© 20 maisto produktų žudikų

Ar žinojote, kad yra maisto produktų, kuriuos jūs valgote kiekvieną dieną ir kurie jus žudo? Dauguma mūsų meniu turi keletą šių maisto produktų, bet, jei visus juos sujungsite, gausite mirtiną kombinaciją ir turėsite pradėti keisti savo mitybą. Taigi analizuokite, ką valgote, ir šiandien pradėkite priimti tinkamus sprendimus. Štai 20 maisto produktų žudikų sąrašas. Stenkitės vengti ar apriboti šių maisto produktų vartojimą.

Kai kurie iš šių maisto produktų sukelia aukštą kraujospūdį, aukštą cholesterolio kiekį, širdies ligas, diabetą, Alzheimerio ligą ir netgi vėžį. Negalima pamiršti nutukimo, nerimo ir depresijos.

1. Konservuoti pomidorų padažai

Konservuotas pomidorų padažas yra paslėptas žudikas. Tai yra paslėptas cukraus šaltinis, kuris gali padidinti nutukimo, diabeto, širdies ligų ir netgi dantų skausmo pavojus. Kad išvengtumėte šių problemų, padažui naudokite šviežius pomidorus arba daržoves be papildomo cukraus ar druskos ir pridėkite savo prieskonių. Arba bent jau pirkite su kuo mažesniu cukraus ir natrio kiekiu.

2. Soda

Gazuoti gėrimai ar sodos yra vienas iš pavojingiausių priešų. Jie gali pakenkti jūsų odai, cukraus kiekiui kraujyje, hormonams ir nuotaikai. Pamirškite etiketėse skelbiamą informacija apie tai, kad naudinga, kad produkte yra maistinių medžiagų ar vitaminų. Viskas, kas jame yra, tai cukraus, maistinių dažiklių ir konservantų krūva. Jei ir cukraus nedaug, vis tiek gazuoti gėrimai, soda yra supakuoti su kenksmingais dirbtiniais saldikliais. Geriausia pasidaryti natūralias sultis.

3. Cukrus

Cukrus sukelia priklausomybę, padidėjęs gliukozės kiekis ir riebalai gali sukelti širdies ligas. Venkite cukraus kiek galite, kad sumažintumėte diabeto, vėžio, nutukimo, širdies ligų riziką. Mėgaukitės vaisių dubeniu arba vietoj cukraus įdėkite medaus.

4. Apdorota mėsa

Apdorotame maiste, pavyzdžiui, saliamis, kumpis, dešra ir pan., yra daug nitratų, natrio, konservantų ir priedų. Visos šios medžiagos gali padidinti vėžio, širdies ligų, diabeto ir netgi elgesio problemų bei mokymosi sunkumų vaikams riziką. Kad sumažintumėte neigiamą poveikį, pasirinkite vietinę mėsą iš gerai pažįstamo mėsininko, o ne iš supermarketų.

5. Augalinis aliejus

Augalinis aliejus yra mūsų virtuvės dalis. Tačiau kai kurie iš šių aliejų yra GMO, ir mes nežinome, kokius ilgalaikius padarinius gali turėti šie produktai. Be to, augaliniame aliejuje yra pavojingų transriebalų, kurie gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas, nutukimą, vėžį ir Alzhaimerio ligą. Patikrinkite etiketę ir, jei aliejus yra rafinuotas (išvalytas), venkite tokio produkto, nes jame yra laisvųjų radikalų, kurie gali skatina vėžio augimą, pagreitina senėjimą ir sukelia kitų problemų. Pasirinkite sveiką alternatyvą, tokią kaip alyvuogių aliejus, kokosų aliejus arba avokadų aliejus.

6. Margarinas

Margarinas – vienas iš labiausiai nesveikiausių maisto produktų jūsų dietoje. Margarinas nėra alternatyva sviestui, pagamintas naudojant hidrintus augalinius aliejus, ir tai yra nenatūralus produktas. Tai gryna chemija. Tai yra transriebalai, kurie gali pakenkti jūsų širdžiai, kraujagyslėms ir netinkamai valdo cholesterolio kiekį. Taigi tik sviestas, kitos naudingos alternatyvos yra alyvuogių aliejus ir avokadų aliejus.

7. Dešrainiai (mėsainiai)

Apdorotuose ir panašiuose rūkytuose ir sūdytuose mėsos produktuose yra daug konservantų, kurie kenkia jūsų sveikatai. Tačiau Atsakingos medicinos gydytojų komitetas palygino dešrainių (mėsainių) vartojimo poveikį rūkymo cigarečių poveikiui. Jei dar nesate įsitikinę, turėtumėte žinoti, kad dešrainiuose (mėsainiuose) yra daug natrio ir toksinų, dėl kurių padidėja vėžio rizika. Jei negalite atsispirti, bent jau įsitikinkite, kad dešrainiai (mėsainiai) yra be cheminių medžiagų it tik iš ekologiškų produktų. Geriausia pasigaminti namuose.

8. Bulvių traškučiai

Visuose keptuose maisto produktuose yra pavojingų medžiagų, vadinamų akrilamidu¹. Bulvių traškučiai nėra išimtis. Akrilamidas padidina gaubtinės žarnos vėžio, krūties vėžio, prostatos vėžio ir tiesiosios žarnos vėžio riziką. Taigi venkite bulvių traškučių arba pasidarykite sveikesnę versiją namuose. Į bulvytes įpilkite truputį alyvuogių aliejaus, pabarstykite druskos šaukšteliu ir iškepkite orkaitėje.

9. Salotų padažai buteliuose

Salotos padažai buteliuose pilni cukraus, dirbtinių spalvų ir aukštos fruktozės kukurūzų sirupo. Venkite jais šlakstyti salotas. Sveikam salotų padažui naudokite citrinų sultis, obuolių sidro actą arba balzamiko actą kartu su alyvuogių aliejumi.

10. Dirbtiniai saldikliai

Ne, tai nėra geriau už cukrų, net blogiau. Dirbtiniai saldikliai, tokie kaip aspartamas, neotamas, kalcio acesulfamas ir kt. gali turėti mažiau kalorijų, tačiau jie vis tiek gali padidinti diabeto, aukšto kraujospūdžio, širdies ligų ir metabolinio sindromo riziką. Jūs galite nepastebėti, tačiau daugelyje cukraus neturinčių produktų yra aspartamo, kuris laikomas pavojingiausia medžiaga pasaulyje. Cukrus turi sveikas alternatyvas, tokias kaip medus, klevų sirupas ir agavų sirupas.

11. Alkoholis

Alkoholis neturi naudos sveikatai: turintis labai daug kalorijų, galintis sukelti dehidrataciją, kepenų pažeidimą, svorio padidėjimą, depresiją ir odos problemas. Taigi, jei norite pakenkti savo kūno sistemai – nuo smegenų iki kepenų ir odos – kasdien rinkitės ir gerkite alkoholį. Priešingu atveju – vengkite.

12. Balta duona, rafinuoti miltai

Grūdai yra sveiki ir naudingi organizmui, tačiau jei tai balta duona, pagaminta iš rafinuotų miltų. Baltos spalvos miltai yra pašalinami iš visų maistinių skaidulų, mineralų ir vitaminų, o viskas, ką gaunate, yra grūdų atliekos, sumaišytos su chemikalais, kad būtų pasiekta graži balta spalva. Tačiau už jos ribų kyla svorio, skydliaukės pažeidimo ir organų pažeidimo pavojus. Rinkitės pilno grūdo duoną.

13. Pieno produktai

Taip, pienas, atrodo, sveikas produktas. Tačiau motinos pienas skiriasi nuo karvės pieno. Be to, senstant mes vystome laktozės netoleravimą. Pieno produktai yra susiję su maža maistinių medžiagų absorbcija, migrena, artritu, vėžiu, alergijomis ir astma. Taigi vėl pamirškime apie tas protingas rinkodaros gudrybes. Geriau gerkite kokosų ar migdolų pieną, ir jis skanesnis, naudingesnis už karvės pieną.

14. Barbekiu mėsa

Cheminės medžiagos, patenkančios į mėsą proceso metu, yra susijusios su kasos vėžio ir krūties vėžio rizika. Jei negalite atsispirti, pabandykite apriboti keptą mėsą, o norėdami sumažinti kancerogenų kiekį, apsvarstykite galimybę įberti rozmarino.

15. Energ(et)inis maistas

Energ(et)inis maistas gali būti reikalingas sportininkams, tačiau pabandykite atsispirti šių skanėstų kalorijų bomboms. Energ(et)iniuose produktuose daug cukraus (anksčiau kalbėjome apie cukrų), didelė dozė fruktozės kukurūzų sirupo, konservantų ir galbūt transriebalų. Taigi tai iš esmės saldainiai, kurie yra pilni kalorijų, cukraus ir dirbtinių ingredientų. Kitaip tariant, tai yra tiksinti uždelsto veikimo bomba.

16. Greitasis maistas

Žinoma, greitojo maisto skonis puikiai tinka, jis yra gana pigus ir visur prieinamas. Bet kas iš to gero skonio? Tai tas pats dalykas, kuris pamažu žudo jus: transriebalai, cukrus, druska, konservantai, priedai, dažikliai ir kiti chemikalai, kurie pagerina šio maisto išvaizdą ir skonį. Greitasis maistas gali sukelti diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, vėžį, nuotaikos sutrikimus, svorio padidėjimą, medžiagų apykaitos sutrikimus ir kt. Tad bent jau pabandykite sumažinti greitojo maisto produktų vartojimą.

17. Kviečiai

Kviečiai yra angliavandeniai, kurie staiga ir labai padidina cukraus kiekį kraujyje. Tai sukelia didelę insulino gamybą ir svorio augimą. Laikui bėgant, jūsų kasa bus perpildyta, ir jūs būsite atsparus insulinui, tada galite gauti diabetą. Aukštas cukraus kiekis kraujyje sukelia gamybą junginių, kurie pagreitina senėjimo procesą ir suteikia jums raukšlėtą odą. Tokiu būdu pagreitinsite senėjimą ir susirgsite cukriniu diabetu, kuris pats savaime yra didelė problema.

18. Sausi pusryčiai

Vėlgi mes kaltiname rinkodarą. Sausi pusryčiai nėra nekenksmingi, nes jų įvairiaspalvės žaismingos figūrėlės, esančios dėžutėje, gali pakerėti. Jie iš tikrųjų turi cukraus, dirbtinių dažiklių, konservantų, GMO produktų, ir dažnai iš jų pašalinamos maistinės medžiagos, kurias jie turėjo prieš perdirbant. Vietoj to, pabandykite avižinius dribsnius su šiek tiek šviežiais arba džiovintais vaisiais. Tai skaniau ir sveikiau.

19. Konservuotos vaisių sultys

Netikėkite tuo, kas didelėse rausvose etiketėse parašyta: 100 % vaisių. Konservuotose vaisių sultyse dažnai yra pridėto cukraus, dažiklių, konservantų, o pasterizuojant sultys gali prarasti savo maistines medžiagas. Geriausias pasirinkimas – rasti patikimą vietinį sulčių barą arba išsispausti vaisių sulčių namuose.

20. Druska

Druska vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant kraujospūdį. Jei valgysite per daug druskos, turėsite aukštą kraujospūdį ir padidinsite širdies ir kraujagyslių ligų riziką, kuri yra viena pagrindinių mirties priežasčių pasaulyje. Taigi, neatsisakykite druskos, tik ribokite jos kiekį ir kontroliuokite natrio kiekį perdirbtuose maisto produktuose. Tik 3,75 gramo natrio per dieną yra pakankamas ir saugus kiekis. Kai daugiau nei 6 gramai, kelia rimtą pavojų sveikatai.

——————————-

¹ Akrilamidas yra cheminis junginys, susidarantis aukštoje temperatūroje (aukščiau nei +120 °C) kaitinant daug angliavandenių, tokių kaip krakmolas, gliukozė, fruktozė turinčius produktus. Akrilamidas susidaro reaguojant cukrams ir amino rūgščiai asparaginui. Vykstant šiai reakcijai, kepami ar skrudinami maisto produktai įgauna rudą spalvą, aromatą ir skonį. Susidariusio akrilamido kiekis maiste priklauso nuo žaliavos auginimo būdo, rūšies, produkto gamybos temperatūros, kepimo laiko, galutinio produkto drėgmės. Akrilamido kiekis niekaip nesusijęs su produktų gamyba riebaluose.

Visose Europos Sąjungos (ES) šalyse tiriama, kiek maisto produktuose yra akrilamido. produktai kuriuose gali susidaryti akrilamidas bulvių traškučiai, gruzdintos bulvytės, sausainiai, vafliai, trapučiai ir kiti miltinės konditerijos gaminiai, sausi pusryčiai, tirpi kava, kavos pupelės, kavos pakaitalai, duona, perdirbti grūdiniai maisto produktai kūdikiams ir mažiems vaikams.

Europos maisto ir gėrimų pramonę atstovaujanti asociacija „FoodDrinkEurope“ yra parengusi priemonių paketą (toolbox) anglų kalba, kuriame pateiktos priemonės, siekiant sumažinti akrilamido kiekį produktuose, kurį galima rasti oficialioje Europos Sąjungos oficialioje svetainėje adresu:

http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/contaminats/ciaa_acrylamide_toolbox09.pdf

Taip pat yra parengti priemonių rinkiniai lietuvių kalba skirtingoms produktų grupėms (sausainiams, gruzdintoms bulvytėms, duonai ir kt.), kuriuose pateikiama pagrindinė informacija susijusi su akrilamido kiekio mažinimu: 

•  Pusryčių dribsniai;
  •    Kepiniai (sausainiai, vafliai, meduoliai ir kt);
  •    Duonos produktai;
  •    Bulvių traškučiai;
  •    Kepti bulvių produktai.

Parengta pagal užsienio spaudą

Nuotraukos:

1 – newmanfoods.com, 2 – medicalnewstoday.com, 3 – cloudfront.net, 4 – naturalnews.com, 5 – joshgitalis.wpengine.netdna-cdn.com, 6 – zdf.de, 7 – vorply.com, 8 – partyexcuses.com, 9 – timeinc.net, 10 – thenutritionalwellnesscenter.com, 11 – familydoctor.org, 12 – livestrongcdn.com, 13 – financialtribune.com, 14 – dreamstime.com, 15 – thehippietriathlete.com, 16 – foxnews.com, 17 – informa.com, 18 – todayifoundout.com, 19 – dreamstime.com, 20 – healthvlogs.com

Tarptautinė aludarių diena

Mintis švęsti Tarptautinę aludarių dieną (07-18) kilo JAV žurnalistui Jay Brooks, kuris rašė apie alų. Pasigavęs jo idėją žurnalas „Beer & Brewer Magazine“ šia proga pradėjo rinkti geriausią vietos aludarį.

Aludarių dienai minėti buvo pasirinkta liepos 18-oji – šv. Arnoldo vardadienis, nes šis šventasis kai kuriuose bažnyčios raštuose minimas kaip aludarių globėjas. Beje, alaus globėjais laikoma ir daugiau šventųjų: šv.Matas, šv.Augustinas iš Hipo, šv.Lukas gydytojas, šv.Armandas ir net šv.Nikolas (Kalėdų Senelis), mat jie prieš tapdami apaštalais buvo smuklininkai.

Šią dieną, be abejo, geriausia būtų atšvęsti su tikrais aludariais, gaminančiais šviežią gyvą alų. Surengti varžybas, išrinkti geriausią alaus gamintoją. Vyrams, mėgstantiems alų, tai gali būti tiesiog dar viena proga išgerti alaus.

Alus – vienas seniausių alkoholinių gėrimų. Jis gaminamas rauginant mieles ir miežius arba kviečius (kartais ryžius). Išgauti geresniam skoniui naudojami papildomi prieskoniai – apyniai, medus, kartais net uogos ir vaisiai. Alaus stiprumas – 2,5-12% alkoholio tūrio.

Daugiau skaitykite kategorijose Alus, Pasaulio alus

© Kalmukijos arbata

Kalmùkijos arbatà [kalm. Хальмг Таңһч цә] – nacionalinis gėrimas iš arbatžolių, vandens, pieno ir žaliosios plytelinės arbatos, kuris primena mongolišką arbatą. Paskaninama tirpintu sviestu, avienos riebalais ir kitais ingredientais.

  Tai žalioji arbata, kurią mongolams nuo seniausių laikų tiekė kinai. Tarybiniais laikais žaliąją arbatą presuodavo (briketais) ir darydavo iš gruziniškų arbatžolių rūšių.

  Kalmukiška arbata yra plytelinė, lapai ir ūgliai tankiai presuoti, gėrimas būna kartoko skonio ir turi geltonai raudoną atspalvį. Arbatžolės renkamos iki žydėjimo, nefermentuojamos.

  Arbata kalmukai gydo ligas. Arbata turi tonizuojančių savybių, o joje esantys alkaloidai ir saponinai naudingi žmogaus organizmui.  

  Trečiąjį gegužės šeštadienį vietiniai gyventojai – kalmukai  (Хальмгуд) – mini Kalmukijos Respublikos (kalm. Хальмг Таңһч) (Rusijos Federacija) nacionalinės arbatos dieną, kurios tikslas – kultūros vertybių ir kulinarinio paveldo išsaugojimas. Pirmąkart arbatos diena paminėta 2012 metų gegužės 19 dieną, tapusi kasmetine švente.  Įdomiausia tai, kad kalmukiška arbata panašesnė į pirmąjį patiekalą nei gėrimą.

Tradicinės kalmukų arbatos gamybos ceremonija vyksta griežtai laikantis tam tikrų ritualinių taisyklių. Pavyzdžiui, pagarbos ženklas, kai arbata svečiui gaminama jam matant. Tradiciniai arbatos gaminimo judesiai – iš kairės į dešinę, t. y. palei saulę. Pirmoji arbatos porcija atnešama burchanu (Buda): įpilama į aukojimo taurelę ir padedama ant altoriaus, po arbatos gėrimo atiduodama vaikams.

Tradiciškai užvirinta arbata dosniai pasūdoma, paskaninama pienu ir muskato riešutu, grūstu sviestu. Viskas kruopščiai išmaišoma ir geriama.

  Vaišindamas šeimininkas atneša arbatos dubenėlį laikydamas abiem rankomis krūtinės lygmenyje tuo parodydamas pagarbą svečiui. Siūlant arbatos laikomasi hierarchijos: pirmiausia dubenėlis paduodamas vyresniam pagal amžių asmeniui neatsižvelgiant į tai, ar jis yra svečias, giminaitis ar kaimynas.  Gavusysis privalo arbatos puodelį paimti abiem rankomis, o dešinės rankos bevardžiu pirštu ritualą baigti purškimu (kalm. цацл цацх) padėkodamas už arbatą ir pagerbdamas namų šeimininką bei jo šeimos narius. Tada, kai arbata išgerta, tuščio indo negalima apversti aukštyn kojom, nes tai laikoma prakeiksmu.

Geras ženklas, kai apsilankoma į rytinės arbatos gėrimo ceremoniją, nes kalmukai tiki sėkminga pradėtų darbų pradžia. Tai patvirtina ir patarlė, išvertus iš kalmukų kalbos: „Jei geriate iš ryto arbatą, viskas bus įvykdyta“.

Yra kelios versijos, iš kur kalmukai sužinojo apie arbatą. Pagal vieną iš jų, žinomas tibetietis šventikas Czonchava kartą susirgo ir kreipėsi į gydytoją, kuris išrašė „dievų gėrimą“, septynias dienas patarė gerti „ant tuščio skrandžio“. Lamaizmo įkūrėjas Czonchava paklausė patarimų ir išsigydė. Todėl jis paragino visus tikinčiuosius burchane paruošti stebuklingą gėrimą, kuris buvo pavadintas хальмг цэ.

Pagal kitą versiją, tradiciškai gerti arbatą kalmukams padovanojo budistų lama, nusprendęs rasti vegetarišką maistą, kuris nebūtų kaloringesnis už mėsos patiekalus. Lama 30 dienų meldėsi tikėdamasis stebuklo. Nuo tada kalmukams atsirado tradicija atlikti arbatos ceremoniją kaip dieviškąjį ritualą, o pati arbata tapo labiausiai garbinamas kalmukiškas gėrimas, nuo kurio šeimose prasideda rytas. Be arbatos neįsivaizduojama jokia kita šventė.

Kalmukiška arbata geriama Zimbabvėje, o Rusijoje ir JAV mėgstama su pienu ir druska.

Žr. Kalmùkijos (Kalmỹkijos Respùblikos) virtùvė

© Kalmukijos virtuvė

Kalmùkijos (Kalmỹkijos Respùblikos) virtùvė – tautos, kalbančios viena mongolų kalbų ir gyvenančios Kalmukijoje, Volgos žemupyje (Rusija), nacionaliniai patiekalai.

Nacionalinis patiekalas – virta aviena su svogūnais, laurų lapeliais ir žalumynais. Valgoma užpilant sultiniu, kuriame virė mėsa, pagardintu pipirais, druska, svogūnais ir actu. Kitas valgis – mėsėčių tipo gaminys (Берг) iš jautienos, sūdytų lašinių, trintų žaliųjų svogūnų. Atskirai ruošiama nerūgšti (prėska) tešla, ant kurios dedama jautienos faršo ir užsukami kraštai. Gaminiai verdami pasūdytame vandenyje ir paduodami su sviestu. 

Ypatingo skonio berekai (kalm. Бёреги, plg. turk. Börek), stambūs koldūnai, verdami taip: aviena arba jautiena, kiaulienos taukai, ropiniai svogūnai supjaustomi gabaliukais ir viskas sumalama mėsmale. Paskaninama druska, pipirais ir gerai išmaišoma. Tešlai imama aukščiausios rūšies miltai, kiaušiniai, druska, vanduo ir sumaišoma. Iš paruoštos tešlos daromi apvalūs paplotėliai, viduryje dedamas faršas ir užsukami kraštai. Verdama verdančiame pasūdytame vandenyje. Paliejama tirpintu sviestu ir paduodama. Tradiciškai valgoma rankomis, kad aromatingas sultinys, įsigėręs į koldūnus, patektų tiesiai į burną. Aviena arba jautiena kartais pakeičiama eršketo mėsa. Iš eršketo verdamas ir sultinys su žalumynais.

Tradiciniai kalmukiški koldūnai, primenantys uzbekiškus mantus (pailgus avienos pyragėlius, verdamus garuose) ir Sibiro koldūnus, dažniausiai valgomi per nacionalines šventes, o budistai vienuoliai vaišina praeivius.

Kalmukai mėsą džiovina supjaustydami ją plonais griežinėliais, kelioms minutėms sudeda į sūrymą, po to išima ir džiovina saulėje gerai vėdinamoje vietoje. Išdžiovinta mėsa vartojama ruošiant sriubas ir antruosius patiekalus.

Sriubos pagrindas – mėsos sultinys. Tai virta jautienos sriuba (Будан) su bulvėmis, svogūnais, miltais ir grietine, džiovintos ir rūkytos mėsos sriuba (Борцлсн махн). Mėsos sultiniai paskaninami svogūnais  (Махан шельтяган), makaronai – mėsa ir svogūnais (Хурсын махан гуйртяган).

Valgiai gaminami ir iš žvėrienos. Populiariausia yra antilopiena (saigos mėsa). Antilopienos dešrelės, troškinta antilopiena ir antilopienos vyniotinis paduodami su salotomis ir žalumynais. Махан Шёлтягян – stambiais gabalais virta aviena su bulvėmis, apibarstyta svogūnais. Manoma, kad šis patiekalas labai naudingas, nes apsaugo nuo silpnumo ir gydo rėmenis. Дотур – nacionalinis valgis iš virtų avienos vidaus organų (kepenų, inkstų, plaučių ir skrandžio). Virti mėsos subproduktai smulkiai supjaustomi, pridedama svogūnų, pipirų, lauro lapelių ir aplaistoma sultiniu. 

Populiariausi pieno produktai – sūris, varškė, grietinė, karvės pieno jogurtas ir kumelės pieno kumysas. Gaminamas tirštas, jogurto ir grietinės konsistencijos produktas (Цаган), turintis vitaminų C, A, E, D, K, PP, B grupės vitaminų (nuo B1 iki B15) ir kuris gerina kraują, stiprina imunitetą. Balta spalva kalmukams asocijuojasi su švara, šviesa ir gėriu. Dažnai linkima sėkmės sakant: „Balto tau kelio“. Boza – perdirbtas produktas iš kalmukiškos degtinės, kuris maišomas su pienu vadinamas хёёрмг, o kai atsiskiria išrūgos, ant indo dugno susidaro maistinga masė, vadinama ээдмг. Džiovinama varškė, suspausta į kumštį, vadinama сала шююрмг, o paplotėlio formos – хурсн.

Nacionaliniai patiekalai – miltų, kiaušinių, pieno arba kefyro kepinukai (Борцоки), mieliniai blynai, virti arklienos gabaliukai (Ишкесен мёрня махан) su pipirais, svogūnais, laurų lapeliais, miltiniai paplotėliai (Тюнтек), kepta aviena arba jautiena su makaronais (Хурен махн гуертяган), savo skrandžio sultyse įdaryta aviena (Кюр), troškinama žemoje temperatūroje, mažoje duobėje, ant laužo. 

Labai vertinamos žuvys (ypač šamas, eršketas, sazanas). Iš jų verdami sultiniai, kepami guliašai, natūralus šamo bifšteksas su svogūnais, troškinto sazano ikrai, žuvies dešrelės. Valgoma su svogūnais ir kitomis daržovėmis.

Vienas iš desertų – cukruoti obuoliai grietinėje (Хог тосн): vaisiai supjaustomi, užpilami grietine ir paverdama iki grietinės sutirštėjimo.

Geriama plikyta arbata (Джомба): užpilama šaltu vandeniu, pavirinama, po to įpilama pieno arba grietinėlės ir vėl virinama. Verdant arbata pamaišoma, perkošiama, įberiama druskos ir sviesto, sutrinto muskato riešuto ir geriama iš pialų. Kiti gėrimai – atšaldytas virintas pienas su grietine (Тарак), cukrinio sirupo, virinto vandens ir dažiklio (citrinų esencijos) tirpalas, serbentų sultys, skiestos vandeniu ir cukrumi, kavos gėrimas, Kalmukijos arbata (Ця, Курсан ця).

Plg. burèkas (2)

Žr. Kalmùkijos arbatà, Rùsijos Federãcijos virtùvė

 

 

© Chačapuris

© Chačapùris (2) (kitaip – chačiapùris (2)) [gruz. chaciapuri, khachapuri] – nacionalinis gruzinų (ir Kaukazo tautų) patiekalas – trapus mielinis pyragėlis ar sluoksniuotos tešlos paplotėlis, įdarytas sūryme brandintu fermentiniu sūriu, mėsa ar žuvimi. Gali būti su fermentinio ir varškės sūrių įdaru.

Chačapurių receptūra Gruzijoje įvairuoja, nelygu kuriame regione gaminami. Valgiui tradiciškai naudojami miltai, rūgpienis (jogurtas arba kefyras), kepimo milteliai, druska, įdarui – įvairūs sūriai (mocarela, feta (brinza)), kiaušinis, žalumynai (petražolės, krapai), patepimui – ne lydytas, o paprastas sviestas. Tešla užminkoma, kuriam laikui paliekama išbrinkti. Sūriai susmulkinami ir sumaišomi su kiaušiniu ir žalumynais. Įdaras turi būti sūrokas. Jeigu sūriai švelnesni, būtina įberti druskos.

Tešla padalinama į 4 didesnes dalis arba į 8 mažesnes. Didesnės dalys iškočiojamos į apskritimus, į viduriuką dedama įdaro ir kraštai sujungiami.

Iškočiojamas maždaug 0,7 cm storio paplotėlis ir kepama sausoje įkaitintoje keptuvėje po 1,5-2 min. iš kiekvienos pusės.

Iškepęs paplotėlis patepamas sviestu ir uždengiamas lėkšte. Paplotėliai dedami vienas ant kito.

Jei padalinama į 8 dalis, įdaras dedamas tarp dviejų iškočiotų paplotėlių, kraštai gerai sujungiami (galima patepti kiaušinio baltymu).

Plg. čeburèkas

Žr. Grùzijos virtùvė

CHAČAPURIŲ GAMYBA

Tešlai:

Sviesto – 100 g

Verdančio vandens – 1 stiklinė

Kvietinių miltų

Įdarui:

Varškės – 600-700 g

Svogūno laiškų

Česnako skiltelių

Krapų

Druskos

Kiaušinių

Kepimui:

Augalinio aliejaus

1. Sviestą supjaustome gabaliukais, leidžiame atvėsti.
2. Verdančiu vandeniu užpilame sviestą, įberiame 0,5 g arbatinio šaukšto druskos ir išmaišome su ištirpintu sviestu.

3. Suberiame miltus.

4. Išminkome elastingą tešlą.

5. Įdarui smulkiai supjaustome svogūno laiškus,

krapus,

česnako skilteles. Viską sutriname grūstuvėje.

6. Gautą mišinį išmaišome su varške.

7. Padruskiname, įmušame kiaušinį ir kruopščiai išmaišome. Iškočiojame plonai tešlą. Dedame įdaro ir formuojame chačapurius. Kepame įkaitintame aliejuje. Iš tokios tešlos gaminami ir skanūs čeburekai.

 

Metas rinktis maistininko profesiją. Atvirų durų diena

Metas rinktis maistininko profesiją 

Profesijų aprašymas.pdf (skaidrės)

Kviečiame mokytis 2016-2017 m.m.

Kontaktai: tel. 8 676 37093 danute.matuleviciene@mpcentras.lt arba tel. 8 684 30565 lilija.ukneviciene@mpcentras.lt

Daugiau informacijos apie mokymo įstaigą:

Mokymo priemonės maistininkams

Profesijos ir išankstinė registracija internetu:

PROFESIJOS
IŠANKSTINĖ REGISTRACIJA
SUAUGUSIŲ SKYRIUS
GIMNAZIJOS SKYRIUS
DOKUMENTAI STOJANT MOKYTIS

Specialybės: 

Maisto pramonės darbuotojas – 1 m. po 12 klasių; 3 m. po 10 klasių
Virėjas – 2 m. po 12 klasių; 3 m. po 10 klasių; formuojama grupė baigusiems mokyklą pagal spec. ugdymo programą
Konditeris – 1 m. po 12 klasių; 3 m. po 10 klasių; 2 metai, nesuteikiant vidurinio išsilavinimo baigusiems 10 klasių
Padavėjas ir barmenas – 1,5 m. po 12 klasių; 3 m. po 10 klasių
Viešbučio darbuotojas – 1,5 m. po 12 klasių; 3 m. po 10 klasių
Pardavėjas –  3 m. po 10 klasių
Prekybos įmonių vadybininko padėjėjas – 3 m. po 10 klasių
Smulkiojo verslo organizatorius – 1 m. po 12 klasių
Elektroninės prekybos agentas – 1 m. po 12 klasių
Kelionių agentas – 1 m. po 12 klasių; 3 m. po 10 klasių
Apskaitininkas ir kasininkas – 1 m. po 12 klasių

Dėl priėmimo mokytis galite konsultuotis telefonais ir el.paštu:

• Viešbučių ir viešojo maitinimo skyrius  8 37 324141, mokymas@mpcentras.lt (Vilniaus g. 42, Kaunas)
• Maisto technologijų ir prekybos skyrius 8 37 456415, sekretore@mpcentras.lt (Taikos pr. 133, Kaunas)
• Suaugusiųjų mokymo skyrius  8 37322826,  8 684 74462,  suaugusiumokymas@mpcentras.lt (Vilniaus g. 42, Kaunas)

Stojantieji pateikia šiuos dokumentus:

1. Prašymą, kuriame nurodoma pasirinkta mokymo programa (užpildysite vietoje).

2. Įgyto išsilavinimo pažymėjimą (originalą).

3. Sveikatos pažymėjimus (086/a ir 027-1/a formos).

4. Dvi fotonuotraukas (3×4 cm).

5. Pasą arba asmens tapatybės kortelę ir kopiją.

6. Mokyklos pažymą apie užsienio kalbos kalbinės kompetencijos lygį (baigusiems pagrindinio ugdymo programą, t.y. po 10 kl.).

7. Jei siekiate įgyti antrą kvalifikaciją, pateikite anksčiau įgyto išsilavinimo dokumentų kopijas.

8. Pedagoginės psichologinės tarnybos pažymas dėl specialiojo ugdymosi, švietimo pagalbos skyrimo mokyklų pažymas apie baigiamosios klasės bendrojo ugdymo dalyko (-ų) programos (-ų) pritaikymą bei mokymosi pasiekimus (ko išmoko).

—————

 

@ Pomidorinės

2015 metų rugpjūčio 26-oji – Pomidorinės – La Tomatina festivalis – didžiausias kasmetinis planetos pomidorų mūšis Ispanijoje, Bunjolio miestelyje. Tai derlingo regiono centras. Kasmet pomidorų festivalyje mėtomasi pomidorais.

