Tag Archives: © Technologinis procesas

© Rafinavimas/Refining

26 Rgs

Rafinãvimas (1) – rafinado gamyba iš smulkaus cukraus.
Dažniausiai rafinuojamas (valomas) cukrus, spiritas: cheminiu arba fiziniu būdu nuo priemaišų.

Refining – loaf-sugar production of granulated sugar.
The most refined (purified), sugar, alcohol: chemical or physical treatment of the pulp.

© Karamelizavimas/Caramelisation

26 Rgs

Karamelizãvimas (1) – visiškas cukraus suirimas, susidarant tamsios spalvos produktams.
Karamele virtęs cukrus nesikristalizuoja. Iš visų cukrų lengviausiai karamelizuojasi laktozė ir fruktozė.
Proceso metu cukrus kaitinamas iki 200 °C temperatūros. Jis parusvėja. Dažniausiai pakepintas cukrus užpilamas skysčiu.
Sacharozei kristalizuojantis aukštesnėje temperatūroje, susidaro daugelis karamelizavimo produktų: karmelanas (ruda, vandenyje tirpstanti medžiaga), karmelenas (juoda, vandenyje netirpstanti medžiaga) ir kiti oksidai, kurių junginiai su vandeniu sudaro rūgštis. Šių karamelizavimo produktų mišinys vartojamas kaip maistiniai dažai ir vadinamas degintu cukrumi.
Apkepinant augalinius produktus (šakniavaisius, kopūstines daržoves, bulves), jų paviršiuje dėl karamelizavimo susidaro rusva plutelė.
Žr. griliãžas (2), 1-5 karamèlė (2)

Caramelisation – a total collapse of sugar to produce a dark-colored products.
Caramel steamed sugar may crystallize. Of all the most sugar caramelised lactose and fructose.
Process, sugar is heated to 200 ° C temperature. It is brown. Most fry sugar poured liquid.
Sucrose crystallization at higher temperatures leads to many products: carmelan (brown, water-soluble material) carmelen (black, water-insoluble substance) and other oxides of compounds with water to create acid. Mixture of these products used as food dyes, known as burnt sugar.
Roasting plant products (roots, brassicas, potatoes), the surface of the brown crust formed caramelisation.
See. 1-5 caramel, grillage

© Cukraus gamyba/Sugar production

26 Rgs

Cùkraus gamýba – technologinis procesas, kurio svarbiausios operacijos: cukrinių runkelių pristatymas, jų patikrinimas, plovimas, pjaustymas, atskyrimas, cukraus sulčių gryninimas, skystų sulčių pavertimas tirštomis sultimis, kristalizavimas, išcentrinis sukimas, melasos išgavimas, cukraus paruošimas naudoti.
Nuėmus derlių runkeliai vežami į cukraus fabrikus. Atvežus runkelius patikrinama, ar jie neturi dėmių. Runkelių augintojui mokama už švarių runkelių kokybę ir cukraus kiekį juose. Runkeliai pasveriami ir supilami į dideles krūvas. Iš čia jie nuvežami į runkelių plovyklą, kur nuplaunami akmenys ir žvyras. Kad būtų galima išgauti cukrų, runkeliai supjaustomi griežinėliais – plonomis juostelėmis, panašiomis į bulvių šiaudelius. Kad iš runkelių atsiskirtų cukrus, griežinėliai plaunami 70 °C temperatūros vandeniu. Minkštimas, kuris lieka atsiskyrus cukrui (runkelių minkštimas), perdirbamas į gyvulių pašarą ir kitus produktus. Šiltose cukraus sultyse (neapdirbtose sultyse) yra apie 15 % cukraus, taip pat 1–2 % nešvarumų (ne cukrus), kurie turi būti pašalinti. Tai daroma naudojant citrinų rūgštį. Cukraus sultys, pavirtusios į skystą šviesiai geltoną skystį, vadinamos skystomis sultimis. Sultys supilamos į garintuvą, kuriame išgarinamas vanduo, kad sultys taptų tirštesnės. Gautame skystyje, kuris vadinamas tirštomis sultimis, yra apie 70 % cukraus. Tirštos sultys pumpuojamos į didelius virimo katilus, kuriuose susiformuoja maži cukraus kristalai. Tirštos rudos sultys, vadinamos melasa, sukamos centrifugoje, kad nuo rudo sirupo atsiskirtų baltas cukrus. Sirupas grąžinamas į virimo katilą ir vėl verdamas, kol nebelieka išsiskiriančio cukraus. Likęs produktas vadinamas melasa. Jos sudėtyje nėra tiek cukraus, kurį būtų galima išgauti. Melasa naudojama gaminant gyvulių pašarą, mieles ir spiritą. Galiausiai cukrus išdžiovinamas ir laikomas silosinėje. Po runkelių perdirbimo procesų silosinės yra visiškai pilnos, tačiau palaipsniui per metus ištuštėja, nes cukrus parduodamas parduotuvėms, pramonės įmonėms ir eksportuojamas.
Žr. cùkrus (2)

Sugar production – technological process, whose main operations: sugar beet delivery, inspection, washing, cutting, separation, purification of sugar juice, juice, liquid conversion into a thick juice, crystallisation, centrifugal rotation, extraction of the molasses, sugar preparation used.
After harvesting the sugar beets are transported to the factories. Following the arrival of the beet to check that they do not stain. Beet grower paid for the quality of clean beet and sugar content. Beets are weighed and placed in large heaps. From there they moved to the wash beet, where washed stone and gravel. In order to extract sugar beets cut in slices – thin strips, similar to the fries. To separate the sugar from beet, slices washed at 70 ° C temperatures. The flesh, which remains the separation of sugar (beet pulp), which is processed into animal feed and other products. Warm sugar juice (untreated juice) is about 15% sugar and 1-2% of impurities (no sugar), which must be removed. This is done by using citric acid. The sugar juice, the liquid pavirtusios pale yellow liquid known as liquid juice. Juice poured into the evaporator, where water is evaporated, the juice becomes thicker. The resulting liquid, called the thick juice is about 70% sugar. Thick juice is pumped into large boiling vats, where the formation of small sugar crystals. Thick, brown juice, called molasses, rotating centrifuge to separate the syrup from brown and white sugar. Returned to the boiling syrup pot, and boil again until no more release of sugar. The remaining product is called molasses. They do not contain so much sugar that can be extracted. Molasses is used in the manufacture of animal feed, yeast and alcohol. Finally, sugar and dried and stored in a silo. After the processing of beet silos are completely full, but gradually over the years, empty as the sugar sold in shops, industries and exports.
See. sugar

© Abiozė/Abiosis

15 Rgs

Abiòzė (2) [lot. abesse – nebūti + gr. bios – gyvybė] – maisto produktų konservavimo būdas – mikroorganizmų sunaikinimas kaitinimu, elektros srove, jonizuojančiais spinduliais, ultragarsu, tik mikroorganizmams nuodingomis medžiagomis ir kitomis fizinėmis bei cheminėmis mikroorganizmų naikinimo priemonėmis.

