ir ogbono (Irvingia gabonensis) riešutai, atvežtiniai gvazdikėliai ir raudonieji pipirai. Kartais naudojamas sezamas ir tamarindas.
Kadangi Sahelio virtuvėje ryžiai – pagrindinis produktas, jie dažniausiai verdami ir maišomi su įvairiais prieskoniais bei daržovėmis. Populiariausias patiekalas gaminamas iš ryžių su pomidorais, svogūnais, raudonaisiais pipirais (Džolofo ryžiai). Prie ryžių patiekiami mėsos vėrinukai, mėsos ir daržovių valgiai keptuvėje, sriubos-troškiniai.
Geriamas vanduo, palmių vynas. Bisapas – gaivinantis gėrimas – gaminamas naudojant hibiską (Gvinėjos įlankos virtuvėje žinomas kaip zobo), o iš sorgo ar soros grūdų – specifinis vietos gėrimas (kunu).
Sahelio virtuvėje nenaudojami valgymo įrankiai.
Žr. Ãfrikos virtùvė

West African cuisine – The Gulf of Guinea countries (Nigeria, Benin, Togo, Ghana, Côte d’Ivoire, Liberia) and the Sahel kitchen (Senegal, Gambia, Guinea, Mali, Burkina Faso, Niger, Chad, Darfur (State, western Sudan)), national dishes.
Main Nigeria, Benin, Togo, Ghana, Côte d’Ivoire, Liberia agricultural policies – s (Yam), taro, manioc, peanuts, bean, irving, egusi, bananas, evuro (vernonia), tomato, mango fruit, pineapple, papaya, red pepper, ginger pepper, iru cultivation. main food products – palm oil production. Kitchen range countries influenced by European countries, so many cultures introduced from America.
Gulf of Guinea is relatively difficult foods, desserts usually are not used, but the fruits of the food acceptable. Eaten a few times ar once. Starting to eat differently. If the first edible refreshments served after the main dish (fufu with soup). Completion of the drink (which may be water) and sometimes fruit or fruit salad.
As sources of fiber, the Gulf of Guinea edible white and yellow and bitter suppliers, who have worshiped, they held festivals, as well as edible blue water lilies, manioc and corn, as a fat source – widely used in peanut oil and other species. Palm oil-based dishes provide a specific taste and smell.
West African coast the cuisine of meat (beef, goat meat), fish products, shrimp, molluscs and crabs. The meat is often mixed with fish. Most popular dishes – meat stew with tomatoes and peanuts (Maafe), fufu and palm nut soup. Consumed milk products.
From the family of leguminous crops are the most common ground nuts, bean turns, the smell of nuts ogbon (Irving), a family of Cucurbitaceae plant seeds are edible proteinaceous egusi. Protein products are used in fermentation. Retrieving specific food additives – sweet fermented bean (iru) and fermented sesame (ogiri or egusi), which provides special dishes taste and smell. Evaluated and palm nuts.
Popular various pulps, because plenty of cereal and root products. Manioc and manufactured product suppliers – fufu. This is a mash of boiled roots, crushed a wooden pestle. Regional variations also hid the blue water lily, corn meal, or bananas. Gari produced from manioc: peeled manioc crushed, fermented juice squeezing, and then heated in the evaporation of water. Sometimes mixed with nuts and spices, but usually added to soups and stews. Gari flour from fruits with boiling water comes porridge, known as EBA. Suppliers of dried peel powder produced by Yoruba Amalia, and from fermented corn dough, twisted into banana leaves and heated – Ashanti harm.
The Cauchy served soup and stew made from irving, ocra, peanuts, palm nuts, jute leaves (evedu soup), egusi, evuro (vernonia). Food seasoned spices (red pepper, onion).
The most popular vegetables – ocra, evuro (vernonia). Meats used jute celosia leaves. Bananas are eaten not only as a fruit rather than vegetables: cooked, puree made from them.
Our favorite snacks are sold on the streets. It is fried bananas, millet pancakes cooked Teslin River fat cookies and peanut dumplings, steamed fat cookies, cakes of bean porridge, hot banana chips.
Drinking water, fruit juice (especially fruit popular Hibiscus rosa-sinensis (Hibiscus sabdariffa) juice), palm wine, made from various kinds of trees. Distilled from palm wine obtained 50 percent. strength of the vodka.
Gulf of Guinea countries are not used for food kitchen tools. Before and after eating wash hands (always used to eating the right hand). All eat from a single pelvis. Sometimes eat separately for men and women, adults and children, hosts and guests. The table does not, and focusing on the food.
Main Senegal, Gambia, Guinea, Mali, Burkina Faso, Niger, Chad, Darfur, agricultural areas – the rice, sorghum, nuts (ground, bambara, Hausa), bean, brown beans, oil palm cultivation. The most important food products – palm oil, dairy products, vegetables, fruits, spices (red pepper, ginger pepper). Those countries most influenced by the kitchens of North African cuisine, which absorbed much of the Islamic tradition. The local cuisine is rice, sorghum, Butyrospermum parkii less thin Digitaria (Digitaria exilis), black Digitaria (Digitaria iburua). Unpopular roots. Fish products are not used, but the large spread meat (beef and goats) dairy products.
Nuts – the main source of protein – are used as an appetizer and as a product-based dishes. Peanut and nut ogbon (Irving) consumed significantly more than bambara nut (Vigna subterranea), Hausa, and nuts (Macrotyloma geocarpum). Proteinaceous region widely used for seed (egusi – from the plant family Cucurbitaceae), palm nuts. Food-use vegetables (ocra, vernonia), jute, celiosia leaves. As in the Gulf of Guinea countries, edible tomatoes and bananas are used as vegetables: cooked, puree made from them.
The Sahel are most often used cooking spice – Aframomum melegueta, Xylopia aethiopica and Piper guineensis, local spices – Mbongo, African cardamom, pepper, Piper species clusii, Monodora Myristica nutmeg and Irving gabonensis, nuts, cloves and imported red pepper. Sometimes used sesame and Tamarindus.
As the Sahel kitchen rice – the main product, they are usually cooked and mixed with various spices and vegetables. The most popular dish made from rice with tomatoes, onions, red bell pepper. The rice is served skewers of meat, meat and vegetable dishes in a pan, soup-stew.
Drinking water, palm wine. Bissap – a refreshing drink – produced using Hibiscus (Gulf of Guinea known as the kitchen zobo), and from sorghum or millet grains – specific local drink (body).
Sahel kitchen tools are not used for eating.
See . African cuisine