La Tomatina organizuojamas nuo 1945 metų netoli Valensijos Rytų Ispanijoje ir vyksta paskutinį metų rugpjūčio trečiadienį. Manoma, kad pirmieji bandymai mėtytis pomidorais buvo vienas iš vietinių vaikystės draugų maisto mūšių.

Provincijos miestelyje festivalis tapo toks populiarus, kad šventės gerbėjų kasmet daugėja. Pagrindinėje miesto aikštėje raudona spalva lyg kraujas liejasi pomidorų kaip sniego gniūžčių lavina. Tokia tradicija liudija, kad mėtydami vienas į kitą pomidorus dalyviai galėtų pagerbti Mergelę Mariją ir St. Louis Bertrand.

Festivalio metu mūšis pomidorų tyre prasideda ir baigiasi sirenomis, o trunka tiek, kiek į gatves papilama tonų pomidorų, sunkvežimiuose atvežtų daržovių.

© Mokymo priemonės maistininkams

Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centras 2015 metais parengė ir išleido mokymo priemones maistininkams pagal modulines mokymo programas.

Plačiau skaitykite ČIA. 

Knygų peržiūra ir daugiau informacijos rasite ČIA.

Norėdami atsisiųsti mokymo medžiagą, paspauskite Siuntiniai.

© Kalėdų valgiai

Kalė̃dų val̃giai dgs. – Saulės grąžos šventės valgiai.

Gruodžio 25 diena daugeliui pasaulio žmonių yra viena svarbiausių metų švenčių, kuria simboliškai pažymimas Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Kai kurios šiai dienai būdingos tradicijos beveik tokios pat įvairiose pasaulio šalyse: krikščionys Kalėdų dieną dalyvauja ypatingose šventinėse mišiose, keičiasi dovanomis, puošia namus specialiais simboliais. 

„Seniausia“ kalėdinė istorija aprašyta Evangelijose pagal Luką ir Matą: pirmojoje pasakojama, kaip netoli Betliejaus miesto bandą prižiūrėjusiems piemenims apsireiškęs Viešpaties angelas Gabrielius pranešė džiugią žinią apie Kristaus gimimą; antrojoje – kaip trys išminčiai sekę paskui ryškią žvaigždę, kuri juos atvedusi pas šventą Kūdikį.

Tradiciškai susiklostė, kad ši šventė minima gruodžio 25-ąją. Šios dienos pasirinkimą greičiausiai lėmė senosios pagoniškos tradicijos. Senovės romėnai maždaug tokiu metų laiku švęsdavo metų pabaigą; per iškilmes būdavo garbinami derlingumo dievas Saturnas bei šviesos dievas Mitras. Senojoje Šiaurės Europoje gruodžio viduryje žmonės taip pat švęsdavo derliaus sezono pabaigą. Svarbi iškilmių dalis – specialiai ruošiami valgiai bei būstų puošimas žalumynais, žmonės giedodavo giesmes bei keisdavosi dovanomis. Palaipsniui šie papročiai tapo Kalėdų šventės dalimi.

Kalėdų svarba pradėjo didėti nuo IV amžiaus vidurio, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, ir antrojo tūkstantmečio pradžioje tapo svarbiausia religine Europos švente. Reformacijos laikotarpiu šios tradicijos buvo slopinamos, kadangi reformatai įvairius su Kalėdomis susijusius papročius laikė pagonybės išraiška. Tačiau senosios tradicijos gana greitai atgijo ir iš naujo įsitvirtino šalyse, kur buvo laikinai nuslopintos – pavyzdžiui, Anglijoje bei kai kuriose Britanijos kolonijose.

Kalėdinė eglutė tikriausiai atsirado kaip aliuzija į „rojaus medį”: Vokietijoje senovėje tai būdavo visada žaliuojantis medis, papuoštas obuoliais, prie kurio gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. XVII amžiaus pradžioje vokiečiai savo namus Kalėdų proga puošdavo eglutėmis, apkabinėtomis vaisiais, riešutais, uždegtomis žvakutėmis, popierinėmis rožėmis; kiek vėliau – ir dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais. XIX amžiuje paprotys puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje.

Tradicinės kalėdinės spalvos yra žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona – kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.

Kalėdų senelis, pasaulyje turintis daugybę vardų, yra neatsiejama Kalėdų šventės dalis. Iki šios dienos išliko labai nedaug žinių apie senovėje dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenusį vyskupą Nikolą, padėdavusį skurde gyvenantiems vaikams. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, Nikolas buvo paskelbtas šventuoju ir vaikų globėju. Gruodžio 6-oji – Šv. Nikolo diena – yra svarbi šventė kai kuriose Europos šalyse. Šv. Nikolas lankosi miestuose ir kaimuose, vadovauja paradams, kalbina vaikus ir teikia jiems nedideles dovanėles. Jis apsirengęs kaip vyskupas: raudonai balta mantija ir aukšta kepure. Jis niekur nekeliauja vienas – Šv. Nikolą visuomet lydi padėjėjas Juodasis Peteris. Vaikai labai myli Šv. Nikolą ir bijo jo padėjėjo, kuris stebi vaikus: kas elgiasi gražiai, o kas neklauso tėvų. Blogi vaikai dovanų gali gauti tik rykščių, arba dar blogiau – Juodasis Peteris gali išsinešti juos savo krepšyje ir laikyti tol, kol jie išmoks gražiai elgtis. Olandų emigrantai šią tradiciją atvežė į Ameriką. Jie Šv. Nikolą vadino Sinterklaasu, ir pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas (Santa Claus).

Daugeliui krikščionių Kalėdų laikotarpis prasideda artimiausią sekmadienį po lapkričio 30 dienos (Šv. Andriejaus, vieno iš dvylikos Kristaus apaštalų, šventės).  Tą sekmadienį prasideda Adventas (šis žodis reiškia „atėjimą“), keturių savaičių laikotarpis, kurio metu krikščionys rengiasi Kūdikėlio gimimui. Kai kuriose šalyse krikščionių namai puošiami vainikais, nupintais iš visada žaliuojančių augalų – eglučių arba bugienių – šakelių. Vainikai paprastai dedami ant stalo arba kabinami ant durų, o tarp šakelių įkišamos keturios žvakės, reiškiančios keturis iki Kalėdų likusius sekmadienius. Pirmąjį sekmadienį šeima uždega vieną žvakę, antrąjį – dvi, ir taip toliau, ir kartu meldžiasi. Kalėdų dieną į vainiką įsmeigiama didelė raudona žvakė, simbolizuojanti Jėzų.

Kitur žmonės naudoja specialų Advento kalendorių arba Advento žvakes, žyminčius kiekvieną iš 24 iki Jėzaus gimimo likusių dienų. Advento kalendoriuje vaizduojami spalvingi kalėdiniai paveikslėliai, o dienos yra sužymėtos ant specialių atlankų. Kiekvieną dieną atverčiamas naujas atlankas ir atidengiamas po juo esantis šventinis paveikslėlis arba ištrauka iš Biblijos. O ant Advento žvakės būna surašomos dienos, ir kiekvieną vakarą žvakė uždegama ir deginama tol, kol sudega iki kitos datos užrašo. Kalėdų dieną visa žvakė būna sudegusi iki galo.

Kalėdų laikotarpiu daugelyje bažnyčių būna paruošiamos prakartėlės – Jėzaus gimimą vaizduojančios scenelės su ėdžiose gulinčio Kūdikėlio Jėzaus, besimeldžiančių Marijos ir Juozapo, išminčių, angelų, piemenų ir gyvulėlių figūromis.

Daugeliui krikščionių Kalėdų kulminacija – vidurnakčio mišios ar kitos pamaldos, kurių metu giedamos Kalėdų giesmės ir klausomasi skaitinių iš evangelijų pagal Luką ir Matą, o pamokslininkai bei kunigai kalba apie Kristaus atėjimą ir taiką bei supratimą tarp žmonių.

Kalėdų laikotarpis baigiasi Trijų karalių švente sausio 6 dieną. Vakarų krikščioniškose bažnyčiose Trijų karalių šventė pažymi Išminčių atėjimą pas Kūdikėlį Jėzų, o Rytų krikščionys šią dieną švenčia Jėzaus krikštą.

Kalėdoms dažniausiai pjaudavo kiaulę, rečiau avinuką, ruošdavo šiupinį (ypač Žemaičiuose), kepdavo ir virdavo mėsą, dešras, plokštainį. Labai populiarus valgis buvo su raugintais kopūstais troškintos šviežios ar parūkytos dešros. Buvo daroma šaltiena, kepamas pyragas, verdama gilių kava. Vienur gamindavo riebią miežinių kruopų, žirnių ar jų mišinio košę su gausiu kiaulienos įdaru, dar ir bulvių pridėdavo, kitur būtina šiupinio dalis buvo kiaulės uodega, trečiur šiupinį troškindavo su kapota kiaulės galva ar ausimis ir kojomis.

Populiarus kalėdinis valgis – plokštainis – keptas su kiauliena. Į jį įkepdavo kiaulės pusgalvį, kumpį, kumpio karką, kiaulės kojas, kojas ir snukį, palūpį. Kai kur buvo populiarūs vėdarai.

Iš paukštienos Kalėdoms kepdavo žąsį su kopūstais. Tai ypač žemaičių mėgstamas valgis. Kepdavo ir antis, kalakutus (Aukštaitijoje).

Šaltiena – visur Lietuvoje populiarus šventinis valgis.

Iš sriubų mėgstamiausia mėsiška (su kiaulės palūpiu, iš kiaulės kraujo ir kruopų) kopūstų sriuba.

Kalėdoms kepdavo miežinį arba kvietinį ragaišį, pagerintą pienu ir kiaušiniu, arba grikinį ragaišį. Pyragą valgydavo, užsigerdami kisieliumi ar aguonų pienu. Kiti kepdavo aguoninį pyragą, riestainius.

Iš gėrimų mėgstamiausias alus. Jį iš miežių darydavosi žemaičiai, zanavykai ir ypač aukštaičiai, tačiau nestiprų. Taip pat ir giros.

Kalėdoms gaminami ir įvairūs konditeriniai kepiniai: sviestiniai, šokoladiniai, vaniliniai sausainiai, meduoliai, vyniotiniai, kalėdiniai pyragai, sausainiai su įdarais.

Dabar pasaulyje Kalėdos – tai ir bažnytinė šventė (visur laikomos iškilmingos pamaldos), ir pasaulietinė (dovanas  vienas kitam dovanoja net nereligingi žmonės), ir šeimos šventė. Amerikoje per Kalėdas valgoma veršiena ir kalakutas, Šveicarijoje – tradicinė lašiša ir pagal specialų receptą paruoštas kepsnys, Vokietijoje – kepta žąsis ir pyragas su riešutais, marcipanais, razinomis. Prancūzų tradicinis delikatesas – žąsų kepenėlės ir lašiša. Prancūzijoje ant šventinio stalo visuomet yra ir paukštienos kepsnys – įdarytas kalakutas, antis, žąsis ar višta, saldus pyragas, kiauliena ir kraujinė dešra, o pajūryje gyvenantys prancūzai stalą apkrauna jūros gėrybėmis. Italų kalėdinė vakarienė – kiaulių kojos, dešrelės, keptos žuvys ir jūros gėrybės (įvairiausi moliuskai, maišyti su tradiciniais siūlų pavidalo ilgais plonais makaronais (spagèti nkt.), pyragas su cukatomis ir razinomis, garuose virta menkė arba ešerys su baltuoju vynu, nupenėta kepta žąsis arba kitas didelis paukštis, datulės bei kekėmis džiovintos vynuogės. Austrijoje per vakarienę pirmiausia valgoma nacionalinė lakštinių sriuba, o paskui – karpis, paršelis drebučiuose su krienais ir žaliaisiais žirneliais, tradiciniai maži žvaigždučių, eglučių ar pusmėnuliukų formos kepiniai (pyragaičiai), Danijoje valgoma antis su obuoliais, Didžiojoje Britanijoje – pudingas bei įrudęs kalakutas su spanguolių arba agrastų padažu, Olandijoje – forminiai cinamoniniai pyragaičiai, triušiena, elniena arba laukiniai paukščiai, Škotijoje – ploni apvalūs avižiniai paplotėliai, Belgijoje – veršienos dešra su triufeliais, šerniena bei tradicinės pusryčių bandelės, Ispanijoje – migdolų sriuba, keptas ėriukas, paršiukas, kalakutas, jūros ešerys su šafranu, moliuskai, o tradicinis valgis – tironas (minkštas – pagamintas iš migdolų ir primena riešutų chalvą, bei kietas – iš tų pačių riešutų ir medaus pagamintas patiekalas, primenantis griliažą), Čekijoje – su kmynais keptas karpis. Tradiciškai čekai šventinę vakarienę pradeda pamirkydami duoną meduje ir ją padalindami visiems, esantiems prie stalo. Švedijoje per Kalėdas duodama orkaitėje kepto kiaulės kumpio, paruošto druskos ir cukraus marinate, taip pat kiaulienos dešrelių ir saldaus ryžių pudingo, kelių rūšių marinuotos silkės, kepenų pašteto, rūkytos dešros, keptų mėsos frikadelių su svogūnais ir ančiuviais, kiaulienos šaltienos, virtos iš pažandžių ir kojų. Portugalijoje patiekiama džiovinta sūdyta menkė su avinžirniais (Bakalao), taip pat tradicinis pyragas, kuriame, be cukatų ir migdolų, įkeptos įvairios figūrėlės. Graikijoje tradiciškai patiekiamas vyne troškintas kalakutas, kimštas mėsos, pomidorų ir uogų įdaru, ir kepiniai, kalėdinė duona. Rumunijoje kepamas pintas mielinis pyragas, gaminami balandėliai su kopūstų arba vynuogių lapais, patiekalas iš ožiuko. Latvijoje per Kalėdas turi būti 9 patiekalai (kepta kiauliena, kiaulės galva,, karpis, virti žali žirniai su keptos mėsos gabalėliais ir spirgučiais, kraujinė dešra, iš Vokietijos atkeliavusi imbierinė duona). Vengrų tradicinis Kalėdų valgis – česnakai su medumi. Daugelyje Europos kraštų geriamas šampanas ir vynas (pvz., Portugalijoje – saldus portveinas), o Danijoje specialus gėrimas (Glegas) – cinamono, gvazdikėlių, vyno ir vandens mišinys.

Kalėdų valgiai lydimi linksmybių, būrimų. Tačiau stačiatikiams Kalėdos – pasninko metas.

Žr. kalėdáitis (1)

Žr.:

© Advento valgiai

© Pasninko valgiai

© Kūčių valgiai

© Kalėdaitis

Tarptautinis konkursas „Geriausio duonos ir pyrago gaminių kepėjo meistriškumo konkursas-2014“

2014 gruodžio 11 dieną Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro (Taikos pr.133, Kaunas, Lietuva) Maisto technologijų skyriaus konditerijos laboratorijoje vyks tarptautinis „Geriausio duonos ir pyrago gaminių kepėjo meistriškumo konkursas-2014“

Konkurso pradžia – 10.00 val.

Tarptautiniame konkurse dalyvaus Lietuvos ir Latvijos bei Baltarusijos profesinio mokymo įstaigų mokiniai.

Konkurso dalyviai privalo atsivežti atliktą namų darbą – tradicinį savo šalies ar regiono duonos gaminį, konkurso metu atlikti nuostatuose numatytas praktines užduotis. Jas konkurso dalyvis turės atlikti per 4 valandas.

Informacija teikiama telefonu: (8 37) 45 64 15
el.paštas:  duona@mpcentras.lt

© Populiariausios sriubos pasaulyje

Kiekviena pasaulio šalis turi savo mėgstamus receptus pirmųjų patiekalų, kurių skonis pakeri ne vieną gurmaną. Gaspačo – šaltos ispaniškos vegetariškos trintų daržovių sriubos – tėvynė: vieni mano, kad Italija, kiti – Ispanija. Iš tikrųjų italai, ispanai, net olandai ir portugalai dievina šią pomidorų sriubą, tačiau kilmės požiūriu sriuba – andalūzų valgis (isp. gazpacho < arab. „mirkoma duona“; liet. pomidorų sriuba). Plačiau skaitykite ČIA

Žinovai teigia, kad prancūziška svogūnienė buvo valgoma žiemą, naktimis, nes užkandis buvo siūlomas tiems, kurie Paryžiuje dirbo krovikais tamsiuoju paros metu. Klysta tie, kurie mano, jog sriubos pagrindas – svogūnai. Tiesą sakant, svogūnienė ruošiama iš sultinio, sūrio, taip pat paskaninama vynu arba grietinėle. Soti sriuba patiekiama su skrebučiais. Nenuostabu, jog garsus rašytojas Ernestas Hemingvėjus tikėjo, kad ši sriuba šildo ir suteikia stiprybės, nes svogūnuose esama daug įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Sakoma, kad svogūnų sriuba yra puikus pasirinkimas tiems, kurie laikosi dietos ir rūpinasi savo sveikata.

Įdomi svogūnienės atsiradimo ant Prancūzijos virtuvės stalo istorija. Pasirodo, kad sriuba ne vieną šimtmetį maitino Europos neturtinguosius. Tai dažnas vargšų valgis. Karališkuoju delikatesu svogūnienė tapo XVIII amžiuje. Pasak legendos, Liudvikas XV, atsidūręs medžioklėje be vakarienės, nusprendė pasistiprinti. Pagal vieną versiją karalius pats paruošė sriubą, pagal kitą versiją – įsakė tai padaryti savo virėjui. Patiekalo paruošimo būdas buvo labai paprastas: svogūnus pakepino aliejuje, užpylė šampanu ir pakaitino iki virimo. Šiandien virėjai šį receptą paįvairino kitais ruošimo būdais. Plačiau skaitykite ČIA

Japonų virtuvės delikatesas – misas – sojų pupelių pasta. Kalbama, kad tolimoje praeityje japonas vyras, prieš siūlant savo ranką ir širdį savo mylimajai, paklausdavo merginos, ar ji pasiruošusi jam visada gaminti misą. Taip pat žinoma, kad kiekviena japonų šeimininkė turi savo firminį sriubos receptą. Patiekalo gerbėjai įsitikinę, jog karštos sriubos puodelis suteikia jėgų, gelbsti nuo įvairiausių ligų. Plačiau skaitykite ČIA

Buabesas – prancūziška žuvienė, mėgstamiausias Marselio pasididžiavimas. Todėl neretai vadinama Marselio sriuba, o kartais – Marselio ausis. Manoma, kad šio legendinio patiekalo kūrėjai – paprasti žvejai, virdavę sriubą iš žuvų, kurios likdavo po sugavimo pardavimo. Tai reiškia, kad iš žuvų likučių. Laikui bėgant, žuvienė išpopuliarėjo pasaulyje ir tapo išskirtiniu kulinariniu šedevru, kuris, beje, šiandien valgis nėra pigus. Turtingas, sodrus sriubos skonis priklauso nuo produktų įvairovės ir kai kurių ruošimo paslapčių, kurias žino tik geriausi pasaulio virėjai. Pavyzdžiui, Marselio ir Paryžiaus profesionalai virėjai teigia, kad skaniam buabesui paruošti reikia penkių pagrindinių rūšių žuvų, o sriubos virimo procesas turėtų užtrukti bent dvi valandas. Tai atitinka ir pavadinimo kilmę: išvertus iš prancūzų kalbos Bouillabaisse reiškia „lėtai virti, ruošti lėtai“.

Barščiai. Sunku tiksliai nustatyti, su kokia konkrečia virtuve susijusi ši sriuba. Tačiau negalima paneigti tai, kad yra viena iš labiausiai žinomų skaniausių sriubų pasaulyje. Kiekviena tauta savo nacionalinėje virtuvėje turi skirtingus barščių ruošimo receptus. Kiekvienai šeimininkei sriubos skonis vis kitoks. Apie turtingą barščių praeitį ir kilmę liudija daugelis versijų. Pavyzdžiui, manoma, kad pirmą kartą sriubą išvirė kazokai, kai Petro Pirmojo valdymo laikais buvo užimta turkų chano Azovo tvirtovė.

© Misas

Mìsas (2) [misoshiro < jap.; kin. doujang] – kvapni rauginta fermentuoto saldymedžio šaknies, sojų pupelių tyrė, gaminama iš virtų sojų pupelių, kruopų (ryžių, miežių ar kviečių), druskos ir vandens.  

Senovėje buvo gaminama Japonijoje ir Kinijoje.

Misas – populiarus japonų ir kinų restoranų patiekalas. Sudėtinė sriubos dalis – sojų pupelių pasta, be kurios miso neįmanoma išvirti. Likusių ingredientų rinkinys priklauso nuo virėjo fantazijos – tai gali būti grybas, žuvis, moliuskai, daržovės arba dumbliai.

Tai pati vertingiausia sriuba, gyvas maisto produktas, kuriame dėl fermentacijos atsiradę mikroorganizmai naudingi žarnyno mikroflorai. Mažina cholesterino kiekį, neutralizuoja rūkymo žalą, apsaugo nuo daugybės ligų.

 Misas turi daug aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir vitaminų bei labai mažai riebalų.

Misas būna įvairių spalvų ir skonių. Ant dugno galima rasti grybų, sojos varškės tofu ir dumblių. Tyrė labai sūri ir vartojama kaip druskos arba sojų padažo pakaitalas.

Tradiciškai valgoma nevirta. Į stalą misas patiekiamas išpilstytas į labai mažas lėkštutes ir yra geriamas kaip arbata, o tofu, grybai ir dumbliai ištraukiami lazdelėmis.

Plg. tòfu nkt.

Žr. kobalamìnas (2), sòjų pastà

© Svogūniẽnė

Svogūniẽnė (2) – svogūnų sriuba, kilusi iš Prancūzijos. Tai sotus, skanus ir šildantis organizmą valgis.

Viduramžiais svogūnienė buvo patiekiama jaunavedžiams po pirmosios santuokos nakties, o prieš kelis šimtmečius svogūnų sriuba buvo Paryžiaus krovikų pusryčiai. Napoleono laikais ji buvo privalomas prancūzų kariuomenės karių patiekalas.

XVII amžiuje svogūnų sriuba su sūriu, Prancūzijoje tapusi mėgstamiausiu pirmuoju patiekalu, patiekiama per pietus, kurie šalyje valgomi 18-19 valandą. Dar ir dabar kai kuriuose Prancūzijos regionuose šios sriubos tradiciškai patiekiama jaunavedžiams prieš pirmąją naktį.

Didžiajame Aleksandro Diumos kulinarijos žodyne nurodoma, jog svogūnai troškinami svieste, po to įpilama truputį pieno, druskos, kiaušinių trynių, sūrio, grietinėlės ir įberiamas žiupsnelis kajeno pipirų.

Prancūzijoje verdama tiršta, aromatinga sriuba su sūriu, pipirais ir ant viršaus plaukiojančia kepta duona. Tai nacionalinis prancūzų virtuvės patiekalas (soupe d’oignons), kuris buvo sukurtas pagal karaliaus Liudviko pageidavimą XV a. Karaliaus virėjas, medžiotojų namelyje radęs tik svogūną, truputį sviesto ir šampano, viską sumaišė ir išvirė pirmąją svogūnų sriubą.

Sriuba pagardinama rūkytais lašinukais, įpilama brendžio, įmaišoma grietinėlės ar balzaminio acto. Kepinant svogūnus, įberiama porą šaukštų miltų, kad vėliau viralas sutirštėtų. Jeigu sriubai naudojamas jautienos sultinys, ji būna tamsiai rudos spalvos ir stipraus, sodraus skonio. Vietoj jautienos sultinio galimas naudoti vištienos, daržovių sultinį ar sultinį iš kubelių.

Svogūnai kepami ant vidutinės arba mažos ugnies, retkarčiais pamaišant. Atsižvelgiant į tai, ant kokios ugnies kepama, procesas gali užtrukti 40-50 min. ar valandą. Iškepę svogūnai karamelizuojasi, įgyja rudą spalvą ir malonų aromatą.

Prancūzijos užeigose virtai svogūnienei būdingas salsvumas, atsiradęs lėtai ir ilgai karamelizuojant svogūnus. Jeigu svogūnai kepami vos kelias minutes, svogūnų sriuba skani, tačiau visai blyški, jai trūks tirštumo, t. y. viso to, kas turėtų būti būdinga šiai sriubai.

Originaliame prancūziškos sriubos recepte nurodoma, kad prieš patiekiant sriubą prancūziško batono riekelė turi būti apkepinama orkaitėje, ant jos užbarstoma sūrio ir visa tai panardinama į sriubą. Jei svogūnienei naudojamas prancūziškas vynas, sriuba būna ryškesnio skonio, aitresnė ir labai gardi.

Žr. Prancūzìjos Respùblikos virtùvė, sriubà (4)

© Gaspačas

Gaspãčas (2) (kitaip – ispãniška trìntinė) [isp. gazpacho < arab. „mirkoma duona“; liet. pomidorų sriuba] – nacionalinis andalūzų valgis – šalta ispaniška vegetariška trintų daržovių sriuba, tradiciškai gaminama iš pomidorų, agurkų, svogūnų, paprikų, duonos minkštimo, alyvuogių aliejaus ir česnako, duodama su skrebučiais arba šviežia bandele.

Teigiama, kad gaspačo pirmieji valgytojai buvo mulų varovai. Jie į kelionę imdavo molinį dubenį, česnako, aliejaus, agurkų ir sugrūstų džiūvėsių. Pakelėje jie dviem akmenimis sugrūsdavo česnaką, sumaišydavo jį su trupučiu druskos bei alyvuogių aliejaus ir tokiu mišiniu ištrindavo dubenį. Tada sluoksniais dėdavo supjaustytus agurkus, pomidorus, tarpuose pabarstydami duonos džiūvėsių. Viršutinis sluoksnis turėdavo būti džiūvėsių. Juos apšlakstydavo alyvuogių aliejumi. Po to molinį dubenį suvyniodavo į šlapius drabužius ir pastatydavo saulės atokaitoje. Kai drabužiai išdžiūdavo, sriuba būdavo paruošta valgyti.

Kita sriubos atsiradimo versija – Romos laikai. Romos imperijos legiono kariai su savimi turėdavo duonos, česnakų, druskos, alyvuogių aliejaus ir acto. Kiekvienas gamindavosi tirštą vėsinančią tyrę pagal savo skonį. Dabartinė sriuba vėliau papildyta iš Vakarų atkeliavusiais pomidorais.

Kulinarinėse ispanų knygose rašoma, kad iki Amerikos atradimo Europoje nebuvo pomidorų, paprikų, tad sriuba buvo gaminama iš duonos, česnakų, druskos, alyvuogių aliejaus ir acto. Tai buvo vadinamoji „Baltoji gaspačo“ (ajo blanko). Sakoma, kad Kolumbas, besiruošdamas į pirmąją savo kelionę, maisto atsargų statinėse vežėsi iš anksto paruoštą tyrę, kuria vėliau maitinosi įgulos nariai. Jeigu į ją būtų pridėta pomidorų, turėtume dabartinę „Gaspačo“ sriubą.

Anksčiau gaspačas buvo gaminamas rankomis – grūstuvėje sutrindavo daržoves ir sumaišydavo jas su sužiedėjusia duona. Iš pradžių valstiečiai į gaspačą nedėdavo pomidorų, Andalūzijos žemdirbiai apsiribodavo česnaku, alyvuogių aliejumi ir sužiedėjusia duona, po to imta dėti daržovių, ir tik po daugelio metų pomidorų, kai Kolumbas jų atvežė į tėvynę.

Dabar egzistuoja daugybė gaspačo variantų, daugelis iš jų aktualesni vasarą, tačiau yra ir karštos sriubos atmainų. Pavyzdžiui, Pietų Ispanijos, Andalūzijos uostamiestyje Kadise žiemą gaspačą patiekia karštą. Yra ir vadinamasis „Lamančo gaspačo“ (gazpacho mancheño) – labai tiršta sriuba iš laukienos, patiekiama ypač karšta. 

Dabar virėjas sukuria savo gaspačo receptą – deda bazilikų, troškintų kepenų, kumpio, riešutų, meliono, vynuogių, mėtų, krevečių, moliuskų, omarų, o vietoj tradicinių džiūvėsėlių prie sriubos patiekia paplotėlių, avokadų, kietai virtų kiaušinių, keptų migdolų.

Pomidorai, saldūs pipirai, agurkai, svogūnai su česnaku maišytuve virsta tiršta tyre, kuri perpilama į sriubos dubenėlį, į kurį dar įpilama tabasko padažo, citrinų sulčių, druskos, pipirų ir įberiama žiupsnelis džiūvėsėlių.

Italijoje pomidorų sriuba ypač populiari Toskanos srityje Italijos viduryje. Čia į sriubos sudėtį, be svogūnų, pomidorų, alyvuogių aliejaus, sultinio, būtinai dedama salierų, raudonųjų paprikų, kiaušinių, parmezano ir baltos duonos. Duonos dedama lėkštės apačioje ir ant jos pilama sriubos, kuri jau išvirusi sumaišoma su kiaušinio ir parmezano plakiniu.

Olandijoje į mėsos ir svogūnų sultinyje išvirtų kukuliukų sriubą dedama pomidorų, pomidorų tyrės ir vermišelių. Pagrindiniai olandiško šios sriubos varianto prieskoniai – laurų lapeliai, malta paprika ir čiobreliai. Be to, patiekdami išvirusią sriubą olandai dar įpila grietinėlės ir įberia petražolių. Valgoma su traškiomis bandelėmis, kurias olandai mirko į sriubą.

Portugalai į pomidorų sriubą, be pomidorų, aliejaus, česnako, druskos ir acto, dar deda svogūnų, kopūstų, bulvių, pupelių, rūkytų dešrelių, jautienos sultinio, pipirų. Verda ilgai (beveik 2 val.) ir valgo karštą.

Indijoje į pomidorų sriubą dedama kepenėlių, kalendros, kario, aitriųjų paprikų.

Pomidorų sriuba verdama su perlinėmis kruopomis arba ryžiais ir mėsos kukuliukais, sūriu arba pupelėmis, konservuotais žirneliais ir t. t. Patiekiama su smulkintais žalumynais, papuošiama šviežių kalendrų lapeliais ir smulkintomis aitriosiomis paprikomis, paskaninama tarkuotu sūriu, grietine arba grietinėle.

Žr. Ispãnijos Karalýstės virtùvė, šaltà sriubà, tabãskas (1)

Rudens gėrybių ir bendruomenių amatų mugė 2014 m.

2014 m. rugsėjo 5 dieną, penktadienį,  10 val. Kaune, Laisvės alėjoje, rudens gėrybėmis ir įvairiais dirbiniais prekiauti bei savo amatus demonstruoti kviečiame ūkininkus, verslininkus, amatininkus, prekybininkus, tautodailininkus iš visos Lietuvos bei užsienio šalių. 
Kviečiame miestų ir kaimų bendruomenes aktyviai dalyvauti šiame renginyje su savo gaminiais ir meniniais kolektyvais. 

Dalyvių registracija nuo rugpjūčio 4 dienos 9 val. iki 15 val.

Lietuvos Žemės Savininkų Sąjunga

Donelaičio g. 2 – 224, Kaunas;

Kontaktai:
Tel. 8 614 61900; 8 61222008; 8 37 223310; 
arba el. paštu: azuol_bendr@yahoo.com ; info@lzss.lt 

Rugsėjo 5 dieną 11 val. Vilniuje, Gedimino prospekte, vyks respublikinis renginys “Derlius 2014“

„Derlius 2014“ šiais metais vyksta kartu su „Sostinės dienomis“, o tai yra puikus kaimo ir miesto bendradarbiavimo pavyzdys. Renginys ne tik primins, kokios yra lietuvių tautos šaknys, bet ir suteiks galimybę atkreipti dėmesį į tai, ko mes išmokome ir pasiekėme per paskutinį dešimtmetį padedami Europos Sąjungos.

„Derlius 2014“ šiais metais lankytojus nustebins rajonų įrengtais „kiemeliais“, kuriuose ūkininkai, amatininkai, tautinio paveldo puoselėtojai, tautodailininkai bus pasirengę nudžiuginti lankytojus savo pasiekimais.

© Grybai ir pavojai

Baigiantis vasarai, lyjant lietui miškuose atsiranda grybų. Lietuviškoje tradicinėje virtuvėje yra gausybė patiekalų, į kurių sudėtį įeina grybai. Visiems, laukiantiems artėjančio grybavimo sezono, reikėtų kai ką apie grybus žinoti.

Lietuvoje auga 6500 rūšių grybų, iš kurių tik nedidelė dalis vartojami maistui.
Dažniausiai gyventojai renka nuo 20 iki 70 rūšių grybus: voveraites, baravykus, raudonviršius ir kt.
Mėgstantieji grybus jų įsigyja dvejopai: vieni – grybaudami, kiti – pirkdami jau surinktus grybus.
Grybavimas naudingas, bet yra ir tam tikros rizikos: reikėtų saugotis miškingose vietovėse tykančių pavojų – erkių, gyvačių ir kt., grybaujant su šeima prižiūrėti, kad nepasiklystų mažamečiai vaikai.
Perkant grybus reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar jie yra valgomi ir švieži, tinkami vartoti.
Su grybų vartojimu yra siejama grupė apsinuodijimų, galinčių pasibaigti net mirtimi. Viena tokių negalavimų grupė siejama su nuodingų grybų suvartojimu.