Abiosis [latin. abesse – not + greek. bios – life] – food preservation method – the destruction of micro-heat, electric shock, ionizing radiation, ultrasound, only micro-toxic materials and other physical and chemical means of destruction of microorganisms.

© Skrudinimas/Roasting

8 Rgp

Skrùdinimas (1) – kepant, degant darytis plutelei, gruzdėjimas (paprastai bulvėms, blynams, kavai). Tai vienas iš reikšmingiausių maisto produktų kokybės ir skonio kriterijų.
Tai ir raudonos mėsos, pavyzdžiui, jautienos, kepimas karštuose riebaluose, kol ji visa paruduoja.
Žalias kavos pupeles tinkamoje vietoje galima laikyti keletą metų. Kad įgautų skonį ir aromatą, pupelės skrudinamos, todėl skrudinimas yra tikras menas. Skrudinimo lygis nustato tokius faktorius kaip kavos švelnumas, sodrumas ir rūgštumas, tačiau neturi įtakos kavos stiprumui. Kavos stiprumą lemia kavos ir vandens proporcija, užpilant kavą vandeniu. Skrudinant vyksta cheminiai pokyčiai: iš pupelių išsiskiria aromatiniai aliejai, formuojasi skrudintas cukrus, išsiskiria dujos.
Skrudinant pupelės netenka vandens, cukrus jose karamelizuojasi, kinta raugo medžiagos, atsiranda kavai būdingas aromatas. Pupelių svoris sumažėja 12–20 proc., o talpa išauga 30–50 proc. Kuo labiau skrudinta kava, tuo mažesnis jos rūgštingumas. Tačiau pupeles galima labai greitai perskrudinti. Tokių pupelių aromatas silpnesnis, o skonis prastesnis. Todėl stipriam skrudinimui naudojamos pigiau išaugintos kavos rūšys.
Švelniai paskrudinta kava tinka rytmečiui, tinkamiausios – vidutinio dydžio pupelės, tinka naudoti filtriniuose aparatuose. Vidutiniškai paskrudintų pupelių kava geriama bet kada. Stipriai paskrudintos pupelės įgauna kartoką prieskonį, tinka gerti po pietų, galima baltinti grietinėle ar pienu. Dar stipriau paskrudinta kava (espresso skrudinimas) yra karčiausia ir tamsiausia.
Žr. kavà (4)

Roasting – baking, burning wax crust, gruzdėjimas (usually potatoes, pancakes, coffee). This is one of the most significant food quality and taste test.
That’s red meat such as beef, baking hot oil until it is all brown.
Raw coffee beans may be an appropriate place to store a few years ago. In order to acquire the taste and aroma, roasted beans, the roasting is an art. Cooking Level determine factors such as coffee sweetness, richness and acidity, but does not affect the strength of coffee. Coffee strength determines the proportion of coffee and water, pouring coffee for water. Roasting is a chemical change: from beans excreted aromatic oils, the formation of roasted sugar, they produce gases.
Roasting beans lose water, they are caramelised sugar, leavening material changes occur coffee flavor. Bean weight reduced from 12 to 20 percent. And a capacity increase from 30 to 50 percent. The more roasted coffee, the lower its acidity. However, beans can be very quickly perskrudinti. Such a weaker aroma of beans, and taste worse. Therefore, the strong use of roasting coffee is cheaper farmed species.
Gently roasted coffee for the morning, the most appropriate – for medium size beans, suitable for filter machines. On average, roasted coffee beans taken at any time. Deep-roasted beans become bitter flavor and aroma, suitable for drinking in the afternoon, you can bleach cream or milk. Even more strongly roasted coffee (espresso roasting) is the darkest.
See . coffee

© Malimas/Milling

8 Rgp

Malìmas (1) – smulkinimas: grūdai į miltus, kavos pupelės į miltelius.
Tinkamai sumalti kavą yra labai svarbu. Malimo rupumą lemia kavos paruošimo metodas. Kuo smulkiau malta kava, tuo didesnį jos paviršių apima vanduo ir tai užima mažiau laiko. Smulkesnis malimas ekonomiškesnis.
Gatava malta kava paprastai beriama į vakuuminę pakuotę, kurioje ji išlieka šviežia, kol atidaroma. Pakuotę atidarius, kava supilama į sandariai uždaromą nemetalinį indą.
Smulkiai malta kava pakuojama į hermetiškas pakuotes. Rupaus malimo kava, kuriai reikalingas anglies dioksido išsiskyrimas, pakuojama į hermetišką pakuotę su vožtuvu, kad natūralūs procesai tęstųsi toliau.
Miltų pavidalo kava smulki kaip miltai ir naudojama ruošti stipriai turkiškai, graikiškai ar arabiškai kavai.
Smulkus espresso malimas naudojamas tik automatuose ar neapoliečių tipo automatuose.
Smulkus malimas arba „filtrinis smulkus malimas“ naudojamas perkošti ir filtruoti.
Vidutinis malimas yra įvairiapusis. Jį galima naudoti ruošiant kavą tiek puodelyje, tiek kavos virdulyje, tiek kavos automatuose.
Rupus malimas tinkamiausias užpilti kavą puodeliuose.
Nemaltos pupelės malamos prieš pat ruošiant kavą. Malama kava neturi per daug sušilti, nes tada ji praranda dalį aromato. Smulkiai sumalta kava paruošiama greičiau, eikvojasi ekonomiškiau, nes su vandeniu liečiasi didesnis jos paviršius. Smulkiai malta kava tinka rytietiškai kavai virti, taip pat ruošti kavai automatuose, filtruoti. Vidutinio smulkumo kava ruošiama visokiais būdais. Rupiai malta kava tinkamiausia užplikyti.
Žr. mìltai dgs. (1)

Milling – grinding grains into flour, coffee beans into powder.
Properly ground coffee is very important. Grinding grit due to coffee preparation method. The further ground coffee, the more it covers the surface of the water and it takes less time. Further breakdown of the milling efficiency.
Ready-ground coffee is usually disseminated in the vacuum container to keep it fresh until opened. Once opened, the coffee is poured into non-metallic container tightly closed.
Finely ground coffee is packed in sealed containers. Coarse grinding coffee, which is required for carbon dioxide emissions, is packaged in a hermetically sealed container with a valve that natural processes would continue on.
Flour in the form of coffee as a small meal and used to prepare a strong Turkish, Greek or Arabic coffee.
Small espresso machines used only for grinding or Neapolitan type machines.
Small milling or fine grinding of the filter is used to filter and filtered.
Average milling is a versatile. It can be used in the preparation of coffee and a cup, kettle and coffee and coffee machines.
Pour coarse grinding of the best coffee pots.
Ground beans before grinding and preparation of coffee. Variable coffee not warm up too much because then it would lose some flavor. Finely ground coffee is prepared quickly, eikvojasi cost-effective, because the more they come into contact with water surfaces. Finely ground coffee, coffee for oriental style cooking, as well as the preparation of coffee machines, filter. The average fineness of coffee prepared by all manner of ways. Coarsely ground coffee suitable užplikyti.
See . Flour