© Uzbekijos (Uzbekistano) virtuvė

8 Rgp


Uzbèkijos (Uzbekistãno) virtùvė – valstybės Vidurinėje Azijoje nacionaliniai patiekalai. Tai riebūs, aromatingi ir aštraus skonio patiekalai. Tai riebūs, aromatingi ir aštraus skonio patiekalai.
Uzbekų tauta įsikūrusi Centrinėje Azijoje, o tautinių mažumų esama Afganistane, Tadžikijoje, Kirgizijoje, Kazachijoje, Turkmėnijoje, Kinijoje, šiek tiek uzbekų yra ir Irane, Turkijoje, Pakistane, Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje.
Uzbekijoje labai išvystyta gyvulininkystė, paukštininkystė ir bitininkystė. Surenkami didžiausi kukurūzų, ryžių, kviečių, sojų ir kitų augalų derliai. Auga daug įvairių daržovių bei vaisių, prieskoninių augalų ir riešutų. Svarbiausia maisto pramonės produkcija – sviestas ir riebalai, žuvų produktai, mėsa.
Uzbekų virtuvės specifiškumą lemia krašto klimatas, žemės dosnumas, ilgaamžių buities tradicijų įvairovė, įvairių tautų, gyvenančių šalyje ir už jos ribų, kulinarinių pasiekimų asimiliacija, technologinis ir empirinis patiekalų ruošimo charakteris.
Uzbekijos virtuvės pagrindą sudaro augaliniai, pieno ir mėsos produktai. Svarbią vietą užima paplotėlių formos duona, kepama iš kvietinių miltų.
Dažnai daržovių ar vaisių patiekalai gaminami su pienu, sriubos, mėsos valgiai ruošiami iš poros ar trejeto produktų. Dėl prieskonių gausos patiekalas įgauna nepakartojamą aromatą ir malonų skonį.
Vasarą dažniausiai valgomos daržovės ir vaisiai bei iš jų gaminami įvairūs patiekalai, o žiemą – džiovinti vaisiai, marinuotos daržovės.
Labai mėgstami miltiniai patiekalai: lakštiniai, įvairaus dydžio virtiniai (Mantai). Uzbekų maistas – augaliniai, pieno ir mėsos produktai. Sriubos, ryžių ir pupų košės pagardinami aliejumi arba karvių sviestu, rūgpieniu, raudonaisiais pipirais ir įvairiais žalumynais.
Nacionalinę uzbekų virtuvę sudaro plačiai vartojama mėsa. Pagal tradicijas uzbekai pirmenybę teikia avienai, rečiau – jautienai, dar rečiau – arklienai (pvz., gaminant virtas dešras), rečiausiai – kupranugarienai ir ožkienai. Vartojami prieskoniai: paprastasis raugerškis, kalendra, mėta, bazilikas, raudonieji aštrieji pipirai (džiovinti, šviežiai nuskinti ir kt.) bei anyžiai.
Uzbekų virtuvė neįsivaizduojama be daržovių (morkų, moliūgų, bulvių, pomidorų, ropių, česnakų, ridikų ir kt.), nors bulvės, kopūstai, pomidorai, baklažanai pradėti kultivuoti tik XIX a. pabaigoje. Plačiai vartojamos kultūrinės ir laukinės žolės: kalendros, mėtos, bazilikas, raudonieji pipirai ir kt. Dažnai kepama sviestu ir avienos taukais. Daržovės – patiekalo pagrindas ir prieskonis.
Daugelis nacionalinių patiekalų ruošiama garais, taip pat valgiai iš miltų ir grūdų, pvz., makaronai, skirti pirmiesiems ir antriesiems patiekalams; mėsėčiai, pyragėliai. Mėgstamos sriubos, ypač kruopų, tirštos košės iš ryžių su mėsa. Paskaninama pipirais. Iš vaisių dažniausiai valgomos vynuogės, arbūzai, melionai.
Svarbią vietą mityboje užima paplotėlių formos duona, kepama iš kvietinių miltų. Tautiniai uzbekų valgiai – daržovių sriuba su aviena ir ryžiais (Mastava), avienos troškinys su daržovėmis (Žarkopas), uzbekiški kotletai (Tuhum Dulma), gariniai vyniotiniai, įdaryti avienos faršu, avienos čeburekai.
Nacionalinės uzbekų virtuvės pasididžiavimas – šašlykas ir įvairių rūšių plovas, gaminamas iš ryžių su mėsa, svogūnais ir morkomis, dedama daug taukų, avienos lašinių. Plovas gaminamas ir iš ožkienos, arklienos, paukštienos. Plovo gamyboje naudojamos kepintos daržovės, pakepintos mėsos gabalėliai ir ryžiai, kartais dedama razinų ir kitų vaisių (džiovintų ir šviežių slyvų, cidonijos, granatų sėklų).
Pusryčiai dažnai apsiriboja arbata be saldumynų, retkarčiais su slyvomis ir nuo virinto pieno putomis. Per dieną lengvai užkandžiaujama: geriama juodoji ir žalioji arbata su duona, vasarą valgomi vaisiai, pomidorų salotos, kepami paplotėliai ir įvairių rūšių duona. Į paplotėlius dažniausiai dedama įvairių priedų: daržovių, vaisių ar mėsos.
Tautinį koloritą išlaiko indai ir užstalės etiketas.
Žr. Nepriklaũsomų Valstýbių Sándraugos virtùvė