Lietuvoje auga apie 100 rūšių nuodingų grybų, apie 20 iš jų pavojingi gyvybei, o kita apsinuodijimų grupė siejama su netinkamu grybų paruošimu: nuplovimu, išvirimu ar kepimu.

Dažniausiai pasitaikantis apsinuodijimas – botulizmas, kurio sukėlėjas botulizmo bakterijų toksinas.

Botulizmo bakterijų gausu dirvožemyje, todėl norint išvengti botulizmo, surinktus grybus reikia labai kruopščiai nuvalyti ir nuplauti tekančiu vandeniu. Nepagailėti marinatui rūgšties ir druskos.

Botulizmo bakterijos nesidaugina ir neišskiria toksino esant rūgšties bei druskos koncentracijai ne mažiau 6-8 proc.

Paruoštus žiemai grybus laikyti 0 – +6 °C temperatūroje. Esant didesnei nei +10 °C temperatūrai, botulizmo bakterijos greitai dauginasi ir pradeda gaminti egzotoksiną.

Botulizmo bakterijoms dauginantis stiklainyje susidaro dujos, kurios išpučia dangtelį. Tokio produkto valgyti negalima, nes jis gali būti pavojingas sveikatai ir netgi gyvybei.

Siekiant išvengti apsinuodijimo grybais reikėtų:

– Rinkti tik gerai pažįstamus grybus. Būti ypač atsargiems renkant pievagrybius, nes jie panašūs į blyškiąsias musmires. Ūmėdės ir žaliuokės supainiojamos su žalsvosiomis musmirėmis;

– Rinkti tik jaunus grybus, nes senuose gali būti susikaupę nuodingų junginių;

– Surinktus grybus apdoroti tą pačią dieną. Nespėjus grybų sutvarkyti iš karto, juos geriausia paskleisti plonu sluoksniu vėsioje gerai vėdinamoje patalpoje;

– Grybus labai kruopščiai nuvalyti ir nuplauti;

– Paruoštus atsargai grybus laikyti vėsiame rūsyje 0-6 C temperatūroje.

Jeigu konservuotų grybų indo dangtelis išpūstas, tokių grybų nevalgyti. Sandariai uždarytuose induose, susidarius anaerobinėms sąlygoms (nėra deguonies), gali daugintis botulizmo bakterijos ir išskirti labai nuodingą egzotoksiną;

– Nepirkti turguje konservuotų grybų;

– Nepirkti nežinomų, abejotinos kokybės grybų.

Apsinuodijus grybais pasireiškia bendrasis silpnumas, pykinimas, vėmimas, gali būti galvos, pilvo skausmai, viduriavimas, gali kisti odos ir gleivinės spalva, pakinta pulsas, kvėpavimas nukentėjusysis praranda sąmonę, gali prasidėti traukuliai.

Pirma pagalba apsinuodijus grybais: jei požymiai pasireiškia po grybų vartojimo, daugiau tų grybų nevalgyti ir pasirūpinti, kad jų nevalgytų namiškiai ar kiti kartu esantys asmenys, jei nukentėjusysis be sąmonės reikia jį paguldyti ant šono ir stebėti, kad neužspringtų (jei vemia), jei apsinuodijęs žmogus yra sąmoningas jam reikia sukelti vėmimą(duoti išgerti 1-2 litrus šilto vandens, kišti pirštus ar šaukštą, kad sudirginti ryklę), skubiai kviesti greitąją medicinos pagalbą, vežti nukentėjusįjį į gydymo įstaigą.

Svarbu yra tai, kad vežant apsinuodijusįjį būtų paimti ir grybai ar patiekalas su tais grybais, taip pat negalima bandyti sukelti vėmimo, jei nukentėjusysis yra nesąmoningas.

Daugiau apie grybus: Grybavimo sezonas, Grybų padažas

Sūrių festivalis

Rugpjūčio 16 d., šeštadienį, Druskininkuose (Lietuva) antrą kartą organizuojamas Sūrių festivalis suburs sūrininkus iš visos Lietuvos.

Šiemet festivalyje pirmą kartą bus rengiamas sūrių konkursas. Jame, pagal JAV sūrininkų asociacijos pasidalintą metodiką, bus vertinami sūriai. Komisijai bus pateikta apie 30 sūrių.

Sūrių Konkurso komisija:

Gianaclis Caldwell – (JAV) sūrininkė, knygų autorė

Miroslaw Sienkiewicz – (Lenkija) sūrių technologas

Daiva Mumgaudienė – “Vyno Žurnalas“

Deivydas Praspaliauskas – virtuvės šefas

Valdas Kavaliauskas – sūrininkas.

Konkurso apdovanojimai numatyti 15 val., o po jų vyks Dainavos krašto folkloro šventės koncertas. Paties Sūrių festivalio pradžia – 12 val.

Į renginį atvyksta keturiolika sūrininkų iš Vilniaus, Molėtų, Švenčionių, Varėnos, Prienų, Panevėžio, Tauragės ir Plungės rajonų bei svečiai iš Lenkijos, Latvijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Jų sūrinėse gaminami įvairūs švieži, brandinti, kieti ir puskiečiai, saldaus pieno, džiovinti, fermentuoti, rūkyti ir kepti sūriai iš karvių, ožkų ir avių pieno.

2014 m. rugpjūčio 16 d. (šeštadienis), skverelis šalia kavinės „Velvetti“,  Vilniaus alėja 16, Druskininkai

Programa

12:00 Festivalio pradžia

Kūrybinės dirbtuvės vaikams: sūrelių gamyba su „Velvetti“ ir aitvarų gamyba su Artoteka Sūrio gamyba su Robertu iš Palangos

Degustacijos „Ūkių sūriai“:

13:00 Laimingi sieri, Latvija

Latvijos tradiciniai ir netradiciniai sūriai

14:00 Birutės ir Giedriaus Prakapavičių ūkis, Molėtų raj.

Avių ir ožkų pieno sūriai

15:30 Varinis Puodas, Varėnos raj.

Avių ir karvių pieno sūriai

13:00 14:00 15:30 16:30 17:30 Degustacijos „Sūrių rūšys“

19:00 Pabaiga

© Čeburekas

Čeburèkas (2) [turk. çiĝ börek < tiurk.] – plonai kočiotos prėskos tešlos pyragėlis su mėsos įdaru, virtas aliejuje. Tradiciškai pyragaitis kepamas su avienos ir aštrių prieskonių įdaru. Tai Krymo ir Kaukazo pyragėlis, paplitęs Balkanuose, Vidurinėje Azijoje, Lietuvoje.

Čeburekai atsirado seniai, jų gimtinė – Vidurinė Azija.

Tradiciškai tinka aviena, tačiau faršo pavidalu naudojama ir kiauliena ar jautiena. Tik su jautiena pyragėliai būna sausi. Dėl gamybos paprastumo pyragėliai priskiriami greitam maistui. Gali būti paprasti, liesi, varškiniai.

Įdarui mėsa su svogūnais sumalama mėsmale, įdedama druskos, pipirų, sultinio arba vandens, padaroma maltinių masė.

Tešla čeburekams užmaišoma kaip ir makaronams. Imama aukščiausios rūšies miltų, druskos ir vandens, tešla gerai iškočiojama apvaliais ratukais. Kraštai aptepami išplaktu kiaušiniu, dedamas įdaras, ant įdaro užlenkiama tešla, ir gaunama pusmėnulio forma. Apipjaunama rantuotu peiliuku ir dedama į įkaitintus riebalus.

Kai viena pyragėlio pusė pagelsta iki auksinės spalvos, apverčiama  ir verdama, kol pagelsta kita pusė. Tikrų iškeptų čeburekų įdaras yra sultingas, todėl jie daromi tik iš kiaušinio dydžio tešlos gabalo. Iškočiojus gaunamas lėkštės dydžio plonas paplotis, iškeptas jis būna ne didesnis nei 20 cm.

Iš kiaušinio dydžio tešlos gabalėlio iškočiojamas plonas paplotis, dėl gražumo paplotį galima apipjauti uždėjus ant jo lėkštę, ant vieno jo krašto sudedamas įdaras, užlenkiama tuščioji dalis, kraštai apspaudžiami pirštais, o paskui šakute taip, kad nebūtų perdurta tešla, nes kepant gali išvarvėti įdaro.

Čeburekai kepami gerai įkaitintuose riebaluose, kol gražiai paskrunda.

Viešojo maitinimo įmonėse tešla kočiojama specialia kočiojimo mašina, todėl pyragėliai minkštesni. Riebalų keptuvėje dedama tiek, kad kepant pyragėliai būtų riebalų paviršiuje.

Netradiciniams čeburekams gaminti naudojamas augalinis aliejus (galima sviesto, taukų), tinka mielinė tešla, o įdarui, be druskos ir pipirų,- įvairūs prieskoniai pagal skonį, smulkinti svogūnai, česnakai, morkos, grybai, rauginti kopūstai, kiaušiniai, kefyras (vietoj vandens), soda, riebi grietinė, varškė. 

Iškeptas čeburekas būna paskrudęs ir traškus, skanus ir sotus, skleidžia malonų aromatą. Valgomas karštas nuo vieno smailiojo galo, kitame žemutiniame renkasi įdaro sultys.

Lietuvos totoriai plikytai čeburekų tešlai užvirinti ima vandens su saulėgrąžų aliejumi, druskos, suberia kvietinius miltus D-550 ir viską kuo skubiau gerai suplaka. Ataušina ir įmuša kiaušinį, įpila degtinės, po truputį įberia kvietinių miltų ir išminko kietą tešlą. Tešla suvyniojama į maisto plėvelę ir padeda valandai į šaldytuvą. Po to dar kartą išminkoma. Gerai paruošta tešla kočiojant nelimpa prie kočėlo. Vienam čeburekui imama apie 84 gramus tešlos.

Tradicinis totoriškų čeburekų įdaras: labai smulkiai supjaustoma liesa aviena, dedama avies lajaus, svogūnų, česnakų, viskas sumaišoma su airanu (dabar – kefyru), pagardinama druska, maltais juodaisiais pipirais ir maltomis kalendromis arba smulkiai supjaustytomis šviežiomis kalendromis.

Totoriškam brinzos įdarui brinza arba fetos sūris supjaustomas smulkiais kubeliais ir išmaišoma su smulkiai supjaustytais bazilikais, smulkiai supjaustytomis šviežiomis kalendromis ir smulkiai supjaustytomis šviežiomis petražolėmis.

Totoriškam migdolų įdarui migdolai nuplikomi verdančiu vandeniu ir kiek palaikoma, kad atšoktų odelė, nulupamos rudos odelės, pakepinama, sumalama ir sumaišoma su medumi (arba su išsijota cukraus pudra) ir maltais kardamonais.

Lietuvos totoriai mėsiškus čeburekus patiekdavo apibarstytus smulkiai pjaustytomis šviežiomis kalendromis, čeburekus su brinza apibarstydavo smulkiai supjaustytomis mėtomis, saldžiuosius čeburekus duodavo su medumi atskirame inde.

Lietuviškam čeburekui nuo seno naudojamas aliejuje apkepintų baravykų su svogūnais ir mėsos (jautienos, riebios kiaulienos) įdaras. Smulkiai supjaustyti apkepinti baravykai su svogūnais nugarinami ir išmaišomi su mėsa, rūgpieniu arba kefyru, pagardinama druska, džiovintais čiobreliais ir maltais juodaisiais pipirais.

Lietuviškam mėsos įdarui naudojama smulkiai supjaustyta jautiena, riebi kiauliena, svogūnai, viskas išmaišoma su kefyru, pagardinama druska, džiovintais mairūnais ir maltais juodaisiais pipirais, o veršienos įdarui – dar ir išspaustomis skiltelėmis česnako, smulkiai supjaustytais krapais ir petražolėmis, pagardinama druska, džiovintais mairūnais ir maltais juodaisiais pipirais.

ČEBUREKŲ GAMYBA

Tešlai:

Kiaušinio trynys – 1 vnt.

1 arbatinis šaukštelis druskos

1,5 arbatiniai šaukšteliai miltelinio cukraus

1 arbatinis šaukštelis degtinės

1 arbatinis šaukštelis augalinio aliejaus

¾ stiklinės vandens

Miltai (2 stiklinės tešlai maišyti ir pusė stiklinės tešlai ant stalo maišyti)

Faršui:

Smulkinta kiauliena (neriebi)

Svogūnai

Smulkinti juodieji pipirai

Druska

Šiek tiek cukraus

Jei įdaras (faršas) tirštas, įpilti šiek tiek šalto vandens, kad būtų sultingesnis. Jei kiauliena riebi, galima sumaišyti su veršiena.

Išminkome minkštą tešlą: imami miltai ir mušamas kiaušinis, tešla maišoma šaukštu, beriama prieskonių ir pamažu pilamas vanduo. Viską sumaišę tešlą minkome rankomis.

Į faršą dedame smulkiai pjaustytų svogūnų, smulkintų juodųjų pipirų, druskos, šiek tiek cukraus, puodelį vandens. Vanduo pilamas pamažu ir vis maišoma, kol faršas tampa pakankamai minkštas. Faršas paliekamas „pasimarinuoti“.

Išminkytą tešlą įdedame į plastikinį maišelį ir leidžiame tešlai „pailsėti“ šaldytuve arba vėsioje vietoje apie 40 minučių. Čeburekus formuojame paprastai. Iškočiojame tešlą į ratą, sulig nedidelės lėkštelės diametru. Pakankamai palaikyta maišelyje tešla tampa elastingesnė (kaip minkštas plastilinas). Paminkome dar kartą, atplėšiame nedidelį būsimo čebureko ruošinio gabalėlį, kurį kočėlu iškočiojame iki 2,5-3 mm storio, į vieną ruošinio pusę plonu sluoksniu dedame šaukštą faršo, o kita ruošinio pusė užlenkiama ant viršaus, kraštai sulyginami pirštais.

Po to čeburekas peilių gražiai apipjaustomas. Svarbu kraštuose palikti kuo mažiau tešlos, bet taip, kad jie neatsiklijuotų (apie 5-7 mm). Čeburekas paruoštas ir galima kepti.

Švarioje ir sausoje keptuvėje įpilama apie 1 cm augalinio aliejaus (geriau šviežio nerafinuoto saulėgrąžų), statome keptuvę ant didelės ugnies ir laukiama, kol aliejus įkais. Aliejui įkaitus į keptuvę ratuku dedami čeburekai. Kai tik kepanti pusė tampa it paauksuota, čeburekai verčiami ant kito šono. Kai abi čebureko pusės pasiauksuoja, čeburekas traukiamas iš keptuvės ir dedamas ant servetėlės nusausinimui – kad riebalų būtų ne per daug, o į keptuvę dedama nauja partija.

Gerai iškeptų čeburekų plutelė turi būti traški, tačiau atsikandus – minkšta ir kramtoma.

© Populiariausi alkoholiniai kokteiliai pasaulyje

Malonu karštos vasaros vakarais išgerti savo mėgstamiausio kokteilio – alkoholinio ar nealkoholinio, nesvarbu, viskas priklauso nuo jūsų noro ir skonio. Ir svarbiausia – saikingumo.   

Kruvinoji Meri

Kokteilį 1921 metais sukūrė mesjė Monsieur Pete „Harriz“ bare, Paryžiuje. Gėrimo pavadinimas paveldėtas iš anglų karaliaus Henriko VIII dukters, kuriai už savo žiaurumą prikabinta etiketė – pravardė Kruvinoji Meri (Bloody Mary).

Sudėtis:

40 ml degtinės

60 ml pomidorų sulčių

1/2 šaukštelio šviežiai spaustų citrinų sulčių

5 ml Vorčesterio (Worcestershire) padažo

1/2 šaukštelio baltųjų krienų

6 lašai Tabasco (Tabasco) padažo

Smulkintų juodųjų pipirų, druskos (pagal skonį)

Pora žaliųjų citrinų skiltelių, salierų šakelė (papuošimui)

Visus ingredientus, išskyrus žaliųjų citrinų skilteles, supilame į plaktuvę su grūstu ledu. Švelniai suplakame. Supilame į aukštą taurę, sumetame žaliųjų citrinų skilteles ir pagal skonį pridedame prieskonių, jeigu trūksta.

Darant šį kokteilį, svarbiausia nepadauginti prieskonių – geriau jų papildomai prisidėti jau pagaminus kokteilį. Papuošiama citrinos griežinėliu ir salierų šakele. Patiekiamas stipriai atšaldytas.

Atsuktuvas

 

Kokteilio tėvynė – JAV. Iš pradžių gėrimas buvo tik iš apelsinų sulčių ir degtinės. Dabar vietoj degtinės pilamas romas arba viskis ir kiti stiprieji gėrimai. Pavyzdžiui, „Meksikos atsuktuvo“ pagrindas – tekila, „Medaus atsuktuvo“ – medaus alus, „Imbierinio atsuktuvo“ – imbierų likeris. Daugelyje šalių „atsuktuvas“ vadinama anglų kalbos žodžiu „screwdriver“ (tariama skriudraiver), kuris taip pat reiškia „atsuktuvu“. Egzistuoja šio kokteilio ingredientų proporcijos variacija, kuri vadinama „drivesrewer“. Pirmasis rašytinis angliškas kokteilio pavadinimas „Screwdriver“ paminėtas Amerikos žurnale „Time“ (1949 m. spalio 24 d.).

Sudėtis:

50 g degtinės

100 g apelsinų sulčių

Ledukai

Viską sumaišome ir supilame į taurę su ledukais. Galima papuošti citrinos skiltele ir gerti per šiaudelį.  

Mojito

Kokteilio tėvynė – Kuba, nuo 1980 metų populiarus JAV. Labai patiko garsiam rašytojui Ernestui Hemingvėjui. Daromas iš žaliųjų citrinų sulčių, baltojo romo, šviežių mėtų, toniko, cukraus sirupo ir grūstų ledukų. Geriamas tik per šiaudelį, kad mėtos lapeliai ir ledas nepatektų į burną.

Egzistuoja 2 kokteilio tipai: silpnai alkoholinis ir nealkoholinis. Yra keletas kilmės „Mojito“ versijų. Vienas iš jų – ispanų kalbos žodis „Mojo, mojito – mažybinis“. Moho – padažas Kuboje ir Kanarų salose, paprastai įeina česnakai, pipirai, citrinų sultys, augalinis aliejus, prieskoninės žolės. Kita versija – ispaniškai „Mojadito < mojado“  reiškia „lengvai šlapias (drėgnas)“. Mojito tradiciškai sudarytas iš 5 ingredientų: romo, cukraus, žaliųjų citrinų, gazuoto vandens ir mėtų. Jo derinys – saldus ir gaivus citrusinių vaisių ir mėtų gėrimas, kuris, manoma, papildomas romu, kad užmaskuotų stiprumą. Tai vienas iš populiariausių vasaros kokteilių. Kai kuriuose Havanos (Kuba) viešbučiuose į mojito pilama angostūros. Nealkoholiniam mojito kokteiliui baltasis romas pakeičiamas mineraliniu vandeniu su ruduoju cukranendrių cukrumi.

Sudėtis:

2 skiltelės žaliųjų citrinų sulčių

15 ml cukraus sirupo

50 ml baltojo romo

10 ml sodos vandens

20 mėtos lapelių

Ledo kubeliai

Mėtos šakelė (papuošimui)

Aukštoje stiklinėje sumaigome mėtos lapelius, supilame žaliųjų citrinų sultis ir cukraus sirupą, išmaišome. Įdedame nemažai grūsto ledo ir supilame romą, sodos vandenį, vėl išmaišome. Papuošiame mėtos šakele.

Aliaska

 

Tai klasikinis amerikietiškos kilmės kokteilis (Alaska), ruošiamas iš gelsvo šartrezo (Chartreuse) ir džino, paduodamas su ledukais. Patiekiamas kaip aperityvas.

Šartrèzas [pagal Prancūzijos miesto Šartro (Chartres), kuriame pradėtas gaminti, pavadinimą] – stipriojo likerio rūšis.

Sudėtis:

60 ml džino

15 ml gelsvo šartrezo (Chartreuse)

5 ml apelsinų likerio

Grūsto ledo gabalėliai

Apelsino arba citrinos skiltelė (papuošimui)

Džiną, gelsvą šartrezą ir apelsinų likerį su ledo gabalėliais sumaišome barmeno stiklinėje ir perpilame į kokteilio taurę. Papuošiame apelsino arba citrinos skiltele.

Pina colada

Tradiciškai kokteilis gaminamas iš ananasų sulčių, likerio „Malibu“, kokoso grietinėlės ir romo „Bacardi“, papuošiamas vyšnia arba ananaso griežinėliu. Be įprastų ingredientų, įeina citrinos minkštimas. Taurė puošiama ne vaisiais ar uogomis, o mėtos šakele.

Tradicinio Karibų alkoholinio kokteilio sudėtis: romas, kokosų pienas ir ananasų sultys. Kokteilio pavadinimas verčiamas kaip „filtruotas ananasas“. Iš pradžių šiuo pavadinimu buvo siejamos šviežios ananasų sultys, kurios buvo paduodamos kaip „colado“, t. y. turėjo pavadinimą „sin colar“. Paskui į sudėtį įėjo romas ir cukrus. XX a. viduryje viename iš Puerto Riko barų gimė kokteilio „Pina colada“ receptas, įgijęs didžiulį populiarumą ir tapęs Puerto Riko pasididžiavimu. Taigi „Pina colada“ yra oficialus Puerto Riko gėrimas. Tai švelnus, gaiviai saldus gėrimas.

Sudėtis:

4-6 ledo kubeliai

40 ml baltojo romo

40 ml kokosinio sirupo

80 ml ananasų sulčių

40 ml grietinėlės

40 ml likerio „Malibu“

Ananaso griežinėlis arba vyšnia (papuošimui)

Į indą kokteiliams ruošti pridedame ledukų, supilame romą, kokosinį sirupą, ananasų sultis, gietinėlę ir gerai pakratome. Kokteilio turinys supilamas į aukštą stiklinę ir papuošiamas ananaso griežinėliu bei vyšnia. 

Martinis

Tai legendinis kokteilis, populiarus visame pasaulyje. Jis daromas iš vermuto ir džino, ir būtinai papuošiamas alyvuogėmis. Patiekiamas specialiose kokteilių taurėse.

XX a. pradžioje „Martini“ vadino itališką vermutą, kuris iš tiesų neturėjo nieko bendra su šiuo kokteiliu. XX a. viduryje abi koncepcijos sutapo, ir šiandien taip vadinamas ir vermutas, ir kokteilis, todėl mėgstamas lošimo namuose – kazino.

Kokteilis pavadintas įkūrėjo Martini de Anos de Togijos (Martini de Anne de Toggo) garbei. Originalią versiją sudarė lygiosios vermuto ir džino dalys. Dabar martinio proporcijos pakito, nes atsirado itin sausas martinis, kai vermuto taurė vargu ar praskalaujama prieš supilant džiną.

Sudėtis:

4-6 grūsto ledo kubeliai

40 ml džino

10 ml sausojo martinio arba pagal skonį

Alyvuogė (papuošimui)

Atskiroje didelėje taurėje su ledukais sumaišome džiną ir martinį. Tada skystį be ledukų perpilame į atšaldytą kokteilinę taurę ant kojelės ir papuošiame alyvuoge.

Margarita

Tai Lotynų Amerikos kilmės kokteilis, kuris datuojamas maždaug 1936-1948 metais. Yra daug versijų, tačiau siejama su Margaritos vardu. Pirmoji versija siejama su meksikiečio barmeno Karlo Harero (Carlos Harrer) vardu. 1938 metais jis dirbo bare „Rancho La Gloria “, kai kartą apsilankė aktorė Margarita. Jos, blondinės, garbanos ir dangiškas grožis pakerėjo Karlą, kuris ir sukūrė pirmąją taurę būsimo kokteilio.

Kita versija pasakoja apie Teksaso valstijos (JAV) aristokratę Margaritą Seimzą (Margaret Seymz), kuri kartą 1948 metais Akapulko viloje (Gerero valstija, Meksika) surengė grandiozinį priėmimą. Savo svečius vaišino nauju kokteiliu iš nuosavos gamybos tekilos. Svečiams patiko, jie gėrė ir smaginosi, tačiau vienas iš jų – Tomas Hiltonas (Tommy Hilton) – viešbučių tinklo Hilton savininkas suprato, kad iš gėrimo galima padaryti gerą verslą. Po poros dienų kokteilis buvo įrašytas į viešbučių restoranų meniu. Nežinoma, ar verslininkas dalinosi pelnu su aristokrate, tačiau jis suteikė autorines kokteilio teises ir pavadino Margaritos vardu.

Sudėtis:

60 ml tekilos Blanco

30 ml šviežiai spaustų žaliųjų citrinų sulčių

15 ml apelsinų likerio Cointreau

Žaliosios citrinos griežinėlis (papuošimui)

Grūstas ledas

Visus ingredientus, išskyrus žaliosios citrinos griežinėlį, sudedame į maišytuvą su ½ puodelio grūsto ledo. Maišome lėtu režimu, kol gauname vientisą, tirštą masę. Supilame į kokteilinę taurę ir papuošiame žaliosios citrinos griežinėliu.

Long Island

Kokteilis kartais vadinamas „Long Island Ice Tea“. Tai stiprus gėrimas, į kurio sudėtį neįeina arbata. Ruošiamas iš tekilos, degtinės, romo ir džino. Kartais įtraukiamas likeris „Triple Sec“. Ruošiant kokteilį svarbu laikytis proporcijų. Gėrimas daromas iš ne daugiau kaip 5 skirtingų ingredientų, nors „Long Island“ yra išimtis. Jo sudėtyje nuo 6 iki 7 ingredientų. Paplitusi versija, kad pirmą kartą kokteilis sugalvotas sausojo įstatymo JAV laikais, taip, kaip išvaizda ir skoniu primena šaltąją arbatą (Ice Tea). Taigi pirmasis kokteilis pagamintas XX a. septintajame dešimtmetyje, jo autorius – naktinio klubo barmenas Krisas Bendiksenomas (Bendiksenom Chris), kuris dirbo Smitaune (Smithtown), Long Island saloje.

Amerikos baruose „Long Island“ labai greitai įgijo populiarumą, o įgijo dėl savo panašumo į paprastą arbatą. Niekas iš pašalinių baro lankytojų net negalėjo įtarti, jog stiklinėje su griežinėliu citrinos galėtų būti toks stiprus užtaisas. Amerikiečiai į šį kokteilį mėgsta pilti daugiau citrinų sulčių ir kolos, kuri pilama tik sumaišius visus kitus komponentus. Anglai citrinų sulčių išvis nepila. Kokakolą galima pakeisti kitais limonadais, tačiau tai bus tik kokteilio versija. Tai daugiausia sudėtinių dalių turintis ir labiausiai svaiginantis tarp populiariausių kokteilių.

Sudėtis:

30 ml degtinės

30 ml romo

30 ml likerio Cointreau

30 ml tekilos

30 ml citrinų sulčių

30 ml cukraus sirupo

Kokakola (pagal skonį)

Ledas

Citrinos skiltelė arba mėtos šakelė (papuošimui)

Į taurę su ledo kubeliais paeiliui supilame visus komponentus, išskyrus kokakolą. Truputį pamaišome ir paskutinę supilame kokakolą. Patiekdami gėrimą papuošiame citrinos skiltele arba mėtos šakele. Geriama per šiaudelį.

Cosmopolitan

 

Labai populiarus kokteilis lošimų namuose, sukurtas pagal amerikiečių barmeno Deilo Degrofomo (Dale Degrofom) receptą dainininkės Madonos garbei. Daromas iš spanguolių sulčių, degtinės, žaliųjų citrinų sulčių ir likerio, o patiekiamas martinio taurėje. Kokteilis yra gaivinantis maišytasis gėrimas, patiekiamas karštą dieną.

Sudėtis:

40 ml citrinų degtinės

15 ml likerio Cointreau

15 ml žaliųjų citrinų sulčių

30 ml spanguolių sulčių

Ledukai

Žaliosios citrino skiltelė (papuošimui)

Į kokteilių plaktuvą pridedame ledukų, supilame degtinę, likerį, spanguolių ir žaliųjų citrinų sultis ir gerai išplakame. Pilame į kokteilių (martinio) taurę ir papuošiame žaliosios citrinos skiltele.

Tomas Kolinsas

Tai klasikinis kokteilis, žinomas nuo XIX a. pradžios. Pirmą kartą barmeno Tomo Kolinso (Tom Collins) pagamintas Limmers viešbutyje, Londone. Originalioje kokteilio versijoje įeina olandiškas kadagių uogų spiritas, panašus į džiną. Vėliau šis ingredientas buvo pakeistas į saldesnį Londono sausąjį džiną „Old Tom“ („Senasis Tomas“). Tokiu būdu buvo suteiktas Tomo Kolinso (Tom Collins) vardas. Faktiškai dabar pavadinimas „Kolinsas“ naudojamas ruošiant daugelį kitų kokteilių, daromų su sodos vandeniu, cukraus sirupu, citrinų sultimis ir spiritiniu ingredientu. JAV kokteilį „Džonas Kolinsas“ („John Collins“) vietoj džino daromas su viskiu „Bourbon“. Kiti panašūs gėrimai maišomi su brendžiu, romu arba škotišku viskiu.

Kokteilis „Tom Collins“ gaivinantis, stilingas, elegantiškas, su turtinga skonio palete: tiesiog sukurtas siekiant mėgautis visuomenėje prie baseino. Tai aitrus vaisinis, ilgai geriamas gėrimas, patiekiamas karštą vasaros dieną.

Sudėtis:

60 ml džino

30 ml citrinų sulčių

1 arbatinis šaukštelis cukraus sirupo

90 ml sodos vandens

½ citrinos griežinėlio (papuošimui)

kokteilio vyšnaitė (papuošimui)

Visus komponentus, išskyrus sodos vandenį, bei ledo gabalėlius sumaišome stiklinėje. Papildome sodos vandeniu. Citrinos griežinėliu papuošiame stiklinės kraštą, o vyšnaitę įmetame į gėrimą.

Daikiris

Tai kubietiškos kilmės kokteilis, kurio sudėtyje žalųjų citrinų sultys, romas ir sirupas. Lošimų namuose paklausiausios kokteilio versijos kaip „Derby Daiquiri“, „Peach Daiquiri“, „Banana Daiquiri“ ir panašiai. Į juos pridedama vaisių minkštimo.

Kokteilis buvo išrastas XX a. pradžioje Daiquiri miestelyje. 1896 metais Amerikos kalnakasybos inžinierius Dženingsas Koksas (Jennings Cox), prakeikdamas karštį, savo draugams sumaišė romą su žaliųjų citrinų sultimis ir užpylė ant ledo kubelių. Taip buvo gautas kokteilis „Daiquiri“, o išgarsino savo romanuose Ernestas Hemingvėjus, kuris buvo didelis šio gėrimo gerbėjas. 1893 metais minint Kubos nepriklausomybės dieną Amerikos kariuomenės karininkas pakėlė tostą už Kubos laisvę, tik į kokteilį buvo įmaišyta romo „Bacardi“, simbolizuojančio Kubos išsilaisvinimą, ir kokakolos. Tai buvo naujasis Amerikos gėrimas. Tų dienų šūkis „Tegyvuoja laisvoji Kuba!“ visiems laikams buvo išsaugotas kokteilio pavadinimu „Cuba Libre“.

Kokteilio „Daiquiri“ populiarumas išaugo, kai JAV rašytojas Frensis Skotas Fidžeraldas (Francis Scott Fitzgerald, 1896-1940) šį gėrimą 1920 metais paminėjo savo pasirodžiusiame romane „Šioje rojaus pusėje“ („The Side of Paradise“), kurio epizoduose rašoma apie tai, kaip saikingai gerti romą: personažų grupelė užsisako dvigubą porciją atšaldyto daikirio, kurio svaiginimasis jiems sukelia haliucinacijas.

Sudėtis:

30 ml baltojo romo Bacardi arba Havana Club

20 ml žaliųjų arba citrinų sulčių

10 ml cukraus sirupo

Grūstas ledas

Vyšnaitė, kivio griežinėlis (papuošimui)

Visus komponentus su grūstu ledu suplakame plaktuvėje ir supilame į kokteilio taurę. Vyšnaitę įmetame į gėrimą arba papuošiame kartu su kivio griežinėliu. Galima įpilti keletas grenadino lašų.

Grenadinas – nealkoholinis uogų sirupas, naudojamas maisto gamyboje ir kokteiliuose.

© Šampano gimimo diena

Rugpjūčio 4-ąją šampano gerbėjai visame pasaulyje mini Šampano dieną. Nors šios dienos kilmę ir amžių atsekti sunku, tačiau, kaip ir daugelis nacionalinių maisto bei gėrimų švenčių, ji pagrįsta daugkartiniais paminėjimais įvairiuose istoriniuose šaltiniuose.