© Kavos kapsulė/Coffee capsule

8 Rgp

Kavõs kãpsulė – vienkartinis aromatizuotas apvalkalėlis – kavos arba karšto šokolado dozė (viena porcija kavos) – kavos aparatams. Tai kavos paruošimo būdas, suteikiantis galimybę kavinėse, biuruose, moteliuose ir kitur pateikti kavą, leidžiantis vienu metu ruošti skirtingų gamintojų aromatizuotą kavą, kavą be kofeino ir t.t.
Tai viena porcija kavos, pagaminta iš kavos pupelių, kurios tuoj po skrudinimo gamykloje sumalamos reikiamu rupumu, pasveriamos ir supakuojamos vakuuminėje pakuotėje – kapsulėje. Taip supakuota kavos kapsulė skonį ir aromatą išsaugoja dvejus metus.
Kavos kapsulės skiriamos kavos paruošimui specialiu aparatu, t.y. naudojama kapsulinė E.S.E. (Easy Serving Espresso) kavos paruošimo sistema, kuri buvo sukurta 1998 metais. Ši E.S.E. sistemos technologija nereikalauja stacionaraus vandentiekio pajungimo ir vandens minkštinimo įrangos. Kavos aparatas lengvai pernešamas į kitą patalpą konferencijų, banketų ar kitų renginių metu.
Gaminamos sambuko, viskio, šokolado, riešutų, mandarinų, amareto, vanilės skonio ir kt. kavos kapsulės. E.S.E. kavos aparatu galima paruošti espresso kavą, paprastą kavą, cappuccino kavą, arbatą, sultinį.

Coffee capsule – one-flavored capsule – hot chocolate or coffee intake (one serving of coffee) – coffee machines. This method of preparation of coffee, which offers restaurants, offices, motels and elsewhere to provide coffee for the simultaneous preparation of different producers, flavored coffee, decaffeinated coffee, etc.
This is one piece of coffee made from coffee beans, which immediately after roasting plant grinded required grit, weighed and packed in vacuum packs – capsule. It is packaged in capsule coffee flavors and retain for two years.
Coffee Coffee capsules are granted a special apparatus, that is used capsular E.S.E. (Easy Serving Espresso) coffee preparation system, which was established in 1998. This E.S.E. technology system does not require fixed plumbing connection, and water softening equipment. Coffee machine is easily transported to another room for conferences, banquets and other events.
Produced Sambuca, whiskey, chocolate, nuts, mandarin, Amaretto, vanilla and other flavors coffee capsules. E.S.E. coffee machine to prepare espresso coffee, plain coffee, cappuccino, coffee, tea, broth.

© Fermentavimas/Fermentation

8 Rgp

Fermentãvimas (1) – rūgimo procesas, cukraus virtimas alkoholiu (rauginimas, rūgimas, puvimas). Tai biocheminė reakcija, kurią sukelia mikroorganizmų fermentai.
Tai energiją išskiriantis maistinių medžiagų (pavyzdžiui, gliukozės) anaerobinis fermentinis skilimas. Fermentacijos metu išskiriamas laktatas, acetatas, etanolis ir kai kurios kitos paprastos medžiagos. Šiame procese dalyvauja įvairūs mikroorganizmai, taip pat mielės, bakterijos, pelėsiniai grybai, kurie gali gaminti tiek naudingus produktus, tiek ir žalingus (toksinus).
Fermentacija naudojama maisto produktų gamybai ir konservavimui – sūrių gamyboje, gaminant alkoholį iš cukraus, iš pieno gaminant jogurtą, kefyrą.
Vynas fermentuojamas: pirminė fermentacija – alkoholio fermentacija – mielių fermentų veikiamo vynuogių cukraus virtimas alkoholiu ir anglies dioksidu. Šis procesas dar vadinamas rūgimu ar puvimu. Jis vyksta maždaug 8 dienas 28-30 °C temperatūroje. Šio etapo metu susidaro ir papildomų produktų, turinčių įtakos vyno aromatui bei skoniui.
Antrinė fermentacija – bakterijų veikiamos obuolių rūgšties virtimas pieno rūgštimi. Šio proceso metu išskiriamas biacetilas, suteikiantis vynui vientisumo, skrudėsio, šiltos duonos kvapą; vynas tampa minkštesnis. Tačiau ši fermentacija gali panaikinti vaisinius aromato atspalvius, todėl antrinė baltųjų vynų fermentacija neatliekama.
Fermentuojamas ir sojų padažas: į pakepintas arba garuose pašutintas sojų pupeles bei paskrudintus grūdus pridedama tam tikrų mikroorganizmų. Fermentai padeda suskaidyti sojų baltymus. Apipilama sūdytu vandeniu ir kelis mėnesius paliekama bręsti. Iš sojų ir kviečių krakmolo susidaro cukrus, kurio dalis vėliau virsta spiritu ir natūraliu actu. Tokiu būdu padažas įgauna tam tikrą saldumą ir skonį.
Fermentuojami susukti arbatkrūmio lapeliai, kurie vėsiose ir drėgnose patalpose paskleidžiami plonu sluoksniu. Fermentacijos metu deguonis jungiasi su išsiskyrusiomis sultimis, lapeliai tamsėja, formuojasi charakteringas juodosios arbatos aromatas.
Žr. aludarỹstė (2), degtìnė (2)