Uzbek (Uzbekistan) cuisine – state in Central Asia, the national dish. It is greasy, aromatic and pungent taste of food. It is greasy, aromatic and pungent taste of food.
The Uzbek people located in Central Asia, but there are minorities in Afghanistan, Tajikistan, Kyrgyzstan, Kazakhstan, Turkmenistan, China, Uzbekistan and some are in Iran, Turkey, Pakistan, North America and Western Europe.
Uzbekistan highly developed animal husbandry, poultry farming and bee-keeping. Collected in maize, rice, wheat, soy and other plant yields. It grows a wide variety of vegetables and fruits, herbs and nuts. main food products – butter and oils, fish products, meat.
Uzbek cuisine specificity due to the edge of the climate, agricultural largesse, domestic long-lived tradition of diversity, the various peoples living in the country and outside the culinary achievements of assimilation, technological and empirical characteristics of the preparation of meals.
Uzbek cuisine is based on , vegetable, dairy and meat products. Occupy an important place cake shaped bread, baked from wheat flour.
Often vegetables or fruit dishes are made with milk, soups, meat dishes are prepared in a couple or three products. The abundance of spicy dish gets a unique flavor and sweet taste.
Now, usually eaten in summer vegetables and fruits and are produced from a variety of dishes in the winter – dried fruits, pickled vegetables.
It is the favorite dish of flour : , noodles, dumplings of various sizes (Manti). Uzbek food – vegetable, dairy and meat products. Soups , rice and bean porridge , seasoned with olive oil or cow butter, sour milk, red peppers and various herbs.
Uzbek national cuisine is widely used in meat . According to Uzbek tradition of preference for sheep and less frequently – for beef, not less – horsemeat (eg, the production of cooked sausages), seldom – camel meat and goat meat. Spices used: Berberis vulgaris, coriander, mint, basil, spicy red pepper (dried, fresh picked, etc.). And aniseed.
Uzbek cuisine can not be imagined without vegetables (carrots, pumpkins, potatoes, tomatoes, turnips, garlic, radish, etc..). While potatoes, cabbages, tomatoes, eggplants begin to cultivate only the nineteenth century at the end. It is widely used in cultural and wild grasses : , coriander, mint, basil, red pepper and others. Often baked butter and mutton fat. Vegetables – a dish base and flavor.
Many national dishes prepared by steaming, as well as dishes from flour and cereals, for example., pasta for the first and second dishes, dumplings, cakes. Favorite soups, , especially grains, a thick porridge of rice with meat. Disseminated pepper. In the fruit usually eaten grapes, watermelons, melons.
Occupies a prominent place in the diet cake shaped bread is made from wheat flour. Ethnic Uzbek dishes – vegetable soup with lamb and rice (Mastava), lamb stew with vegetables. Uzbek meatballs (Tuhum Dulma) steamed rolls stuffed with minced mutton, lamb Chebureki.
The national pride of the Uzbek cuisine – kebab , and various types of pilaf, is made from rice with meat, onions and carrots, put a lot of fat, mutton fat. Pilaf made with goats, horses and poultry. Washed the production of fried vegetables, fried pieces of meat and rice are sometimes added raisins and other fruits (dried and fresh plums, cidonijos, pomegranate seeds).