Tradiciškai rengiami pusryčiai arba priešpiečiai su šampanu. Prie šampano tinka rafinuoti, bet paprasti užkandžiai – prancūziškos pusryčių bandelės, skrebučiai, saldūs sausainėliai, lašiša ar ikrai, šokoladu glaistytos braškės ar kiti vaisiai. Serviravimo padėklą galima papuošti prie elegantiškų šampano taurių derančiu šviežiu gėlės žiedu.

Sodyboje rekomenduojama prie ant grotelių keptos žuvies ar paukštienos su skrudintomis daržovėmis, derinti rožinį šampaną, kurio charakterį išryškins patiekalams naudojamos kvapiosios žolelės ir šviežios daržovės.

Putojantys vynai atsirado palyginti neseniai – Viduramžių pabaigoje. Manoma, kad pirmasis putojantis vynas parduotas 1535 metais Langedoko (Languedoc) regione pietinėje Prancūzijoje. XVII a. putojančio vyno gamybos procesas buvo patobulintas. Ir reikėtų dėkoti Pjerui Perinjonui, kuris pirmasis sumaišė įvairių veislių vynuoges ir naudojo ąžuolo žievės kamščius, kuriais buvo galima sulaikyti anglies dioksido prisotintą gėrimą.

 

Tai, kad puikus šampano skonis išgaunamas maišant kelias vynuogių rūšis (Pinot Noir, Pinot Meunier ir Chardonnay) dar XVII a. atrado benediktinų vienuolis Domas Perinjonas (Dom Perignon, 1638-1715, tikrasis vardas – Pjeras), kuris tik patobulino gamybos būdą.

 

Kai kurie šaltiniai Domą Perinjoną laiko šampano technologijos išradėju. 1670 metais Domas Perignonas pirmasis atrado vynuogių mišinį, kuris pagerino šampano kokybę. Tuo šampanas tapo prestižiniu gėrimu. Šis aistringai šampano technologijas tobulinęs vienuolis pirmasis nusprendė vynuogių derlių rinkti ne kaip įprasta vasaros pradžioje, o daug vėliau, kas šampanui suteikia gaivesnį ir elegantiškesnį skonį. Be to, jis pirmasis ėmėsi vynuoges spausti tik jas surinkus, prie pat vynuogynų, ir daryti tai itin švelniai, kas radikaliai pagerino gėrimo kokybę.

 

Šampanės regione putojantys vynai pradėti gaminti XVII a. pabaigoje. 1800 metais buvo išrastas klasikinės formos šampano butelis, būtent toks, kokį mes žinome šiandien. Kiek vėliau vienas iš vyndarių Antuanas Mileris (Antoine Miller) išrado nuosėdų pašalinimo iš butelio technologiją. Šampanas, anksčiau drumstas, tapo skaidrus. 1874 metais Viktoras Lamberas (Victor Lambert) sukūrė fermentacijos technologiją, kuri leido padaryti sausą šampaną – briutą (Brut). Nuo XIX a. pabaigos šampano gamyba iki šių dienų nepasikeitė.

Norint pagaminti šampaną, leidžiama naudoti tik septynių veislių vynuoges, tačiau dažniausiai naudojamos tik trys: Chardonnay, Pinot Noir ir Pinot Meunier. Pirmoji vynuogių veislė – balta, likusios dvi vynuogių veislės – raudonos. Tačiau raudonojo šampano nebūna: gaminamas tik rožinis ir baltasis. Cukraus kiekio variantų daugybė; populiariausias yra briutas, beveik be cukraus. Be to, esama tokių variantų kaip Brut Zero (Nature) (be cukraus), Sec (pusiau sausas), Demi-Sec (praktiškai pusiau saldus) ir kai kurie kiti.

 

Po derliaus nuėmimo (paprastai nesubrandinta) išspaudžiamos vynuogių sultys, kuris supilamas į statines pradiniam fermentavimo procesui. Po tam tikro laiko įvairių statinių fermentuotos sultys sumaišomos (kupažuojamos) ir supilamos į butelius. Į butelius pridedama vyno mielių ir cukraus mišinio. Tada vyno buteliai siunčiami į rūsį, kur vyksta antrinė fermentacija. Rūsyje vyno buteliai iš pradžių laikomi horizontalioje padėtyje, o paskui laikas nuo laiko pasukami ir laikomi nuožulnioje (įstrižoje) padėtyje. Vynas buteliuose laikomas ne mažiau kaip metus.

Po laikymo termino pabaigoje dėl palenktos butelių padėties palaipsniui iš butelių labai atsargiai ištraukius kamščius pašalinamos susikaupusios nuosėdos, vyno tirpale pridedama nedaug cukraus ir buteliai vėl užsandarinami. Anksčiau visa tai buvo daroma rankiniu būdu, tačiau dabar naudojama speciali automatinė technologija.

Po šios operacijos vynai brandinami keletą metų, kai kurie iš jų – tik kelias savaites. Kuo trumpiau vynai brandinami, tuo jų kaina mažesnė.

Šampanu vadinamas tik putojantis vynas, pagamintas Prancūzijos Šampanės provincijoje (tai įtvirtinta Europos Sąjungos saugomų kilmės nuorodų taisyklėse). Kituose regionuose bei šalyse pagamintas panašaus tipo vynas turi būti vadinamas ne šampanu, bet putojančiu vynu. Vis dėlto tokiose šalyse kaip Rusija bei Baltarusija vis dar teisėtai gaminamas “Tarybinis šampanas“ (rus. Советское Шампанское) dėl ten negaliojančių Europos sąjungos įstatymų. Net JAV kai kurie putojančio vyno gamintojai savo produkciją vadina šampanu.

 

Šiandien vieną populiariausių šampanų pasaulyje gamina vieni didžiausių ir garsiausių šampano namų „Moët & Chandon“.

Geriausi vynai Prancūzijoje kainuoja: patys pigiausi (pavyzdžiui, šampanas Charles de Courance) – 12-18 eurų už 0,75 l butelį, brangiausi – nuo 25 eurų.

Šampanas geriamas iš pailgų vyno taurių ant ilgo kotelio, kurie vadinami flute. Taurėje pripilama apie du trečdalius gėrimo.

Vaisinis kokteilis

VALENCIJA (Valencia)

Receptas

Jums reikės (1 porcijai):

likerio APRICOT BRANDY – 20 ml

ledukų

apelsinų sulčių – 20 ml

šampano – 80 ml

Visus komponentus, išskyrus šampaną, suplakame plaktuvėje su ledo gabalėliais ir perpilame į taurę. Taurę pripildome šampanu. Galima papuošti į gėrimą įdėjus ant smeigtuko užmautą vyšnaitę.

Tai vaisinis kokteilis su šampanu, patiekiamas kaip aperityvas.

Vaisinis kokteilis

ČIKAGA (Chicago)

Receptas

Jums reikės (1 porcijai):

konjako – 20 ml

COINTREAU – 1 arbatinis šaukštelis

angostūros – 5 lašai

šampano

Konjaką, likerį ir angostūrą sumaišome su ledu ir perpilame į taurę. Taurę pripildome putojančiu vynu. Galima įmesti citrinos žievelės.

Tai vaisinis kokteilis su šampanu, patiekiamas priėmimo metu.

Pastaba. Angostūrà (2) [< kilęs iš Karibų, tačiau prie jo gamybos prisidėjo įvairių tautybių žmonių] – natūralaus augalų atspalvio ir prieskonio, aštraus aromato stiprus gėrimas, gaminamas iš įvairių žolelių ir naudojamas ruošiant pyragus, daržoves, mėsą, kokteilius.

Vaisinis

APELSININIS ŠAMPANO KOKTEILIS (Champagner orange)

Receptas

Jums reikės (1 porcijai) :

likerio CURAÇAO – 20 ml

šampano

Likerį supilame į aukštą taurę, papildome šampanu. Galima papuošti apelsino žievelės spiralę pakabinus ant taurės krašto.

Tai vaisinis kokteilis su šampanu, patiekiamas priėmimo metu.

Gaivinantis

ŠAMPANĖS KOKTEILIS (Champenois)

Receptas

Jums reikės (1 porcijai):

likerio APRICOT BRANDY – 5 ml

tirštojo aviečių likerio – 1D

angostūros – 1D

šampano

apelsino griežinėlis, kokteilio vyšnaitės (papuošimui)

Visus komponentus, išskyrus šampaną, sumaišome taurėje ir papildome šampanu. Apelsino griežinėliu papuošiame taurės kraštą. Į jį įsmeigiame smeigtuką su vyšnaite.

Tai gaivinantis Šampanės kokteilis, patiekiamas priėmimo metu.

Pastaba. D arba Dash yra barmenams visame pasaulyje gerai žinomas matavimo vienetas, kurio tūryje tilptų 0,5 ml arba 5 lašai skysčio.

Pastaba. Angostūrà (2) [< kilęs iš Karibų, tačiau prie jo gamybos prisidėjo įvairių tautybių žmonių] – natūralaus augalų atspalvio ir prieskonio, aštraus aromato stiprus gėrimas, gaminamas iš įvairių žolelių ir naudojamas ruošiant pyragus, daržoves, mėsą, kokteilius.

Vaisinis kokteilis

ŠAMPANO SAULUTĖ (Champagner daisy)

Receptas

Jums reikės (1 porcijai):

granatų sirupo – 10 ml

citrinų sulčių – 10 ml

likerio CHARTREUSE (geltono)

šampano

ledo gabalėlių

braškės (papuošimui) – 1 vnt.

Visus komponentus, išskyrus šampaną, suplakame su ledo gabalėliais plaktuvėje ir perpilame į taurę. Įpilame šampano. Braške papuošiame taurės kraštą.

Tai vaisinis kokteilis su šampanu, patiekiamas priėmimo metu.

Karčiai saldus

ŠAMPANO KOKTEILIS (Champagner-cocktail)

Receptas

Jums reikės (1 porcijai):

cukraus gabalėlio

angostūros – 3 D

šampano arba sausojo putojančio vyno

citrinos žievelės skiautelės

Cukraus gabalėlį įdedame į taurę, įpilame angostūros ir papildome vynu arba šampanu. Aromatizuojame citrinos žievele, paskui įmetame ją į gėrimą.

Tai karčiai saldus kokteilis su šampanu.

Pastaba. Angostūrà (2) [< kilęs iš Karibų, tačiau prie jo gamybos prisidėjo įvairių tautybių žmonių] – natūralaus augalų atspalvio ir prieskonio, aštraus aromato stiprus gėrimas, gaminamas iš įvairių žolelių ir naudojamas ruošiant pyragus, daržoves, mėsą, kokteilius.

Pastaba. D arba Dash yra barmenams visame pasaulyje gerai žinomas matavimo vienetas, kurio tūryje tilptų 0,5 ml arba 5 lašai skysčio.

Vaisinis kokteilis

AMARETO FLIRTAS (Amaretto flirt)

Receptas

Jums reikės (1 porcijai):

likerio AMARETTO – 20 ml

apelsinų sulčių – 20 ml

sausojo putojančio vyno

apelsino griežinėlio (papuošimui) – ½

kokteilio vyšnaitės (papuošimui) – nebūtina

Visus komponentus, išskyrus vyną, suplakame su ledo gabalėliais plaktuvėje ir perpilame į taurę. Įpilame vyno. Smeigtuką, ant kurio užmauta vyšnaitė, įsmeigiame į apelsino griežinėlį, kuriuo papuoštas taurės kraštas.

Tai vaisinis kokteilis su vynu, patiekiamas priėmimo metu.

Daugiau skaitykite: Cheresas, Vynas, Vermutas, Putojantis vynas, Spirituotas vynas, Šampanas

Kaip derinti vyną ir valgius

© Šampanas

Šampãnas (2) [pagal Prancūzijos Šampanės (Champague) provincijos pavadinimą] – nestiprus putojantis, anglies dioksido prisotintas vynuogių vynas, gaunamas, pakartotinai rauginant (šampanizuojant) natūralų tam tikrų vynuogių rūšių vyną.

Pirmąkart šio gėrimo unikali technologija sukurta XVII a. Prancūzijoje. Į Prancūziją vynuogių atvežė romėnai užkariautojai. Atvežtieji daigai greitai prigijo ir išsiskyrė savybėmis, kurios nebūdingos rytų ir pietų vynuogėms.

Jau Viduramžiais Prancūzijos vynai buvo vieni iš geriausių Europoje, tačiau tuo metu vynuoges lysvėse augindavo apie vynuogystę nenutuokiantys žmonės. Liudvikas XIV senatvėje gerdavo Šampanės regiono vyną, kuris tebuvo paprastas raudonasis vynas (Bouzy vynas), o jo dvariškiams „šampanas“ dar nebuvo tikrasis šventinis gėrimas. Tik po keleto amžių vynuogės pradėtos auginti racionaliau.

Tikroji mėgavimosi šampanu mada prasidėjo ne Prancūzijoje, o Anglijos karaliaus dvare. Ją visokeriopai populiarino iš Prancūzijos už intrigas ištremtas markizas Sen Evremonas. Gaminamas gėrimas būdavo su nuosėdomis, o stiklo buteliai – netvirti (dažnai buteliai sprogdavo). Todėl šampano gamindavo vos po kelis tūkstančius.

Apskritai šampano išradėjas – Otvilė abatijos vienuolis benediktinas Pjeras (Domas) Perinjonas (1638-1715), kuris 1693 m. rugpjūčio 4 d. atskleidė šampano gamybos paslaptį: sumanė, jog šampaną galima pagerinti vyno gamybai naudojant kelių skirtingų derlių vynus. Tai pagerino vyno skonį, bet nepagausino šampano mėgėjų rato.

Napoleono kariuomenei puolant Rusiją, Lietuvoje pirmą kartą gausiau pradėjo poškėti ir kiti į dangų šampano kamščiai.

Šampanas nėra pats pirmasis putojantis vynas. Pirmą kartą putojantį vyną Langedoko krašto Hilero vienuolyne pagamino benediktinų vienuoliai dar 1531 metais. Iki pat 1850 metų absoliučiai visi šampanai būdavo saldūs, nes tik tokie gėrimai išlikdavo nesugedę. Pirmą sausą šampaną 1865 m. pagamino Bollingerio vyndariai, o briutą – Pomeranijos vyndariai tik 1874 metais.

Yra žinoma, kad specialiu imperatoriaus Aleksandro II  užsakymu buvo pagamintas ypač saldus šampanas, vadinamas Louis Roederer Cristal. Jis puikiai derėjo su santūriai saldžiais užkandžiais. Nutolę nuo imperatoriaus žmonės aklai mėgdžiojo savo stabo elgesį, tam naudodami netinkamus gėrimo ir maisto derinio komponentus.

Lietuvoje šampanas pradėtas gaminti 1980 m. tuometiniame Alytaus vyno ir šampano kombinate.

Šampano gamyba susideda iš dviejų operacijų:

• šampaninio vyno medžiagų gavimas;
• šampanizacija.

Vyno medžiagos daromos pagal bendrą vynų gamybos schemą. Šampaninėms vyno medžiagoms imamos 16 % cukringumo vynuogės. Pagamintos šampaninės vyno medžiagos kupažuojamos su 20 % sausu išlaikytu vynuogių vynu.

Vynas prisotinamas anglies dioksido dujomis buteliuose arba rezervuaruose, tada sandariai užkemšama ir rūsiuose rauginama 12 °C temperatūroje. Rūgimo procesas trunka daugiau kaip mėnesį, o po to keletą metų tęsiasi papildomas rūgimas ir išlaikymas. Po išlaikymo pašalinamos nuosėdos, pridedama vyno, konjako, spirito, cukraus ir citrinos rūgšties mišinio, užkemšama kamščiu ir uždedama vielos užvarža.

Taikant srovinį šampanizacijos sandariuose rezervuaruose metodą, rūgimas trunka žymiai trumpiau. Juose palaikomas tam tikras slėgis ir temperatūra. Po to šampanas atšaldomas, filtruojamas ir išpilstomas.

Pagal cukraus kiekį šampanas skirstomas:

• briutas (0,5 proc. cukraus);
• labai sausas (1,5 proc. cukraus);
• sausas (3 proc. cukraus);
• pusiau sausas (5 proc. cukraus);
• pusiau saldus (8 proc. cukraus);
• saldus (10 proc. cukraus).

Pagal gamybos būdą šampanas yra paprastas ir kolekcinis. Paprastas šampanas gaminamas rezervuariniu būdu (vynas prisotinamas anglies dioksido dujomis sandariuose rezervuaruose). Kolekcinis šampanas gaunamas iš vertingiausių veislių vynuogių, rauginamas sandariai uždarytuose buteliuose, o po to dar rauginamas ir laikomas 3-6 metus.

Į šampano taurę galima įmesti mažutį karčiojo šokolado gabalėlį arba gintarinę vynuogę. Sausas šampanas geriamas prieš valgį prie užkandžių, pusiau sausas – prie antrųjų patiekalų, pusiau saldus – prie deserto. Šis gėrimas netinka prie sriubų, silkės, kiaušinių ir panašių patiekalų. Pavyzdžiui, sausam baltajam putojančiam vynui Antoinette DʹHauteuille, pagamintam iš Pinot Noir vynuogių, kruopščiai išaugintų Šampanės provincijoje (Prancūzija), taikytas tradicinis šampano gamybos metodas. Vynas išsiskiria puikia spalva, gera struktūra ir gomurį glostančiais burbuliukais. Jam būdingas tvirtas skonis ir pilnas vynuogių poskonis. Patiekiamas atšaldytas kaip aperityvas arba prie jūros gėrybių.

Į stalą paduodamas atšaldytas (iki +6 °C temperatūros – šaldytuve arba ledukų kibirėlyje). Geriamas iš tulpės formos aukštų ir siaurų taurių. Tokios formos taurėje ilgiau išsilaiko gėrimo aromatas ir burbuliukų žaismas. Taurės pripildomos ne daugiau kaip trys ketvirčiai. Prie šampano tinka lengvi užkandžiai ar nesaldūs sausainiai.

Vieni iš brangiausių prancūziškų gėrimų – raudonasis briutas C.H.Mumm – šviežių vaisių šampanas su karamelės užuominomis, citrinų bei greipfrutų kvapu, juntamomis persikų, abrikosų, vanilės ir medaus natomis, patiekiamas atšaldytas iki 7-9 °C, sausas baltasis Paurent-Perrier Brut, Nicolas Feuillatte Palmes dʹOr Vintage, Dom Perignon Vintage  Champagne A.C., Salon Brut Blanc de Blancs Vintage La Mensil  Champagne A.C., Billecart-Salmon Brut Cuvee N.F.B. Champagne A.C., Dom Ruinart Brut Vintage Champagne A.C., Henriot Brut Souverain Champagne A.C. ir kiti.

Išskirtinis, mažiausiai 48 mėnesius brandintas prancūziškas vynas Nicolas Feuillatte Brut Vintage iš Chardonnay, Pinot Noir ir Pinot Meunier rūšių vynuogių Šampanės regione turi šilkinį, gerai subalansuotą, atvirą ir gryną skonį. Tai ir aperityvas, ir derantis prie vištienos su grietinėlės padažu ar prie kitų paukštienos patiekalų.

Nicolas Feuillatte Cuvée 225 Vintage – skaidrus, su nesibaigiančiais burbuliukais, subtiliomis ąžuolo natomis ir medaus užuominomis gėrimas, tinkantis prie gurmaniškų patiekalų. Atskirai ąžuolinėse statinėse brandintos vyno rūšys iš geriausių Šampanės vynuogynų įgauna turtingą unikalų skonį ir aromatą. Tai palyginti brangus šampanas.

Nicolas Feuillatte Brut Rosé – gelsvai rausvas, beveik vario spalvos Cuvée gėrimas: tinka įvairioms progoms paminėti. Juntami gervuogių, aviečių, raudonųjų serbentų skoniai, kurie vyną daro švelnų ir lengvą. Pagamintas iš Chardonnay (10 %), Pinot Noir (60 %), Pinot Meunier (30 %) vynuogių dera prie antienos su spanguolėmis ar fazanienos patiekalų, tinka prie šviežio ožkų sūrio ar raudonųjų vaisių deserto.

Piper-Heidsieck Cuvée Brut yra šampanas, kuriam būdingas gaivumas ir gyvumas, lengvas citrusinių vaisių ir pavasario gėlių aromatas. Jame ypatingas Pinot Noir ir Pinot Meunier vynuogių derinys. Rekomenduojama gerti neformalių pietų metu, prie žuvies ir jūrų gėrybių patiekalų. Piper-Heidsieck Cuvée Rosé Sauvage, pagamintas maždaug iš 50 derlių mišinio, geriamas kaip aperityvas kokteilių, sodo vakarėlių, pasilinksminimų metu, idealiai tinka rafinuotiems pietums, galima naudoti ruošiant žuvies ar vištienos patiekalus, raudonųjų vaisių desertams gardinti.

Mėgstamiausios šampanas pasaulyje – Moët & Chandon Brut Imperial – blyškios aukso spalvos vynas, kvepiantis žaliosiomis citrinomis ir vynmedžio žiedais, yra sodraus, truputį obuolius primenančio skonio, kuriame dominuoja Pinot Noir ir Pinot Meunier aromatai. Sudėtyje esama ir Chardonnay derliaus. Jis išlaikytas 2-3 metus.

Moët & Chandon Brut Imperial Rose – rožinės spalvos ir vario atspalvio vynas su braškių, raudonųjų serbentų kvapais. Aromatą papildo prieskonių natos. Šampanas ragaujamas su ant grotelių kepta žuvimi ir skrudintomis daržovėmis, paukštiena ar aviena su kvapniosiomis žolelėmis ir šviežiomis daržovėmis.

Blyškios aukso spalvos, tropinių ir sodo vaisių, rytietiškų prieskonių kvapo, saldus prancūziškas šampanas Moët & Chandon Nectar Imperial dera su saldžiai rūgščiais padažais, gardinant imbieru bei paprika, su saldžiai paruoštomis kepenėlėmis arba sūriu su mėlynuoju pelėsiu.

Tikruoju dvigubos fermentacijos būdu gamintas šampanas Dom Perignon yra blyškios aukso spalvos, taurėje atsiskleidžia gėlių, greipfrutų žievelių, riešutų bei prieskonių kvapai. Tai prabangus ir retas glotnaus, intensyvaus, veržlaus džiovintų vaisių skonio, švelnios tekstūros taurusis gėrimas.

Šampano (champagne) asortimentas: special cuvee – Billecart-Salmon Brut Grande Cuvee Champagne A.C., Dom Ruinart Brut Vintage Champagne A.C., Krug Grande Cuvee Champagne A.C., vintage – Deutz Brut Blanc de Blanc Millesime Champagne A.C., Philliponnat Brut Rezerve Millesime  Champagne A.C., brut – Ruinart Brut Champagne A.C., Veuve Clicquot Ponsardin Yellow Label Brut Champagne A.C., Mumm Cordon Rouge Champagne A.C., brut blanc de blanc – Ruinart Brut Blanc de Blanc Champagne A.C., brut rose – Ruinart Brut Rose Champagne A.C., Ayala Brut Rose Majeur Champagne A.C., sec, demi sec – Taittinger Sec Nocturne Champagne A.C., Philipponnat Sec Sublime Reserve Millesime  Champagne A.C., Deutz demi Sec Millesime Champagne A.C.

Plg. putójantis vỹnas 

Žr. vỹnas (2)

© Putojantis vynas

Putójantis vỹnas (sparkling wine) – 10,5-12,5 proc. alkoholinis vynuogių gėrimas, prisotintas anglies dioksido dujomis, turintis nuo 0,5 iki 12 proc. cukraus. Tai šampanas, putojantis muskatas. Gali būti aromatingi pusiau saldūs spanguolių arba juodųjų serbentų ir kitų uogų skonio ir aromato putojantys vynai.

Pirmosios fermentacijos metu naudojant aerobines (joms reikia oro) mieles išsiskiria daug angliarūgštės. Yra keli būdai, kaip gaunamas putojantis vynas. Antroji fermentacija vyksta:

• Vyno butelyje (tradiciškai gaminant šampaną). Į natūralų vyną įdedama cukraus ir vyno mielių, butelis užkemšamas. Kai mielių likučiai susikaupia ant kamščio, butelio kakliukas užšaldomas ir ištraukiamas kamštis. Ledas su mielių likučiais išlekia iš butelio. Tada butelis užkemšamas kamščiu ir yra tinkamas vartoti.
• Vyno butelyje, tačiau kai vynas subręsta, jis perfiltruojamas ir perpilamas į kitą butelį.
• Didelėse talpose. Vynas filtruojamas, išpilstomas į butelius ir užkemšamas.
• Kai angliarūgštė įvedama į atšaldytą vyną ir ištirpsta jame (gazuoti vynai).

Lietuvoje putojantys vynai klasifikuojami pagal likutinio cukraus kiekį: saldus (8-8,5 %), pusiau saldus (6-6,5 %), pusiau sausas (4-4,5 %), sausas (2-2,5 %), briutas (0,5-1,5 %).

  Iškilmingomis progomis pradedama lengvu (sec, demi sec) vynu, tinkančiu gerti ir prie pirmųjų patiekalų, vėliau prie antrojo patiekalo geriamas labai sausas (brut), o puotai baigiantis, ragaujant desertą, tinka saldus (doux) putojantis vynas.

Putojantis vynas gali būti pusiau sausas, pusiau saldus aromatizuotas gazuotas, pusiau saldus, išlaikytas, elegantiškas, gaivaus vaisių aromato, išskirtinio skonio natūralios fermentacijos. Pavyzdžiui, iš Penedes regiono (Ispanija): sausas baltasis putojantis vynas Albert Noya 21 Brut Cava gaminamas tik ekologiniu būdu. Putojantį vyną sudaro 78 % Chardonnay ir 22 % Parellada vynmedžių derliaus. Parella – tradicinės vynuogės, iš kurių gaminama Cava. Chardonnay putojančiam vynui suteikia gaivumo bei šilkinės tekstūros. Vynas fermentuojamas +15 °C temperatūroje. Sausas baltasis putojantis vynas Albert Noya 21 Brut Barrica NV Cava fermentuotas naujose Allier ąžuolo statinėse. Pinot Noir ir Chardonnay mišinys įgauna grietinėlę primenantį skonio minkštumą. Papildomas 2 metų mielių kontaktas buteliuose tik pagerina vyno skonį. Per metus pagaminama tik 2050 butelių šio vyno.

Intensyviame vyno Albert Noya 21 Brut Barrica NV Cava aromate jaučiamas vanilės ir vaisių kvapų derinys. Svaraus stoto, tirštame, tačiau delikatumo nepraradusiame putojančiame vyne yra gausu vaisių skonio. Obuolių tyrės, kriaušių ir abrikosų skonių derinys juntamas labai ilgai.

Penedes regione, Katalonijoje (Ispanija), gaminamas baltas arba rožinis putojantis vynas Cava (kataloniškai reiškia „rūsys“), kuris buvo sukurtas 1872 m. Josep Rasentos. Matydamas Šampanės regiono putojančio vyno (šampano) sėkmę, nusprendė sukurti panašų sausą putojantį vyną. Iš pradžių šis gėrimas vadintas Champana arba Xampany (šampanas), vėliau, uždraudus kopijuoti šampano pavadinimą, pervadintas į Cava.

Piedmont regione putojantis brut vynas Rocca dei Forti Spumante Brut gaminamas Charmat metodu iš White Pinot ir Chardonnay vynuogių, kurios suteikia šviesią šiaudų spalvą ir auksinį atspalvį, žaižaruoja taurėje elegantiškomis, ilgai išliekančiomis burbuliukų srovelėmis. Putojantis vynas kvepia vaisiais, o gaivus skonis daro gėrimą idealiai tinkamą prie šaltųjų ir karštųjų žuvies bei jūros gėrybių patiekalų ir užkandžių. Patiekiamas atšaldytas siaurose ir aukštose putojančio vyno taurėse.

Sausas baltasis putojantis vynas Rocca dei Forti Prosecco iš Piedmont regiono gaminamas Charmat metodu iš specialiai atrinktuose vynuogynuose Veneto regione auginamų aromatinių Prosecco rūšies vynuogių. Gėrimas išsiskiria šviesia šiaudų spalva, švelniu, tačiau intensyviu aromatu, harmoningu ir gaiviu skoniu bei tuo, kad ypač smulkiai putoja. Rekomenduojama patiekti atšaldytą aukštose siaurose taurėse. Ragaujamas kaip aperityvas prieš valgį arba su maistu (žuvimis ir jūros gėrybių salotomis, lengvais vieno kąsnio užkandžiais ir karštais žuvies patiekalais).

Piedmont regione Rocca dei Forti Asti DOCG – kontroliuojamos kilmės ir kokybės putojantis vynas, priskiriamas rūšinių aromatinių putojančių vynų subkategorijai. Gaminamas Charmat metodu pagal griežtai reglamentuotus reikalavimus iš aromatinių White Moscato vynuogių, auginamų Asti, Kuneo ir Aleksandrijos provincijose. Išskirtine balta etikete akį traukiantis vynas yra auksinės šiaudų spalvos, dvelkia akacijų, citrinmedžio žiedų aromatu, o įpiltas į putojančio vyno taures spindi į viršų kylančiomis elegantiškomis burbuliukų girliandomis. Rekomenduojamas gerti atšaldytas, vienas arba su vaisiais ir desertais.

Saldaus baltojo putojančio vyno Rocca dei Forti Spumante Dolce, daromo Piedmont regione, pagrindą sudaro aromatinės Moscato rūšies vynuogės, todėl šis šviesios aukso spalvos gėrimas, pagamintas Charmat metodu, yra maloniai kvapnus, dvelkia gėlėmis, vaisiais, ypač išskirtiniu obuolių aromatu. Ilgai išliekantys elegantiški burbuliukai maloniai tirpsta burnoje ir palieka švelnų muskatinį paskonį. Tinka prie desertų. Patiekiamas atšaldytas.

Lietuvoje populiariausi putojančio vyno gėrimai – Grand Cavalier, Alita, Sovietskoje polusladkoje, Romeo, Bosca Anniversary, Pusiau saldus, Brut Exc. Gosset, Mumm Cordon Rouge H.B. ir kt.

Gėrimai išpilstomi į 0,75 l talpos butelius, o uždaromi tikrais arba plastmasiniais kamščiais.

Plg. šampãnas (2) 

Žr. vỹnas (2)

© Tarptautinė arbūzo diena

Rugpjūčio 3-oji diena – Tarptautinė arbūzo diena. Ne veltui rugpjūtis – šviežių, sultingų daržovių ir vaisių, kartu ir arbūzo bumo metų laikas. Pasaulyje arbūzas pripažintas vasaros karaliumi, vasaros stalo valdytoju.

Iš tiesų arbūzas nėra vaisius, o daržovė – agurkų ir cukinijų giminaitis. Arbūzo tėvynė – ne Azija, o Kalahario dykuma (milžiniška lyguma Afrikos plynaukštėje (Pietų Afrika – Botsvana, Namibija)), kur ir dabar esama laukinių arbūzų.

Į Senovės Kiniją prekybiniais laivais arbūzas buvo atvežtas X a. ir kaip dovana aukštai vertinamas. Dabar Kinijoje auginama daugiausia arbūzų pasaulyje. Jei kinai Jus pakviestų į svečius, būtinai pavaišintų arbūzais.

Prieš 5000 metų arbūzai buvo auginami ir Senovės Egipte. Tai rodo Senovės egiptiečių požeminių kapų užrašai, kurie liudija, kad iškeliavus į pomirtinį gyvenimą privaloma valgyti arbūzus.

 

Arbūzas toks populiarus, kad net japonai eksperimentuodami išvedė kubo formos arbūzus, jog tapo juos parankiau ir lengviau transportuoti ir saugoti.

Dabar siūlome originalius namų sąlygomis išbandytus receptus, kurie Jus turėtų nudžiuginti.  

KELI PAPRASTI STEBUKLAI APIE ARBŪZĄ

 ARBŪZINIS KOKTEILIS

Receptas

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo minkštimo (be sėklų) – 2 stiklinės

vienos žaliosios citrinos sulčių

medaus – 1-2 arbatiniai šaukšteliai

mėtų – 6 lapeliai

Visus ingredientus sudedame į maišytuvą (plaktuvą) ir kruopščiai išplakame, papuošiame mėtos lapeliu ir ryškus kokteilis paruoštas.

Arbūzinis kokteilis tinka vakarėliui, nustebinsime savo draugą ryškiu ir ypatingu skoniu.