Fermentation – fermentation process of conversion of sugar alcohol (pickling, fermentation, putrefaction). This is a biochemical reaction caused by microorganisms of enzymes.
This distinguishes the energy nutrients (eg glucose) anaerobic enzymatic cleavage. Released during fermentation lactate, acetate, ethanol and some other simple materials. It involves a variety of organisms, including yeast, bacteria, mold fungi, which can produce both useful products, as well as harmful (toxins).
Fermentation is used in food production and preservation – for cheese production, the production of alcohol from sugar, the milk production of yogurt, kefir.
Wine fermentation: primary fermentation – alcohol fermentation – yeast enzyme exposed grape sugar conversion of alcohol and carbon dioxide. This process is called fermentation or putrefaction. It is about 8 days, 28-30 ° C temperature. During this phase, and produce other products, affecting wine aroma and taste.
Secondary fermentation – bacteria are exposed to malic acid, lactic acid conversion. This process is isolated biacetilas giving wine integrity skrudėsio, warm bread smell, wine becomes softer. However, the fermentation may eliminate fruit-flavored shades, and a secondary fermentation in white wines made.
Fermentation and soy sauce to fry or steam pašutintas soybean and parched grain is added to certain cultures. Enzymes help break down proteins in soy. Apipilama in salted water and leave to mature for several months. In soybean and wheat starch, a sugar which is then converted into alcohol and natural vinegar. In this way, the sauce takes on a sweetness and flavor.
Twisted tea bush fermented leaves, which are cool and wet rooms spread a thin layer. The fermentation time is bound to oxygen juice, darker leaves, forming a characteristic black tea flavor.
See . brewery, vodka

© Aludarystė/Beer making

8 Rgp

Aludarỹstė (2) – alaus darymo verslas.
Alaus gamyboje apyniai buvo pradėti naudoti Azijoje prieš 10 tūkstančių metų. Apynių naudojimas alaus gamyboje Europoje pirmą kartą buvo paminėtas 1079 m. abatės Hildegardės (Hildegarde) Šv. Rupreštsbergo (Ruprechtsberg) vienuolyno raštuose. Aludarystė Europoje dažniausiai buvo vienuolynų verslas. Tad juose ir buvo auginami bei ruošiami žolelių mišiniai, kurių sudėtyje buvo mirtos, rozmarinai, paprastosios kraujažolės ir dar daug kitų žolelių, kurios buvo dedamos į alų ne tik dėl aromato, bet ir dėl savo gydomųjų savybių.
Nors ir bažnyčia aktyviai priešinosi apynių naudojimui, tačiau apyniai skynėsi kelią į alų: Prancūzijos karalius Luji IX (Louis IX) jau 1268 metais išleido įsaką, kuriame pasakyta,kad aluje turi būti geras salyklas ir apyniai, XIV a. olandai jau žinojo puikų Hamburgo alaus su apyniais skonį, anglai olandiško alaus su apyniais paragavo kariaudami šiuose kraštuose. Apynių alus pradėtas importuoti į Angliją apie 1400 metus, kartu su juo į Angliją atkeliavo ir apyniai – 1428 metais buvo pradėta juos auginti Vinčelsyje (Winchelsea). Kurį laiką buvo draudžiama alaus gamyba apyniais, tačiau Anglijos karaliaus Henriko VIII įpėdinis Eduardas VI 1536 metais rekomendavo pataisą, jog alus su apyniais esantis puikus, sveikas ir saikingas. Taigi aludarystė toliau klestėjo. XX a. aludarystė išaugo į pasaulinio lygio pramonės šaką, dominavo stambios tarptautinės kompanijos.
Alus daromas didžiulėje darykloje ar mažyčiame kambaryje už baro. Pirmiausia išskiriamas salykle esantis cukrus. Salykliniai grūdai (salykliniai miežiai arba kviečiai, arba kiti grūdai) pilami į malūną, o sumalus maišomi su vandeniu, kad būtų saldžiai kvepianti, į avižinių dribsnių košę panaši masė, ir paliekami specialioje statinėje. Skiriami du cukraus išskyrimo iš salyklo būdai:
1 būdas. Užpylimas. Ant sumaltų salyklinių javų užpilamas karštas vanduo, kad ištirptų salykliniuose javuose esantis cukrus. Po poros valandų statinėje būna šiltas, tirštas ir saldus skystis (vadinamas misa) su išmirkusių grūdų likučiais.
2 būdas. Nuvirinimas. Naudojamas darant ant dugno besiformuojantį alų. Masė statinėje po truputį nuvirinama, dalimis pilama į indą (virtuvą) ir lėtai kaitinama iki užvirimo, kai kada kontroliuojant temperatūrą tam tikrose stadijose. Pavirus masė supilama į statinę. Nuvirinimo metu, maišant, esant įvairiai temperatūrai, stengiamasi išgauti kiek galima daugiau cukraus. Daugiau cukraus išgaunama, kai taikant dvigubą ar trigubą nuvirinimą per kelias valandas perverdamas salyklas. Nuvirinimui naudojami filtravimo indai: virtuvas ir katilas. Pastarajame yra daug besisukančių peilių, kurie praskiria masės apačią, leisdami saldžiai misai ištekėti.
Po cukraus išskyrimo uždaruose katiliukuose arba katiluose verdamas alus. Aludarystės indus kaitina garais viduje įtaisytos spiralės. Skystis virinamas su apyniais valandą ar ilgiau. Kad skystis būtų skaidresnis ir kartesnis, dalis apynių įdedama tik pradėjus virti. Kartais apyniai sudedami prieš pabaigą ir virinami tol, kol išsiskiria jų aliejai ir pasklinda aromatas.
Kai virinimas baigiamas, skystis su apyniais perfiltruojamas per tam tikrą įtaisą, sulaikantį apynius. Skystį, prieš atvėsinant ir paruošiant tolimesnei fermentacijai, galima stipriai išsukti ar perleisti per centrifugą, kad pasišalintų nereikalingi baltymai. Naudojamos įvairios vėsinimo priemonės.
Mielės sudedamos, kai skystis supilamas į fermentavimo indus. Grybelio ląstelės tarpsta cukringame skystyje 4-8 dienas, paversdamos cukrų alkoholiu ir išskirdamos angliarūgštės dujas.
Alui fermentuojantis viršuje, mielės iškyla į paviršių, sudarydamos putas, kurias kartais reikia nugraibyti, kad neišsilietų per kraštus. Ant dugno besifermentuojančiame aluje mielės nugrimzta į fermentavimo indo apačią.
Naudojami įvairių formų ir dydžių fermentavimo indai (maži apvalūs mediniai indai, didelės nerūdijančio plieno cisternos). Šiuolaikinėse alaus daryklose dažniausiai naudojami uždari kūgio formos fermentavimo indai.
Kai fermentavimasis baigiasi, mielės iš fermentavimo indų išpilamos.
Po pirmojo greito fermentavimosi skystis (žaliasis alus) supilamas į saugojimo cisternas ir paliekamas nusistovėti bei subręsti.
Nuo daromo alaus rūšies priklauso laikymo vieta ir brandinimo trukmė. Ant dugno besifermentuojančio brendimo procesas vyksta beveik minusinėje temperatūroje ir gali tęstis daug savaičių ar mėnesių, kol alus išsivalo ir tampa grynas, o fermentacija pasibaigia.
Laikant alų išsiskiria angliarūgštės dujos (alternatyva – pripumpuojamos angliarūgštės dujos). Norint pagreitinti galutinę fermentaciją, į skystį įpilama jauno, dar besifermentuojančio skysčio.
Po brandinimo prieš išpilstant alus filtruojamas per lakštinius filtrus. Nefiltruojamos tradicinės alaus rūšys, kurios supilstomos į medines, metalines statines ar butelius. Tai statinėse ar buteliuose išlaikytas alus.
Į statinę alui išgryninti dedama lipni medžiaga, kuri daroma iš žuvies plaukiojamosios pūslės ir vadinama finings. Po to į alaus statinę ar butelius beriamas cukrus, o įdėti džiovinti apyniai sustiprina alaus aromatą. Kartais įdedama ir mielių.
Statinėse ar buteliuose laikomas alus bręsta ir įgauna ypatingą vaisių skonį.
XX a. antrojoje pusėje pagerintas gamybos efektyvumas ir sumažintos sąnaudos. Įdiegus nepertraukiamą gamybą, iki minimumo sutrumpintas įrangos nenaudojimo laikas, o sudėtingą alaus darymo procesą stebi kompiuteriai.
Naudojant alaus darymo sąnaudų mažinimo būdą, paplito koncentruotas alus: gėrimas iš pradžių daromas daug stipresnis, po to skiedžiamas vandeniu, norint suteikti jam reikalingą stiprumą. Be to, alaus darykloje galima padaryti didesnį alaus kiekį. Užsienyje darant koncentruoto alaus rūšį pridedama skirtingų ekstraktų, spalvintojų ar prieskonių. Taip išgaunami vis kitokie produktai.
Dabar daryklos, norėdamos prailginti alaus realizacijos trukmę, jį pasterizuoja. Pasterizuotas yra alus skardinėse ir didžioji dalis buteliuose, kaip ir baruose iš statinių pilstomas alus.
Pasterizavimo metu alus kaitinamas, nes užmušamos atsiradusios bakterijos, dėl kurių alus vėliau pradeda rūgti. Yra keli alaus pasterizavimo būdai:
1 būdas. Į skardines ar butelius maždaug valandą purškiamas karštas vanduo.
2 būdas. Labai aukštos temperatūros vanduo purškiamas ant skardinių ar butelių apie minutę.
Pasterizavimas užmuša aluje esančius nepageidaujamus organizmus ir sunaikina mieles. Tuomet pasikeičia alaus skonis ir kitos jo savybės. Kad pasterizuotas alus patiekiant atrodytų gyvas, o bokalo viršuje būtų putų kepurėlė, dažniausiai į jį prileidžiama angliarūgštės.
Žr. alùs (4), apynỹs (3b), fermentãvimas (1), misà (4), pasterizãvimas (1)