Breakfast is often limited to tea without the sweetness, occasionally with plums from boiled milk and foam. Daily easily eating: drinking black and green tea with bread, edible fruits in summer, tomato salad, baked scones and breads. The cake often placed in different applications: vegetables, fruit or meat.
Coloring of the ethnic Indians and maintain compliance with the etiquette of the table.
See . Commonwealth of Independent States cuisine

© Urugvajaus virtuvė

8 Rgp


Urugvãjaus virtùvė – valstybės Pietų Amerikos pietryčiuose nacionaliniai patiekalai.
Pagrindinės žemės ūkio kryptys – ryžių, javų, bulvių, ankštinių augalų, vaisių plantacijos. Gerai išvystyta galvijininkystė ir žvejyba.
Maistui dažniausiai vartojamos daržovės – pomidorai, bulvės, lęšiai, svogūnai, česnakai, pupelės ir pupos, o prieskoniai – juodieji pipirai ir paprikos, žalumynai, marinuoti pipirai. Patiekalams virti, kepti ir troškinti vartojama citinos rūgštis arba citrinų sultys, aliejus arba sviestas, arba lajus.
Pirmieji urugvajiečių patiekalai – piurė pavidalo sriubos, verdamos su pjaustytais ropiniais svogūnais, česnakais, sijotais miltais, maltais juodaisiais ir saldžiais raudonaisiais pipirais. Viena iš jų – lęšių sriuba, patiekiama su kapotais kietai virtais kiaušiniais.
Mėgstamiausios eršketinės žuvys sūdomos, džiovinamos, kepamos ant grotelių ir patiekiamos su virtomis bulvėmis, sviestu ir citrina.
Populiariausia mėsa – kalakutiena ir aviena. Kalakutienos filė, įtrinta juodaisiais pipirais, kepama kaip šašlykas arba valgoma troškinta. Garnyras – virti ryžiai su kalakuto viduriais ir razinomis arba salotomis. Aviena kepama kepamojoje krosnelėje ir paduodama savose sultyse su garnyru – keptomis bulvėmis, virtomis morkomis, pupelėmis ir žiediniais kopūstais (kalafiorais).
Nacionalinis urugvajiečių patiekalas – virti lęšiai su pomidorais (pomidorų pasta arba pomidorų piurė). Valgiui gaminti pomidorai vartojami be sėklelių ir žievelės. Puošiama žalumynais (dažniausiai petražolėmis arba krapais).
Vertinami įvairūs troškiniai. Tradicinis patiekalas – virti ryžiai su juodosiomis pupelėmis, kurie su rūkyta mėsos krūtinėle, pakepinta česnakais, svogūnais, marinuotais pipirais, troškinami ir patiekiami kaip atskiras patiekalas arba kaip garnyras.
Urugvajuje mėgstamas desertas – džiovintų figų pudingas, gaminamas iš kiaušinių trynių, baltos duonos (be plutos), cukraus, pieno ir maltų džiūvėsėlių.
Urugvajuje geriamas vynas: iš penkių vyno regionų šalyje svarbiausias – Montevidėjo. Čia vyndariai daugiausiai italų ir ispanų imigrantų palikuonys. Geriausi vynai gaminami iš prancūziškos ir vokiškos vynuogių veislių. Pats įdomiausias vynas daromas iš Tannat veislės vynuogių. Ji kilusi iš Prancūzijos pietvakarių. Malbec vynų būna labai skirtingų: sunkių, aitrių, tirštų, juodų – ir pakankamai tvirtų, svarių, bet ne sunkių, aromatingų, elegantiškų.
Nacionaliniai patiekalai: Alfajores – sumuštinis iš kukurūzų krakmolo ir miltų su karamelės užpildu, glaistytas šokoladu, uogiene, kokosu, Buseca – sriuba, Chivito al Platonas – sumuštiniai, Chaja – biskvitinės tešlos valgis su uogiene ir grietinėle, Churrasco – keptos mėsos kepsnys, Empanada – jautiena, vištiena džiūvėsėliuose su daržovėmis, Milanesa – kepsnys džiūvėsėliuose (paduodamas karštas ar šaltas), Milhojas – tradicinis sluoksniuotas pyragas su grietinėle ir uogiene, Dulce – Urugvajaus Kalėdų duona, Parrillada – sultinga kepta jautiena, Pascualina – tipiškas Urugvajaus pyragas su mangoldais, špinatais ir kiaušiniais, Puchero – mėsos troškinys (skanėstas), saldus obuolių sidras.
Žr. Pietų Amèrikos virtùvė