ARBŪZO KEPSNYS

Receptas

 

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo – 400 g (be sėklų)

baltojo vyno – 100 ml

sviesto – 200 g

balzaminio acto – 2 virtuviniai šaukšai

druskos ir pipirų – pagal skonį

mėtų – 5-6 lapeliai

fetos sūrio (bet nebūtina)

mėsa kepsniui (žalia, nemarinuota)

Kepimo indo formą išklojame kepimo popieriumi ir ištepame sviestu. Sviestą ištirpiname, o arbūzą atskiriame nuo žievelės ir sėklelių, po to supjaustome 2-2,5 cm storiu ir paskleidžiame po kepimo formą kartu su mėsa kepsniui. Tada apliejame balzamiko actu, baltuoju vynu, sviestu, apibarstome druska ir pipirais. Ant viršaus uždengiame pergamentiniu kepimo popieriumi, o ant kepimo popieriaus viršaus – dar ir folija. Uždengiame labai sandariai. Įdedame į orkaitę ir kepame dvi valandas 170 °C temperatūroje. Kai kepsnys paruoštas, jį papuošiame mėtos lapeliais. Kad skonis būtų nuostabesnis, galime paskaninti dar ir  fetos sūriu, bet nebūtina.

Patiekalas gaminamas labai paprastai ir lengvai. Tačiau atskirti, iš ko patiekalas pagamintas, svečiui ar namiškiams bus ganėtinai sunku, nes arbūzo spalva primins raudonos žuvies spalvą, o skonis bus panašus į marinuotos mėsos skonį.

GAIVIOSIOS ARBŪZO SALOTOS SU FETOS SŪRIU

Receptas

 

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo – 300 g (be sėklų)

fetos sūrio – 100 g

raudonojo svogūno – 1 vnt. (Raudonasis svogūnas – svogūno rūšis, pasižyminti mažiau aštriu / aitriu skoniu ir turinti šiek tiek saldumo)

baziliko (keletas lapelių) – 1 vnt.

alyvuogių aliejaus – 2 virtuviniai šaukštai

balzaminio acto – 0,5 arbatinio šaukštelio

citrinų sulčių – 0,5 arbatinio šaukštelio

mėtų (keletas lapelių) – 1 vnt.

Arbūzą supjaustome stambesniais 2×2 cm kubeliais, o fetos sūrį – mažesniais 1×1 cm kubeliais. Raudonojo svogūno galvelę supjaustome plonais žiedeliais, o keletą baziliko ir mėtų lapelių – juostelėmis. Mažame dubenėlyje ruošiame padažą: sumaišome alyvuogių aliejų, balzaminį actą ir citrinų sultis, gerai išmaišome iki vientisos masės. Paskleidžiame pirmiausia arbūzo, po to fetos sūrio kubelius, raudonojo svogūno žiedelius, pabarstome žalumynais ir užpilame padažu.

ANT GROTELIŲ KEPTAS ARBŪZAS

Receptas

 

Jums reikės (1 porcijai):

arbūzo – 600 g

kiaušinio baltymo – 2 vnt.

krakmolo – 4 virtuviniai šaukštai

kvietinių miltų – 4 virtuviniai šaukštai

augalinio aliejaus – 1 stiklinė

miltelinio cukraus – 2-3 virtuviniai šaukštai

Supjaustome nuplautą arbūzą, atskiriame jį nuo žievelės, išimame sėklas. Arbūzo minkštimą supjaustome trikampiais griežinėliais ir apvoliojame miltuose. Kiaušinio baltymus sumaišome su atskiestu nedideliu kiekiu vandens ir krakmolo. Arbūzo trikampius griežinėlius panariname į mišinį ir kepame karštame aliejuje iki šviesiai geltonos spalvos. Paduodant į stalą patiekalą papuošiame arbūzo skiltelėmis ir pabarstome milteliniu cukrumi.

© Nardekas

Nardèkas (2) [< turk.] – iš arbūzo minkštimo daromas medus be cukraus. Tai išvalytos ir stipriai išgarintos sultys, išgautos iš prinokusių subrendusių arbūzų masės.

Medui gaminti naudojami nekondiciniai (t. y. neatitinkantys standarto ir kokybės reikalavimų) arbūzai: pernokę, vienpusiai, maži, suskilę. Arbūzai nuplaunami, supjaustomi dalimis arba į 4 gabalus ir šaukštu minkštimas atskiriamas nuo žievelės (išimamas). Minkštimas, kiek įmanoma, sutrinamas, paskleidžiamas ant audinio ir filtruojamas vienu iš dviejų būdų: arba prispaudžiamas, kad išbėgtų sultys, arba pertrinamas per sietelį ir išspaudžiamos sultys, iš kurių bus verdamas medus.

Virimo procesas gana ilgas. Kaitinama (iki 9-10 kartų) ant mažos ugnies nuolat maišant ir pašalinant putas tol, kol sultys tampa klampios, panašiai, kaip bičių medaus. Cukraus į arbūzų sultis nededama, nes ir taip saldu.  

Nardekas yra medaus konsistencijos, rausvos spalvos, specifinio saldaus skonio ir turi ne mažiau kaip 60 proc. cukraus. Norint pagaminti 1 kg arbūzų medaus, reikia 16-17 kg saldžiųjų veislių arbūzų.

Nardekas naudojamas konditerijos gaminiuose (dedama į pyragų, meduolių ir tortų tešlas su imbiero priedais), kuriems suteikia ypatingą skonį.

Arbūzų medus hermetiškai laikomas ir neuždarytas sandariai. Tiesiog supilamas į stiklainius ir laikomas šaltoje patalpoje. Valgomas kaip ir bičių medus. Natūralus ir labai naudingas produktas, nes nenaudojama cukraus.

 NARDEKAS – ARBŪZŲ MEDUS

Receptas

Norėdami išsivirti arbūzų medaus, būtinai nusipirkite pernokusius ar gerai sunokusius kelis arbūzus, nes vieno arbūzo gali neužtekti: verdant gerokai sumažėja sulčių apimtis. Be to, nepirkite nesaldžių ir nesunokusių arbūzų. Ir nepamirškite, kad būtina reguliariai pašalinti putas.

Jums reikės:

didelių prinokusių arbūzų – 7-10 kg.

Arbūzą (-us) supjaustome dideliais gabalais, atskiriame nuo žalios žievelės ir pašaliname sėklas. Arbūzo minkštimą (ar jo dalis) dedame į maišytuvą (smulkintuvą ar plaktuvą) ir išplakame iki tyrės (piurė) masės. Per sietą praleidžiame arbūzų tyrę. Marlę, sulankstytą keturgubai, įdedame į kiaurasamtį ir vėl praleidžiame sultis. Jei sultys bus nevienalytės su minkštimu, pakartojame procedūrą. Kai tik gauname grynas arbūzo sultis, dedame jas ant lėtos ugnies ir kaitiname 6-9 kartus. Kaitinant išsiskiria putos, todėl reikia kruopščiai jas nugraibyti.

Ar arbūzų medus gatavas, tikrinama taip: įlašinkime lašelį sirupo į šaltą lėkštę – jei lašelis tirštas, klampus ir nevarva (arba varva labai lėtai), vadinasi, Jūsų medus paruoštas.

Atminkite, iš 1 litro sulčių gaunama 100 gramų medaus. Medus laikomas stiklainiuose kambario temperatūroje ir naudojamas nuo peršalimo ir inkstų ligų.

© Arbūzas – uoga ar vaisius?

Daugiau skaitykite: Arbūzas Palyginkite: Moliūgas

Kuo gi gardusis arbūzas naudingas mūsų organizmui?

Antioksidantų skrynelė. Raudoname arbūzo minkštime yra didžiausias kiekis vieno iš stipriausio natūralaus antioksidanto – likopeno, kuris sumažina tikimybę susirgti vėžiu, stiprina imuninę sistemą, skatina ląstelių atsinaujinimą, saugo nuo širdies ligų. 

Afrodiziakas. Arbūzuose, ypač geltonuosiuose, gausu citrulino, aminorūgšties ir antioksidanto. Citrulinas atpalaiduoja kraujagysles ir didina seksualinį potraukį bei ištvermingumą.

Vitaminų šaltinis. Arbūzuose gausu vitaminų A, C ir B6. Vitaminas C ir betakarotenas (vitaminas A) saugo mūsų organizmą nuo ligas sukeliančių molekulių, o B grupės vitaminai neleidžia užplūsti chroniškam nuovargiui, gerina bendrą organizmo tonusą, didina darbingumą.

Mažai kalorijų. Saldu, gardu ir visai nekaloringa. 1 stiklinė arbūzo minkštimo neturi nė 50 kcal. Arbūzai turi daug virškinimą skatinančios ląstelienos, mangano, kuris padeda greičiau deginti riebalus. Kadangi arbūzuose gausu sveikųjų angliavandenių ir fruktozės, jie malšina saldumynų norą, o magnis gerina nuotaiką ir teikia energijos. Tikra trokštančiųjų sulieknėti svajonė!

Saldus vanduo. 92 procentus arbūzo sudaro vanduo. Taigi gardus kąsnelis ne tik numalšins alkį, bet ir apsaugos organizmą nuo dehidratacijos, efektyviai drėkins odą iš vidaus. Dėl šlapimą varančių savybių arbūzo rekomenduojama valgyti sergant inkstų, šlapimo takų ligomis.

Kaip išsirinkti gardžiausią arbūzą?

1. Geriau nepirkite  arbūzo nesulaukusi rugpjūčio vidurio. Net ir pačios ankstyviausios jų veislės prinoksta tik paskutinėmis liepos dienomis. Visi, kuriuos įsigyjate anksčiau, būna užauginti ir nokinti dirbtinėmis sąlygomis.

2. Jei prinokusį arbūzą paplekšnosite delnu – garsas turėtų būti duslus.

3. Gerai prinokęs arbūzas gurgžda net ir nestipriai jį spustelėjus.

4. Niekada nepirkite įskilusio arbūzo.

5. Pažvelkite, kokie arbūzai sudėti parduotuvės konteineryje. Aiškiai didesnis už kitus arbūzus veikiausiai bus pernokęs, mažiausias – neprinokęs. Rinkitės vidutinio dydžio.

6. Didelė balkšva dėmė viename šone – patikimas požymis, kad arbūzas dar neprinokęs. Ši dėmė turėtų būti kuo mažesnė.

7. Prinokusio arbūzo žievę lengva įbrėžti nagu.

8. Niekada nepirkite arbūzų, pardavinėjamų šalikelėse. Nuskintas arbūzas „kvėpuoja“, jis lengvai sugeria toksinus iš aplinkos, o prie judrių kelių jų, kaip žinia, netrūksta.

9. Nudžiūvusi arbūzo „uodegėlė“ tikrai neparodo, kad arbūzas prinokęs.

10. Perpjauto arbūzo „baltoji“ dalis turi iš tikrųjų būti balta. Kuo ji geltonesnė – tuo daugiau vaisius augdamas sugėrė nitratų.

11. Namuose perpjovus arbūzą jo minkštimo gabalėlį pamerkite įstiklinę su vandeniu. Jei vanduo nusidažė rausvai – vadinasi, jūsų arbūzas iš tikrųjų yra paspalvintas maistiniais dažais. Augintojai ir prekeiviai kartais imasi ir tokių gudrybių.

 12. Nitratai arbūze pasiskirsto netolygiai. Daugiausia jų susikaupia prie žievės ir kotelio. Vaikams sveikiausia duoti arbūzo minkštimą iš viduriuko.

13. Jei arbūzą pauosčius juntamas rūgštus kvapas – verčiau jo nevalgyti, galima rimtai apsinuodyti.

14. Jei esate girdėjusi, kad iš arbūzų žievelių verdama gardi uoginė – geriau nesigundykite pabandyti. Auginant arbūzus pastaruoju metu naudojama gana daug kenksmingų medžiagų, kurios koncentruojasi iškart po žieve.

© Dešrainis

© Dešraĩnis (2) – sumuštinis-suvožtinis: dvi sudėtos duonos riekės su dešra arba dešrele, daržovėmis, padažais. Tai užkandis.

Dešrainio kilmės šalis – Amerika (JAV). Yra daug atsiradimo versijų, nors nė viena nepatvirtinta. Tačiau žinoma, kad amerikietiškas pavadinimas „hot dog“ buvo paminėtas 1900 m. Oksfordo anglų kalbos žodyne.

Teigiama, kad 1860 metais Niujorko gatvėse vokiečių imigrantai pardavinėjo rūkytas dešreles su pieniška bandele ir raugintais kopūstais. Kituose šaltiniuose sakoma, kad šį užkandį sugalvojo Niujorko polo aikštyno maitinimo organizavimo vadovas Harry Magely. Dar viena teorija kalba apie tai, jog JAV maisto produktų parodoje Bavarijos (Vokietija) atstovas Antonas Feuchtwangeris pirštus deginančią dešrelę apmovė balta pirštine ir pastebėjęs, kad tai lankytojams patiko, paprašė savo svainį kepėją pagalbos. Šis ir sugalvojo ilgą minkštą bandelę, į kurią galima prikimšti mėsos. Kita teorija teigia, kad terminas kilo iš vokiečių imigrantų į JAV atsivežtų rūkytų dešrelių pavadinimų (vok. bundewurst – „šuns dešra“, vok. dachshund – „taksų veislės šuo“ ar „mažasis šuo“). Manyta, jog 1487 metais ši dešrelė „gimė“ Frankfurto mieste, o 1600 metais Johanas Georghehneris, mėsininkas iš Koburgo, išplėtojo jos gamybą. Vienos (Austrija) gyventojai įsitikinę, jog pavadinimas (wiener – amerikietiškai vadinama parūkyta dešrelė) autorystę suteikia būtent austrams.

 Kiek bebūtų teorijų ir versijų, vokiečiai ir amerikiečiai ginčijasi, siekdami priskirti savo tautoms mėgstamo užkandžio išradėjų šlovę.

Dešrainių įvairovė yra labai didelė ir skiriasi skirtingose šalyse. Paprastai naudojama speciali dešrainiams bandelė, kurios ilgis atitinka dešrelės ilgį. Į bandelę įterpiama pavirta, rūkyta arba kepta dešrelė. Ant viršaus dedamos daržovės (dažniausiai svogūnai, kopūstai), užpilamas kečupas, garstyčios, galiausiai dedamas tarkuotas fermentinis sūris. Dešrainis kepamas 1-2 minutes orkaitėje arba mikrobangų krosnelėje.

Dešrainių būna skirtingų dydžių, iš vienos mėsos rūšies ar įvairių mišinių, su odele ar be jos. Tradicinė dešrelė turi turėti daugiau kaip 30 proc. riebalų ir 10 proc. pridedamo vandens. Vegetarams siūlomas  dešrainis su sojų varške (tofu). Atsižvelgiant į rūšį, gali būti naudojami prieskoniai, daržovės, garstyčios, sūris, sojų baltymai.

JAV gaminami įvairių rūšių dešrainiai:

–          su troškintu garuose svogūnu ir blyškiu geltonųjų garstyčių padažu (Niujorko dešrainis);

–          su kopūstų salotomis, kurios gali būti gardinamos morkomis, majonezu, svogūnais ir kt. (Pietietiškas kopūstų dešrainis);

–          su raugintais kopūstais ir bandele su sezamo sėklomis (Kanzas Sičio dešrainis);

–          su geltonosiomis garstyčiomis, tamsiai žaliu padažu, sukapotu svogūnu, pomidoro griežinėliais, salierų druska ir aguonomis apibarstyta bandele (Čikagos dešrainis);

–          su užpiltu mėsos prieskonių mišiniu (Triušių salos (Coney Island) dešrainis);

–          su panardintu į išplaktą kukurūzų tešlą ir apkeptu gruzdintuvėje, patiekiami ant pagaliuko (Kukurūzų dešrainis);

–           su padažu (Salsa), sūriu ir smulkintomis marinuotomis paprikomis ();

–          apkepami saldžioje tešloje (dešrainis „Kiaulės patale“) ir kt.

Beveik visų rūšių dešrainiuose, gaminamuose JAV, yra natrio nitritų, cheminių druskų, naudojamų konservuojant, skonio ir aromato medžiagų. Tačiau dešrainių kokybę reglamentuoja JAV įstatymai.

Žr. greĩto paruošìmo maĩstas

© Apetitas ir kalorijos

Tam, kad pažabotumėte apetitą, visai nebūtina valgyti tik neskanų maistą. Nereikia atsisakyti mėgstamų patiekalų, kad puikiai jaustumėmės ir lieknėtume. Pakanka laikytis kelių paprastų taisyklių. Skamba gundančiai, argi ne taip? Be to, nuotaika išlieka gera, o figūra daili.

 „Kita“ dietų pusė

 

Nauja populiari dieta įneša į bandančių lieknėti moterų gyvenimą naujų iššūkių, kadangi tenka pamiršti visas pagrindines buvusių dietų taisykles, kuriomis jos vadovavosi norėdamos atsikratyti svorio. Maitinantis pagal D. Ornišą, jūs atsisakote riebalų, tačiau paliekate angliavandenius.

Vėliau paaiškėja, kad dėl to jūsų kaulai netenka jiems reikalingo kalcio, dantys genda, oda džiūsta ir sensta anksčiau laiko…Jūs pradedate laikytis dietos, kurioje neatsisakoma riebalų ir baltymų, tačiau „karas“ skelbiamas angliavandeniams – tai taip pat neduoda naudos organizmui ir trukdo subalansuoti racioną.

Tačiau nėra padėties be išeities. Kalbėsime apie pagrindinius mitybos principus tiems, kurie svajoja būti liekni, nevarginant savęs badavimo dietomis ir nekenkiant organizmui. Juk galima apsieiti be didelių ribojimų, svarbiausia – laikytis tam tikrų taisyklių, kurios padės atsikratyti svorio iš esmės nekeičiant mitybos įpročių ir nekenkiant sveikatai.

 Taisyklė Nr. 1. Valgyti, kiek norisi, bet nekaloringai

 

Sotumo jausmą sąlygoja suvartoto maisto kiekis, o ne jo kaloringumas. Suvalgę arbatinį šaukštelį aliejaus, jūs gausite tiek pat kalorijų, kiek suvalgę kilogramą agurkų. Bet ar jūs būsite sotūs? Geriau suvalgykite kilogramą agurkų. Iškart pajausite, jog skrandis pilnas – kalorijų suvartojote tiek pat ir nebesijaučiate alkani.

Taigi jeigu vartosite mažai kaloringą maistą, – būtent tokį, kuriame daug skysčių (sriubos, košės, vaisiai ir daržovės), galėsite suvalgyti daugiau nei įprastai, bet tuo pačiu mesti svorį. Ir visą tai be jokio alkio jausmo. Beje, tokio raciono, kuriame gausu skysčių, energetinė vertė sumažėja daugiau nei 20 proc.

Dietologo komentaras. Sotumą jausmą suteiks daržovės, vaisiai ir ankštiniai. Kuo daugiau juose skysčio, tuo geriau. Tačiau galima valgyti ir ne tokius sultingus vaisius bei daržoves. Tokiu atveju rekomenduoju prieš valgant išgerti stiklinę vandens. Jeigu pietaujate, galite vietoj vandens suvalgyti didelį salotos lapą. 

Taisyklė Nr. 2. Skaičiuokite kalorijas

 

Gamta nesuteikė mūsų organizmui galimybės skaičiuoti maiste esančių kalorijų, kaip, pavyzdžiui, ragaudami galime apytiksliai nustatyti, ar maistas sūrus, ar saldus. Tam, kad tiksliai sužinotume maisto energetinę vertę, reikia būti arba ekstrasensu, arba tiesiog prieš akis visada turėti produktų kaloringumo lentelę. Tokiu būdu Jūs patys galėsite sudaryti sau meniu, kad jame būtų tai, ko jūs norite, o energetinė vertė neviršytų dienos normos (moterims – 1500-1800 kalorijų, vyrams – 2300-2600).

Dietologo komentaras. Kalorijas iš tiesų reiktų skaičiuoti. Nors, tiesą sakant, kartais kai kurių patiekalų kaloringumą suskaičiuoti labai sunku. Rekomenduoju namuose turėti elektronines svarstykles. Žinodami produkto svorį, lengviau paskaičiuosite kaloringumą. Tiesa, šiuolaikinei moteriai reikia kur kas daugiau kalorijų – apie 2300 kcal.

Taisyklė Nr. 3. Daugiau kalcio

 

Kai metate svorį, jūsų kaulai ir dantys sparčiau netenka kalcio: skylant riebalams, organizme daugėja rūgšties, o kalcis neutralizuoja perteklines rūgštis. (Daugiau gerkite: jeigu organizmas negauna pakankamai skysčių, kalcio druskos inkstuose formuoja akmenis). 

Be to, jeigu ribojate riebalų patekimą į organizmą, tai kartu mažiau gaunate vitamino D – padedančio kaulams įsisavinti kalcį, prarastą mažėjant svoriui. Trūkstant kalcio, riebalai aktyviai kaupiasi po oda ir juos ne taip lengva sudeginti. Tie, kurie per parą gauna 1300 mg kalcio, du kartus rečiau kenčia nuo viršsvorio nei tie, kurių paros racione tėra 225 mg kalcio.

Dietologo komentaras. Tam, kad gautume pakankamai kalcio, reiktų vartoti daugiau pieno produktų. Juos rinktis reiktų ir dėl to, kad organizmas iš jų lengviausiai įsisavina kalcį. Idealus variantas – kasdien bent du kartus vartoti neriebius pieno pagrindo produktus (riebumas ne daugiau 1,5 proc.).

Taisyklė Nr. 4. Daugiau ląstelienos

 

Jos užpildo skrandį ir suteikia sotumo jausmą, tačiau jose nedaug kalorijų. Be to, ląsteliena įsisavinama ne visiškai ir veikia kaip kempinė – augalinė ląsteliena sugeria šlakus (galutinis medžiagų apykaitos produktas, atsirandantis skylant riebalų ląstelėms ir teršiantis organizmo vidų).

Papildoma nauda: ląsteliena reguliuoja žarnyno veiklą, dėl ko dalis labai kaloringo maisto nėra įsisavinama – maistas iš organizmo pašalinamas neperdirbtas. Mokslininkai apskaičiavo, jog 1 g ląstelienos neutralizuoja 7 kcal. Tai reiškia, kad suvalgę jos triskart daugiau nei įprasta (bent jau 40 g per dieną, o ne tuos varganus vidutiniškai suvartojamus 13 g), mes raciono kaloringumą galime sumažinti 200 kcal, o tai leis per mėnesį atsikratyti 800 gramų.

Dietologo komentaras: Kad netrūktų ląstelienos, pusryčiams galima virti košes iš neapdirbtų kruopų: iš grynų avižų, o ne iš dribsnių, iš grikių kruopų, iš rudųjų ar juodųjų ryžių. Reiktų valgyti daugiau vaisių ir daržovių, kuriuose gausu ląstelienos, pavyzdžiui, morkas, ropes. 

Būtinai kaip kasdieninį ląstelienos papildą reiktų valgyti sėlenas (tai gali būti duona su sėlenomis, ar tiesiog pačios sėlenos). Tik atminkite, kad sėlenos, kurias mes valgome sausas, užgeriamos vandeniu, mažina magnio ir kai kurių B grupės vitaminų įsisavinimą. Todėl geriau jas palaikyti virš garų ir tada įdėti į norimą patiekalą.

Taisyklė Nr. 5. Nebadaukite!

 

Senstant mūsų kūnas pradeda veikti „ekonomiškiau“: sulaukus 50-ies, organizmas suvartoja 30 proc. kalorijų mažiau nei 15-os. Tai sužinoję, dauguma atsisako pusryčių, pietų ar vakarienės, kad taip pat trečdaliu sumažėtų ir jų energetinė raciono vertė. Tik nebandykite to daryti jūs: susilauksite priešingo efekto.

Dietologai nustatė, jog valgant dukart per dieną, neviršijant kalorijų ribos pagal amžių, per metus galima priaugti apie 2,5 kg papildomo svorio. „Išsigandęs“ pernelyg ilgų pertraukų tarp valgymo, organizmas pradeda veikti ekonomiškiau – maistingųjų medžiagų pasisavinimą padidina nuo 60-70 proc. iki visų 100 proc. Norint to išvengti, padalinkite dienos racioną į 6-7 nedideles porcijas ir jas dienos eigoje suvartokite.

Dietologo komentaras.  Priešingu atveju organizmas įjungs „taupumo“ režimą. Be to, badavimas blogai veikia riebalų ir angliavandenių apykaitą. Badavimas anksčiau ar vėliau primena apie save, dažniausiai emocijomis – badaujantis asmuo pradeda „puldinėti“ kitus dėl nereikšmingų dalykų. 

Be to, tokia dieta tampa išbalansuota tiek pagal makro-, tiek pagal mikro- maistines medžiagas. O tai yra odos, plaukų, imuniteto problemų ir netgi kraujo krešėjimo priežastis. Savo pacientams rekomenduoju valgyti penkis kartus per dieną: tarp trijų pagrindinių valgymų porą kartų užkąsti. 

Mažų porcijų efektas

 

Jeigu valgysime dažnai, bet po nedaug, medžiagų apykaita pasikeis iš riebalų kaupimo į riebalų deginimo režimą. Mes to juk ir norime!

Gydytojo-dietologo komentaras. Tai geras mitybos būdas, kurio reikėtų laikytis visą gyvenimą. Aš dar rekomenduočiau daugiau gerti – ne mažiau 1800 mililitrų skysčio per dieną (didžiąją dalį turėtų sudaryti vanduo, paskui pieno produktai, arbata, sutys, kava ar sriubos). Taip pat nereiktų iš raciono išmesti baltymų, kadangi tai vienintelė medžiaga, kuri nesąlygoja svorio priaugimo. 

Tiesą sakant, dietų be baltymų besilaikantys asmenys lieknėja lėčiau ir su blogesnėmis pasekmėmis. Dėl to baltymai reikalingi, ypatingai gyvulinės kilmės. Racione turėtų būti mėsos, paukštienos, žuvies, kiaušinių ir pieno produktų. Tačiau visa tai turi būti neriebu. Taip pat rekomenduoju nepamiršti ir reguliaraus fizinio krūvio. 

Naudinga informacija

Kalcio šaltinis:

• Pieno produktai. 100 g jų yra nuo 110 iki 600 mg. Geriausia vartoti neriebius kietus sūrius, jogurtus, pieną ir grietinę.

• Kiaušinių lukštai. 100 g – 900 mg. Vartoti reiktu ne daugiau 2-6 g per dieną, prieš tai lukštus susmulkinant iki miltelių.

• Sezamas. 100 g – 975 mg. Galima naudoti kaip prieskonius, galima valgyti ir sezamų chalvą.

• Žuvis. 100 g – iki 350 mg. Lašiša, sardinės, tunas, skumbrė – rinkitės šias žuvis.

• Daržovės. 100 g – nuo 40 iki 60 mg. Pašarinės ropės žaluma, brokoliai, pupelės, riešutai, špinatai – nepakeičiami mitybos produktai.

• Vaisiai. 100 g – nuo 35 iki 57 ml. Geriausias pasirinkimas – figos, razinos ir kalciu praturtintos apelsinų sultys.

Ląstelienos šaltinis:

• Sėlenos. 100 g – 44 proc. Geriausias ląstelienos šaltinis.

• Migdolai. 100 g – 15 proc. Šiuose riešutuose yra ne tik gausu ląstelienos, bet ir baltymų, fosforo, kalcio.

• Ankštiniai. 100 g – nuo 12 iki 3,8 proc. Daugiausia jos žaliuose žirniuose, ruduose ryžiuose, figose ir lęšiuose.

• Pilno grūdo duona. 100 g – 8,5 proc. Pakanka dviejų gabalėlių per dieną.

• Daržovės. 100 g – nuo 2 iki 3,1 proc. Morkos, brokoliai, paprasti ir Briuselio kopūstai, bulvės.

© Uogos ir sveikata

Prekybos centruose uogų galima rasti ištisus metus, tačiau lietuviškų sulaukiame tik vasarą. Kaip tik šiuo metu jų ir reikėtų valgyti kuo daugiau, nes žiemai paruoštos uogos praranda nemažą dalį savo vertės.

Uogose yra antioksidantų, ląstelienos, kuri ne tik gerina žarnyno veiklą, bet ir skatina sotumo jausmą, taip pat jose gausu vitaminų, kurie didina organizmo atsparumą ligoms, bei mineralinių medžiagų, garantuojančių gerą organų ir endokrininių liaukų veiklą. 

Mėlynėse yra daug A, E, B grupės vitaminų, jose nemažai kalio, fosforo, kalcio. Mėlynės gerina regėjimą, jas valgant, atsigauna akys. Mėlynėse esantys pektinai prisideda prie greitesnio toksinų šalinimo iš organizmo. Šias uogas rekomenduojama valgyti sergant cukriniu diabetu, nes jos reguliuoja cukraus kiekį kraujyje. Be to, jos mažina uždegimo procesų tikimybę, padeda gydyti ūmines ir lėtines virškinamojo trakto ligas. Liaudies medicinoje netgi patariama gerti mėlynių lapų arbatą nuo kosulio, esant pykinimui, skrandžio skausmams, šlapimtakių uždegimui. Mėlynės stiprina kaulus, todėl tinka osteoporozės prevencijai.

Žemuogėse nemažai vitamino C, daug vitamino PP. Šios uogos plečia kraujagysles, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Dėl nemažo kiekio geležies, vitaminų C ir B derinio žemuogės organizme palaiko normalų kraujodaros procesą. Vis dėlto žemuogių (ir braškių) reikėtų vengti, jei žmogus joms alergiškas.

Braškės naudingos tuo, kad jose daug vitamino C. Kitų maistingų medžiagų – mažiau, tačiau yra nemažai kalio. Braškės stiprina imunitetą, reguliuoja kraujospūdį.

Spanguolėse daug C, E, B grupės vitaminų, kalio, fosforo, geležies, cinko. Spanguolėse yra tam tikrų organinių rūgščių, kurios suteikia savitą skonį ir turi dezinfekuojamąjį poveikį virškinamajam traktui, skatina fermentų gamybą. Spanguolėse esančios rūgštys laikomos natūraliais antibiotikais, jų sultimis gydomos peršalimo ligos, karščiavimas ir kosulys, tačiau tai – kompleksinė, papildoma gydymo priemonė. Jos padeda gydant uždegimines šlapimo takų ligas.

Agrastai turi daug vitaminų C, A ir E, kalio, magnio, fosforo. Agrastai stiprina kraujagysles, todėl tinka sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis.

Vyšniose nemažai geležies, fosforo, vitamino C ir E, jos reguliuoja kraujo krešėjimą, turi antiseptinių savybių. Anksčiau buvo naudojamos nuo karščiavimo, atsikosėjimui palengvinti. Vyšniose daug flavonoidų – stiprių antioksidantų, kurie naudingi sergant tam tikrais uždegimais. Be to, šios uogos apsaugo kolagenus nuo laisvųjų radikalų žalos. Tačiau vyšnių kauliukuose yra nuodingų medžiagų, todėl jų tikrai nereikia valgyti.

Juodieji serbentai turi daug vitaminų C ir A, folio rūgšties, geležies, kalio, magnio, fosforo. Jie mažina galvos, sąnarių skausmus, cukraus kiekį kraujyje, todėl tinka cukriniu diabetu sergantiems žmonėms. Taip pat šios uogos puikiai tinka organizmo atsparumui stiprinti. Tačiau reikėtų žinoti, kad juodieji serbentai turi kraują tirštinančių savybių.

Avietėse daug kalio, kalcio, magnio, fosforo, natrio, vitaminų C, A ir E. Avietės turi uždegimą mažinančių savybių. Pastebėta, kad džiovintose avietėse yra salicilo rūgšties, kuri labai veiksminga nuo peršalimo ligų, sergant gripu ar angina.

© Širdis ir mityba

Karštymetis Lietuvoje. Širdies ligų profilaktikai reikia nevartoti per daug sočiųjų riebalų rūgščių (daug jų riebiuose mėsos ir pieno produktuose) – nuo jų padidėja cholesterolio koncentracija kraujyje. Jis pradeda kauptis kraujagyslių sienelėse – atsiranda aterosklerozė, kuri gali pasireikšti išemine širdies liga.

Vertingos mononesočiosios riebalų rūgštys – jos nedidina cholesterolio koncentracijos kraujyje. Gausu alyvų ir rapsų aliejuose.

Būtinos polinesočiosios riebalų rūgštys. Jų turi būti gaunama su maistu – augaliniais aliejais (saulėgrąžų, sojos, kukurūzų, sėmenų, rapsų), žalialapiais augalais. Valgant jūros žuvų (silkės, tuno, skumbrės, lašišos), mažėja trombozių rizika. Cholesterolio koncentraciją mažina pektinai, esantys obuoliuose, serbentuose, agrastuose ir kt. vaisiuose bei uogose. Arterinės hipertenzijos ([ gr. hyper – virš, aukščiau, anapus + lot. tensio – įtampa) – padidėjęs kraujospūdis) riziką mažina kalis, magnis, kalcis, kurių yra daržovėse ir vaisiuose.

Folio rūgštis, kurios yra pupelėse, žirniuose, brokoliuose, špinatuose, briuselio kopūstuose, burokuose, avižiniuose dribsniuose, taip pat kepenyse, kiaušiniuose, mielėse, mažina homocisteino (t. y. aminorūgštis, turinti didelės įtakos kraujotakos sistemai), kuris laikomas vienu iš išeminės širdies ligos rizikos veiksnių, koncentraciją kraujyje.