Beer making (2) – brewing business.
Beer hops were first introduced in Asia to 10 thousand years ago. The use of hops beer production in Europe was first mentioned in 1079 abbess Hilldegard St. Ruprechtsberg notes to the monastery. Brewery in Europe were mostly monastic business. So they were grown and prepared herbal blends containing the myrtle, rosemary, common yarrow, and many other herbs that have been made in beer, not only for flavor but also for its medicinal properties.
Although the church is actively opposed the use of hops, but hops found its way into beers: King Louis IX of France (Louis IX) has issued a decree in 1268, which stated that beer must be good malt and hops, XIV century Dutch already knew a great beer with hops Hamburg taste English Dutch beer with hops tasted fought in these lands. Hops beer started to import to England around 1400 years, with him came to England and hops – was launched in 1428 to grow Winchelsea. For some time, was forbidden to manufacture beer hops, but the English King Henry VIII, Edward VI, successor to 1536 recommended an amendment to the hops in beer with a beautiful, healthy and in moderation. Thus, the brewery flourished. Twentieth century brewery has grown into a global industry, dominated by large international companies.
Beer brewery and made a huge tiny room behind the bar. First released a malt sugar. Malt grains (wheat or barley malt or other grain) poured into the mill, milling and mixing with water to a sweet-scented in oatmeal porridge-like mass, and kept in a special static. Two of sugar extraction from the malt methods:
Method 1. Flood Fill. On the ground malted cereal poured hot water to dissolve the sugar in a malted cereal. After a couple of hours in a barrel is warm, sweet and thick liquid (called wort) with cereal residues, which soften the water.
Method 2. Evaporation during cooking. Used during the bottom of the emerging beer. Weight evaporate cooking a barrel after a bit, add parts to a container (pot) and started to boil slowly heated to the temperature control when certain stages. Will turn into a mass transfer to the barrel. Evaporation during cooking, stirring at different temperatures, tries to get as far as possible with sugar. More sugar is extracted, using a double or triple evaporation by boiling for a few hours re-cooked malt. Evaporation during cooking utensils used in the filter: a kitchen and boiler. The latter is a lot of rotating blades, which make the weight limit at the bottom, allowing the sweet must marry.
After the sugar extraction in closed boilers boil the pot or beer. Brewery glasses heat the steam inside the coil fitted. Boil the liquid to an hour or more hops. To be more clear liquid and times of the hops are added only after cooking. Sometimes, the hops are added together to the end and boiled until released their fragrance oils and spreads.
When welding is completed, the liquid with hops filtered through a device restraining hops. Fluid before cooling and further handling, fermentation, can significantly challenge or transfer through a centrifuge to remove unnecessary proteins. The use of different cooling measures.
Yeast summed up the liquid into a fermentation vessels. Fungal cells wealth of sugary liquid 4-8 days, raising the sugar alcohol and releasing carbon dioxide gas.
Fermentation of beer in the top, there’s yeast to the surface, creating foam, which is sometimes necessary to remove the spillage over the edges. Beer, which is formed on the bottom of the yeast sinks to the bottom of the fermentation vessel.
Of various shapes and sizes of fermentation vessels (small round wooden utensils, large stainless steel tanks). In modern breweries often use closed conical fermentation vessels.
When fermentation ends of yeast fermentation vessels dumped.
After an initial rapid fermentation fluid (green beer) into the storage tanks and left to settle and mature.
From these types of beer depends on the place of storage and ripening period. In order to expedite a final fermentation in the liquid, add liquid young, which is still emerging.
Holding the beer released carbon dioxide gas (alternative – carbon dioxide gas, which are filled with pumping). In order to expedite a final fermentation in the liquid, add liquid young, which is still emerging.
After maturing before pouring beer is filtered through the filter sheet. Traditional beer is not filtered, which Dispense in wood, metal drums or bottles. It is kept in barrels or bottles of beer.
The barrel of beer placed in a sticky granular material, which is made from fish bladders, and called finings. After the kegs or bottles disseminated sugar, and add dry hops beer enhances flavor. Sometimes the yeast is added.
Cask or bottle conditioned beer matures and takes on a special fruit flavors.
Twentieth century in the second half to improve production efficiency and reduce costs. The introduction of continuous production, equipment, reduced to a minimum period of inactivity, and the complex brewing process monitor computers.
Using the brewing method of reducing costs, spread the concentrated beer is the drink originally made much stronger, then diluted with water to give him the necessary strength. In addition, the brewery can make more beer. Abroad during the concentrated type of beer is added different extracts or spices colors. It pulls are different products.
Now the brewery in order to prolong the duration of the beer sales, it heated, to kill microorganisms. Is pasteurized beer cans and bottles for the majority of the buildings and pubs of draft beer.
During pasteurization, beer is heated, as a result killed the bacteria, which then begins to ferment beer. There are several methods of pasteurization of beer:
Method 1. The cans or bottles for about an hour sprayed with hot water.
Method 2. Very high temperatures the water is sprayed on the cans or bottles for about a minute.
Pasteurisation kills unwanted organisms in beer and destroy the yeast. Then change the taste of beer and its other properties. For the supply of pasteurized beer look alive, and the pint at the top of the foam cap, usually to be filled carbonated.
See . beer, hop, fermentation, wort, pasteurization