Uruguay cuisine – South America’s southeast state of national dishes.
Main agricultural areas – rice, corn, potato, pulses, fruit plantations. Well-developed , cattle and fishing.
Most commonly used for food vegetables – tomatoes, potatoes, lentils, onions, garlic, beans and legumes, and spices – black pepper and red peppers, greens, pickled peppers. Meals served boiled, fried and baked Citin used acid or lemon juice, oil, or butter, or tallow.
The firsts dishes of Uruguay – in the form of puree soup, cooked with chopped kohlrabi, onions, garlic, graded flour, minced sweet red and black pepper. One of them – lentil soup, served with chopped hard-boiled eggs.
Favorite sturgeon fish brining, dry roast on the grill and served with boiled potatoes, butter and lemon.
Featured meat – turkey and lamb. Turkey fillets mixture of black pepper, baked, or eaten as a pot kebab. roast – boiled rice with turkey guts and raisins or a salad. Mutton baked oven and fed with juice garnish – fried potatoes, boiled carrots, beans and cauliflower (cauliflower).
The national dish of Uruguay – lentils cooked with tomatoes (tomato paste or tomato puree). Cooking tomatoes used without pips and peel. Adorned with greens (usually parsley or dill).
Assessing various stew. traditional dish – boiled rice with black beans, which are cured with breast meat, roasted garlic, onions, pickled peppers, stewed and served as a separate dish or as a garnish.
Uruguay favorite dessert – dried fig pudding, made from egg yolks, white bread (no crust), sugar, milk and malted crumbs.
Uruguay drinking wine: from the five major wine regions in the country – Montevideo. Here winemakers mainly Italian and Spanish descendants of immigrants. The best wines are made from French and German grape varieties. The most interesting wine made from Tannat grapes. It originates in southwestern France. Malbec wines are very different: heavy, bitter, thick, black – and strong enough, strong but not heavy, aromatic, elegant.
Uruguay dishes: Alfajores – sandwich of corn starch and flour with caramel filling, chocolate, jam, coconut, Buseca – soup, Chivito al Plato – sandwiches, Chaja – pasta dish sponge with jam and cream, Churrasco – grilled meat dish, Empanada – beef, breaded chicken with vegetables, Milanese – breaded steak (fed with hot or cold), Milhojas – traditional layered cake with cream and jam, Dulce – Uruguay Christmas bread Parrillada – juicy roast beef, Pascualina – Uruguay typical pie with chard, spinach and eggs, Puchero – stew meat (delicacy), a sweet apple cider.
See . South American cuisine