Liaudiški receptai nuo širdies ir kraujotakos ligų

Sumaišyti po 2 valgomuosius šaukštus pipirmėtės lapų, sukatžolės lapų, raudonosios gudobelės vaisių ir valerijono šaknų, po 1 valgomąjį šaukštą apynio spurgų, kmynų sėklų ir krapų sėklų.

2 valgomuosius šaukštus mišinio užplikyti 500 ml verdančio vandens, sandariai uždengti, šiltai apvynioti, 3-4 valandas leisti prisitraukti. Gerti šiltą po 150-200 ml 3 kartus per dieną su arbatiniu šaukšteliu gero medaus. Vartoti esant smarkiam širdies plakimui.

Reikės 300 g džiovintų abrikosų, 300 g razinų be kauliukų, 50-75 g graikinių riešutų branduolių, 3 citrinų su žievele, 650-700 g medaus.

Gerai nuplautus vaisius sumalti mėsmale, sumaišyti, užpilti 0,5 litro medaus, vėl išmaišyti, sudėti į molinį indą ir 3 dienas palaikyti šaldytuve. Vartoti smarkiai plakant širdžiai po 1 valgomąjį šaukštą valandą prieš miegą. Vartojimo kursas – 3 mėnesiai. Po kiekvieno mėnesio daryti 3 dienų pertrauką.

Esant širdies ydai, sveika gerti vandeninį burokėlių antpilą ir kramtyti citrinos žievelę.

Esant tachikardijai, 1 valgomąjį šaukštą melisos užpilti 1 stikline verdančio vandens. 3 min. palaukti, perkošti ir gerti po 0,5 stiklinės šilto antpilo 3 kartus per dieną, prieš valgį.

© Jauninantys produktai

Riešutai. Juose yra vitamino E ir kofermento Q10, kuris maitina odos ląsteles. Vitaminas E padeda apsaugoti odą nuo saulės ir toksinų. Riešutus valgykite 3 kartus per savaitę po 50 gramų.

Raudonos ir oranžinės spalvos daržovės (morkos, paprikos, pomidorai). Šiuose produktuose gausu beta karotino, kuris regeneruoja odos ląsteles.

Rūgščios uogos ir vaisiai (citrina, raudonieji serbentai, apelsinai, kiviai). Juose gausu vitamino C, kuris kovoja su senėjimu.

Riebi žuvis (sardinė, silkė, lašiša). Žuvis gerina kraujotaką, dėl joje esančių vitaminų A, D ir omega-3.

Kvietinė duona. Tokia duona šalina iš organizmo toksinus, juose gausu vitaminų ir silicio oksido, kuris atjaunina odą.

Granatas. Jis suteikia elastingumo odai. Valgant granatus, oda greičiau atsigauna po traumų.

Alyvuogių aliejus. Jei jūsų oda sausa, vartokite daugiau alyvuogių aliejaus. Jame gausu riebiųjų rūgščių bei vitaminų B ir E.

Sūris. Šis produktas prisotintas vitamino E ir seleno, kuris aktyviai kovoja su senėjimu.

Avokadas. Praturtintas eteriniais aliejaus, avokadas puikiai maitina odą.

Žalioji arbata. Arbatoje esantys antioksidantai sumažina veido patinimą ir po akimis esančius maišelius.

© Trans-riebiosios rūgštys

Tai perdirbti, apdorotieji riebalai (blogieji riebalai). Tai riebalų rūšis, randama daugybėje perdirbtų maisto produktų. Tai pirmiausia konditerijos ir duonos bei bandelių gaminiai, džiūvėsėliai, traškučiai, greito maisto produktai, ledai, augalinio aliejaus ir sviesto mišiniai, majonezas, pusfabrikačiai, kečupas.

Dirbtinės trans-riebiosios rūgštys susidaro cheminiu būdu iš dalies hidrinant augalinį aliejų. Hidrinimo proceso metu augalinis aliejus paverčiamas pusiau kietais riebalais, kurie yra patrauklūs maisto pramonei, kadangi pasižymi ilgesne tinkamumo vartoti trukme, yra stabilūs gruzdinant maisto produktus.

Europos Sąjungos teisės aktai numato, kad maisto produkto sudėtyje esantys hidrinti (ar iš dalies hidrinti) riebalai turi būti paženklinti. Kol kas nėra privaloma nurodyti trans-riebiųjų rūgščių kiekio. 

JAV priimtas įstatymas, įpareigojantis visus maisto produktų gamintojus deklaruoti perdirbtų riebalų kiekį, esantį jų pagamintame maiste.

Trans-riebiųjų rūgščių rekomenduojama suvartoti kaip galima mažiau (iki 1 % paros energinės vertės arba, vidutiniškai, – iki 2 g per dieną). Blogieji riebalai nėra naudingi žmogaus organizmui. Jei produkto etiketėje yra užrašai „hidrintas“, „iš dalies hidrintas“, „margarinas“, „kombinuoti riebalai“, „riebalai kepimui“, greičiausiai rodo, kad tai kenksmingų riebalų sudėtis.

Maisto produktų, kuriuose daugiausia blogųjų riebalų, sąrašas

Spragėsiai mikrobangų krosnelei. Daugelis mano, kad spragėsiai nėra riebus produktas. Iš tikrųjų riebalų nedaug. Tačiau spragėsiai, skirti mikrobangų krosnelei, turi trans-riebiųjų rūgščių. Net jei produkto etiketėje rašoma „Trans-riebiųjų rūgščių: 0 gramų“, spragėsiai vis tiek gali turėti blogųjų riebalų, jei vienas iš minėtųjų ingredientų bus „hidrinti riebalai“ arba „hidrintas augalinis aliejus“.

Bulvių traškučiai. Tai vienas iš pavojingiausių užkandžių. Vienoje mažoje pakuotėje yra daugiau nei 3 ir daugiau gramų blogųjų riebalų. Geriau vietoj jų kramtyti riešutus.

Trapučiai (krekeriai). Jie iš pirmo žvilgsnio atrodo nekenksmingi, tačiau sūrūs trapučiai dažnai turi trans-riebiųjų rūgščių. Būtinai skaitykite, kas parašyta etiketėse.

Pusrytiniai grūdų mišiniai. Nors jie ganėtinai spalvingi ir patrauklūs vaikams, jie pavojingi organizmui. Daugelis parduodamų „sveikų“ grūdinių produktų turi kenksmingų riebalų. Geriausia rinktis namuose ruošiamą tradicinę avižinę košę ir dribsnius (su priedais), arba javainius.

Šaldyti maisto produktai. Patogu gaminti valgį iš šaldytų pyragų, picos ir vaflių, tačiau jų sudėtyje dažnai esama blogųjų riebalų. Kiek įmanoma, reikėtų jų vengti.

Gruzdintos bulvytės (fri). Būtina žinoti, kad net vidutinė gruzdintų bulvyčių porcija gali „apdovanoti“ 8 gramais perdirbtų riebalų.

Pyragai, pyragėliai. Visi mes juos mėgstame, ir daugelis iš mūsų gali suvalgyti bent 2-3 gabalėlius iš karto. Tai nėra gera idėja, nes 3 pyragėliai gali turėti 3 gramus kenksmingų blogųjų riebalų. Be to, pyragų, pyragėlių ir raguolių (kitaip – ragučių, ragelių, bandelių, kruasanų) mišiniai paprastai prisotinti trans-riebiųjų rūgščių. Geriau atsisakyti parduotuvės gaminių ir parodyti savo kulinarinius įgūdžius namuose. Būsime sveikesni!

Sausi mišiniai, kurių forma prailgina maisto produktų galiojimo laiką, tačiau blokuoja mūsų arterijas.

Margarinas. Norint išlaikyti stangrumą, margarinas būtinai turi būti hidrinamas.

 

© Grybų gydomosios savybės

Grybų cheminė sudėtis artima mėsai, žuviai ir daržovėms. Tai tikras baltymų sandėlis. Juose yra visų žmogaus organizmui būtinų aminorūgščių: tirozino, gistidino, lecitino ir arginino, kurios nesunkai patenka į žarnyno sieneles.

Grybų sudėtyje yra lecitino, neleidžiančio kauptis cholesteroliui. Yra kai kurių rūšių riebalų, fermentų ir mikroelementų (fluoro, kalio, magnio, geležies, natrio). Pavyzdžiui, kalis ir fosforas naudingas širdies kraujagyslių sistemai, be to, grybų maistinė sudėtis prilygsta vaisių. O cinko ir vario paros normą, būtiną kraujo ląstelėms susidaryti, gali užtikrinti 100 gramų kelmučių.

Grybuose yra nemažai vitaminų. Baravykai, voveraitės ir rudmėsės turtingos vitamino A, pagal vitamino PP kiekį lepšiai prilygsta kepenėlėms ir mielėms. Daugelyje valgomųjų grybų vitamino B1 ne mažiau nei grūdinėse kultūrose, o vitamino D kiekis prilygsta sviestui.

Tačiau visos grybuose esančios naudingos medžiagos suyra karštai juos apdorojant. Vienintelis būdas išsaugoti vitaminus ir mikroelementus – šviežius grybus džiovinti, sumalti į miltelius ir jais apibarstyti gatavus patiekalus.

Kadangi grybai turi mažai kalorijų (100 g šviežių grybų yra apie 40 kcal), juos galima valgyti nesibaiminant priaugti svorio. Išimtis tik kepti grybai – dėl sviesto ir grietinės gausos grybai tampa kaloringi.

Baravykai. Šių grybų sultinys 7 kartus kaloringesnis už mėsos. Jie gerai veikia širdį, slopina galvos skausmą, kelia organizmo tonusą. 

Raudonviršiai. Patys nekaloringiausi iš visų grybų. Be to, jie valo kraują.

Lepšiai. Lepšiai iš organizmo valo kenksmingas medžiagas ir šlakus, gydo inkstus. Lepšių antpilas stiprina imunitetą.

Voveraitės. Voveraitės gydo radikulitą, o jų sudėtyje esantis antibiotikas naikina stafilokokus. Jos yra lyderės tarp grybų pagal vitaminų kiekį.

Kazlėkai. Malšina skausmą. Šių grybų sudėtyje yra sakinių medžiagų, kurios veiksmingai gydo migreną ir podagrą.

Makavykai. Stiprina imuninę sistemą, naudingi po sunkių ligų, išsekimo, pervargimo, avitaminozės.

Rudmėsės. Jose yra vertingų antibiotikų, stabdančių kenksmingų bakterijų dauginimąsi.

Ūmėdės. Šie grybai (ypač raudona kepurėle) ramina nervus, greitai nuslopina skausmą.

Pievagrybiai. Mažina cukraus kiekį kraujyje. Jų ištrauka stabdo auksinio stafilokoko augimą, gerina regėjimą.

Kelmučiai. Vasariniai kelmučiai naudingi skydliaukei, juose yra stipraus antibiotiko agrocibino, o rudeniniai gerina atmintį ir protinius gebėjimus.

Svarbu:

Didelis augalinės ląstelienos kiekis grybuose apsunkina virškinimą, todėl, jeigu turite skrandžio ir žarnyno problemų, geriau grybų nevartokite. Pediatrai nerekomenduoja grybų duoti mažiems vaikams, nes mažylių organizme nėra fermentų, būtinų šiam maistui virškinti.

© Brangiausi delikatesai pasaulyje

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai paprasčiausia valgomoji bulvė, kuri negalėtų tiek brangiai kainuoti. Vis dėlto išradingi valstiečiai, gyvenantys Nuarmutjė saloje, kasmet surenka ne daugiau nei 100 tonų veislės „La Bonnotte“ bulvių per metus. Dieviškas gumbas (pagal legendą būtent šią veislę išvedė inkų dievas) ypatingai švelnus, bulvės renkamos tik rankomis. Pati brangiausia pasaulyje bulvė apytikriai kainuoja 500 eurų už kilogramą. Daugiau skaitykite ČIA

Brangiausias pasaulyje sumuštinis didžiuojasi pavadinimu „von Essen Platinum Club Sandwich“ (pažodžiui – „platininis fon Eseno klubinis sandvičius“). Paragauti jo galima sumokėjus 100 svarų sterlingų (beveik 200 dolerių) ir tik tinklo „von Essen“ viešbučiuose. Sumuštinis tikrai skanus, nes į jo sudėtį įeina ispaniškasis Iberijos kumpis (jamón ibérico), prancūziškoji Bresse vištiena (Poulet de Bresse), baltieji trumai, putpelių kiaušiniai, džiovinti itališki pomidorai ir specialiai fermentuota duona.

Pačią brangiausią picą „Luis XIII“ pasaulyje siūlo italų virėjas Renato Viola. Tai kainuoja 8300 eurų. Pasak autoriaus, „ši kaina neperdėta, jeigu turėsime galvoje išskirtinius produktus ir du žmones, kurie atvyksta į namus, kad picą pagamintų“. Be pagrindo, pica gaminama kliento akivaizdoje. Picos struktūrą sudaro buivolų sūris (mocarela), trijų rūšių ikrai, raudonasis langustas, krevetės ir elitinis brangus omaras. Skaninama ypatinga ne jūros, o australiška rožine druska, vadinama „Murray River“.

Brangiausiomis pasaulyje salotomis, vadinamomis „Florette Sea&Earth“, galima mėgautis Oksfordo viešbutyje „Le Manoir aux Quat Saisons“. Tarp sudedamųjų delikateso dalių – 50 g rinktinių erškėtinių šeimos žuvies – baltosios belugos – ikrų Almas, taip pat vėžiena, krabas ir omaras. Patiekalo autorius Raymond le Blanc dar įdėjo ypatingų jaunų salotų su alyvuogių aliejumi, tarkuotų trumų, raudonosios paprikos, šparagų ir bulvių, papuošdamas auksine folija. Vienos porcijos kaina – 635 svarai sterlingų. Daugiau į domios informacijos rasite ČIA

Patį brangiausią omletą pasaulyje galima suvalgyti Niujorko viešbučio „Le Parker Meridian“ restorane. Patiekalo kaina – 1000 dolerių. Be kiaušinių, omletas gaminamas su omarais ir paduodamas su keptų bulvių pagalvėle, papuošiamas žvaigždėtojo eršketo ikrais.

Brangiausio deserto pasaulyje savininkas – Mark Guibert, britų virėjas-šefas, dirbantis Kambrijos grafystės viešbutyje „Lindeth Howe Country House“. Šokoladinio pudingo kaina – 34 000 dolerių. Tai desertas iš dviejų sluoksnių šampano želė ir dviejų sluoksnių suflė. Viršus padengtas juodu belgišku šokoladu ir papuoštas valgomaisiais aukso lapais ir dviejų karatų deimantais. Šis konditerijos šedevras į stalą paduodamas didžiuliame kiaušinyje, kuris atrodo prabangiai, kaip ir pats pudingas. Užsakyti būtina ne vėliau kaip prieš tris savaites.

 

  Pats brangiausias pasaulyje tamsusis šokoladas „Chocopologie by Knipschildt“ gaminamas JAV pagal firmos „Knipschildt Chocolatier“ licenciją. Žinoma, toks saldėsis netinka ilgai laikyti. Už 453 gramus „Chocopologie by Knipschildt“ tektų sumokėti 2600 dolerių. Užsakyti arba daugiau pasiskaityti galima ČIA

 

Pati brangiausia kava pasaulyje – tai „Kopi Luwak“. Daugiau skaitykite ČIA

Kavos „Kopi Luwak“ gaminimo procesas

 

Nusipirkti kavos galima nuo $175 iki $450. Plačiau ČIA

 

Pati brangiausia arbata vadinama Dahunpao. Gaunama „Big Red Robe“ iš lapų šešių krūmų, augančių netoli Tianxin vienuolyno. Šių unikalių krūmų amžius – 350 metų. Kasmet surenkama ne daugiau kaip 500 gramų legendinės arbatos, o gatavo produkto kaina pasiekė 685 tūkstančius dolerių už kilogramą. 2005 metais 20 gramų šios arbatos (4 arbatiniai šaukšteliai) aukcione Fujian provincijoje buvo parduota už 25 tūkstančius dolerių. 2006 metais visas arbatos derlius buvo perduotas saugoti Kinijos Nacionaliniame muziejuje, nes buvo paskelbtas arbatos moratoriumas. Nuo to laiko tikrąja Dahunpao arbata niekas nebegali mėgautis.

Pats brangiausias valgomasis grybas pasaulyje – baltasis triufelis, kurio kilogramo kaina nustatoma tik parduodant aukcione. Tačiau yra žinoma, jog baltasis triufelis, parduotas aukcione telekonferencijos metu Italijos miestelyje Alba. Jo kaina siekė 209 tūkstančius dolerių ir buvo išvežtas į Honkongą. Paskutinį kartą 750 gramų svorio šių valgomųjų grybų įsigijo trys Kinijos nekilnojamojo turto magnatai, kurie nusprendė surengti prabangią vakarienę.

 

Makadamijos – brangiausi riešutai pasaulyje. Yra devynios makadamijų rūšys, kurių penkios auga tropinėje Australijoje, o dvi auginamos. Plantacijų yra Australijoje, Brazilijoje, Pietų Afrikoje, Havajuose ir JAV pietuose. Medžio aukštis siekia 40 metrų, vaisius mezga iki 100 metų. Makadamijos riešutai vartojami džiovinti, sūdyti ir kepti kaip priedas prie patiekalų. Dažnai valgomi kaip mėsos pakaitalas. JAV kilogramas makadamijos riešutų kainuoja 30 dolerių.

Brangiausi pasaulyje ikrai gaunami iš didžiųjų eršketų (vadinamų baltųjų belugų-albinosų) Kaspijos jūroje. Šių žuvų amžius siekia daugiau nei 100 metų. Kuo didysis eršketas vyresnis, tuo jo ikrai rafinuotesni ir skanesni. Ikrai baltos spalvos su auksiniu atspalviu, kurio intensyvumas priklauso nuo žuvies amžiaus. Patys brangiausi ikrai kompanijoje „House Almas“ (deimantas) fasuojami ir pakuojami gryno aukso dėžutėse, kurių vienos pakuotės kaina siekia 2000 dolerių, o kilogramas – apie 23000 dolerių.

Brangiausias prieskonis pasaulyje – šafranas (krokas). Tai gumbasvogūninis augalas (Crocus sativus), gaunamas iš tam tikros rūšies krokų žiedų purkų. Šafranas yra labai brangus, nes purkos renkamos rankomis ir svarui šafrano jų reikia apie 200 000. Kilogramas tikrojo šafrano kainuoja apie 6 tūkstančius dolerių. Maisto skoniui ir spalvai pagerinti jo reikia labai nedaug. Kaip prieskonis ir kaip geltonos bei oranžinės spalvos dažiklis šafranas naudojamas pikantiškiems patiekalams ir desertams. Spalva ir kvapas, kurį šafranas suteikia ryžių patiekalams, yra nepakartojami. Šafranas patiekalus nudažo aukso spalva. Naudojamas duonos ir pyrago, kulinarijos (mėsos, ryžių, daržovių, makaronų) žuvies patiekalams, miltiniams konditerijos gaminiams pagardinti. Kaip dažiklis naudojama šafrano spiritinė ištrauka (sviesto, sūrių, likerių, nealkoholinių gėrimų gamyboje).  Maisto pramonėje ir kulinarijoje vartojamos prieš saulę ar džiovyklose išdžiovintos kroko žiedų purkos.  Parduotuvėse šafranas realizuojamas sufasuotas į stiklinius indelius po vieną gramą. Laikomas tamsoje, kad neišbluktų spalva.

Brangiausia mėsa pasaulyje – tai marmurinė jautiena iš japoniškų karvių, vadinamų Vagiu. Karvės veisiamos tik Japonijoje, šeriamos aukščiausios rūšies žole ir pašaru, kasdien trinamos japoniška sake ir girdomos alumi. 200 g marmurinės jautienos filė kaina Europoje – daugiau nei 100 dolerių.

Brangiausi koldūnai pasaulyje rusų emigrantams siūloma restorane „Golden Gates“ šiauriausiame Niujorko miesto Bronkso (Bronx) rajone. Unikalūs tuo, kad į sudėtį įeina veršiena, briediena ir kiauliena,  giliavandenės žuvys (Curtius Flame Fish). Koldūnai šviesoje skleidžia melsvai žalią šviesą, yra valgomi ir labai skanūs. 8 koldūnų porcija kainuoja 2400 dolerių, o 16 koldūnų porcija – 4400 dolerių.

Brangiausia duona pasaulyje – Roquefort and Almond Sourdough Bread. Autorius – virtuvės šefas Paul Hollywood. Duonos, gaminamos iš geriausių A klasės miltų, be aromatinių medžiagų, emulsiklių ir kitų priedų, galima įsigyti Londono pyraginėje „Harrods“. Tešla fermentuojama kartu su brangiai kainuojančiu prancūzišku Rokforo sūriu ir aukščiausios klasės migdolais. Tokio batono kaina – 25 doleriai.

  

Brangiausias sūris pasaulyje – Pule. Jo gamybai naudojamas senovės Balkanų veislės asilės pienas. Gaminant sūrį naudojami ir kiti natūralūs komponentai. Manoma, kad sūris labai naudingas sveikatai, nes nuo seno asilės pienas buvo naudojamas medicinos reikalams. Pule sūris kainuoja 1 tūkstantį eurų už 1 kilogramą.

Brangiausias mėsainis pasaulyje – „FleurBurger 5000“. Į patiekalo sudėtį įeina sultinga Kobė jautiena, žąsies kepenys, aplieti triufelių padažu. Į stalą patiekiama su prancūziška Brioche bandele. Tokio malonumo kaina – 5000 dolerių. Tradiciškai mėsainis valgomas užgeriant vynu „Chateau Petrus“. Kaip mėsainis gaminamas, galima rasti ČIA

Brangiausia ir nuodingiausia žuvis pasaulyje – fugu. Vieno kilogramo kaina siekia 300 dolerių. Šią žuvį ruošti gali tik virėjai, turintys specialią licenciją, nes vienos žuvies mėsa turi tiek nuodų, kad gali nužudyti 40 žmonių.

© Produktai viršsvoriui mažinti

Tik tie, kuriems jau teko „džiaugsmas“ pakovoti su riebaliukais ant pilvo, žino, kaip sunku jų atsikratyti. Laimė, atkaklus darbas ir tinkama strategija ilgainiui vis tiek leis pasiekti svajonę – plokščią ir dailų pilvo presą. O kad gražėjimo procesas neužtruktų – štai keletas paslapčių.

Kelias link plokščio pilvuko prasideda nuo sveikos mitybos. Tačiau yra ir tokių produktų, kurie leidžia įgyti dar daugiau jėgų kovoje su pilvo riebalais.

Žalioji arbata. Pasirodo, šis gėrimas – efektyvus ginklas prieš viršsvorį. Moksliniai tyrimai parodė, kad žmonėms, reguliariai geriantiems žaliosios arbatos, tikimybė sulieknėti padidėja 10 procentų lyginant su tais, kurie savo dietą papildo kitokiais gėrimais. Tai paaiškinama žaliojoje arbatoje esančių komponentų poveikiu: jie gerina medžiagų apykaitą ir skatina organizmą sparčiau deginti riebalus. Be to, žalioji arbata reguliuoja gliukozės pasisavinimą, o tai reiškia, kad leidžia lengviau iškęsti „saldumynų bado“ simptomus. Kad pajustum efektą, turi kasdien išgerti ne mažiau kaip 4-5 puodelius žaliosios arbatos. Tik venk jos vėlai vakare, nes šis gėrimas gali išprovokuoti nemigą.

Kiaušiniai. Jų reputacija nėra ideali – dar visai neseniai manyta, kad kiaušiniai ženkliai kilsteli cholesterino lygį. Neseni moksliniai tyrimai šią teoriją paneigė, įrodyta, kad kiaušiniai tik nežymiai veikia cholesterino lygio svyravimus. Be to, kiaušiniai – patikimas sąjungininkas kovoje su pilvo riebalais, jie – puikus kokybiškų baltymų šaltinis. Kadangi kiaušiniuose daug vitamino B12, kuris padeda efektyviau skaidyti riebalų ląsteles, šis produktas tampa idealiu pusryčių patiekalu.

Neskaldyti grūdai. Palyginus su kitais paprastaisiais angliavandeniais, neskaldyti grūdai padės atsikratyti viršsvorio dvigubai greičiau, net jei iš jų pagamintų patiekalų kaloringumas pernelyg nesiskirs. Jie labai maistingi, padeda pajusti sotumą, būtini tiems, kas tvirtina kūno raumenis.

Neriebaus pieno produktai. Jei vartosi juos 3-4 kartus per dieną, jie padės sudeginti iki 70 proc. daugiau riebalų. Šio nuostabaus efekto priežastis – didelis kalcio kiekis, kuris spartina riebalų deginimo procesus ir trukdo formuotis naujoms riebalų atsargoms. Be to, neriebūs pieno produktai mažina kortizolio – streso hormono, kuris taip pat skatina riebalų kaupimąsi pilvo srityje – lygį.

Grybai.  Tai vienintelis produktas, kuris savarankiškai gamina vitaminą D. Šis vitaminas itin svarbus metant svorį. Jei organizme trūksta vitamino D, riebalai deginami ne taip sparčiai Grybuose nėra cholesterino, jie – nekaloringas produktas. Be to, tai puikus cinko, būtino medžiagų apykaitos procesams, šaltinis.

© Brangiausia bulvė pasaulyje

Brangiausia prancūzų bulvių veislė pasaulyje yra La Bonnotte. Tokia daržovė kainuoja 500 eurų už 1 kg. Pasak virtuvės ekspertų, patiekalai, pagaminti iš La Bonnotte veislės bulvių, išsiskiria ypatingai švelniu skoniu. Pagal legendą populiari daržovė – aukščiausiojo inkų dievo Virakočos kūrybinio darbo rezultatas. Istorijoje žinomos bulvių riaušės, kilusios 1840-1844 metais. Dabar bulvės vadinamos „antrąja duona“.

Bulvių veislė La Bonnotte auginama mažytėje Nuarmutjė (Noirmoutier) saloje Atlanto vandenyne, priklausančioje Prancūzijai. Rečiausios bulvių veislės žemės apdirbimo ir auginimo technologija unikali. Iš kartos į kartą perduodamos dirvos įdirbimo žinios ir paslaptys. Naudojamos ypatingos jūros dumblių trąšos.

Bulvės auginamos nedideliuose loveliuose, kurie įrengiami rankiniu būdu nuklojant dirvožemiu. Unikalus metodas, būtinas, norint gauti gerą derlių, leidžia nustatyti optimalų režimą dirvožemio šildymui ir vėdinimui. Sodinimo, priežiūros ir derliaus nuėmimo darbai atliekami tik rankiniu būdu. Išaugintas derlius tą pačią dieną parduodamas. Per metus surenkama apie 100 tonų bulvių.

 

© Joninių valgiai

© Jonìnių valgiai dgs. – Jono vardo dienos, šv. Jono šventės (birželio 24 d.); vasaros saulėgrįžos šventinis maistas.

Senovėje trumpiausia naktis vadinta Rasos švente, arba Kupolinėmis. Tai – šviesiausias žmogaus, žemės, vandens bei augalų žydėjimo metas.

 XVI-XVIII a. Rasos šventė tęsdavosi nuo gegužės pabaigos iki pat birželio pabaigos, vėliau – tik 14 dienų. S. Daukantas Rasos šventę vadino vainikų švente ir įvardijo jos trukmę. Protėviai tikėjo, jog ji gaivindavo žemę po kaitrios dienos. Buvo manoma, kad rasa gali atgaivinti augaliją ir žmogų. Išvakarėse buvo renkamos žolės – kupolės (Kupolė – Pasaulio medžio simbolis, kur šaknys – tai požemis, kamienas – antžemis, o šakos – dangus.). Iš kupolių nupintus vainikus plukdydavo ežeruose arba upėse, jais puošdavo galvas, dabindavo namus. Rasos šventė baigdavosi vakare prie laužo, kurio ugnies buvo stengiamasi parsinešti namo ir ja užkurti namų židinį. Svarbiausias Joninių akcentas – paparčio žiedo ieškojimas.

P. Dundulienės nuomone, ši šventė atsirado pirmykštės visuomenės laikais ir galutinai susiformavo paplitus žemdirbystei ir gyvulininkystei apie IV – III tūkstantmetį prieš mūsų erą. Įvedus krikščionybę, šventė buvo pavadinta Joninėmis (birželio 24 diena), pagal agrarinį liaudies kalendorių – tai buvo šienapjūtės pradžios data.

Pati šventė išsiskiria magija, apeigomis, burtais. Lietuviai nuo seno naktį spėdavo ateitį, linksmindavosi.

Per Jonines prie laužo buvo spirginami lašiniai, pelenuose kepamos bulvės, mėsa, pyragai, slegiami sūriai, kiaušiniai, daromas alus ar midus. Daugelis valgių buvo gaminama gamtoje. Pats populiariausias Joninių nakties valgis – lauže keptos bulvės su rūgpieniu ar įvairiais padažais. Vaikinai kepdavo bulves, o merginos turėdavo atsinešti rūgpienio.

Gyvavo tradicija vidurnaktį pamelžti stebuklingo meilės pieno. Jaunimas vainikuodavo karvę, ją pamelždavo ir visi po gurkšnelį gerdavo pieno. Prie laužo valgydavo vėžių, keptų žiobrių, įvairių mėsos užkandžių. Kiekvienas valgis turėjo magišką galią.

Joninių vaišių tradicijos – dabartinių iškylų gamtoje užuomazga, nors pats iškylavimas gamtoje turi senas tradicijas visame pasaulyje. Vardas „Jonas“ Latvijoje – Janis, Rusijoje – Ivanas, Anglijoje – Džonas (John), Prancūzijoje – Žanas (Jean), Ispanijoje – Chuanas (Juan). Pavyzdžiui, Latvijoje pagrindinis Joninių patiekalas – kmynų sūris, kuris užgeriamas alumi. Per Jonines gausu vyniotinių, kitokių mėsos patiekalų, saldžios duonos, dabar ir įvairaus modernaus maisto. Populiarus iškylų maistas (įvairi rūkyta dešra, ant grotelių kepti mėsos patiekalai, salotos), taip pat daržovių ir sūrio suktinukai, veršienos kepsneliai su špinatais, desertinis pyragas.

© Silikoninės kepimo formos

Šiuolaikinė šeimininkė įprastą kepimo formą pakeitė nauja, silikonine. Tačiau yra ir tokių šeimininkių, kurios dar neįvertino silikoninių kepimo formų privalumų.

Silikoninių kepimo formų pasirinkimas. Silikoninės kepimo formos būna pačios įvairiausios: vientisos, suskirstytos kepti keksiukams arba kepsneliams bei kekso formos, su išpjautu viduriu. Pasirinkti turėtumėte tą, kurią naudosite dažniausiai, pagal savo poreikius.

Silikoninių kepimo formų naudojimas. Dažnai jaunoms namų šeimininkėms iškyla klausimas, kaip reikėtų dėti silikoninę kepimo skardą į orkaitę, kad ši nepakeistų formos, nesubliukštų, o pyragas neišvarvėtų. Mielosios, silikoninę kepimo skardą drąsiai dėkite ant grotelių, esančių orkaitėje. Lygiai pastačiusios galite būti ramios, kad Jūsų patiekalas nesideformuos ir neiškris. Atminkite, jog jokios papildomos skardos apačioje, po silikonine skarda, dėti nereikia. Padėjus formą ant grotelių, šiluma pasiskirstys tolygiau ir patiekalas keps vientisai.

Silikoninių kepimo formų privalumai. Silikoninėje kepimo formoje esantį maistą galite drąsiai laikyti šaldytuve, o prireikus – pašildyti mikrobangų krosnelėje. Atminkite, kad visada turite būti su virtuvinėmis pirštinėmis. Nors pats silikonas ir neįkaista, tačiau jį veikia karštas maistas, kuris perduoda savo karštį kepimo formai. Silikoninei kepimo formai nereikia naudoti jokio aliejaus, sviesto ar kepimo popieriaus. Drąsiai pilkite tešlą ar pan. tiesiai į kepimo formą, maistas tikrai nepridegs.

Labiausiai pastebimas silikoninės kepimo formos trūkumas. Stenkitės patiekalus silikoninėje kepimo formoje kepti iki 200 laipsnių, mat prie 220 laipsnių ant kepimo formos gali atsirasti rudų dėmių, kurios atrodo neestetiškai.

© Burokėliai – populiari daržovė

Raudonieji burokėliai kilę iš laukinio buroko, ku­ris ir dabar dar auga Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos jūros pakraščiuose, taip pat Indijoje ir Kinijoje.