© Salyklas/Malt

8 Rgp

Salýklas (1) – daiginti grūdai arba jų miltai alui, degtinei daryti. Daugiausia salyklo pagaminama JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Kinijoje, Kanadoje, Belgijoje, Australijoje ir kitur.
Iki XX a. buvo naudojamas tradicinis salyklo darymas daiginant grūdus ant grindų, kuris buvo sezoninis. XIX a. antrojoje pusėje išrastas cilindras – grūdai iš mirkymo cisternų buvo pilami į didžiulius, hermetiškai, lėtai besisukančius metalinius cilindrus. Netrukus išrastas ir džiovinimo metodas: į tam tikrą dėžę per pragręžtas skyles grindyse patekdavo oras, kuris vėdindavo dėžėje grūdus.
Mechaninis salyklo darymo būdas paplito po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo pastatytos didžiulės salyklo daryklos.
Lietuvos kaime XIX-XX a. pradžioje salyklas dažniausiai buvo daromas iš šešiaeilių (rečiau iš dvieilių) miežių. Grūdai kelias dienas buvo mirkomi vandenyje, paskui paberiami šiltoje patalpoje arba prieš saulę, apklojami drėgnu audeklu ir apie savaitę daiginami. Grūdus išdžiovindavo, daigus nutrindavo rankomis ir grūdus rupiai sumaldavo. Pramoniniu būdu daromas spirito ir alaus įmonėse.
Salyklui tinka miežiai, kviečiai, avižos ir rugiai, tačiau pirmenybė teikiama miežiams, nes iš miežių geriausiai išsiskiria cukrus. Geram salyklui daryti miežių grūdai turi būti sveiki ir sudaiginti. Pusiau sudaiginti grūdai kepinami krosnyje kelias dienas. Juose neturi būti daug azoto, kuris gali turėti įtakos fermentacijai.
Pirmiausia iš miežių išrenkami šiaudai ir nuvalomi nešvarumai. Po to miežiai mėnesį džiovinami, nes per daug drėgni grūdai pradeda pūti ar per anksti sudygti. Tokiu būdu sumažinamas drėgmės kiekis ir išsaugojamas derlius visus metus.
Miežiai dedami į dideles vandens cisternas, tačiau jie užmerkiami pusdieniui, po to vanduo išleidžiamas, kad grūdai galėtų kvėpuoti šešias ar dvylika valandų. Po to vėl sumerkiami. Mirkymas trunka dvi ar tris dienas.
Didžiulėse daiginimo salėse drėgni grūdai paskirstomi tolygiu sluoksniu. Jie čia laikomi penkias dienas, kad sėklos pradėtų leisti daigus.
Daiginami grūdai dažnai maišomi elektrinėse maišyklėse, kad vėdintųsi, tolygiai augtų ir nesusikabintų sėklų šaknys. Daiginimas nutraukiamas, kai daigai būna trijų ketvirtadalių grūdo ilgio. Susidaro žaliasis salyklas, kuris dedamas į krosnis, kur kepinamas aukštoje temperatūroje dvi dienas – temperatūra lemia salyklo rūšį ir rezultatus.
Po kepinimo salyklas sijojamas, kad neliktų šaknų liekanų. Kai nebėra šaknų, salyklas jau nebepanašus į grūdus, iš kurių jis buvo daromas. Pakepinti grūdai nėra kieti, jie traškūs.
Skiriami:
1. Žaliasis salyklas (daiginti grūdai).
2. Sausasis salyklas (išdžiovintas žaliasis salyklas).
Jis būna:
a) fermentuotas (tamsus);
b) nefermentuotas (šviesiai geltonas).
Salyklo rūšis priklauso nuo to, kaip jis buvo kepinamas. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo tamsesnė spalva ir stipresnis gėrimas. Kiekvienai alaus rūšiai vartojamos skirtingos salyklo rūšys, iš kurių svarbiausios:
1. Šviesus salyklas (miežiai skrudinami krosnyje apie 48 valandas, palaipsniui didinant temperatūrą), kuris idealiai tinka šviesios spalvos ir auksinio Pilsner darymui.
2. Gintarinis ir rudas salyklas (miežiai kaitinami aukštesnėje nei šviesus salyklas temperatūroje). Kitos alui daryti vartojamos įvairios salyklo rūšys, sumaišytos su šviesiu salyklu.
3. Krištolinis salyklas (greitai kylanti temperatūra krosnyje išdžiovina miežių lukštą, palikdama kietą susikristalizavusio cukraus sluoksnį), kuris alui suteikia saldumą. Tamsesnės rūšys vadinamos karameliniu, o šviesesnės – carapil salyklu.
4. Šokoladinis salyklas (miežiai kaitinami pastovioje 200 °C temperatūroje), kuris suteikia skrudinimo skonį ir tamsią spalvą.
5. Juodas salyklas – tai beveik iki sudegimo kaitintas šokoladinis salyklas. Dėl aštraus ir kartaus skonio jis dažniausiai vartojamas darant porterį ir stiprų tamsų alų.
Fermentuotas salyklas turi daug aromatinių ir dažančiųjų medžiagų. Tinka į plikytos duonos tešlą. Nefermentuotas salyklas turi daug aktyvių amilolitinių fermentų. Juo daugiausia cukrinami miltų plikiniai.
Duonos gamyboje salyklas vartojamas smulkiai sumaltas rugių salyklas. Vartojamas ir alui, girai daryti, krakmolui cukrinti (spirito pramonėje), kitų salyklinių gėrimų, sausainių, javainių gamybai. Salyklas – salyklinio viskio pagrindas.
Plg. apynỹs (3b)
Žr. alùs (4)

Malt – grow corn or flour beer, vodka do. Most of the malt produced in the U.S., Germany, Great Britain, France, China, Canada, Belgium, Australia and elsewhere.
Until the twentieth century has been used in traditional (seasonal), making malt, when corn was daiginami on the floor. Nineteenth century invented in the second half of the cylinder – corn is soaking tank was filled with the vast, hermetically sealed, slowly rotating metal cylinders. Soon, the invention and the drying method: in a box through drilled holes in the floor ended up air to ventilate the box of cereals.
The mechanical method of malt, shall be spread after the Second World War, when it was built in the huge malt distillery.
Lithuanian village of the nineteenth and twentieth century usually at the beginning of the malt is made from six rows (from the lower row) of barley. Grains were soaked for several days in water, and then disseminated a warm room or in the sun, damp cloth and lays it on the week, are springing up. Grain dries, wipe hands and shoots semi-milling grain. Industrially made spirits and beer companies.
For barley malts, wheat, oats and rye, barley, however, preferred as the most distinguished of barley sugar. Good malt barley grains to be healthy and sprout. Half-baked in an oven, green corn for several days. They should not be a lot of nitrogen, which may affect the fermentation.
First elected in barley straw and dirt removed. After the barley is dried in a month, because too much moisture grain rot or premature germination. In this way reduces the moisture content is saved and yields throughout the year.
Barley placed in large water tanks, but they dipped half day, then water is released, the grain can breathe six or twelve hours. Then again dipped. Soaking takes two or three days.
In large halls sprouting grains are distributed evenly moist layer. They are stored here for five days, the seeds begin to allow the plants.
Grains, which are springing up, often mixed electric mixer to get hot air evenly to grow seeds and roots can not interlock. Germination is terminated when the seedlings are three-quarters of a length. It creates a green malt, which is placed in a furnace, where baked at high temperature for two days – the temperature determines the type of malt and results.
After roasting the malt is sieved to remove root residues. Where there are no roots, malt seems unlikely in the grain from which it was made. Saute corn is not tough, they are crispy.
Distinguish between:
1st Cape Malt (grow corn).
2nd Dry malt (dried green malt).
He is:
a) fermented (black);
b) unfermented (pale yellow).
Malt species depends on how it was baked. The higher the temperature, the darker color and stronger drink. For each type of beer used in different types of malt, the main ones:
1st Light, malt (barley roasted in the oven for 48 hours, gradually increasing the temperature), which is ideal for light-colored and golden Pilsner fish.
2nd Amber and brown malt (barley is heated to temperatures exceeding light malt temperature). Other beer have used different types of malt, mixed with pale malt.
3rd Crystal malt (fast rising temperature in the furnace shell barley dries, leaving a solid layer of crystallized sugar), which gives beer a sweet taste. Darker types known as caramel, and lighter – carapil malt.
4th Chocolate malt (barley is heated at a constant temperature of 200 ° C), which gives a dark roasted flavor and color.
5th Black malt – almost to the burning heated chocolate malt. The pungent and bitter taste, it is commonly used during the Porter and a strong dark beer.
Fermented malt flavoring and rich coloring. Fits into scalded bread dough. Unfermented malt has many active Amylolytic enzymes meeting. It is mostly flour cukrinami scalding.
Bread production of malt used finely ground rye malt. Before and beer gira do, so the starch into sugar (alcohol industry) and other malted beverages, biscuits, cereal production. Malt – malt whiskey base.
Cf. hop
See. beer

© Sviesto rūgštis

6 Rgp

Svíesto rūgštìs – sočioji monokarbonatinė rūgštis, bespalvis dvokiantis skystis.
Lydymosi temperatūra – 5,25 °C, virimo – 163,25 °C. Tirpsta vandenyje, organiniuose tirpikliuose, turi visas organinių rūgščių savybes. Ilgai laikomame svieste išskiriama laisva sviesto rūgštis, todėl sviestas apkarsta ir ima dvokti.
Sviesto rūgštis gaunama, oro deguonimi oksiduojant sviesto aldehidą (katalizatorius – manganas).
Žv. svíestas (1)

© Sviestininkystė

6 Rgp

Sviestininkỹstė (2) – sviesto gamyba.

© Pieno rūgštis

6 Rgp

Píeno rūgštìs [angl. lactic acid] – organinių junginių klasei priklausanti medžiaga, susidaranti rūgstant kopūstams, pienui, grybams, sultims ir kt. Gali būti genetiškai modifikuotas produktas.
Iš krakmolo, panaudojant bakterijas, pagaminama rūgštingumą reguliuojanti ir konservavimo medžiaga. Kaip natūrali pieno rūgštis ilgina tinkamumo trukmę rūgščioje terpėje: majonezo, padažų, užpilų, marinatų, taip pat sudėtinė duonos rūgštingumo medžiaga kaip natūralaus raugo pakaitalas. Negalima naudoti vaikams.
Pieno rūgštis (E270) – rūgštingumą reguliuojanti medžiaga, vartojama vynui, midui, alui, degtinei, konjakui, likeriui, trauktinei, viskiui, romui, brendžiui, džinui, nealkoholiniams gėrimams, ledams, aliejui, mėsos padažams, duonai, daržovių, žuvų, cukraus ir mėsos gaminiams, pietų patiekalų koncentratų milteliams, grybų gaminiams su rūgščiu užpilu, maistiniam kazeinui, albuminui, saldainiams, prieskoniams.
Žr. píeno prodùktas, raugìntas píeno prodùktas

Pieno fermentinis traukinimas

6 Rgp

Píeno fermeñtinis traukìnimas – kazeino agregatinio būvio pasikeitimas pereinant jam iš zolio (koloidinio tirpalo) į gelį.
Šis procesas vyksta terpėje veikiant ne organinėms rūgštims, tačiau didelį proteolitinį aktyvumą turintiems fermentams.

© Abiozė/Abiosis

6 Rgp

Abiòzė (2) [lot. abesse – nebūti + gr. bios – gyvybė] – maisto produktų konservavimo būdas – mikroorganizmų sunaikinimas kaitinimu, elektros srove, jonizuojančiais spinduliais, ultragarsu, tik mikroorganizmams nuodingomis medžiagomis ir kitomis fizinėmis bei cheminėmis mikroorganizmų naikinimo priemonėmis.

Abiosis [latin. Abesse – not + greek. bios – life] – method of preserving food – the destruction of micro-heat, electric shock, ionizing radiation, ultrasound, only micro-toxic materials and other physical and chemical means of destruction of microorganisms.