Burokėliai buvo žinomi antrame tūkstantmety­je prieš mūsų erą (senovės Persijoje). Ten jie paprastai buvo vartojami kaip vaistinis augalas. Apie 800 metų prieš mūsų erą kalnuotuose prie­šakinės Azijos rajonuose burokėliai pradėti au­ginti kaip šakniavaisinė daržovė. Senovės Grai­kijoje ir Romoje burokėliai buvo laikomi pykčio simboliu, bet tai nesutrukdė jiems plisti ir ga­minti iš jų skanius valgius. Maistui vartota ne tik burokėlių šaknys, bet ir lapai.

Viduramžiais burokėliai plačiai paplito. X am­žiuje jie ypač išpopuliarėjo Rusijoje. Anglas Klar­kas, XVII a. keliavęs po Rusiją, knygoje ,,Travels in Russia” rašė, kad Rusijoje supjaustyti grie­žinėliais burokėliai, pridėjus imbiero duodami prieš pietus apetitui pagerinti, o lapai dedami į sriubas.

Šiuo metu burokėliai be galo išpopuliarėję. Iš jų verdamos sriubos, daromos mišrainės, išra­dingos šeimininkės juos pakepina, troškina su įdaru ir t. t. Burokėliai ir konservuojami.

Burokėliuose yra gana daug cukraus (apie 9%), 1,3% baltymų, 0,9% celiuliozės, nedidelis kiekis obuolių ir rūgštynių rūgšties kalio, natrio, magnio ir fosforo druskų, vitaminų C, Bi, PP. Juose yra betaino ir folinės rūgšties, kurie ma­žina cholesterino kiekį kraujyje, gerina medžia­gų apykaitą.

Iš visų šakniavaisinių daržovių burokėliai reik­liausi šilumai. Jų augimui optimali temperatūra yra 15 – 23°C. Sėklos pradeda dygti esant 5 – 6°C. Daigai nušąla prie 4°C šalčio.

Burokėliai mėgsta šviesą, auginant pavėsyje pašviesėja šakniavaisiai. Jauniems augalams rei­kia drėgmės, o paaugę darosi atsparesni sausroms. Dirvos atžvilgiu nėra labai reiklūs, bet lengvose dirvose blogiau auga dėl drėgmės trūkumo. Rūgš­čiose dirvose taip pat auga blogiau ir daugiau pažeidžiami ligų. Mėgsta trąšią dirvą, bet nepa­kenčia šviežio mėšlo, todėl juos geriau auginki­me po mėšlu tręštų priešsėlių, geriausia po ko­pūstų. Prieš sėją burokėliams reikia gerai įdirbti žemę. nes blogai įdirbtoje nevienodai dygsta, išretėja. Burokėlių sėklos dygsta ilgai, todėl reikia nevėluoti sėjos. Ankstyvam vartojimui burokėlių pasisėkime balandžio pabaigoje. Žiemą geriau laikysis pasėti gegužės viduryje. Greičiau sudygs, jeigu sėsime 1 – 2 paras mirkytomis sėklomis. Prieš sėjant mirkytomis sėklomis dirvą būtinai palaistykime. Sekime 3 – 4 cm gyliu.

Išaugus 2 lapeliams, burokėlius praretinkime – palikime 8 cm tarpus tarp augalų. Išrautais dai­gais atsodinkime tuščias vietas. Pradėjus storėti šakniavaisiams, burokėlius 1 – 2 kartus apkaupkime, kad nesukietėtų.

© Karštis ir maistas

Įsivyravus karščiams žmonėms būtina laikytis tam tikrų patarimų, kaip išlaikyti darbingumą bei išvengti sveikatos problemų.

* Svarbiausia – tinkamai apsirenkite (venkite drabužių iš sintetinių audinių, patartina rengtis šviesiais drabužiais, dėvėkite natūralaus pluošto, laisvus, lengvai ir gerai praleidžiančius prakaitą drabužius).

* Ribokite fizinį aktyvumą ir buvimo karštyje trukmę (fizinius darbus atlikite ryte ar vakare, kuo daugiau laiko praleiskite vėsesnėse patalpose). Labiausiai saugotis saulės spindulių reiktų ilgai būnant paplūdimyje ar didesnę dienos dalį praleidžiant lauke, ypač vidurdienį – nuo 10 iki 16 valandos.

* Gerkite dažniau nei troškina (geriausiai tinka stipresnės mineralizacijos be angliarūgštės vanduo, atvėsinta žolelių arbata, venkite alkoholio, skysčių su kofeinu, gėrimų su cukrumi ar saldikliais, negerkite iš karto daug, geriau gerkite nuolat ar reguliariai (kas 1-2 val.) po truputį).

* Valgykite saikingai ir lengvai virškinamą maistą (daug termiškai neapdorotų vaisių ir daržovių (ypač arbūzų, agurkų, pomidorų, salierų, špinatų, melionų, braškių, papajų, greipfrutų, kopūstų, apelsinų), daugiau skystų produktų, lengviau pasisavinamų liesų pieno produktų, venkite riebių maisto produktų).

* Nesineškite į paplūdimį greitai gendančių maisto produktų (pienas ir pieno produktai, mėsos gaminiai, žuvies produktai, konditerijos gaminiai su sviestiniu plikytu ir varškės kremais, vaisiniais pusgaminiais ar saldžiaisiais drebučiais).

* Mažiau kepkite. Per karščius patartina valgyti kuo mažiau mėsos ir gyvulinių riebalų, daugiau vaisių, žalių daržovių. Stenkitės valgyti dažniau, bet mažomis porcijomis (5-6 kartus), gaminant maistą dažniau virkite ir troškinkite, nei kepkite. Valgykite jūrų žuvies patiekalus 1-2 kartus per savaitę (labiausiai tinka menkė, plekšnė, lašiša). 

* Rekomenduojamos Omega 3 tipo rūgštys – jų turi brokoliai, žalialapės daržovės, graikiniai riešutai. Vartokime daug grūdinių produktų, turinčių daug maistinių skaidulų.

* Kaloringą riebų maistą vertėtų pakeisti žuvimi arba jūros gėrybėmis. Jei be mėsos negalite gyventi, apvirkite neriebią veršieną, vištą arba kalakutą ir valgykite šaltą mėsą.

* Ledais mėgaukitės atsargiai. Geriausiai tinka  arba vaisių kokteiliai.

* Valgykite šaltas sriubas (šiupinį, šaltibarščius, gaspačo).

 

Karščio metu gyventojai nukenčia:

* dėl saulės smūgio;

* dėl perkaitimo arba taip vadinamo šilumos smūgio;

* dėl nudegimų.

Žalingo saulės poveikio simptomai į kuriuos reikėtų neatidėliotinai reaguoti, yra aukšta kūno temperatūra, odos paraudimas ir karščiavimas (kai oda neprakaituoja), galvos skausmas ir svaigimas, spengimas ausyse, pusiausvyros sutrikimas, stiprus ir padažnėjęs (iki 110-160 k/min.) pulsas bei kvėpavimas, mieguistumas, vangumas, nenoras judėti.

Užsitęsusi tokia būklė sukelia smegenų funkcijų apribojimą, spazmus ir galiausiai sąmonės aptemimą ir trumpalaikį sąmonės netekimą.

Nukentėjusįjį būtina skubiai išvesti ar išnešti į pavėsį ar vėsią vietą, atlaisvinti jo drabužius, vėduoti jį nosine, skraiste ar kita po ranka pasitaikiusia priemone. Taip pat patariama veidą apipurkšti ar suvilgyti vandeniu, ant galvos uždėti šaltą kompresą. Jei smūgį patyrusį žmogų pykina, reikia duoti išgerti ko nors rūgštaus, pavyzdžiui, vandens su citrinos sultimis.

Jei nukentėjusysis – be sąmonės, rekomenduojama jį nedelsiant guldyti ant šono, vėdinti, bet nebandyti duoti gerti, nes galite užkimšti kvėpavimo takus. Būtina skubiai kviesti medicinos pagalbą ir važiuoti į gydymo įstaigą.

 

© Vasara – vaistažolių rinkimo metas

Sakoma, jog daugelis vaistažolių renkama iki Joninių. Vienos – vos spėjus pasitraukti kalendorinei žiemai, kitų galima pasirinkti ir vėliau. Dabar žvelgiame į tuoj prasidedančią vasarą ir patariame, kokių vaistažolių suskubti pasirinkti iki Joninių

Žolininkės teigia, kad turėtume imti pavyzdį iš savo senelių, prosenelių ir gydytis augalėliais, kurie auga mūsų žemėje, nes kitų kraštų, pasak jų, nelabai mums ir tinka.

Birželio mėnesį renkami raudonosios gudobelės, rugiagėlės, smiltyninio šlamučio žiedai, šalpusnio žiedai ir lapai, trikertės žvaginės, kraujažolės, čiobrelio žolė, pelyno, mėlynių, didžiosios ugniažolės, trispalvės našlaitės, dirvinio asiūklio, plaukuotosios sukatžolės, dilgėlių lapai.

Liepos mėnesį renkami smiltyninio šlamučio žiedynai, balinio ajero žolė, trilapio puplaiškio lapai, jonažolės, raudonėlio, skėtinės širdažolės žolė, vaistinės medetkos žiedai, gysločio, miltinės arkliauogės lapai, pelkinio pūkelio, gailio ir pelyno žolė, aviečių uogos, mėlynės be kotelių ir mėlynių lapai.

Rugpjūčio mėnesį renkami kelminio paparčio šaknys, triskiaučio lakišiaus, ugniažolės žolė, adonio žolė ir žiedai, balinio ajero žolė, smiltyninio šlamučio žiedynai, girtuoklių uogos, šalpusnio žiedai ir lapai, trikertės žvaginės žolė, apynio, baltalksnio spurgos, kmyno žolė, pataisų sporų augalų galvutės, plačialapio gysločio lapai.

 

Šeivamedžio žiedai

Žiedai skinami per patį žydėjimą birželio ir liepos mėnesiais. Arbatai pritraukti reikia 10 minučių.

Naudojama kaip prakaitą varanti priemonė, esant aukštai temperatūrai, kraujui valyti, o dėl didelio vitamino C kiekio – organizmo jėgoms stiprinti. Šeivamedžio vanduo tinka veido odos priežiūrai, lapų nuoviras – sodo ir daržo kenkėjams naikinti.

 

Liepžiedžiai

Liepžiedžių arbatą palaikyti 10 minučių, kad pritrauktų.

Gelbsti kaip prakaitą varanti priemonė infekcijų ir peršalimo atveju, ramina nervus bei valo kraują. Liepos medžio anglys geriamos nuo viduriavimo.

Dažnai naudojami šeivamedžio ir liepos žiedų mišiniai.

 

Apyniai

Iš beveik pražydusių žiedų spurgelių, kurie renkami gegužės ir birželio mėnesiais, paruošiama arbata, kuriai pritraukti reikia 10 minučių.

Ji geriama apetitui pagerinti ir nuo miego sutrikimų.

 

Melisa (vaistinė)

Jos lapus reikia rinkti prieš žydėjimą birželio-rugpjūčio mėnesiais. Arbatai pritraukti reikia 10-15 minučių.

Geriama, esant silpnumui, širdies, žarnyno ir skrandžio skausmams, spazmams. Lapai taip pat yra puikus prieskonis salotoms, padažams, sriuboms. Dažnai naudojama sumaišyta kartu su pipirmėte.

 

Vingiorykštė
Šis augalas pražysta prieš pat Jonines. Tai – aspirino šaltinis: puikiai tinka sunegalavus, padeda numalšinti galvos skausmą. Vingiorykštės žiedeliai džiovinami, iš jų verdama arbata, o šaknis galima kasti dabar arba rudenį.

Jonažolė
Ši vaistažolė pražysta per Jonines. Tai puikus vaistas nuo mažo kraujospūdžio. Jonažolės arbatos veikia raminamai, gerina žmogaus savijautą. Tačiau jų negalima vartoti, jei ketinate mėgautis saulės voniomis, nes tai gali pakenkti organizmui, išberti odą.

 

Raktažolė

Ją dar vadina šv. Petro rakteliais. Ypač naudingi lapeliai – tikras vitaminų šaltinis. Dabar dar galima rinkti žiedelius. Raktažolė labai tinka plaučių ligoms gydyti ir organizmui stiprinti.

Aviečių lapai

Aviečių uogos renkamos liepos ir rugpjūčio mėnesiais, o lapai skinami pasirinktinai. Tai puikus vaistas sergant peršalimo ligomis, gripu, angina. Tinka karščiavimui ir skausmui malšinti, pasižymi vidurius kietinančiomis savybėmis, todėl vartojama viduriuojant.

Juodųjų tuopų pumpurai

Juodosios tuopos daugiausia auga prie dvarų. Anksčiau jų surinktus pumpurus užpildavo namine degtine. Toks užpilas buvo naudojamas pūliuojančioms žaizdoms gydyti. Juo taip pat galima gydyti skrandžio skausmus ar opas.

 

Kartusis kietis (liaudiškai – pelynas arba pelūnas)

Vaistas nuo pilvo skausmų. Žinoma, kaip ir daugelį kitų, taip ir šią vaistažolę reikia vartoti saikingai, nes pavartojus per daug pelūnas tampa nuodingas. Tuomet sutrinka žarnyno veikla.

 

Beržo lapeliai

Koks nepaprastas vaistas yra beržo pumpurai, gydantys odos ligas, padedantys skaidyti akmenis, ir sula, rašėme pavasario temoje. O beržo lapeliai skirti reumatui gydyti. Reikia jų uždėti ant kojų, kai jas skauda, ir laikyti, kol ta vieta net šlapia tampa. Geriausia juos skinti pavasarį, bet galima ir dabar.

 

Asiūklis 
Šis augalas itin mėgsta rūgščią dirvą. Pirmiausia išauga jo ūgliai. Žolininkė pasakojo, jog senovėje tuos ūglius skindavo ir dėdavo jų badmečiu į duoną. Tik nuimdavo vadinamąsias kepurėles, nes jos karčios.

Asiūklyje daug silicio, ši vaistažolė tinka akmenims, cistoms šalinti, padeda turintiems bėdų dėl šlapimo.

 

Gyslotis

Gysločio lapai jau greit bus dideli. Jie puikiai gydo žaizdas, ir net pūliuojančias. Iš jų galima gaminti vadinamuosius pleistrus: reikia užtepti medaus ant gysločio lapų ir dėti ant žaizdos. Šis „pleistras“ ištraukia karštį ir pūlius.

 

© Birželis – vaistinių augalų rinkimo metas

Birželio mėnesį dar galima rinkti pakalnučių ir bruknių lapus, ramunėlių ir gudobelių žiedus bei šaltekšnio žievę. Birželio mėnesį patariama rinkti smiltyninio šlamučio ir liepų žiedus, dilgėlių ir ankstyvojo šalpusnio lapus, jonažoles ir paprastosios kraujažolės, skėtinės širdažolės, čiobrelių žoles.

* Smiltyninio šlamučio žiedus skinkite žydėjimo pradžioje (birželio ir liepos mėnesiais).

* Dilgėlių lapus skinkite prieš šio augalo žydėjimą. Skinkite viršutinius, švelnesnius dilgėlių lapus.

* Skėtinės širdažolės žolę rinkite šio augalo žydėjimo pradžioje, kol dar yra lapų prie šaknų. Šią žolę pjaukite virš lapų 10-30 cm ilgio.

* Ankstyvojo šalpusnio lapus skinkite tik sveikus, vabzdžių bei ligų nepakenktus, neskylėtus. Surinktą žaliavą naudokite šviežią arba džiovinkite (30-35 °C temperatūroje). Tinkamai paruošti lapai sausi, tačiau palietus nesubyra, žaliava pilkšva, lapai kartoko skonio.

* Kraujažolių žolę kirpkite 15 cm ilgio kartu su žiedynu. Ją tinkamiausia rinkti, kai žiedai nenužydėję, sausi. Surinkti žiedai džiovinami nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje.

* Čiobrelio žolę rinkite jam žydint. Surinkta vaistinė žaliava išdžiovinama, nukuliami lapai bei žiedynai, koteliai vaistams nenaudojami.

Panašūs straipsniai:

Vasaris – vaistinių augalų rinkimo metas

Rugpjūtis – vaistinių augalų rinkimo metas

Rugsėjis – vaistinių augalų rinkimo metas

Spalis – vaistinių augalų rinkimo metas

Vaistažolės pavasarį – vaistas ir maistas

Pavasario žvalumas ir maistas

 

© Druska ir maisto produktai

Paros druskos kiekis

Žiupsnelis druskos į rytinę košę, šiek tiek druska pagardiname pietų patiekalą ir dar truputį įberiame į vakarienei skirtas salotas. Dar pridėkime tą druską, kuri yra duonoje, dešroje, padažuose, konservuotose daržovėse ir kituose pramoniniu būdu gaminamuose maisto produktuose ir mes jau gerokai viršijame rekomenduojamą neviršyti paros druskos kiekį!

Jeigu esate statistinis lietuvis, turbūt ir Jūs suvartojate žymiai daugiau druskos nei reikėtų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per parą suvartoti ne daugiau kaip 5 g druskos, siekiant išvengti su per dideliu suvartojamos druskos kiekiu susijusių sveikatos problemų, tokių kaip padidėjęs kraujo spaudimas. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI) ištyrė kiek druskos yra dažniausiai vartojamuose maisto produktuose. Taigi, kartu paskaičiuokime kiek druskos yra vartojamuose maisto produktuose.

Kiek druskos gauname su dažniausiai vartojamais maisto produktais?

Daugelis vartotojų net nesusimąsto, jog duonos gaminiuose, kurie mūsų mityboje sudaro gana svarbią dalį, yra nemažai druskos. Druskos kiekis juodoje, baltoje duonoje ir batone beveik nesiskiria – 100 gramų šių produktų yra apie 1 g druskos. Vienoje vidutinio dydžio baltos duonos riekėje yra apie 0,45 g druskos. Panašų druskos kiekį gausime ir su juodos duonos rieke, o su rieke batono gausime mažiau druskos (apie 0,2 g), nes riekė lengvesnė ir mažesnė.

Lyderiais pagal druskos kiekį pieno produktų grupėje galėtume pavadinti fermentinius sūrius – vidutiniškai 100 g fermentinio sūrio yra apie 1,5 g druskos. Ant sumuštinio uždedame apie 30 g sūrio gabalėlį, o tai reiškia, kad gauname apie 0,45 g druskos.

Viename šaukšte majonezo yra vidutiniškai apie 0,2 g druskos, tokiame pačiame kiekyje pomidorų padažo yra apie 0,3 g druskos. Dažniausiai maisto produktus pagardiname daugiau nei vienu šaukštu pomidorų padažo.

100 g karštai rūkytos žuvies yra apie 2,1 g druskos: su nedidele porcija karštai rūkytos žuvies gausime 2,73 g druskos, o tai yra daugiau nei pusė rekomenduojamo neviršyti druskos kiekio.

Karštai rūkytuose mėsos gaminiuose yra apie 2,2 g druskos 100 g produkto. Pora griežinėlių vidutinio storio karštai rūkytos dešros ant sumuštinio – apie 1,1 g druskos. Kiek mažiau druskos yra virtoje dešroje – 100 g šios dešros yra apie 2,1 g druskos. Su ant sumuštinio uždėtais pora vidutinio storio virtos dešros griežinėliais gauname 0,6 g druskos.

Vienoje virtoje dešrelėje (60 g) yra apie 1,1 g druskos, taigi – porcijoje, t. y. poroje dešrelių esantis druskos kiekis (2,2 g) sudaro beveik pusę paros rekomenduojamo neviršyti druskos kiekio, o juk dešreles dažnai pagardiname dar ir pomidorų padažu, užkandame duona ir valgome kartu su žiupsneliu druskos pasūdytomis salotomis.

Kiek druskos suvartojame per pusryčius, pietus ir vakarienę?

 Per pusryčius suvalgius juodos duonos sumuštinį su sviestu ir karštai rūkyta dešra gauname apie 1,6 g druskos (beveik trečdalis rekomenduojamo neviršyti druskos kiekio). Rinkdamiesi sumuštinį su batonu, sviestu ir daktariška dešra – 0,8 g druskos (beveik penktadalis rekomenduojamo neviršyti druskos kiekio).

Beveik visą rekomenduojamą neviršyti paros druskos kiekį (apie 4,84 g) gauname suvalgę dvi virtas dešreles su šaukštu pomidorų padažo, bulvių koše ir raugintais agurkais. Kotletas su grikių koše ir šviežių kopūstų salotomis – 2,5 g druskos (pusė rekomenduojamo neviršyti druskos kiekio). Kepta menkė su ryžiais ir marinuotais burokėliais – 2,8 g druskos, t. y. šiek tiek daugiau nei pusė rekomenduojamo neviršyti druskos kiekio.

Jei vakarieniaudami rinksitės varškės apkepą, su porcija šio patiekalo (200 g) gausite apie 0,5 g druskos. Suvalgydami porą vidutinio dydžio lietinių blynų su varškė, gausite apie 0,2 g druskos.

Be abejo, mūsų skaičiavimai nebūtinai tiksliai atitinka Jūsų mitybą – nelygu koks produktas ar patiekalas.

 

Kaip sumažinti suvartojamos druskos kiekį?

 

• Didžiąją dalį druskos gauname su jau pagamintais maisto produktais (apie 75 proc.), todėl rinkdamiesi produktus, atkreipkite dėmesį į maisto produktų etiketėje nurodytą druskos (ar natrio) kiekį ir rinkitės tuos produktus, kurių sudėtyje yra mažiau druskos. Deja, druskos kiekį maisto produktų etiketėse bus privaloma nurodyti tik nuo 2016 m. gruodžio 13 d., tačiau kai kurių produktų etiketėse ši informacija pateikiama jau dabar. Jei nurodytas natrio kiekis, padauginus jį iš 2,5 sužinosime kiek druskos tai atitinka.

• Stenkitės rečiau vartoti pusfabrikačius ir dažniau rinkitės šviežius produktus ir gaminkite patys. Taip galėsite kontroliuoti kiek druskos įdedate.

• Vartokite mažiau daug druskos turinčių padažų. Salotas pagardinkite aliejumi, citrina ir įvairiais druskos neturinčiais prieskoniais.

• Paslėpkite druskinę – bus mažiau pagundos papildomai sūdyti maistą.

• Net ir valgydami kavinėje ar restorane, galite paprašyti, kad į Jūsų patiekalus būtų dedama mažiau druskos.

• Daug druskos yra konservuotose daržovėse. Su šiais produktais gaunamą druskos kiekį sumažinsite, jei prieš vartodami juos nuplausite vandeniu.

 

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai pataria mažinti suvartojamos druskos kiekį. Tiems, kurie sako, kad be druskos neskanu, instituto specialistai primena, kad prie mažiau sūraus maisto skonio priprantama labai greitai.

© Tiesa apie bulves

Lietuvoje bulvės pradėtos auginti tik XVIII amžiuje. Racione lietuviai bulves vartoja pakankamai dažnai, taip organizmą papildydami reikalingomis maisto medžiagomis.

* Bulvėse gausu krakmolo, augalinių baltymų, fermentų, organinių ir mineralinių druskų – kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo, šiek tiek proteino, riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinos ir rūgštynių rūgšties, gausu vitaminų A, B, C, PP, U, folinės rūgšties, karotino.

* Bulves galima valgyti su pienu, varške.

* Jeigu norite pagerinti virškinimą, bulves valgykite su morkomis.

* Bulvių dieta naudinga sutrikus vandens ir druskų apykaitai, ypač tada, kai kūnas brinksta, taip pat ilgai vartojant šlapimo išsiskyrimą skatinančius preparatus.

* Sergant opalige, profilaktiškai gerkite po 200 ml sunkos per dieną. Tačiau nevartokite ilgiau nei dvi savaites.

* Sergant chronišku nefritu gerkite bulvių sunkos ir spanguolių sulčių mišinį.

* Sutarkuotų bulvių tyre gydomi nudegimai. Ši tyrė taip pat padeda sergant odos ligomis (grybeliu, dermatitu, egzema, rože).

* Kalis, esantis bulvių gumbuose, skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl tinka sergantiems inkstų ir širdies ligomis.

* Labai sausai arba saulės nudegintai odai dėkite maitinamąsias bulvių kaukes.

© Ar soja – mėsos pakaitalas?

Soja – ankštinių šeimos vienmetis, į pupeles panašus augalas. Manoma, kad šis augalas imtas auginti Kinijoje prieš 4000 metų, tuo tarpu Europoje ėmė plisti nuo XIX a. antrosios pusės. Iš pradžių soja buvo naudojama pašarams, vėliau pritaikyta ir maisto gamybai.

Sojos pupelės perdirbamos taikant gana sudėtingą technologiją, kurios dėka šiame produkte išlieka gerosios jų savybės, o pupelės įgauna tikros mėsos išvaizdą.
Sojos sudėtis

Soją sudaro net 54 proc. baltymų, kurie yra lengviau virškinami nei gyvuliniai baltymai. Kodėl gi šis augalas vadinamas mėsos pakaitalu? Nes baltymų joje dvigubai daugiau nei mėsoje. Geriau sojos baltymus organizmas įsisavina kartu su pieno produktais, rupiais kepiniais ir daržovėmis.

Sojos aliejus lyginimas su sviestu, nes jame yra prisotinto vitamino E ir fosfidų. Todėl jei bijote aterosklerozės, nutukimo ar sutrikusios medžiagų apykaitos, rekomenduotina naudoti būtent šį produktą.

Tuo tarpu augalinių riebalų soja turi tik 0,7 proc. (kai liesa kiauliena – 19 proc.), o cholesterolio šiame produkte iš viso nėra.
Ar žinote, kad…

• Sojos pupelės padeda ištirpinti akmenis tulžies pūslėje;
• Soja ir jos baltymai efektyviai reguliuoja cukraus kiekį kraujyje;
• Soja mažina vėžinių susirgimų riziką;
• Šis produktas yra mažai kaloringas;
• Sojos pupelės turi gamtinių estrogenų (moteriškų hormonų), reikalingų moterų vaisingumui;
• Sojai nereikia šaldytuvo: laikoma sausa, sojos mėsa nesuges net 15 mėnesių.

Sojos paruošimas maisto gamybai

Kadangi sojos mėsoje beveik nėra vandens, todėl reikia paruošti užpilą su norimais prieskoniais. Užpilą reikia užvirinti, po to sudėti į jį sojos mėsą ir palaikyti per naktį. Taip paruoštą produktą galima kepti, malti ar troškinti.

© Produktai, balinantys dantis

Visi svajojame apie gražią holivudišką šypseną. Ką daryti, kad dantukai būtų balti? Naudingiausi maisto produktai, kurie gali padėti išbalinti dantukus be jokių odontologo procedūrų.

Obuoliai ir kietos daržovės. Šviežiuose obuoliuose, morkose, agurkuose ir kitose kietose daržovėse gausu vitaminų ir mineralinių medžiagų, kurios stiprina dantis ir dantenas.

Sūris ir pieno produktai. Varškės sūris, kefyras, grietinė ir jogurtas yra kalcio, kalio, magnio ir vitaminų A, B, D šaltiniai. Šie produktai stabdo dantenų ligų vystymąsi ir puikiai valo apnašas.

Citrusiniai vaisiai. Greipfrutai ir apelsinai yra labai naudingi vaisiai. Juos būtinai turi valgyti žmonės, kuriuos kankina pasikartojantys burnos uždegimai.

Prieskoninės žolelės. Manote, kad jos neturi nieko bendro su dantų baltumu? Klystate. Tokios žolelės kaip petražolės, česnakai, krapai ir salierai yra prisotinti vitaminais A, P, C, B, E, todėl labai teigiamai veikia burnos gleivinę. Nepamirškite, kad šie vitaminai yra būtini, jei norite sumažinti dantenų kraujavimą. Šie prieskoniai taip pat puikiai padeda, jei norite atsikratyti nemalonaus burnos kvapo.

Riešutai. Patys naudingiausi – anakardžiai, kedro ir migdolai. Riešutuose yra antibakterinių ir antiseptinių savybių, kurios kovoja su dantų ar dantenų uždegimais.

© Skanios sriubos patarimai

Kad sriuba būtų ne tik skani, bet ir naudinga, reikia žinoti keletą dalykų.

☼ Pirmiausia visi produktai, iš kurių virsite sriubą, turi būti švieži.

☼ Produktai į sriubą dedami tam tikra eilės tvarka, tam, kad nė viena sudedamoji dalis nepervirtų.

☼ Sriubą sūdykite tik tada, kai ji baigia virti, t. y. tuomet, kai pagrindiniai produktai ką tik išvirė, bet nepervirė, nesukrito.

☼ Prieskonių (lauro lapų, pipirų, gvazdikėlių, baziliko, druskos) dėkite į sriubą prieš baigiant ją virti.

☼ Jei sriuba sūdoma, kai produktai dar kieti, ji verda ilgiau, o jei sūdoma per vėlai – skystis būna sūrokas, o tirščiai beskoniai.

☼ Nepamirškite, kad verdant sriubą, reikia dažnai ragauti. Taip ištaisysite padarytas klaidas, stebėsite skonio ir konsistencijos pasikeitimus.

☼ Svarbiausias momentas būna tada, kai sriuba jau išvirta, pasūdyta ir kai lieka maždaug 3-7 minutės, kol ji visiškai išvirs. Tuomet dėkite įvairius priedus, prieskonius, kurių reikia pagal receptą.

☼ Morką, svogūną, pastarnoką į sriubą geriau dėti pakepintus. Pirmiausia kepinami svogūnai (nuo 2 iki 5 minučių), po to morkos, petražolės, salierai (8-10 minučių).

☼ Išvirtą ir uždengtą sriubą leiskite pastovėti 7-20 minučių. Tuomet prieskoniai ir druska tolygiai įsigers į visas sudedamąsias dalis, o sriubos skystis taps tirštokos konsistencijos ir gero skonio.

© Gegužė – vaistinių augalų rinkimo metas

Gegužės mėnesį galima rinkti ąžuolo, putino, paprastojo šaltekšnio, šunobelės žievę, dilgėlės, alpinės raktažolės, bruknės, juodųjų serbentų, paprastojo lazdyno, paprastosios gervuogės, beržo, šalpusnio, pakalnutės ir raktažolės lapus, pušies spyglius, beržo, juodosios tuopos, pušies pumpurus, bijūno, krienų, pienės, šventagaršvės, varnalėšos šaknis, dirvinio asiūklio ūglius, ievos, paprastojo kaštono, pakalnutės, gudobelės, raktažolės, šalpusnio žiedus, gysločio, našlaitės, pavasarinio adonio, pakalnutės, pienės, trikertės žvaginės žolę, paparčio (vyriškojo) ir varpučio šakniastiebius, pelkinio gailio šakeles, islandinės kerpenos gniužulą.

Paprastojo ąžuolo žievė lupama nuo plonų šakų, kad nepakenktų augalui, anksti pavasarį, prieš lapų skleidimąsi. Tuo metu žievėje yra daugiausiai biologiškai aktyvių medžiagų ir ji lengvai lupasi.  Džiovinama nesaulėtoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusios žievės paviršius blizga, ji trapi, bekvapė, sutraukiančio skonio. Tuomet ją reikia susmulkinti ir supilti į medžiaginius maišelius. Tinkamai laikoma sausa žievė vertės nepraranda penkerius metus.

Pavasarį iš jaunų dilgėlių galima išsispausti labai vertingų sulčių. Jas reikia sumaišyti su virintu vandeniu: 60 g sulčių – 1 litrui vandens, ir gerti po pusę stiklinės tris kartus per dieną. Dilgėlių sultimis labai veiksmingai gydomas hemorojus.

Ąžuolo žievę reikia rinkti pavasarį, nuo jaunų šakelių. Žievės antpilas pasižymi sutraukiančiomis savybėmis, gydo uždegimus, stabdo kraujavimą. Labai tinka hemorojui, kolitui, kraujuojančioms opoms gydyti, negyjančioms žaizdoms plauti. 1 šaukštą žievės užpilti šaltu vandeniu, kaitinti ant silpnos ugnies iki 30 min. Tada atvėsinti, įpilti apie pusę stiklinės virinto vandens. Gerti po šaukštą prieš valgį 3–4 kartus per dieną.

Dilgėlės žolė vaistams renkama, kol augalas dar nepradėjęs žydėti, bet jau užauginęs lapus. Paskui galima net iki šaknų pjauti atžėlusią žolę.

Vaistinei žaliavai renkamos ir dilgėlių šaknys. Jos kasamos anksti pavasarį arba vėlai rudenį, nupjaunamos ir džiovinamos džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60 laipsnių temperatūroje.

Putino žaliava yra žievė ir vaisiai. Putino žievė ruošiama pavasarį (balandį-gegužę), o vaisiai – rudenį (rugpjūčio – rugsėjo pradžioje). Žievė lupama juostelėmis, lengvai atskyrus nuo medienos ir džiovinama atvirame ore arba džiovykloje 45 º C temperatūroje.

Išdžiūvusios putino žievės juostelės turi būti 1-20 cm ilgio, 1,5 mm, iš išorės- rusvai pilkos, iš vidinės pusės- gelsvos spalvos, silpno kvapo ir kartoko skonio. Iš 10 kg šviežios putino žievės gaunama 3,5-4 kg orasausės. Putino žievę pakuoti į maišelius (ryšulėlius), laikyti sausoje vietoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Vartojama 4 mėnesius.

patogu rinkti, kai miške kertami nereikalingi krūmai ir medžiai, tarp jų ir šaltekšniai. Anksti pavasarį (balandžio-gegužės mėn.), prasidėjus sulčių judėjimui, augalo žievė lengvai lupasi. Ant jaunų šakų kas 30 cm daromi skersiniai ir vienas išilginis pjūvis ir nulupamos žievės juostelės. Vaistinei žaliavai netinka žievė, apaugusi kerpėmis. 

Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje ar džiovykloje 40-45 °C temperatūroje, retkarčiais pavartoma. Žievės vamzdeliai neturi būti įsimovę vienas į kitą. 

Tinkamai paruošta žaliava – tai 10-15 cm ilgio, 0,5-2 mm storio į vamzdelius susisukus žievė. Paviršiuje raukšlėta, pilkai ruda, viduje – lygi, rudai raudona, be dėmių, lūžyje – smulkiai plaušuota, kartaus skonio, silpno nemalonaus kvapo.

 Šunobelės žievė lupama prieš sprogstant pumpurams.

Raktažolės žiedynai vaistams skinami pavasarį, pradėjus skleistis žiedams. Nuskintus gana sultingus žiedynus būtina džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Žiedai – sergant bronchitu, organizmo stiprinimui sergant isterija, paralyžiumi, galvos svaigimui, migrenai, nemigai, šlapimo pūslės uždegimui, sąnarių ir įvairios formos reumato susirgimams.

Raktažolės lapai skinami pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje. Džiovinami taip pat, kaip žiedynai. Lapus greitai sudžiovinti atviroje orkaitėje, sutrinti į miltelius ir laikyti gerai uždarytame inde. Žiemos vakarais galima gerti raktažolių arbatą. Pusė arbatinio šaukštelio raktažolių miltelių užvirinama vienoje stiklinėje verdančio vandens, šiltai leidžiama prisitraukti 20-30 minučių ir pridėti 1-2 grūdelius druskos. Po metų laikymo raktažolės milteliai išlaiko visas naudingas savo savybes.

Raktažolės lapai – ištrauka – sergant gripu, avitaminoze, esant blogam apetitui, bendram organizmo silpnumui, kosuliui, plaučių uždegimui, bronchitui, podagrai, reumatui.

Raktažolės šaknys kasamos rudenį arba anksti pavasarį, švariai nuplaunamos, pašalinamos smulkios šaknelės ir išdžiovinamos.

Jauni pavasarinių raktažolių lapai valgomi švieži, troškinti, jų dedama į sriubas. Lapuose gausu vitamino C, kurio daug išlieka ir juos sudžiovinus. Iš džiovintų, kartais ir šviežių lapų verdama arbata arba jų maišoma į kitas arbatžoles. 

Neišsiskleidę arba vos pradėję skleistis žiedai švieži arba konservuoti vartojami kaip garnyras, jais galima puošti įvairius patiekalus, ypač tinka salotoms. 

Kaip vaistinė žaliava vartojami bruknių lapai. Pernykščiai lapai skinami pavasarį – balandžio-gegužės mėnesiais. Vasarą skinti lapai žaliavai netinka, nes džiovinant patamsėja.

Bruknių lapai ar šakelės paskleidžiami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar specialiose džiovyklose ne aukštesnėje 40 laipsnių temperatūroje. Namų reikmėms visas vaistažoles patartina džiovinti nesmulkintas, o tik surištas į šluoteles. Taip augalo “atmintis“ geriau išsaugo vaistingąsias savybes.

Juodųjų serbentų lapai skinami žydėjimo metu – gegužės-birželio-liepos mėn. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 25-30 °C temperatūroje. Gerai išdžiovinti lapai yra žalios spalvos ir aromatingo kvapo. Juodųjų serbentų lapai turi daugiau vitamino C nei uogos, todėl vartojami kaip tonizuojamoji, priešuždegiminė, antireumatinė, šlapimo varomoji ir valomoji priemonė. Juodųjų serbentų lapai puikiai tinka ir sergant širdies bei kraujagyslių ligomis, gastritu, podagra.

Juodųjų serbentų lapai – labai kvapūs, todėl yra nepakeičiami konservuojant, sūdant, marinuojant. Stiprus ir sodrus šių uogų aromatas yra naudingas ir daržui ar sodui, nes daugelis kenkėjų nemėgsta šio aštraus kvapo.

Paprastojo lazdyno naudojama žievė, lapai ir riešutų branduoliai, kurie labai pagerina krūtimi maitinančių motinų pieno išsiskyrimą, tirpdo akmenis inkstuose, stabdo dujų kaupimąsi žarnyne. Žievės nuoviras puikus vaistas gydant išsiplėtusias venas, tromboflebitą. Lapų nuoviru gydomas plaukų slinkimas, prostatos hipertrofija. 1 valgomąjį šaukštą lapų ar žievės užplikyti karštu vandeniu (1 stikline) ir pakaitinti, kol užvirs. Atvėsinus išgerti per dieną.

Ankstyvojo šalpusnio vartojami žiedai ir lapai. Šalpusnio arbata geriama stipriai kosint, sergant lėtiniu bronchitu, laringitu, tracheitu, nes valo kvėpavimo takus. Švieži lapai dedami ant skaudamų ar patinusių vietų, liaudies medicinoje jais gydoma rožė. 1 šaukštą smulkintų lapų su žiedais užplikyti 2 stiklinėmis verdančio vandens ir palaikyti, kol pritrauks. Gerti po pusę stiklinės 3 kartus per dieną.

Iš pušų pumpurų paruošti vaistai veikia dezinfekuojamai, padeda nuo kosulio, jais gydomos odos ligos. Pušų spyglių vonios tinka reumatui gydyti, karštas pumpurų nuoviras tinka inhaliacijoms, veikia raminamai, gerina širdies veiklą. Pušų spygliai – geras vitamino C šaltinis. Yra žinoma, kad tremtiniai Magadane spyglių arbata apsigynė nuo skorbuto. Sutrintus spyglius užpildavo vandeniu, po to pavirindavo apie pusvalandį, atvėsindavo ir gerdavo 50–100 ml per dieną.

Paprastasis varputis – tai daržo piktžolė, tačiau ypač geras vaistas gydant inkstų ir tulžies pūslės akmenligę. Šaknų ir lapų nuoviras varo prakaitą, padeda sergant viršutinių kvėpavimo takų uždegimu. 1 šaukštą smulkintos žaliavos užplikinti stikline verdančio vandens, dar pavirinti, atvėsinti. Gerti po pusę stiklinės 3 kartus per dieną. Dar veiksmingiau veikia šviežios augalo sultys.

Kaštono preparatai gerai veikia kraujagysles, jais gydomas hemorojus. Paprastasis kaštonas lėtina kraujo krešumą, gydo uždegimus, mažina kraujagyslių pralaidumą. Iš kaštono vaisių ar žievės gaminama spiritinė ištrauka (10 dalių degtinės ir viena dalis žaliavos). Gerti prieš valgį po 25 lašus. Įtrynimams skirtai ištraukai gaminti galima imti didesnį žaliavos kiekį.

Juodosios tuopos pumpurai skinami pavasarį, kol dar nesusprogę. Tuojau pat džiovinami lauke, pavėsyje, arba vėsioje patalpoje, paberti plonu sluoksniu ant popieriaus. Išdžiūvusi žaliava turi būti žaliai arba rudai geltonos spalvos, savito kvapo, kartoka. Iš tuopos pumpurų spiritinės ištraukos ir tokio pat kiekio lanolino gaminamas tepalas, kuris turi nuskausminančių, antiuždegiminių, sutraukiančių savybių. Juo tepamos žaizdos, įtrinamos slenkančių plaukų šaknys. Liaudies medicinoje tuopos pumpurų užpilas vartojamas karščiavimui mažinti, uždegimui slopinti.

Gervuogių lapai skinami vasaros pradžioje, krūmui žydint, džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje. Lapų užpilas ir nuoviras skatina prakaitavimą, šlapimo išsiskyrimą, todėl vartojami nuo karščiavimo, šlapimo takų uždegimo. Dėl lapų nuoviro sutraukiančių savybių jo geriama nuo skrandžio, žarnyno kraujavimų. Jis gaminamas taip: 2 valgomieji šaukštai susmulkintos žaliavos užpilami 200 ml vandens ir 30-40 min. virinama ant lėtos ugnies. 15 min. leidžiama nusistoti, pripilamas išgaravęs vandens kiekis, nukošiama. Geriama po 1-3 valgomuosius šaukštus 3 kartus per dieną. Užplikytų lapų kompresais galima gydyti pūlines žaizdas.

Pakalnutės žiedai ir žolė renkami žydėjimo pradžioje (gegužę). Lapai skinami be lapkočių prieš žydėjimą ir po jo. Žiedynai pjaunami 3 cm žemiau apatinio žiedo, žolė – apatinių lapų lygyje. Lapai skinami be lapkočių. Žaliavą reikia skubiai džiovinti pavėsyje, o geriausia džiovykloje iki 55 °C temperatūroje. Žaliava laikoma sausoje, tamsioje gerai vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti iki 1 metų.

Pavasarinio adonio žole ties apatiniais stiebo lapais pjaunama nuo žydėjimo pradžios iki vaisių brendimo. Apatinė be lapų stiebo dalis pašalinama. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, pastogėje arba džiovykloje 40-50 °C temperatūroje. Plonu sluoksniu išdėliotą žolę reikia nuolat vartyti. Išdžiūvusi žaliava laikoma atskiroje patalpoje. Tinka vartoti 2 metus (kituose šaltiniuose vartojimo terminas yra 1 metai). Pavasarinis adonis nevartojamas sergant hipertonija, bradikardija, neštumo metu, esant padidėjusiam kraujo krešumui. Augalas vartojamas labai atsargiai, nes yra nuodingas.

Pelkinio gailio antrųjų ir trečiųjų metų ūglius pjauti ir rauti draudžiama. Išvalyta žaliava džiovinama paskleidžiant plonu sluoksniu pavėsyje arba džiovykloje iki 40 °C temperatūroje. Žaliava laikoma atskiroje vėsioje patalpoje. Tinka vartoti 2 metus.

Pelkinio gailio nuoviras vartojamas nuo peršalimo, reumato, bronchito, astminio bronchito, kokliušo, spazminio enterekolito, odos ligų, podagros, slapiosios egzemos, be to jis skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą, malšina skausmą, stabdo kraujavimą, laisvina vidurius. Gailio lapų užpilas veikia narkotizuojančiai.

Jauni gailio ūgliai vartojami homeopatijoje sužeidimams, sumušimams gydyti, nuo kraujavimo. Gailių lapų milteliais naikinamos kandys, parazitai. Anksčiau gailių lapus dėdavo į alų vietoje apynių.

Paprastosios ievos žievė lupama pavasarį ir džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Ūgliai tamsūs, jauni lapai rudai purpuriniai, vėliau žali su raudono atspalvio gyslomis ir apatine puse. Žiedai rausvi.

Pavasarį, pradėjus žydėti šalpusniams, pasirodo gelsvai rudi derantys dirvinių asiūklių ūgliai, kurių viršūnėje susitelkusios sporangės su sporomis. Žali šakoti ūgliai išauga vėliau, kai išbyra sporos.

Pjaunami 5 cm nuo žemės (gegužę-birželį–rugpjūtį), giedrą dieną, vasariniai ūgliai. Pavasariniai ūgliai vaistinei žaliavai netinka. Svarbu dirvinį asiūklį skirti nuo kitų asiūklių rūšių ir nepririnkti priemaišų. Surinkta žaliava džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-45 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė silpno kvapo, rūgštaus skonio. Iš 1 kg šviežios žolės gaunama 200–220 g sausos. Laikoma sandariai uždarytuose induose. Tinka vartoti iki 4 metų. 

Šventagaršvės šakniastiebiai ir šaknys. Šio augalo šaknis patariama iškasti pirmųjų metų rudenį arba antraisiais vegetacijos metais anksti pavasarį. Iškasę vaistinės šventagaršvės šaknis, pašalinkite stiebų likučius, jas nuplaukite šaltu vandeniu ir džiovinkite atvirame lauke arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip + 35 laipsnių temperatūroje.

Iš 100 kilogramų šviežių vaistinės šventagaršvės šaknų galite gauti 20–22 kilogramus sausų šaknų. Išdžiūvę vaistinės šventagaršvės šakniastiebiai turi būti trumpi, stori, rausvai rudi su ilgomis, dažnai raukšlėtomis pridėtinėmis šaknimis.

Vaistine šventagaršve patariama gydyti skrandžio ir žarnyno ligas, išsekusią centrinę nervų sistemą, ūmią ir lėtinę neuralgiją, reumatą, artritą, karštinę, viršutinių kvėpavimo takų gleivinę. Vaistinė šventagaršvė tonizuoja, skatina šlapimo bei prakaito išsiskyrimą. Tibeto liaudies medicinos žinovai vaistine šventagaršve pataria gydyti ginekologines ligas.

Indijos liaudies medicinos žinovai vaistine šventagaršve lengvina kosulį bei gydo uždegimines ligas. Kinijoje vaistine šventagaršve gydomos kraujo ligos ir hemorojus. Šiuo augalu taip pat patariama atpalaiduoti kraujagyslių spazmus, malšinti galvos ir dantų skausmus. Vaistine šventagaršve taip pat patariama gydyti gripą ir mažinti aukštą kūno temperatūrą.

Gysločio žolė renkama žydint – nuo gegužės iki vasaros pabaigos. Vartojami ir lapai, ir sėklos. Iš šviežių gysločių spaudžiamos sultys, ruošiami antpilai, o džiovinti tinka ištraukoms, pavilgams.

Gysločių lapus nuplaukite, nuplikykite ir sumalkite mėsmale. Iš gautos tyrės per marlę išspauskite sultis. Jas pakaitinkite garuose 1–3 min. (jei labai tirštos, praskieskite šlakeliu vandens). Sergant gastritu, opalige, esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, šių sulčių gerkite po valgomąjį šaukštą keturis kartus per dieną prieš valgį. Suskaudus dančiui, reikia pakramtyti gerai nuplikytą gysločio šaknį.

Beržų pumpurai renkami anksti pavasarį, vėliau – šakelės, lapai. Juos geriausiai rinkti saulėtą dieną iki birželio pabaigos, kol dar jauni ir lipnūs.

Gerai sutrinti žali arba pakaitinti sausi beržų lapai slopina skausmams (ypač sąnarių), padeda nuo reumato, podagros. Lapus reikia dėti ant skaudamos vietos ir apvynioti drobiniu raiščiu, laikyti pusdienį ar per visą naktį. Gydymo kursas iki 2 savaičių.

Tulžies išsiskyrimui pagerinti kelis šaukštus beržų lapų užpilkite puse litro karšto vandens ir virkite ant silpnos ugnies 5–10 minučių. Nukoškite ir gerkite po trečdalį stiklinės 3 kartus per dieną prieš pat valgį. Kepenų ir inkstų funkciją gerina toks mišinys: sumaišykite po 5–10 g beržų lapų, varnalėšų ir bruknių. Šaukštą mišinio užplikykite termose 250 ml vandens. Gerkite trissyk per dieną prieš valgį.

Gudobelių žiedus reikia skinti žydėjimo pradžioje (žydi gegužę ir birželį). Vaisiai prinoksta ir renkami rugsėjį. Liaudies medicinoje vartojami gudobelių žiedai ir vaisiai. Gudobelių arbata ir preparatais negalima piktnaudžiauti, nes turi šalutinį poveikį. Gudobelių vaisių negalima valgyti rytą tuščiu skrandžiu ar jų užgerti šaltu vandeniu, nes gali sukelti žarnyno dieglius.

Trikertės žvaginės renkama antžeminė dalis – žvaginių žolė. Rinkimo laikas – žydėjimo metu (balandžio-rugsėjo mėn.). Žolė gali būti pjaunama, bet geriausia išrauti, tuomet šaknys nupjaunamos, išrenkami pageltę skroteliniai lapai. Žaliavai netinka miltligės pažeistos ar jau prinokinusios vaisius, su atsivėrusiomis ankštarėlėmis žvaginės. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje ar džiovykloje 40-45 °C temperatūroje. Tinkamai paruošta žaliava – tai trikertės žvaginės stiebai su lapais, žiedais ar nesubrendusiais vaisiais, kurie silpno, savito kvapo, karstelėjusio skonio. Žvaginė vartojama nuo viduriavimo, aukšto kraujospūdžio, gastrito, esant kepenų, šlapimo pūslės ir inkstų skausmams, sutrikus medžiagų apykaitai. Ant sumušimų, nedidelių odos pažeidimų dedami žvaginės sulčių kompresai.

Varnalėšų šaknys kasamos pirmaisiais augimo metais rugsėjo pabaigoje – spalio mėnesiais arba antraisiais augimo metais balandžio mėnesį, esant vegetacijai. Nuo iškastų varnalėšų šaknų nuvalomos žemės, pašalinama antžeminė dalis, šaknys nuplaunamos šaltame vandenyje, supjaustomos skersai kas 10-15 cm. Esant storoms šaknims, skeliamos išilgai, jog gabaliukai būtų 1,5-2 cm skersmens. Varnalėšų šaknys džiovinamos šiltoje, gerai vėdinamojoje patalpoje arba šildomoje džiovykloje 45-55 °C temperatūroje- išdžiūsta per 2-3 dienas. Išdžiūvusios šaknys yra pilkai rusvos, silpno kvapo, salstelėjusio skonio. Iš 10 kg šviežių varnalėšų šaknų gaunama 2,5-2,8 kg orasausių. Varnalėšų šaknys laikomos sandariuose induose (stikliniuose) arba medinėse dėžėse sausoje bei gerai vėdinamojoje patalpoje, jog joms nepakenktų aruodų kenkėjai. Išdžiovintas varnalėšų šaknis galima vartoti 2-3 metus.

Pienių šaknys švariai nuplaunamos, nušveičiamos kempinėle, nudžiovinamos, supjaustomos ir džiovinamos vos vos šildomoje orkaitėje (ne aukščiau 40 laipsnių).Šaknis rauti reikia pavasarį, besikalant pirmiesiems lapeliams, arba vėlų rudenį, lapams nukritus. Rudenį šaknys yra vertingiausios. Iš šaknų gaminama kava. Prieš vartojimą galima lengvai paskrudinti ir sumalti kavamale. Plikoma taip pat kaip kava.

Islandinės kerpenos gniužulas sudarytas iš netaisyklingų, iki 10 cm ilgio, 0,3–2,0 cm pločio šakotų skiaučių. Viršutinė skiaučių pusė žalsvai rusva, vietomis ruda, apatinė šviesiai pilka, su baltomis dėmelėmis, kurios skiaučių pakraščiais susilieja.

Islandinės kerpenos nuoviras ir drebučiai liaudies medicinoje vartojami kvėpavimo takų ligoms, kokliušui, bronchinei astmai, kai kurioms virškinamojo trakto ligoms (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), cukriniam diabetui, pūliuojančioms žaizdoms, nudegimams bei kitoms odos ligoms gydyti, apetitui žadinti.

Kerpenos gniužulai renkami gegužės-rugsėjo mėn. Renkama rankomis, kur jų gausu gali būti grėbiama, tuomet nuvalomos žemės, išrenkamos priemaišos. Džiovinama saulėje ar gerai vėdinamoje patalpoje, paskleidus plonu sluoksniu ant popieriaus ar audinio.

Tinkamai paruošta žaliava – tai kieti, šakoti, iki 10 cm aukščio, įvairaus skersmens, išdžiovinti kerpenos gniužulai. Viršutinė pusė žaliai ruda arba alyvinė, apatinė – šviesiai pilka su baltomis dėmelėmis. Gniužulo pagrindas raudonai rudas, bekvapis, karčiai gleivingo skonio. Žaliava laikoma sandariai įpakuota, nes greitai atidrėksta.

 Bendrosios vaistinių augalų rinkimo taisyklės

Sultingus ir sausus nenubyrančius vaisius, žiedus, lapus, žoles rekomenduojama rinkti pietų ar popiečio valandomis, esant sausam ir giedram orui, nes tada augalai turi savyje mažiau vandens ir greičiau džiūsta.

Žieves taip pat patartina rinkti sausas, nes drėgnos vietos tamsėja.

Šaknis ir šakniastiebius galima rinkti bet kokiu dienos laiku ir bet kuriomis oro sąlygomis.

Uogas reikia rinkti vos pradėjus sirpti, tuoj pat džiovinti. 

Sausi vaisiai ir sėklos renkami prinokę.

Žiedai renkami žydėjimo pradžioje.

Lapai renkami augalo žydėjimo metu, rečiau prieš žydėjimą ar augalui peržydėjus (pvz., šalpusnis).

Žolės renkamos augalo žydėjimo metu.

Žievės renkamos pavasarį, kadangi augalai turi padidėjusį skysčių kiekį. Geriausiai žievę lupti tada, kai dar nepasirodę lapai. Žievė nuo medienos atskiriama mediniu, kauliniu ar variniu peiliu, kad nepajuoduotų.

Šaknis ar šakniastiebius renkame tik dvimečių ar daugiamečių augalų. Juos geriausiai rinkti rudenį ar pavasarį, kai dar neišaugę antžeminės augalo dalys.

Pumpurus patartina rinkti žiemą, kada augalas ilsisi. Tik pušų pumpurai renkami ankstyvą pavasarį, kai jie vystosi. 

Sakai renkami, įpjaunant eglės ar pušies žievę ir pritaisius piltuvėlius.

Augliai. Paprastojo amalo augliai renkami nuo vėlyvo rudens per visą žiemą (su lapais) ir džiovinami ant krosnių.

 

Panašūs straipsniai:

Vasaris – vaistinių augalų rinkimo metas

Rugpjūtis – vaistinių augalų rinkimo metas

Rugsėjis – vaistinių augalų rinkimo metas

Spalis – vaistinių augalų rinkimo metas

Vaistažolės pavasarį – vaistas ir maistas

Pavasario žvalumas ir maistas

 

© Mitybos piramidė

Maistas – bet kokia medžiaga, vartojama organizmo veiklai ir sveikatai palaikyti, palaikyti gyvybę ir augimą. Visus maisto produktus galima suskirstyti į penkias grupes: pieno, mėsos, vaisių, daržovių ir grūdų produktus. Iš pieno ir jo produktų organizmas gauna vertingų baltymų ir kalcio, iš mėsos ir jos produktų – geležies, baltymų, vitaminų bei mineralinių medžiagų. Vaisiai reikalingi dėl vitamino C bei folinės rūgšties, stiprinančių atsparumą infekcinėms ligoms ir stresui. Daržovėse yra daug mikroelementų ir maisto skaidulų, mineralinių medžiagų. Grūdų produktai – B grupės vitaminų, angliavandenių, maisto skaidulų, mineralinių medžiagų ir baltymų šaltinis. Žmogus, vartodamas augalinius ir gyvulinius maisto produktus, gauna visas reikiamas maistines medžiagas.

***

Sveikos mitybos taisyklės

* Valgykite kuo įvairesnį maistą.

* Kuo daugiau valgykite įvairių daržovių, vaisių, uogų ir grūdinių kultūrų.

* Pasirinkite maistą, turintį mažai riebalų, ypač sočiųjų, ir cholesterolio.

* Kuo mažiau vartokite valgomosios druskos.

* Kuo mažiau vartokite cukraus ir saldumynų.

***

Pagrindiniai sveikos mitybos principai

1. Subalansavimas. Mitybos subalansavimas – tai tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis.

2. Saikingumas. Net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojate per daug, yra kenksminga sveikatai.

3. Įvairumas. Valgykite kuo įvairesnį maistą, nes su maistu organizmas gauna apie 40 maistinių medžiagų.

***

Taigi, norėdami lengviau suvokti mitybos principus, naudokitės mitybos piramide:

* cukrus, riebalai;

* pieno produktai, mėsa, žuvis, kiaušiniai;

* daržovės ir vaisiai;

* duona, grūdai.

Piramidės pagrindą turėtų sudaryti neriebūs ir nesaldūs duonos, grūdų, kruopų gaminiai. Antroje pakopoje – daržovės ir vaisiai. Trečioje – pieno ir mėsos patiekalai, įskaitant ir žuvį, paukštieną, kiaušinius, riešutus, ankštinius (pupeles, pupas, žirnius). Piramidės viršūnėje – mišri maisto produktų grupė, kurią sudaro riebalai, saldumynai, alkoholiniai gėrimai. Šių produktų vartokite kuo mažiau, nes jie beveik neturi organizmui reikalingų medžiagų, bet yra labai kaloringi.

Panašūs straipsniai:

Vaisių magija ir mitybos klaidos

© Tiesa apie arbatą

Daugiau apie arbatą ir jos rūšis, apie pasaulio arbatos rūšis: Arbata (52 straipsniai) ir Pasaulio arbata (44 straipsniai)

Arbatos rūšys

Arbata atsirado labai seniai – beveik prieš 5 000 metų. Jos tėvyne laikoma Kinija. Įvairias arbatos rūšis gamina iš arbatmedžio pumpurų ir jaunų lapų. Arbatmedis – unikalus augalas, turintis labai daug reikalingų žmogui medžiagų. Jo poveikis tiek tonizuojamasis, tiek atpalaiduojamasis, priklausomai nuo arbatos paruošimo. Šio augalo lapuose gausu kofeino, eterinių aliejų, vitaminų C, B1, B2, K, PP, mineralinių medžiagų.

Lietuvoje labai paplitusi dviejų rūšių arbata: juodoji ir žalioji, mažiau – geltonoji, raudonoji ir baltoji. Šios visos arbatos gaminamos iš vieno kininio arbatmedžio – arbatmedinių šeimos visžalio krūmo ar nedidelio medžio. Skiriasi tik gamybos būdai.

☼ Juodoji arbata gaminama iš vytintų ir fermentuotų lapų. Ji daugiau fermentuota, gamybos procese naudojamas labai karštas oras, todėl joje vertingų medžiagų yra mažiau.

☼ Jei gaminant arbatą, fermentacijos procesas nutraukiamas per vidurį, gaunamos raudonoji ir geltonoji arbatos. Šios arbatos turi ir juodosios, ir žaliosios arbatos ypatybių.

☼ Žalioji arbata nefermentuojama, todėl joje išsaugoma daugiau naudingųjų medžiagų: vitaminų, mikroelementų.

☼ Baltajai arbatai renkami patys jauniausi nepažeisti lapeliai. Surinkti jie garinami ne ilgiau kaip minutę, kad būtų sustabdyta fermentacija, paskui džiovinami.

Arbatos nauda

☼ Žaliojoje arbatoje yra kofeino ir raugintų medžiagų. Šios medžiagos suteikia žvalumo, gerina atmintį, mažina nuovargį, išblaško miegą, didina protinį aktyvumą.

☼ Arbata, veikdama per centrinę nervų sistemą, tonizuoja raumenis, todėl padidėja fizinis aktyvumas.

☼ Žalioji arbata skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, gerina apetitą ir virškinimą, stabdo viduriavimą. Jei apsinuodijote ir sergate žarnyno ligomis – gerkite žaliąją arbatą.

☼ Žalioji arbata turi daug dezinfekcinių ypatybių, mažiau – juodoji ir raudonoji.

☼ Žaliojoje arbatoje yra daug dantis saugančių baktericidinių medžiagų, fluoro junginių, kurie padeda stiprinti dantis. Esantis vitaminas C gydo sergant parodontoze.

☼ Arbatoje gausu mangano, kuris stangrina jungiamąjį audinį ir aktyvina riebalų bei baltymų apykaitą.

☼ Juodoji arbata palengvina migrenos priepuolius.

☼Raudonojoje arbatoje nėra kofeino, todėl ji naudinga vaikams nei nemigos kamuojamiems žmonėms.

Įsidėmėkite! Arbatmedžių arbata naudinga, tačiau ne visiems. Jos reikėtų vartoti mažiau:

☼  sergantiems opalige, taip pat tiems, kuriems padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas;

☼ sergantiems ateroskleroze;

☼ nėščiosioms. Arbatoje yra kofeino, kuris stimuliuodamas vaisių, neigiamai veikia jo vystymąsi.

Arbatos paruošimas

Labai svarbu žinoti, kaip arbatą paruošti. Juodosios ir žaliosios arbatos paruošimo būdai skiriasi.

☼ Svarbiausias dalykas ruošiant arbatą – vanduo. Atminkite, kad žaliąją arbatą reikia užpilti iki 70 °C atvėsintu, o juodąją – 95 °C temperatūros vandeniu.

☼ Užplikytą juodąją arbatą laikykite 2-6 minutes, žaliąją – 8-10 minučių.

☼ Geriausias vanduo ne vandentiekio, bet šaltinio. Kietame vandenyje arbata būna drumsta, nekvapni, neskani.

☼ Jei norite, kad labiau atsiskleistų arbatos aromatas, indus, kuriuose ruošiate arbatą, prieš tai pakaitinkite.

☼ Jei, užplikius arbatą, pasirodė puta, vadinasi, ją paruošėte teisingai.

☼ Jei paruoštoje arbatoje atsirado kartumas, vadinasi, ji paruošta neteisingai.

Kaip laikyti arbatą?

☼ Geriausia arbatą laikykite moliniuose ar stikliniuose indeliuose.

☼ Arbatą laikykite sandariai uždarytą, kad į indą nepatektų jokių kvapų, nes arbata pritraukia pašalinius kvapus.

☼ Arbatos negalima laikyti polietileniniuose maišeliuose. Arbatžolės greitai sugeria drėgmę, todėl pradeda pelyti.

© Tiesa apie kavą

Daugiau apie kavą ir jos rūšis pasaulyje rasite 85 straipsnius: Kava ir Pasaulio kava

Kavą žmonės geria jau ne vieną šimtą metų. Visiems žinomą energijos suteikiantį stimuliuojamąjį poveikį nulemia kavoje esantis kofeinas. Kofeinas žmones veikia nevienodai. Vieni šio gėrimo gali išgerti po keletą puodelių per dieną ir nejausti jokio poveikio, kitiems pakanka ir vieno puodelio per dieną.

***

Padidėjusį kraujospūdį turintiems žmonėms rekomenduojama kuo mažiau gerti kavos, kad kraujospūdis nepadidėtų dar labiau.

Kava stimuliuoja tulžies išsiskyrimą, todėl pagerina virškinimą, stimuliuoja skrandžio rūgšties išsiskyrimą. 

Žmonėms, kurių jautri virškinimo sistema, kava gali veikti kaip silpna vidurius laisvinamoji priemonė.

Svarbiausia, kad kava sutrikdo kai kurių vitaminų pasisavinimą, ypač vitamino B. Dėl to gali sutrikti nervų sistema, atsirasti odos sveikatos problemų. Dėl sumažėjusio kalcio kiekio gali suaktyvėti osteoporozės vystymasis.

Kava sumažina nuovargį, suteikia žvalumo ir pasitikėjimo savo jėgomis. 

Kava sustiprina skausmą malšinančių vaistų poveikį.

Kavoje esantis kofeinas stimuliuoja ne tik širdį, bet ir regėjimą. Jam veikiant, vaizdai atrodo ryškesni ir gražesni.

Kava – tai gėrimas, kuriuo dažnas iš mūsų mėgaujasi kasdien. Todėl kavos specialistai pataria:

☼ niekada nesirinkite pigios kavos, nes tik aukštos kokybės kava suteikia puikų aromatą ir skonį;

☼ atkreipkite dėmesį į kavos apdirbimo būdą (tinkamą skrudinimą); kavos kokybė ir skonis priklauso nuo skrudinimo; lengvai skrudintos pupelės yra švelnesnio, stipriau skrudintos – aštresnio skonio;

☼ svarbu atsižvelgti ir į kavos gamintoją, tačiau svarbus faktorius yra skonis – reikia paragauti keletą kavos rūšių ir išsirinkti mėgstamiausią aromatą;

☼ prieš pirkdami kavą pagalvokite: kaip ją gaminsite.

Verta žinoti:

☼ kavą ruoškite tik švariame inde;

☼ vartokite šviežią vandenį;

☼ atidarykite pakelį 2 valandas prieš vartojimą, leiskite kavai „pakvėpuoti“ ir prisitaikyti prie aplinkos sąlygų;

☼ nešildykite kavos ir nelaikykite jos termose;

☼ kavą užpilkite ne verdančiu, o karštu minkštesniu vandeniu. Tinkamiausia temperatūra – 95-96 °C.

Kaip laikyti kavą?

☼ Kavą laikykite vakuuminėje pakuotėje. Tuomet kava išlieka šviežia tol, kol pakuotė atidaroma.

☼ Kavą su pakuote (uždara ar praplėšta) laikykite specialiame inde.

☼ Kavą laikykite sausoje, vėsioje vietoje.

☼ Kava tinkama vartoti dvejus metus. Laikoma šaldytuve ji sensta lėčiau.