© Konservavimas/Canning

6 Rgp


Konservãvimas (1) [lot. conservare – išsaugoti] – specialus maisto produktų apdorojimas, saugant juos nuo gedimo.
Konservavimu sunaikinami mikrobai – pagrindinė produktų gedimo priežastis – arba sustabdoma jų veikla.
Prieš penkis tūkstantmečius kinai pirmieji pasaulyje išgavo druską kaip konservavimo būdą, išmokė konservuoti produktus. Neturėdami teorinių chemijos žinių, jie sugalvojo būdą, kaip rauginti daržoves. Buvo pastebėta, kad, sudėjus sojų pupeles į molinį indą su vandeniu, esant tam tikrai temperatūrai, prasideda jų fermentacija (susidaro pieno rūgštis).
Pirmąkart konservavimo gaminimo būdas imtas taikyti XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje.
Yra trys konservavimo principai:
– biozė (natūralūs biocheminiai procesai, palaikomi temperatūros, santykinio oro drėgnumo, kartais ir oro sudėties, reguliavimu; silpnina mikroorganizmų veiklą; naudojama laikant šviežius vaisius ir daržoves);
– anabiozė (mikroorganizmų ir fermentų veikla susilpninama šaldymu, laikymu anglies dioksido atmosferoje, druska, cukrumi ir kt. cheminėmis medžiagomis);
– abiozė (mikroorganizmai sunaikinami šildymu, elektros srove, jonizuojančiaisiais spinduliais, ultragarsu, tik mikroorganizmams nuodingomis medžiagomis, steriliu mikroorganizmų filtravimu iš produkto).
Prieš konservavimą produktai rūšiuojami, plaunami, pašalinamos nevalgomos dalys (vaisių sėklos ir odelės, mėsos sausgyslės, kaulai, žuvų žvynai ir viduriai).
Skirtingais būdais konservuotų produktų maistinės ir biologinės savybės bei konservų saugojimo laikas nevienodas.
Taikomi įvairūs konservavimo būdai:
1. Pasterizavimas.
2. Sterilizavimas.
3. Šaldymas (atšaldymas, sušaldymas).
4. Džiovinimas.
5. Sūdymas ir konservavimas cukrumi.
6. Marinavimas.
7. Rauginimas.
8. Rūkymas.
9. Prezervavimas.
10. Parūgštinimas.
11. Virimas (virinimas).
12. Konservavimas antibiotikais ir antiseptinėmis medžiagomis.
13. Konservavimas konservantais (cheminėmis medžiagomis).
14. Konservavimas radioaktyviaisiais spinduliais.
15. Sulfitavimas.
16. Troškinimas.
17. Šutinimas.
18. Blanširavimas.
19. Flambiravimas (deginimas) ir kiti.
Daugelis konservavimo būdų yra mišrūs (pagalbiniai ir tarpiniai), pvz: troškinimas vykdomas tik po produkto apkepinimo (spirginimo ir šutinimo), šaldymas – po blanširavimo, apkepinimas, paskrudinimas reikalingas tolesniems veiksmams atlikti, pakepinimas yra apkepinimo tęsinys ir pan.
Konservavimas dažniausiai vykdomas su įvairiais konservantais: blanširavimas – valgomosios druskos, cukraus arba kitų medžiagų tirpalu, marinavimas – su actu, spiritu arba sūrymu, rūkymas – dezinfekuojančiais cheminiais junginiais, rauginimas – pieno rūgštimi ir t.t.
Konservuojami vaisiai ir uogos, daržovės, mėsa, grybai, žuvys. Konservuojant maisto produktai nuplaunami, supjaustomi, nulupami, pašalinami sėklalizdžiai, vaiskočiai ar kauliukai.
Produktams konservuoti naudojama žema ir aukšta temperatūra, cheminės medžiagos, valgomoji druska, cukrus.
Konservavimo būdas priklauso nuo produkto savybių.
Norint pailginti maisto produktų tinkamumo laiką, reikia užkirsti kelią fiziniams pakitimams, sustabdyti tam tikrų fermentų ir mikroorganizmų aktyvumą. Nuo maisto produktų greito gedimo egzistuoja ir cheminiai konservantai.

Canning [lot. conservare – preserve] – a special food handling, storing them from failure.
Conservation of microbial destruction – the main cause of the failure of products – or to stop their activities.
Five thousand years before the Chinese got the world’s first salt as a preservative method taught canned products. This lack of knowledge of theoretical chemistry, they came up with a way to pickle vegetables. It was observed that, by combining the soy beans in an earthen bowl with water at a given temperature, the fermentation begins (produce lactic acid).
For the first time canning preparation method has become applicable to the twentieth century the third decade at the end.
There are three conservation principles:
– Biosis (natural biochemical processes, supported by the temperature, relative humidity and sometimes air, regulation, weakening the activity of microorganisms, used for storage of fresh fruits and vegetables);
– Anabiosis (microbial and enzyme activity weakened freezing, storage of carbon dioxide in the atmosphere, salt, sugar and others. Chemicals);
– Abiosis (micro-organisms are destroyed heating, electric shock, rays are ionizing, ultrasound, only micro-toxic materials, sterile micro-filtration of the product).
Before preservation products sorted, cleaned, remove inedible parts (seeds and skins of fruit, meat and tendons, bones, fish scales and guts).
Different ways of canned food, and biological properties and preserves the storage time varies.
Different preservation methods:
1st Pasteurization.
2nd Sterilization.
3rd Cold storage (refrigeration, freezing).
4th Drying.
5th Salting and preserving sugar.
6th Marinating.
7th Fermentation.
8th Smoking.
9th Preservation.
10th Acidification.
11th Cooking (boiling).
12th Preservation of antibiotics and antiseptic agents.
13th Canning preservatives (chemicals).
14th Preservation of radiation.
15th Sulphitation.
16th Casseroles.
17th Swelling.
18th Blanching.
19th Flambeed (burning), and others.
Many conservation practices is mixed (background and intermediate), such as: casseroles made only after the product apkepinimo (sizzling and swelling), refrigeration – after blanching, fry-up, browning need for further actions, fry-up is continued apkepinimo and so on.
Preservation usually carried out with different preservatives: blanching – salt, sugar or other substances in solution, marinating – the vinegar, brine or alcohol, smoking – chemicals, disinfectants, tanning – lactic acid, etc.
Preserved fruits, vegetables, meat, mushrooms, fish and shellfish. Preservation of food products are washed, cut, peeled, removed the inner parts of the fruit, which is a seed, peduncles or dice.
Products used for preservation of low and high temperature, chemicals, salt, sugar.
Method of preservation depends on the product features.
To extend the shelf life of food products, is necessary to prevent physical alteration, suspension of certain enzymes and microorganisms activity. From fast food and there is a failure of chemical preservatives.

%d bloggers like this: